2019-02-13 Nr. AB-4308-3-61-3-00653-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00653-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3; 12.15.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mediashop“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mediashop“ ir atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundus dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Mediashop“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) pateikė teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. S-22 (7-210/2015) (toliau – ir Komisijos sprendimas) dalį, kuria buvo pakeista atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo Nr. (24.6-31-5)-FR0682-532 (toliau – ir Inspekcijos sprendimas) dalis į sprendimą atlikti pakartotinį UAB „Mediashop“ mokestinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą; 2) panaikinti Inspekcijos sprendimą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo skundą prašė jį atmesti. Pareiškėjas savo reikalavimus grindė šiais pagrindiniais argumentais:

1.1. mokestinis ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės taikyti 0 proc. PVM tarifą laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. vykdytiems tiekimams šešioms Vokietijos įmonėms: Darba Handels GmbH (toliau – ir Darba Handels); Ryba Gross – und Einzelhandel GmbH (toliau – ir Ryba Gross); Kaufmanas GmbH (toliau – ir Kaufmanas); Gpixx GmbH (toliau – ir Gpixx); Lejko GmbH i.G. (toliau – ir Lejko) ir BUKUS Electronics GmbH (toliau – ir BUKUS). Inspekcija pareiškėjo teisę taikyti 0 proc. PVM tarifą paneigė ginčydama prekių išvežimo iš Lietuvos teritorijos faktą ir disponavimo teisės ginčo prekėmis perdavimo faktą. Pareiškėjo nuomone, Inspekcijos sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Inspekcija išvadą, kad pareiškėjas tariamai neperdavė disponavimo teisės ginčo prekėms Vokietijos įmonėms, grindė remdamasi suklastotais, esminę reikšmę šios bylos baigčiai turinčiais įrodymais, nuslėpė svarbią informaciją. Inspekcija prie 2015 m. birželio 12 d. patikrinimo akto Nr. (21.31‑28)‑FR0680-435 (toliau – ir Patikrinimas aktas) pridėjo suklastotus SCAC2004 formos išrašus, kuriuose buvo pateikta tariamai pareiškėjui nepalanki Vokietijos mokesčių administratoriaus informacija. Inspekcija tokiu būdu bandė pagrįsti teiginius, kad Vokietijos mokesčių administratorius nenustatė, jog pareiškėjas pardavė ginčo prekes Vokietijos įmonėms;

1.2. Komisijos sprendimas buvo priimtas šiurkščiai pažeidžiant procedūrinius reikalavimus, materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjo teigimu, Komisija iš esmės nevertino jo skundo argumentų ir skundo nagrinėjimo metu pateiktų papildomų dokumentų (be kita ko, patvirtinančių, kad prekes gabenę vežėjai tiesiogiai bendravo su prekių tiekėjais, kad buvo vykdomi tarpusavio atsiskaitymai), neatliko jokio įrodymų tyrimo, o Komisijos sprendimo turinį iš esmės sudaro pažodinis ankstesnių Komisijos sprendimų, Inspekcijos teiginių ir pateiktų dokumentų perrašymas;

1.3. Komisija ignoravo neginčijamai nustatytą aplinkybę, kad daugeliu nagrinėtų atvejų pareiškėjas nebuvo prekių siuntėjas – prekės buvo gabenamos EXW sąlygomis, t. y. prekių disponavimo teisė buvo perduota pirkėjams pareiškėjo sandėliuose Lietuvoje, prekių gabenimą organizavo ne pareiškėjas, prekes pakraunant pirkėjų samdytiems vežėjams. Kitaip tariant, Komisija neatsižvelgė į skirtingas prekių gabenimo aplinkybes (prekės skirtingiems pirkėjams buvo gabenamos skirtingomis Incoterms sąlygomis);

1.4. Komisija padarė akivaizdžiai nepagrįstą ir deklaratyvią išvadą dėl tariamo prekių disponavimo teisės Vokietijos pirkėjams neperdavimo, kuri prieštarauja net jos pačios formuojamai praktikai. Be to, ginčijamoje Komisijos sprendimo dalyje yra akivaizdžiai pažeidžiamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) suformuotas PVM neutralumo arba vienodo požiūrio principas. Komisija tiekimų Gpixx atveju vertino Vokietijos mokesčių administratoriaus pateiktą informaciją ir įrodymus, kad ginčo prekes Gpixx apskaitė ir už jas apmokėjo (bankiniais pavedimais), bei šias aplinkybes įvertino kaip įrodančias disponavimo teisės perdavimo faktą, o tiekimų kitoms Vokietijos įmonėms atveju Komisija neatliko jokio įrodymų vertinimo ir tik deklaratyviai pakartojo Inspekcijos argumentus, kad byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina prekių disponavimo teisės perdavimo;

1.5. Komisija, pavesdama Inspekcijai atlikti pakartotinį pareiškėjo mokestinį patikrinimą, padarė nepagrįstą išvadą dėl tariamai mokestinio patikrinimo metu neištirtų, su pareiškėjo sąžiningumu susijusių aplinkybių. Komisijos nurodytos ištirti aplinkybės jau buvo tirtos ir vertintos mokestinio patikrinimo metu, Inspekcija šiomis aplinkybėmis net negrindė savo sprendimo. Be to, tokiu įpareigojimu Komisija aiškiai išėjo iš mokestinio ginčo ribų. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčas tarp jo ir atsakovo vyko dėl: 1) disponavimo teisės fakto perdavimo, ir 2) Inspekcijos pateiktų įrodymų ir argumentų, pagrindžiančių tariamą pareiškėjo nesąžiningumą, pagrįstumo;

1.6. Komisija net 77 dienas be jokio pagrindo vilkino galutinio sprendimo priėmimą, galbūt vengdama priimti Inspekcijai nepalankų sprendimą dėl didelės mokestinės nepriemokos, todėl pareiškėjui kilo abejonių dėl Komisijos objektyvumo ir nešališkumo;

1.7. Administracinė byla pagal atsakovo skundą dalyje dėl Komisijos Sprendimo rezoliucinės dalies 1 punkto pagrįstumo turėtų būti nutraukta. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 159 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Inspekcija neturi teisės skųsti Komisijos priimtų sprendimų dėl skirtingo bylos faktinių aplinkybių vertinimo. Šiuo atveju Komisija ir atsakovas skirtingai įvertino ginčo faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo vykdytais tiekimais Vokietijos įmonei Gpixx;

1.8. Sutiktina su Inspekcijos pozicija dėl Komisijos sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkto neteisėtumo toje apimtyje, kuria Komisija pakeitė ginčijamą Inspekcijos sprendimo dalį jo nepanaikinusi, tačiau Inspekcijos skunde išdėstyta pozicija dėl galimybės palikti galioti Inspekcijos sprendimo dalį, kuria pareiškėjas buvo įpareigotas sumokėti 1 303 853 Eur PVM ir su juo susijusias sumas, laikytina nepagrįsta;

1.9. Nepritartina Inspekcijos skunde suformuluotam alternatyviam prašymui dėl galimybės pavesti Komisijai mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo, nes teismas sprendime gali savarankiškai ištaisyti bet kokius Komisijos padarytus procedūrinius ar procesinius pažeidimus.

2. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė teismui skundą, prašydamas panaikinti Komisijos sprendimą ir palikti galioti Inspekcijos sprendimą arba pavesti Komisijai bylą išnagrinėti iš naujo. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas savo reikalavimus grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Komisija netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas bei neteisingai taikė teismų praktiką. Komisijos motyvas pavesti atlikti pakartotinį patikrinimą, nes mokesčių administratorius neįvardijo, kokių konkrečiai priemonių ir veiksmų, susijusių su pirkėjų (Vokietijos įmonių) identifikavimu ir prekių pristatymo patvirtinimu, pareiškėjas nesiėmė, ir neargumentavo, kaip tokių veiksmų neatlikimas patvirtintų jo sąmoningą dalyvavimą PVM sukčiavime, nesudaro pagrindo taikyti minėtas MAĮ 155 straipsnio 4 dalies 5 punkto nuostatas. Atsakovo nuomone, Komisijos nurodyti trūkumai galėjo būti ištaisyti mokestinį ginčą nagrinėjant iš esmės, t. y. pati Komisija galėjo ištirti ir įvertinti mokestinio patikrinimo metu surinktus duomenis ir padaryti išvadą, ar išdėstytos aplinkybės yra pagrįstos;

2.2. Komisijos sprendimo rezoliucinė dalis yra iš esmės neteisinga, nes nurodyta tik MAĮ 155 straipsnio 4 dalis, tačiau nenurodytas punktas. Be to, Komisijos sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktas savo esme yra ydingas ir nelogiškas, nes sprendimo pakeitimas į sprendimą pavesti atlikti pakartotinį patikrinimą apskritai neįmanomas, nepanaikinus centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo ar jo dalies. Pakeitimas leidžiamas tik tokiu atveju, kai keičiama sprendimo esmė (mokesčių dydis, delspinigiai ar bauda);

2.3. Atsakovo skundas teikiamas dėl viso Komisijos sprendimo panaikinimo, nes byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų vertinimas yra betarpiškai susijęs su visomis įmonėmis už tą patį tikrinamąjį laikotarpį;

2.4. Centrinis mokesčių administratorius, įvertinęs pareiškėjo pateiktus 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrįstumą įrodančius dokumentus (PVM sąskaitas faktūras, CMR, VIES duomenų bazės išrašus, apmokėjimo dokumentus, vežėjų pateiktus duomenis ir kt.), Vokietijos mokesčių administratoriaus pateiktą ir papildomai surinktą informaciją, konstatavo, jog pareiškėjas tiekė prekes ne ginčo PVM sąskaitose faktūrose pirkėjomis įvardytoms Vokietijos įmonėms, kurios turėjo įgyti teisę disponuoti prekėmis kaip savo, o patikrinimo metu nenustatytiems asmenims, be to, pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, t. y. sandorių su minėtomis įmonėmis metu nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas, todėl žinojo ar galėjo žinoti apie dalyvavimą į PVM sukčiavimą įtrauktuose sandoriuose. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 49 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl, vadovaujantis PVMĮ 56 straipsnio 5 dalimi, ginčo prekių tiekimams pagrįstai buvo taikytas standartinis PVM tarifas ir apskaičiuotas 1 330 707 Eur mokėtinas PVM;

2.5. Siekiant nustatyti, ar pareiškėjas pagrįstai tiekimus šešioms Vokietijos įmonėms apskaitė kaip tiekimus į kitas Europos Sąjungos valstybes nares ir apmokestino juos 0 proc. PVM tarifu, buvo vertinta, ar prekės buvo tiekiamos atitinkamoje valstybėje narėje registruotiems PVM mokėtojams, ar jas tiekė PVM mokėtojas, ar pirkėjas įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo bei ar prekės buvo fiziškai išgabentos iš tiekėjo šalies teritorijos. Patikrinimo akte nurodyta, kad pareiškėjo vykdomi tiekimai Vokietijos įmonėms tenkino ne visas 0 proc. PVM tarifo taikymui keliamas sąlygas (dėl pirkėjų disponavimo prekėmis teisės įgijimo);

2.6. Vokietijos mokesčių administratorius atsakovą informavo, jog visos Vokietijos įmonės, išskyrus Gpixx, yra dingę prekeiviai, naudojami PVM sukčiavimams, jie niekada neteikė PVM deklaracijų, nebuvo deklaruoti jokie jų sandoriai ar įsigijimai Bendrijos viduje, jie faktiškai nevykdė jokios realios verslo veiklos, yra nerandami jų registruotose veiklos vietose, šių įmonių veiklos adresai neegzistuoja, buveinės registruotos gyvenamųjų ir svečių namų adresais, įmonių atsakingi asmenys, Lietuvos ir Lenkijos piliečiai, nesurasti ir jų buvimo vietos nenustatytos. Atsakovas tvirtino, jog visos aktualios Vokietijos įmonės yra įtrauktos į PVM sukčiavimo grandinę, asmenims, atsakingiems už šių įmonių veiklą, pradėti baudžiamieji procesai dėl įtarimų organizuotu PVM vengimu dalyvaujant mokesčių sukčiavimo grandinėje;

2.7. Nagrinėjamoje byloje be CMR važtaraščių nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių prekių perdavimą PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems pirkėjams (pvz., perdavimo-priėmimo aktų, patvirtinimų apie gautas prekes). Tačiau byloje esantys CMR važtaraščiai nepatvirtina, jog prekes gavo būtent byloje aptartos Vokietijos įmonės, kadangi: 1) PVM sąskaitose faktūrose nurodyti (pirkėjų) adresai nesutampa su prekių pristatymo adresais (prekės pristatytos su prekių tiekimu tiesiogiai nesusijusiems subjektams – GEFCO Deutschland GmbH, KonLog GmbH Spedition + Logistik, Hugger GmbH Spedition + Logistik ir DB Schenker AG (logistikos sandėliai), – iš kurių prekes atsiėmė nenustatyti asmenys); 2) vežėjų turimuose CMR važtaraščiuose krovinio gavimas 24 langelyje yra patvirtintas Vokietijos įmonių spaudais ir neidentifikuoto asmens parašu (atskirais atvejais nėra ir parašo, arba nėra nei parašo, nei spaudo, t. y. jokios žymos, patvirtinančios apie krovinio gavimą), be to, vežėjai nepateikė jokių savo paaiškinimus, kad jie prekes perdavė Vokietijos įmonių atstovams, patvirtinančių įrodymų;

2.8. Pareiškėjas disponavimo teisės sąvoką ginčo byloje nepagrįstai vertino išimtinai formaliuoju požiūriu, neatsižvelgdamas į tai, kad realiai yra nustatyta, jog prekės nebuvo pateiktos kitose valstybėse narėse registruotiems PVM mokėtojams. Atsakovas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisės perėjimu, vertino kaip pareiškėjo ir jo kontrahentų civilinių teisinių santykių išraišką dėl esminių tiekimo sąlygų, kurios savaime negali būti įrodymu dėl to, kad prekės buvo pateiktos kitos valstybės narės PVM mokėtojams, nurodytiems tiek sutartyse, tiek PVM sąskaitose faktūrose;

2.9. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad, esant tokio pobūdžio sutartiniams santykiams, disponavimo teisė perduodama pirkėjams nuo prekių perdavimo vežėjui. Atsakovas pažymėjo, jog mokėtojui, kuris taiko 0 proc. PVM tarifą, yra keliami reikalavimai pateikti įrodymus dėl prekių tiekimo kitos valstybės narės PVM mokėtojui, todėl aplinkybė, kad nuosavybės teisė į tiekiamas prekes perėjo prekių išsiuntimo valstybėje prekes perdavus vežėjui ar kitam įgaliotam asmeniui, neatleidžia mokėtojo nuo pareigos domėtis prekių išgabenimo bei pateikimo kitos valstybės narės PVM mokėtojui aplinkybėmis. Tai, kad mokesčių mokėtojas perdavė prekių gabenimo, atsitiktinio žuvimo riziką prekių pirkėjui (jo įgaliotam asmeniui ar vežėjui) civilinės teisės prasme, neužtikrina, jog mokėtojas galės pasinaudoti teise prekių tiekimą apmokestinti 0 proc. PVM tarifu;

2.10. Pareiškėjo skunde minimi GPS duomenys tik patvirtina faktą, jog ginčo prekės yra išvežtos iš Lietuvos Respublikos, tačiau niekaip nepatvirtina fakto, jog būtent byloje minimos įmonės įgijo disponavimo prekėmis teisę. Kiti dokumentai (sutartys, PVM sąskaitos faktūros, apmokėjimo dokumentai) nėra tie įrodymai, kurie tiesiogiai patvirtina realų prekių perdavimą. Nustačius, kad prekės realiai buvo pateiktos ne PVM sąskaitose faktūrose pirkėjais įvardytiems subjektams, o kitiems įgijėjams, kurie sukčiavo PVM, sudarydami prekių tiekimo sandorius su pareiškėju, yra paneigiama pareiškėjo teisė į 0 proc. PVM tarifo taikymą, konstatuojant, jog teisę disponuoti PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis prekėmis įgijo kiti nenustatyti asmenys, bet ne sutartyse pirkėjais nurodyti Darba Handels, Ryba Gross, Kaufmanas, Gpixx, Lejko ir BUKUS.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Mediashop“ skundą tenkino iš dalies, o atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą tenkino, t. y. panaikino Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. S-22 (7-210/2015) rezoliucinės dalies 2 punktą.

4. Teismas pirmiausiai pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 9 d. sprendime, įvertinęs atsakovo nesutikimo su Komisijos sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktu motyvus, padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju iš esmės nesutapo faktinių bylos aplinkybių vertinimas, išsiskyrė Inspekcijos ir Komisijos nuomonės dėl pareiškėjo tiekimų Vokietijos įmonei Gpixx vertinimo bei šių aplinkybių įtakos suteikiant pareiškėjui teisę taikyti 0 proc. PVM tarifą. Inspekcija, prašydama panaikinti Komisijos sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą, kėlė faktinių bylos aplinkybių interpretavimo klausimą, todėl, vadovaujantis MAĮ 159 straipsnio 2 dalimi, neturėjo įstatyminių prielaidų šioje dalyje inicijuoti teisminį ginčą. Atsižvelgiant į tai, administracinė byla šioje dalyje buvo nutraukta.

5. 2016 m. lapkričio 9 d. sprendime, vertinant Komisijos sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkto pagrįstumą, atsižvelgus į tai, kad Inspekcija jau buvo nustačiusi aplinkybes, dėl kurių Komisija pavedė mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą, ir jas vertinusi, prieita išvada, jog nėra būtina nei kartoti tam tikras administracines procedūras, nei rinkti papildomus įrodymus, nei tirti naujas (nenagrinėtas) faktines aplinkybes. Komisijos motyvas, jog Inspekcija vertinimą, ar pareiškėjas ėmėsi protingų priemonių įsitikinti, kad sudaromas sandoris neįtraukia jo į sukčiavimą PVM, atliko abstrakčiai ir paviršutiniškai, buvo pripažintas nesudarančiu pagrindo taikyti MAĮ 155 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes Komisija pati yra pajėgi ištirti ir įvertinti mokestinio patikrinimo metu surinktus duomenis ir, juos įvertinusi, padaryti vienokią ar kitokią išvadą. Atsižvelgiant į tai, kad Komisija, konstatavusi, jog pareiškėjas neįrodė prekių disponavimo teisės perdavimo fakto, nevertino ir nepasisakė dėl skundo nagrinėjimo metu pareiškėjo ir atsakovo pateiktų papildomų įrodymų, nepagrįstai atsakovui pavedė atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą, netiksliai nurodė teisinį sprendimo pagrindą ir neaiškiai suformulavo rezoliucinę dalį, Komisijos sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktas buvo panaikintas, o Komisija įpareigota iš esmės išnagrinėti pareiškėjo skundą.

6. 2016 m. lapkričio 9 d. sprendime nebuvo nagrinėtas pareiškėjo reikalavimas panaikinti Inspekcijos sprendimą, kadangi buvo nuspręsta panaikinti Komisijos sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą ir šioje dalyje Komisiją įpareigoti išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl nepanaikintos Inspekcijos sprendimo dalies. Atitinkamai ši administracinės bylos dalis buvo nutraukta.

7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, 2018 m. balandžio 18 d. priėmė nutartį, kurioje nutarė: 1) pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo tenkinti; 2) teismo sprendimo dalį, kurioje nuspręsta pareiškėjo ir atsakovo skundus tenkinti iš dalies (panaikinti Komisijos sprendimo dalį dėl rezoliucinės dalies 2 punkte pakeistos Inspekcijos sprendimo dalies ir įpareigoti Komisiją šioje dalyje pareiškėjo skundą išnagrinėti iš esmės; nutraukti administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Inspekcijos sprendimą), panaikinti ir perduoti administracinę bylą šioje dalyje iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; 3) teismo sprendimo dalį, kurioje buvo nutraukta administracinės bylos dalis dėl Inspekcijos reikalavimo panaikinti Komisijos sprendimo dalį dėl rezoliucinės dalies 1 punkte panaikintos Inspekcijos sprendimo dalies, palikti nepakeistą. 2018 m. balandžio 18 d. nutartyje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas ginčo dalyje, kurioje teismo sprendimas yra naikintinas, neatliko jokio įrodymų vertinimo, nepasisakė dėl jų įrodomosios galios ir reikšmės, t. y. iš esmės atsisakė vykdyti teisingumą ir išspręsti tarp bylos šalių kilusį ginčą iš esmės, bei neteisėtai ir nepagrįstai grąžino Komisijai dalį mokestinio ginčo nagrinėti iš naujo.

8. Teismas, atsižvelgdamas į ankstesnius teismų sprendimus, šioje administracinėje byloje iš naujo nagrinėjo pareiškėjo ir atsakovo skundus dėl Komisijos sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkto teisėtumo ir pagrįstumo.

9. Teismas apžvelgė ginčo aplinkybes, aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad, pagal 2006 m. lapkričio 28 d. Europos Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) 138 straipsnio 1 dalį (PVMĮ 49 str. 1 d.), prekių tiekimas Bendrijos viduje turi atitikti tris esmines sąlygas (reikalavimus), kad šis tiekimas nebūtų apmokestinamas PVM (apmokestinamas taikant 0 proc. PVM tarifą): 1) teisės disponuoti preke kaip savininkui perdavimas įgijėjui; 2) prekės, kurios yra tiekimo dalykas, turi būti fiziškai išgabentos iš tiekėjo valstybės narės; 3) PVM mokėtojas tiekia prekes kitam apmokestinamajam asmeniui ar neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, veikiančiam kaip toks. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios iš šių sąlygų.

10. Teismas pastebėjo, kad Inspekcija ir Komisija pripažino, jog aptariama esminė atleidimo nuo PVM sąlyga nebuvo tenkinta, nes, nors prekių tiekimas realiai įvyko, jis įvyko ne tarp tų asmenų, kurie nurodyti ginčo PVM sąskaitose faktūrose, t. y. pareiškėjas neįrodė, kad prekės buvo tiekiamos būtent PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems asmenims. Tačiau, vadovaujantis teismų praktika, aplinkybė, jog teisė disponuoti preke kaip savininkui ginčo atveju galbūt buvo perduota ne PVM sąskaitoje faktūroje nurodytam, o kitam (nenustatytam) įgijėjui, nėra reikšminga sprendžiant dėl aptariamos sąlygos (ne)buvimo. Teismas konstatavo, kad tiek atsakovas, tiek Komisija padarė akivaizdžią teisės taikymo klaidą, spręsdami, kad pareiškėjo tiekimai Vokietijos įmonėms Darba Handels, Ryba Gross, Kaufmanas, Lejko ir BUKUS neatitiko neapmokestinimo PVM esminės sąlygos – teisės kaip savininkui disponuoti preke perdavimas įgijėjui.

11. Teismas, analizuodamas atsakovo teiginius, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodyti ne tikrieji ginčo prekių įgijėjai, o pareiškėjas nesiėmė veiksmų savo kontrahentams patikrinti, todėl neveikė sąžiningai, nustatė, jog tiekimų Vokietijos įmonei BUKUS (šios įmonės steigimo metu pateiktas vadovo P. B. pasas faktiškai neegzistuoja, P. B. nėra registruotas Lenkijos gyventojų registre, nenustatyta, kas slėpėsi po P. B. pavarde ir veikė jo vardu) atvejais tikruoju įgijėju buvo ne ši įmonė, bet kiti asmenys. Tačiau byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių vienareikšmiškai paneigti, kad ginčo prekės buvo tiekiamos ne Vokietijos įmonėms Darba Handels, Ryba Gross, Kaufmanas ir Lejko. Kita vertus, ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodyti asmenys, esantys kitoje valstybėje narėje, nedeklaravo ginčo įsigijimų Bendrijos viduje ir nesumokėjo PVM (Darba Handels apmokestinamus sandorius ir atitinkamo dydžio PVM pagal įsigijimo sąskaitas už laikotarpį nuo 2012 m. birželio mėn. iki 2013 m. vasario mėn. deklaravo tik po Vokietijos mokesčių administratoriaus atlikto tyrimo, kurio metu, be kita ko, nustatyta, jog prieš įmonės vadovą A. L. atliekamas baudžiamasis tyrimas, nes jis įtariamas dalyvavęs organizuotoje PVM sukčiavimo grandinėje kaip Darba Handels atsakingas asmuo). Taigi, net ir patvirtinus pareiškėjo poziciją, kad ginčo prekių įgijėjai buvo PVM sąskaitose faktūrose nurodyti asmenys, reikėtų pripažinti, jog šie įgijėjai sukčiavo PVM srityje.

12. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas su kontrahentais nevienkartinius didelės vertės sandorius sudarė netrukus po to, kai šios įmonės buvo įsteigtos ir / ar įregistruotos PVM mokėtojais. Tai, kad beveik visi ginčo tiekimai buvo vykdomi iš esmės analogiškomis sąlygomis, keičiantis tik prekių pirkėjui, gali būti požymiu, leidžiančiu tiekėjui įtarti numanomą pažeidimą ar įgijėjų sukčiavimą. Tačiau pareiškėjas, vykdydamas iš esmės tapačius trumpalaikius sandorius (nors buvo sudarytos vienerius metus galiojančios pirkimo-pardavimo sutartys) su vis skirtinga Vokietijos įmone, be to, kad VIES duomenų bazėje patikrino įmonių PVM mokėtojo kodo galiojimą bei nustatė, kokia informacija apie kontrahentus yra pateikiama viešoje erdvėje (internete), nesiėmė jokių kitų aktyvių veiksmų, siekdamas įsitikinti, ar asmenys, su kuriais, pareiškėjo teigimu, jis bendravo virtualioje erdvėje dėl sandorių sudarymo, realiai yra būtent tų įmonių atstovai, pavyzdžiui, neprašė pateikti asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, dokumentus, patvirtinančius, kokiu pagrindu asmuo atstovauja įmonę, arba įmonės registravimo dokumentus.

13. Teismo vertinimu, pagrindiniai prekių gabenimą patvirtinantys dokumentai – CMR važtaraščiai – yra neišsamūs, užpildyti nepakankamai rūpestingai: iš esmės visuose važtaraščiuose nurodyta abstrakti krovinio iškrovimo vieta (Berlynas, Vismaras), nėra perkančios įmonės atstovaujamo asmens vardo ir pavardės. Teismas atsižvelgė į tai, kad daugumoje ginčo atvejų prekių gabenimą organizavo ir už tai buvo atsakingi prekių gavėjai, todėl tiekėjo (šiuo atveju – pareiškėjo) pareiga pateikti įrodymus priklausė nuo kitos sandorio šalies ir buvo siauresnė, tačiau pabrėžė, jog CMR važtaraščiuose esantys tam tikri trūkumai gali būti vertinami kaip aplinkybė, suponuojanti tiekėjo pareigą imtis papildomų veiksmų įsitikinti kontrahento sąžiningumu, sudarant paskesnius sandorius.

Pareiškėjas, sudarydamas naujus sandorius su kitomis Vokietijos įmonėmis, matydamas tuos pačius vežėjus (V. V. individuali įmonė, UAB „Ketrona“, Itella Logistics, UAB), jų nepareikalavo grąžinti CMR važtaraščių egzempliorius su gavėjų žymomis apie prekių gavimą. Taip pat pareiškėjas iš prekių įgijėjų nepareikalavo pateikti duomenis, kokiu pagrindu prekės bus pristatomos į logistikos sandėlius. Pareiškėjo argumentus, jog Vokietijos logistikos sandėlis KonLog GmbH Spedition + Logistik patvirtino prekių sandėliavimo Darba Handels naudai aplinkybę, teismas laikė nepagrįstais, kadangi, įvertinus Vokietijos mokesčių administratoriaus pateiktus duomenis, matyti, jog minėtas logistikos sandėlis suteikė Darba Handels sandėliavimo paslaugas šioms prekėms – LG 42LM6205, o pareiškėjo Darba Handels tiektos prekės buvo Samsung televizoriai.

Teismas pastebėjo ir tai, kad UAB „Jumisa“ prekes jų pirkėjams gabeno pagal pareiškėjo užsakymus (iš 2013 m. kovo 13 d. sutarties-užsakymo matyti, jog prekių gavėju nurodoma įmonė Kaufmanas, nors prekių įgijėjas pagal PVM sąskaitą faktūrą ir CMR važtaraštį yra Lejko; pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, paaiškinančių, kokiu pagrindu Lejko tiektas prekes jis nurodė gabenti Kaufmanas). Pareiškėjo įmonėms Darba Handels, Ryba Gross, Kaufmanas ir Lejko išrašytose PVM sąskaitose faktūrose (didžiojoje daugumoje) nurodytas prekių pristatymo adresas sutampa su šių įmonių registracijos adresu, bet nurodytoje vietoje nėra jokių galimybių sandėliuoti prekes, todėl teismas pripažino, jog pareiškėjas, nurodydamas tokį prekių pristatymo adresą, nesielgė rūpestingai ir atidžiai, nesidomėjo ir nesurinko įrodymų, ar jo nurodomu adresu realiai gali būti pristatomos prekės.

14. Įvertinęs anksčiau nurodytas aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad Inspekcija pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas žinojo arba turėjo galimybę žinoti, kad dalyvauja PVM sukčiavime. Be to, Vokietijos mokesčių administratoriaus pateikta informacija, kad Vokietijos įmonės Darba Handels, Ryba Gross, Kaufmanas ir Lejko yra tipiški dingęs prekeiviai ir / ar prieš šių įmonių vadovus yra vykdomi baudžiamieji tyrimai, įtariant juos dalyvavus organizuotoje PVM sukčiavimo grandinėje kaip atitinkamų įmonių atsakingiems asmenims, įmonė BUKUS yra fiktyvi įmonė, bei kita minėta informacija sudarė pagrindą tvirtinti, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas riboti pareiškėjo teisę taikyti 0 proc. PVM tarifą. Pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas, atidus, nes nesiėmė pakankamų priemonių, kad įsitikintų, jog jo su užsienio kontrahentais sudaromi sandoriai nelemia jo dalyvavimo sukčiavime PVM srityje.

15. Atitinkamai teismas konstatavo, jog Komisija sprendime nepagrįstai padarė išvadą, kad mokesčių administratorius, siekdamas paneigti pareiškėjo teisę ginčo tiekimams taikyti 0 proc. PVM tarifą dėl pareiškėjo nesąžiningumo, nesurinko objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad, sudarydamas sandorius su Vokietijos įmonėmis Darba Handels, Ryba Gross, Kaufmanas, Lejko ir BUKUS, jis dalyvavo PVM sukčiavime. Todėl Komisija nepagrįstai, neturėdama teisinio pagrindo taikyti MAĮ 155 straipsnio 4 dalies 5 punktą, pavedė Inspekcijai atlikti pareiškėjo pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Remdamasis tuo, teismas konstatavo, kad Komisijos sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktas yra naikintinas, papildomai nurodydamas, jog Komisijos sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktas buvo suformuluotas netinkamai.

16. Teismas, išanalizavęs pareiškėjo argumentus dėl Komisijos padarytų procedūrinių pažeidimų, pripažino, kad Komisijos sprendimas buvo priimtas praleidus MAĮ įtvirtintą terminą, tačiau tai įvyko dėl to, jog Komisija, be kita ko, pareiškėjo prašymu, kreipėsi į Inspekciją dėl papildomų įrodymų pateikimo, užtikrino pareiškėjo teisę dalyvauti Komisijos posėdyje, teikti papildomus paaiškinimus dėl ginčo aplinkybių. Taigi, praleistas sprendimo priėmimo terminas nesuvaržė pareiškėjo galimybės teisės aktuose nustatyta tvarka ginčyti šį sprendimą.

17. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Inspekcijos sprendimo dalį dėl nurodymo sumokėti 1 303 853 Eur PVM ir su juo susijusias sumas, pažymėjo, kad, nors buvo konstatuota minėta Inspekcijos padaryta akivaizdi teisės taikymo klaida, pats pareiškėjas ginčo sandorių sudarymo metu elgėsi nerūpestingai ir nesąžiningai, todėl jam negali būti suteikta teisė į ginčo tiekimų neapmokestinimą PVM (apmokestinimą taikant 0 proc. PVM tarifą). Pareiškėjo su skundu Komisijai pateikti dokumentai, gauti iš prekių vežėjų (duomenys iš GPS sekimo sistemos, vairuotojų paaiškinimai, krovininio automobilio kelionės lapai, automobilių judėjimo ataskaitos, duomenys apie sumokėtus kelių mokesčius, vežėjų patvirtinimai apie krovinio pristatymą, avanso apyskaitos ir kt.), patvirtina prekių gabenimą tam tikrais maršrutais ir / ar pristatymą į logistikos sandėlius, tačiau jie nelaikytini įrodymais, patvirtinančiais pareiškėjo sąžiningumą. Teismas nenustatė sąlygų, kurioms esant pareiškėjui galėjo būti taikomas 0 PVM tarifas tiekimams Bendrijos viduje visiems ginčo sandoriams tikrintu laikotarpiu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pretenzijos šiuo aspektu buvo atmestos, o ginčijama Inspekcijos sprendimo dalis palikta nepakeista.

18. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, nes teismui nekilo abejonių dėl Europos Sąjungos teisės (o būtent – PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies) aiškinimo.

III. 19. Pareiškėjas UAB „Mediashop“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 19 d. sprendimo, kurioje buvo palikta nepakeista Inspekcijos 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo Nr. (24.6-31-5)FR0682-532 dalis, kuria patvirtinta 2015 m. vasario 12 d. patikrinimo akto Nr. (21.31-28)-FR0680-90 dalis sumokėti 1 303 853 Eur pridėtinės vertės mokestį ir su juo susijusias sumas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, panaikinant minėtą Inspekcijos sprendimo dalį. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, pateikiant apeliaciniame skunde suformuluotus klausimus, bylą nagrinėti paskirti žodinio proceso tvarka išplėstinei teisėjų kolegijai, nes, jo nuomone, byloje yra keliami sudėtingi ir su tiesioginiu Europos Sąjungos taikymu ir aiškinimu susiję klausimai, todėl yra būtina pateikti aiškią teisinę poziciją (taisyklę) dėl PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo, bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

19.1. Teismas peržengė administracinės bylos nagrinėjimo ribas ir pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles. Pareiškėjas paaiškina ginčijęs tik tuos Inspekcijos argumentus, kuriais buvo grindžiamas jos sprendimas, t. y. išvadą, kad pareiškėjas tinkamai neperdavė disponavimo teisės šiame sprendime nurodytoms Vokietijos įmonėmis. Konstatavęs, kad Inspekcija ir Komisija padarė esminę teisės taikymo ir aiškinimo klaidą dėl tariamo disponavimo teisės neperdavimo bei kad pareiškėjo pateikti įrodymai pagrindžia tinkamą prekių nugabenimą ir perdavimą nurodytoms įmonėms, teismas toliau nepagrįstai ir neteisėtai, pažeisdamas PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies ir MAĮ 67 straipsnio 2 dalies nuostatas, nusprendė, kad nėra pagrindo panaikinti ginčijamą Inspekcijos sprendimo dalį, kuri buvo grindžiama nepagrįstais ir neteisėtais pripažintais argumentais, nenustatęs pagrindų, kurie pateisintų išėjimą už skundo ribų;

19.2. Teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjo tiekimų BUKUS atveju tikruoju įgijėju buvo kiti asmenys. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendime nurodytos aplinkybės dėl P. B. tik parodo netinkamą Vokietijos valstybinių institucijų informacijos apie įmonės vadovą (steigėją) surinkimą ir nėra niekaip susijusios su BUKUS, kaip juridinio asmens, tapatybe. Be to, visi mokėjimai, kuriuos atliko BUKUS, buvo vykdomi BUKUS vardu per Vokietijos banko sąskaitą, esančią Deutche Bank banke (kredito įstaiga turi pareigą atlikti išsamų klientų ir jų savininkų tapatybės nustatymą ir patikrinimą). Pareiškėjas tvirtina visų savo klientų atžvilgiu griežtai laikęsis reikalavimo atsiskaityti tik per banką ir mokėjimus vykdyti tik pačių pirkėjų vardu. Teismas taip pat nepasisakė dėl Vokietijos mokesčių administratorius pateiktos informacijos apie BUKUS teiktas prekes. Pareiškėjas šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo prašo atsižvelgti į tai, jog jis nėra valstybės institucija ir neturi jokios objektyvios galimybės nustatyti, ar asmenys naudojasi suklastotais asmens tapatybės dokumentais;

19.3. Teismas padarė esminį PVM direktyvų 138 straipsnio 1 dalies ir PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo ir aiškinimo pažeidimą. Teismas pripažino, kad pareiškėjas įvykdė visas būtinas PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas, bet po to nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nesielgė pakankamai rūpestingai ir atidžiai. Asmens teisė pasinaudoti PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies nuostatomis negali būti neigiama remiantis tomis pačiomis aplinkybėmis, kuriomis remiantis buvo konstatuotos visos sąlygos taikyti PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjas pabrėžia, kad byloje nėra ginčo, jog jis elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, kad surinktų visus įrodymus, būtinus PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymui, o šie surinkti įrodymai patvirtina egzistuojant visas 0 proc. tarifui taikyti būtinas sąlygas. Pareiškėjo surinkti įrodymai taip pat yra pakankami pagrįsti tiek pirkėjų tapatybę, tiek prekių pervežimo ir perdavimo faktą. Byloje išvis nėra ginčo nei dėl pirkėjų Vokietijoje tapatybės (išskyrus BUKUS), nei dėl prekių pervežimo fakto, nei dėl disponavimo teisės perdavimo fakto;

19.4. Teismas iš esmės nukrypo nuo naujausios ESTT praktikos, be kita ko, nesivadovavo išaiškinimais, pateiktais 2017 m. vasario 9 d. sprendime Sucursal em Portugal prieš Autoridade Tributária e Aduaneira, C-21/16, EU:C:2017:106 (nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytas tyčinis pareiškėjo dalyvavimas PVM sukčiavime), 2018 m. birželio 20 d. sprendime UAB „Enteco Baltic“ prieš Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, C-108/17, EU:C:2018:473 (nagrinėjamoje byloje pareiškėjo atžvilgiu net nebuvo keliamos prielaidos asmens rūpestingumo reikalavimui atsirasti, t. y. kad jis žinojo arba negalėjo nežinoti, jog sandoris yra pirkėjų sukčiavimo dalis), ir kituose sprendimuose. Pareiškėjas, dėstydamas savo argumentus šiuo aspektu, atkreipia dėmesį ir į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles;

19.5. Teismas priėjo nepagrįstą išvadą, kad prekių tiekimo metu tokios aplinkybės kaip kontrahentų veiklos vykdymo pradžios data ar logistikos sandėliai, su kuriais buvo bendradarbiaujama, gali būti požymiu, leidžiančiu įtarti numanomą pažeidimą ar įgijėjų sukčiavimą. Pareiškėjas akcentuoja, kad paprastai PVM sukčiavimas realiai gali įvykti tik kai PVM apmokestinamų prekių tiekimas jau būna įvykęs, nes tik tada atsiranda PVM mokėjimo ir deklaravimo prievolė. Pareiškėjui taip pat neaišku, kokiu pagrindu jis galėtų atsisakyti vykdyti tiekimus, atsižvelgęs į įmonės įsteigimo datą ar pasirinktą logistikos sandėlį, ypač kai tai yra didieji ir tarptautiniu mastu gerai žinomi logistikos sandėliai;

19.6. Teismas netinkamai vertino aplinkybes, kuriomis teismo sprendime grindžiamas pareiškėjo nerūpestingumas. Tokie teismo reikalavimai kaip asmens tapatybės, atstovavimo ar įmonės registracijos dokumentų pateikimas, kai asmens atstovavimo pagrindas ir įmonės registracijos galiojimas visada patikrinami gaunant informaciją iš viešų registrų, o byloje nėra nustatyta, kad prekės buvo tiekiamos neveikiančiam subjektui ar ne tam subjektui, kuris pateikė užsakymą, neatitinka nei pagrįstumo, nei leistinumo kriterijų;

19.7. Teismas visiškai neįsigilino į ginčo situaciją, teigdamas, jog aplinkybė, kad beveik visi ginčo tiekimai buvo vykdomi iš esmės analogiškomis sąlygomis, keičiantis tik pirkėjui, kažkaip įrodo pareiškėjo nerūpestingumą. Pareiškėjas paaiškina, kad tiekimai užsienio pirkėjams yra vykdomi remiantis jo parengtomis sąlygomis (standartinėmis sutartimis), kurių tikslas – apsaugoti nuo tikėtino dalyvavimo sukčiavime. Pareiškėjas kėlė papildomus veiklos teisėtumo reikalavimus savo pirkėjams ir prekių pristatymo vietoms, t. y. reikalavo, kad sutartys būtų sudaromos bent vieneriems metams, prekės buvo siunčiamos tik į gerai žinomus tarptautinius logistikos sandėlius;

19.8. Teismas nepagrįstai nurodė, kad aplinkybė, jog tiekimai ginčo Vokietijos įmonėms vyko paeiliui, pareiškėjui turėjo sukelti įtarimų pirkėjų sąžiningumu. Pareiškėjas pažymi, kad ne trumpiau nei 1 metus galiojančios didmeninio tiekimo sutartys, negaunant naujų užsakymų iš pirkėjų, savaime nenutrūksta ir nėra nutraukiamos, ir tvirtina turėjęs pagrindą manyti, jog, atsirandant naujiems pirkėjams, plėtėsi jo klientų ratas, ypač atsižvelgiant į tai, kad jis tuo pačiu laikotarpiu ir tokiomis pačiomis sąlygomis tiekimus vykdė ir kitoms Vokietijos bendrovėms;

19.9. Teismas nenurodė nė vieno konkretaus CMR važtaraščio su trūkumais, todėl pareiškėjas net negali ginčyti tokios abstrakčios išvados. Pareiškėjo nuomone, perduodant prekes pirkėjams savo sandėlyje EXW sąlygomis ir pačiam negabenant prekių, pareiga tinkamai pildyti CMR važtaraščius teko ne jam ir jis už tai negali būti atsakingas.

19.10. Teismas nepagrįstai suteikė reikšmę aplinkybei, jog PVM sąskaitose faktūrose nurodomi adresai kartais skyrėsi nuo prekių pristatymo adresų. Pareiškėjas paaiškina, kad PVM sąskaitoje faktūroje yra nurodomas įmonės registracijos / veiklos adresas, o ne pristatymo adresas; šie adresai pagrįstai gali nesutapti. Taip pat nurodo, kad pareiškėjo sandėlio darbuotojai, pildydami UAB „Jumisa“ 2013 m. kovo 13 d. užsakymą prekių gabenimui Lejko, suklydo ir jame paliko Kaufmanas rekvizitus (Inspekcijos sprendimas šia aplinkybe net nebuvo grindžiamas, teismo posėdžio metu pareiškėjui klausimai apie tai nebuvo pateikti). Pareiškėjo vertinimu, jo vežėjų (UAB „Ketrona“, UAB „VVI Transport“ ir kitų) pateikti dokumentai ir paaiškinimai neleidžia abejoti nei tinkamu prekių pristatymu aktualioms Vokietijos įmonėms, nei šių pirkėjų sąžiningumu. Inspekcija neginčijo UAB „VVI Transport“ ir UAB „Ketrona“ teisės taikyti 0 proc. PVM tarifą pervežimo paslaugoms aktualioms Vokietijos įmonėms;

19.11. Teismas akivaizdžiai pažeidė vienodo požiūrio principą. Gpixx tiekimus Inspekcija ginčijo tais pačiais bendrais argumentais kaip ir tiekimus kitoms Vokietijos bendrovėms, tačiau šios aplinkybės nebuvo kvalifikuotos nei kaip pirkėjo (Gpixx) sukčiavimas, nei kaip pareiškėjo nesąžiningumo įrodymas.

20. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

20.1. Pakartojami argumentai, kad Vokietijos mokesčių administratorius Inspekciją informavo, jog aktualios Vokietijos įmonės, išskyrus Gpixx, yra dingę prekeiviai, naudojami PVM sukčiavimams, taip pat kad pareiškėjo pateiktuose CMR važtaraščiuose yra akivaizdžių trūkumų, kad prekių tiekimas vyko ne apskaitos dokumentuose nurodytiems subjektams, kad pareiškėjo nesąžiningumą ir nesidomėjimą savo kontrahentų veikla patvirtina aplinkybės, jog jis apie juos nesurinko pakankamai informacijos, patikrinimo metu nepateikė informacijos apie tam tikrų įmonių atstovus, jų įgaliojimų ir pan., pareiškėjas neįrodė verslo sandoriuose elgęsis sąžiningai ir ėmęsis visų būtinų ir reikalingų priemonių siekiant įsitikinti dėl nedalyvavimo PVM sukčiavime. Atsakovas sutinka su teismo išvadomis ir jų motyvais dėl pareiškėjo nepakankamo rūpestingumo, pateiktų nepakankamų įrodymų;

21. Pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka yra atmestinas. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nenurodė jokių bylai reikšmingų aplinkybių, kurių nebūtų nustatęs ir įvertinęs teismas. Bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstytos raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Be to, byla buvo nagrinėjama žodžiu pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas turėjo galimybę dalyvauti vykusiame posėdyje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 22. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, pagal kuriuos įmonė neturi teisės taikyti 0 proc. PVM tarifo jos įformintiems prekių tiekimams nustačius, jog įmonė žinojo ar galėjo žinoti apie dalyvavimą į PVM sukčiavimą įtrauktuose sandoriuose.

23. Apeliantas prašo skirti bylą nagrinėti išplėstinėje teisėjų kolegijoje žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

24. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

25. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant, nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka, nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Teismų praktika byloje nagrinėjamais klausimais yra gausi, būtinybės nagrinėti bylą išplėstinei teisėjų kolegijai nėra. Todėl pareiškėjo prašymai dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso ir išplėstinės teisėjų kolegijos netenkinami.

26. Apeliantas prašo atidėti bylos nagrinėjimą dėl to, kad inicijavo procedūrą pagal Mokesčių administravimo įstatymo 71 str. 1 d., kuri numato, kad mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas gali pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, jei, apskaičiuojant mokesčius, nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti. Analogiško prašymo mokesčių administratorius nepareiškė. 2018 m. spalio 24 d. teismo nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atidėtas ilgam laikui ir buvo sudaryta galimybė baigti bylą šalims taikos sutartimi. Kartu buvo išaiškinta, kad pagal ABTĮ dėl taikos sutarties sudarymo bylos nagrinėjimas negali būti atidėtas daugiau kaip vieną kartą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, taikos sutartis nebuvo sudaryta. Todėl paminėtas prašymas netenkinamas.

27. Apeliantas prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki ikiteisminio tyrimo Nr. 02-6-00012-17 pabaigos. Teismas pažymi, kad baudžiamojoje byloje ir administracinėje byloje sprendžiami skirtingi klausimai, baudžiamoji atsakomybė nėra susijusi su mokestinėmis prievolėmis ir viena kitų nesąlygoja. Taip pat nesutampa ir įrodinėjimo taisyklės baudžiamojoje byloje ir administracinėje byloje. Todėl paminėtas prašymas netenkinamas.

28. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Apeliantas teigia, kad teismas padarė esminį procesinių teisės normų, draudžiančių peržengti administracinio ginčo ribas, pažeidimą. Su šiais apelianto argumentais teismas nesutinka. Ginčijamas teismo sprendimas yra grindžiamas teismo išvada, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo galimybę žinoti, kad jo vykdomi ginčo sandoriai yra įtraukti į įgijėjų atliekamą sukčiavimą. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendime Nr. (24.6-31-5)-FR0682-532, nors ir stokojančiame logikos, nuoseklumo ir iš dalies klaidingame, mokesčių administratorius vis tik vertino mokesčių mokėtojo sąžiningumą, konstatavo, jog įmonė nepateikė įrodymų, kad verslo sandoriuose elgėsi sąžiningai, ėmėsi visų būtinų ir reikalingų priemonių, kad įsitikintų dėl nedalyvavimo PVM sukčiavime, t. y. šiuo aspektu mokesčių administratoriaus ir teismo išvados sutampa. Be to, tiek mokesčių administratorius, tiek teismas analizavo tuos pačius tiekimus, teismas pasisakė dėl to akto teisėtumo ir pagrįstumo, kurį skundė šalys. Pažymėtina, kad teismas, vykdydamas teisingumą, turi įgaliojimus veiką kvalifikuoti taikant tinkamas teisės normas, kitaip vertinti įrodymus nei vykdomosios valdžios atstovas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas peržengė administracinio ginčo ribas.

30. Dėl likusių apelianto argumentų, visų pirma, teismas pažymi, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad nuosavybė įpareigoja (inter alia 2000 m. gruodžio 21 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai). Teisės normomis reguliuojamų nuosavybės santykių subjektai paprastai turi ne tik tam tikras teises, bet ir atitinkamas pareigas (1997 m. balandžio 8 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai). Savininkas, naudodamas savo turtą, su juo turi elgtis atsakingai ir rūpestingai (2008 m. spalio 30 d. nutarimas). Todėl privati įmonė siekdama maksimalaus pelno negali veikti tokiu būdu, kai yra ignoruojamos jos pareigos ir veiksmų pasekmės bei visuomenės ir ypač silpniausių jos narių poreikiai.

31. Teismas primena, kad PVM įstatymo 56 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog nepaisant kitų šio straipsnio nuostatų, mokesčių administratorius turi teisę savo iniciatyva pats ar per tam įgaliotas teisėsaugos institucijas surinkti papildomus įrodymus 0 proc. PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Gavus įrodymų, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimui 0 proc. PVM tarifas taikytas nepagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms arba paslaugoms nustatytas.

32. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas aiškindamas susijusias Europos Sąjungos teisės normas yra konstatavęs, kad Europos Sąjungos teisei neprieštarauja reikalavimas, kad ūkio subjektas veiktų sąžiningai ir imtųsi bet kokios priemonės, kurios gali būti iš jo pagrįstai reikalaujama, kad įsitikintų, jog sandoris, kurį jis sudaro, nelemia jo sukčiavimo mokesčių srityje. Jeigu atitinkamas apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad jo vykdomas sandoris yra įgijėjo sukčiavimo dalis, ir nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kad išvengtų to sukčiavimo, jam turėtų būti atsisakyta suteikti teisę į neapmokestinimą PVM; teismas turi įvertinti visą pagrindinėje byloje pateiktą informaciją ir jos faktines aplinkybes tam, kad nustatytų, ar asmuo veikė sąžiningai ir ėmėsi visų priemonių, kurių imtis gali būti pagrįstai iš jo reikalaujama, kad įsitikintų, jog importo ir tiekimo operacijos nelėmė jo sukčiavimo mokesčių srityje (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. birželio 20 d. sprendimą byloje UAB „Enteco Baltic“ prieš Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dalyvaujant Vilniaus teritorinei muitinei (byla C-108/17, 94–95 punktai).

33. Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad kova su galimais sukčiavimu, vengimu ir piktnaudžiavimu yra Šeštosios direktyvos (1977 m. gegužės 17 d. Tarybos šeštoji direktyva 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas) pripažintas ir skatinamas tikslas. Jeigu mokesčių administratorius nusprendžia, kad teise atskaityti buvo pasinaudota sukčiaujant, jis turi teisę prašyti atgaline data grąžinti atskaitytas sumas, o nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti naudotis teise į atskaitą, jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes įrodoma, kad šia teise remiamasi sukčiaujant. Apmokestinamasis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, Šeštosios direktyvos tikslais turi būti laikomas kaip šiame sukčiavime dalyvaujantis asmuo, nepaisant to, ar perparduodamas šias prekes jis gauna naudos, ar ne. Nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti naudotis teise į atskaitą, jei, atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, netgi jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. liepos 6 d. sprendimą sujungtose bylose Axel Kittel prieš Belgijos valstybę ir Belgijos valstybė prieš Recolta Recycling SPRL (sujungtos bylos C-439/04 ir C-440/04, 54–59 punktai).

34. Taigi, sutinkamai su aukščiau paminėta teise, vienas iš klausimų, spręstinų byloje, yra susijęs su įrodinėjimu, t. y. ar įrodyta byloje, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į aukščiau paminėtas taisykles, patikrino, kaip Vilniaus apygardos administracinis teismas vertino byloje esančius įrodymus.

35. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, jog tiekimų Vokietijos įmonei Bukus (šios įmonės steigimo metu pateiktas vadovo P. B. pasas faktiškai neegzistuoja, P. B. nėra registruotas Lenkijos gyventojų registre, kas slėpėsi po P. B. pavarde ir kas veikė jo vardu, nenustatyta) atvejais tikruoju įgijėju buvo ne ši įmonė, bet kiti asmenys. Su šiomis išvadomis apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Tai, kad Vokietijos institucijos leido įsteigti ir įregistruoti įmonę pasinaudojus neegzistuojančio asmens tapatybę patvirtinančiu dokumentu asmeniui, kuris nėra įregistruotas Lenkijos gyventojų registre, leidžia daryti išvadą dėl Vokietijos institucijų veiklos netobulumo nustatant įmonės vadovo ir steigėjo tapatybę, bet nedaro įtakos pačios įmonės, kaip juridinio asmens, tapatybei ar egzistavimui. Teismo nuomone, byloje įrodyta, kad ginčo sandoriai su Bukus įmone buvo sudaryti, taip kaip ir su Vokietijos įmonėmis Darba Handels, Ryba Gross, Kaufmanas ir Lejko. Bet ši išvada nedaro įtakos galutiniam teismo sprendimui.

36. Dėl kitos skundžiamo teismo sprendimo dalies apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, iš esmės pritardamas pirmosios instancijos atliktam įrodymų vertinimui, detaliai argumentų nekartoja.

37. Iš apeliacinio skundo seka, kad, apelianto nuomone, jis neprisidėjo prie sukčiavimo mokesčių srityje. Teismas šiuos apelianto argumentus atmeta. Byloje neabejotinai įrodyta, kad Vokietijos įmonės Darba Handels, Ryba Gross, Kaufmanas, Lejko ir Bukus sukčiavo PVM srityse. Jų sukčiavimą sieja tai, kad jis buvo vykdomas prekybos LCD televizoriais ir kitomis elektros prekėmis srityse. Handels, Ryba Gross, Kaufmanas susijusios bendrais sandoriais (Komisijos byla, IX t., b. l. 63). Vokietijos mokesčių administratorius informavo, jog aukščiau nurodytos Vokietijos įmonės niekada neteikė jokių PVM deklaracijų; nebuvo deklaruoti jokie sandoriai ar įsigijimai Bendrijos viduje; įmonės faktiškai nevykdė jokios realios verslo veiklos; nerandamos jų registruotose veiklos vietose; šių įmonių veiklos adresai neegzistuoja; buveinės registruotos gyvenamųjų ir svečių namų adresais; įmonių atsakingi asmenys, Lietuvos ir Lenkijos piliečiai, nesurasti ir jų buvimo vietos nenustatytos; aukščiau nurodytos Vokietijos įmonės yra įtrauktos į PVM sukčiavimo grandinę; asmenims, atsakingiems už šių įmonių veiklą, pradėti baudžiamieji procesai dėl įtarimų organizuotu PVM vengimu dalyvaujant mokesčių sukčiavimo grandinėje. Taigi, byloje įrodyta, kad paminėtų įmonių vienintelis steigimo tikslas buvo mokestinis sukčiavimas.

38. Sistemiškai aiškinant Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą, Civilinio kodekso I dalies pirmo skyriaus ir II dalies normas akivaizdu, kad tiekėjas pagal PVM sistemą privalo identifikuoti kitą sandorio šalį, įsitikinti įmones atstovaujančių asmenų teisnumu ir veiksnumu. Be to, PVM sistema kartu su Teisingumo Teismo praktika, PVM subjektams kelia didelius atsargumo ir įrodinėjimo reikalavimus.

39. Iš bylos medžiagos seka, kad pareiškėjas, vykdydamas didelės vertės tiekimus ir žinodamas apie neapmokestinamą tiekimą vykdančiam asmeniui tenkančius didesnius atsargumo ir įrodinėjimo reikalavimus, nesiėmė elementarių ir pakankamų priemonių identifikuoti ūkinių operacijų partnerius ir juos atstovaujančius asmenis – pareiškėjas nereikalavo pateikti ir neįvertino elementarių įmonės registravimo ir veiklos dokumentų, asmens dokumentų ar įgaliojimų. Identifikavęs kitą sandorio šalį ir jos atstovus, patikrinęs įmonių steigimo ir veiklos dokumentus pareiškėjas lengvai galėjo pastebėti, kad sandorių sudarymo aplinkybės nėra gyvenimiškos – pvz., Darba Handels atveju didelės vertės prekes siekia įgyti jokios veiklos nevykdžiusi įmonė, kurios buveinė yra vieno kambario gyvenamasis butas, esantis daugiabutyje, ir kuri akivaizdžiai neturi sandėlio patalpų (Komisijos byla, IX t., b. l. 60–69, 74); Vokietijos įmonių vardu, kurios siekia įsigyti didelės vertės turtą, veikia dvidešimtmečiai Lietuvos Respublikos piliečiai (Komisijos byla, IX t., b. l. 63, 75, 68, 80, 82, 74); neveikusios rinkoje Vokietijos įmonės, vadovaujamos jaunų Lietuvos Respublikos piliečių, vienu metu siekia įsigyti didelės vertės prekes.

40. Ėmęsis elementarių atsargumo priemonių pareiškėjas galėjo lengvai identifikuoti, kad su juo didelės vertės sandoriai sudaromi iš karto po to, kai ginčo įmonės buvo įsteigtos ar įregistruotos PVM mokėtojais, beveik visi ginčo tiekimai buvo vykdomi iš esmės analogiškomis sąlygomis, keičiantis tik prekių pirkėjui, kas savaime gali būti požymis, leidžiantis tiekėjui įtarti galimą pažeidimą ar įgijėjų sukčiavimą.

41. Esant pirminiams požymiams, kad tiekėjas gali būti įtrauktas į PVM sukčiavimą, jis, būdamas įpareigotas sąžiningai veikti PVM srityje, negalėjo tęsti sandorių tokioms pat sąlygomis, ir privalėjo galutinai įsitikinti, ar jis dalyvauja į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, ar ne. To negalima pasiekti nepasidomėjus apie ginčo prekių pristatymą konkrečiam gavėjui/galutiniam pirkėjui. Pareiškėjas galėjo nesunkiai identifikuoti CMR važtaraščiuose nustatytus akivaizdžius trūkumus, t. y. nenurodyta tiksli prekių iškrovimo vieta (nurodyta tik šalis ir miestas), CMR važtaraščių 24 grafoje visais atvejais nenurodyta krovinio iškrovimo/gavimo Vokietijoje data, nenurodyti prekes gavusios įmonės atstovų duomenys (vardas, pavardė), atskirais atvejais yra visai neatžymėta prekių gavėjui skirta CMR važtaraščio vieta, t. y. 24 grafoje prekių gavimas nepatvirtintas prekių gavėjo spaudu, nenurodytos prekes gavusių asmenų pavardės, nėra parašų ir prekių iškrovimo/gavimo datos. Pateiktuose CMR važtaraščiuose 24 grafoje atskirais atvejais prekių gavimas patvirtintas Vokietijos logistikos įmonių spaudais, kurios nėra šių prekių savininkai ir neįgijo teisės disponuoti šiuo kroviniu. CMR važtaraščiai yra neišsamūs, užpildyti nerūpestingai. Bet pareiškėjas nepasirūpino tiesioginių įrodymų apie prekių pristatymą gavimu, nereikalavo nei iš vežėjų, kad atitinkami CMR važtaraščių egzemplioriai su pirkėjų/gavėjų žymomis apie prekių gavimą būtų grąžinti pareiškėjui, nei iš Vokietijos įmonių ir/ar Vokietijos logistikos įmonių jokių įrodymų, susijusių su prekių pristatymu konkrečiam gavėjui/galutiniam pirkėjui.

42. Teismas sutinka su mokesčių administratoriaus teiginiu, kad dar vykdant tiekimus aukščiau nurodytiems ES valstybių narių PVM mokėtojams buvo prielaidų pareiškėjui įtarti apie galimą šių įmonių sukčiavimą, tačiau pareiškėjas jokių veiksmų nesiėmė, neįsitikino, ar jo atliekami tiekimai Bendrijos viduje nelemia jo dalyvavimo PVM sukčiavime. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas sandorių sudarymo ir tiekimo metu elgėsi rūpestingai ir sąžiningai. Konstatuotina, jog pareiškėjas tapo sukčiavusių asmenų bendrininku, o tai nesuderinama su Lietuvos ir Europos Sąjungos teise ir sudaro pagrindą paneigti 0 proc. PVM tarifą.

43. Ištyręs byloje esančius įrodymus, teismas yra įsitikinęs, kad įmonė, siekdama maksimalaus pelno, ignoravo akivaizdžius mokestinio sukčiavimo požymius, veikė nesąžiningai ir iš esmės nesiėmė jokių priemonių, kad įsitikintų, jog tiekimo operacijos nelėmė sukčiavimo mokesčių srityje. Bendrovė, būdama savo srities veiklos profesionalė, turėjo žinoti, kad ginčo įmonės sukčiauja mokesčių srityje, ir nesiėmė elementarių priemonių, kad būtų išvengta sukčiavimo, todėl sutinkamai su aukščiau paminėtomis teisės normomis praranda teisę taikyti 0 proc. PVM tarifą.

44. Apeliantas teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė esminį PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies ir PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo ir aiškinimo pažeidimą. Tokiu būdu apeliantas suabsoliutina PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies sąlygas ir neatsižvelgia į teisę, paminėtą šios nutarties 32–33 punktuose, todėl apelianto argumentai šiuo aspektu yra atmetami.

45. Iš apeliacinio skundo seka, kad apeliantas teigia, jog mokesčių administratorius nesurinko objektyvių įrodymų, pagrindžiančių asmens žinojimą ar galėjimą žinoti apie sukčiavimą. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto argumentus atmeta remdamasis aukščiau nurodytais argumentais.

46. Apeliantas teigia, kad pareiškėjui turėtų būti nurodytas nors vienas konkretus CMR važtaraštis su trūkumu, t. y. nepilnas arba neišsamiai su pažeidimais užpildytas dokumentas; įmonė negali gintis nuo abstrakčios išvados, jog jos pateikti CMR yra su trūkumais. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad ginčo CMR važtaraščiai yra byloje. Apibendrinta skundžiama teismo išvada tiksliai atspindi įrodymus, esančius byloje (pvz., CMR važtaraščiai, esantys Komisijos byloje, VII t., b. l. 93, 68). Taigi teismas, neišvardinęs visų 11 tomų bylos medžiagos, apelianto teisių nepažeidė.

47. Apeliantas teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai pažeidė ESTT ginamą vienodo požiūrio principą, lygina skirtingus tiekimus skirtingų įmonių atžvilgiu, dėl kurių byloje yra skirtingi įrodymai. Remiantis prieš tai šioje nutartyje nurodytais motyvais, paminėti apelianto argumentai atmetami.

48. Šioje byloje taikytina teisė aiški, kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nėra pagrindo, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą atmetamas.

49. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mediashop“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė