2025-08-27 Nr. AB-13283-3-61-3-02030-2025-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2494-575/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02030-2025-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugpjūčio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Indijos Respublikos pilietis R. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. 25S89302 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikinta pareiškėjui teisė laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelė.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos (toliau – ir Lietuva) ilgesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui. Pareiškėjui išduotas leidimas gyventi Danijos Karalystėje (toliau – ir Danija), tačiau tai nereiškia, kad jis negyvena Lietuvoje. Pareiškėjas pripažino, kad į Daniją važiuoja automobiliu, ten dirba agentūroje, vykdo laikinus darbus, tačiau nepertraukiamai gyvena daugiausiai 10 dienų. Pareiškėjas Lietuvoje gyvena savo sutuoktinės močiutės V. K. bute, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, taip pat sutuoktinės močiutės sodyboje, adresu (duomenys neskelbtini), Jonavos r. Pareiškėjas niekada nematė kaimynių, kurios atsakovui nurodė, kad jis bute negyvena.

3. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas Sprendime padarė neteisėtas ir nepagrįstas išvadas, jog buvo išvykęs iš Lietuvos ilgesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas nesutinka su Sprendimu, kuriuo panaikinta jo teisė laikinai gyventi Lietuvoje ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) leidimo laikinai gyventi kortelė (toliau – ir ES Kortelė). Pareiškėjo ir jo šeimos ryšį su Lietuva įrodo pažymos apie pareiškėjo, jo vaikų deklaruotas gyvenamąsias vietas Lietuvoje, dokumentai apie sutuoktinės I. V. apmokamas komunalines paslaugas už butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, pareiškėjo sutuoktinės sudaryta sutartis su ryšio paslaugų teikėju uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Tele2“. Sprendimas grindžiamas tik žiniomis, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas gyventi Danijoje, dukros nebelanko darželio Lietuvoje, kaimynių paaiškinimais. Pareiškėjas akcentavo, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigos vaikams lankyti nėra privaloma.

4. Pareiškėjas prašė atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje nurodoma, kad tokio pobūdžio Sprendimas gali būti priimtas tik nustačius, kad pareiškėjas ilgiau nei 6 mėnesius nepertraukiamai buvo išvykęs iš Lietuvos. Sprendimą atsakovas priėmė neišsiaiškinęs visų aplinkybių, netinkamai taikydamas teisinį reglamentavimą, nesivadovaudamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ginčui aktualių teisės aktų nuostatų išaiškinimu, todėl yra neteisėtas ir nepagrįstas.

5. Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad atlikus tyrimą buvo nustatyta, jog pareiškėjas, turėdamas teisę laikinai gyventi Lietuvoje, deklaruotoje gyvenamojoje vietoje negyvena. Pareiškėjas neginčija, kad jo vaikai nelanko ikimokyklinio ugdymo mokyklos Lietuvoje, nes išvyko gyventi ir mokytis (studijuoti) į užsienį. Pareiškėjo sutuoktinė dirba Danijoje, pareiškėjas turi išduotą leidimą gyventi Danijoje. Pareiškėjas nuo 2023 m. rugsėjo 7 d. iki 2024 m. birželio 1 d. vykdė individualią veiklą Lietuvoje, tačiau duomenų, kad jis Lietuvoje kada nors buvo įdarbintas, nėra. Iš tyrimo metu nustatytų aplinkybių padaryta išvada, kad pareiškėjo ir jo šeimos interesų centras nėra Lietuvoje.

7. Atsakovas paaiškino, kad Sprendimas, jog pareiškėjas Lietuvoje negyvena ilgiau kaip 6 mėnesius, buvo priimtas atsižvelgus ir pareiškėjo buto, kuriame deklaravo gyvenamąją vietą, kaimynių paaiškinimus. Mokėjimai už butą gali būti atliekami ir negyvenant Lietuvoje, o sutuoktinės su ryšio paslaugų teikėju sudaryta sutartis neįrodo, kad pats pareiškėjas tirtu laikotarpiu faktiškai gyveno Lietuvoje. V. K. liudijimu yra pagrindas abejoti, nes ji yra pareiškėjo sutuoktinei artimas asmuo, todėl akivaizdžiai suinteresuota bylos baigtimi. Atsakovas pažymėjo, kad nustatytų aplinkybių visuma ir kompleksinis jų vertinimas leidžia pagrįstai teigti, jog Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis. Pareiškėjo teiginiai, kad jis nebuvo išvykęs iš Lietuvos ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui, yra deklaratyvūs. Sprendimas pagrįstas ne pavienėmis faktinėmis aplinkybėmis, o juridinių faktų visetu, susiejant su taikytomis teisės normomis, todėl atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus, yra nešališkas, objektyvius, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, Sprendime aiškiai, pakankamai ir adekvačiai išdėstyti motyvai.

II. 8. Regionų administracinis teismas 2025 m. liepos 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Sprendimą. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 963,94 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir grąžino 20,40 Eur žyminio mokesčio dalį.

9. Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikinta teisė laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir ES Kortelė, teisėtumo ir pagrįstumo.

10. Remiantis byloje pateiktais duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjas Indijos Respublikos pilietis su Lietuvos piliete I. K. (pavardė po santuokos – V.) 2020 m. sausio 25 d. sudarė santuoką. Pareiškėjas nuo 2020 m. balandžio 22 d. yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas. Tuo pačiu adresu deklaruota gyvenamoji vieta dviejų nepilnamečių vaikų I. V. ir K. V. Komunalines paslaugas už nekilnojamąjį turtą minėtu adresu apmoka pareiškėjo sutuoktinė I. V. Šias aplinkybes patvirtino Kauno rajono civilinės metrikacijos skyriaus 2020 m. sausio 25 d. Santuokos sudarymo įrašas Nr. 18, valstybės įmonės Registrų centro 2024 m. rugsėjo 18 d. ir 2025 m. birželio 23 d. pažymos „Apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą“, akcinės bendrovės SEB banko mokėjimo nurodymų patvirtinimai.

11. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas)101 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad pareiškėjui 2020 m. rugsėjo 23 d. išduota ES Kortelė, galiojanti iki 2025 m. rugsėjo 23 d. Atsakovas priėmė Sprendimą dėl pareiškėjui teisės laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir ES Kortelės panaikinimo, kuriame nurodė, kad buvo gauta informacija, jog jam išduotas leidimas gyventi Danijoje, tai pat nurodytas jo ir sutuoktinės adresas Danijoje. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad aplinkybės dėl išduoto leidimo gyventi Danijoje pareiškėjas neginčija.

12. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pateikė duomenis, jog: Migracijos departamento darbuotojai 2024 m. spalio 28 d. ir 2024 m. lapkričio 13 d. nuvyko pareiškėjo deklaruotu gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, tačiau nieko nerado; kaimynės iš gretimų butų paaiškino, kad bute gyveno buto savininkės V. K. anūkė, kuri su sutuoktiniu, užsieniečiu, prieš metus išvyko gyventi į užsienį. Atsakovas į bylą taip pat pateikė Moksleivių registro duomenis, iš kurių teismas nustatė, kad apie dukrą K. V. duomenų nėra, o dukra I. V. iki 2023 m. birželio 30 d. lankė ikimokyklinio ugdymo mokyklą, vėliau išvyko į užsienį gyventi ir mokytis (studijuoti).

13. Teismas nurodė, kad atvejai, kada ES valstybės narės piliečio ir (ar) jo šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinama, nustatyti Įstatymo 106 straipsnio 1 dalyje. Vadovaujantis Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 6 punktu, ES valstybės narės piliečio ir (ar) jo šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinama, jeigu išvykstama iš Lietuvos Respublikos gyventi ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui, išskyrus atvejus, kai nebuvimas Lietuvos Respublikoje yra susijęs su svarbiomis priežastimis (pavyzdžiui, dėl nėštumo, sunkios ligos, mokymosi). Migracijos departamentas Sprendimą priėmė, padaręs išvadą, kad yra nustatytas Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindas.

14. Pirmosios instancijos teismas citavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3456-624/2017 ir įvertinęs byloje pateiktus duomenimis, priėjo prie išvados, kad atsakovo į bylą pateikti Moksleivių registro duomenys, pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos gretimų butų kaimynių paaiškinimai nėra pakankami vienareikšmei išvadai, jog pareiškėjas buvo išvykęs iš Lietuvos nepertraukiamai ilgiau nei 6 mėnesius. Sprendime atsakovas nenurodė pareiškėjo išvykimo iš Lietuvos laikotarpio pradžios ir pabaigos, todėl teismui kilo abejonių, ar toks skaičiuojamas, ne trumpesnis kaip 6 mėnesių laikotarpis, buvo nepertraukiamas. Tai, kad pareiškėjas gyvenamąją vietą Lietuvoje – (duomenys neskelbtini), Kaune, deklaruoja ir po Sprendimo priėmimo (2025 m. birželio 23 d. pažyma „Apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą“) ir nėra deklaravęs išvykimo į užsienį, kaip nurodė teismas, neleidžia daryti išvados, jog faktiškai jis Lietuvoje negyvena.

15. Teismas apibendrino, kad Migracijos departamento pateiktų įrodymų visuma yra nepakankama konstatuoti, jog pareiškėjas atitinka Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą pagrindą dėl teisės laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduotos ES Kortelės panaikinimo. Bylos duomenų pagrindu teismas konstatavo, kad Migracijos departamento priimtas Sprendimas yra neteisėtas, todėl naikintinas.

III. 16. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

17. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas selektyviai vertino bylos medžiagą ir įrodymus. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas deklaruotu gyvenamuoju adresu negyvena, pareiškėjas iš esmės neginčija aplinkybės, jog jo vaikai nelanko ikimokyklinio ugdymo įstaigos nuo 2023 m. birželio 30 d., nelankymo priežastis nurodyta, jog išvyko į užsienį gyventi ir mokytis (studijuoti), o šią aplinkybę patvirtina Mokinių registro duomenys, kurie nėra nuginčyti. Atsakovas taip pat akcentuoja, kad pareiškėjas patvirtino, jog sutuoktinė dirba Danijoje, o pareiškėjas Danijoje turi leidimą gyventi. Pareiškėjas nuo 2023 m. rugsėjo 7 d. iki 2024 m. birželio 1 d. vykdė individualią veiklą, duomenų apie tai, jog jis Lietuvoje kada nors būtų įdarbintas, nėra. Atsižvelgiant į tai, atsakovo vertinimu, galima daryti išvadą, jog pareiškėjo ir jo šeimos interesų centras nėra Lietuva. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nepateikia jokių tiesioginių ir objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų ir įrodytų jo teiginius, jog jis gyvena Lietuvoje. Priešingai, pareiškėjas teikė tik abstrakčius ir deklaratyvius teiginius šiuo klausimu.

18. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui ES leidimas buvo išduotas Įstatymo 101 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. užsienietis atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu, pasinaudojusiu laisvo judėjimo teise Europos Sąjungoje, ar pas jį. Pareiškėjui ES leidimas išduotas su tikslu gyventi Lietuvoje, t. y. faktiškai, realiai gyventi šalyje kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu, pasinaudojusiu laisvo judėjimo teise ES. Ši įstatymo norma yra sukurta siekiant užtikrinti, kad užsieniečiai, kuriems suteikiamas leidimas gyventi šalyje, tikrai prisijungtų prie savo šeimos nario ir aktyviai gyventų Lietuvoje, o ne tik formaliai gautų dokumentą, likdami kitur.

19. Nesant patikimų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo faktinį gyvenimą Lietuvoje, negalima laikyti, kad ES leidimas laikinai gyventi yra išlaikomas pagrįstai. Atsakovas mano, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjas pageidauja gyventi Danijoje, jis ir turi gauti šios valstybės išduotą leidimą gyventi, o ne siekti įteisinti gyvenimą kitoje ES valstybėje su Lietuvos išduotu leidimu gyventi.

20. Atsakovas prieina prie išvados, kad skundžiamame teismo sprendime nepagrįstai susikoncentruota vien į aplinkybę, kad byloje nėra nustatyti konkretūs 6 mėnesių termino rėžiai. Iš surinktų duomenų visumos akivaizdu, kad šis laikotarpis, kai pareiškėjas negyveno Lietuvoje, truko ilgiau nei 6 mėnesius. Šiame kontekste pažymėtina, kad surinkti duomenys apie laikotarpį nuo 2023 m., t. y. akivaizdžiai ilgesnį laikotarpį nei 6 mėnesiai. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjo faktišku gyvenimu Lietuvoje, nors pagal Įstatymo 101 straipsnio 2 dalį ES leidimas gyventi turi būti grindžiamas tikru ir nuolatiniu gyvenimu kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu. Atsižvelgiant į tai, kad nėra jokio duomenų apie pareiškėjo faktinį gyvenimą Lietuvoje, teismas privalėjo įvertinti šią svarbią aplinkybę, tačiau to nepadarė, todėl sprendimas yra nepagrįstas.

21. Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

22. Pareiškėjas, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teigia, kad atsakovas Sprendimą galėjo priimti tik įvertinęs ir nustatęs, kad pareiškėjas buvo išvykęs iš Lietuvos ilgesniam nei 6 mėnesių nepertraukiamam laikotarpiui, tačiau Sprendime apie tai nėra pasisakyta. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas yra grindžiamas tik tuo, kad: pareiškėjui 2022 m. sausio 15 d. buvo išduotas leidimas gyventi Danijoje; pareiškėjo dukros nebelanko darželio Lietuvoje, kaimynės paaiškinimais. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo pateikti įrodymai ir argumentai nėra pakankami vienareikšmiškai išvadai, jog pareiškėjas buvo išvykęs iš Lietuvos nepertraukiamai ilgiau nei 6 mėnesius.

23. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas klaidingai apeliaciniame skunde teigia, jog deklaruotu gyvenamosios vietos adresu pareiškėjas negyvena. Pareiškėjas tiek savo patikslintame skunde, tiek ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad, būdamas Lietuvoje, gyvena tiek bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, kuriame deklaruota jo gyvenamoji vieta, tiek sutuoktinės močiutės sodyboje (kol sodyba dar nebuvo parduota). Teisės aktai nenumato jokio draudimo, kad asmuo, turėdamas kelias gyvenamąsias vietas Lietuvoje, privalo būti ir gyventi tik deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Šiuo atveju pareiškėjas, nors ir yra deklaravęs gyvenamąją vietą bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, tačiau pareiškėjo sutuoktinės močiutei turint sodybą, niekas nedraudžia pareiškėjui ten išvykti.

24. Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovui paaiškinimus davusios kaimynės jis nepažįsta, su ja nebendrauja, todėl jam nesuprantama, kaip kaimynė atsakovui galėjo papasakoti, kad jis su sutuoktine yra išvykę gyventi į užsienį. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad vaikų ikimokyklinės įstaigos lankymas Lietuvoje nėra privalomas, todėl lankyti ar nelankyti vaikams ikimokyklinę ugdymo įstaigą gali nuspręsti tik įstatyminiai vaikų atstovai, t. y. tėvai, ir šis sprendimas neturi teisinės reikšmės sprendimui dėl leidimo gyventi.

25. Pareiškėjas apibendrina, kad atsakovas neįrodė, jog pareiškėjas buvo išvykęs iš Lietuvos nepertraukiamam 6 mėnesių periodui, todėl atsakovo argumentai yra niekiniai ir atmestini, o pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė visas su byla susijusias aplinkybes ir priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teismui pateiktų įrodymų visuma yra nepakankama konstatuoti, jog pareiškėjas atitinka Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą pagrindą dėl teisės laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduotos ES Kortelės panaikinimo, todėl pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino skundžiamą Sprendimą.

28. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad iš surinktų duomenų visumos akivaizdu, jog laikotarpis, kai pareiškėjas negyveno Lietuvoje, truko ilgiau nei 6 mėnesius. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjo faktišku gyvenimu Lietuvoje, nors pagal Įstatymo 101 straipsnio 2 dalį ES leidimas gyventi turi būti grindžiamas tikru ir nuolatiniu gyvenimu kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu. Atsižvelgiant į tai, kad nėra jokių duomenų apie pareiškėjo faktinį gyvenimą Lietuvoje, teismas privalėjo įvertinti šią svarbią aplinkybę.

29. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui ES leidimo laikinai gyventi kortelė, vadovaujantis Įstatymo 101 straipsnio 2 dalies pagrindu (užsienietis atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu, pasinaudojusiu laisvo judėjimo teise Europos Sąjungoje, ar pas jį) buvo išduota laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 23 d. iki 2025 m. rugsėjo 23 d.

31. Migracijos departamentas, vadovaujantis Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 6 punktu, priėmė Sprendimą panaikinti teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir ES Kortelę, galiojančią iki 2025 m. rugsėjo 23 d., nes pareiškėjas išvyko iš Lietuvos Respublikos gyventi ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui. Migracijos departamentas Sprendimą priėmė įvertinęs, kad: pareiškėjui 2022 m. sausio 15 d. išduotas leidimas gyventi Danijoje, pareiškėjo sutuoktinės adresas nurodytas Danijoje; Migracijos departamento darbuotojai 2024 m. spalio 28 d. ir 2024 m. lapkričio 13 d. nuvyko pareiškėjo deklaruotu gyvenamosios vietos adresu ((duomenys neskelbtini), Kaunas), tačiau nieko nerado; 2024 m. spalio 28 d. pareiškėjo kaimynė paaiškino, kad dabar bute gyvena buto savininkė, o pareiškėjas prieš metus laiko išvyko gyventi į užsienį; 2024 m. lapkričio 13 d. kita pareiškėjo kaimynė paaiškino, kad buto savininkė gyvena sodyboje, o jos anūkė su šeima, anksčiau gyvenusi kartu, maždaug metai laiko gyvena užsienyje; patikrinimo metu nustatyta, kad tuo pačiu adresu ((duomenys neskelbtini), Kaunas) gyvenamąją vietą yra deklaravusios ir pareiškėjo nepilnametės dukros; 2025 m. balandžio 7 d., patikrinus duomenis Moksleivių registre, nustatyta, kad vieno iš vaikų išvykimo iš ikimokyklinio ugdymo įstaigos priežastis (išvykimo iš įstaigos data 2023 m. birželio 30 d.) – išvykimas į užsienį gyventi ir mokytis (studijuoti), duomenų apie kitą vaiką Moksleivių registre nebuvo.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gegužės 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-3456-624/2017 yra išaiškinęs, kad Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 6 punkte, skirtingai nei, pavyzdžiui, Įstatymo 104 straipsnio 5 dalyje (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija), nėra nustatyta, kad ilgesnis nei 6 mėnesių išvykimo iš Lietuvos Respublikos laikotarpis gali susidaryti tam tikru laikotarpiu, jis (laikotarpis) turi būti nepertraukiamas, t. y. jeigu išvykstama iš Lietuvos Respublikos gyventi ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui iš eilės, išskyrus atvejus, kai nebuvimas Lietuvos Respublikoje yra susijęs su svarbiomis priežastimis (pavyzdžiui, dėl nėštumo, sunkios ligos, mokymosi). Be to, Įstatymo nuostatos yra suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio įstatymo priede, nuostatomis (Įstatymo 1 str. 2 d.), tame tarpe – su 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir naikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – ir Direktyva 2004/38/EB) nuostatomis. Direktyvos 2004/38/EB 11 straipsnio, reglamentuojančio leidimo gyventi šalyje kortelės galiojimą, 2 dalyje numatyta, kad leidimo gyventi šalyje kortelės galiojimas nenutrūksta dėl trumpalaikių išvykų, ne ilgesnių kaip šeši mėnesiai per metus, arba ilgesnių išvykų, susijusių su privalomąja karine tarnyba, ar vienos ne ilgesnės kaip 12 mėnesių iš eilės išvykos dėl svarbių priežasčių, pavyzdžiui, nėštumo ir gimdymo, sunkios ligos, studijų ar profesinio parengimo, arba paskyrimo į kitą valstybę narę arba trečiąją šalį. Tačiau, pažymėtina, kad Direktyvos 2004/38/EB nuostatos neturi įtakos valstybės narės nustatytoms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, kurios yra palankesnės asmenims, kuriems taikoma ši direktyva (Direktyvos 2004/38/EB 37 str.), todėl 106 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytas teisinis reguliavimas, kuris nagrinėjamos bylos aplinkybėmis yra palankesnis asmeniui, kuriam jis taikomas, nei numatytas Direktyvos 2004/38/EB 11 straipsnio 2 dalyje, gali būti nustatytas.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, prieina prie išvados, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nepateikė vienareikšmių duomenų, jog pareiškėjas išvyko iš Lietuvos Respublikos gyventi ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui iš eilės. Pažymėtina, kad nors Migracijos departamentas remiasi Moksleivių registro duomenimis, pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos gretimų butų kaimynių paaiškinimais, tačiau šie duomenys nepatvirtina, jog būtent pareiškėjas buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos nepertraukiamai ilgiau nei 6 mėnesius. Byloje nesant duomenų apie tikslų pareiškėjo išvykimo iš Lietuvos Respublikos pradžios ir pabaigos laiką, atsižvelgus į tai, kad iš 2025 m. birželio 23 d. pažymos „Apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą“ matyti, jog pareiškėjas gyvenamąją vietą Lietuvoje – (duomenys neskelbtini), Kaune, deklaruoja ir po Sprendimo priėmimo, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų deklaravęs išvykimą į užsienį, nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjas faktiškai Lietuvos Respublikoje negyvena.

34. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai pritaikė ginčui aktualias teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti arba naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

35. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmestas, t. y. šis teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

36. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Migracijos departamento pareiškėjo naudai 393,25 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti už advokato teisinę pagalbą apeliacinėje instancijoje. Patirtoms išlaidoms pagrįsti pareiškėjas pateikė teismui 2025 m. rugpjūčio 26 d. PVM sąskaitą faktūrą, kurioje nurodytas teisinių paslaugų pobūdis – teismo sprendimo, apeliacinio skundo analizė ir atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimas. Pareiškėjas taip pat pateikė teismui Swedbank 2025 m. rugpjūčio 26 d. patvirtinimą apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą.

37. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio l dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atstovės (advokatės) suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, apimtį ir darbo laiko sąnaudas apeliacinės instancijos teisme, ginčo esmę, bylos apimtį ir sudėtingumą, atsižvelgusi į Rekomendacijų 2, 7 ir 8.11 punktų nuostatas, pagal kurias nustatomas priteistinas dydis už advokato suteiktą teisinę pagalbą, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, daro išvadą, jog pareiškėjui priteistinos visos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos (393,25 Eur), bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui R. V. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 393,25 Eur (tris šimtus devyniasdešimt tris eurus ir 25 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Egidijus Šileikis