2017-01-19 Nr. AB-1523-3-62-3-01076-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-460-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01076-2013-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.3; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. B., V. P., R. Š. ir A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lazdijų rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai I. B., V. P., R. Š. ir A. V. su 2013 m. rugsėjo 12 d. skundu, kurį vėliau patikslino (toliau abu kartu vadinami skundu), kreipėsi į teismą, prašydami priteisti jiems iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: I. B. – 8 617,05 Eur (29 752,94 Lt), V. P. – 9 019,57 Eur (31 142,76 Lt), R. Š. – 7 905,72 Eur (27 296,87 Lt), A. V. – 8 282,06 Eur (28 596,28 Lt).

Pareiškėjai nurodė, kad yra Lazdijų rajono teismo teisėjai. Jie nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 3 d. (V. P. iki 2012 m. rugsėjo 7 d.) pagal Lazdijų rajono apylinkės teismo pirmininko patvirtintus Teisėjų darbo (budėjimo) poilsio bei švenčių dienomis grafikus budėjo namuose ir darbe, nes privalėjo užtikrinti, kad per Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse ir Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatytus terminus būtų išspręsti kardomųjų priemonių skyrimo bei užsieniečių sulaikymo klausimai. Pareiškėjai Lazdijų rajono apylinkės teismui pateikė prašymus išmokėti jiems priklausantį darbo užmokestį, tačiau teismas atsisakė tai padaryti, motyvuodamas tuo, kad teismui skirti 2013 m. biudžeto asignavimai darbo užmokesčiui yra nepakankami, be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymu, teismas neturi teisės vykdyti tokio apmokėjimo. Pareiškėjų nuomone, toks atsisakymas yra neteisėtas, nes užmokestis už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, turėjo būti išmokėtas, tačiau iki 2013 m. gegužės 3 d. galiojęs teisinis reguliavimas leido teisėjams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, iš viso nemokėti už darbą, jei atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme šiam tikslui nepakako lėšų teismui nustatytuose asignavimuose, skirtuose darbo užmokesčiui mokėti. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog nepakankamas finansavimas ir specialaus įstatymo, reguliuojančio teisėjų darbo užmokesčio klausimus, nebuvimas negali būti pateisinamas pagrindas pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisę gauti teisingą atlyginimą už darbą švenčių ir poilsio dienomis.

Pareiškėjai taip pat prašė atnaujinti praleistą senaties terminą bei neatidėti sprendimo vykdymo. Nurodė, kad jiems buvo žinoma apie pastangas nustatyti Lietuvos Respublikos Konstitucijai neprieštaraujantį teisėjų darbo užmokesčio reguliavimą, todėl pareiškėjai, būdami pagarbūs ir lojalūs valstybei, saugodami savo profesijos garbę bei prestižą, stengėsi išvengti teisminių ginčų su valstybe ir pagrįstai tikėjosi, kad po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo nurodytas klausimas bus tinkamai sureguliuotas. Teisėjų tarybai 2013 m. gegužės 3 d. nutarimu Nr. 13p-67-(7.1.2) patvirtinus Pavyzdinį atlyginimo bei kompensavimo teisėjams už viršvalandinį darbą bei darbą poilsio ir švenčių dienomis tvarkos aprašą, paaiškėjo, kad bylai aktualiu laikotarpiu kilę darbo apmokėjimo klausimai nėra sureguliuoti, o taikyti šį teisinį reguliavimą atgal buvo atsisakyta, todėl pareiškėjams neliko nieko kito, tik savo pažeistas teises ginti teisme. Pažymėjo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog yra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 248 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės atidėti sprendimo vykdymą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą, o priėmus pareiškėjams palankų teismo sprendimą, jo įvykdymą atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, atsakovas nurodė, kad pareiškėjams atlyginti už budėjimus poilsio dienomis būtų galima tik tokiu atveju, jeigu jie būtų atlikę konkrečias funkcijas: sprendę suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių klausimus ar kt. Byloje esantys budėjimo grafikai nepatvirtina, kad pareiškėjai realiai vykdė šias funkcijas, todėl jų reikalavimai turėtų būti atmesti. Be to, atsakovo nuomone, pareiškėjų reikalavimams turėtų būti taikomas trejų metų senaties terminas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lazdijų rajono apylinkės teismas prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Lazdijų rajono apylinkės teismas sutiko, kad pareiškėjų darbas poilsio ir švenčių dienomis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 3 d. nebuvo apmokamas ir kad nesant kitokios Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytos užmokesčio už darbą poilsio ir švenčių dienomis tvarkos, turėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos, reguliuojančios panašius santykius. Pažymėjo, kad remiantis galiojusiu teisiniu reguliavimu, vienkartinės priemokos už pareiškėjų darbą poilsio ir švenčių dienomis nebuvo galimas dėl nepakankamų teismui skiriamų biudžeto asignavimų darbo užmokesčiui. Trečiajam suinteresuotam asmeniui darbo užmokesčiui už 2009 m. sumokėti nepakako 86,4 tūkst. Lt, už 2010 m. – 78,4 tūkst. Lt, už 2012 m. – 32,1 tūkst. Lt, o 2013 m. numatoma 31 tūkst. Lt skola. Nepakankant lėšų darbo užmokesčiui, 2010 m. teismo darbuotojams buvo suteikta 116 dienų nemokamų atostogų. Pažymėjo, kad pareiškėjui R. Š. už darbą poilsio ir švenčių dienomis 2011 m. buvo išmokėta 365,98 Lt vienkartinė priemoka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimu pareiškėjų I. B., V. P., R. Š. ir A. V. skundą patenkino visiškai.

Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad teisėjų darbo užmokesčio teisinis reguliavimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tačiau nebuvo keičiamas taip, kad jai neprieštarautų, atsižvelgęs į pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, sprendė, kad, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais ieškinio senaties terminas turi būti atnaujintas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu (V. P. iki 2012 m. rugsėjo 7 d.) dirbo Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjais. Nurodytais laikotarpiais jie budėjo poilsio ir švenčių dienomis pagal teismo pirmininko patvirtintus grafikus, tačiau už tai jiems nebuvo kompensuota. Tik pareiškėjui R. Š. Lazdijų rajono apylinkės teismo pirmininko 2011 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. R-51 buvo skirta 365,98 Lt vienkartinė priemoka.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime pripažino, jog Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (Žin., 2008, Nr. 131-5022) tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Po minėto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pakeistos, taip pat nebuvo priimtas kitas teisės aktas, kuriuo būtų nustatytas kompensavimas teisėjams už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose, todėl nagrinėjamu atveju teisinio reguliavimo spraga turi būti užpildyta taikant Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis).

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 155 straipsnio 3 dalimi, 193 straipsniu, 194 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, teigė, kad yra būtina nustatyti, ar tomis savaitėmis, kuriomis pareiškėjai budėjo pagal grafiką poilsio dienomis, buvo (nebuvo) viršyta darbo laiko trukmė. Nustačius, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjams budint pagal grafiką poilsio dienomis buvo viršyta darbo laiko trukmė, turėtų būti sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso 155 straipsnio 3 dalies ir 193 straipsnio nuostatų taikymo išmokos už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis dydžiui apskaičiuoti. Nesant duomenų, jog pareiškėjų darbo laiko trukmė bylai aktualiu laikotarpiu buvo viršyta, turėtų būti sprendžiama dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už budėjimus pagal grafiką poilsio dienomis. Nustačius, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu budėjo namuose, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 155 straipsnio 2 dalimi, toks budėjimų laikas turi būti prilyginamas ne mažiau kaip pusei darbo laiko, t. y. kiekvienas budėjimas namuose, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai budėdavo po 8 valandas, prilyginamas 4 darbo valandoms. Teismas atkreipė dėmesį, kad budėjimo vertinimas skiriasi tik pagal tai, kur jis yra atliekamas, jokie kiti vertinimo kriterijai, taip pat ir aplinkybė, ar budėjimo metu realiai buvo atliekamos tam tikros darbo funkcijos, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 155 straipsnyje nėra nustatyti.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktus budėjimo grafikus bei žiniaraščius, padarė išvadą, kad Lazdijų rajono apylinkės teismo patikslintose pažymose apie pareiškėjams numatytą priskaičiuoti darbo užmokestį už budėtą laiką namuose poilsio ir švenčių dienomis skaičiavimai buvo atlikti tinkamai, t. y. skaičiuojant apmokamų valandų skaičių, buvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjai budėjo namuose, taip pat vertinta, ar tomis savaitėmis, kuriomis pareiškėjai budėjo pagal grafiką poilsio dienomis, buvo (nebuvo) viršyta darbo laiko trukmė, ir, atsižvelgiant į tai, neišmokėto darbo užmokesčio dalies skaičiavimai atlikti pagal atitinkamas Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas – už budėjimus šventinėmis dienomis skaičiuotas dvigubas darbo užmokestis, už budėjimus poilsio dienomis, kai buvo viršyta darbo laiko trukmė – pusantro darbo užmokesčio, o už budėjimus poilsio dienomis, kai nebuvo viršyta darbo laiko trukmė – vidutinis darbo užmokestis. Remdamasis šiomis Lazdijų rajono apylinkės teismo pažymomis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai I. B. už budėjimus pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis 2009–2013 m. nepagrįstai nebuvo išmokėta 29 752,94 Lt (8 617,05 Eur), pareiškėjui R. Š. – 27 296,87 Lt (7 905,72 Eur), pareiškėjai A. V. – 28 596,28 Lt (8 282,06 Eur), o pareiškėjui V. P. už budėjimus pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis 2009–2012 m. – 31 142,76 Lt (9 019,57 Eur) darbo užmokesčio, ir šias sumas pareiškėjams priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjams nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė 2009–2013 m., o Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas dar 2011 m. pripažino, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (Žin., 2008, Nr. 131-5022) tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismas padarė išvadą, kad papildomas delsimas kompensuoti už budėjimus 2009–2013 m., nesant išsamių, įrodymais pagrįstų atsakovo motyvų, prieštarautų teisingumo ir protingumo principams, todėl atsakovo atstovo prašymo dėl sprendimo vykdymo atidėjimo netenkino.

III. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliantas paaiškina, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies redakcijoje, galiojusioje nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2011 m. vasario 17 d., buvo nustatyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka. Ji mokama neviršijant atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Jeigu šių lėšų nepakanka, taip pat jei teisėjas institucijoje nėra išdirbęs visų metų, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad 1 dalyje nurodytų priemokų dydžių nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką nustato Teisėjų taryba.

Teisėjų taryba 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-211-(7.1.2) patvirtino Vienkartinės priemokos teisėjams nustatymo ir išmokėjimo sąlygų bei tvarkos aprašą, kurio 3 punkte buvo nustatyta, kad vienkartinė priemoka teisėjams mokama neviršijant atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Jei šių lėšų nepakanka, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui. Teisėjų taryba 2009 m. kovo 24 d. priėmė nutarimą Nr. 13P-71-(7.1.2) „Dėl pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir įpareigojo teismų pirmininkus patvirtinti teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis, apskaitos ir vienkartinės priemokos apskaičiavimo ir išmokėjimo sąlygas bei tvarką. Tiek Teisėjų tarybos 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-211-(7.1.2), tiek 2009 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) patvirtintuose aprašuose viršvalandinio darbo apmokėjimo nuostatos yra tapačios – vienkartinė priemoka išmokama neviršijant teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui kalendorinių metų gruodžio mėnesį; dydis yra nustatomas atsižvelgiant į teisėjo teisme dirbtą laiką per kalendorinius metus, viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, išnagrinėtų bylų skaičių ir bendrą krūvį.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kokius procesinius veiksmus pareiškėjai atliko poilsio dienomis ir ar apskritai juos atliko. Pateikti budėjimo grafikai nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėjai nurodytomis poilsio dienomis būtų atlikę procesinius veiksmus. Teigia, kad teismo sprendimas būtų pagrįstas tik tokiu atveju, jeigu pareiškėjai būtų atlikę konkrečias funkcijas: sprendę suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių klausimus ar kt.

Pareiškėjai I. B., V. P., R. Š. ir A. V. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjai paaiškina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad teisėjui, vykdančiam Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse ir kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, kurios turi būti vykdomos po darbo valandų, poilsio bei švenčių dienomis, būtų nemokama arba už šį darbą nebūtų apmokama teisingai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų kyla ir tokios teisėjų funkcijos, kurias vykdydamas teisėjas turi dirbti viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis, ir pagrįsdamas šį teiginį, įvardijo įstatymus, iš kurių kildina teisėjų pareigą dirbti viršvalandžius poilsio ir švenčių dienomis. Pareiškėjų nuomone, ši Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo argumentacija visiškai nereiškia, kad teisėjams gali būti apmokama tik už realiai dirbtą laiką, nes šio aspekto Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas netyrė, tik pripažino, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje Nr. A146-1252/2014 nurodė, kad teisėjui budint pagal nustatytą grafiką, neatidėliotini procesiniai veiksmai gali būti ir neatliekami, jei neiškilo poreikis juos atlikti, tačiau vien tai nereiškia, kad asmuo praranda teisę į kompensaciją. Aplinkybė, kiek realiai laiko pareiškėjai vykdė jiems įstatymo priskirtas funkcijas budėdami darbe ar namuose, neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl darbo užmokesčio priteisimo poilsio ir švenčių aktualiu laikotarpiu, nustačius, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjams budint pagal grafiką poilsio dienomis buvo viršyta darbo laiko trukmė, turėtų būti sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso 155 straipsnio 3 dalies ir 193 straipsnio nuostatų taikymo. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimas yra teistas ir pagrįstas, teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, savo sprendimą tinkamai motyvavo ir tinkamai pritaikė įstatymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu dirbo Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjais ir byloje nurodytais laikotarpiais budėjo poilsio ir švenčių dienomis pagal teismo pirmininko patvirtintus grafikus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. priimtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 suformuotu precedentu, pareiškėjų skundus tenkino visiškai.

Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas Teisingumo ministerija, apeliaciniame skunde nesutikdamas su priimtu sprendimu, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kokius procesinius veiksmus pareiškėjai atliko poilsio dienomis ir ar apskritai juos atliko; teigė, kad pateikti budėjimo grafikai neįrodo, jog pareiškėjai būtų atlikę konkrečias funkcijas: sprendę suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių klausimus ar kt. Apeliantas kitų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų faktų ir pateikiamo teisės aiškinimo nekvestionavo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime pripažino, jog Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (Žin., 2008, Nr. 131-5022) tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. priimtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 buvo išaiškintos principinės ginčų dėl atlyginimo bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nagrinėjimo taisyklės. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies bei Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ir objektyviai būtina. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotų taisyklių visiškai analogiškose administracinėse bylose. Sprendžiant dėl pareiškėjams priteistinų sumų už budėjimus pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis, turi būti vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 bei jos pagrindu kitose bylose (pvz. A-1515-146/2015, A-1374-552/2015, A-928-662/2016) pateikiamais išaiškinimais.

Teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką nustato Teisėjų atlyginimų įstatymas (1 str.), kurio 6 straipsnyje (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymas Nr. X-177) nurodyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka. Ji mokama neviršijant atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Jeigu šių lėšų nepakanka, taip pat jei teisėjas institucijoje nėra išdirbęs visų metų, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui (1 d.).

Konstituciniam Teismui 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažinus Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį prieštaraujančia Konstitucijai bei pabrėžus būtinybę tinkamai atlyginti už atliktą darbą, tačiau nesant jokių teisinio reguliavimo pakeitimų, be to, byloje nesant duomenų, kad pareiškėjams buvo kompensuota už jų budėjimus pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis ginčo laikotarpiu, konstatuojama, jog minėta teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant Darbo kodekso nuostatas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 6 d.).

Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje. Byloje nustačius, jog pareiškėjams yra neapmokėta už budėjimus pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis, taikytina Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalis.

Teisėjo budėjimas pagal grafiką poilsio dieną neturėtų būti tapatinamas su teisėjo darbu poilsio dieną, atliekamu teismo pirmininko nustatyta tvarka ne pagal budėjimo grafiką. Teisėjo budėjimas pagal teismo pirmininko ar jo įgalioto asmens patvirtintą grafiką yra skirtas užtikrinti neatidėliotinų veiksmų atlikimą ir yra nustatomas kaip garantija, kad prireikus bus atlikti neatidėliotini procesiniai veiksmai, kurių atlikimas pagal įstatymus negali būti perkeltas į teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytą teismo darbo laiką. Šiame kontekste atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog į bylą nėra pateikti duomenys, kad pareiškėjas budėjimų poilsio ir švenčių dienomis metu būtų realiai atlikęs įstatymuose nurodytas funkcijas, neturi įtakos sprendžiant dėl išmokų už budėjimą pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis priteisimo, bei nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pažymėtina, kad teisėjui budint pagal grafiką poilsio ar švenčių dienomis, neatidėliotini procesiniai veiksmai, neiškilus tam poreikio, neatliekami.

Atsižvelgiant į tai, kad pagal Darbo kodekso normas budėjimas darbe ir namuose įeina į darbo laiką (Darbo kodekso 143 straipsnio 1 dalies 1 punktas), sprendžiant dėl kompensavimo teisėjui už budėjimą pagal grafiką turi būti atsižvelgiama į Darbo kodekso 155 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko. Byloje nesant ginčo dėl to, kad skunde nurodytu aktualiu laikotarpiu pareiškėjai budėjo pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką poilsio ir švenčių dienomis, bei Darbo kodekso 155 straipsnyje esant specialiosioms normoms, reglamentuojančioms budėjimo teisinius santykius, yra pagrindas vadovautis būtent šiuo teisiniu reguliavimu.

Iš Darbo kodekso 155 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad apmokėjimo už budėjimą dydžiui nustatyti turi įtakos darbo laiko trukmės viršijimo faktas. Byloje nustačius, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjams budint pagal grafiką poilsio dienomis buvo viršyta darbo laiko trukmė, turi būti sprendžiama dėl Darbo kodekso 155 straipsnio 3 dalies ir 193 straipsnio nuostatų taikymo išmokos už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis dydžiui apskaičiuoti. Nesant duomenų, jog pareiškėjo darbo laiko trukmė bylai aktualiu laikotarpiu buvo viršyta, turėtų būti sprendžiama dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už budėjimus pagal grafiką poilsio dienomis.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl pareiškėjų dirbto laiko ir laiko, kurį jie papildomai budėjo pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis, bei dėl paskaičiuotų išmokų už budėjimą pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis dydžio. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi į bylą pateiktomis Lazdijų rajono apylinkės teismo patikslintomis pažymomis apie pareiškėjams numatytą priskaičiuoti darbo užmokestį už budėtą laiką namuose poilsio ir švenčių dienomis, nustatė, kad skaičiavimai atlikti tinkamai pagal atitinkamas Darbo kodekso nuostatas – už budėjimus šventinėmis dienomis skaičiuotas dvigubas darbo užmokestis, už budėjimus poilsio dienomis, kai buvo viršyta darbo laiko trukmė – pusantro darbo užmokesčio, už budėjimus poilsio dienomis, kai nebuvo viršyta darbo laiko trukmė – vidutinis darbo užmokestis (t. IV, b. l. 62–66).

Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, plačiau nepasisako dėl teismo sprendime nustatytų aplinkybių, kurių apeliantas neginčija. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. H. prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. prieš Ispaniją).

Apibendrindama išdėstytus nutartyje motyvus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nustatė visas reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčui teisingai išspręsti reikšmingas materialiosios ir proceso teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti apeliaciniame skunde nurodomi argumentai nesudaro pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Dainius Raižys Virginija Volskienė