2022-01-26 Nr. AB-2392-3-61-3-01801-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-53-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01801-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, ir prašė: 1) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 592 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) pasibaigė dėl reorganizavimo), 17 234 Eur neturtinei žalai atlyginti; 3) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK), 174 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. lapkričio 22 d. iki šio skundo padavimo dienos buvo suimtas ir laikomas Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriuje (toliau – ir Areštinė), Lukiškių TI-K (paskui – Vilniaus PN), Šiaulių TI, Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) Trečiajame sektoriuje. Pareiškėjo kalinimo sąlygos Vilniaus AVPK Areštinėje, Lukiškių TI-K (paskui – Vilniaus PN) ir Šiaulių TI buvo nežmoniškos ir kankinančios, neatitinkančios ne tik tarptautinių reikalavimų, bet ir nacionaliniais teisės aktais nustatytų reikalavimų.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas nebuvo užtikrintas iš viso 29 dienas (laikotarpiais: 2019 m. gegužės 27 d. iki 2019 m. gegužės 29 d.; 2019 m. birželio 6 d. iki 2019 m. liepos 1 d.). Nurodytais laikotarpiais Šiaulių TI kamera, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, ne tik buvo pilnai užpildyta suimtaisiais, tokiu būdu sumažinant tenkančiam vienam asmeniui plotą, tačiau į šį plotą buvo įskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas bei plotas, užpildytas įvairiais prie grindų pritvirtintais baldais (lovomis, kitais buitinės paskirties daiktais).

4. Pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso 137 dienas (laikotarpiais: 2016 m. gruodžio 9 d. iki 2016 m. gruodžio 19 d.; 2016 m. gruodžio 21 d.; 2017 m. sausio 27 d. iki 2017 m. sausio 29 d.; 2017 m. sausio 31 d. iki 2017 m. vasario 12 d.; 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. kovo 8 d.; 2018 m. sausio 3 d. iki 2018 m. kovo 15 d.; 2018 m. kovo 17 d. iki 2018 m. kovo 28 d.; 2018 m. kovo 30 d. iki 2018 m. balandžio 9 d.; 2020 m. sausio 7 d. iki 2020 m. sausio 12 d.) buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui.

5. Laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 5 d. iki 2020 m. sausio 13 d. (viso 1 135 dienas) (išskyrus laikotarpius, kuomet pareiškėjas buvo laikomas vienas, t. y. iš visų Lukiškių TI-K praleistų dienų atėmus 291 dienas), pareiškėjas kartu su kitais suimtaisiais Lukiškių TI-K buvo kalinamas kamerose, nesiekiančiose ar vos siekiančiose 8 kv. m plotą. Todėl, iš 8 kv. m ploto atėmus 0,56 kv. m sanitarinio mazgo užimamą plotą, kamerose buvusių baldų plotus, darytina išvada, kad pareiškėjui net 844 dienas nebuvo užtikrintas minimalus, vienam asmeniui tenkantis judėjimo plotas (3,6 kv. m).

6. Pareiškėjas dažnai buvo pervedamas iš vienos kameros į kitą kamerą, tokiu būdu ne tik neleidžiant apsiprasti su nauja kamera bei joje laikomu kitu asmeniu, bet ir sukeliant psichologinę įtampą dėl nežinomybės – kada, kur ir su kuo vėl bus pareiškėjas pervestas į kitą kamerą.

7. Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K (visu praleistu laikotarpiu), taip pat, Vilniaus AVPK Areštinės (būtent laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 22 d. iki 2016 m. gruodžio 5 d. ir nuo 2019 m. gegužės 29 d. iki 2019 m. birželio 3 d.) kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, tualetas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Naudojantis tualetu, net 1 194 dienas, buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas. Šiuo ypač ilgu laikotarpiu pareiškėjas buvo priverstas atlikti savo gamtinius reikalus kitų, toje pačioje kameroje laikomų asmenų, akivaizdoje. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jį galėjo stebėti prižiūrėtojai. Tokiu būdu buvo pažeidžiamas pareiškėjo orumas. Be to, net laikotarpiais, kuomet kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas, neužtikrintas tinkamas privatumas, nes, nesant tinkamai atskirtam sanitariniam mazgui, šiuo laikotarpiu jį pro kameros durų angą / skylutę galėjo stebėti prižiūrėtojai. Iš Lukiškių TI-K, Šiaulių TI bei Vilniaus AVPK pateiktos informacijos matyti, kad nei vienoje iš Lukiškių TI-K, Šiaulių TI ir Vilniaus AVPK Areštinės senajame pastate buvusių kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, o Vilniaus AVPK Areštinės senojo pastato kamerose net nebuvo 1,5 metro siekiančios pertvaros. Nagrinėjamu atveju ši pareiškėjo teisė jo suėmimo laikotarpiu buvo pažeidinėjama net 1 194 dienas.

8. Pareiškėjas nurodė, kad skunde įvardintos laikymo sąlygos negali būti pateisinamos tikėtinomis kalinimo pasekmėmis, todėl laikytinos žiauriu ir kankinamu elgesiu, neabejotinai pažeidžiančiu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Dėl atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų pareiškėjas teigę patyręs itin didelį fizinį ir emocinį diskomfortą, jį kankino nemiga, depresija. Pareiškėjui netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė tokias kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

9. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

10. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 27 d. iki 2019 m. liepos 1 d. minimalus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, buvo didesnis nei 3,6 kv. m. Atsižvelgiant į tai, kad byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas.

11. Atsakovo atstovas laikėsi pozicijos, kad imperatyvaus reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą iki lubų nėra. Pažymėjo, kad sanitarinio mazgo įėjimas kameroje Nr. 83 atitvertas užuolaida, sanitarinio mazgo atitvaro aukštis 2,27 m. Todėl nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens. Jokių duomenų, kad kas nors būtų stengęsis piktybiškai stebėti pareiškėją naudojantis sanitariniu mazgu – nėra. Per stebėjimo langelį pareiškėjo stebėjimas būnant sanitariniame mazge – neįmanomas.

12. Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą. Pažymėjo, kad neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K) pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

14. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpį, kurį praleido Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2016 m. gruodžio 5 d. iki 2020 m. sausio 12 d. Pareiškėjo skundas teismui parašytas 2020 m. gegužės 22 d. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo skundas teismui parašytas 2020 m. gegužės 22 d., bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

15. Atsakovo atstovas pateikė duomenis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų numerius, plotus, laikomų asmenų skaičių, įskaitant patį pareiškėją. Nurodė, kad, skirstant asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatų. Pažymėjo, kad kai kuriose kamerose sanitariniai mazgai buvo įrengti kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

16. Lukiškių TI-K vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Atsakovo atstovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, atvirkščiai, buvo laikomasi ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Atsižvelgęs į tai, atsakovo atstovas priėjo prie išvados, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

17. Atsakovo atstovas Vilniaus AVPK pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

18. Atsakovo atstovas pateikė duomenis apie Vilniaus AVPK kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, pažymėjo, jog buvo užtikrintas minimalus gyvenamojo ploto dydis. Areštinės kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto buvo atitverti 130 cm aukščio sienelėmis, o naujo Vilniaus AVPK Areštinės pastato kamerose, skirtose areštantų laikymui, sanitariniai mazgai įrengti su 180 cm aukščio atskiriamąja pertvara nuo gyvenamojo ploto ir varstomomis 120 aukščio durimis. Areštinę nuolat tikrino Vilniaus visuomenės sveikatos centro pareigūnai nustatyta tvarka, kurie pažeidimų nenustatė.

19. Atsakovo atstovas vertino, kad pareiškėjas deklaratyviai nurodė, jog jo paminėtos faktinės aplinkybės pažeidžia jo teises ir duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas taip pat nepagrindė, neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, būtinojo priežastinio ryšio. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas jo laikymo Vilniaus AVPK Areštinėje metu būtų kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas su skundais dėl blogų sąlygų. Taip pat byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.

20. Vilniaus AVPK teigė, kad pareiškėjas pažeidė ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas laikotarpiais nuo 2016 m. lapkričio 22 d. iki 2016 m. gruodžio 5 d., nuo 2019 m. gegužės 29 d. iki 2019 m. birželio 3 d. ir nuo 2020 m. vasario 4 d. iki 2020 m. vasario 7 d. buvo laikomas Vilniaus AVPK Areštinėje, tačiau skundą dėl netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus AVPK teismui išsiuntė 2020 m. birželio 12 d., todėl praleido terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 22 d. iki 2016 m. gruodžio 5 d.

II. 21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K), 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas taip pat pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 29 d. iki 2019 m. birželio 3 d. Vilniaus AVPK Areštinėje. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

22. Teismas visų pirma nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš to, jog laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 11 d. iki 2020 m. gegužės 22 d. (skundo padavimo teismui diena) buvo laikomas Lukiškių TI-K, Šiaulių TI ir Vilniaus AVPK Areštinėje sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

23. Pasisakydamas dėl senaties termino, teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą galimai netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 22 d. iki 2020 m. gegužės 22 d., tačiau skundą teismui pateikė 2020 m. gegužės 22 d. Atsižvelgęs į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu žinojo arba turėjo žinoti apie galimai netinkamas kalinimo sąlygas. Taigi, atsižvelgęs į atsakovo atstovų prašymus, teismas taikė ieškinio senatis reikalavimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 22 d. iki 2017 m. gegužės 21 d., tačiau laikė, jog reikalavimui dėl kalinimo galimai netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 22 d. iki 2020 m. gegužės 22 d., 3 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą teismas nenustatė.

24. Dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K teismas pasisakė šiais aspektais: minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, dažno perkėlimo iš vienos kameros į kitą.

25. Visų pirma, teismas nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 22 d. iki 2019 m. gegužės 27 d. ir nuo 2020 m. sausio 7 d. iki 2020 m. sausio 13 d. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, svyravo nuo 3,84 kv. m iki 7,94 kv. m, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 3,56 kv. m iki 7,38 kv. m. Vadinasi, Lukiškių TI-K administracija ginčui aktualiu laikotarpiu užtikrino pareiškėjui teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą ir pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos. Teismas, be kita ko, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (toliau – ir EŽTT) (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017), priėjo prie išvados, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo atstovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, kuris atitiko teisės aktų reikalavimus, teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų dėl kamerų aprūpinimo baldais ir sanitariniais įrenginiais.

26. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad dažnai buvo perkeliamas iš vienos kameros į kitą, teismas nusprendė, jog tokie teiginiai neatitinka faktinių duomenų. Vadovaujantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo perkėlimai į kitas kameras dažnai nevyko. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas 11-oje kamerų, t. y. Nr. 29, 161, 171, 172, 174, 184, 193, 197, 198, 199 ir 283. Pareiškėjas kameroje Nr. 197 buvo laikomas beveik 7 mėnesius, kameroje Nr. 193 apie 4 mėnesius, kameroje Nr. 172 ir Nr. 283 apie 3 mėnesius. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, jog jo atžvilgiu buvo pažeisti Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ar BVK 70 straipsnyje nustatyti reikalavimai, o pareiškėjo teiginys dėl per dažno perkėlinėjimo į kitas kameras paremtas tik subjektyvia pareiškėjo nuomone. Teismas akcentavo, kad ne pareiškėjui, o įstaigos administracijai suteikta diskrecija spręsti dėl suimtųjų / nuteistųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose. Atsižvelgiant į tai, jog teisės aktai nedraudžia Lukiškių TI-K administracijai perkėlinėti suimtuosius iš vienos kameros į kitą, teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjui galėjo dėl perkėlimo kilti tam tikrų nepatogumų, negali būti pagrindu žalai atlyginti.

27. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas. Teismas vadovavosi byloje pateiktais duomenimis ir nustatė, kad iš viso 685 paras pareiškėjas buvo laikomas kameroje kartu su kitu asmeniu. Į bylą pateiktos fotonuotraukos patvirtino, kad sanitariniai mazgai kamerose nuo likusio kameros ploto atskirti užuolaidomis arba įrengti kaip atskiros kabinos su durimis. Remiantis byloje pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, teismas nustatė, kad sanitarinio mazgo kabina nebuvo įrengta nei vienoje kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas. Nors pareiškėjas pateiktame skunde nurodė, kad sanitariniame mazge jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais net tais laikotarpiais, kai kamerose buvo laikomas vienas, kadangi buvo stebimas prižiūrėtojų per duryse įrengtą akutę, tačiau teismas su šiais pareiškėjo teiginiais nesutiko. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas nusprendė, kad tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas (58 paros), nebuvo pažeistas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, tačiau, kita vertus, teismas pripažino, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais 685 paras, – kai jis kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu.

28. Dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių TI teismas pasisakė šiais aspektais: minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, dažno pareiškėjo perkėlimo iš vienos kameros į kitą ir dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniais mazgais.

29. Vadovaujantis byloje pateiktais duomenimis ir bylai aktualiais teisės aktais, teismas nustatė, Šiaulių TI administracija ginčui aktualiu laikotarpiu užtikrino pareiškėjui teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą ir pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad kamerų plotą mažino baldai bei sanitarinis mazgas, pažymėjo, kad byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas.

30. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas vienoje kameroje, t. y. Nr. 83, todėl nėra pagrindo sutikti, jog pareiškėjas buvo dažnai perkeliamas iš vienos kameros į kitą. Šiuo atveju pareiškėjo teiginius teismas įvertino kaip deklaratyvaus pobūdžio, kadangi nebuvo pažeisti nei Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ar BVK 70 straipsnyje nustatyti reikalavimai.

31. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas. Teismas nurodė, kad byloje pateikta kameros Nr. 83 fotonuotrauka patvirtina, jog sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas pertvara. Atsakovo atstovas nurodė, kad sanitarinio mazgo įėjimas kameroje Nr. 83 atitvertas užuolaidomis, kurios yra iki pat grindų. Bendros kameros erdvės atskyrimas nuo sanitarinio mazgo ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaida, paprastai laikomas tinkamu. Sanitarinių mazgų užuolaidos yra tvarkingos, iki pat žemės. Kadangi jos iš sunkaus pluošto, nei skersvėjis, nei panašūs veiksniai jų judėjimui įtakos nedaro. Kameroje Nr. 83 sanitarinio mazgo atitvaro aukštis 2,27 m.

32. Teismas pabrėžė, kad pagal vėliausiąją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sanitarinio mazgo įrengimas (atitveriant jį gerokai aukštesne nei 1,5 m aukščio (bent apie 2 m aukščio siekiančia) pertvara, o praėjimą į jį atitveriant užuolaida ar durimis) yra vertinamas kaip užtikrinantis pakankamą asmens, besinaudojančio sanitariniu mazgu (tualetu), privatumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-226-822/2020), be to, pareiškėjas privatumo pažeidimo nesiejo su sanitarinio mazgo atitvėrimu užuolaidomis. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo laikyti, jog pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais Šiaulių TI kamerose buvo pažeistas.

33. Dėl pareiškėjo laikymo Vilniaus AVPK Areštinėje teismas vertino pareiškėjo skundo argumentus dėl to, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

34. Teismas visų pirma pažymėjo, kad Vilniaus AVPK atsiliepime į skundą nurodė, jog Vilniaus AVPK Areštinės kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto buvo atitverti 130 cm aukščio sienelėmis, o naujame Vilniaus AVPK Areštinės pastato kamerose, skirtose areštantų laikymui, sanitariniai mazgai įrengti su 180 cm aukščio atskiriamąją pertvara nuo gyvenamojo ploto ir varstomomis 120 cm aukščio durimis. Pareiškėjas neginčijo privatumo sanitariniame mazge užtikrinimo naujajame Vilniaus AVPK Areštinės pastato kamerose.

35. Teismas pažymėjo, kad nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120-130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į EŽTT išaiškinimus, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1800-858/2018, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1913-756/2018, 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-293-552/2018, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat teismas pažymėjo, kad saugumo užtikrinimas Vilniaus AVPK Areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-362-552/2018, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017).

36. Taigi, teismas įvertino, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodomų teiginių dėl privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu, todėl konstatavo, jog pareiškėjui visą jo buvimo Vilniaus AVPK Areštinėje laiką, t. y. nuo 2019 m. gegužės 29 d. iki 2019 m. birželio 3 d., iš viso 6 paras, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

37. Apibendrindamas visa tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjas Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K) buvo laikomas iš viso 685 paras ir Vilniaus AVPK Areštinėje 6 paras pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniais mazgais. Teismo vertinimu, tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės.

38. Taigi, atsižvelgęs į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K) kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-756/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-602/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-444-1062/2018, 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018), į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K) 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

39. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas Vilniaus AVPK areštinėje buvo laikomas 6 paras neužtikrinant jam privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, teismas priėjo prie išvados, jog pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisių pažeidimo į neužtikrinto privatumo naudojantis sanitariniais mazgais fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam Vilniaus AVPK Areštinėje teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis (dėl neužtikrinto privatumo naudojantis sanitariniais mazgais), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

40. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, jog jį „palaužė įkalinimo sąlygos“, todėl jis turėjo didesnėmis dozėmis vartoti vaistus (antidepresantus). Tačiau teismas įvertino, kad vien tik jau aptartos įkalinimo sąlygos negalėjo turėti įtakos pareiškėjo didesniam vaistų poreikiui (tuo labiau, kad pats pareiškėjas pripažino faktą, jog antidepresantus vartojo nuo 2013 m.), todėl tokie pareiškėjo deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kaip nurodė teismas, nesudaro pagrindo priteisti didesnę neturtinę žalą.

III. 41. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą kaip nepagrįstą ir neteisėtą bei priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti: 1) pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Šiaulių TI, 592 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K), 12 438 Eur neturtinei žalai atlyginti; 3) pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus AVPK, 52 Eur neturtinei žalai atlyginti.

42. Dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjas pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

42.1. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimu byloje Muršic prieš Kroatiją, kuriame išaiškinta, kad į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais, tačiau, pareiškėjo vertinimu, šiuo aspektu svarbu tai, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Nors pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, tačiau skundžiamame sprendime nepagrįstai neanalizavo aplinkybių, jog pareiškėjas su kitais suimtaisiais net 685 paras buvo laikomas kamerose, nesiekiančiose ar vos siekiančiose 8 kv. m plotą. Taigi, iš minėto kameros ploto atėmus 0,56 kv. m sanitarinio mazgo plotą ir kamerose esančių baldų užimamą plotą, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus judėjimo plotas. Dėl to, kad buvo apribotas judėjimas kameroje, pareiškėjas teigia patyręs neigiamus emocinius išgyvenimus.

42.2. Nesutinka su teismo priimto sprendimo dalimi, kuria nepripažintas privatumo pažeidimas naudojantis sanitariniu mazgu tais laikotarpiais (iš viso 58 paros), kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas. Paaiškina, kad pareigūnai pareiškėją stebėjo beveik nuolatos, todėl tai žemino jo garbę ir orimą, pažeidė privatumą naudojantis sanitariniu mazgu net ir tais laikotarpiais, kai kamerose buvo laikomas vienas.

43. Dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų Šiaulių TI pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo taikyta skaičiavimo metodika, kuria nustatomas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas. Pareiškėjas, be kita ko, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nebuvo privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu. Pareiškėjas teigia, kad skundžiamu laikotarpiu Šiaulių TI kameroje, kurioje sanitarinis mazgas buvo uždengtas tik užuolaida, buvo laikomas su dar penkiais asmenimis. Todėl kameroje esančio tualeto atskyrimas nuo bendros kameros gyvenamosios erdvės tik užuolaida teismo negalėjo būti pripažintas tinkamomis kalinimo sąlygomis. Pareiškėjas, be kita ko, akcentuoja, kad skundžiamojoje nutartyje, atskyrus sanitarinį mazgą užuolaida, buvo pripažintas privatumo pažeidimas tiek Lukiškių TI-K, tiek Vilniaus AVPK.

44. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria, pripažinus, jog pareiškėjui visą buvimo laikotarpį AVPK Areštinėje (iš viso 6) paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

45. Taip pat pareiškėjas akcentuoja ir tai, atsakovo atstovai Lukiškių TI-K, Šiaulių TI ir Vilniaus AVPK padarė tęstinius pažeidimus, susijusius su akivaizdžiai netinkamomis kalinimo sąlygomis, dėl kurių buvo ne tik pažeidžiamas pareiškėjo orumas, tačiau tokiomis nežmoniškomis sąlygomis jis buvo kalinamas virš trijų metų laiko. Pareiškėjas teigia negalėjęs kameroje normaliai judėti, naudotis sanitariniu mazgu, tenkinti kitų savo būtinųjų žmogiškųjų poreikių, dėl ko patyrė didelį ne tik fizinį, bet ir neigiamus emocinius išgyvenimus. Taip pat pareiškėją kankino nemiga, depresija. Vadovaudamasis EŽTT praktika, pareiškėjas teigia, kad priteistinas neturtinės žalos dydis už vieną pažeidimo dieną svyruoja nuo 13,33 Eur iki 25,26 Eur dydžio. Taigi, pareiškėjo vertinimu, teismas iš viso jam turėjo priteisti 13 082 Eur neturtinei žalai atlyginti.

46. Atsakovo atstovas Šiaulių TI pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti.

47. Atsakovo atstovas akcentuoja kad teisės aktuose nėra nurodyta minimalaus ploto vienam tardymo izoliatoriaus kameroje skaičiavimo metodologija, t. y. nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m), atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Atsakovo atstovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad LVAT yra pažymėjęs, jog, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Tačiau tai savaime nėra pagrindas išvadai, kad nesant ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas kameros įrenginių plotas. Vadovaujantis EŽTT praktika, atsakovo atstovas nurodo ir tai, kad, į sanitarinio mazgo plotą, skaičiuojant kameros plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas.

48. Vadovaujantis teismų praktika, atsakovo atstovo vertinimu, teismas įvertino konkrečias aplinkybes bei tai, kad sanitarinio mazgo atitvarų aukštis ne tik kad siekė 1,5 m, bet buvo kurs kas didesnis (nuo 1,81 m iki 2,26), o tai tinkamai užtikrino privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.

49. Atsakovo atstovo vertinimu, teismas išsamiai įvertino byloje esančius įrodymus, bei dalį, kurioje Lietuvos valstybę atstovauja Šiaulių TI, priėmė teisingą sprendimą.

50. Atsakovo atstovas Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

51. Atsakovo atstovo vertinimu, nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

52. Atsakovo atstovas Vilniaus AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

53. Atsakovo atstovas palaiko pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta už nustatytą pažeidimą dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu (6 paros) nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 54. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K), Šiaulių TI ir Vilniaus AVPK veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktų reikalavimus atitinkančių suėmimo sąlygų, atlyginimo.

55. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 685 paras ir Vilniaus AVPK areštinėje 6 paras pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniais mazgais. Teismas pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K), 300 Eur neturtinei žalai atlyginti ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam Vilniaus AVPK Areštinėje teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis (dėl neužtikrinto privatumo naudojantis sanitariniais mazgais), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Dėl pareiškėjo laikymo Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K)

56. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad teismas turėjo iš bendro kameros ploto išskaičiuoti esančio sanitarinio mazgo, baldų ir kito inventoriaus užimamą plotą. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tokie pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti, nes neatitinka teisinio reguliavimo ir teismų suformuotos praktikos.

57. Pažymėtina, kad EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio tikėtiną pažeidimą. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais.

58. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakyme Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,6 kv. m). Šiame įsakyme nėra nurodyta, jog į gyvenamojo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir atitinkamai ploto apskaičiavimo metodologija yra atliekama pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad aptariama gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodika teismas vadovavosi, ir, atsižvelgęs į sanitarinio mazgo užimtą plotą, konstatavo, kad iš Konvencijos 3 straipsnio kylanti 3 kv. m asmeniui daugiavietėje kameroje turinti tekti ploto riba nebuvo pažeista.

59. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje A-1686-502/2016). Ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06)).

60. Teisėjų kolegija sutinka, kad Lukiškių TI-K, pareiškėjui neužtikrindamas privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

61. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas iš viso 685 paras buvo laikomas su dar vienu asmeniu ir 58 paras buvo laikomas vienas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, jog asmuo kameroje buvo laikomas vienas, savaime nereiškia, jog jo teisė į privatumą nebuvo pažeista, kadangi besinaudodamas tualetu, jis galėjo būti matomas pareigūnų, tačiau tuo metu jo teisės į privatumą pažeidimas negalėjo būti toks intensyvus, kaip kalinant jį dar su vienu asmeniu. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1316-822/2020, 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-438/2020). Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu buvo pažeista tik tada, kai kamerose jis buvo laikomas su dar vienu asmeniu. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nors nebuvo paneigtos aplinkybės, jog pareiškėjas tualete galėjo būti matomas pareigūnų, tačiau šių aplinkybių pareiškėjas nedetalizavo: nenurodė nei kas, nei kada jį, besinaudojantį sanitariniu mazgu, matė.

Dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių TI

62. Pareiškėjas iš esmės teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo taikyta skaičiavimo metodika, kuria nustatomas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas. Tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad nei nacionalinės teisės aktai, nei EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, nėra atimamas baldais ir kitu inventoriumi užimamas plotas (žr. šios nutarties 57-59 p.). Taigi, apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti ir atmestini.

63. Dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, teisėjų kolegija pažymi tai, kad iš atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateiktų paaiškinimų, į bylą pateiktų įrodymų (Šiaulių TI san. mazgų zonų kamerose lentelės Nr. 62/08-145, fotonuotraukos matyti, kad Šiaulių TI kameroje Nr. 83, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atitvertas aukšta sienele, sanitarinio mazgo atitvarinės konstrukcijos aukštis didesnis nei 1,5 m (t. y. 2,27 m), sanitarinio mazgo įėjimas atitvertas nepermatoma užuolaida.

64. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Šiaulių TI kamerų sanitarinių mazgų įrengimas, kuomet sanitariniai mazgai atskirti žymiai aukštesnėmis nei 1,5 m atitvarinėmis konstrukcijomis, o nesant durų uždengti nepermatoma užuolaida, užtikrina asmenų privatumą (žr., pvz., 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėse bylose Nr. A-2675-662/2020; Nr. A-2619-662/2020; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1781-602/2020; 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-875-968/2021; 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-829-415/2021, 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-826-520/2021 ir kt.). Tokios naudojimosi sanitariniais įrenginiais sąlygos laikytinos nepažeidžiančiomis asmens privatumo, dėl to reikalauti neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo.

Dėl pareiškėjo laikymo Vilniaus AVPK

65. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria, pripažinus, jog pareiškėjui visą buvimo laikotarpį Vilniaus AVPK (iš viso 6) paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

66. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl to, kad 6 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Be privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo byloje nebuvo nustatyti kiti sulaikymo sąlygų pažeidimai. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų sulaikymo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, taip pat nėra įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Vilniaus AVPK pareigūnams, įstaigos administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) dėl netinkamų sulaikymo sąlygų, ar kad Vilniaus AVPK administracija būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas pareiškėjo teisių pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo nustačius privatumo pažeidimą areštinių kamerose (žr., pvz. 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1506-624/2018, 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017), teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pagrįstai nepriteistas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, konstatavus Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K) neteisėtus veiksmus

67. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jeigu jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, ir ar pažeistai teisei apginti nepakanka teisės pažeidimo fakto pripažinimo.

68. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-261/2020, 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1124-1062/2020).

69. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, pažeidimo trukmė, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

70. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę (pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais buvo pažeistas iš viso 743 paras, iš jų 58 paras pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas), intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 300 suma nėra proporcinga Vilniaus PN (iki reorganizavimo –Lukiškių TI-K) padarytiems pažeidimams ir pakankama pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

71. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai nustatė padarytus pažeidimus, tačiau nepagrįstai nustatė trumpesnį pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo laikotarpį bei netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su neturtinės žalos atlyginimu. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo priteistas neturtinės žalos dydis nėra pakankamas jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K), priteisiant 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui A. K. iš atsakovo Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), priteisti 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius