2016-05-17 Nr. AB-10833-3-61-3-02608-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-59-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02608-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti darbo užmokesčio skirtumą – 48 403,50 Lt, susidariusį tarp faktiškai apskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kuris turėjo būti mokamas, jei nuo 2009 m. gegužės 1 d. nebūtų buvęs sumažintas pareiginės algos koeficientas, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. – pareiginės algos priedas už kvalifikacinę klasę.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2003 m. gegužės 30 d. yra statutinis valstybės tarnautojas, o nuo 2007 m. vasario 1 d. – Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Korupcijos prevencijos valdybos Antikorupcinio vertinimo skyriaus viršininkas (A lygio 16 kategorijos pareigybė). Nuo 2007 m. birželio 7 d. pareiškėjui suteikta I kvalifikacinė kategorija bei skirtas 45 proc. pareiginės algos dydžio priedas. Pareiškėjas nurodė, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d., buvo sumažinti 15-20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo sumažinti 11-20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai, o Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymu, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d., buvo sumažinti priedai už kvalifikacines kategorijas. Įsigaliojus šiems įstatymams, pareiškėjo einamos 16 kategorijos pareigybės koeficientas iš pradžių sumažintas nuo 8,7 iki 8,4, vėliau - iki 8,1, pareiškėjui už kvalifikacinę kategoriją skirtas pareiginės algos priedas sumažintas nuo 45 proc. pareiginės algos dydžio iki 30 proc. pareiginės algos dydžio. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir darė išvadą, jog darbo užmokestis jam buvo skaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis neteisėtais pripažintais įstatymais, tuo pažeidžiant jo teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Atsakovai Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įsigaliojimo, pareiškėjo reikalavimų daliai, kuria prašoma priteisti darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2010 m. birželio mėn., taikyti senatį bei atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas neginčijo, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu ėjo prašyme nurodytas pareigas, tačiau teigė, jog sumažintas darbo užmokestis pareiškėjui buvo mokamas laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų, o šiuo metu nėra priimtas toks teisės aktas, kuriuo vadovaudamasi Tarnyba galėtų pareiškėjui išmokėti jo prašomą darbo užmokesčio skirtumą. Atsakovas pažymėjo, jog Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, be kita ko, konstatuota įstatymų leidėjo pareiga nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė per protingą laiką juos turi kompensuoti. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog Konstitucinio Teismo nutarimas negali būti taikomas iki jo įsigaliojimo dienos. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalimi bei 301 straipsniu, nurodė, jog pareiškėjas skundą 2013 m. liepos mėn. pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2010 m. birželio mėn. imtinai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, A. B. priteisė 35 780,74 Lt valstybės pareigūno darbo užmokesčio nepriemoką (gyventojų pajamų, valstybinio socialinio draudimo ir kiti mokesčiai neišskaičiuoti) už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 11 d. iki 2013 m. birželio 30 dienos.

Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo ir Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto nuostatomis, pažymėjo, jog Tarnybos pareigūno darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos stažą, tarnybinį rangą, kvalifikacinę kategoriją, taip pat priemokos, nurodė, kad 16 kategorijai iki 2009 m. gegužės 1 d. taikytas pareiginės algos koeficientas 8,7, nuo 2009 m. gegužės 1 d. buvo sumažintas iki 8,4, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. – iki 8,1, tuo tarpu iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. Tarnybos pareigūnams pagal Valstybės tarnybos įstatymą už 1 kvalifikacinę kategoriją taikytas 45 proc. pareiginės algos dydžio priedas nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo sumažintas iki 30 proc. pareiginės algos dydžio.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, rėmėsi bylose dėl darbo užmokesčio, pensijų ir kitų nepriemokų susiklosčiusia teismų praktika ir sprendė, jog nekonstituciniais pripažintų teisės aktų priėmimu pažeistos pareiškėjo teisės turi būti ginamos. Teismas pažymėjo, jog nepriemokai atsiradus dėl neteisėtų Lietuvos Respublikos Seimo veiksmų, ji turi būti priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, o ne iš pareiškėjo darbdavio.

Teismas vadovavosi Darbo kodekso 27 straipsniu, Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu ir, atsižvelgęs į tai, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ), nei Valstybės tarnybos įstatyme nėra numatytas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, nurodė, jog valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas 3 metų senaties terminas, numatytas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje. Teismas vertino tai, kad į teismą su skundu pareiškėjas kreipėsi 2013 m. liepos 11 d. ir nurodė, jog pareiškėjo reikalavimai tenkintini nuo 2010 m. liepos 11 dienos. Atsižvelgęs į taikytiną senaties terminą bei remdamasis Tarnybos pateikta 2013 m. rugsėjo 3 d. pažyma apie pareiškėjo darbo užmokestį, teismas apskaičiavo, jog pareiškėjui priteistinas darbo užmokesčio skirtumas – 35 780,47 Lt.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. sprendimą, kuriame paaiškinta, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, preziumuojama, jog jis atitinka Konstituciją, o jo pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti, ir teigia, kad pareiškėjo darbo užmokestis pagal teisės normas, kurios 2013 m. liepos 1 d. Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, buvo ne tik sumažintas, bet ir išmokėtas, iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, todėl Tarnyba laikėsi tuo metu galiojančių įstatymų, t. y. sumažindama ir išmokėdama darbo užmokestį pareiškėjui veikė teisėtai.

Atsakovas pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m liepos 1 d. nutarimu taip pat nurodė, ką šioje situacijoje turi daryti įstatymų leidėjas – ne tik pakeisti Konstitucijai prieštaraujančias nuostatas, bet ir numatyti jas taikant asmenų patirtų praradimų kompensavimo tvarką, kompensavimas turi vykti per protingą terminą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad, įgyvendindamas šį įpareigojimą, įstatymų leidėjas 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimą reglamentuojančio įstatymo projektą ir pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą.

Atsakovų teigimu, nesant jokio norminio akto, kuriuo vadovaudamasi Tarnyba galėtų pareiškėjui išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, nėra teisinio pagrindo išmokėti priteistą sumą.

Pareiškėjas A. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Konstitucijos 30 straipsnį bei 109 straipsnį, pirmosios instancijos teismo argumentus, pažymi, jog tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas įpareigojo Lietuvos Respublikos Vyriausybę parengti įstatymo, kuris numatys dėl nepagrįsto darbo užmokesčio sumažinimo atsiradusių praradimų kompensavimo mechanizmą, projektą dar nereiškia, jog toks įstatymas bus priimtas. Tokią poziciją pareiškėjas grindžia Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, nurodo manąs, kad kartą priėmęs Konstitucinio Teismo praktikai prieštaraujančius teisės aktus, įstatymų leidėjas gali tai padaryti dar kartą. Pareiškėjas pažymi, kad šiems teisiniams santykiams taikant trejų metų senaties terminą, Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatų įgyvendinimas gali būti vilkinamas, siekiant sumažinti galimybę po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo į teismą nesikreipusiems asmenims prisiteisti patirtus praradimus. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-238/2013, kurioje teismas pažymėjo, jog teisinis reguliavimas, numatęs nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo tvarką, neapribojo pareiškėjo teisės ginti savo pažeistas teises teisme, o tik numatė alternatyvų (neteisminį) problemos sprendimo būdą bei nurodė, kad bendras laikotarpis už kurį išmokama neišmokėto darbo užmokesčio dalis negali viršyti trejų metų. Pareiškėjo manymu, nustačius kompensavimo mechanizmą, terminas, už kurį turi būti grąžinama neišmokėto darbo užmokesčio dalis, neturi būti trumpesnis nei treji metai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. B. nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2013 m. liepos mėn. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus pareiginės algos koeficientą ir pareiginės algos priedą už kvalifikacinę kategoriją, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimus tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, neišmokėtą valstybės pareigūno darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. vasario mėnesio.

Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad nėra priimtas joks norminis teisės aktas, kuriuo vadovaudamasi Tarnyba galėtų pareiškėjui išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, todėl prašoma pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo tenkinti pareiškėjo reikalavimai, panaikinti ir pareiškėjo skundą visiškai atmesti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjo darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2013 m. liepos mėn. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.

Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjo reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjo teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Specialiųjų tyrimų tarnybos.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti tik Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme ši institucija taip pat dalyvavo kaip atsakovas, vėliau tapo atsakovo atstovu ir savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės. Dėl tos pačios priežasties teisėjų kolegija nepasisako ir dėl pareiškėjo patikslintame atsiliepime į apeliacinį skundą išsakytų argumentų, liečiančių terminą, už kurį turi būti grąžinamas darbo užmokestis.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Atsakovo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. B. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis Veslava Ruskan