2013-08-21 Nr. AB-4263-3-65-3-00086-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS520-584/2013

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00086-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.3.1; 63.3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. rugpjūčio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Viešosios įstaigos Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stoties, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės, atstovaujamos Viešosios įstaigos Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stoties, 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl to, kad Viešosios įstaigos Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stoties felčerė 2013 m. balandžio 21 d. apie 21 val. ir 2013 m. balandžio 29 d. apie 18.45 val. netinkamai jam suteikė medicininę pagalbą, pažeidė jo teises, teikdama sveikatos priežiūros paslaugas.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 6 d. nutartimi pareiškėjo G. K. skundą atsisakė priimti.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsniu, 16 straipsnio 1 dalimi. Nustatė, jog pareiškėjas skunde jam padarytą neturtinę žalą kildino iš jo teisių pažeidimo sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojams teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, todėl sprendė, kad ginčas yra kilęs ne iš administracinių, bet iš civilinių teisinių santykių, kuriuos reglamentuoja Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir kiti įstatymai. Teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Be to, teismas nustatė, jog pareiškėjas jau yra kreipęsis į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame reiškė tapatų reikalavimą, kurį taip pat atsisakyta priimti (administracinė byla Nr. 1-257-739/2013, ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pareiškėjui išaiškino, kad dėl žalos, padarytos teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimo pareiškėjas gali kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, kuri yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo (Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnis), ir į bendrosios kompetencijos teismą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22, 26, 29, 30 straipsniai).

III. Pareiškėjas G. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutartį.

Pareiškėjas nurodo, jog byla priskirtina administraciniam teismui. Teigia, jog Panevėžio apygardos administraciniame teisme nėra nagrinėjama byla dėl tokio paties reikalavimo. Pažymi, kad Viešosios įstaigos Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stotis savo veiklą vykdo pagal viešojo administravimo teisės aktus, o jeigu atsakovas turėjo būti keičiamas, tai teismas turėjo išspręsti teismo posėdyje. Pareiškėjas remiasi ABTĮ 2 straipsnio 6, 9 dalimis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas netenkintinas.

Pareiškėjas G. K. atskiruoju skundu ginčija Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutartį, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktų pagrindu.

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis numato, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis numato, jog viešasis administravimas – tai įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl: valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus (1 punktas); savivaldybių administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus (2 punktas); žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis) (3 punktas). ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas pirmiau nurodyta, daro išvadą, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio, savivaldybių administravimo subjektų, taip pat kitų įstatymo numatytų subjektų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimas iš esmės yra kilęs dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, t. y. dėl netinkamų Viešosios įstaigos Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojos veiksmų (neveikimo), teikiant pareiškėjui sveikatos priežiūros paslaugas. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog, kadangi paslaugų (inter alia asmens sveikatos priežiūros paslaugų) teikimas yra civilinės teisės reguliavimo dalykas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso Šeštosios knygos XXXV skyrius) ir negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu, ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-600/2013). Be to, Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti praktikoje, sprendžiant klausimus dėl ginčų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu bei reikalavimu atlyginti žalą dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, teismingumo laikomasi nuostatos, kad sveikatos priežiūros įstaiga, turinti viešosios įstaigos statusą, pati savaime nėra viešojo administravimo subjektas, todėl ginčai dėl jos veiksmų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 9 d. nutartį byloje Nr. T-77/2006 ir 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartį byloje Nr. T-69/2009).

Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (2009 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. XI-499 redakcija, galiojanti nuo 2010 m. kovo 1 d.) 24 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pagal to paties straipsnio 2 dalį pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos, o 3 dalyje numatyta, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Vadovaujantis minėto įstatymo 24 straipsnio 8 dalimi, pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Tai yra pakankamas pagrindas atsisakyti priimti pareiškėjo skundą.

Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog pareiškėjas jau yra kreipęsis į teismą su skundu, kuriuo be kitų reikalavimų taip pat kėlė reikalavimą iš Panevėžio miesto savivaldybės, atstovaujamos Viešosios įstaigos Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stoties, priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos, kurią pareiškėjas patyrė dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, atlyginimą. Administracinėje byloje Nr. I-257-739/2013 Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 3 d. nutartimi, kuri yra įsiteisėjusi, atsisakė priimti nagrinėti šį pareiškėjo reikalavimą.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad skundžiama teismo nutartimi pareiškėjo teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti pareiškėjo atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo G. K. atskirasis skundas netenkinamas, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo G. K. atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė