2016-02-09 Nr. BB-582-1-89-1-00044-2014-4 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-26-696/2016

Teisminio proceso Nr. 1-89-1-00044-2014-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.23.2;

2.3.4.6.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aurelijaus Gutausko, Vytauto Masioko ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. kasacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžio.

Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu V. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2014 m. balandžio 22 d. padarytos nusikalstamos veikos) laisvės atėmimu penkeriems metams trims mėnesiams, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2014 m. balandžio 28 d. padarytos nusikalstamos veikos) – laisvės atėmimu penkeriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir V. M. paskirtas laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo vieneriems metams aštuoniems mėnesiams bausme ir galutinė subendrinta bausmė V. M. paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams šešiems mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2014 m. balandžio 28 d. iki spalio 27 d. ir bausmė, atlikta pagal Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. nuosprendį.

Taip pat skundžiamas Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmestas.

Šioje byloje taip pat nuteisti M. T. ir A. Š., tačiau ši teismų nuosprendžių dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. V. M. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2014 m. balandžio 22 d. 13.55 val., jam būnant namuose, Ukmergėje, (duomenys neskelbtini), paskambinus M. T. į jo telefoną ir užmaskuotai nurodžius, kad pas jį atvažiuos jam pažįstamas jaunuolis, paduos pinigus už norimas įsigyti psichotropines medžiagas, ir jam su tuo sutikus, taip sukurstytas M. T. parduoti psichotropines medžiagas jis tą pačią dieną, apie 21.10 val., Ukmergėje, prie (duomenys neskelbtini) namo laiptinės, už 80 Lt neteisėtai pardavė ne mažiau kaip 0,2827 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino A. Š.

2. Be to, V. M. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2014 m. balandžio 28 d., apie 21.00 val., Kaune iš tyrimo nenustatyto šaltinio įgytos 0,376 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti Ukmergės gyventojams, automobiliu „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) neteisėtai atgabeno į Ukmergę, kur Beržų g., prie namo Nr. 37, 22.20 val. pamatęs automobilį stabdančius policijos pareigūnus, siekdamas išvengti sulaikymo su neteisėtai gabenamomis psichotropinėmis medžiagomis, dalį jų išpylė automobilyje, o kitą dalį – ant asfalto; po to šias neteisėtai gabentas medžiagas įvykio vietos apžiūros metu bei automobilio „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) kratos metu surado ir paėmė Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato policijos pareigūnai.

3. Kasaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

3.1. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes 2014 m. balandžio 28 d. padaryta nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota ne pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, o pagal 259 straipsnį. Teismų sprendimai prieštarauja teismų praktikai, pagal kurią disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis bylose privalo būti ištirta ir nuosprendyje aiškiai bei argumentuotai pasakyta, kokią dalį medžiagų, kuriomis asmuo neteisėtai disponavo, jis ketino suvartoti pats, o kokia dalis buvo skirta platinti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-195/2009). Kasatorius teigia, kad jis vartoja psichotropines medžiagas ir byloje nėra duomenų, kad jų vartojimo jis būtų savarankiškai atsisakęs ar ketinęs atsisakyti 2014 m. balandžio 28 d. Be to, jis gabeno nedidelį kiekį šių medžiagų, kuris yra mažesnis nei suvartojama psichotropinės medžiagos dozė. Kasatorius taip pat nuosekliai tvirtino, kad psichotropinė medžiaga buvo skirta jo asmeniniam vartojimui, ir šiam teiginiui paneigti abiejų instancijų teismai jokių racionalių argumentų nepateikė. Taigi abiejų instancijų teismai neatribojo psichotropinės medžiagos kiekio, skirto kasatoriaus asmeniniam vartojimui, nuo psichotropinės medžiagos kiekio, neva skirto platinti, nuosprendį neleistinai grindė prielaida, kad jis galbūt yra psichotropinių medžiagų platintojas, ir šios prielaidos pagrindu spėjo, jog bet koks, net ir pats mažiausias jo disponuojamos medžiagos kiekis yra skirtas ne asmeniniam vartojimui, o platinimui.

3.2. Pagal nuosekliai formuojamą kasacinės instancijos teismo praktiką, ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo ir liudytojo parodymai, kurie nebuvo patvirtinti teisme, neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį; tokie duomenys negali būti pagrindas paneigti teismo posėdžio metu išnagrinėtus įrodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-554/2006). Tokie parodymai negali būti panaudoti BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka ir kaip pagrindas kitiems įrodymams patikrinti. Kasatorius nurodo, kad 2014 m. rugpjūčio 28 d. jis jokių psichotropinių medžiagų niekam neplatino ir su A.

Š. susitikęs nebuvo. Visi bylos dalyviai paneigė kaltinimo versiją neva A. Š. psichotropines medžiagas įsigijo iš kasatoriaus, taip pat ir A. Š., teisme paneigęs ikiteisminio tyrimo metu duotus savo parodymus bei nurodęs aiškius argumentus, kodėl jie yra melagingi ir kokiais neteisėtais metodais jie buvo išgauti. Be to, teisme A. Š. pateikė ne mažiau kaip tris vieną kitą paneigiančias savo parodymų versijas, todėl šio asmens parodymai turėjo būti vertinami vadovaujantis principu falsus in uno, falsus in omnibus. Nepaisant to, abiejų instancijų teismai ikiteisminio tyrimo metu galimai neteisėtai išgautus ir vėliau bylos dalyvių paneigtus parodymus traktavo kaip kasatoriaus kaltės įrodymus, šių parodymų pagrindu paneigdami teismo posėdžio metu duotus asmenų parodymus.

Anot kasatoriaus, teismų įrodinėjimo būdas buvo ydingas – buvo siekiama atmesti bylos dalyvių parodymus, paneigiančius ikiteisminio tyrimo metu išgautus parodymus, taigi iš esmės buvo įrodinėjamas ikiteisminio tyrimo metu gautų parodymų tariamas teisingumas, ignoruojant tai, kad šie parodymai neturi įrodomosios vertės. Teismų sprendimuose nesant pateiktų aiškių kriterijų, pagal kuriuos vertinti bylos dalyvių parodymai, buvo pažeistas rungtyniškumo principas – buvo atmetami tik tie parodymai, kurie neatitinka kaltinimo versijos.

Atmetus kasatorių teisinančius parodymus, jo kaltė buvo paskelbta neva įrodyta. Taigi dėl klaidingos įrodinėjimo logikos buvo pažeista nekaltumo prezumpcija. Pasak kasatoriaus, eliminavus iš bylos parodymus, kurie teisme bylos dalyvių buvo paneigti, atmetus aiškiai melagingus parodymus, kuriuos A. Š. keitė ne mažiau kaip tris kartus, taip pat parodymus, kurie nesusiję su bylos esme, o parodo tik pareigūnų subjektyvias nuomones, jokių faktinių duomenų (įrodymų), pakankamų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui, byloje nėra.

Apkaltinamojo nuosprendžio pagrindu negali būti išvedžiojimai apie kaltinimo versijos nuoseklumą ir įtikinamumą bei teiginiai, jog kaltinimo versija nepaneigta ir neprieštarauja faktinėms aplinkybėms. Kasatorius daro išvadą, kad abiejų instancijų teismai netinkamai vertino įrodymus, nes dėl 2014 m. rugpjūčio 28 d. veikos, kurios nėra nepadaręs, jis privalėjo būti išteisintas.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Aida Japertienė atsiliepimu į nuteistojo V. M. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

4.1. Atsiliepime nurodoma, kad, priešingai nei kasaciniame skunde teigia nuteistasis V. M., teismai teisingai 2014 m. balandžio 28 d. jo padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, o ne pagal 259 straipsnį. Teismai pagrįstai nesivadovavo nuteistojo paaiškinimu apie psichotropinių medžiagų paskirtį saviems poreikiams ir padarė išvadą, kad jis gabeno metamfetaminą turėdamas tikslą jį platinti, kurią patvirtina byloje esančių teismų ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma – liudytojų M. M., R. A., policijos pareigūnų D. N., R. K. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolai, specialisto išvada, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolai. Be to, prokurorė pažymi, kad V. M. gabentas psichotropinės medžiagos kiekis (jo teigimu, apie 10 g, iš kurių pareigūnai surinko 0,376 g), pakuotė (tokia pati, kokias jis tiekdavo R. A.), 2014 m. balandžio 22 d. psichotropinės medžiagos pardavimas A. Š., nuolatinis bendravimas su psichotropines medžiagas vartojančiais asmenimis ir iš pokalbių turinio akivaizdus jų aprūpinimas šiomis medžiagomis, leidžia daryti išvadą, jog V. M. gabeno metamfetaminą turėdamas tikslą jį platinti.

4.2. Taip pat atsiliepime, remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi ir šios normos aiškinimu kasacinio teismo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-361/2014, 2K-74-303/2015), teigiama, kad teismai šioje byloje įrodymus vertino tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingą išvadą, jog byloje esančių įrodymų visiškai pakanka V. M. kaltei dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pagrįsti. Šiuos teiginius patvirtina byloje esančių įrodymų visuma – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo protokolai, liudytojo policijos pareigūno R. K. parodymai, nuteistojo A. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Tai, kad kasatorius nepritaria teismų padarytoms išvadoms, kvestionuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pateikia asmeninį jų vertinimą, anot prokurorės, nesuteikia teisinio pagrindo pripažinti, jog teismų nuosprendžiai priimti pažeidus BPK 20 straipsnyje nustatytas taisykles ar netinkamai kvalifikavus nuteistojo V. M. padarytą nusikalstamą veiką.

5. Nuteistojo V. M. kasacinis skundas netenkintinas.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes 2014 m. balandžio 28 d. padaryta nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota ne pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, o pagal 259 straipsnį. Kasatorius teigia, kad jis vartoja psichotropines medžiagas ir byloje nėra duomenų, kad jų vartojimo jis būtų savarankiškai atsisakęs ar ketinęs atsisakyti 2014 m. balandžio 28 d. Be to, jis gabeno nedidelį kiekį šių medžiagų, kuris yra mažesnis nei suvartojama psichotropinės medžiagos dozė.

BK 259 straipsnis numato atsakomybę už disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo platinti. Tuo tarpu kasatorius nuteistas pagal BK 260 straipsnį už disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą platinti. Taigi pagrindinis BK 259 ir 260 straipsnių skirtumas yra nusikaltimo padarymo tikslas.

Pagal BPK 301 straipsnio l dalį teismas turi teisę remtis tais byloje surinktais įrodymais, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių nuostatas, be to, visus juos privalo išnagrinėti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Tokie parodymai gali būti nurodomi ir analizuojami bei vertinami apkaltinamajame nuosprendyje, tačiau jais nuosprendis gali būti grindžiamas tik tais atvejais, kai jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus, o įrodymų visumos pakanka padaryti išvadai apie nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tokiais atvejais šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55/2009, 2K–113/2011, 2K–9/2013).

Klausimą dėl padarytos veikos perkvalifikavimo kasatorius kėlė ir apeliaciniame skunde. Jis nesutiko su įrodymų vertinimu byloje ir teismų padarytomis išvadomis. Apeliacinis teismas pateikė išsamius atsakymus į kasatoriaus apeliacinį skundą dėl įrodymų vertinimo ir padarytos veikos kvalifikavimo. Teisėjų kolegija laiko, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai atmetė V. M. versiją apie psichotropinių medžiagų įgijimą saviems poreikiams ir padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistasis gabeno metamfetaminą turėdamas tikslą jį platinti.

Šiai išvadai patvirtinti buvo išanalizuoti liudytojų parodymai ir kita bylos medžiaga. Tai, kad kasatorius prekiavo narkotinėmis medžiagomis, nurodė liudytojas M. M., kuris ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog jis pas V. M. Ukmergėje buvo kelis kartus ir iš jo pirko amfetaminą. Jis pas V. M. yra važiavęs su R. S. ir jie kiekvienas sau pirkosi psichotropinių medžiagų. Pas V. M. amfetamino gramas kainavo 40 Lt. Norėdamas nusipirkti narkotikų, jis V. M. parašydavo žinutę „ar galima į svečius?“, o šis, jei turėdavo, atrašydavo „galima“, jei neturėdavo, nerašydavo arba parašydavo „nėra namuose“.

Jis V. M. rašydavo į numerį, kuris jo telefone įvardytas „M.“ (T. 1, b. l. 92, 93). Taip pat, norėdamas įsigyti amfetamino, jis V. M. skambindavo numeriu, kuris jo telefone įvardytas „Ž.“. Šiuo numeriu atsiliepdavo V. M. (T. 1, b. l. 98). Liudytojas atpažino V. M., kaip asmenį pravarde „M.“, ir asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu (T. 1, b. l. 94-97). Teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojas M. M., priešingai nuteistojo teiginiams, patvirtino pirmiau nurodytus parodymus (T. 3, b. l. 169), taigi teismas pagrįstai jais vadovavosi.

Kasatoriaus, kaip narkotinių medžiagų platintojo, vaidmuo matyti ir iš liudytojos R. A. parodymų. Ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad „V. M. jai pasiūlė prekiauti amfetaminu, užsidirbant po 10 Lt nuo gramo. <...> Didžiausias imamas kiekis buvo 10 gramų. Kartais amfetaminą jai V. M. atveždavo į namus, kartais ji ateidavo pas juos pasiimti. Ji, kai parduodavo amfetaminą, atiduodavo V. M. 30 Lt už gramą, o pati parduodavo po 40 Lt. Dėl narkotikų ir pinigų perdavimo ji su V. M. buvo sutarę, kad, kai jai reikia amfetamino ar kai ji turi pinigus, ji jam paskambina ir pasako.

Taip pat ir V. M. jai paskambindavo, paklausdavo, ar ji dar turi. <...> Pas ją namuose per kratą rado elektronines svarstykles, piniginę, kurioje buvo vienas maišelis, lapą, kuriame ji rašė, kiek paėmė amfetamino, kiek pardavė, kiek atidavė pinigų ir kiek liko skolinga. Svarstykles ji gavo iš V. M. tam, kad galėtų pati sverti amfetaminą. Ji amfetaminą gaudavau viename maišelyje, po to pasverdavo svarstyklėmis, suskirstydavo po gramą į polietileninę skiautę.“ Nors teismo posėdžio metu ši liudytoja savo parodymus pakeitė ir nurodė, jog buvo verčiama duoti tokius parodymus, tačiau, kaip konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, V.

M. telefoninių pokalbių ir SMS žinučių su R. A. turinys (T. 1, b. l.

27) patvirtina šios liudytojos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Aplinkybę, kad V. M. platino psichotropines medžiagas kitiems asmenims, patvirtina ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokoluose, apžiūros protokoluose užfiksuotas pokalbių bei SMS žinučių turinys, kuris sutampa su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis. Be to, teismai pagrįstai konstatavo, kad V. M. gabentas psichotropinės medžiagos kiekis (apie 10 g, jo teigimu, iš jų pareigūnai surinko 0,376 g), jos pakuotė (tokia pati, kokias jis tiekdavo R.

A.), 2014 m. balandžio 22 d. psichotropinės medžiagos pardavimas A. Š., nuolatinis bendravimas su psichotropines medžiagas vartojančiais asmenimis ir iš pokalbių turinio akivaizdus jų aprūpinimas šiomis medžiagomis leidžia daryti išvadą, kad jis 2014 m. balandžio 28 d. gabeno metamfetaminą turėdamas tikslą jį platinti. Apeliacinį skundą nagrinėjusi teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija neturi motyvų paneigti tokias teismų išvadas ir laiko, kad baudžiamasis įstatymas V.

M. veikai pritaikytas tinkamai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. M. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Vytautas Masiokas

Vytautas Piesliakas