2025-10-29 Nr. AB-18083-3-62-3-01836-2023-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-73-789/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01836-2023-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas grindė skundą šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pravieniškių kalėjime pareiškėjui nebuvo užtikrintos saugios kalinimo sąlygos, kitas nuteistasis sužalojo pareiškėją. Pareiškėjas 2023 m. birželio 21 d. buvo išvestas iš 12 būrio į biblioteką pasinaudoti interneto prieiga. Kartu su pareiškėju į biblioteką pasinaudoti interneto prieiga buvo išvestas ir kitas 12 būrio nuteistasis – K. A. (toliau – ir K. A.). Pareiškėjas informavo pareigūną, kad gali kilti problemų, tačiau pareigūnas atsakė, kad neturėtų kilti problemų. Bibliotekoje apie 17 val. K. A. pradėjo prašyti pareiškėjo pavaišinti jį tabako gaminiais ir grąžinti skolą. Pareiškėjas atsakė jam, kad negali padėti ir paprašė netrukdyti. Tuomet K. A. asmuo pradėjo agresyviai elgtis bei grasino susidorojimu. Pareigūnas, išgirdęs konfliktą, atėjo ir bandė sudrausminti K. A., tačiau pastarasis vis tiek sudavė pareiškėjui smūgį į galvos sritį.

2.2. Po įvykio pareiškėjui skaudėjo galvą, jautė galvos svaigimą, kreipėsi medicininės pagalbos. Bibliotekoje ir būrio poste nebuvo medicinos vaistinėlės. Pareiškėjas dėl minėto įvykio patyrė fizines ir dvasines kančias, nepilnavertiškumo jausmą, nepatogumus.

3. Atsakovas Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime į skundą prašė atmesti jį.

4. Atsakovas grindė atsiliepimą į skundą šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Įvykio metu bibliotekos interneto prieigos patalpose budėjo Saugumo valdymo skyriaus specialistas E. K.. Šis pareigūnas paaiškino, kad iki išvedimo į biblioteką pareiškėjas neišsakė jokių pretenzijų apie galimus konfliktus ar problemas su nuteistuoju K. A.. Ikiteisminis tyrimas dėl minėto įvykio buvo nutrauktas. Nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo nėra nurodyta, kad pareiškėjas būtų kaip nors informavęs kalėjimo administraciją apie galimus konfliktus ar jam gręsiantį pavojų. Nutarime užfiksuota, kad abu nuteistieji bendravo draugiškai, naudojosi vienu kompiuteriu, o konfliktas tarp jų kilo spontaniškai, galimai nepasidalinus tabako gaminių. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareigūnų veiksmai buvo neteisėti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio kontekste.

4.2. Pareiškėjas nepateikė į bylą jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių atsakovo neteisėtus veiksmus, o nuteistojo K. A. atžvilgiu taikytos drausminės atsakomybės priemonės nėra susijusios su pareiškėjo teisėmis. Įstaigos pareigūnai veikė, laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, taip pat nenustatyta, kad dėl pataisos įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui.

II. 5. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. gegužės 7 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

6. Teismas nustatė, kad 2023 m. birželio 21 d. Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 12 būrio nuteistieji K. A. ir pareiškėjas buvo išvesti į kalėjimo biblioteką pasinaudoti interneto prieiga. Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus specialistas E. K. išvedė nuteistuosius. Apie 17.35 val. riboto interneto naudojimo patalpoje tarp nuteistųjų kilo konfliktas. Pareigūnas E. K. bandė išskirti nuteistuosius, tačiau K. A. trenkė kumščiu pareiškėjui į nugarą.

7. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatomis (25 str. 4 d.), Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. V-1070 patvirtintos Lietuvos kalėjimų tarnybos apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 5 punktu ir, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, nurodė, kad, sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo, svarbu nustatyti, ar kalėjimo administracija (pareigūnai) žinojo apie pareiškėjui gresiantį pavojų, ar ėmėsi visų protingai prieinamų priemonių, kad apsaugotų pareiškėją nuo smurto, be to, ar vykdydami jiems teisės aktais priskirtas funkcijas, neveikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

8. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog Pravieniškių kalėjimo administracija (pareigūnai) žinojo arba galėjo žinoti apie pareiškėjo nesutarimus su nuteistuoju K. A.. Nors pareiškėjas pažymėjo, kad jis informavo pareigūną E. K. apie galimą konfliktą su nuteistuoju K. A., tačiau pareigūnas E. K. tarnybiniame pranešime nurodė, kad abu nuteistieji prisėdo prie vieno kompiuterio, nesipyko, bendravo draugiškai, o pareiškėjas iki išvedimo į riboto interneto prieigos patalpas nenurodė, kad nepageidauja naudotis riboto interneto prieiga kartu K. A..

9. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad konfliktas tarp nuteistųjų kilo spontaniškai, nuteistiesiems apsižodžiavus. Iš į bylą pateikto vaizdo įrašo Teismas nustatė, kad, pareiškėjui sėdint prie kompiuterio, K. A. reiškė jam pretenzijas, susijusias su naudojimusi kompiuteriu, nauju slaptažodžiu, taip pat teismas nustatė, kad konfliktas buvo asmeninio pobūdžio, nuteistiesiems nesuvaldžius emocijų ir apsižodžiavus, o smūgis kumščiu pareiškėjui į nugarą yra impulsyvus nuteistojo veiksmas.

10. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog kalėjimo administracija (pareigūnai) žinojo ar turėjo žinoti apie minėtų nuteistųjų nesutarimus ar realias grėsmes pareiškėjui, kad K. A. veiksmai buvo iš anksto suplanuoti, kad atsakovas (pareigūnai) galėjo objektyviai tikėtis konflikto tarp pareiškėjo ir K. A.. Teismas papildomai akcentavo, kad nenustatyta, jog iki konflikto pareiškėjas būtų kreipęsis į kalėjimo administraciją dėl nesutarimų su K. A., K. A. nurodė, kad po įvykio sutaria ir kalbasi su pareiškėju.

11. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog Pravieniškių kalėjimas (pareigūnai), vykdydami jiems teisės aktais priskirtas funkcijas, neužtikrino pareiškėjui saugių kalinimo sąlygų, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo Lietuvos kalėjimų tarnybos veiksmus (neveikimą).

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė būtinosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos (Lietuvos kalėjimų tarnybos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), todėl nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjo naudai neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.

III. 13. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą visiškai.

14. Pareiškėjas grindžia apeliacinį skundą šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad informavo pareigūną, jog gali kilti problemų su K. A., tačiau pareigūnas atsakė, kad neturėtų kilti problemų. Atsakovas nepaneigė šių pareiškėjo teiginių, todėl teismas turėjo vadovautis jais.

14.2. Įvykus konfliktui, pareigūnas nesugebėjo tinkamai sustabdyti jį, dėl to pareiškėjas buvo sužalotas, jam buvo grasinama padaryti tai pakartotinai. Teismui buvo pateikti įrodymai, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir vyksta iki šiol.

14.3. Pirmoji medicinos pagalba nebuvo suteikta pareiškėjui laiku.

14.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neapklausė pareigūno E. K. kaip liudytojo.

14.5. Dėl šio įvykio pareiškėjas prarado saugumo jausmą, patyrė rimtus dvasinius ir emocinius išgyvenimus, kurie tęsėsi iki K. A. buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos.

15. Atsakovas atstovas Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti jį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

16. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pagrįstumo ir teisėtumo.

18. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo neteistų veiksmų, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir bylos aplinkybes, nepagrįstai nepakvietė liudytojo.

20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

22. Teisėjų kolegija, bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, t. y. iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tik papildo juos, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

23. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

24. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai įvykdė ją. Akcentuotina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012 ir kt.).

25. BVK 25 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad bausmių vykdymo sistemos pareigūnai, laisvės atėmimo vietų įstaigos karjeros valstybės tarnautojai ir kiti darbuotojai, palaikydami profesionaliai pozityvius santykius su nuteistaisiais ir stengdamiesi šiuos individualiai pažinti bei suprasti, užima nuteistuosius prasminga veikla, vertina galimą riziką, ją valdo ir taip užtikrina saugią aplinką sau ir nuteistiesiems (toliau – dinaminis saugumas). Dinaminio saugumo užtikrinimo tvarką nustato teisingumo ministras. Pagal BVK 73 straipsnio 1 dalį, bausmės atlikimo vietose užtikrinamas dinaminis saugumas, nustatytas šio kodekso 25 straipsnio 4 dalyje.

26. Pagal Instrukcijos 5 punktą, kalinamųjų priežiūra – tai organizacinėmis, inžinerinėmis ir techninėmis priemonėmis bei vadovaujantis dinaminio saugumo principu tarnybą vykdančių Saugumo valdymo skyriaus pareigūnų veiksmų, kuriais kalinamiesiems ir kitiems asmenims siekiama užtikrinti saugią aplinką kalėjime, visuma. Priežiūra užtikrinama, vykdant patikrinimus ir skaičiuotes, tikrinant blaivumą ar neapsvaigimą bei stebint kalinamuosius tiesiogiai arba netiesiogiai.

27. EŽTT 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime, priimtame byloje T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 29474/09), vertindamas situaciją, kai pataisos namuose įvyko muštynės tarp dviejų kalinių, kurių vienas patyrė sunkų kūno sužalojimą, nurodė, jog, siekiant įrodyti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio „Kankinimo uždraudimas“ pažeidimą, asmeniui pakanka pateikti įrodymus, kad valstybė, siekdama užkirsti kelią realiam ir tiesioginiam pavojui asmens fizinei neliečiamybei (apie kurį valstybė žinojo ar turėjo žinoti), nesiėmė visų veiksmų, kurių iš jos buvo galima objektyviai tikėtis. EŽTT pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar valstybė žinojo ar turėjo žinoti, jog asmeniui grėsė pavojus iš kitų kalinių pusės, ir, jeigu taip, kad būtina nustatyti, ar kalėjimo administracija savo įgaliojimų ribose ėmėsi protingai prieinamų priemonių, siekdama eliminuoti grėsmę ir apsaugoti asmenį nuo smurto, kadangi kalėjimo administracija turi pareigą atidžiai įvertinti, ar kaliniai kalėjime kelia pavojų (sau ar kitiems kaliniams).

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog pataisos įstaiga turėjo informacijos apie tai, kad tarp pareiškėjo ir K. A. yra kilęs (gali kilti) konfliktas, byloje nėra pareiškėjo prašymų ar pareiškimų laikyti jį atskirai nuo K. A. ar kitų prašymų, susijusių su K. A.. Pareigūnas įsikišo nedelsdamas, kai tik suprato, jog tarp nuteistųjų vyksta konfliktas. Tai, kad, pareiškėjo teigimu, jis nurodė pareigūnui, kad gali kilti problemų su K. A., nepagrindžia, kad K. A. akivaizdžiai kėlė grėsmę pareiškėjui ir / ar kitiems asmenims. Kaip matyti iš bylos medžiagos, iš pradžių bendravimas tarp kalinių vyko taikiai, konfliktas kilo vėliau kaip įvykusio pokalbio tarp pareiškėjo ir K. A. pasekmė.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pareigūno veiksmai nagrinėjamos situacijos kontekste atitiko teisės aktų ir teismų praktikos reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

30. Dėl pareiškėjo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįpareigojo E. K. atvykti liudyti teismo posėdyje, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizavo argumentų dėl liudytojo apklausos būtinumo ir nenurodė, kokias šiai bylai reikšmingas konkrečias aplinkybes jis gali paliudyti. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė tokio būtinumo. Taigi pirmosios instancijos teismas, nutardamas nekviesti į teismo posėdį E. K., kaip liudytojo, nepažeidė proceso teisės normų.

31. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius faktinius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K.(V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis