2017-10-31 Nr. AB-19862-3-61-3-05049-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2010-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05049-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1–5), kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2015 m. liepos 17 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis sąlygomis. Kamerose Nr. 84, 91, 235, 241, 98, 83, 125, 205, 227, 95 jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, sanitarinis mazgas neatskirtas nuo gyvenamosios erdvės. Pasivaikščiojimams lauke skirtas 1,5 val. laikas buvo per trumpas, dušu Lukiškių TI-K buvo galima naudotis tik kartą per savaitę 15 min. Kameros langas buvo vienintelis ventiliacijos šaltinis, tačiau dėl grotų atsidarydavo tik 5 cm. Be to, pastato konstrukcijoje, sienose ir kanalizacijoje buvo asbesto, tai kėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai ir kiekvieną dieną ją žalojo. Pasak pareiškėjo, nežmoniškos gyvenimo sąlygos žemino jo orumą, sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą (b. l. 23–31) su jame nurodytais argumentais nesutiko, prašė jį atmesti.

4. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2015 m. liepos 16 d., tačiau jam tekęs plotas Lukiškių TI-K kamerose ne visuomet neatitiko minimalių ploto reikalavimų. Pažymėjo, kad įstaiga stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius.

Taip pat yra sudarytos paslaugų teikimo sutartys vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams atlikti. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto yra atskirtas 1,5 metro aukščio sienele, toks įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, langai Lukiškių TI-K tam yra pritaikyti. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Pasak atsakovo atstovo, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu, Lukiškių TI-K laikomi asmenys kartą per savaitę 15 min gali nusiprausti po dušu ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Pasivaikščioti gryname ore vedami visi vienoje kameroje esantys asmenys, pasivaikščiojimų laikas atitinka Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatas. Atsakovo atstovas nurodė, kad šiferio lakštais yra padengti tik I ir II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Šiferio lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose tvirtai surišti užpildu, todėl į aplinką neišsiskiria ir nėra pavojingi. Pasivaikščiojimų kiemeliai yra įrengti prieš įsigaliojant nutarimui „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, kurio 3.1 punktu nuo 2001 m. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomeninės paskirties objektuose.

Atsiliepime į skundą atkreipiamas dėmesys, kad pareiškėjo argumentai yra abstraktaus pobūdžio, nekonkretūs, jo patirti nepatogumai labiausiai siejami su paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą, todėl pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą Lukiškių TI-K laik4 nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės sąskaita.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui R. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Likusią skundo dalį atmetė.

6. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2015 m. liepos 17 d.

7. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu ir pažymėjo, kad nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį kameros plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Todėl, spręsdamas dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto, teismas neatsižvelgė į kameros užstatymą baldais ir sanitariniais įrenginiais.

8. Iš atsiliepime į skundą ir Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 32–33) esančių duomenų apie Lukiškių TI-K kameras, kuriose pareiškėjas laikytas ginčo laikotarpiu, matyti, kad jis buvo laikomas kamerose Nr. 211, 209, 84, 91, 235, 241, 98, 83, 125, 205, 227, 95, tačiau įvertinus kartu su pareiškėju laikytų asmenų kiekį ir kamerų plotą nustatyta, kad pareiškėjo teisė į minimalų 3.6 kv. m plotą nebuvo pažeista ir teismas neturi pagrindo pripažinti, kad Lukiškių TI-K pažeidė Įsakymo 1.3.1 punkto reikalavimus.

9. Dėl pareiškėjo argumento, kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios erdvės, teismas rėmėsi Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktu ir pažymėjo, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą jokių duomenų apie sanitarinių įrenginių atskyrimą nuo kameros gyvenamosios erdvės nepateikė, t. y. nepaneigė pareiškėjo teiginio, kad sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios erdvės. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys dėl sanitarinio mazgo neatskyrimo laikytas įrodytu. Teismas pažymėjo, kad sanitarinio mazgo neatskyrimas nuo bendros erdvės yra susijęs su asmens privatumo pažeidimu ir tai turėjo įtakos jo laikymo sąlygų bloginimui.

10. Dėl pasivaikščiojimams lauke skirto 1,5 val. laiko teismas rėmėsi BVK 103 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, 86 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais, iki 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojusios redakcijos BVK 89 straipsniu ir pažymėjo, kad teismas neturi duomenų, kokiai grupei buvo priskirtas pareiškėjas, tačiau pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas daugiau nei dvejus metus ir tai patvirtina, kad jis Lukiškių TI-K nebuvo laikomas laikinai. Pareiškėjas neneigė, kad galėdavo kasdien pusantros valandos pasivaikščioti gryname ore, tokios trukmės pasivaikščiojimų laikas yra reglamentuotas BVK, todėl teismas nematė pagrindo pripažinti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.

11. Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010). Teismas rėmėsi HN 76:2010 68 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu ir pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui buvo užtikrinta galimybė kartą per savaitę pasinaudoti dušu, ir tai atitiko nustatytus reikalavimus, tačiau teisės aktai nereglamentuoja naudojimosi dušu laiko. Teismo vertinimu, 15 min. laikas, skirtas naudotis dušu, yra pakankamas pasirūpinti asmens higiena, todėl nesant reglamentuotai kitokiai dušų lankymo tvarkai, teismas nematė pagrindo konstatuoti, kad suteikiant pareiškėjui galimybę kartą per savaitę 15 min. pasinaudoti dušu, buvo pažeistos jo teisės.

12. Dėl pareiškėjo teiginio, kad kameros langas buvo vienintelis ventiliacijos šaltinis, tačiau dėl grotų atsidarydavo tik 5 cm, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neneigė galimybės vėdinti kameras pro langą, todėl šiuo aspektu nebuvo pagrindo konstatuoti HN 76:2010 24 punkto pažeidimą, tuo tarpu privalomas kameros lango angoje metalinių grotų įrengimas yra reglamentuotas Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte. Kadangi grotų tvirtinimo atstumas nuo lango rėmo nėra reglamentuotas, o pareiškėjas neneigė, kad kamerų langus atidaryti buvo galima, tačiau jo subjektyviu supratimu, langas atsidarydavo per mažai, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Teismas akcentavo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi lango grotų perkėlimas toliau nuo lango rėmo pareikalautų pastato rekonstrukcijos darbų, toks reikalavimas Lukiškių TI-K iš viso negali būti taikomas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teigdamas, kad kamerų langai nepakankamai atsidarydavo, nenurodė jokių neigiamų tokios langų konstrukcijos ir jų atsidarymo kiekio pasekmių, kurias būtų galima vertinti kaip pareiškėjui padarytą neturtinę žalą, atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą dėl nepakankamai atsidarančių kamerų langų atmestas pareiškėjui neįrodžius žalos buvimo fakto.

13. Dėl pareiškėjo teiginio, kad pastato konstrukcijoje, sienose ir kanalizacijoje buvo asbesto, tai kėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai ir kiekvieną dieną ją žalojo, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepaaiškino, kokiu būdu nustatė galimą asbesto buvimą Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje, tuo tarpu atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad tik pasivaikščiojimų kiemelio kontūrai yra padengti šiferiu, tačiau nedarant jam fizinio poveikio, sveikatai nėra pavojingi. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1. punktu, tačiau atsižvelgė į tai, kad Lukiškių TI-K 2001 m. buvo veikianti įstaiga, šis reikalavimas jai nebuvo taikomas. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad dėl asbesto jis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas atsakingas institucijas, kurios būtų vertinusios asbesto Lukiškių TI-K pastato konstrukcijose buvimo faktą ir galimą pavojų čia laikomiems asmenims. Teismui pateiktoje pareiškėjo sveikatos istorijoje taip pat nėra įrašų, kad dėl asbesto ar kitų Lukiškių TI-K laikymo sąlygų būtų sutrikusi jo sveikata (b. l. 12–21). Teismas neturėdamas galimybių nustatyti pareiškėjo teiginių dėl asbesto buvimo ir jo poveikio pareiškėjo sveikatai pagrįstumo, šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

14. Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo atžvilgiu privatumo, reikalingo kalinamo asmens kasdieniniame gyvenime, pažeidimai Lukiškių TI-K buvo nuolatinio pobūdžio, t. y. per visą pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį – daugiau nei 2 m. pareiškėjas, sanitariniais įrenginiais iš esmės turėjo naudotis kitų asmenų akivaizdoje, teismo vertinimu, tokios kalinimo sąlygos žemino pareiškėjo orumą ir pagrįstai kėlė jam neigiamus išgyvenimus, kuriuos tinkamai atlygintų neturtinės žalos priteisimas pinigais. Kita vertus, iš byloje esančių duomenų teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų Lukiškių TI-K veiksmų ar siekio išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, kad dėl atsakovo atstovo veiksmų (neveikimo) būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, ar kilę kitokių sunkių pasekmių.

15. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, byloje konstatuoto pareiškėjo teisių pažeidimo mastą, pobūdį ir intensyvumą, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašomas priteisti 10 000 Eur neturtinė žalos atlyginimas yra akivaizdžiai neadekvatus jo patirtiems neturtiniams praradimams, tačiau patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 100 Eur sumos priteisimas.

III. 16. Pareiškėjas R. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 75–77), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Nurodo, jog teismo prašė skaičiuojant laikotarpį, kada pažeista teisė į vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, taikyti 4 kv. m standartą, nes lietuviškas 3,6 kv. m standartas prieštarauja EŽTT praktikai.

16.2. Nesutinka su argumentais, kuriais pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus ir mano, jog toks atmetimas buvo nemotyvuotas. Teismas be pagrindo atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 80–83), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

18. Atsiliepime pažymi, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Patirti nepatogumai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2015 m. liepos 17 d.

21. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui R. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, apskaičiavimu, priteistos neturtinės žalos dydžiu, teigia, jog jis prieštarauja EŽTT praktikai, formuojamai tokio pobūdžio bylose, nes priteistas per mažas neturtinės žalos atlyginimas, mano, jog teismo sprendimas nemotyvuotas.

23. Vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimas Muršić prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas. Spręsdamas, ar buvo EŽTK 3 straipsnio pažeidimas, pirmosios instancijos teismas taip pat turėtų atsižvelgti į tai, jog baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą Muršić prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13).

24. Pažymėtina, kad, pagal nacionalinį teisinį reglamentavimą, nustatytą Įsakyme, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Įsakyme taip pat nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai taikė būtent šį standartą, įtvirtintą Įsakyme.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjui tekusį plotą, kai jis buvo laikomas Lukiškių TI-K, daro išvadą, kad jokiu metu pareiškėjas nebuvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažiau nei Įsakyme nurodyta 3,6 kv. m ploto norma. Pažymėtina, kad, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, kamerose, kuriose pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m, pareiškėjas tai pat nebuvo laikomas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį kameros plotą nebuvo pažeista.

26. Dėl priteistino neturtinės žalos dydžio pažymėtina, kad pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją, pareiškimo Nr. 64886/01). Taigi pagal EŽTT išaiškinimus ir subsidiarumo doktriną darytina išvada, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardijamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 28028/95). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį, turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

28. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgusi į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis pagrįstai įvertintas 100 Eur.

29. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ištyrusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sutinka su minėto teismo išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti kitus pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė byloje esančius duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes paneigiančių argumentų. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas minėtas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo šioje dalyje nepagrįstumą pagrindžiančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo motyvų, pritaria, kad pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti.

30. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė