2022-03-02 Nr. AB-4821-3-61-3-04034-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1359-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04034-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Y. K. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Y. K. J. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 21S31519 (toliau – ir Sprendimas) ir 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 6K-1250 (toliau – ir Komisijos sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departartamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad yra (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas nepagrįstai nesuteikė papildomos apsaugos, pateikė tik bendro pobūdžio informaciją, tačiau jokių duomenų apie tai, kokia beatodairiško smurto padėtis yra pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini), tinkamai neįvertinta.

4. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimo dalimi dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo įvedimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį. Atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjo išsiuntimo, rėmėsi 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalies išimtimi, tačiau minėtos išimties pareiškėjo atveju nėra. Savo elgesiu pareiškėjas niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų. Tuo tarpu atsakovo sprendimai negali būti grįsti prielaidomis, o Direktyvoje 2008/115/EB nurodytos išimtinės aplinkybės nebuvo nustatytos ar pagrįstos. Pažymėjo, kad taip pat ir draudimas pareiškėjui atvykti yra maksimalus ir visiškai neproporcingas jo lūkesčiui gauti prieglobstį. Pernelyg ilgas draudimas atvykti sukeltų nepagrįstas ir griežtas pasekmes, kuomet, pablogėjus situacijai, pareiškėjui būtų uždrausta atvykti ir prašyti prieglobsčio.

5. Pabrėžė, kad Sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas, turintis esminių prašymo tyrimo trūkumų.

6. Dėl Komisijos sprendimo neteisėtumo pareiškėjas nurodė, kad jam turėjo būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime. Komisija neįsigilino ir tinkamai neįvertino motyvų dėl pareiškėjo išsiuntimo bei draudimo atvykti.

7. Remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) 2021 m. ataskaita, (duomenys neskelbtini).

8. Atsakovas Migracijos departamentas prašė pareiškėjo skundą atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjant pareiškėjo prieglobsčio prašymą buvo įvertinta būtent pareiškėjo individuali situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Tyrimo metu nenustatyta, o ir pats pareiškėjas neįrodinėjo aplinkybių, kad jam asmeniškai kyla individuali grėsmė dėl rasės, tautybės, religijos, priklausymo socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Šiuo atveju, nors pareiškėjas nurodė, kad jo išvykimą iš kilmės valstybės bei atvykimą į Lietuvą nulėmė (duomenys neskelbtini), tačiau Migracijos departamentas, surinkęs bei įvertinęs visą aktualią su pareiškėju susijusią individualią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste, priėmė išvadą, kad nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pažymėjo, kad teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatų, jog nepaisant to, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jam gresia pavojus dėl beatodairiško smurto.

10. Pažymėjo, kad šiuo atveju Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją ir atsižvelgiant į tai priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, o jokios informacijos bei duomenų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas, nepateikė ir pats pareiškėjas. Pareiškėjas pats prašymo nagrinėjimo metu galėjo teikti papildomus duomenis apie tai, kad jis kilmės šalyje patiria sunkumus, yra diskriminuojamas, tačiau jokios Sprendimą paneigiančios informacijos nepateikė.

11. Migracijos departamentas nurodė, kad įvertinus, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto nustatytus reikalavimus, buvo įvertinta pareiškėjo individuali situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Teigė, kad remiantis EPPB pateikiama informacija, nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgęs į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, atsakovas padarė išvadą, kad Sprendime pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Migracijos departamentas neturėjo duomenų, kad situacija pareiškėjo kilmės valstybėje būtų esmingai pasikeitusi, o ir pats pareiškėjas taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta.

12. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Tokiu būdu, šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui buvo taikoma Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti.

13. Pažymėjo, kad pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, jog jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

14. Komisija sprendimo nurodė, kad, vadovaujantis 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 28 d.) 222 punktu, pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nebuvo privalomas. Atsakovas nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjas savo skunde nenurodė ir Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, jog rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

15. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Komisija neįsigilino ir tinkamai neįvertino motyvų dėl išsiuntimo bei draudimo atvykti. Pažymėjo, kad pareiškėjo Sprendime detaliai aptarti išsiuntimo ir draudimo sprendimo motyvai su kuriais Komisija sutiko. Sprendime įvertinta, kad pareiškėjas gali susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau remiantis tyrimo metu surinktais duomenimis nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas susiduria su diskriminacija ar persekiojimu dėl jo individualių savybių, todėl Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad prieglobsčio prašytojui nesuteiktinas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, kadangi jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Sprendimo 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui S. Y. K. J. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; išdėstė 4 punktą taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) piliečiui S. Y. K. J. pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Teismas taip pat atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

17. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Migracijos departartamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

18. Remiantis rašytiniais byloje pateiktais duomenimis teismas nustatė, kad:

18.1. pareiškėjas buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pasienio užkardos pareigūnų, kaip nelegaliai kirtęs Lietuvos Respublikos sieną.

18.2. Pareiškėjas 2021 m. spalio 11 d. apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

18.3. Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Tokias išvadas Migracijos departamentas padarė įvertinęs prieglobsčio prašytojo pasakojimą jo kilmės valstybės informacijos kontekste ir nenustatęs pagrindo prielaidai, jog pareiškėjas priklauso kuriai nors iš pažeidžiamų grupių. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, konstatavo, kad tyrimo metu nustytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog dėl pareiškėjo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų) jam gręsia individualaus pobūdžio persekiojimas, todėl pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitiko Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsižvelgus į tai, buvo konstatuota, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose.

18.4. Pareiškėjas, vadovaudamasis Įstatymo 1351 straipsniu, kreipėsi į Komisiją dėl Sprendimo teisėtumo. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundo netenkino.

18.5. Pareiškėjas, nesutikdama su priimtais sprendimais, su skundu kreipėsi į teismą.

19. Įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausos metu duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus, įvertino pareiškėjo paaiškinimų esminius argumentus bei pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo nurodyti argumentai, kuriais jis grindžia prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, negali būti laikytini kaip patvirtinantys Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti. Iš pareiškėjo pasakojimų teismas nustatė, kad šiuo atveju jis baiminasi dėlto, jog kilmės valstybėje galimai patirs smurtą dėl jo (duomenys neskelbtini). Nors pareiškėjas nėra nurodęs, kad yra patyręs prievartą ar kitus smurto veiksmus dėl išpažįstamo tikėjimo, tačiau jam gresiantį pavojų jis sieja su bendra kilmės valstybės situacija, susijusia su su (duomenys neskelbtini) ir sunkumais susirasti darbą.

20. Teismas taip pat iš pareiškėjo paaiškinimų nustatė, kad jis daugiau bendrais bruožais grindžia savo persekiojimo tikimybę, iš esmės nepagrįsdamas individualaus persekiojimo galimybės. Pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik pačio pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis dėl jo galimo persekiojimo ateityje, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Teismas įvertino, kad pareiškėjo šiuo aspektu nurodyti motyvai ir paaiškinimai, susiję su baime būti persekiojamam, Migracijos departamento pagrįstai pripažinti kaip nepatvirtinantys objektyvaus baimės faktoriaus. Pareiškėjo pasakojimas yra daugiau abstraktus, jame nėra konkrečios informacijos, leidžiančios vertinti, kad pareiškėjui kilmės valstybėje buvo kilęs realus pavojus, ar toks pavojus realiai gresia. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas pats nurodė, jog jam pavojus kyla dėl bendros situacijos valstybėje, susijusios su (duomenys neskelbtini).

21. Teismo vertinimu, pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) išpažįstančių asmenų persekiojimą, nors galimai ir yra realus ir pareiškėjas teoriškai galėtų susidurti su (duomenys neskelbtini), persekiojančia (duomenys neskelbtini), tačiau, įvertinus bylos medžiagą, pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, negalima vienareikšmiškai teigti, kad ši tikimybė siejama su šiuo metu vykstančiu sistemingu (duomenys neskelbtini) diskriminavimu, ar asmeniškai su pareiškėju. Tokios išvados teismas priėjo, be kita ko, atsižvelgęs į pareiškėjo argumentus, kad jis savo baimę grįžti į kilmės valstybę sieja su kolektyvine grėsme, pareiškėjo baimė yra neapibrėžta, hipotetinio pobūdžio, o veiksmai, su kuriais jis tariamai gali susidurti grįžęs į kilmės valstybę, nėra individualizuoti (pareiškėjui niekas negrasino).

22. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytas aplinkybes pripažinti įrodymais būtų pagrindas tik tuomet, jei byloje būtų ir kitų įrodinėjamas aplinkybes patvirtinančių duomenų, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių detalių, kurias būtų galima patikrinti. Kadangi pareiškėjas šių aplinkybių nedetalizavo, todėl teismas nurodė, kad atitinkamai Migracijos departamentas pagrįstai neturėjo teisinio pagrindo remtis vien tik pareiškėjo teiginiais ir įrodytomis pripažinti pareiškėjo nurodomas aplinkybes. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pasakojimas buvo neinformatyvus, abstraktus, jame nebuvo informacijos, leidžiančios vertinti, kad pareiškėjui kilmės valstybėje grėstų realus persekiojimas dėl jo socialinio statuso, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas nepagrindė tariamos baimės patirti persekiojimą kilmės valstybėje, todėl nėra ir pagrindo pripažinti, kad dėl pareiškėjo grįžimo į kilmės valstybę jam kiltų grėsmė.

23. Teismas papildomai pažymėjo, kad atsakovas, darydamas išvadas apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini), rėmėsi EPPB ataskaita, kurioje nurodoma, jog šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) beatodariškas smurtas nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo tose teritorijose asmeniui dėl jo socialinio statuso ((duomenys neskelbtini)), ar karinių veiksmų kiltų grėsmė asmens sveikatai ir gyvybei.

24. Atsižvelgęs į Migracijos departamento surinktą informaciją apie padėtį (duomenys neskelbtini), taip pat neįrodžius, kad prieš pareiškėją buvo panaudoti smurto veiksmai ar, kad jam grėsmė kyla dėl individualių aplinkybių, taip pat atsižvelgięs į tai, kad pareiškėjas be kliūčių išvyko iš savo kilmės valstybės bei į tai, kad, kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjo išvykimo iš savo kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, teismas nusprendė, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas taip pat neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas taip pat neatitiko ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

25. Teismas kritiškai įvertino ir pareiškėjo teiginius, kad atsakovas netinkamai vykdė pareigą atlikti išsamų pareiškėjo atvejo tyrimą, surinkti aktualią kilmės valstybės informaciją. Teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga nustatyta, jog Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo situaciją, rėmėsi naujausia EPPB pateikta informacija dėl smurto lygio (duomenys neskelbtini) regionuose. Taigi, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas rėmėsi oficialia, naujausia ir tarptautiniu lygiu pripažįstama informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjo prašymui, pagal jame nurodytas aplinkybes suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti. Pareiškėjo atveju Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, tuo tarpu pareiškėjas šių išvadų jokiais argumentais, ar / ir įrodymais priešingai neįrodė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginius, kad nebuvo surinkta su pareiškėjo prašymu susijusi informacija, teismas įvertino kaip nepagrįstus.

26. Vadovaujantis Tvarkos aprašo 222 punktu, teismas nurodė, kad prieglobsčio prašytojo dalyvavimas sprendžiant jo prašymą nėra privalomas, – tai Migracijos departamento diskrecija nuspręsti dėl prieglobsčio prašytojo dalyvavimo, nagrinėjant jo prašymą, būtinumo. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, sudarančių pagrindą vertinti, kad šiuo atveju turėtų būti daroma išimtis ir pareiškėjo skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Teismas nustatė, kad sprendžiant pareiškėjo klausimą nebuvo tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami tokie teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis surinkta rašytine medžiaga. Atsižvelginat į keliamo ginčo faktines aplinkybes, prašymo argumentus, Migracijos departamento surinktą medžiagą, teismas įvertino, kad Migracijos departamentui atsisakius nagrinėti pareiškėjo prašymą žodinio proceso tvarka, nėra pagrindo išvadai, jog tuo buvo pažeista pareiškėjo teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą. Pabrėžė, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

27. Teismas įvertino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, jog pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs dar kokių nors teisės pažeidimų. Migracijos departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, savo veiksmais ar neveikimu būtų tikslingai vilkinęs ar klaidinęs tyrimą, būtų pateikęs melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę ar kitų aplinkybių, kurios sąlygotų taikyti maksimalų draudimo atvykti terminą.

28. Taigi, teismas priėjo prie išvados, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Atsižvelgęs į tai, kad Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką teismo sumažinta iki dvejų metų, teisms padarė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

29. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III. 30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visa apimtimi.

31. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus.

32. Pareiškėjas nesutinka ir su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas nurodė, jog tam, kad (duomenys neskelbtini).

33. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad naujesni duomenys patvirtina, jog nuo 2019 m. (duomenys neskelbtini) veikla sustiprėjo, ji ir toliau kontroliuoja pogrindinius tinklus, vykdo išpuolius. Pareiškėjo vertinimu, priklausymo religinei mažumai, kurios atžvilgiu buvo naudojama intensyvi prievarta, vyko genocidas, kuri (duomenys neskelbtini) yra diskriminuojama, atsakovas turėjo suteikti prieglobstį dėl visiškai pagrįstos baimės patirti persekiojimą. Smurto ir kankinimų grėsmė yra padidėjusi, pareiškėjo teiginiai ir nuogąstavimai dėl saugumo atitinka (duomenys neskelbtini). (Duomenys neskelbtini) atžvilgiu atliekami veiksmai, požiūris gali būti prilyginami kankinimui ir žmogaus orumo negerbimui, žiauriam elgesiui, kas sąlygoja papildomos apsaugos suteikimo poreikį.

34. Nepagrįsti argumentai, kad (duomenys neskelbtini).

35. Prieglobsčio prašymas buvo atmestas, motyvuojant tuo, kad pareiškėjo pasakojimas nebuvo nuoseklus ir detalus, tačiau pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad yra labai jauno amžiaus, neturi tinkamo išsilavinimo ir gyvenimiškos patirties, todėl negalima iš jo reikalauti detalaus ir nuoseklaus pasakojimo apie su prieglobsčio prašymu susijusias aplinkybes. Pareiškėjo pasakojimas buvo nuoširdus, išsamus bei detalus pagal jo individualų suvokimą ir vertinimą sudėtingų gyvenimo aplinkybių, su kuriomis jam teko susidurti ir išgyventi. Aplinkybė, kad pareiškėjas prisistatė tikru vardu ir pavarde patvirtina jo sąžiningumą. Bet kuriuo atveju, prieglobsčio prašymas negali būti atmestas dėl prieglobsčio prašytojo pasakojimo ypatumų, nes individuali persekiojimo grėsmė priklauso nuo objektyvių gyvenimo aplinkybių, o ne nuo pareiškėjo pasakojimo ir aplinkybių vertinimo.

36. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia žiaurus elgesys, nužudymas, jam turėjo būti suteikta papildoma apsauga, jis atitinka minėtas įstatymo nuostatas.

37. Atsakovas rėmėsi EPPB ataskaita ir nurodė, kad 2021 m. EPPB ataskaitoje nurodoma, jog šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjas teigia, kad iš esmės EPPB ataskaita yra rekomendacinio pobūdžio: „šalies nurodymai nėra privalomi. Nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymus iš tam tikros kilmės šalies, valstybės narės raginamos atsižvelgti į bendrą analizę ir rekomendacijas. Tačiau jie jiems nėra privalomi. Be to, bendros analizės ir gairės neatleidžia nacionalinių prieglobsčio institucijų nuo pareigos individualiai, objektyviai ir nešališkai nagrinėti kiekvieną tarptautinės apsaugos prašymą“. Be to, apibendrinama informacija yra iki 2020 m. spalio mėn., taigi, vienerių metų senumo. Atsižvelgiant į tai, atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. To nepadarius nėra pagrindo atsakovo išvadai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto.

38. Pareiškėjas apibendrina, kad prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas.

39. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

40. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

41. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas 2022 m. sausio 12 d. pateikė prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiais veiksmais patvirtindami, kad persekiojimas kilmės valstybėje jam negresia. Migracijos departamentas 2022 m. sausio 14 d. priėmė sprendimą Nr. 22S57749, kuriuo nusprendė pripažinti Migracijos departamento 2021 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. 21S31519 rezoliucinės dalies 2-4 punktus netekusiais galios; grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 42. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

43. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

44. Teisėjų kolegija, visų pirma, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta apeliaciniame skunde, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

45. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra susijusios tarpusavyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

46. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

47. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

48. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, kad prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

49. Byloje nustatyta, kad prašymo suteikti prieglobstį motyvas – priklausymas (duomenys neskelbtini).

50. Teisėjų kolegija nustatė, kad Migracijos departamentas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje ir surinktos informacijos kontekste įvertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Migracijos departamentas Sprendime, vadovaujantis 2021 m. EPPB ataskaita, nustatė, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taigi, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo kilmės šalyje (gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo atveju Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią EPPB skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertinimas atsispindi skundžiamame Sprendime. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai.

51. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, nurodo, kad pareiškėjas rėmėsi tik bendro pobūdžio pasakojimu apie jam galimai gresiančio persekiojimo baimę. Migracijos departamentas pagrįstai nurodė, kad nors pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, dėl ko jam galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje.

52. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai). Priešingai, atsakovas surinko ir ištyrė naujausią, aktualiausią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją. Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (jo gyvenamojoje vietoje) tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad kilmės valstybėje gali būti persekiojamas, ar kiltų kokia nors grėsmė.

53. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju apskritai nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę.

54. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Be to, atsižvelgiant į surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

55. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Migracijos departamento Sprendimo dalys, kuriomis nuspręsta pareiškėją išsiųsti į (duomenys neskelbtini) ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento Sprendimą ir pirmosios instancijos teismo išvadas, sprendžia, kad Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus, yra pagrįsta ir teisėta. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl minėta Sprendimo dalis yra nepagrįsta, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija.

56. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S.Y. K. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius