f1fa73df-c991-46da-8a46-d4272fff6169 · Vilniaus apygardos teismas

NuorašasNuorašasBaudžiamoji byla Nr. 1A-73-626/2016Teisminio proceso Nr. 1-12-1-01286-2014-9Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.1.16.1.2.2.; 1.2.5.4.; 2.4.6.4.1.; VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKO VARDU2016 m. vasario 3 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Vitalijos Norkūnaitės, teisėjų Stasio Lemežio ir Virginijos Švedienės, sekretoriaujant Jolitai Žylienei, Ilonai Lonskai, dalyvaujant prokurorei L.

M., nuteistajam V. J. ir jo gynėjui advokatui A. B., nukentėjusiosioms E. S. ir R. J. J., nukentėjusiųjų atstovei advokato padėjėjai L. P., teismo posėdyje iÅ¡nagrinėję baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį (už 2014 m. balandžio 17 d. padarytÄ nusikaltimÄ ) 45 parų areÅ¡tu; pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (už 2014 m. balandžio 23 d. padarytÄ nusikaltimÄ ) 50 parų areÅ¡tu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis bausmės subendrintos ir paskirta galutinė 65 parų areÅ¡to bausmė, jÄ atliekant areÅ¡tinėje. Nustatyta bausmės pradžiÄ skaičiuoti nuo jos vykdymo, nuosprendžiui įsiteisėjus.Nuosprendžiu nukentėjusiųjų R. J. J. bei E. S. civiliniai ieÅ¡kiniai tenkinti iÅ¡ dalies ir iÅ¡ V. J. priteista: E. S. 500 eurų neturtinei žalai atlyginti; R. J. J. 500 eurų neturtinei žalai atlyginti bei 295 Eur atstovavimo iÅ¡laidų. Likusioje dalyje civiliniai ieÅ¡kiniai netenkinti, n u s t a t ė:V.

J. nuteistas už tai, kad jis grasino nužudyti arba sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatÄ , o bÅ«tent, kad jis 2014 m. balandžio 17 d., nuo 21.09 val., iÅ¡ savo mobiliojo ryÅ¡io telefono, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), keturiolika kartų skambino į žmonos R. J. J. mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ , kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), kol į skambutį atsiliepė mažametis sÅ«nus B. J. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir jiems visiems girdint per telefono aparato garsiakalbį, žodžiu grasino susidorojimu savo žmonai R.

J. J. ir nepilnametei podukrai E. S. (gim. (duomenys neskelbtini)), t. y. iÅ¡sakė grasinimus, jog „podukrÄ E. nukryžiuos, nukapos nagus, visus juos sumals į miltus, paskandins, sutrankys ir uždusins“, tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiosioms R. J. J. ir E. S. baimę bei pakankamÄ ir realų pagrindÄ manyti, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatÄ gali bÅ«ti įvykdytas.  Be to, jis, 2014 m. balandžio 23 d., 21.05 val., iÅ¡ savo mobiliojo ryÅ¡io telefono, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), paskambino Å¡eimos draugui A.

D. į mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ , kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir žodžiu per pastarÄ jį grasino susidorojimu savo žmonai R. J. J. bei nepilnametei podukrai E. S. (gim. (duomenys neskelbtini)), t. y. liepdamas A. D. perduoti R. J. J., kad „ši ateitų į protÄ arba padarys juos niekais, sumals juos į miltus, paskandins, uždusins“, be to, grasino iÅ¡ R. J. J. atimti sÅ«nų B. bei kenkti pastarosios darbui ir E. S. mokslams, tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiosioms R. J.

J. ir E. S. baimę ir pakankamÄ bei realų pagrindÄ manyti, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatÄ gali bÅ«ti įvykdytas.Apeliaciniu skundu nuteistasis V. J. praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį ir jį iÅ¡teisinti.Skunde nurodo, kad teismas nesant pagrindo tariamÄ A. J. veikÄ pripažino pavojinga veika (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nurodo, kad konfliktai tarp Å¡alių prasidėjo skyrybų proceso metu, kuris vyksta iki Å¡iol. Teigia, kad taip nukentėjusieji bando paveikti apeliantÄ , kad Å¡is padarytų nuolaidas civiliniame procese, turto dalybose.

Taip pat mano, kad pasitvirtinus tariamiems grasinimams, atsižvelgiant į jų pavojingumÄ , galėjo bÅ«ti taikoma ne baudžiamoji, o administracinė atsakomybė. Mano, kad nukentėjusiųjų suinteresuotumas civilinėje byloje rodo jų suinteresuotumÄ ir Å¡ioje byloje, todėl jų parodymai turėjo bÅ«ti vertinami kritiÅ¡kai kaip siekis neigiamai apibÅ«dinti apeliantÄ ir jam atkerÅ¡yti. Nukentėjusiosios R. J. J. parodymus, kad apeliantas po 2014 m. balandžio 17 d. daugiau su sÅ«numi B. J. nebendravo, taip pat laiko aplinkybėmis, pagrindžiančiomis nukentėjusiosios parodymų suinteresuotumÄ bei nepatikimumÄ , nes juos paneigia 2014 m. rugsėjo 2 d. psichologo iÅ¡vada, kurioje konstatuota, jog apeliantas 2014 m. rugsėjo 2 d. buvo susitikęs ir bendravo su B.

J. net 10 kartų. E. S. suinteresuotumÄ byloje pagrindžiančiomis aplinkybėmis nurodo jos parodymus apie tai, kad V. J. jai 2014 m. balandžio 3-4 kartus skambino į jos mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ , tačiau Å¡ių aplinkybių nepatvirtina iÅ¡klotinių analizė. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai prie jam inkriminuotos veikos priskyrė ir tokias veikas, kurios niekaip nesusijusios su BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytomis veikomis, t. y. nesusijusiomis su grasinimu nužudyti ar sunkiai sužaloti sveikatÄ : atimti vaikÄ ; sumalti į miltus, kas reiÅ¡kia nugalėti, padaryti niekais; kenkti darbui ir mokslams.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje akcentavo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendį, kuriuo apeliantas nuteistas už nežymaus sveikatos sutrikdymÄ , tačiau nepaminėjo, kad Å¡iuo nuosprendžiu apeliantas buvo ir iÅ¡teisintas nepadarius tapačios nusikalstamos veikos kaip ir Å¡ioje byloje, t. y. BK 145 straipsnio 1 dalyje. Pažymi, kad 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu buvo paneigti ir liudytojo A. D. parodymai, jog V. J. iÅ¡tęsi savo pažadus. Nurodo, kad Å¡iuo atveju, akivaizdu, jog V.

J. neiÅ¡tesėjo savo tariamai grasinančio pažado, todėl A. D. parodymams neatitinkant tiesos, jais negalėjo bÅ«ti vadovaujamasi priimant nuosprendį. Taip pat atkreipia dėmesį, kad 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendžio iÅ¡teisinamojoje dalyje buvo nustatytas faktas, kad E. S. be pagrindo įsivaizdavo, jog jai V. J. gali padaryti kokiÄ nors žalÄ , kurios pasekmės numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje. Tuo tarpu, mano, kad Å¡ioje byloje teismas visiÅ¡kai neanalizavo ir nenagrinėjo, ar V. J. turėjo kokiÄ nors galimybę atlikti minėtus veiksmus, t. y. ar grasinimas galėjo bÅ«ti realus ir, ar nukentėjusiosios galėjo suvokti jo realumÄ .

Apelianto nuomone, prieÅ¡ingai, egzistavę draudimai (kardomosios ir laikinosios apsaugos priemonės) įrodo, kad nukentėjusiosios bÅ«damos atskirtos nuo A. J., neturėjo jokių objektyvių priežasčių manyti/bijoti, jog jis joms padarys sunkų sveikatos sutrikdymÄ ar nužudys. Teigia, kad teismas grasinimo realumo byloje neanalizavo ir dėl jo nuosprendyje kvalifikuodamas veikÄ nepasisakė. Pažymi, kad R. J. J. pateiktas iÅ¡raÅ¡as iÅ¡ medicininių dokumentų nėra susijęs su Å¡ia byla, nes visos pažymoje nustatytos aplinkybės yra susijusios su jau iÅ¡nagrinėtu 2013 m. birželio 30 d.

įvykiu, dėl kuriuo yra priimtas ir įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendis. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pokalbių išklotinės, kuriomis grindžiama jo kaltė, neįrodo buvus BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėčiai, nes pokalbių analizėje nurodyta tik tai, kiek kartų apeliantas skambino. Apeliantas neneigia skambinęs, tačiau nurodo, kad byloje nebuvo nustatyta įrodymų, patvirtinančių, jog pokalbis įvyko tarp apelianto ir B.

J.. Analizėje nėra pasisakyta, kiek ilgai kalbėjo V. J., t. y. neužfiksuota pokalbio trukmė, iÅ¡ kuriuos matytųsi, kad per jÄ buvo galima iÅ¡sakyti kaltinime nurodytus grasinimus. Apelianto manymu, visa tai rodo, kad nėra įrodymų, jog jis bendravo su nukentėjusiomis, todėl jis turėjo bÅ«ti iÅ¡teisintas. Apeliantas teigia, kad nebuvo įrodyta ir nusikaltimo subjektyviosios pusės požymis – kaltė, kuri gali pasireikÅ¡ti tik tiesiogine tyčia: byloje nėra duomenų, kad apeliantas suprato, jog galimai kalbėdamas su sÅ«numi ar A.

D., iÅ¡sako grasinimus nukentėjusiosioms, su kuriomis jis nebendravo; apeliantas nežinojo ir negalėjo žinoti, jog jo grasinimus girdi nukentėjusiosios. Todėl mano, kad nesant įrodytos jo kaltės, t. y. suvokimo, kad B. J. ar A. D. iÅ¡sakydamas tariamus grasinimus jis sukelia baimę R. J. J. ir E. S. bei to siekė, apeliantui negalėjo bÅ«ti inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 145 straipsnio 1 dalyje. Mano, kad teismas nepagrįstai atmetė jo praÅ¡ymÄ prie bylos prijungti teisminę praktikÄ tokio pobÅ«džio bylose (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartis byloje Nr. ITS-6240-506/2015, ITS-8003-296/2015), nes turėjo ypatingÄ reikÅ¡mę vertinant V.

J. tariamos veikos pavojingumÄ . Taip pat mano, kad jo atžvilgiu tiek prokuratÅ«ra, tiek teismas jį diskriminavo lyties pagrindu, nes nurodyti nutarimai patvirtina, jog, kai mažamečiams vaikams grasina jų motinos, prokurorai esant analogiÅ¡koms aplinkybėms kaip ir Å¡ioje byloje (vykstant skyrybų procesui), neįžvelgia teisės pažeidimo požymių. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo sprendimu dėl civilinių ieÅ¡kinių tenkinimo. Nurodo, kad teismas iÅ¡ apelianto antrÄ kartÄ priteisė neturtinę žalÄ nukentėjusiajai R.

J. J., nes neįvertino to, kad nukentėjusiosios civilinis ieÅ¡kinys dėl neturtinės žalos priteisimo patenkintas civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo (bylos Nr. (duomenys neskelbtini)). Nurodo, kad teismas negalėjo tenkinti ir E. S. civilinio ieÅ¡kinio, nes jis neatitiko ieÅ¡kiniui keliamų reikalavimų: nebuvo suformuluotas tikslus reikalavimas, nenurodyta kokiÄ Å¾alÄ (turtinę ar neturtinę) praÅ¡oma priteisti. Mano, kad E. S. prašė atlyginti turtinę žalÄ , tačiau nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jÄ buvus.

Teigia, kad nebuvo į bylÄ pateikta ir įrodymų, kad E. S. butų patyrusi baimę, kokius nors dvasinius iÅ¡gyvenimus ar stresÄ , nėra tai patvirtinančių psichologo iÅ¡vadų. Nurodo nesant ir įrodymų dėl tariamai patirtų nepatogumų saugiai gyventi savo namuose, nes bylos duomenimis, R. S. gyveno krizių centre, o apeliantui tuo metu buvo uždrausta lankytis namuose, kuriuose gyveno nukentėjusiosios. Pažymi, kad byloje nebuvo nustatyta faktų, jog buvo pažeistos tiek kardomosiomis priemonėmis ankstesnėje baudžiamoje byloje, tiek civilinėje byloje nustatyti draudimai dėl V.

J. lankytis nukentėjusiųjų gyvenamojo vietoje. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad tariamo E. S. ir R. J. J. nesaugumo neįrodo ir tariamas V. J. apsilankymas namuose 2014 m. balandžio 20 d., nes jis byloje neįrodytas. Tuo tarpu pats Å¡io tariamo apsilankymo mėginimas susieti su nukentėjusiųjų 2014 m. balandžio 17 d. patirta baime dėl tÄ dienÄ tariamai iÅ¡girstų grasinimų, yra nelogiÅ¡kas, nes 2014 m. balandžio 17 d. nukentėjusios dar negalėjo žinoti, kad 2014 m. balandžio 20 d. apeliantas, esant teismo sprendimui draudžiančiam gyventi bute (duomenys neskelbtini) g., galimai ateis į namus, kai jų nebus.

Tad jos 2014 m. balandžio 17 d. negalėjo ir patirti nesaugumo jausmo ir baimės dėl tÄ dienÄ tariamai iÅ¡sakytų ne joms grasinimų. Mano, kad byloje liko nepaneigtas faktas, jog V. J. nerašė ir į R. J. J. darbÄ , nekliudė E. S. mokytis, t. y. neatliko E. S. ir R. J. J. atžvilgiu net ir BK 145 straipsnio 1 dalyje neuždraustų veikų (kenkimas mokslams ar darbui). Apeliantas mano, kad teismui pripažinus jį įvykdžius jam inkriminuotas veikas, jos nepagrįstai kvalifikuotos kaip dvi atskiros veikos, o ne kaip viena tęstinė.

Taip pat apeliantas nesutinka su jam paskirtos bausmės griežtumu, nes: prokurorė prašė skirti tik 40 MGL dydžio baudÄ ; nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių; paskirta bausmė neatitinka padarytos veikos pobÅ«džio; nepagrįstai spręsta, jog tariamas įvykis padarytas artimoje aplinkoje. Nesutinka su teismo sprendimu jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinti tai, kad veika padaryta po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendžio paskelbimo. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus jį kaltu, atsižvelgus į tai, kad laisvės atėmimo bausmė jam sužlugdytų darbo santykius bei apsunkintų galimybę atlyginti tariamÄ Å¾alÄ , iÅ¡laikyti kitus du nepilnamečius vaikus, praÅ¡o paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusiÄ bausmę – piniginę baudÄ .

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundÄ tenkinti. Prokurorė, nukentėjusioji ir nukentėjusiųjų gynėja – atmesti. Skundas tenkinamas iÅ¡ daliesNuosprendis naikinamas dalyje, kurioje V. J. nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, už nusikaltimÄ , padarytÄ 2014 m. balandžio 17 d. ir Å¡ioje dalyje priimamas naujas nuosprendis, V. J. iÅ¡teisinamas, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo, ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas, 326 straipsnio 3, 4 dalis).

Kitoje dalyje nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas). BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatÄ , jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali bÅ«ti įvykdytas. Objektyviai grasinimas pasireiÅ¡kia aktyviais veiksmais praneÅ¡ant žmogui, kad jis bus nužudytas arba sunkiai sužalotas ar susargdintas. Grasinimas gali bÅ«ti iÅ¡sakytas nukentėjusiajam tiesiogiai, per kitus asmenis, vieÅ¡u pasisakymu, pareiÅ¡kimu ir kt.

Nusikaltimo sudėtis formali, t. y. grasinimas laikomas baigtu nuo grasinimo pareiÅ¡kimo. Taip pat, kvalifikuojant veikÄ dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatÄ pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, bÅ«tina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčiÄ â€“ kad jis suvokia, jog grasinimÄ kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatÄ iÅ¡sako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali bÅ«ti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo bÅ«senos nori.Byloje yra nustatyta, jog tarp nuteistojo ir jo sutuoktinės, nukentėjusiosios R.

J. J. įvykio metu vyko skyrybų procesas (Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėta civilinė byla dėl santuokos nutraukimo Nr. (duomenys neskelbtini)), jų santykiai buvo įtemti, prieÅ¡iÅ¡ki vienas kitam. Santuokos nutraukimo proceso metu nuolat kildavo ginčai dėl tėvo bendravimo su vaiku B. J., turto dalybų. Taip pat byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu V. J. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2013 m. birželio 30 d., bute (duomenys neskelbtini), nežymiai sutrikdė sveikatÄ ir sukėlė fizinį skausmÄ nepilnametei podukrai E. S. bei savo žmonai R.

J. J., o bÅ«tent, kad jis tarp 10.00 val. ir 11.00 val. Å¡luotos kotu trenkė E. S. per kairę rankÄ , tuo nežymiai sutrikdydamas jai sveikatÄ , diržu vožtelėjo E. S. per kairį Å¡onÄ , metęs varÅ¡kės indelį, pataikė jai į veidÄ , taip sukeldamas E. S. fizinį skausmÄ ; be to, jis apie 22. 24 val., bÅ«damas girtas, smaugė R. J. J., trenkė jÄ galva į sienÄ , sukeldamas jai fizinį skausmÄ , griebęs už rankų, tampė ir stumdė jÄ , tuo nežymiai sutrikdydamas R. J. J. sveikatÄ .

Minimoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad Å¡iuos nuteistojo veiksmu matė jo mažametis sÅ«nus. Apeliantas proceso metu savo kaltę neigė visiÅ¡kai, tačiau faktai (objektyvieji nusikaltimų požymiai): kad kaltinime nurodytu laiku skambino į žmonos R. J. J. mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ , kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), kol į skambutį atsiliepė mažametis sÅ«nus B. J. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir jiems visiems girdint per telefono aparato garsiakalbį, žodžiu grasino savo žmonai R.

J. J. ir nepilnametei podukrai E. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) susidoroti, t. y. iÅ¡sakė grasinimus, jog „podukrÄ E. nukryžiuos, nukapos nagus, visus juos sumals į miltus, paskandins, sutrankys ir uždusins“; kad iÅ¡ savo mobiliojo ryÅ¡io telefono, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), paskambino Å¡eimos draugui A. D. į mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ , kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), liepė A. D. perduoti R. J. J., kad „ši ateitų į protÄ arba padarys juos niekais, sumals juos į miltus, paskandins, uždusins“, be to, grasino iÅ¡ R.

J. J. atimti sÅ«nų B. bei kenkti pastarosios darbui ir E. S. mokslams – neginčijamai įrodyti vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡tirtais ir įvertintais byloje esančiais įrodymais. Tai: nukentėjusiųjų R. J. J., E. S., liudytojo A. D. ir mažamečio liudytojo parodymai, nuteistojo mobiliojo ryÅ¡io telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) įeinančių ir iÅ¡einančių skambučių laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 10 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. iÅ¡klotinė, iÅ¡ kurios matyti, kad į telefonÄ Nr. (duomenys neskelbtini) įvykio dienÄ , tarp 21.05 – 21.45 val. buvo skambinta 7 kartus, į telefonÄ Nr. (duomenys neskelbtini) (priklausantį R.

J. J.) įvykio dienÄ tarp 21.09 – 22.20 val. skambinta 14 kartų) į telefonÄ Nr. (duomenys neskelbtini) (priklausantį A. D.) 2014 m. balandžio 23 d. skambinta 21.05 val. ir 21.15 val. (t. 1, b. l. 52-54); bendrojo pagalbos centro duomenimis, iÅ¡ kurių matyti, kad R. J. J. 00.54 val. kreipėsi į policijos komisariatÄ ir paaiÅ¡kino, kad jos vyras V. J. su kuriuo Å¡iuo metu ji skiriasi neduoda ramybės jai ir jos vaikams, nuolat jiems skambina, reikalauja, kad sÅ«nus kalbėtų, grasina, kad iÅ¡mes juos iÅ¡ namų (t. b. l. 5);

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus informacija apie vaiko gyvenimo ir auklėjimo sÄ lygas, iÅ¡ kurios matyti, kad Vaiko teisių apsaugos inspektorei lankantis nukentėjusiosios R. J. J. gyvenamojoje vietoje, nukentėjusysis B. J. patvirtino, kad labai bijo tėvo po to, kai jo akivaizdoje tėvas mušė seserį ir smaugė jo motinÄ (t. 1, b. l. 28-30). Nukentėjusioji R. J. J. parodė, kad 2014 m. balandžio 17 d., vakare paskambino V. J.. Ji atsiliepė į skambutį ir pasakė, kad B. (sÅ«nus) nenori su juo bendrauti.

Tada V. J. skambino kas minutę, todėl liepė sÅ«nui pakelti ragelį ir pakalbėti su tėvu. SÅ«nus pakėlęs ragelį pasakė, kad nenori su juo kalbėtis ir vėl padėjo ragelį. Skambinimai nesiliovė, todėl ji vėl įkalbėjo sÅ«nų pakelti ragelį ir pakalbėti su tėvu. Jis pakėlė ragelį ir įjungė garsiakalbį. Tėvas klausinėjo, kodėl B. nenori su juo kalbėti, kodėl padeda ragelį. B. atsakė, kad nenori bendrauti pats, ragelį padėjo pats ir tik vienÄ kartÄ tai padarė jo sesuo E..

Tada V. J. pradėjo Å¡aukti ir grasinti, kad E. neturi jokios teisės, kad jis jÄ nukryžiuos, nulups nagus, sumals į miltus, nes ji neturi tokios teisės. AiÅ¡kino, kad sÅ«nus privalo bendrauti su tėvu nori ar nenori. Grasino visus iÅ¡mesti iÅ¡ namų, uždusint, paskandint, o B. prievarta pasiimti su savimi. Taip pat paaiÅ¡kino, kad V. J. skambino jų Å¡eimos draugui A. D. ir grasino jiems. Nurodė, kad V. J. žiaurus žmogus, smurtautojas, turėjo iÅ¡bėgti iÅ¡ namų dėl jo smurto (t. 1, b. l. 197).

Sutampančius parodymus apklausiama teisme davė ir nukentėjusioji E. S.. Papildomai paaiÅ¡kino, kad jos santykiai su patėviu niekada nebuvo geri. Patvirtino, kad patėvis grasino juos iÅ¡varyti į gatvę, paskandinti, nukryžiuoti, sumalti į miltus, o jai dar pirÅ¡tus nukapoti. Abu su broliu apsiverkė, bijojo, kad V. J. neįvykdytų grasinimų, nes jau anksčiau patėvis yra naudojęs smurtÄ prieÅ¡ jÄ , jos brolį K. (apelianto posÅ«nį) (t. 1, b. l. 198-199). Liudytojas nepilnametis B. J. parodė, kad jam atsiliepus tėvas pradėjo rėkti, grasino uždusinti sesę, mamÄ , o jį pasiimti.

Mano, kad jis nejuokavo, bijojo, nes atsižvelgiant į jo charakterį, jis galėjo tai įvykdyti (t. 1, b. l. 199). Apklausiamas teisme liudytojas A. D. parodė, kas V. J. kaltinime nurodytu laiku skambino jam vakare ir prašė pagelbėti atvesti R. į protÄ , nes prieÅ¡ingu atveju susidoros, paskandins, uždusins, sumals į miltus. Vertina tai kaip rimtÄ Ä¯spėjimÄ , nes V. J. tęsi savo žodžius, galėjo bÅ«ti ne 100 procentų įvykdyti, bet galėjo bÅ«ti (t. 2, b. l. 22-23). Kolegija sprendžia, kad pirmosios apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų parodymais.

Vien ta aplinkybė, kad tarp Å¡alių vyksta skyrybų procesas, Å¡alių parodymų savaime nedaro neteisingais. Nukentėjusiųjų parodymai viso proceso metu buvo nuoseklÅ«s ir sutampantys. Juos patvirtino ir liudytojai, bei kita bylos medžiaga, todėl netikėti jais nėra pagrindo.Kolegija sprendžia, kad byloje yra nustatyti faktai dėl kaltinime nurodytų V. J. iÅ¡sakytų grasinimų bei tai, kad nukentėjusiosioms, atsižvelgiant į anksčiau prieÅ¡ jas panaudotÄ smurtÄ , jo agresyvų elgesį, nepertraukiamÄ skambinimÄ , galėjo susidaryti įspÅ«dis, kad jis bus įgyvendintas.

Tačiau, baudžiamojoje teisėje laikomasi nuostatos, kad juridinę reikÅ¡mę turi tik realus grasinimas. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas sunkiai sutrikdant sveikatÄ ar nužudant. Vertinant grasinimo realumÄ reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, ar kaltininko veiksmai apskritai galėtų įbauginti žmogų nagrinėjamu kontekstu, ar jis turėjo tyčiÄ Ä¯bauginti konkretų nukentėjusįjį.

Nustatant grasinimo realumÄ , bÅ«tina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl Å¡io asmens ketinimų ir kad jis iÅ¡ tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokÅ¡tas, spontaniÅ¡kai iÅ¡sprÅ«dę žodžiai, panaÅ¡Å«s į grasinimÄ , bet kitokiÄ prasmę turintys veiksmai ir pan.) (LAT nutartis 2K-341/2010). Pažymėtina, kad teismų praktikoje grasinimas laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, neapsiribojant tik nukentėjusiojo suvokimu (2005 m. birželio 23 d. nutarimas Nr. 52 “Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose”, P.4 // Teismų praktika. 2005.

Nr. 23), kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas atliekant ne bet kokius veiksmus, o sunkiai sutrikdant sveikatÄ ar nužudant. Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad grasinimas buvo efektyvus ir paveikė nukentėjusiųjų psichinę bÅ«senÄ , tačiau nukentėjusiųjų baimė kaip ir mažamečio liudytojo Beno pagrįsta daugiau emociniu, o ne objektyviu pagrindu ir iÅ¡ esmės susijusi su prieÅ¡ metus (prieÅ¡ įvykį) panaudotu smurtu prieÅ¡ nukentėjusiÄ sias.

Kolegija, atsižvelgusi į įvykio aplinkybes, apelianto ir nukentėjusiųjų santykius iki įvykio ir jo metu, nemano, kad nukentėjusiosios tikrai turėjo pagrindo bijoti, jog grasinimas bÅ«tent nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatÄ bus įvykdytas. Kaip minėta, konfliktai tarp sutuoktinių vykdavo iÅ¡ esmės nesutariant dėl tėvo bendravimo su jų sÅ«numi B.. IÅ¡ nukentėjusiosios R. J. J. parodymų matyti, kad 2014 m. balandžio 17 d. pirmÄ kartÄ paskambinus apeliantui atsiliepė nukentėjusioji R.

J. J. ir paaiÅ¡kino V. J., kad sÅ«nus nenori su juo bendrauti ir padėjo ragelį. V. J. skambino dar keliolika kartų, tačiau niekas ragelio nekėlė. Kaip matyti iÅ¡ nukentėjusiųjų ir mažamečio parodymų, atsiliepus B. iÅ¡ pradžių vyko pokalbis, kodėl sÅ«nus nenori su tėvu bendrauti ir kodėl atmetami jo skambučiai. Pykčio proveržis ir bauginantys žodžiai iÅ¡sakyti po to, kai B. pasakė, kad vienÄ kartÄ ragelį padėjo sesuo. IÅ¡ nukentėjusiosios R. J. J. parodymų matyti, kad apeliantas visų pirma pasakė, kad E. neturi jokios teisės taip elgtis ir tik po to, kad jis jÄ nukryžiuos, nukapos nagus, sumals į miltus, nes ji tokios teisės neturi.

Grasino visus uždusinti, paskandinti, o B. pasiimti prievarta. Pažymėtina, kad nukentėjusiųjų santykiai su nuteistuoju buvo konfliktiÅ¡ki ir įtempti dėl vykstančio skyrybų proceso, kuriame buvo sprendžiama tėvo bendravimo su vaiku tvarka ir dėl kitos V. J. iÅ¡keltos baudžiamosios bylos, kurioje jos taip pat buvo nukentėjusiosios, nagrinėjimo. Matyti, kad esant įtemptai situacijai, neatsiliepiant į jo skambučius, sÅ«nui atsisakant su juo bendrauti bei pasakant, kad ragelį vienÄ kartÄ padėjo jo sesuo (nuteistojo podukra) su kuria santykiai taip pat nėra draugiÅ¡ki, bei iÅ¡ bendro pokalbio konteksto, apelianto žodžiai buvo pasakyti spontaniÅ¡kai, pykčio proveržyje.

Kolegija pažymi, kad apelianto pasirinktas konfliktinės situacijos sprendimo bÅ«das, psichologinės prievartos naudojimas prieÅ¡ Å¡eimos narius yra nepriimtinas ir nepateisinamas, prieÅ¡taraujantis gerai moralei ir vaikų interesams, bet tai nereiÅ¡kia, jog bet kokie grėsmingi ketinimai bus ateityje įvykdomi, o jų reikia bijoti. Kaip minėta, nukentėjusiosios ir B. (apelianto sÅ«nus), baimę iÅ¡ esmės siejo su praeities įvykiais, t. y. 2013 m. birželio 30 d. smurto prieÅ¡ nukentėjusiÄ sias panaudojimu (nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo nepilnametei podukrai E. S. bei savo žmonai R.

J. J.), kurį matė mažametis B.. Tuo tarpu bendra įvykio situacija ir pokalbio turinys rodo, kad apelianto žodžiai buvo iÅ¡sakyti spontaniÅ¡kai, pykčio proveržyje. Tai nebuvo iÅ¡ anksto suplanuotas žingsnis, kuriuo buvo siekiama įbauginti nukentėjusiÄ sias. Be to, pažymėtina, kad nukentėjusioji R. J. J. praėjus dviem valandom po įvykio paskambino bendruoju pagalbos telefonu nurodė, kad sutuoktinis jai ir jos vaikams neduoda ramybės, nuolat skambina, reikalauja, kad sÅ«nus su juo kalbėtų, grasina, kad iÅ¡mes juos iÅ¡ namų.

Tai taip pat rodo, kad nukentėjusioji iš pradžių nevertino sutuoktinio išsakytų žodžių kaip realaus grasinimo. Taigi, iš išdėstyto matyti, kad apelianto išsakytos frazės buvo išsakytos pykčio proveržio metu, spontaniškai ir nėra pagrindo išvadai, kad apelianto grasinimai buvo išsakyti taip, kad nukentėjusiosios turėtų bijoti, jog tie veiksmai (nužudymas ar sunkus sveikatos sutrikdymas) realiai gali būti įvykdyti bei, kad apeliantas tokios nukentėjusiųjų būsenos norėjo.

Apibendrindama tai, kas pasakyta, kolegija daro iÅ¡vadÄ , jog Å¡ioje konkrečioje situacijoje nukentėjusiosioms nebuvo pakankamo pagrindo manyti, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatÄ bus įvykdytas, todėl V. J. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį Å¡ioje dalyje iÅ¡teisinamas nesant jo veikoje Å¡ios nusikalstamos veikos požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas pagrįstai grasinimÄ nukentėjusiosioms R. J. J. ir E. S. fiziÅ¡kai susidoroti, „paskandinti, uždusinti, pakasti“, iÅ¡sakytÄ per savo bendradarbį liudytojÄ A.

D., vertino kaip realų. Å i aplinkybė įrodyta liudytojo A. D. parodymais teisme, kuris patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad apelianto iÅ¡sakytus grasinimus susidoroti su nukentėjusiomis suvokė kaip realius, nes apeliantas kalbėjo pilnas pykčio ir nepasitenkinimo, agresyviai ir pakeltu balso tonu. A. D. vertino V. J. žodžius kaip rimtÄ Ä¯spėjimÄ , nes jį pažysta kaip kerÅ¡tingÄ , piktÄ Å¾mogų, kuris savo žodžius tęsi (t. 2, b. l. 22-23, t. 1, b. l. 31). Byloje nėra aplinkybių, iÅ¡ kurių bÅ«tų galima spręsti, kad Å¡is liudytojas yra suinteresuotas ir siekia apkalbėti nuteistÄ jį, tokių aplinkybių nenustatė ir pirmos instancijos teismas.

Tiek apeliantas, tiek liudytojas nurodė, kad jų santykiai nėra prieÅ¡iÅ¡ki, kad jie bendrauja. Taigi, netikėti Å¡io liudytojo parodymais, kolegija neturi pagrindo. Minėta, kad aplinkybę, jog apeliantas kaltinime nurodytu laiku, t. y. 2014 m. balandžio 23 d., 21,05 val. skambino V. D., patvirtina ir V. J. naudojamo telefono iÅ¡klotinė (t. 1, b. l. 52-54). Apylinkės teismo iÅ¡vada, kad nuteistojo iÅ¡reikÅ¡tas grasinimas buvo realus, paveikė nukentėjusiųjų psichinę bÅ«senÄ ir jos nuteistojo grasinimÄ iÅ¡sakytÄ per A.

D. suvokė kaip realų pavojų savo gyvybei, patyrė psichologinį diskomfortÄ , baimę, nervinę įtampÄ , pagrįstos byloje esančių įrodymų visetu. Pažymėtina ir tai, kad nuteistojo tyčiÄ Ä¯rodo ir tai, kad Å¡is grasinimas iÅ¡sakytas pakartotinai, tepraėjus 5 dienom po pirmo konflikto, ne spontaniÅ¡kai, o apgalvotai ir suplanuotai, kad nukentėjusiosios bijotų ir manytų, kad grasinimas realiai gali bÅ«ti įvykdytas netenkinus jo pageidavimų. Esant minėtoms aplinkybėms darytina iÅ¡vada, kad nagrinėjamu atveju V.

J. padaryta veika pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad negalima konstatuoti jo kaltės, nes grasinimas nebuvo išreikštas tiesiogiai nukentėjusiosioms, nes kaip jau minėta, grasinimas gali būti išsakytas nukentėjusiajam ne tik tiesiogiai, bet ir per kitus asmenis, grasinimas laikomas baigtu nuo grasinimo pareiškimo.Kolegija nesutinka ir su apelianto argumentu, kad jam skirtos kardomosios priemonės buvo garantas, jog jis negali įgyvendinti savo grasinimo.

Pažymėtina, kad kardomosiomis priemonėmis nuteistajam nebuvo realiai apribota laisvė laisvai judėti, todėl jų vykdymas priklauso tik nuo asmens savanoriÅ¡kumo, nepriklausomai nuo to, kokios pasekmės numatytos už kardomųjų priemonių nesilaikymÄ . Apelianto kaltės nepaÅ¡alina ir apylinkės teismo sprendimas neprijungti praÅ¡omos teismų praktikos panaÅ¡aus pobÅ«džio bylose, nes kiekvienas nagrinėjamas įvykis ir su juo susijusios aplinkybės yra individualios, be to, teismų praktikÄ formuoja ne ikiteisminio tyrimo institucijos, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Taip pat visiÅ¡kai nepagrįstas apelianto argumentas dėl jo diskriminacijos lyties atžvilgiu, nes ar padaryta nusikalstama veika, teismas sprendžia tik iÅ¡tyręs ir įvertinęs visus byloje esančius duomenis, neatsižvelgiant į asmens lytį. Apelianto iÅ¡sakyta abejonė yra bendro pobÅ«džio pasvarstymas, nenurodant kaip jis yra susijęs su nagrinėjama byla ir byloje nustatytais faktais. Dėl bausmėsApylinkės teismas už 2014 m. balandžio 23 d. padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ paskyrė apeliantui 50 parų areÅ¡to bausmę.

Apeliantas teigia, kad teismo paskirta bausmė yra per griežta, neatitinkanti bausmės tikslų ir paskirties, praÅ¡o skirti su laisvės atėmimu nesusijusiÄ bausmę. Nurodo, kad teismas nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamÄ veikÄ padarė neužilgo po pirmo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. BK 54 straipsnis nustato bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Å io straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas skiria bausmę pagal Å¡io kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ laikydamasis Å¡io kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į:

1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį;

2) kaltės formÄ ir rūšį;

3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus;

4) nusikalstamos veikos stadijÄ ;

5) kaltininko asmenybę;

6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ formÄ ir rūšį;

7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kartu pažymėtina, kad skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, kokia parinkta bausmės rÅ«Å¡is ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvÅ«s norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu bÅ«du asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).BK 145 straipsnio 1 dalyje sankcijoje nustatyta, kad asmuo už Å¡io nusikaltimo padarymÄ , baudžiamas vieÅ¡aisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areÅ¡tu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Å ios bausmės iÅ¡vardintos nuosekliai pagal jų griežtumÄ . Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas konstatavo, jog kaltinamojo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad V. J. teistas, baustas administracine tvarka, VÅ¡Ä® Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nesigydė, VÅ¡Ä® Vilniaus psichikos sveikatos centre nesigydė, kaltinamojo padarytas nusikaltimas priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų, padarytas tyčia.

Taip pat atsižvelgė į tai, kad ji padaryta po nuosprendžio paskelbimo dėl laisvės apribojimo bausmės paskyrimo už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas artimoje aplinkoje tų pačių nukentėjusiųjų atžvilgiu. Atkreipiamas apelianto dėmesys, kad teismas nėra pripažinęs jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad jis nusikaltimÄ padarė neužilgo po to, kai buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis kitoje byloje, o tik atsižvelgė į Å¡iÄ aplinkybę. Be to, teismas nėra pripažinęs, kad Å¡is nusikaltimas padarytas artimoje aplinkoje, Å¡i frazė apelianto iÅ¡traukta iÅ¡ sakinio konteksto.

Atsižvelgęs į visas aplinkybes, apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu V. J. už jo padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ paskyrė trečiÄ pagal sunkumÄ iÅ¡ keturių alternatyvių bausmių rÅ«Å¡ių – areÅ¡tÄ . Bausmės dydį nustatė artimÄ bausmės vidurkiui (BK 48 straipsnio 3 dalis).Tačiau pažymima, kad apylinkės teismas nepagrįstai vertino, kad nusikaltimÄ V. J. padarė bÅ«damas teistas. Vilniaus miesto apkaltinamasis nuosprendis, priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d.

įsiteisėjo 2014 m. rugpjūčio 29 d., o nagrinėjama nusikalstama veika padaryta 2014 m. balandžio 23 d. Pagal BK 97 straipsnio 1 dalį turinčiais teistumÄ laikomi už nusikaltimo padarymÄ nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos <...> teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad 2014 m. balandžio 16 d. apkaltinamasis nuosprendis įsiteisėjo jau po nusikaltimo padarymo, V. J., nusikaltimo padarymo dienÄ negali bÅ«ti laikomas teistu. Pagal BK 55 straipsnį, asmeniui pirmÄ kartÄ teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimÄ , teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes.

Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylos medžiagÄ mano, kad yra pagrindas iÅ¡vadai, jog skiriant bausmę nebuvo pakankamai atsižvelgta į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nusikalstamos veikos tikslus ir motyvus bei kaltinamojo asmenybę. Kolegija parinkdama bausmės rūšį atsižvelgia į apylinkės teismo motyvus skiriant bausmę bei į tai, kad V. J. dirba, nusikalstamos veikos padarymo metu nelaikomas teistu, į nusikalstamos veikos pobÅ«dį ir aplinkybes, įtemptÄ situacijÄ dėl tarp Å¡alių vykstančių skyrybų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatuota, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi bÅ«ti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiÅ¡kia, kad valstybės taikomos priemonės turi bÅ«ti adekvačios siekiamam tikslui. Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju bÅ«tina vadovautis ir protingumo, principais bei mano, kad Å¡iuo atveju yra pagrindas nuteistajam paskirti Å¡velnesnę nei trumpalaikio laisvės atėmimo (areÅ¡to) bausmę – baudÄ .Å ioje dalyje nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės, atsižvelgiant į aukščiau nurodytų aplinkybių visumÄ , V.

J. skirtina mažesnė nei BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytas šios bausmės vidurkis, t. y. 30 MGL – 941 Eur dydžio bauda.Dėl neturtinės žalos Apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai nustatė neturtinės žalos dydį. Tačiau kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka ir laiko nepagrįstais. Byloje buvo pareikšti nukentėjusiųjų R. J. J. ir E. S. civiliniai ieškiniai dėl 1000 Eur ir 600 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas ieškinius tenkino iš dalies (LR BPK 115 str. 1 d.).

Savo sprendimÄ motyvavo tuo, kad R. J. J. ir E. S. tyčiniu nusikaltimu padaryta neturtinė žala, nes jos dėl nusikalstamų kaltinamojo V. J. veikų, t.y. grasinimų sužaloti sveikatÄ arba nužudyti patyrė iÅ¡gÄ stį ir dvasinį sukrėtimÄ . Abiejų nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo iÅ¡sakyti panaÅ¡Å«s grasinimai, jos abi anksčiau jau buvo nukentėję nuo kaltinamojo fizinio smurto, todėl abi turėjo pagrindo tikėti grasinimų realumu. Atsižvelgiant į tai, nustatė vienodÄ neturtinę žalÄ nukentėjusiosioms R.

J. J. ir E. S.. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas taip pat atsižvelgė į patirtų iÅ¡gyvenimų mastÄ , žalÄ padariusio asmens kaltę ir asmenybę, jo turtinę padėtį. Teismas iÅ¡ kaltinamojo V. J. R. J. J. ir E. S. naudai priteisė po 500 Eur kiekvienai.IÅ¡ kaltinamojo V. J. nukentėjusiosios R. J. J. naudai priteistina 295 Eur advokato padėjėjos L. P. atstovavimo iÅ¡laidų (b. l. 187), praÅ¡ymas dalyje dėl kitų iÅ¡laidų (dokumentų kopijų darymo) priteisimo netenkintas.Reikalavimas dėl iÅ¡laidų už advokato paslaugas pagrįstas sÄ skaita faktÅ«ra (t. 1, b. l. 187) ir mokėjimu nurodymu (t. 1, b. l. 188-189), kaltinimas iÅ¡ dalies pasitvirtino, todėl Å¡ios iÅ¡laidos priteistos pagrįstai (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, Å¡iÄ Å¾alÄ padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes, taip pat į sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Apelianto įvykdytas nusikaltimas yra tyčinis, kadangi nuteistasis suprato kÄ daro ir norėjo taip veikti. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiosios turi teisę į neturtinės žalos atlyginimÄ .Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į saugomų vertybių svarbÄ , teisingai įvertino V. J. padarytos nusikalstamos veikos padarinius, nukentėjusiųjų interesus, teisingai suprato įstatyme įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė.

Kolegija laiko nepagrįstais apelianto argumentus, kad jo nusikalstama veika nesukėlė nukentėjusiosioms pasekmių. Å ie argumentai prieÅ¡tarauja byloje esantiems įrodymams. Teismas tiki nukentėjusiųjų nurodytoms aplinkybėms, kad dėl patirto grasinimo jos jautė baimę, įtampÄ , neigiamus iÅ¡gyvenimus, stresÄ , saugumo jausmo netekimÄ . Žala akivaizdi. Pažymėtina ir tai, kad prieÅ¡ingai nei nurodo apeliantas, Å¡ioje byloje pareikÅ¡tas ieÅ¡kinys nėra susijęs su ieÅ¡kiniu santuokos nutraukimo byloje.

Todėl teisėjų kolegija, pagal byloje nustatytas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas aplinkybes, atsižvelgiant į apeliacinio skundų argumentus, sprendžia, kad dar labiau sumažinti neturtinės žalos dydį neturi jokio teisinio pagrindo, todėl konstatuoja, kad nustatytas neturtinės žalos dydis yra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusiems padariniams, atitinka sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apeliacinio skundų argumentai tokios iÅ¡vados nepaneigia.Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 3 dalimi, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio dalį, kurioje V. J. nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, už nusikalstamos veikos padarymÄ 2014 m. balandžio 17 d., 21,09 val., panaikinti ir priimti naujÄ nuosprendį. V. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį (dėl veikos, įvykdytos 2014 m. balandžio 17 d.) iÅ¡teisinti nesant padarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kitoje dalyje nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje V. J. už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, padarymÄ (nusikalstama veika, įvykdyta 2014 m. balandžio 23 d.) paskirta 50 parų areÅ¡to bausmė. V. J., nuteistam pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį (nusikalstama veika, įvykdyta 2014 m. balandžio 23 d.), paskirti 30 MGL - 941 Eur (devynių Å¡imtų keturiasdeÅ¡imt vieno euro) dydžio baudÄ . PaÅ¡alinti iÅ¡ Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio apraÅ¡omosios dalies aplinkybę, kad nusikalstamÄ veikÄ V.

J. padarė bÅ«damas teistas. Likusios nuosprendžio dalies nekeisti.IÅ¡aiÅ¡kinti V. J., kad jis teismo paskirtÄ baudÄ privalo sumokėti per 4 mėnesius nuo Å¡io nuosprendžio priėmimo dienos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamÄ jÄ sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini), esančiÄ â€žSwedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 6801. Nustatytu laiku savanoriÅ¡kai nesumokėjus baudos, ji bus iÅ¡ieÅ¡kota priverstinai.

Kolegijos pirmininkė                                                                 Vitalija Norkūnaitė Teisėjai:                                                                                           Virginija Švedienė                                                                                                         Stasys Lemežis Nuorašas tikras:

Kolegijos pirmininkė                                                                 Vitalija Norkūnaitė