2019-12-04 Nr. AB-22748-3-61-3-03727-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1544-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03727-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Ūkio ministerijos pavadinimas pakeistas į Ekonomikos ir inovacijų), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. A., A. A., D. B., E. B., L. B., atstovaujamos pagal įstatymą pareiškėjos E. B. ir D. B., J. B., S. D. (S. D.), I. E. (I. E.), D. E. (D. E.), I. E. (I. E.), A. G. (A. G.), V. G., E. J., T. J., L. J., R. J., J. K., L. L., A. L., A. M., K. M. (K. M.), A. M., atstovaujamos pagal įstatymą A. M. ir K. M., G. P. ir A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, likviduotas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai R. A., A. A., E. B., L. B., D. B., J. B., S. D. (S. D.), I. E. (I. E.), D. E. (D. E.), I. E., A. G. (A. G.), V. G., E. J., T. J., L. J., R. J., J. K., L. L., A. L., A. M., A. M., K. M. (K. M.), G. P. ir A. P. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami priteisti jiems iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas): 1) 9 971, 81 Eur turtinės žalos atlyginimą, t. y. R. A. – 452,77 Eur; A. A. – 452,76 Eur; E. B. – 367,43 Eur; L. B. – 367,42 Eur; D. B. – 367,43 Eur; J. B. – 367,42 Eur; S. D. – 443,89 Eur; I. E. – 443,89 Eur; D. E. – 443,89 Eur; I. E. – 443,89 Eur; A. G. – 356,42 Eur; V. G. – 356,42 Eur; E. J. – 429,12 Eur; T. J. –429,12 Eur; L. J. – 429,11 Eur; R. J. – 429,11 Eur; J. K. – 550,98 Eur; L. L. – 356,42 Eur; A. L. – 550,97 Eur; A. M. – 443,89 Eur; A. M. – 443,89 Eur; K. M. – 443,89 Eur; G. P. – 273,84 Eur ir A. P. – 273,84 Eur; 2) 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pareiškėjai taip pat prašė priteisti jiems bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėjai nurodė, kad su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė sutartis dėl kelionių į Fuerteventūrą, Egiptą, Hurgadą, Šarm el Šeichą. Pagal šias sutartis kelionės organizatoriui pareiškėjai sumokėjo atitinkamas sumas, tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) jų įsigytos kelionės neįvyko. Pagal Turizmo departamento nurodymą pareiškėjams buvo grąžinta dalis sumokėtų sumų, tačiau dalis liko negrąžinta.

3. Pareiškėjai teigė, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (toliau – ir Turizmo įstatymas) įtvirtintas teisinis reguliavimas neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus. Kadangi valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, valstybei kyla atsakomybė.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Ūkio ministerijos pavadinimas pakeistas į Ekonomikos ir inovacijų) (toliau – ir Ministerija), atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad teismas negali kvestionuoti Lietuvos valstybės įsipareigojimų pagal ES teisę, be to, byloje nėra kompetentingų ES institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad Lietuvos valstybė būtų padariusi ES teisės pažeidimų, kurių pagrindu Lietuvos valstybei galėtų kilti atsakomybė.

6. Atsakovo manymu, į Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę.

7. Atsakovo teigimu, pareiškėjams negali būti priteisiami vizų mokesčiai, kaip turtinės žalos atlyginimas, nes vizų įforminimas nepatenka į turizmo paslaugų apimtį ir nėra kelionių organizatoriaus prievolės dalis.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra įtraukti į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą bankroto byloje, todėl patenkinus skundą, pareiškėjai įgytų teisę reikalauti dvigubo žalos atlyginimo.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

10. Turizmo departamentas nurodė, kad Turizmo įstatyme numatytos minimalios prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Drausimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Pirmiausia žalos atlyginimo turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 22 d. sprendimu: 1) pareiškėjų D. B., E. B., L. B., J. B., S. D., I. E., D. E., I. E., A. G., V. G., E. J., T. J., L. J., R. J., L. L., A. M., K. M., A. M., G. P. ir A. P. reikalavimus dėl turtinės žalos atlyginimo tenkino visiškai; 2) pareiškėjų R. A., A. A., J. K. ir A. L. reikalavimus dėl turtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė R. A. ir A. A. po 409,32 Eur, J. K. ir A. po 480,91 Eur žalai atlyginti; 3) priteisė pareiškėjams 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 10 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Teismas taip pat priteisė pareiškėjams dalį jų prašytų atlyginti bylinėjimosi išlaidų.

12. Teismas nustatė, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartis. Pareiškėjai sumokėjo už keliones, tačiau dėl kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) kelionės neįvyko, o pareiškėjams buvo grąžintos ne visos už įsigytus kelionių paketus sumokėtos sumos, todėl jie patyrė nuostolių.

13. Teismas nurodė, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai leidžia teigti, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

14. Teismas pažymėjo, kad nors už keliones pinigus mokėjo vienas ar keli asmenys, o ne visi į kelionę vykę asmenys, tačiau jie kelionės sutartyse buvo įvardyti kaip sutarties šalys (turistai) arba vykstantys asmenys. Įvertinus sumų, sumokėtų už keliones, ir išmokėtų kompensacijų dydžius, akivaizdu, kad pareiškėjams nebuvo grąžinta dalis patirtų išlaidų už keliones.

15. Teismas visiškai tenkino pareiškėjų D. B., E. B., L. B., J. B., S. D., I. E., D. E., I. E., A. G., V. G., E. J., T. J., L. J., R. J., L. L., A. M., K. M., A. M., G. P. ir A. P. reikalavimus dėl turtinės žalos atlyginimo, įvertinęs jų už keliones sumokėtas sumas ir jiems grąžintas sumas, taip pat pažymėjęs, kad pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių.

16. Pareiškėjų J. K. ir A. L. reikalavimus dėl turtinės žalos atlyginimo teismas tenkino iš dalies ir jiems priteisė po 480,91 Eur, vietoje jų reikalautų atitinkamai 550,98 Eur ir 550,97 Eur, nustatęs, kad už jų kelionę iš viso buvo sumokėta 3 798 Lt (1 099,98 Eur), draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas išmokėjo 50,16 Eur draudimo išmoką už neįvykusią kelionę, o mažoji bendrija „Gero laiko“ pareiškėjai J. K. grąžino 303,84 Lt (88,00 Eur), taigi už neįvykusią kelionę pareiškėjams liko negrąžinti 961,82 Eur.

17. Pareiškėjų R. A. ir A. A. reikalavimus dėl turtinės žalos atlyginimo teismas tenkino iš dalies ir jiems priteisė po 409,32 Eur, vietoje jų reikalautų atitinkamai 452,77 Eur ir 452,76 Eur, nustatęs, kad už jų kelionę buvo sumokėta 2 998,00 Lt (868,28 Eur). Taip pat buvo sumokėta 300 Lt (86,89 Eur) už šventinę vakarienę ir 160 Lt (46,34 Eur) už vizas. Teismas nurodė, kad pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų ir šventinės vakarienės išlaidų, šios išlaidos nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, todėl jos negali būti priteisiamos. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas išmokėjo 49,64 Eur dydžio kompensaciją, taigi pareiškėjams liko negrąžinti yra 818,64 Eur.

18. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-7 redakcija; toliau – ir Rekomendacijos) įtvirtinus maksimalius bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžius, pareiškėjų prašytą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą (iš viso 2 904,00 Eur) mažino perpus, t. y. iki 1 452,00 Eur ir pareiškėjams priteisė po 60,50 Eur, išskyrus R. A., A. A., kuriems proporcingai patenkintų reikalavimų daliai nustatė priteistiną bylinėjimosi išlaidų dalį – po 54,45 Eur (60,50 Eur x 90 proc. / 100 proc.), bei J. K. ir A. L. – po 52,65 Eur (60,50 Eur x 87 proc. / 100 proc.).

III. 19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjų skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

19.1. Teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra motyvų, kuriais remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Be to, teismas pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) kompetenciją spręsti klausimus dėl ES teisės aktų pažeidimų. Byloje nėra kompetentingų ES institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad Lietuvos valstybė būtų padariusi ES teisės pažeidimų.

19.2. Teismas netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl teismas nepagrįstai iš valstybės priteisė turtinę žalą pareiškėjų naudai. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažįstami valstybės neteisėtais veiksmais.

19.3. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Pareiškėjai E. J., R. J., A. L., A. G., V. G., E. B., J. B., L. B., R. A., A. P., I. E., I. E., S. D., K. M., A. M. ir A. M. į bylą nepateikė jokių tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad jie atliko kokius nors mokėjimus už keliones. Be to, už UAB „Freshtravel“ organizuotas keliones pareiškėjai pinigus mokėjo į Cherry Media LT, UAB, bei Cherry Media, SIA, bankų sąskaitas, nors šios bendrovės nebuvo turizmo paslaugų sutarčių šalys. Draudimo išmokos išmokėjimas pareiškėjams pats savaime nepatvirtina, jog pareiškėjai ir UAB „Freshtravel“ buvo sudarę ar išreiškę valią sudaryti Sutartį. Pareiškėjai nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, jog turizmo paslaugų sutartys tarp jų ir UAB „Freshtravel“ buvo sudarytos.

19.4. Bankroto byloje yra patvirtinti daugumos pareiškėjų finansiniai reikalavimai, todėl teismas nepagrįstai sudarė sąlygas pareiškėjams gauti dvigubą žalos atlyginimą.

19.5. Teismas pareiškėjams priteisė per dideles sumas bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Pareiškėjų skaičius negali lemti aiškiai per didelių bylinėjimosi išlaidų už skundo parengimą dydžio, kadangi tai nėra svarbi aplinkybė Rekomendacijų 2 punkto prasme. Atsakovas pažymi, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėtos daugybė vienarūšių bylų dėl žalos, atsiradusios dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, priteisimo iš valstybės, kuriose pareiškėjus atstovavo tas pats advokatas J. Vilys, jo parengtų skundų turinys yra identiškas.

20. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pareiškėjai taip pat prašo jiems priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

20.1. Teismas, neperžengė savo kompetencijos ribų, nei politinio, nei ekonominio tikslingumo požiūriu Turizmo įstatymo teismas nevertino. Be to, netinkamam Direktyvos perkėlimui į nacionalinę teisę konstatuoti nebūtinas atitinkamų ES institucijų konstatavimas, o tai gali būti konstatuota ir nacionaliniuose teismuose sprendžiant dėl žalos atlyginimo – asmenys tiesiogiai direktyvomis, šioms esant besąlygiškomis ir pakankamai tikslioms, gali remtis tiesiogiai nacionaliniuose teismuose prieš valstybę. Šiuo atveju yra vertinami ne kurios nors institucijos, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Seimo, ar konkretaus asmens, o visos Lietuvos Respublikos, kaip ES narės, turinčios pareigą tinkamai į nacionalinę teisę perkelti ES teisės normas, veiksmai.

20.2. Nors už keliones pinigus mokėjo vienas asmuo, tačiau realiai kelionės buvo perkamos dviem ar daugiau asmenų, kurie kelionės sutartyse buvo įvardinti kaip sutarties šalys (turistai) arba vykstantys asmenys. Aplinkybė, jog ne kiekvienas turistas (t. y. ne kiekvienas šeimos narys) mokėjo už kelionę, nereiškia, jog pareiškėjai, kurie neatliko bankinio pavedimo kelionių organizatoriui ar priėmimo perdavimo aktu nesumokėjo pinigų grynaisiais, nepatyrė turtinės žalos. Už kelionės bilietus turėjo susimokėti ir žalą patyrė kiekvienas pareiškėjas, asmenys dėl piniginių lėšų pasidalinimo aiškinsis asmeniškai ir tai ne šios bylos nagrinėjimo klausimas.

20.3. Šiuo atveju vienintelis galimas realus turtinės žalos atlyginimas pareiškėjams yra patirtos turinės žalos priteisimas iš Lietuvos Respublikos. Be to, yra nustatytos visos valstybės atsakomybei kilti būtinos sąlygos. Jeigu vis dėl to kada nors bus nustatyti konkretūs žalą padarę asmenys, Lietuvos Respublika regreso tvarka galės reikalauti, jog šie atlygintų Lietuvos Respublikos patirtas išlaidas.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

23. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

25. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

26. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjų reikalavimų Lietuvos valstybei atlyginti jų patirtus nuostolius pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų.

27. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už keliones sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turistų (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

28. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

29. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti.

30. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjai sumokėjo pinigus už keliones, į kurias dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ buvo sudarytos turizmo paslaugų teikimo sutartys, pareiškėjai sumokėjo už keliones. Kelionių organizatoriui tapus nemokiam, kelionės neįvyko, todėl pareiškėjai patyrė turtinę žalą. Visi pareiškėjai turizmo paslaugų teikimo sutartyse buvo nurodyti kaip turistai, taigi jie visi iš esmės buvo galutiniai naudos gavėjai, kurie nusipirko kelionių organizatoriaus paslaugas. Tai, kad prievolė sumokėti už perkamas keliones tam tikrais atvejais buvo įvykdyta vieno asmens, t. y. dalies pareiškėjų už kelis kitus pareiškėjus, minėto vertinimo nekeičia, t. y. visi pareiškėjai laikytini turinčiais teisę į turtinės žalos atlyginimą.

31. Ministerija teigė, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad ginčo sumos buvo sumokėtos kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad kai kurie pareiškėjai mokėjimus atliko ne tiesiogiai BUAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry Media LT“ (dabar – UAB „Beta Media“). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, šios pareiškėjų lėšos buvo skirtos apmokėti kelionių organizatoriui už turėtas suorganizuoti keliones, nes, įvertinus bylos duomenis, yra akivaizdu, kad dalis pareiškėjų BUAB „Freshtravel“ organizuotas keliones pirko per UAB „Cherry Media LT“ (dabar – UAB „Beta Media“) valdomus interneto tinklalapius. Taip pat iš byloje esančių mokėjimo nurodymų matyti, kad tais atvejais, kai pinigai buvo sumokėti UAB „Cherry Media LT“, mokėjimų paskirtyse buvo nurodomi konkretūs beta.lt ir cityLife.lv užsakymų numeriai. Aplinkybė, kad dalis turizmo paslaugų teikimo sutarčių nebuvo šalių pasirašytos, nagrinėjamu atveju taip pat nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo, kadangi, kaip šioje byloje nustatyta, pareiškėjai buvo sumokėję už nesuteiktas turizmo paslaugas. Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, jog turizmo paslaugų teikimo sutartys realiai buvo sudarytos ir jose numatytos pareiškėjų prievolės sumokėti už įsigytas paslaugas buvo įvykdytos. Kaip teisingai pastebėjo atsakovas, aplinkybė, jog draudimo bendrovė išmokėjo draudimo išmokas dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, savaime nepatvirtina tarp UAB „Freshtravel“ ir pareiškėjų egzistavusių sutartinių teisinių santykių, tačiau šiuo atveju pareiškėjų patirta turtinė žala buvo įrodyta kitais leistinais įrodymais.

32. Išnagrinėjus ir įvertinus atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio, pripažintina, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija tenkinti pareiškėjų skundą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017. Administraciniai teismai, nagrinėdami analogiškus ginčus, nuosekliai laikosi minėtoje nutartyje suformuotos praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018; kt.).

33. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, kad pareiškėjų reikalavimas atlyginti turtinę žalą turi būti sprendžiamas UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kadangi būtent Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, šiuo atveju kilo pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadariusi valstybė turi atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, t. y. atlyginti pareiškėjų patirtus nuostolius.

34. Nesutiktina ir su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu dėl netinkamai įvykdytos pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, teisingai išnagrinėjo tarp bylos šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

35. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinės žalos atlyginimą, iš esmės atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjų įsigytų kelionės paketų iš UAB „Freshtravel“. Teismas taip pat pagrįstai priteisė pareiškėjams iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

36. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjams priteisė šiek tiek per dideles sumas išlaidoms dėl advokato suteiktų paslaugų atlyginti. Įvertinusi tai, kad byla nėra sudėtinga, dėl joje keliamų klausimų yra suformuota aiški teismų praktika, pareiškėjų advokatas jau ne pirmąjį kartą teikė panašaus turinio skundus analogiško pobūdžio bylose, tačiau atsižvelgusi ir į tai, kad, nepaisant minėtų aplinkybių, pareiškėjų advokatui reikėjo laiko ir pastangų paruošti tinkamo turinio skundą (išdėstyti faktines aplinkybes apie kiekvieną pareiškėją ir pagrįsti jų reikalavimus), teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju adekvati ir tinkamai kompensuojanti advokato atliktą darbą suma yra ne 60,50 Eur, o 40 Eur, mokėtina atskirai kiekvieno pareiškėjo, kurio reikalavimai dėl žalos atlyginimo tenkinti visa apimtimi. Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai J. K. ir A. L. nustatoma priteistina bylinėjimosi išlaidų dalis – po 34,80 Eur (40 Eur x 87 proc. / 100 proc.), R. A. ir A. A. – po 36 Eur (40 Eur x 90 proc. / 100 proc.). Taigi pareiškėjams iš atsakovo priteisiama iš viso 941,60 Eur (20 pareiškėjų x 40 Eur + 2 pareiškėjai x 34,80 Eur + 2 pareiškėjai x 36 Eur = 941,60 Eur).

37. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl ginčo esmės, o priimtas sprendimas keistinas tik sumažinant pirmosios instancijos teismo pareiškėjams priteistas bylinėjimosi išlaidas, t. y. pareiškėjams priteisiant po 40 Eur bylinėjimosi išlaidų, išskyrus J. K. ir A. L., kuriems priteisiama po 34,80 Eur, ir R. A. ir A. A., kuriems priteisiama po 36 Eur.

38. Pareiškėjai atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą prašė priteisti visas su bylos nagrinėjamu patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų detalaus apskaičiavimo ir atitinkamų dokumentų nepateikė, nors tai turėjo padaryti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, t. y. iki rašytinio proceso tvarka vykusio teismo posėdžio – 2019 m. gruodžio 4 d., 10 val. (ABTĮ 41 str. 1 d.). Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti šio pareiškėjų prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjams priteistinų bylinėjimosi išlaidų pakeisti ir priteisti pareiškėjams J. K. ir A. L. po 34,80 Eur (trisdešimt keturis eurus aštuoniasdešimt ct), R. A. ir A. A. – po 36 Eur (trisdešimt šešis eurus), likusiems pareiškėjams – po 40 Eur (keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė