2019-03-01 Nr. AB-8376-3-61-3-02599-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-72-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02599-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.17; 24.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. Č. ir V. Č. individualios įmonės bei atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. Č. ir V. Č. individualios įmonės skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo L. Č.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai V. Č. ir V. Č. individuali įmonė (toliau – ir pareiškėjai) 2016 m. birželio 27 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–8), kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 87–92), prašydami: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2016 m. gegužės 27 d. raštą dėl nustatyto 3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifo (toliau – ir 2016 m. gegužės 27 d. sprendimas); 2) įpareigoti Administraciją išbraukti nekilnojamojo turto objektą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas), iš patalpų ir statinių, kuriems 2015 m. ir 2016 m. numatyta taikyti, atitinkamai, 2,5 ir 3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifus (toliau – ir tarifas), sąrašų (toliau – ir Sąrašai).

2. Pareiškėjai skunde paaiškino 2015 m. spalio 27 d. kreipėsi į Administraciją su prašymu dėl padidinto tarifo Pastatui netaikymo. Pareiškėjai pateikė įrodymus, kad Pastato 100 proc. baigtumas įregistruotas valstybės įmonėje Registrų centre (toliau – Registrų centras). Nepaisant to, Administracija 2016 m. gegužės 27 d. sprendime nurodė, kad Pastato išbraukti iš Sąrašų nėra galimybės.

3. Pareiškėjai papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir NTMĮ) 6 straipsnio, nustatančio didesnius mokesčio tarifus, įtvirtinimas buvo susijęs su galimybe taikyti padidintą tarifą su tikslu, kad nebūtų apleistų, apdegusių, apgriuvusių, grėsmę keliančių ar miesto vaizdą gadinančių pastatų (I t., b. l. 143–147). Nagrinėjamu atveju Pastatas toks nėra, jo 100 proc. baigtumas yra užfiksuotas dar 2013 m. gegužės mėn. kadastrinių matavimų byloje. Pareiškėjų nuomone, Administracija piktnaudžiauja jai suteikta teise ir nesilaiko įstatymų leidėjo ketinimų.

4. Atsakovas Administracija atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 129–135).

5. Administracija pastebėjo, kad nekilnojamojo turto registro (toliau – ir Registras) duomenys, jog Pastato baigtumas iki 2016 m. buvo tik 83 proc., nėra nuginčyti. Administracija pažymėjo, kad statybos užbaigimas ir šio juridinio fakto įregistravimas yra pareiškėjų pareiga. Pastatui padidintas tarifas buvo taikomas pagrįstai, nes Pastato statyba sprendimų priėmimo metu nebuvo užbaigta Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka ir statinio baigtumo procentas nesiekė 100 proc., tačiau Pastatas buvo ir yra faktiškai naudojamas. Administracija paaiškino, kad ginčo laikotarpiu Vilniaus miesto savivaldybės taryba buvo patvirtinusi Patalpų ir statinių, kurie yra nenaudojami ar naudojami ne pagal paskirtį arba yra apleisti ar neprižiūrimi nustatymo tvarkos aprašus, kurių 3 punkte buvo nustatyta, kad į Sąrašus įrašomas nekilnojamasis turtas, kuris pagal NTMĮ 4 straipsnį yra pripažįstamas mokesčių objektu bei nepatenkantis į šio įstatymo 7 straipsnyje išvardytų neapmokestinamųjų objektų sąrašą ir atitinka kriterijų, jog faktiškai naudojamas nekilnojamasis turtas, kurio statyba neužbaigta.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo L. Č. atsiliepime prašė pareiškėjų skundą patenkinti (I t., b. l. 150–153).

7. L. Č. nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) nepagrįstai ginčo Pastatui pritaikė padidintą mokesčio tarifą ir apie tai jos net neinformavo. L. Č. nuomone, vien tai, kad Registrų centre nebuvo įregistruotas 100 proc. baigtumas negalėjo būti pagrindu nustatyti padidintą tarifą. Be to, 100 proc. baigtumas buvo užfiksuotas dar 2013 m. gegužės mėn. kadastrinių matavimų byloje, tačiau Savivaldybė nepagrįstai ignoravo šį faktą. Savivaldybė nesikreipė į pareiškėjus ir į trečiąjį suinteresuotą asmenį su nurodymu atlikti kokius nors veiksmus, nes jų neatlikus bus pritaikytas padidintas mokestis, o be jokio įspėjimo nepagrįstai nustatė Pastatui padidintą tarifą. Pareiškėjams ir trečiajam suinteresuotam asmeniui dėl formalaus teisės aktų taikymo nesudaryta galimybė patikslinti atitinkamų duomenų.

8. L. Č. pažymėjo, kad įregistravus Pastato 100 proc. baigtumą, jo mokestinė vertė yra 28,87 proc. mažesnė, nei buvo tada, kad Pastatui Registrų centre buvo įregistruotas 83 proc. baigtumas. Taigi, iki 100 proc. baigtumo įregistravimo už Pastatą buvo mokami didesni mokesčiai, kas taip pat patvirtina, kad nebuvo pagrindo taikyti padidintą nekilnojamojo turto mokestį.

9. L. Č. atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniuje yra daug pastatų, kurių baigtumas nors ir įregistruotas 100 proc., tačiau jie yra apleisti, neprižiūrėti ir keliantys grėsmę aplinkiniams, tačiau daliai tokių pastatų netaikomas padidintas tarifas (pavyzdžiui, prie pat Savivaldybės esančiam pastatui, kurio adresas (duomenys neskelbtini)). Pasak L. Č., akivaizdu, kad toks NTMĮ nuostatų taikymas neatitinka minėto įstatymo tikslų, kai padidintas tarifas pritaikomas tvarkingiems, prižiūrimiems pastatams, o pastatų, keliančių grėsmę aplinkiniams, savininkams sankcijos netaikomos.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies, panaikino Administracijos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimą ir įpareigojo Administraciją iš naujo įvertinti aplinkybę, kad nuo 2016 m. kovo 8 d. Pastato 100 proc. baigtumas yra įregistruotas Registre, ir priimti bendruosius teisės principus atitinkantį sprendimą dėl 2015 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 30-2956 patvirtinto sąrašo dėl patalpų ir statinių, kuriems 2016 m. taikomas 3 proc. tarifas (toliau – ir 2016 m. sąrašas), tikslinimo (I t., b. l. 157–164). Kitą pareiškėjų skundo dalį teismas atmetė, o bylos dalį dėl prašymo įpareigoti Administraciją pakeisti 2014 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 30-2626 patvirtintą sąrašą dėl patalpų ir statinių, kuriems 2015 m. taikomas 2,5 proc. tarifas (toliau – ir 2015 m. sąrašas), iš jo išbraukiant ginčo Pastatą, nutraukė.

11. Teismas nustatė, kad apie Pastato įtraukimą į 2015 m. sąrašą pareiškėjai buvo informuoti Administracijos 2014 m. rugsėjo 12 d. raštu. Pareiškėjams taip pat dėl Pastato įtraukimo į minėtą sąrašą Administraciją atsakė 2016 m. balandžio 21 d. raštu, todėl pareiškėjų keliamas reikalavimas įpareigoti Administraciją išbraukti Pastatą iš 2015 m. sąrašo yra tiesiogiai susijęs su Administracijos 2016 m. balandžio 21 d. rašto teisėtumu ir pagrįstumu. Atsisakius priimti pareiškėjų skundą dėl minėto rašto apskundimo (kaip paduotą, praleidus skundo padavimo terminą, kuris neatnaujinamas), turėjo būti atsisakyta priimti ir išvestinį reikalavimą – įpareigoti Administraciją išbraukti Pastatą iš 2015 m. sąrašo. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė dėl šio reikalavimo nutraukti bylą.

12. Teismas nustatė, kad pagal Nekilnojamojo turto, kuris yra nenaudojamas ar naudojamas ne pagal paskirtį arba yra apleistas ar neprižiūrimas, nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. 1-2348 (toliau – Tvarkos aprašas), 1.3.1 punktą, 3 proc. tarifu yra apmokestinamas faktiškai naudojamas nekilnojamasis turtas, kurio baigtumas nesiekia 100 proc. Teismas nurodė, kad analogiška nuostata yra ir Tvarkos aprašo 3.3 punkte. Teismas taip pat pastebėjo, kad jau sudarytas sąrašas gali būti tikslinimas tais atvejais, kai per 30 kalendorinių dienų nuo pranešimo apie turto įtraukimo į tokį sąrašą dienos turto savininkas pateikia dokumentus, patvirtinančius, kad jam priklausantis turtas neatitinka Tvarkos aprašo 3 punkte įtvirtintų kriterijų (taip pat ir dėl statinio baigtumo), arba įrodymus, kad egzistuoja Tvarkos aprašo 4 punkte nustatytos aplinkybės, patvirtinančios, kad atitikimas minėtiems kriterijams atsirado ne dėl turto savininko kaltės.

13. Teismas konstatavo, kad 2016 m. sąrašo patvirtinimo metu (2015 m. rugsėjo 7 d.) Pastato baigtumas buvo mažesnis nei 100 proc., tačiau Pastatas buvo faktiškai naudojamas. Pastato 100 proc. baigtumas Registre buvo įregistruotas tik 2016 m. kovo 8 d., t. y. praėjus 6 mėn. nuo 2016 m. sąrašo patvirtinimo. Teismas sprendė, kad Pastatas pagrįstai buvo priskirtas 3 proc. tarifu apmokestinamam turtui. Apie taikytiną 3 proc. tarifą pareiškėjai buvo informuoti Administracijos 2015 m. spalio 8 d. raštu.

14. Teismas sprendė, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės dėl to, kad Pastatas yra prižiūrimas, neturi teisinės reikšmės, todėl dėl jų nepasisakė. Teismas darė išvadą, kad Pastato statybos darbų baigtumo įregistravimas nuo 2013 m. iki 2016 m. kovo 8 d. užtruko nepagrįstai ilgai, o pareiškėjai nebuvo aktyvūs ir nesiėmė visų jų valioje esančių priemonių Pastato statybos baigtumui įregistruoti teisės aktų nustatyta tvarka.

15. Teismas konstatavo, kad tokia situacija, kai Administracija atsisakė pakeisti 2016 m. sąrašą net ir gavusi akivaizdžius duomenis apie tai, kad nuo 2016 m. kovo 8 d. Pastato 100 proc. baigtumas yra įregistruotas Registre, prieštarauja bendriesiems teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams. Atitinkamai, teismas pripažino neteisingu pareiškėjų skundžiamą Administracijos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimą ir jį panaikino, įpareigodamas Administraciją priimti teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus atitinkantį sprendimą dėl 2016 m. sąrašo tikslinimo.

III. 16. Pareiškėjai V. Č. ir V. Č. individuali įmonė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjų skundas ir pareiškėjų skundą dėl sprendimų, kuriais nustatytas maksimalus tarifas, panaikinimo tenkinti visiškai (I t., b. l. 166–174).

17. Pareiškėjų nuomone, teismas nepagrįstai nutraukė bylos dalį, nes bylą nutraukti galima jei pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą, tačiau nagrinėjamu atveju, pasak pareiškėjų, jų prašymas atnaujinti terminą dėl reikalavimo pakeisti 2015 m. sąrašą atmestas nebuvo, todėl nebuvo pagrindo nutraukti bylos dalį. Be to, pasak pareiškėjų, teismas klaidingai sprendime nurodė, kad pareiškėjai apie Pastato įtraukimą į 2015 m. sąrašą buvo informuoti Administracijos 2014 m. rugsėjo 12 d. raštu. Pareiškėjai pastebi, kad minėtas raštas buvo siųstas ne Administracijai žinomu V. Č. individualios įmonės buveinės, o registracijos adresu ir turėjo grįžti Administracijai kaip neįteiktas.

18. Pareiškėjai nurodo, kad Savivaldybė tik 2015 m. liepos 9 d. faktinių duomenų patikrinimo aktu konstatavo, kad Pastatas naudojamas, nors Pastatą į 2015 m. sąrašą įtraukė dar 2014 m. rugsėjo 3 d. įsakymu. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad nei 2013 m., nei 2014 m. Pastatas nebuvo įtrauktas į sąrašus, nustatančius maksimalų tarifą, nors tuo metu galiojančiuose aprašuose buvo nustatyta analogiška sąlyga – statinys naudojamas, nors nebaigtas statyti.

19. Pareiškėjai apeliaciniame skunde pakartoja argumentus, nurodytus skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymėdamas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendime konstatavo, kad pareiškėjai teismui nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kad įregistruoti Pastato statybos baigtumą nuo 2013 m. iki 2015 m. rugsėjo 7 d. ir vėliau nebuvo įmanoma dėl nuo pareiškėjų nepriklausančių aplinkybių. Pareiškėjai pastebi, kad pats teismas sprendime nustatė, kad pareiškėjas V. Č. individuali įmonė 2016 m. sausio 11 d. kreipėsi į Savivaldybę ir nurodė, kad įmonė Pastatą įsigijo po UAB „Ekspo-Matec“ bankroto, o bankroto administratorius neperdavė Pastato statybos techninės dokumentacijos. Būtent dėl šios objektyvios priežasties, t. y. Pastato statybos dokumentacijos neturėjimo ir negalėjimo gauti, Pastato 100 proc. baigtumo įregistravimas Registrų centre užtruko.

20. Pareiškėjai dar kartą pakartoja argumentus, kad padidintas tarifas gali būti taikomas tik apleistam ar neprižiūrimam nekilnojamajam turtui, o Pastatas neatitinka šių kriterijų. Pareiškėjai pastebi, kad iki Pastato įregistruoto baigtumo trūko vos 17 proc.

21. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 9–12).

22. Administracija pažymi, kad ginčo Pastatas remiantis Registro duomenimis baigtas statyti 2016 m. kovo 3 d. surašius statybos užbaigimo aktą. Pasak Administracijos, būtent pastato baigtumas, o ne faktas, kad pastatas yra apleistas, neprižiūrimas ar naudojamas ne pagal paskirtį, yra vienintelis ir pakankamas kriterijus, suteikiantis teisę Administracijai įtraukti ginčo turtą į padidinto tarifo sąrašus. Administracija taip pat pažymi, kad 2014 m. rugsėjo 12 d. raštas buvo išsiųstas V. Č. individualiai įmonei tokiu adresu, kuris buvo nurodytas juridinių asmenų registre kaip įmonės registruotos buveinės adresas. Administracija nesutinka su pareiškėjų apeliacinio skundo argumentais, kad teismas dalį bylos nutraukė nepagrįstai. Administracijos nuomone, teismas nevertinęs Administracijos 2016 m. balandžio 21 d. rašte nurodyto atsisakymo pakeisti 2015 m. sąrašą pagrįstumo, negali įpareigoti Administraciją šį sąrašą pakeisti.

23. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimo dalį, kuria buvo iš dalies tenkintas pareiškėjų prašymas ir šią pareiškėjų skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 176–179).

24. Administracijos nuomone, teismas peržengė pareiškėjų skundo ribas, todėl toks teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu, nes teismas pažeidė dispozityvumo principą. Administracija pažymi, kad teismas nepagrįstai įpareigojo Administraciją priimti naują sprendimą dėl 2016 m. sąrašo tikslinimo, nors pareiškėjai tokio reikalavimo skunde nereiškė. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra prieštaringas, nes teismas panaikino Administracijos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimą, nors konstatavo, kad Administracija jokių teisės aktų nuostatų nepažeidė ir priėmė teisėtus sprendimus.

25. Administracija paaiškina, kad neturi teisės teikti išimtis mokesčių mokėtojams, nesilaikydama teisės aktuose nustatytų reikalavimų, nes tokiu atveju būtų pažeidžiamas mokesčių mokėtojų lygybės principas. Išlygos suteikimas pareiškėjams ir Pastato išbraukimas iš 2016 m. sąrašo, pasak Administracijos, pažeistų ne tik teisingumo, bet ir lygiateisiškumo, institucijos veiklos skaidrumo principus kitų mokesčių mokėtojų atžvilgiu. Administracijos nuomone, šiuo metu nėra jokių galimybių ir teisinio pagrindo iš naujo vertinti pareiškėjų pateiktus duomenis, nes teisės aktai nenumato jokių išimčių sąrašo tikslinimui, praleidus nustatytą duomenų tikslinimo terminą. Administracija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai įpareigojo Administraciją atlikti tuos pačius veiksmus, kuriuos ji jau yra atlikusi ir kurių neteisėtumo teismas sprendime nekonstatavo.

26. Pareiškėjai atsiliepime į Administracijos apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 1–6).

27. Pareiškėjai nurodo, kad Savivaldybė nepagrįstai atsisakė svarstyti pareiškėjų prašymą dėl Pastato išbraukimo iš 2015 m. sąrašo ir 2016 m. sąrašo, nes galimybė tikslinti minėtus sąrašus yra akivaizdi iš to, kad iki pareiškėjų skundo nagrinėjamoje byloje pateikimo Savivaldybė 2015 m. sąrašą tikslino net 9 kartus, paskutinį kartą praėjus net 1,5 metų po sąrašo sudarymo. 2016 m. sąrašas taip pat jau yra tikslintas 9 kartus, paskutinį kartą praėjus daugiau nei metams po sąrašo sudarymo. Tuo tarpu Savivaldybė nurodo, kad kreiptis dėl išbraukimo iš minėto sąrašo galima per 30 dienų. Taigi, susidaro situacija, kad 2015 m. pabaigoje praleidus 30 d. terminą, bet dar neprasidėjus 2016 metams negalima kreiptis dėl tarifo netaikymo. Tokia situacija, pasak pareiškėjų, neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų bei yra neproporcinga sankcija. Savivaldybė tokiais veiksmais, pareiškėjų nuomone, siekia nepagrįsto praturtėjimo.

28. Pareiškėjai pakartoja skundo paduoto pirmosios instancijos teismui argumentus, taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad 2015 m. spalio 27 d. pareiškėjai kreipėsi į Savivaldybę, nepraleidę 30 dienų termino. Apskritai, maksimalaus tarifo taikymas pastatui, kuris nėra naudojamas ne pagal paskirtį, nėra apleistas ar neprižiūrimas, pasak pareiškėjų, būtų neproporcinga sankcija vien dėl nekilnojamojo turto baigtumo įregistravimo procedūrų trukmės bei atsižvelgiant į tai, jog iki 100 proc. pastato įregistruotino baigtumo trūko vos 17 proc. Pareiškėjai nurodo, kad dėl formalaus teisės aktų taikymo pareiškėjams nesudaryta galimybė patikslinti atitinkamų duomenų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Pareiškėjas V. Č. individuali įmonė (nuo 2011 metų) ir pareiškėjas V. Č. kartu su trečiuoju suinteresuotu asmeniu L. Č. (nuo 2009 metų) yra administracinio pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savininkai, jiems priklauso po ½ dalį pastato. Pareiškėjui V. Č. individualiai įmonei priklausanti ½ dalis Pastato nuo 2016 m. kovo 8 d. įregistruota remiantis 2016 m. kovo 3 d. Statybos užbaigimo akto pagrindu, t. y. kaip baigta statyba (baigtumo procentas – 100%). Valstybės įmonės Registrų centro išraše nurodyta, kad 2013 m. gegužės 7 d. vidutinės rinkos vertės nustatymo metu pastato vidutinė rinkos vertė nustatant ją masinio vertinimo būdu yra 337 987 Eur.

30. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2014 m. gegužės 14 d. sprendimo „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2015 metams nustatymo“ 1.2.1 punktu faktiškai naudojamam nekilnojamajam turtui, kurio baigtumas nesiekia 100 proc., nustatė 2,5 proc. tarifą; Administracijos direktorius 2014 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 30-2626 patvirtino 2015 metų Sąrašą, į kurį 62 punktu įtraukė Pastatą; Administracija 2014 m. rugsėjo 12 d. raštu Įmonę ir L. Č. informavo apie tai, kad Pastatui nustatytas 2,5 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, nurodė, kad per 30 dienų nuo šio pranešimo išsiuntimo dienos galima pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad Pastatas neatitinka jo įrašymo į Sąrašą aplinkybių.

31. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2015 gegužės 15 d. sprendimo „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2016 metams nustatymo“ 1.3.1 punktu faktiškai naudojamam nekilnojamajam turtui, kurio baigtumas nesiekia 100 proc., nustatė 3 proc. tarifą; Administracijos direktorius 2015 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. 30-2956 patvirtino 2016 metų Sąrašą, į kurį 49 punktu įtraukė Pastatą; Administracija 2015 m. spalio 8 d. raštu Įmonę informavo apie tai, kad Pastatui nustatytas 3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, nurodė, kad per 30 dienų nuo šio pranešimo išsiuntimo dienos galima pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad Pastatas neatitinka jo įrašymo į Sąrašą aplinkybių.

32. V. Č. 2016 m. kovo 22 d. prašymu kreipėsi į Administraciją, nurodė, kad Pastatas neatitinka statinių, kuriems taikomas padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, kriterijų, nes jis yra naudojamas pagal paskirtį ir nėra apleistas, be to, pareiškėjai dar 2015 m. spalio 27 d. nurodė, kad Pastatas yra baigtas ir kad yra vykdomas jo baigtumo įforminimas, 100 proc. jo baigtumas įregistruotas 2016 m. kovo 8 d., todėl Pastatas negalėjo būti apmokestintas maksimaliu nekilnojamojo turto mokesčio tarifu ir turi būti išbrauktas iš 2015 m. ir 2016 m. Sąrašų. Administracija 2016 m. balandžio 21 d. raštu V. Č. nurodė, kad išbraukti Pastatą iš 2015 m. Sąrašo nėra teisinio pagrindo, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Pastato 100 proc. baigtumas įregistruotas, yra rengiamas 2016 m. Sąrašo pakeitimo projektas, kuriuo Administracija siūlo išbraukti Pastatą iš 2016 m. Sąrašo. Administracija 2016 gegužės 27 d. raštu V. Č. nurodė, kad nėra pakankamo pagrindo išbraukti Pastatą iš 2016 m. Sąrašo, nes dokumentai, įrodantys, jog Pastatas neatitinka jo įrašymo į minėtą sąrašą aplinkybių, turėjo būti pateikti per 30 dienų nuo pranešimo apie Pastato įrašymo į 2016 m. Sąrašą išsiuntimo.

33. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies, panaikino Administracijos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimą ir įpareigojo Administraciją iš naujo įvertinti aplinkybę, kad nuo 2016 m. kovo 8 d. Pastato 100 proc. baigtumas yra įregistruotas Registre, ir priimti bendruosius teisės principus atitinkantį sprendimą dėl 2015 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 30-2956 patvirtinto sąrašo dėl patalpų ir statinių, kuriems 2016 m. taikomas 3 proc. tarifas (toliau – ir 2016 m. sąrašas), tikslinimo. Kitą pareiškėjų skundo dalį teismas atmetė, o bylos dalį dėl prašymo įpareigoti Administraciją pakeisti 2014 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 30-2626 patvirtintą sąrašą dėl patalpų ir statinių, kuriems 2015 m. taikomas 2,5 proc. tarifas (toliau – ir 2015 m. sąrašas), iš jo išbraukiant ginčo Pastatą, nutraukė.

34. Atsakovas, paduodamas apeliacinį skundą, nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria teismas nustatė Administracijos priimtų administracinių aktų neteisėtumą, nes jie buvo priimti remiantis galiojančiu reguliavimu. Pareiškėjai, paduodami apeliacinį skundą nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria teismas nutraukė dalį bylos bei netekino pareiškėjų reikalavimo.

V. 35. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio (2006 m. gegužės 25 d. įstatymo Nr. X-618, 2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1158 redakcija) 1 dalyje (2011 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1828, 2012 m. birželio 29 d įstatymo Nr. XI-2178 redakcija) nustatyta, kad mokesčio tarifas – nuo 0,3 procento iki 3 procentų nekilnojamojo turto mokestinės vertės, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.

36. NTMĮ 6 straipsnio (2006 m. gegužės 25 d. įstatymo Nr. X-618, 2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1158 redakcija) 2 dalyje buvo nustatyta, kad konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos. Jeigu, vadovaujantis šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, nuo kito mokestinio laikotarpio mokestis už šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytą nekilnojamąjį turtą bus skaičiuojamas taikant naujai atlikto nekilnojamojo turto masinio vertinimo metu nustatytą vertę, kitą mokestinį laikotarpį galiosiantį mokesčio tarifą savivaldybės taryba gali nustatyti iki einamojo mokestinio laikotarpio gruodžio 1 dienos. Savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus).

37. NTMĮ 4 straipsnyje (2006 m. gegužės 25 d. įstatymo Nr. X-618, 2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1158 redakcija) nustatyta, kad mokesčio objektas yra nekilnojamasis turtas, esantis Lietuvos Respublikoje, išskyrus: 1) faktiškai nenaudojamą nekilnojamąjį turtą, kurio statyba neužbaigta Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka; 2) valdžios ir privataus subjektų partnerystės, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos investicijų įstatyme, pagrindu sukurtą ar įgytą nekilnojamąjį turtą, kol vykdoma atitinkama valdžios ir privataus subjektų partnerystės sutartis ir šis nekilnojamasis turtas naudojamas pagal toje sutartyje nustatytą paskirtį.

38. NTMĮ 7 straipsnyje (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1158 redakcija) nustatytos mokesčių lengvatos fiziniams ir juridiniams asmenims, mokesčio lengvatos taikymo tvarka.

39. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. 1-2348 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2016 metams nustatymo“ 1.3.1 punktu nuspręsta nustatyti nekilnojamajam turtui, esančiam Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, 2016 metams 3 proc. tarifą, faktiškai naudojamam nekilnojamajam turtui, kurio baigtumas nesiekia 100 proc., 1.3.2 punktu – nekilnojamajam turtui, kuris yra nenaudojamas ar naudojamas ne pagal paskirtį arba yra apleistas ar neprižiūrimas.

40. Tvarkos aprašo 3 punkte nustatyta, kad į atskiru Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) administracijos direktoriaus įsakymu tvirtinamą sąrašą įrašomas fizinių ir juridinių asmenų nekilnojamasis turtas, kuris pagal NTMĮ 4 straipsnį yra pripažįstamas mokesčio objektu bei nepatenkantis į šio įstatymo 7 straipsnyje išvardytų nekilnojamojo turto mokesčiu neapmokestinamų objektų sąrašą ir atitinka vieną arba kelis iš šių kriterijų: <...> 3.3. faktiškai naudoja nekilnojamąjį turtą, kurio statyba neužbaigta Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka. Tvarkos aprašo 11 punkte nustatyta, kad asmenys, kurių valdomas nekilnojamasis turtas įrašytas į Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintą (arba pakeistą) sąrašą, turi teisę ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo pranešimo apie jų valdomo objekto įrašymą į sąrašą išsiuntimo dienos pateikti Aplinkos ir energetikos departamentui dokumentus, įrodančius, kad nekilnojamasis turtas neatitinka 3.1–3.3 punktuose išvardytų kriterijų arba kad atitikimas kriterijams nulemtas vienos ar keleto 4.1–4.3 punktuose išvardytų aplinkybių.

41. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas, pareiškimas) buvo priimtas praleidus nustatytus skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.

VI. 42. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjų skundo dalį dėl Administracijos 2016 m. gegužės 27 d. rašto ir pripažinęs, kad šis raštas yra neteisėtas, konstatavo kad 2016 m. Aprašo 11 punkte nustatyta tvarka ir terminais pareiškėjai Administracijai nepateikė jokių dokumentų, kad 2016 m. Sąrašo sudarymo metu Pastatas neatitiko 2016 m. Aprašo 3 punkte įtvirtintų kriterijų, arba įrodymų, kad tuo metu egzistavo 2016 m. Aprašo 4 punkte nustatytos aplinkybės, patvirtinančios, kad Pastato atitikimas minėtiems kriterijams atsirado ne dėl pareiškėjų kaltės. Administracija, įvertinusi, kad Pastato baigtumas nesiekė 100 proc., pagrįstai jį įtraukė į 2016 m. Sąrašą. Kita vertus, tokia situacija, kai Administracija atsisakė pakeisti 2016 m. Sąrašą net ir gavusi akivaizdžius duomenis apie tai, kad nuo 2016 m. kovo 8 d. Pastato 100 proc. baigtumas yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir nuo tos dienos jis nebegalėjo būti laikomas faktiškai naudojamu nekilnojamuoju turtu, kurio baigtumas nesiekia 100 proc., vien dėl to, kad buvo praleistas Aprašo 11 punkte nustatytas 30 kalendorinių dienų terminas 2016 m. Sąrašui patikslinti, prieštarauja bendriesiems teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams. Todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Administracijos raštas negali būti laikomas teisingu ir nusprendė panaikinti formaliai teisėtą individualų administracinį aktą, jei to reikalauja bendrieji teisės principai, tarp jų ir teisingumo bei proporcingumo principai.

43. Minėta pirmosios instancijos teismo išvada yra iš esmės teisinga, todėl atsakovo apeliacinis skundas negali būti patenkintas. Be minėto reikšmingo bylai vertinimo, kurį pateikė pirmosios instancijos teismas akcentuotina, kad atsakovas netenkino pareiškėjo prašymo dėl nekilnojamojo turto mokesčio netaikymo (išbraukimo iš Sąrašo) vien dėl formalaus reikalavimo, t. y. dėl Tvarkos apraše nustatyto termino, per kurį pareiškėjas turėjo pateikti dokumentus, praleidimo. Minėti bylos dokumentai patvirtina, kad nuo 2016 m. kovo 8 d. Pastato, kaip nekilnojamojo turto mokesčio objekto padėtis buvo pakeista, t. y. pasikeitė materialiosios sąlygos, kurioms esant yra sprendžiama, ar nekilnojamasis turtas yra mokesčio objektas kaip tai yra suprantama pagal NTMĮ 4 straipsnį ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. 1-2348 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2016 metams nustatymo“ 1.3.1 punktą. Atsakovas nekelia ginčo dėl to, kad nuo 2016 m. kovo 8 d. pasikeitė materialiosios sąlygos, kurioms esant yra sprendžiama, ar nekilnojamasis turtas yra mokesčio objektas, t. y. pateikti dokumentai, kad Pastatas atitinka minėtas sąlygas, kurioms esant turtas neturėtų būti įtrauktas į sąrašą objektų, apmokestinamų Vilniaus miesto savivaldybėje 2016 metais pagal minėtą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą reguliavimą.

44. Apibendrinant spręstina, kad Administracija, nagrinėdama klausimą dėl nekilnojamojo turto mokesčio, kurio konkretus tarifas, galiojantis atitinkamos savivaldybės teritorijoje, nustatytas savivaldybės tarybos pagal NTMĮ 6 straipsnio, mokėjimo, negalėjo šį klausimą spręsti remdamasi vien formaliais reikalavimai, tačiau turėjo vertinti ir materialiąsias sąlygas, kurioms esant nekilnojamasis turtas yra mokesčio objektas kaip tai yra suprantama pagal NTMĮ 4 straipsnį ir šios savivaldybės tarybos nustatytą reguliavimą. Sprendimas priimtas nepaisant tokio reikalavimo negali būti pripažintas teisėtu, nes jis yra nesuderinamas su minėtu reguliavimu, nustatančiu mokesčio objektą bei nesuderinamas su teisingumo bei proporcingumo principais.

45. Nepagrįsti yra atsakovo apeliacinio skundo motyvai, kad pirmosios instancijos teismas peržengė pareiškėjų skundo ribas, patenkino reikalavimą, kuris nebuvo pareikštas. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas ginčijamo sprendimo teisėtumą, ir nustatęs, kad klausimas turi būti nagrinėjamas iš naujo, neperžengė skundo ribų (ABTĮ 3 str.). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog visos administracine tvarka nagrinėjamos bylos yra susijusios su poreikiu apsaugoti viešąjį interesą, kas lemia specifinę administracinio teismo padėtį. Dažniausiai privatus asmuo neturi pasirinkimo dėl dalyvavimo administraciniame teisiniame santykyje arba yra priverstas pats inicijuoti tokių teisinių santykių atsiradimą tam, kad galėtų įgyvendinti tam tikrą savo teisę, ir tik ginčui pasiekus administracinį teismą šalys tampa lygiateisėmis, kas suponuoja būtinybę administraciniame procese būti aktyviam. Be to, žmogaus teisių apsaugos reikalavimai lemia, kad proceso rezultatas administracinėje byloje turi kuo mažiau priklausyti nuo šalies sugebėjimo ginti savo interesus administraciniame teisme, o teismo sprendimas turi kuo labiau atitikti tarp šalių realiai susiklosčiusius teisinius santykius bei jiems taikytinas teisės normas (žr. Virgilijus Valančius. Kodėl administracinis teismas turi būti aktyvus? Tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija. 2006 m. rugpjūčio 14–15 d., Vilnius. Teisė į teisminę gynybą ir jos realizavimo praktiniai aspektai. 2006 m. Mykolo Romerio universitetas, p. 170–171; taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-232/2013, 2018 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-101-602/2018, 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-129-602/2018).

VII. 46. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas dalies skundo reikalavimų, konstatavo byloje neginčijamas aplinkybes, patvirtinančias, kad Administracijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 7 d. įsakymo Nr. 30-2956 priėmimo metu Pastato baigtumas buvo mažesnis nei 100 proc., tačiau pastatas buvo faktiškai naudojamas. Duomenys apie tai, kad Pastato baigtumas yra 100 proc., Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti tik 2016 m. kovo 8 d., t. y. praėjus 6 mėnesiams nuo 2016 m. Sąrašo patvirtinimo. Taigi 2016 m. Sąrašo tvirtinimo metu ginčo Pastatas atitiko Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. 1-2348 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2016 metams nustatymo“ bei Aprašo nuostatas ir pagrįstai buvo priskirtas 3 proc. mokesčio tarifu apmokestinamam turtui. Administracija rėmėsi oficialiais Nekilnojamojo turto registro duomenimis, galiojusiais 2016 m. Sąrašo sudarymo metu, kaip tai yra nustatyta NTMĮ 12 straipsnio 9 dalyje.

47. Remiantis šiais faktiniais duomenimis ir minėtu reguliavimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nekilnojamasis turtas yra mokesčio objektas kaip tai yra suprantama pagal NTMĮ 4 straipsnį ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. 1-2348 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2016 metams nustatymo“ 1.3.1 punktą, taigi yra materialiosios sąlygos kurioms esant nekilnojamasis turtas pripažįstamas mokesčio objektu. Todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kurios nepaneigia pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyti motyvai.

48. Neturi reikšmės bylos išsprendimui pareiškėjų apeliacinio skundo motyvai dėl nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Pareiškėjai, kreipdamiesi į viešojo administravimo subjektą, kėlė klausimą dėl turto apmokestinimo, dėl tarifo taikymo. Viešojo administravimo subjekto sprendimo teisėtumo nagrinėjimas negali būti platesnis, negu šio klausimo nagrinėjimas institucijoje (ABTĮ 3 str.). Motyvai dėl nekilnojamojo turto mokestinės vertės nebuvo nurodyti ir skunde (nei patikslintame skunde) pateiktame pirmosios instancijos teismui, todėl šie motyvai negali būti apeliacijos nagrinėjimo dalyku.

49. Pareiškėjai nepagrįstai nurodo, kad teismas neturėjo nutraukti dalį bylos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjų teismui keliamas reikalavimas įpareigoti Administraciją išbraukti Pastatą iš 2015 m. Sąrašo yra tiesiogiai susijęs su Administracijos 2016 m. balandžio 21 d. rašto Nr. A51-30064/16(2.14.1.45-FN3) teisėtumu. Ši aplinkybė nebuvo įvertinta skundo priėmimo metu, todėl pareiškėjų skundo dalis, kuria prašoma įpareigoti Administraciją pakeisti 2015 m. Sąrašą, iš jo išbraukiant Pastatą, priimta nepagrįstai. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartyje nustatė, jog pareiškėjai yra praleidę minėto Administracijos rašto apskundimo terminą, konstatavo, kad termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis, todėl atsisakė šį terminą atnaujinti. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad, nustačius, jog pareiškėjai yra praleidę terminą Administracijos 2016 m. balandžio 21 d. raštui apskųsti bei atsisakius šį terminą atnaujinti, laikytina, kad iš reikalavimo panaikinti minėtą raštą išvestinis reikalavimas įpareigoti Administraciją pakeisti 2015 m. Sąrašą, iš jo išbraukiant Pastatą, buvo priimtas praleidus nustatytus skundo padavimo terminus, o teismui nutartimi atmetus prašymą terminus atnaujinti, ši bylos dalis nutrauktina ABTĮ 103 straipsnio 8 dalies pagrindu.

50. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs minėtas aplinkybes iš esmės teisingai sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra ABTĮ 103 straipsnio 8 punkte nustatytas bylos nutraukimo pagrindas, nes skundas buvo priimtas praleidus nustatytus skundo padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą. Teismo sprendimo turinys patvirtina, kad teismas sprendime dėl bylos išnagrinėjimo pasisakė, kad skundo padavimo terminas yra praleistas, ir kaip jau buvo nuspręsta nutartyje, nėra pagrindo šį terminą atnaujinti. Teismas, įvertinęs tai, kad viešojo administravimo institucija nebuvo pažeidusi nei teisės reikalavimų, nei pareiškėjų teisių, susijusių su skundžiamų sprendimų tinkamu įteikimu pareiškėjams, teisingai sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti skundo padavimo termino. Teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs vieną iš procesinio pobūdžio aplinkybių, kurioms esant teismo procesas yra negalimas, pagrįstai bylos dalį nutraukė.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų V. Č. ir V. Č. individualios įmonės apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė