2016-01-21 Nr. AB-1609-3-64-3-02749-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-267-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02749-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 350 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad nuo 2011 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. gegužės 30 d. buvo laikomas Šiaulių TI perpildytose kamerose 23 valandas per parą, todėl nebuvo galimybės pajudėti, pasimankštinti, trūko oro, skaudėjo galvą, negalėjo gerai išsimiegoti, tapo irzlus ir nervingas. Dėl tos priežasties, kad kameros buvo perpildytos, dažnai kildavo konfliktai. Kalinamas netinkamomis sąlygomis pareiškėjas patyrė neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pašlijo sveikata.

Šiaulių tardymo izoliatorius pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas nuo 2011 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. gegužės 30 d. Šiaulių TI pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą prašė taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos. Pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu, su kuriuo susijusiems reikalavimams netaikoma ieškinio senatis, buvo laikomas kamerose su dar 2–9 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,51 kv. m iki 10,7 kv. m ploto. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nebuvo pastovus, dalis buvo kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojami į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką jų nebūdavo kameroje.

Minėta aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes, daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims teko daugiau kameros bendro ploto. Pareiškėjas Šiaulių TI per laikotarpį, su kuriuo susijusiems reikalavimams dėl neturtinės žalos reikšti nesuėjęs senaties terminas, iš viso buvo laikomas 563 dienas. Pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūdavo gyvenamojoje kameroje. Nors pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių nedetalizavo.

Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Anot Šiaulių TI, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie būtų pagrindas konstatuoti neturtinę žalą dėl jo laikymo Šiaulių TI tariamai netinkamomis sąlygomis. Todėl, nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Šiaulių TI taip pat prašė teismo, sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą, atsižvelgti į tai, kad laisvės atėmimo įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, o tardymo izoliatoriaus administracija neatliko jokių veiksmų išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjas laikytas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis su pertraukomis, todėl padaryti pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu buvo mažareikšmiai ir nesukėlė jam ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 3 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2011 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. gegužės 30 d., o į teismą kreipėsi 2014 m. lapkričio 12 d., todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 16 d. iki 2011 m. lapkričio 11 d. turi būti taikomas ieškinio senaties terminas, nustatytas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 565 dienas Šiaulių TI buvo laikomas kamerose, kur jam tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus. Tačiau iš pateiktų duomenų nustatyti tiksliai, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, teismas neturėjo galimybių. Tikslios informacijos apie pareiškėjui tekusį kamerų plotą Šiaulių TI nepateikė. Todėl teismas konstatavo, kad laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas visas 565 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus. Įvertinęs tai, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas laikėsi pozicijos, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Atsižvelgęs į šias aplinkybes ir minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, teismas konstatavo, kad toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu.

Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu būtų buvę atlikta Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų, ar kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitinka higienos normų reikalavimus. Kitų įrodymų dėl netinkamų kamerų būklės byloje nėra. Todėl, teismo nuomone, konstatuoti, kad Šiaulių TI pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, nėra pagrindo.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą bei tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, atkreipęs dėmesį į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teismas priteisė pareiškėjui 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teigia, kad pareiškėjas Šiaulių TI administracijos nebuvo supažindintas su teisės aktais, kurie reglamentuoja kalinimo sąlygas laisvės atėmimo įstaigoje ir negalėjo žinoti, kad jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas yra pažeidžiamos. Dėl šios priežasties pareiškėjas prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir tenkinti jo apeliacinį skundą visa apimtimi. Paaiškina, kad nors kalinami asmenys tam tikru metu nebūdavo kameroje, tačiau po kelių valandų jie grįždavo, todėl asmenų skaičiaus kaita kamerose nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės nustatant pareiškėjui tekusį kalinimo plotą Šiaulių TI. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas, todėl priėmė neobjektyvų sprendimą.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo pažeidžiamas teises į tinkamas kalinimo sąlygas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turi būti skiriamas kalinamajam. Todėl vien tik asmens kalinimas mažo ploto sąlygomis ne visada suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis. Anot Šiaulių TI, pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų laisvės atėmimo įstaigoje laikomų asmenų. Jokių aplinkybių, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, nenustatyta. Todėl, Šiaulių TI teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai įvertinus visus bylos duomenis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas teigia, kad jam neturtinė žala padaryta dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. gegužės 30 d. Šiaulių TI pateikta 2014 m. lapkričio 21 d. pažyma Nr. 69/06-5619 „Dėl nuteistojo M. R. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (b. l. 34) patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas jo nurodytu laikotarpiu. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2014 m. lapkričio 12 d. (b. l. 4). Todėl nagrinėjamu atveju daliai pareiškėjo reikalavimo yra pasibaigęs 3 metų senaties terminas, numatytas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senatį Šiaulių TI prašė taikyti.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į pareiškėjui padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas viso kalinimo Šiaulių TI metu žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas. Aplinkybė, kad pareiškėjas Šiaulių TI galbūt nebuvo supažindintas su kalinimo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais, nepaneigė pareiškėjo galimybės kreiptis į teismą ankščiau, nurodant faktines aplinkybes, dėl kurių jis jautėsi patyręs neturtinę žalą. Kitų argumentų, kurių pagrindu būtų galima atnaujinti praleistą senaties terminą pagal Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalį pareiškėjas nenurodė. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už galimai netinkamas kalinimo sąlygas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 16 d. iki 2011 m. lapkričio 11 d. pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma gali būti teisinga.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad nors asmenys, su kuriais buvo kalinamas, tam tikru metu nebūdavo kameroje, tačiau po kelių valandų jie grįždavo, todėl asmenų skaičiaus kaita kamerose nagrinėjamu atveju neturėjo esminės reikšmės pareiškėjui tekusiam kalinimo plotui Šiaulių TI. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi byloje pateikta Šiaulių TI informacija apie pareiškėjo kamerų plotą bei jose laikomų asmenų kartu su pareiškėju skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. lapkričio 12 d. iki 2013 m. gegužės 30 d. (b. l. 34), pažymi, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas 565 paras. Atkreiptinas dėmesys, kad įrodinėjimo pareiga dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo pareiga, kad ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietoje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka Šiaulių TI. Kadangi nustatyti tiksliai, kiek laiko Šiaulių TI pareiškėjas buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis, iš pateiktų duomenų nėra galimybės, konstatuotina, jog visas 565 paras pareiškėjas buvo kalinamas vienam asmeniui tenkančio ploto sąlygomis, kurios neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytos 3,6 kv. m minimalios ploto normos.

Nustatyta, kad Šiaulių TI pažeidė Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Todėl Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde (b. l. 52–54) nenurodė argumentų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti kitus Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Teisėjų kolegijai įvertinus byloje esančius duomenis, nėra pagrindo išvadai, jog Šiaulių TI padarė kitus pažeidimus pareiškėjo atžvilgiu.

Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui nagrinėjamu atveju, būtina atsižvelgti į byloje konstatuotas aplinkybes apie tai, kad pareiškėjas mažesnėmis nei 3,6 kv. m ploto sąlygomis Šiaulių TI buvo kalinamas 565 paras. Nors iš pateiktų duomenų apie pareiškėjui tekusį kalinimo plotą akivaizdu, kad tam tikru metu jis buvo kalinamas tinkamomis ploto sąlygomis, tačiau, atsižvelgus į ilgą pareiškėjo kalinimo laikotarpį bei tai, jog pareiškėjo kamerose dalį ploto užėmė baldai, todėl pareiškėjui tam tikru metu teko itin mažai kalinimo ploto, neabejotina, kad tokios sąlygos jam sukėlė didelius nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus. Tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laivių apsaugos konvencijos 3 straipsnis. Remiantis minėtais argumentais, pirmosios instancijos teismo priteistas atlyginimas nėra pakankamas kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Teisėjų kolegijos nuomone, pagrįsta suma pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti nagrinėjamu atveju yra 5 000 Eur.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos mastą ir priteisė nepakankamą atlyginimą pareiškėjui. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo M. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo M. R. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė