2021-05-19 Nr. AB-10769-3-62-3-02796-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-519-662/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02796-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. 2019 m. gruodžio 23 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), priteisti 200 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo kalinimo netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN, atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad Marijampolės PN administracija neaprūpino jo drabužiais ir žiemine avalyne, kurie turėjo būti išduoti, remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132. Dėl aprūpinimo drabužiais ir žiemine avalyne jis ne kartą kreipėsi į Marijampolės PN administraciją, į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių tarnybą. Kol neatsisakė vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, jam nebuvo išduota striukė, administracija išdavė 1995 m. gamybos vatinuką, bet ne striukę. Neturėdamas žieminių batų, jis negalėjo išeiti į pasivaikščiojimo kiemelį ir dėl to patyrė neigiamų išgyvenimų. 2019 m. gruodžio 3 d.–2019 m. gruodžio 4 d. parą laiko buvo patalpintas į kamerą Nr. 10, kurioje sanitarinis mazgas neatitvertas nuo kameros ploto, o pakabinta užuolaida neužtikrino visiško privatumo, nes jį galėjo stebėti prižiūrėtojai pro kameros stebėjimo langelį. Dėl to jis jautėsi pažemintas. Vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pažymėjo, kad tokiu būdu buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. 2019 m. gruodžio 11 d. nuo 8.00 val. iki 18.00 val. jis buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje, kurioje nebuvo tualeto, jis nebuvo pamaitintas, o, būdamas nevalgęs ir negėręs, jis negalėjo išgerti vaistų nuo (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjas papildomai pateiktuose paaiškinimuose teigė, kad Marijampolės PN pateikė nuotraukas, kuriose užfiksuota ne kamera Nr. 10; laikino sulaikymo kameroje prabuvo ilgą laiką – net 10 val., jam maistas nebuvo patiektas, nes jo asmeniniai daiktai, įskaitant ir indus, liko kameroje, juos pareiškėjas pasiėmė tik apie 18:00 val.; nuo 2019 m. vasario 12 d., kai jis atvyko į Marijampolės PN, jo asmeniniai drabužiai ir avalynė susidėvėjo, pajamų juos įsigyti neturi; 2020 m. sausio 13 d. jam buvo atnešti dėvėti batai, juos paimti atsisakė, nes bijojo užsikrėsti grybeliu.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas nurodė, kad:

4.1. Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 3–4 d. atliko bausmę kameroje Nr. 10. Ši kamera yra vienvietė, ji neturi atskiros sanitarinio mazgo patalpos, tačiau nuteistųjų kalinimo sąlygų gerinimui yra įrengta užuolaida, kuri atskiria miegamąją vietą nuo sanitarinio mazgo ir nuo durų. Pareiškėjui, laikomam vienvietėje kameroje, privatumas negalėjo būti neužtikrintas. Dėl privatumo neužtikrinimo pareiškėjas į Marijampolės PN administraciją ir pareigūnus nesikreipė.

4.2. 2019 m. gruodžio 11 d. dėl įvykusio konflikto su kitu nuteistuoju pareiškėjas nuo 8.00 val. iki 18.00 val. buvo patalpintas į laikino sulaikymo kamerą. Šioje kameroje jis buvo laikomas iki buvo apklaustas bei buvo nuspręsta dėl tolimesnių administracijos veiksmų. Pareiškėjui buvo sudarytos visos sąlygos fiziologiniams poreikiams atlikti, duota geriamo vandens, jis buvo pamaitintas.

4.3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 5 punktu, drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Teisės aktai nenumato privalomai išduoti naujus drabužius ar avalynę. 2019 m. vasario 12 d. pareiškėjui atvykus į Marijampolės PN, jis pasirašydamas patvirtino, kad nešios nuosavus civilinius drabužius, o nustatyto pavyzdžio specialių drabužių atsisako. Vėliau pareiškėjo raštu pateikti prašymai dėl aprūpinimo drabužiais ir avalyne buvo tenkinami, jis buvo aprūpintas avalyne ir drabužiais.

4.4. Į visus pareiškėjo raštu pateiktus skundus Marijampolės PN administracijai buvo atsakyta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo normomis. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų išgyvenimų į psichologus nesikreipė. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą ir nurodyta šios žalos piniginė išraiška neturi jokio realaus bei objektyvaus faktinio pagrindo.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad Marijampolės PN 2019 m. spalio 20 d.–2019 m. gruodžio 23 d. buvo pažeista R. K. teisė į teisės aktais nustatytą aprūpinimą šaltajam metų sezonui skirta avalyne, o 2019 m. gruodžio 11 d. – teisė į nustatytą laikino sulaikymo trukmę; kitą skundo dalį atmetė.

6. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą.

7. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl materialinio aprūpinimo, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. vasario 12 d. pateikė prašymą leisti nešioti nuosavus civilinius drabužius ir atsisakė nustatyto pavyzdžio specialių drabužių; 2019 m. birželio 3 d. pateikė prašymą išduoti reikalingus drabužius ir avalynę ir jam 2019 m. liepos 3 d. buvo išduoti batai, kuriuos jis galėjo avėti vasaros sezonu; 2019 m. lapkričio 14 d. pasirašydamas patvirtino, kad iš sandėlio gavo vatinuką; 2019 m. lapkričio 14 d. įraše, kurį padarė sandėlininkas V.

D., nurodyta, kad 42–43 dydžio žieminių batų sandėlyje nėra; Marijampolės PN Turto valdymo skyriaus sandėlininko V. D. parengtoje 2020 m. sausio 14 d. pažymoje Nr. 14107-242 „Dėl R. K. skundo“ nurodyta, kad 2020 m. sausio 13 d., t. y. po to, kai teisme buvo gautas pareiškėjo skundas, jam buvo pasiūlyti žieminiai batai, kuriuos jis atsisakė paimti. Minėtoje pažymoje sandėlininkas V. D. nurodė, kad pareiškėjas savo atsisakymą paimti batus motyvavo tuo, kad jam reikia 42, o ne 43 dydžio batų, tačiau tuo metu sandėlyje 42 dydžio batų nebuvo; toje pačioje pažymoje pareiškėjas padarė įrašą, kad batų neėmė dėl to, kad jie buvo dėvėti, o jam priklauso nauji.

Įvertinęs Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. 1R-132 redakcija; toliau – Aprašas) 2, 5, 6 punkto, Aprašo 1 priedo nuostatas, byloje pateiktus rašytinius duomenis, teismas darė išvadą, kad minėti duomenys leidžia daryti išvadą, jog iki 2019 m. gruodžio 23 d., kai pareiškėjas padavė teismui skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, Marijampolės PN nebuvo išdavę pareiškėjui šaltajam metų sezonui skirtų batų.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir Aprašo 1 priedu „Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normos“, teismas nurodė, kad Marijampolės PN pareiškėją aprūpino 2019 metais prasidėjusiam šaltajam sezonui skirtu drabužiu – vatinuku, kuris, teismo vertinimu, yra tinkamas šaltajam metų sezonui skirtas gaminys, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad Marijampolės PN pažeidė pareiškėjo teisę į nemokamą aprūpinimą sezonui skirtais drabužiais.

8. Dėl privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, teismas vertino Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16.5 nuostatas dėl sanitarinio mazgo įrengimo, Marijampolės PN paaiškinimus, byloje pateiktą patalpų schemą, iš kurios matyti, kad kamera Nr. 10, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas, yra vienvietė, ji neturi atskiro sanitarinio mazgo patalpos, tačiau esanti sanitarinio mazgo erdvė nuo gyvenamosios kameros dalies ir durų atskirta užuolaida. Teismo vertinimu, byloje pateiktos nuotraukos leidžia daryti išvadą, kad vienvietėje kameroje sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos dalies ir nuo durų atskirtas užuolaida, kuri užtikrina privatumą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde iš esmės pripažino, jog kameroje Nr. 10 yra įrengta užuolaida, atskirianti sanitarinį mazgą, tačiau pateikė vertinimą, kad ji nepakankamai užtikrina privatumą. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas, jausdamas privatumo pažeidimą, būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją su skundais dėl privatumo pažeidimo ar prašymais užtikrinti jo privatumą. Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo argumentus dėl teisės į privatumą pažeidimą teismas atmetė kaip nepagrįstus.

9. Dėl sąlygų laikino sulaikymo kameroje teismas vertino BVK 173 straipsnio 4 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) 11.2, 15 punktų nuostatas, Marijampolės PN atsiliepime pateiktus paaiškinimus, kad pareiškėjui 2019 m. gruodžio 11 d. nuo 8.00 val. iki 18.00 val. laikytam laikino sulaikymo kameroje buvo suteiktas vanduo, jis buvo pamaitintas, pareiškėjo prašymu, buvo suteikta galimybė pasinaudoti tualetu, taip pat Marijampolės PN 1-ojo saugumo valdymo skyriaus 2020 m. sausio 21 d. pažymą Nr. 14/07-363 „Dėl nuteistojo R. K. laikino sulaikymo“, kurioje nurodytos analogiškos aplinkybės. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios keltų pagrįstų abejonių ir dėl to neleistų nesiremti valstybės atstovo pateiktais duomenimis. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas 2019 m. gruodžio 12 d. Marijampolės PN pateiktu skundu prašė paaiškinti apie priežastis, dėl kurių jis laikino sulaikymo kameroje buvo laikomas 10 val. ir negavo jam skirtų vaistų; šiame skunde pareiškėjas teiginių, kad jis nebuvo pamaitintas, kad jam nebuvo suteikta vandens ar kad jis negalėjo pasinaudoti tualetu, neišdėstė. Marijampolės PN 2020 m. sausio 3 d. raštas Nr. 20/07-4 „Dėl atsakymo į skundą“ patvirtina, kad pataisos įstaiga pareiškėjui pateikė informaciją apie priežastis, dėl kurių jis 2019 m. gruodžio 11 d. nuo 8.00 val. iki 18.00 val. buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje bei papildomai nurodė, kad jam buvo sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu, suteiktas geriamas vanduo, o maitinimo metu – maistas. Atsižvelgiant į tai, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad 2019 m. gruodžio 11 d. nuo 8.00 val. iki 18.00 val. laikino sulaikymo kameroje jam nebuvo sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu, nesuteiktas geriamas vanduo ir maistas.

10. Įvertinęs BVK 144 straipsnio nuostatas, Marijampolės PN 1-ojo saugumo valdymo skyriaus 2020 m. sausio 21 d. pažymos Nr. 14/07-363 „Dėl nuteistojo R. K. laikino sulaikymo“ duomenis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1087-662/2017; 2019 m. gegužės 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3939-520/2019), pagal kurią, nustatant, kiek laiko asmuo gali būti laikomas pataisos namuose laikinojo sulaikymo (trumpalaikio laikymo) kameroje, pagal ABTĮ 4 straipsnio 7 dalyje nustatytą analogiją, taikytinas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punktas, kuriame nurodyta, kad į tardymo izoliatorių priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau nei 2 valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas dėl galbūt padaryto teisės aktų pažeidimo buvo izoliuotas ne BVK 144 straipsnio nustatyta tvarka, pareiškėjas 2019 m. gruodžio 11 d. laikino sulaikymo kameroje buvo laikomas nuo 8.00 val. iki 18.00 val., t. y. 10 valandų, todėl sprendė, kad 2019 m. gruodžio 11 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į nustatytą laikino sulaikymo trukmę.

11. Įvertinęs nustatytus kalinimo sąlygų pažeidimus, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos Marijampolės PN galėtų būti vertinamos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes apie nustatytus pažeidimus, jų pobūdį, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Teismas pažymėjo, kad iš Marijampolės PN Resocializacijos skyriaus, Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus pateiktų duomenų nėra pagrindo daryti išvadą, kad dėl patirtų išgyvenimų būtų kilę ilgalaikių ir sunkių padarinių pareiškėjo psichinei ar fizinei sveikatai. Atsižvelgęs į šią aplinkybę bei į tai, kad nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai laiko atžvilgiu truko santykinai neilgai, vadovaudamasis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už jo patirtą neturtinę žalą, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. balandžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo priteisti skunde prašomą neturtinės žalos atlyginimą. Dėl materialinio aprūpinimo pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kada buvo rašytas prašymas batams gauti ir kada sandėlininkas atnešė senus, sudėvėtus batus, jis juos atnešė tuomet, kai buvo parašytas skundas teismui, o batų pareiškėjas negavo iki šiol. Teismas neįvertino to, kad privatumas turi būti ir nuo pareigūnų. Pagal EŽTT praktiką vertinama, jog tokiu būdu, kai sanitarinis mazgas atskirtas užuolaida, o ne visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, teisė į privatumą pažeidžiama. Teismas, konstatavęs pažeidimą laikino sulaikymo kameroje, kurioje jis buvo laikomas 10 val., o buvo galima laikyti ne ilgiau nei 2 valandas, kas yra akivaizdus Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo manymu, atsižvelgiant į jo patirtą diskomfortą, turi būti priteisiama visa neturtinės žalos suma.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje yra pateikęs atsiliepimą ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus pareiškėjo teiginius, taip pat teismui yra pateikęs visus reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus, kurie visiškai atspindi atsakovo poziciją šioje byloje. Atsakovo nuomone, Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų jo laikymo sąlygų Marijampolės PN, neaprūpinus žiemine striuke ir žieminiais batais, neužtikrinus privatumo kameroje Nr. 10, naudojantis sanitariniu mazgu, 2019 m. gruodžio 11 d. pažeidus laikymo laikino sulaikymo kameroje tvarką, atlyginimo.

15. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes teisinio reguliavimo kontekste, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė. Teismas konstatavo, kad Marijampolės PN 2019 m. spalio 20 d.–2019 m. gruodžio 23 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą aprūpinimą šaltajam metų sezonui skirta avalyne; taip pat konstatavo, kad 2019 m. gruodžio 11 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į nustatytą laikino sulaikymo trukmę. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad, atsižvelgiant į jo patirtą diskomfortą, turi būti priteisiama visa neturtinės žalos suma, taip pat nesutinka su teismo vertinimu dėl privatumo sanitariniame mazge pažeidimo.

16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje jau esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

18. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

19. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

20. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės aktų taikymo aspektais bei atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių (neaprūpinimo žiemine striuke ir žieminiais batais, 2019 m. gruodžio 11 d. pažeidus laikymo laikino sulaikymo kameroje tvarką) ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, tačiau juos papildo, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

21. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė aplinkybes, kad nebuvo aprūpintas žieminiais batais, nors ne kartą kreipėsi į pataisos namų administraciją su prašymais / skundais. Apeliaciniame skunde pareiškėjas akcentuoja, kad batų negavo iki šiol.

22. Ginčui aktualioje BVK 173 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji, kurie neturi savo drabužių ir avalynės, nemokamai aprūpinami drabužiais ir avalyne pagal sezoną. Arešto bausmę atliekantys nuteistieji drabužiais ir avalyne apsirūpina patys. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. 1R-132 redakcija) 2 punkte nustatyta, kad suimtuosius (nuteistuosius), neturinčius nuosavų drabužių ir (ar) avalynės pagal sezoną bei higienos reikmenų, jais pagal aprašo 1 priede nustatytą periodiškumą nemokamai aprūpina tardymo izoliatoriaus arba pataisos įstaigos (toliau – laisvės atėmimo vieta) administracija. Arešto bausmę atliekantys nuteistieji drabužiais ir avalyne neaprūpinami. Pagal Aprašo 5 punktą drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Aprašo 6 punkte nustatyta, kad suimtajam (nuteistajam) išduodami tik tie drabužiai ir (ar) avalynė, kurie prašymo pateikimo metu yra tinkami dėvėti pagal sezoną. Aprašo 1 priede nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims išduodamos 2 poros batų, kurių dėvėjimo arba naudojimo laikas yra 2 metai.

23. Pažymėtina, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė konkrečios datos, kada raštu kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją su prašymu išduoti žieminius batus. Byloje pateiktas pareiškėjo 2019 m. spalio 25 d. prašymas Marijampolės PN direktoriui išduoti iš sandėlio reikalingus rūbus (avalynes), kuriame batai (jų dydis) atskirai nepažymėti (b. l. 27). Byloje taip pat pateiktas pareiškėjo aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne kortelėje sandėlininko V. D. ranka rašytas įrašas, kad 2019 m. lapkričio 14 d. sandėlyje žieminių batų Nr. 42–43 nėra (b. l. 28). Tai, kad pareiškėjui žieminiai batai nebuvo išduoti iki 2019 m. gruodžio 23 d. (skundo teismui padavimo dienos) galima matyti ir iš byloje pateiktos Marijampolės PN Turto valdymo skyriaus 2020 m. sausio 14 d. pažymos Nr. 14/07-242 „Dėl R. K. skundo“ (b. l. 29), kurioje nurodyta, kad žieminiai batai pareiškėjui buvo pristatyti 2020 m. sausio 13 d., tačiau jis juos atsisakė paimti, motyvuodamas tuo, kad jam reikia 42 dydžio, o ne 43 dydžio batų; šiuo momentu 42 dydžio batų sandėlyje nėra. Šioje pažymoje pareiškėjas pažymėjo, kad batų neėmė, nes buvo dėvėti, o priklauso nauji. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą aprūpinimą šaltajam metų sezonui skirta avalyne buvo pažeista nuo 2019 m. spalio 20 d. iki 2019 m. gruodžio 23 d., tačiau nemotyvavo, su kokiu įvykiu sieja šio pažeidimo pradžią. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas 2019 m. spalio 20 d. būtų teikęs prašymą pataisos įstaigos administracijai (tokių duomenų nenurodo ir pats pareiškėjas). Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą aprūpinimą šaltajam metų sezonui skirta avalyne buvo pažeista, tačiau patikslina pažeidimo laikotarpį – nuo 2019 m. spalio 25 d. iki 2019 m. gruodžio 23 d. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad žieminių batų negavo iki šiol, nagrinėjamoje byloje nevertinamos, vertinamos tik tos aplinkybės, kurias pareiškėjas buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui ir kurios teismo buvo įvertintos skundžiamame sprendime.

24. Pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde akcentavo, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu parą laiko nuo 2019 m. gruodžio 3 d. iki 2019 m. gruodžio 4 d., nes jį galėjo stebėti pareigūnai pro kameros duryse įrengtą langelį. Iš bylos medžiagos ir pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas nuo 2019 m. gruodžio 3 d. iki 2019 m. gruodžio 4 d. atliko laisvės atėmimo bausmę vienvietėje kameroje Nr. 10, kurioje neįrengta atskira sanitarinio mazgo patalpa, o privatumui užtikrinti pakabinta užuolaida. Pažymėtina, kad EŽTT yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją, pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas, laikosi nuostatos, kad aplinkybė, jog asmuo kameroje buvo laikomas vienas, savaime nereiškia, kad jo teisė į privatumą nebuvo pažeista, kadangi besinaudodamas tualetu, jis galėjo būti matomas pareigūnų, tačiau tuo metu jo teisės į privatumą pažeidimas negalėjo būti toks intensyvus, kaip kalinant jį dar su vienu asmeniu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1316-822/2020, 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-438/2020 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vertintina, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis tualetu, nebuvo pažeista. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių nei kas, nei kada jį matė, besinaudojantį tualetu.

25. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

26. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad nustatyti pažeidimai (2019 m. spalio 25 d.–2019 m. gruodžio 23 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą aprūpinimą šaltajam metų sezonui skirta avalyne; 2019 m. gruodžio 11 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į nustatytą laikino sulaikymo trukmę; 2019 m. gruodžio 3–4 d. (vieną parą) neužtikrintas pakankamas privatumas, naudojantis tualetu, kai kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas, o sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas užuolaida) sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių, kokios buvo oro sąlygos 2019 m. spalio 25 d.–2019 m. gruodžio 23 d., kurioms esant jis negalėjo eiti pasivaikščioti su turima avalyne, o jam reikėjo žieminių batų. Spalio ir lapkričio mėnesiai priskiriami rudens mėnesiams, todėl vertintina, kad pareiškėjas daugiau nepatogumų dėl šaltajam metų sezonui pritaikytos avalynės neturėjimo galėjo patirti tik 2019 m. gruodžio 1–23 d. Byloje nėra duomenų apie nustatytų pažeidimų įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, kad Marijampolės PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

27. Apibendrinant tai kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, patikslinant pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytą aprūpinimą šaltajam metų sezonui skirta avalyne pažeidimo laikotarpį, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis tualetu, 2019 m. gruodžio 3 d.–2019 m. gruodžio 4 d. buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetant kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. balandžio 15 d. sprendimą pakeisti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. balandžio 15 d. sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Pripažinti, kad Marijampolės pataisos namuose 2019 m. spalio 25 d.–2019 m. gruodžio 23 d. buvo pažeista R. K. teisė į teisės aktais nustatytą aprūpinimą šaltajam metų sezonui skirta avalyne, 2019 m. gruodžio 11 d. – teisė į nustatytą laikino sulaikymo trukmę, 2019 m. gruodžio 3 d.–2019 m. gruodžio 4 d. (vieną parą) – teisė į privatumą, naudojantis tualetu. Kitą skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė