A-492-2842-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-2842/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02515-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 35.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), sekretoriaujant Rasai Kubickienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Castrade“).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktu prašymu (b. l. 1–4) prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktorių nustatyti mokestį (-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. rugsėjo 21 d. įsakyme Nr. 30-1795 „Dėl administracijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. 30-1258 „Dėl UAB „Castrade“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Įsakymas, Įsakymas Nr. 30-1795).

Paaiškino, kad vykdydamas administracinę savivaldybių priežiūrą, 2011 m. spalio 20 d. teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 kreipėsi į Administracijos direktorių, nes, patikrinęs teisės aktus, susijusius su Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimu, nustatė, kad savivaldybės administracijos direktorius Vyriausybės atstovo teikimų Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 prieduose nurodytuose įsakymuose nenustatė konkrečių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių įsakymuose numatytiems administruoti namams. Vyriausybės atstovo 2011 m. spalio 20 d. teikimo Nr. 1T-36 priede nurodytuose įsakymuose savivaldybės administracijos direktorius įpareigojo atitinkamus administratorius tik neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, tačiau konkretaus bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio nenustatė. Pareiškėjas teigė, kad tokiu būdu Administracijos direktorius pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 (toliau – ir Nutarimas Nr. 603, Vyriausybės nutarimas), kuriuo buvo patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatai (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai) 2.2 punkto nuostatą dėl mokesčio nustatymo.

Atsakovas Administracijos direktorius atsiliepime į pareiškėjo prašymą (b. l. 22–26) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė prašymo netenkinti. Taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.84 straipsnio 2–3 dalims, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai bei 120 straipsnio 2 daliai.

Paaiškino, kad administratorius nėra laisvas nevaržomai nusistatyti mokestį už administravimo paslaugų teikimą, nes šis mokestis griežtai apskaičiuojamas pagal savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką ir negali viršyti pagal tokią metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio. Teigė, kad teismui patenkinus pareiškėjo reikalavimą ir atsakovui jį įvykdžius, Įsakymas būtų papildytas punktu, kuriame būtų įtvirtintas konkretus mokesčio dydis, tačiau, vykdant tokį pareiškėjo reikalavimą, administratorius privalėtų, skaičiuodamas mokestį, vadovautis ir Nuostatų 8.1 punktu, ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtinta Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodika (toliau – ir Metodika).

Akcentavo, kad Vyriausybės atstovas šioje byloje nereiškia reikalavimo panaikinti Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintus Nuostatus, todėl atsakovui įvykdžius pareiškėjo reikalavimą, Įsakymo laikymasis administratoriui būtų neįmanomas, nes Įsakyme ir Nuostatų 8 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos. Atkreipė dėmesį į tai, jog pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalį, 8 dalies 1 punktą, Administracijos direktorius yra pavaldus Tarybai ir tiesiogiai atsakingas už Tarybos sprendimų įgyvendinimą, todėl nėra pagrindo įpareigoti Administracijos direktorių Įsakyme nustatyti administravimo mokesčio tarifą.

Teigė, kad jokie įstatymai nenumato Vyriausybei teisės įpareigoti savivaldybes nustatyti administravimo mokesčio dydį, CK 4.84 straipsnio 3 dalis tik suteikė teisę Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai patvirtinti pavyzdinius nuostatus. Aiškino, kad Vyriausybės patvirtinti Pavyzdiniai nuostatai neturėtų būti perkeliami į savivaldybės teisės aktus, nes butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimas yra savarankiška savivaldybės funkcija, kildinama iš Konstitucijos, CK, ir kurią saisto įstatymų nustatyti reikalavimai bei tvarka, kuri, kaip tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose.

Teigė, jog, vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi, Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik pavyzdinius (rekomendacinius) nuostatus, kuriuose būtų nurodytas minimalus teisinio reguliavimo turinys, o ne priimti imperatyviai privalomus nuostatus, reglamentuoti įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 7 d. sprendimu (b. l. 54–60) pareiškėjo prašymą tenkino – įpareigojo Administracijos direktorių nustatyti mokestį (-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus 2010 m. rugsėjo 21 d. įsakyme Nr. 30-1795 „Dėl administracijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. 30-1258 „Dėl UAB „Castrade“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A248-916/2007. Įvertinęs Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punkto bei 29 straipsnio 8 dalies 1 punkto nuostatas, teismas padarė išvadą, kad Pavyzdinių nuostatų 2.2 punktas, įpareigojantis savivaldybės administracijos direktorių sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytą vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika, yra privalomas Administracijai.

Teismas atmetė Administracijos argumentus, kad Vyriausybės nutarimu patvirtinti Pavyzdiniai nuostatai yra tik rekomendacinio pobūdžio, pabrėždamas, kad Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas formuluojamas ne kaip rekomendacinis, jis apskritai nėra Pavyzdinių nuostatų dalis, o imperatyviai suformuluotas reikalavimas, nurodantis, koks turi būti sprendimo skirti administratorių turinys. Pažymėjo, kad visi Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimai yra numatyti CK normose ir tai nėra naujai Vyriausybės nustatyti reikalavimai. Teismas vertino, kad Administracija nepagrįstai remiasi Nutarimu Nr. 603 patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktu ir nepagrįstai aiškina, jog tarp šios nuostatos ir Nuostatų 2.2 punkto yra prieštaravimas.

Pažymėjo, kad Nuostatų 8.1 punkte kalbama ne apie administravimo mokestį namui, kuris turi būti nustatytas administravimą nustatančiame akte, o apie tai, kaip bendrosios nuosavybės administratorius (šiuo atveju paskirtas savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu) privalo apskaičiuoti mėnesinius mokesčius ir įmokas patalpų savininkams. Be to, nuo 2011 m. spalio 19 d. galioja kita 8.1 punkto redakcija, kurioje jau yra nurodyta, kad mokesčių apskaičiavimas patalpų savininkams, kai apskaičiuojamas mokestis už namo bendrosios nuosavybės administravimą (proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai), vykdomas pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių.

Tuo tarpu Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte tiek iki 2011 m. spalio 19 d., tiek šiuo metu yra nuostatos, kurios riboja mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą dydį – jis turi būti nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu arba jo apskaičiavimo metodika, arba pagal paslaugos viešojo pirkimo rezultatus, tačiau vis tiek lieka ribojimas pagal savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą, ar tarifą, apskaičiuotą pagal tarybos patvirtintą metodiką. Todėl pažymėjo, kad priešingai nei teigia Administracija, faktas, jog ginčijamas Įsakymas priimtas vadovaujantis Metodika neatleidžia Administracijos direktoriaus nuo CK ir Nutarime Nr. 603 įtvirtintos pareigos administravimą nustatančiame akte nurodyti bendrą administravimo mokestį.

Teismas vertino, kad šis mokestis turi atitikti savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintus tarifus ir jų apskaičiavimo metodiką, nes taip nustato Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas. Taigi, jokio prieštaravimo savivaldybės tarybos patvirtintam sprendimui nebus, jeigu savivaldybės administratorius nustatys mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą laikantis savivaldybės tarybos nustatytų taisyklių. Teismas konstatavo, kad Administracijos direktoriaus įsakymas, kurį prašoma įpareigoti papildyti, toks koks jis yra šiuo metu, neatitinka Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto, CK 4.84, 4.236 ir 4.238 straipsnių reikalavimų, todėl yra neteisėtas.

Teismas taip pat atmetė Administracijos argumentus, jog pakeitus Įsakymo nuostatas taip, kad jos atitiktų Nutarimo Nr. 603 reikalavimus, Įsakyme liks prieštaringos nuostatos, ir paaiškino, kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatos pakeitimus atlikti leidžia, todėl Administracijos direktorius privalėjo pakeisti Įsakymo nuostatas taip, kad jose neliktų prieštaravimų ir dvejopos galimybės nustatyti bendrą administravimo mokestį namui (namams). Teismas nurodė, kad jam nekyla abejonių dėl Nutarimo 2.2 punkto atitikimo atsakovo nurodytiems teisės aktams.

III. Atsakovas Administracijos direktorius padavė apeliacinį skundą (b. l. 65–73), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymo netenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Pažymi, kad Administracijos direktoriaus neveikimas Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, gali būti tiriamas teisme, tik po to, kai bus ištirtas norminių administracinių aktų, kuriais Administracijos direktorius vadovavosi skirdamas administratorius, teisėtumas.

2. Teigia, kad teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Nurodo, kad ginčijamas Įsakymas sukuria teises ir pareigas ne tik Administracijos direktoriui, UAB „Castrade“, bet ir visų daugiabučių gyvenamųjų namų, nurodytų ginčijamo įsakymo priede bendrųjų patalpų savininkams, kuriems Įsakymu yra paskiriamas bendrosios nuosavybės administratorius.

3. Nurodo, kad Vyriausybės atstovo reiškiamas reikalavimas pažeidžia Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnyje nustatytą Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011 padarytais išaiškinimais.

4. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neįgyvendinamas. Paaiškina, kad įvykdžius teismo sprendimą, Įsakymo laikymasis daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų administratoriui būtų neįmanomas, nes Įsakyme ir Administravimo nuostatų 8.1 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos.

5. Pažymi, kad teismo sprendimas pažeidžia nediskriminavimo, proporcingumo, būtinumo ir skaidrumo principus, kuriais remiantis atrenkami administratoriai.

6. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

7. Pažymi, kad teismas netaikė Nuostatų 8.1 punkto, kurio pagrindu priimtas ginčo įsakymas ir taip pažeidė įstatymo viršenybės principą.

8. Mano, kad teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A248-916/2007, pateiktais išaiškinimais.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 109–119) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

1. Paaiškina, kad Administravimo nuostatų 8.1 punkto nuostata šioje byloje įtakos neturi, nes yra skirta ne Administracijos direktoriaus, o savivaldybės paskirto administratoriaus pareigai apskaičiuoti mokesčius už butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimą kiekvienam buto ar kitų patalpų savininkui pagal jam tenkantį plotą.

2. Pažymi, kad ginčijamas įsakymas yra individualaus pobūdžio teisės aktas, skirtas administratoriui, o ne savivaldybės administracijos direktoriui bei daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkams.

3. Mano, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog buvo keliamas ne tik individualaus teisės akto atitikimo Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatoms, bet ir netiesiogiai Nuostatų teisėtumo klausimas.

4. Teigia, kad atsakovas remiais neįsigaliojusiomis Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. I-1352-624/2012, I-1322-95/2012, I-1321-95/2012, I-1351-624/2012, kuriose teismui kilo abejonių dėl Nuostatų. Pažymi, kad daugelyje kitų bylų teismui nekilo abejonių dėl Nuostatų ryšio su nagrinėjama byla.

5. Paaiškina, kad tiek Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nustatytas mokestis už administravimą, tiek ir apskaičiuotas pagal Administravimo nuostatų 8.1 punktą mokestis už administravimą (visos bendrosios nuosavybės), turėjo būti vienodas, nes mokesčiai turėjo būti nustatomi pagal vieną ir tą patį principą – pagal savivaldybės tarybos nustatytus tarifus arba jų apskaičiavimo metodiką.

6. Nurodo, kad mokestis už administravimą yra nustatytas CK 4.238 straipsnio 1 dalyje ir Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte. Akcentuoja, kad teisės aktai administratoriui nesuteikia teisės taikyti kitokį mokestį nei nustatytas teisės aktuose.

7. Pažymi, kad teismas sprendime pasisakė dėl atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą – tokį prašymą atmetė, nes teismui nekilo abejonių dėl taikytinų teisė aktų konstitucingumo bei atitikimo aukštesnės galios teisės aktams.

8. Pastebi, kad apeliaciniame skunde atsakovas pateikia ištraukas iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A2-916/2007 akcentuodamas visai kitas aplinkybes, nei tos, dėl kurių šia nutartimi rėmėsi pirmosios instancijos teismas.

9. Pažymi, kad atsakovas savo konkliudentiniais veiksmais de facto ir de jure pripažino Vyriausybės atstovo reikalavimo pagrįstumą ir išreiškė savo valią vykdyti aukštesnės galios teisės aktų (CK ir Vyriausybės nutarimo) nuostatas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymuose, kuriais buvo paskirti Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriai, inter alia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2010 m. rugsėjo 21 d. įsakyme Nr. 30-1795 „Dėl administracijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. 30-1258 „Dėl UAB „Castrade“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (b. l. 27–28). Šiuo įsakymu buvo papildytas Administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymas Nr. 30-1258 „Dėl UAB „Castrade“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ administruojamų gyvenamųjų namų sąrašas 29–33 eilutėmis.

Įsakymo Nr. 30-1795 preambulėje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsniu, Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 30-485 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus keitimo butų ir kitų patalpų savininkų iniciatyva tvarkos aprašo patvirtinimo“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų išplėstinė kolegija 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A662-2481/2012), atsižvelgusi į Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 dalies nustatą, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administratorius turtą administruoja šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu, t. y. šiuo atveju nustatomas paprastasis turto administravimas, kuris nukreipia į Civilinio kodekso nuostatas, įtvirtinančias tam tikrus kito asmens turto administravimo teisinio reguliavimo principus, inter alia Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią, jog turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas, visiškai analogiško ginčo atveju pažymėjo, kad Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte įtvirtintas reikalavimas sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą nuosekliai kyla iš Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies. Atsižvelgdama į nurodytą teisės aktų visumą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad administravimą nustatančiame akte, inter alia savivaldybės administratoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, turi būti nurodytas (nustatytas) atlyginimas (bendrosios nuosavybės administravimo mokestis).

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikydamas materialinės teisės normas nurodė, kad Administracijos direktoriaus sprendime skirti administratorių Administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą ir Vyriausybės atstovas to reikalavo pagrįstai. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio skundo nagrinėjimo metu nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. 30-1184 „Dėl UAB „Castrade service“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ (www.vilnius.lt) 4 punktu nutarta Administracijos direktoriaus 2012 m. birželio 14 d. įsakymą Nr. 30-1184 „Dėl UAB „Castrade service“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ laikyti netekusiu galios. Pastaruoju įsakymu UAB „Castrade“ administruoti gyvenamieji namai pagal sąrašą buvo perduoti administruoti UAB „Castrade service“ ir pakeistas Administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymas Nr. 30-1258. Taigi Įsakymas, kuris papildė Administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymą Nr. 30-1258 „Dėl UAB „Castrade“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ ir kurio pakeitimo, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nagrinėjamoje administracinėje byloje siekė Vyriausybės atstovas, taip pat yra netekęs galios. Pastebėtina ir tai, jog Administracijos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 30-1922 buvo nurodytas ir konkretūs UAB „Castrade service“ priskirtų daugiabučių gyvenamųjų namų (kurie ankstesniu įsakymu buvo priskirti UAB „Castrade“) bendrosios nuosavybės administravimo mokesčiai (2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 30-1922 priedo „Uždarosios akcinės bendrovės „Castrade service“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašas“).

Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeitė 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintus Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, inter alia jų 8.1 punktą – pagal šiuo metu galiojančią šio punkto 2012 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. 30-454 redakciją, administratorius mėnesinius mokesčius ir įmokas už bendrosios nuosavybės administravimą apskaičiuoja proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Nors šis Administracijos direktoriaus, įgyvendinant Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus įgaliojimus patvirtinti nuostatus, pagal kuriuos veikia administratorius, priimtas norminis aktas, inter alia minėta 8.1 punkto nuostata tiesiogiai adresuota bendrosios nuosavybės administratoriui ir nustato jam skirtą elgesio taisyklę (kaip turi būti apskaičiuojami mėnesiniai mokesčiai ir įmokos už bendrosios nuosavybės administravimą), tačiau, kita vertus, šia nuostata taip pat netiesiogiai įtvirtinama, jog administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybės, akivaizdu, jog šioje administracinėje byloje pareiškėjo Vyriausybės atstovo prašymu siektas tikslas – užtikrinti, jog Įsakyme Nr. 30-1795 būtų nurodytas šiuo įsakymu UAB „Castrade“ priskirtų daugiabučių gyvenamųjų namų bendrosios nuosavybės administravimo mokestis – apeliacinio proceso Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu iš esmės yra pasiektas, o pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Įsakyme Nr. 30-1795 – įgyvendinimas objektyviai nėra įmanomas, šį įsakymą pripažinus netekusiu galios. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje nebeliko pagrindo vertinti pareiškėjo reikalavimo teisėtumo bei pagrįstumo, dėl ko atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo Vyriausybės atstovo prašymas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Dainius Raižys

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė