2013-06-12 Nr. AB-2479-3-61-3-02223-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1313/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02223-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 11.1; 11.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 12d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. L. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. L. R. skundą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. L. R. su skundu (b. l. 1−5), kurį patikslino (b. l. 140) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir Tarnybos Vilniaus skyrius) 2012 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 49SFN-(14.49.104)-718 (toliau – ir Tarnybos Vilniaus skyriaus Sprendimas) dalį, kurioje prašymas nebuvo patenkintas;

2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2012 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-1340 (toliau – ir Tarnybos Sprendimas);

3) įpareigoti Tarnybos Vilniaus skyrių per 30 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo pakeisti Tarnybos Vilniaus skyriaus 2012 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 49SFN-(14.49.104)-718 ir priimti sprendimą vykdyti nuosavybės atkūrimo procesą, suformuoti žemės sklypą, parengiant kadastrinių matavimų bylą, ir priimti sprendimą atkurti nuosavybės teisę E. R. (E. R.) į iki nacionalizacijos turėtą:

– 1,5 ha žemės sklypą pagal 1996 m. gegužės 13 d. archyvo pažymėjimą Nr. T-385-R (įrašo dalis dėl 1942/1944 metų (duomenys neskelbtini) seniūnijos namų valdų sąrašo, nurodant savininku V. R.), kuris priklausė jo motinai V. R. iki nacionalizacijos, valdytą asmeninės nuosavybės teise, atsiradusią kitais pagrindais kaip namų ūkio/valdos sklypą, bei į

– 3,2 ha žemės sklypą, kurį įgijo paveldėjimo pagal įstatymą būdu po tėvo J. V. (J. V.) mirties iš jam iki mirties priklausiusio 17,21 ha sklypo (duomenys neskelbtini) g., Vilniaus mieste, kuris iki nacionalizacijos priklausė jo motinai V. R. asmeninės nuosavybės teise pagal 1996 m. gegužės 13 d. archyvo pažymėjimą Nr. T-385-R (įrašo dalis apie J. V. valdomą 17,21 ha žemės paskirties ūkio valdą) bei Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo sprendimą, nustačiusį juridinį faktą apie asmens (V. R., V. R., V. R.) tapatumą, bei Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2004 m. balandžio 13 d. ir 2012 m. kovo 6 d. sprendimus, nustačiusius juridinį faktą, kad E. R. motina V. R. po tėvo J. V. mirties paveldėjo dalį jam priklausiusio 17,21 ha žemės ūkio naudmenų sklypo dalį, sudarančią 3,2 ha ploto sklypą.

Paaiškino, kad pareiškėjos vyras E. R. įstatymo nustatyta tvarka pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į 17,21 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus mieste (buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime), kurį iki nacionalizacijos valdė jo senelis J. V. (J. V.), o po jo mirties – E. R. motina V. R.. Taip pat pateikė prašymus atkurti nuosavybės teisę į motinos V. R. asmeninį 2 ha žemės sklypą, įgytą iš kitų šaltinių, bei į visą likusią senelio J. V. žemę. Po E. R. mirties visą jo turtą ir turtines teises paveldėjo pareiškėja.

Nurodė, kad 1999 m. buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį V. R. turėtos žemės, t. y. į kitais pagrindais įgytą žemės sklypą, tačiau jos nebuvo atkurtos į žemės dalį, paveldėtą iš 17,21 ha sklypo, nurodant, kad nuosavybę patvirtinančių duomenų nepakanka. Nuosavybės atkūrimo komisija, 1999 m. priimdama sprendimą dėl 2 ha žemės sklypo, vadovavosi 1996 m. gegužės 13 d. archyvo pažymėjimu Nr. T-385-R, kuriame nurodyta, kad Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) seniūnijos žemę valdančių asmenų 1939 m. žemės valdų surašymo sąraše nurodytas J.

V., valdantis 17,21 ha žemės (ant dokumento originalo, esančio archyve ir patvirtinančio minėtą faktą pieštuku užrašyti J. vaikų vardai, išskyrus V.). Atskirai nuo J. V. priklausančių 17,21 ha žemės užrašyta, kad V. R. turi 2 ha žemės valdą. Minėtoje pažymoje taip pat nurodyta, kad V. R. iki nacionalizacijos papildomai valdė 1,5 ha atskirą žemės sklypą kaip namų valdą (išraše iš (duomenys neskelbtini) seniūnijos žemės valdų sąrašo, surašyto 1943/1944 ūkio metais, nurodyta, kad V. R. turi 1,5 ha namų valdos žemės sklypą).

Komisija antruoju pažymos išrašu nesivadovavo, nes neatitiko dokumente nurodytos savininkės ir E. R. motinos pavardės, pavardžių neatitiktis neleido priimti palankaus sprendimo dėl didesnio žemės sklypo grąžinimo. Tad buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2 ha žemės, kuri buvo pažymėta kaip asmeninė, nepatenkanti į J. V. 17,21 ha žemės valdą. Komisija pasiūlė nustatyti juridinį faktą dėl iki nacionalizacijos valdyto 1,5 ha žemės sklypo. Pareiškėja teigė, kad 1999 m. nuosavybė buvo atkurta ne į dalį iš 17,21 ha J.

V. valdyto žemės sklypo, kaip klaidingai mano atsakovai, o į kitais pagrindais įgytus ir atskirai V. R. valdytus žemės sklypus. Sudėjus pažymoje nurodytus plotus, matyti, kad J. V., o tiksliau jo turto paveldėtojai ir atskirai V. R. pagal 1939 m. žemės valdų surašymą valdė 19,21 ha bendro ploto sklypus, taip pat, buvo 1,5 ha žemės valda prie namų. Pareiškėja taip pat nurodė, kad E. R. dėl nuosavybės teisių į nacionalizuotą turtą kreipėsi trimis atskirais prašymais ir pagrindais. Pirmajame prašyme nurodė, kad pageidauja paveldėti visą senelio valdytą žemės sklypą.

Kadangi senelis mirė iki nacionalizacijos, E. R. buvo įpareigotas pateikti dokumentus jo turėtos žemės sklypo nuosavybės perėjimo aplinkybėms patvirtinti. 1991 m. gruodžio 31 d. prašyme prašyta papildomai grąžinti 3,2 ha žemės sklypą (nurodytas ne 17,21 ha plotas), nurodant nuosavybės atsiradimo pagrindą – paveldėjimą iš tėvo. Buvo pateiktas ir dar vienas prašymas atkurti nuosavybės teises į 2 ha sklypą kitu pagrindu. Pareiškėja nurodė, kad archyvuose rastų dokumentų Komisijai pakako konstatuoti, kad yra trys nuosavybės atkūrimo pagrindai:

1) senelio J. V. žemės dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į 17,21 ha žemės sklypą;

2) V. R. žemės dokumentai, patvirtinantys 2 ha žemės naudmenų valdymą;

3) V. R. žemės dokumentai, patvirtinantys 1,5 ha namų valdos žemės valdymą, tačiau Komisija vadovavosi tik antrąjį pagrindą patvirtinančiais dokumentais ir dėl to juos interpretavo netiksliai, bet, pareiškėjos vertinimu, pakankamai aiškiai nurodė, kad nuosavybės teisei atkurti archyve rasti trys teisiniai pagrindai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja darė išvadą, kad V. R. iki nacionalizacijos valdė didesnį nei 2 ha žemės sklypą. Skunde taip pat nurodyta, kad Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2002 m. lapkričio 29 d. sprendimu nustatė, kad E. R. yra V.

R. sūnus ir kad V. R. pavardė buvo užrašoma ir kitaip. Identifikuoti V. R., kaip į 1943/1944 m. (duomenys neskelbtini) žemės namų valdų sąrašą įrašytą R., pavyko 2012 m., suradus šeimos sudėtį patvirtinančią pažymą. Iš mirusio vyro, asmeninių ir valstybinių archyvų buvo surinkti dokumentai, patvirtinantys pavardžių interpretacijas ir asmens tapatumą. 2009 m. spalio 6 d. Tarnybai buvo pateikti trūkstami dokumentai E. R. prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1,5 ha namų valdos žemės sklypą, kurį iki nacionalizacijos valdė jo motina, išnagrinėti.

Buvo rasta 1942 m. E. R. šeimos sudėties pažyma, kurioje nurodyta, kad E. R. tėvai yra S. R. ir V. R.. Iš prie atsakovui pateiktų dokumentų akivaizdu, jog E. R. motina V. (iki santuokos – V., V.) po santuokos gavo vyro pavardę, kuri dėl skirtingo rašymo ir skirtingos abėcėlės skirtinguose dokumentuose buvo užrašoma ne tik kaip R., bet ir kaip R., R., R., R., R., R., R.. Atkreipė dėmesį, kad yra dvi nuosavybės atkūrimo bylos su dviem skirtingais numeriais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kadastrinėse vietovėse, o tai, pareiškėjos nuomone, taip pat patvirtina, kad V.

R. valdė kelis žemės sklypus ir nuosavybės atkūrimo procesas vyko dviejose kadastrinėse vietovėse. Teigė, kad 1996 m. gegužės 13 d. archyvo pažymėjime Nr. T-385-R nurodyta E. R. motina ir šis dokumentas yra pagrindas papildomai atkurti E. R. nuosavybės teisę į 1,5 ha žemės sklypą, kurį kaip namų valdą iki nacionalizacijos valdė V. R.. 2004 m. balandžio 13 d. buvo nustatytas juridinis faktas, kad V. R. iki nacionalizacijos paveldėjimo pagal įstatymą būdu įgijo ir valdė dar 3,2 ha žemės, esančios buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime.

Tai įrodo, kad E. R. motina kaip paveldėtoja iki nacionalizacijos valdė 3,2 ha ploto žemės sklypą iš 17,21 ha žemėnaudos sklypo dalies. Atkreipė dėmesį, kad teisme nebuvo nustatytas visas iki nacionalizacijos valdytas žemės sklypų plotas. Pareiškėjo teigė, kad Tarnybos argumentas, kad žemė yra tuo pačiu adresu, nelogiškas. Iš įrašo minėtoje pažymoje matyti, jis yra atskiras, o tai reiškia, kad įrašytas atskiras sklypas. Teigė, kad adresai neatspindi, kad sklypai vienas kitą apjungia, yra atskirti, atskirai valdomi.

Užrašyti ne sklypų, o asmenų adresai. Paaiškino, kad V. R. gyveno su tėvais iki jų mirties, o jiems mirus, perėmė namų valdą ir namų turtą, tačiau turėjo ir atskirai valdomą sklypą. Pažymėjo, kad asmenų ir sklypų adresų sistema nebuvo pažangi, o be to, tėvai gyveno su vaikais ilgą laiką, tačiau vaikai, būdami suaugę, turėjo savarankišką teisnumą ir veiksnumą ir, įtikima, kad turėjo atskiros nuosavybės. Akcentavo, kad 2 ha žemės sklypas V. R. vardu užrašytas atskirai nuo 17,21 ha J. V. sklypo. Teigė, jog Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo byloje buvo pažymėta, kad V.

R. valdė daug didesnį žemės sklypą, nei teismo nustatytą ir paveldėjimo keliu gautą po tėvo mirties. Liudytojai nurodė, kad V. R. valdė daugiau nei 4 ha, daug, apie 8 ha, minėjo didesnį žemės sklypą nei paveldėtas pagal įstatymą. Teismas sprendė tik dėl paveldėjimo keliu gauto žemės sklypo, o ne kiek iš viso V. R. turėjo žemės, ir konstatavo juridinį faktą nustato ne dėl bendrai iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo ploto, o tik dėl paveldėto pagal įstatymą po tėvo mirties.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 126−130) prašė šio skundo nenagrinėti, o nusprendus nagrinėti, atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. gruodžio 31 d. buvo pateiktas E. R. prašymas grąžinti V. R. (R.) vardu turėtą 3,82 ha žemę. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje 2000 m. vasario 13 d. buvo pateiktas E. R. prašymas grąžinti buvusio savininko J. V. vardu valdytą 17 ha žemės sklypą. Išraše iš mirties liudijimų knygos Nr. 133 nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kaime mirė J. M. V.. Jis buvo vedęs V. (merg. K.). Liko vaikai: sūnūs S. (S.), F. (F.) ir I. bei duktė V..

Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. gegužės 13 d. pažymėjime Nr. T-385-R nurodyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės 1939–1940 m. archyviniame fonde (duomenys neskelbtini) kaimo žemės sklypų sąraše įrašyta V. R., (duomenys neskelbtini) kaime Nr. (duomenys neskelbtini) turėjusi 20 kv. m žemės. Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) seniūnijos žemę valdančių asmenų 1942/1944 metų ūkio sąraše nurodyta, kad Vilniaus miesto gebitskomisaro archyviniame fonde, Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) seniūnijos žemę valdančių asmenų 1943/44 ūkio metais sąraše įrašyta V.

R., gyvenanti (duomenys neskelbtini), ir valdžiusi 1,5 ha žemės. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. birželio 14 d sprendimu Nr. 41-6888 atkurtos nuosavybės teisės į E. R. tenkančią 2 ha buvusios savininkės V. R. nuosavybės teisėmis valdytą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime. E. R. atkurtos nuosavybės teisės tik į 2 ha žemės plotą, nes nepateikė nuosavybės teisę įrodančio dokumento, jog jo motina V. asmeninės nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė ne 2 ha, o 3,2 ha žemės plotą, kuriuos paveldėjo (duomenys neskelbtini) m. mirus tėvui J.

V.. Todėl jis 2003 m. gruodžio 29 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 4 aplinkybės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2004 m. balandžio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-250-02/2004 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. R. motina V. R. (R.) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise, atsiradusia paveldėjimo keliu, valdė 3,2 ha žemės sklypą, esantį dabartinėje (duomenys neskelbtini), Vilniuje. 2012 m. kovo 6 d. nutartimi teismas ištaisė rašymo apsirikimą minėto teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje ir vietoj neteisingai nurodyto V.

R. iki nacionalizacijos nuosavybė teise valdyto 3,2 ha žemės sklypo adreso „(duomenys neskelbtini), Vilniuje“ nurodė teisingą adresą – „(duomenys neskelbtini) k., Vilniaus rajonas (šiuo metu (duomenys neskelbtini) g., Vilniaus miestas)“. Skundžiamu Tarnybos Vilniaus skyriaus Sprendimu pareiškėja buvo informuota, kad E. R., vadovaujantis Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 2 punktu, turi teisę atkurti nuosavybės teises į motinos V.

R. (J. V. duktės) nuosavybės teise, atsiradusia paveldėjimo keliu, valdytą nekilnojamąjį turtą, t. y. į 3,2 ha. Tarnybos Vilniaus skyrius 2012 m. spalio 5 d. raštu Nr. 49SJ-(14.49.105)-134 kreipėsi į VĮ Valstybinės žemės fondo Vilniaus žemėtvarkos skyrių ir prašė kartografuoti 1,2 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) g., Vilniaus mieste, teritorijoje Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, ribas ir dokumentus pateikti Tarnybos Vilniaus skyriui, tačiau atsakymo negavo.

Pažymėjo, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. gegužės 13 d. pažymėjimas Nr. T-385-R ir Vilniaus miesto Pavilnio seniūnijos žemę valdančių asmenų 1942/1944 m. ūkio sąrašas, remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 9 straipsniu ir Tvarkos 12 punktu, priskiriami papildomiems žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodantiems dokumentams. Skundžiamame Tarnybos Sprendime taip pat nurodyta, kad, peržiūrėjus visus nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės V.

R. bylos dokumentus, nerasta duomenų, kad V. R. nacionalizacijos metu nuosavybės teise valdė žemę, kurią buvo įgijusi skirtingais pagrindais – atskirai paveldėjusi po savo motinos ir po tėvo mirties. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2004 m. balandžio 13 d. sprendime nenurodė, kad V. R. papildomai valdė dar 3,2 ha buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėja nagrinėjant bylą Vilniaus miesto 4 apylinkės teisme nekėlė klausimo, jog E. R. motina V. R. galėjo nuosavybės teise valdyti daugiau, nei teismas nustatė savo sprendimu, t. y. 3,2 ha. 2012 m. kovo 6 d. nutartimi Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas tik ištaisė rašymo apsirikimą (netinkamai nurodytas žemės sklypo adresas).

Taip pat pažymėjo, kad iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. gegužės 13 d. pažymėjimo Nr. T-385-R, archyvo pažymėjimo įrašo matyti, jog mirusio J. V. ir V. R. žemės vieta yra tuo pačiu adresu – (duomenys neskelbtini) kaime, numeriu (duomenys neskelbtini). Tarnybos Vilniaus skyriuje esančiose atkūrimo bylose Nr. 27 ir Nr. 33, (duomenys neskelbtini) sen., nėra duomenų, kad V. R. kitais, nei paveldėjusi iš tėvo J. V., būdais būtų įgijusi nuosavybės teises į žemę, kurią valdė iki 1940 m. nacionalizacijos. Atsižvelgiant į visa tai, Tarnybos Vilniaus skyrius padarė išvadą, kad V.

R. nuosavybės teise valdė 3,2 ha žemės . Tarnybos Vilniaus skyriuje nustatyta, kad V. R. nuosavybės teise valdė tik tą žemę, kurią ji buvo paveldėjusi po tėvo J. V. mirties. Skundžiamu Tarnybos Sprendimu Tarnyba informavo pareiškėją, kad E. R. turi teisę atkurti nuosavybės teises į ne didesnį kaip 3,2 ha žemės plotą. Pažymėjo, kad Tarnybos Vilniaus skyrius jau pradėjo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į buvusios savininkės V. R. likusį neatkurtą 1,2 ha žemės plotą, esantį buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone.

Atkreipė dėmesį, jog pareiškėja nenurodė, kokias teisės aktų nuostatas atsakovai pažeidė, priimdami skundžiamus aktus. Taip pat pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neturi kompetencijos nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kiek ir kokio ploto V. R. (R.) nuosavybės teise valdė žemės sklypų, nes tai fakto, bet ne teisės klausimas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 4 d. sprendimu (b. l. 143−150) skundą atmetė.

Teismas, nuosekliai aptaręs bylos medžiaga patvirtintą faktinę bylos situaciją, remdamasis Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1−4 punktais, įvertino, tai, jog pareiškėjos vyras E. R. 1991 ir 2000 metais buvo pateikęs prašymus grąžinti buvusių savininkų (savo motinos ir senelio) 3,82 ha ir 17 ha žemės, E. R. (duomenys neskelbtini) mirė o pagal 2009 m. birželio 2 d. liudijimą po jo mirties įpėdinė pagal įstatymą yra Kinijos Liaudies Respublikos pilietė J. L. (R.). Teismas pažymėjo, kad tam, kad mirusiojo pretendento įpėdinis įgytų teisę į mirusiojo vardu atkurtiną nuosavybę, jis turi pateikti nuosavybės teises atkuriančiai institucijai dokumentus, kad atitinka Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies sąlygą, t. y. kad jis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja yra Kinijos Liaudies Respublikos pilietė. Faktas, kad pareiškėja yra Kinijos Liaudies Respublikos pilietė, matyti iš Vilniaus miesto skyriui pateikto 2011 m. sausio 18 d. pareiškėjos duoto, notaro patvirtinto įgaliojimo. Kitų duomenų pareiškėja Vilniaus miesto skyriui nepateikė. Teisės aktų bazėje nėra duomenų, kad pareiškėjai Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka būtų suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. Kadangi pareiškėja nėra Lietuvos Respublikos pilietė, ji negali perimti po vyro mirties Atkūrimo įstatymo pagrindu įgyjamų teisių, nes Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis draudžia bet kokiu būdu, ne vien tik natūra ar lygiaverte natūra, atkuriamos nuosavybės teises perduoti ne Lietuvos Respublikos piliečiui. Nuo tos aplinkybės, ar bus atkurtos nuosavybės teisės E. R. vardu, ar nebus, pareiškėjos teisių ir pareigų apimtis nepasikeis. Atsižvelgiant į tai teismas darė išvadą, kad pareiškėja neturi suinteresuotumo nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Asmeniui, siekiančiam apginti teisme, jo manymu, pažeistą savo teisę arba įstatymų saugomą interesą, tokio suinteresuotumo buvimas yra būtina sąlyga teismui pradėti nagrinėti ginčą iš esmės ir priimti ABTĮ 88 straipsnyje nustatytą sprendimą. Nurodyto suinteresuotumo nebuvimas reikštų, kad teismas objektyviai neturi galimybės ir pagrindo apginti besikreipusio į jį asmens teises arba įstatymų saugomus interesus ir administracinės bylos nagrinėjimas netektų prasmės.

III. Pareiškėja J. L. R. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 153−159), kuriuo prašo panaikinti 2013 m. vasario 4 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti pilnai, o būtent:

1) panaikinti Tarnybos Vilniaus skyriaus Sprendimo dalį, kurioje prašymas nebuvo patenkintas;

2) panaikinti Tarnybos Sprendimą;

3) įpareigoti Tarnybos Vilniaus skyrių per 30 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo pakeisti Tarnybos Vilniaus skyriaus 2012 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 49SFN-(14.49.104)-718 ir priimti sprendimą vykdyti nuosavybės atkūrimo procesą, suformuoti žemės sklypą, parengiant kadastrinių matavimų bylą, ir priimti sprendimą atkurti nuosavybės teisę E. R. (E. R.) į iki nacionalizacijos turėtą:

– 1,5 ha žemės sklypą pagal 1996 m. gegužės 13 d. archyvo pažymėjimą Nr. T-385-R (įrašo dalis dėl 1942/1944 metų (duomenys neskelbtini) seniūnijos namų valdų sąrašo, nurodant savininku V. R.), kuris priklausė jo motinai V. R. iki nacionalizacijos, valdytą asmeninės nuosavybės teise, atsiradusią kitais pagrindais kaip namų ūkio/valdos sklypą, bei į

– 3,2 ha žemės sklypą, kurį įgijo paveldėjimo pagal įstatymą būdu po tėvo J. V. (J. V.) mirties iš jam iki mirties priklausiusio 17,21 ha sklypo (duomenys neskelbtini) g., Vilniaus mieste, kuris iki nacionalizacijos priklausė jo motinai V. R. asmeninės nuosavybės teise pagal 1996 m. gegužės 13 d. archyvo pažymėjimą Nr. T-385-R (įrašo dalis apie J. V. valdomą 17,21 ha žemės paskirties ūkio valdą) bei Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo sprendimą, nustačiusį juridinį faktą apie asmens (V. R., V. R., V. R.) tapatumą, bei Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2004 m. balandžio 13 d. ir 2012 m. kovo 6 d. sprendimus, nustačiusius juridinį faktą, kad E. R. motina V. R. po tėvo J. V. mirties paveldėjo dalį jam priklausiusio 17,21 ha žemės ūkio naudmenų sklypo dalį, sudarančią 3,2 ha ploto sklypą.

Taip pat pateiktas prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Be skunde pateiktų argumentų, nurodo:

1. teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neturi teisinio suinteresuotumo, nes yra ne Lietuvos Respublikos pilietė, todėl jau negali būti atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą mirusio sutuoktinio vardu. Tokią išvadą teismas padarė neteisingai aiškindamas Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies turinį, nepagrįstai sutapatindamas jos dispozicijoje esančias dvi normas, aiškindamas jas kaip tiesiogiai vieną nuo kitos priklausančias, pareiškėjos teises ir teisinius interesus klaidingai siedamas vien tik su galimybe priimti nuosavybės teises į žemės sklypą. Pažymi, kad nuosavybės atkūrimo procesas mirusiojo vardu vyksta nepriklausomai nuo to kas būsimų teisių perėmėjas, tuo atveju, jei nuosavybės teisių perėmėjas neatsiranda, žemės sklypą perima valstybė. Teigia, jog pareiškėjos suinteresuotumas pasireiškia tuo, jog ji nors ir neturi teisės priimti nuosavybės teisių į atkuriamą nekilnojamą turtą, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.75 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 475 patvirtintomis Žemės sklypų, kuriuos paveldi įpėdiniai negalintys turėti nuosavybės teisių į žemę pardavimo taisyklėmis, turi teisę, į pinigų sumą, gautą pardavus paveldėtą žemę. Be to, pareiškėja turi teisę įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę ir perimti paveldėtas teises.

2. Pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo ginčo esmės ir nepasisakė dėl skunde išdėstytų reikalavimų. Skundžiami atsakovų sprendimai nepagrįsti ir naikintini, nes neatitinka tikrovės, juose minimi iškreipti įvykiai ir faktai, nenurodomos aplinkybės, sudarančios pagrindą atkurti nuosavybės teises. Pažymi, kad pareiškėjos vyro vardu nuosavybės teisės atkurtos ne į visą jam turinčią priklausyti žemę. Tai, kad nuosavybė turi būti atkurta bendrai į 19,21 ha pareiškėjos vyro motinos valdytą žemę, ir 1,5 ha žemės valdą įrodo 1996 m. gegužės 13 archyvo pažymėjimas. Nuosavybės atstatymo komisija šiuo dokumentu nesivadovavo tik dėl to, jog neatitikimo dokumente nurodyto savininko ir pareiškėjo motinos pavardės. Toks Nuosavybės atstatymo komisijos sprendimas numatė galimybes pateikti duomenis, leidžiančius nustatyti valdymo atsiradimo pagrindą ir į 17,21 ha sklypą ar jo dalį, bei 1,5 ha namų valdą. Todėl buvo renkami papildomi įrodymai. Teigia, kad pareiškėjos vyras nuosavybės teises į nacionalizuotą turtą įgijo trimis pagrindais (remiantis duomenimis apie J. V. turėtą žemę, duomenimis apie V. R. turėtą žemę ir duomenimis apie V. R. turėtą žemę), tačiau atsakovai vertino tik vienu pagrindu įgytą turtą. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas nustatė juridinį faktą, kad pareiškėjos vyras yra mirusios V. R. sūnus ir, kad užrašant pareiškėjo vyro motinos pavardę pagal vyro pavardę ji buvo užrašoma kitaip, pavardžių rašymo skirtumus ir asmens tapatumą galutinai pavyko patvirtinti surinkus dokumentus ir asmeninių ir valstybinių archyvų. Visi Tarnybos Vilniaus skyriui pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjos vyro motina valdė ir kitą žemės sklypą – 1,5 ha žemės prie namų. Tuo tarpu Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas nustatė, kad 3,2 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime pareiškėjos vyro motina paveldėjo po savo tėvo mirties. Tai tik dalis, o ne visas jos iki nacionalizacijos valdytas žemės sklypo plotas. Iš viso pareiškėjos vyro motina iki nacionalizacijos asmeninėje nuosavybėje turėjo tris sklypus: 1) asmeniškai, atskirai nuo J. V. 2 ha; 2) asmeninio namų ūkio prie namų valdos – 1,5 ha ir paveldėtą iš tėvo −3,2 ha.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 168−176) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą, be atsiliepime išdėstytų argumentų, nurodo:

1. sutinka su teismo išvada, kad pareiškėja nėra subjektas turintis teisinį suinteresuotumą nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Teigia, jog Įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas turėti Lietuvos Respublikos pilietybę yra esminė sąlyga taikyti šį įstatymą. Toks reikalavimas taikomas ir įpėdiniui. Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimu, kuriame pažymėta, kad iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko teisės į konkretų turtą dar nėra atkurtos ir jis realiai neturi subjektinių teisių į turėtąjį turtą, bei kad nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, Konstitucijos 23 straipsnio prasme nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Nors teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamą turtą yra turtinė teisė ir asmeniui, nustatytais terminais išreiškusiam valią atkurti nuosavybės teises, mirus, ji paveldima bendrais pagrindais, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, t. y. su sąlyga, kad įpėdinis būtų Lietuvos Respublikos pilietis. Įstatymas yra lex specialis CK atžvilgiu, todėl norintis paveldėti kitam asmeniui atkuriamas nuosavybės teises asmuo turi būti Lietuvos Respublikos piliečiu.

2. Remiantis nuosavybės teises patvirtinančiai dokumentais nustatyta, kad pareiškėjos vyro motina iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise, atsiradusia paveldėjimo keliu, valdė 3,2 ha žemės sklypą. Duomenų, kad ji būtų valdžiusi žemę, įgytą kitais, pareiškėjos skunde nurodytais pagrindais nėra. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas nustatė faktą, kad pareiškėjos vyro motina valdė 3,2 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, o ne papildomai 3,2 ha žemės. Klausimas, kad V. R. galėjo valdyti daugiau nei 3,2 ha byloje dėl juridinio fakto nustatymo net nebuvo keliamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje yra gautas apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisė pateikti tokį motyvuotą prašymą proceso šalims nustatyta ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje, tačiau minėtoje nuostatoje taip pat nurodyta, kad atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju, teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios sudarytų būtinumą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja siekia, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į žemę jos mirusiojo vyro vardu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka jos perduotos pareiškėjai, kaip savo mirusio vyro teisių paveldėtojai.

Vertinant šiuos pareiškėjos reikalavimus pažymėtina, kad bendrai paveldėjimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas. Tačiau kai kurios paveldėjimo santykius reglamentuojančios nuostatos taip pat yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau - Atkūrimo įstatymas). Atsižvelgiant į tai, kad Atkūrimo įstatymas nustato kai kurias specialias paveldėjimo teisės nuostatas, taip pat remiantis LR Konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, konstatuotina, kad Atkūrimo įstatymas yra lex specialis LR Civilinio kodekso atžvilgiu.

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio antroji dalis nustato, kad mirus piliečiui, kuris nustatytu laiku buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjos vyras E. R. iki mirties įstatymo nustatyta tvarka ir terminais buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę. Šis prašymas iš dalies nėra įgyvendintas, t.y. nuosavybės teisės atkurtos ne į visą žemę, į kurią turėjo teisę atkurti nuosavybės teises E. R.. Todėl pareiškėja, kaip savo vyro teisių paveldėtoja galėtų reikalauti, kad nuosavybės teisės į likusią neatkurtą žemę būtų atkurtos mirusiojo vardu ir perduotos paveldėtojui.

Tačiau byloje yra nustatyta ir kita aplinkybė, turinti esminę reikšmę nuosavybės teisių atkūrimo procesui, - pareiškėja nėra Lietuvos Respublikos pilietė.

Kolegijos vertinimu ši aplinkybė užkerta kelią pareiškėjai reikalauti nuosavybės teisių atkūrimo į žemę mirusiojo E. R. vardu bei atkurtų nuosavybės teisių perdavimo pareiškėjai, nes jau minėta Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis tokią galimybę numato tik Lietuvos Respublikos piliečiams.

Pažymėtina, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatytas draudimas perduoti nuosavybės teises ne Lietuvos Respublikos piliečiams nesiejamas su kokiu nors konkrečiu nuosavybės teisių atkūrimo būdu, todėl darytina išvada, jog šis ribojimas taikytinas atkuriant nuosavybės teises visais Atkūrimo įstatyme numatytais nuosavybės teisių atkūrimo būdais.

Dėl išdėstytų argumentų konstatuotina, kad pareiškėja neturi reikalavimo teisės siekti, kad nuosavybės teisės būtų atkuriamos mirusiojo E. R. vardu bei perduodamos pareiškėjai.

Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Teismo kolegija vadovaudamasi administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a

Pareiškėjos J. L. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė