f1cb1712-2dd1-4cdc-a1c5-d2c8ed2f8f4d · Klaipėdos apygardos teismas

Pranešėjas Eduardas Maškevičius                                      Baudžiamoji byla Nr. 1A-166-417/2015Teisėjas Eugenijus Antanauskas                                                       Proceso Nr. 1-06-3-00030-2012-0                                                             Procesinio sprendimo kategorijos                                                                          1.2.8.1.1; 2.1.6; 2.1.7. (S)                                                             KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS  N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU  2015 m. gegužės 11 d.

Klaipėda Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininko Eduardo MaÅ¡kevičiaus, teisėjų Reginos BertaÅ¡ienės, Lino Pauliukėno,sekretoriaujant Jurgitai Dilienei, dalyvaujant iÅ¡teisintajam S. P., gynėjui advokatui Irmantui BalčiÅ«nui, teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nukentėjusiojo J. S. apeliacinį skundÄ dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. iÅ¡teisintas pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti Å¡io nusikaltimo požymių.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė: S. P. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas tuo, kad 2014-04-22, apie 10.30 val., VÄ® Klaipėdos universitetinės ligoninės Priėmimo skyriuje, adresu (duomenys neskelbtini), skleidė neatitinkančiÄ tikrovės informacijÄ , žeminančiÄ J. S. garbę ir orumÄ , teiginiais: ,,J. S. yra padaręs nusikaltimÄ , nes vengė mokėti mokesčius“.Apeliaciniu skundu J. S. praÅ¡o panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-01-19 nuosprendį, kuriuo S. P. iÅ¡teisintas pagal BK 154 str. 1 d. ir priimti naujÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį – S. P. pripažinti kaltu pagal BK 154 str. 1 d.

Apeliantas nurodo, kad teismas bylÄ nagrinėjo Å¡aliÅ¡kai, netinkamai vertino bylos aplinkybes ir įrodymus, nuosprendyje iÅ¡dėstytos teismo iÅ¡vados neatitinka tikrovės. Dėl teismo Å¡aliÅ¡kumo nukentėjusysis nurodo, kad privataus kaltinimo skunde prašė neskirti bylos nagrinėti teisėjui E. Antanauskui, tačiau nepaisant jo praÅ¡ymo, skundas buvo paskirtas nagrinėti teisėjui E. Antanauskui. Teisėjas E. Antanauskas 2014-05-16 nutartimi nepagrįstai atsisakė priimti nagrinėti jo pateiktÄ privataus kaltinimo skundÄ , todėl Klaipėdos apygardos teismas 2014-06-13 nutartimi panaikino teismo 2014-05-16 nutartį, privataus kaltinimo skundÄ priėmė ir perdavė jį nagrinėti BPK XXX skyriuje nustatyta tvarka.

Tačiau nepaisant to, skundo nagrinėjimas vėl buvo paskirtas tam pačiam teisėjui, todėl mano, kad byla buvo iÅ¡nagrinėta Å¡aliÅ¡kai.Apeliantas teigia, kad teismas užkirto galimybę atskleisti objektyvias bylos aplinkybes, neleido užduoti klausimų kaltinamojo iniciatyva iÅ¡kviestiems liudytojams. Liudytojų R. D., D. M. duoti parodymai yra tendencingi, neatitinka faktinių aplinkybių. Pasak apelianto, teismas nepagrįstai nevertino liudytojos S. S. parodymų, kurie atitinka faktines aplinkybes, sutampa su skunde pateiktomis aplinkybėmis ir patvirtina nusikalstamos veikos faktÄ .

Tuo tarpu kitų liudytojų ir S. P. parodymai yra aiÅ¡kiai nepagrįsti ir melagingi. Apelianto nuomone, byloje yra pakankamai duomenų, kad S. P. padarė nusikalstamÄ veikÄ pagal BK 154 str. 1 dalį, kad nusikalstamÄ veikÄ padarė tyčia, skatinamas asmeninių prieÅ¡iÅ¡kų interesų, S. P. neparodė jokių susitaikymo ženklų, toliau siekė jį pažeminti ir apÅ¡meižti. Teismo nuosprendyje konstatuota melaginga aplinkybė, kad jis tariamai buvo raminamas, kad pareigÅ«nai dalyvavo jo nuraminimo procese, nes tokių aplinkybių iÅ¡ viso nebuvo.

Teismas užkirto galimybę iÅ¡kviesti pareigÅ«nus į teismo posėdį, kad objektyviai nustatytių Å¡ias aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad Klaipėdos apskrities VPK VTS areÅ¡tinės administracijos pateikti duomenys yra suklastoti. Apeliantas teigia, kad teismas ignoravo faktÄ , kad jis yra vieÅ¡as asmuo – Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sÄ jungos narys. J. S. nuomone, nagrinėjant bylÄ paaiÅ¡kėjo naujos nusikalstamos veikos, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Apeliaciniame teismo posėdyje iÅ¡teisintasis ir jo gynėjas apeliacinį skundÄ prašė atmesti, o skundžiamÄ teismo nuosprendį palikti nepakeistÄ .

Apeliacinis skundas atmestinas.Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniame skunde, taip pat patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.IÅ¡ apeliacinio skundo motyvų matyti, kad apeliantas iÅ¡ esmės nesutinka su teismo atliktų įrodymų vertinimu bei padarytomis iÅ¡vadomis, tvirtina, kad teismo nuosprendyje iÅ¡dėstytos iÅ¡vados neatitinka tikrovės ir S. P. nepagrįstai iÅ¡teisintas. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra iÅ¡imtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 str. 2 d.). Ä®rodymus teismas vertinta pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylÄ Ä¯rodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog S. P. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 1 d., ir dėl Å¡ios veikos pastarasis pagrįstai iÅ¡teisintas.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį ir padarydamas jame atitinkamas iÅ¡vadas, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos visapusiÅ¡kai ir objektyviai įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias iÅ¡vadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo iÅ¡tirtus įrodymus vertinti kitaip, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir padarytoms iÅ¡vadoms.Apelianto nuomone, byloje yra pakankamai duomenų, kad S. P. padarė nusikalstamÄ veikÄ pagal BK 154 str. 1 dalį, kad nusikalstamÄ veikÄ padarė tyčia, skatinamas asmeninių prieÅ¡iÅ¡kų interesų.

BK 154 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamÄ jÄ atsakomybę už tai, kas paskleidė apie kitÄ Å¾mogų tikrovės neatitinkančiÄ informacijÄ , galinčiÄ paniekinti ar pažeminti tÄ asmenį arba pakirsti pasitikėjimÄ juo. Å io nusikaltimo objektas – žmogaus garbė ir orumas. Asmens garbė ir orumas, privataus gyvenimo neliečiamumas, teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikÅ¡ti, gauti ir skleisti informacijÄ bei idėjas yra žmogaus konstitucinės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 22, 25, 44 str.).

Å ios konstitucinės nuostatos apibrėžia, viena vertus, teisę į saviraiÅ¡kos laisvę, antra vertus, žmogaus teisę į garbę ir orumÄ , privataus gyvenimo neliečiamumÄ . Å ių nuostatų tarpusavio santykis bei jų derinimas yra vienas pagrindinių demokratinės visuomenės ir pliuralistinės visuomenės principų. Inkriminuojant Å¡meižimÄ kaip nusikalstamÄ veikÄ , visada bÅ«tina įsitikinti, ar padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį bei pasireiÅ¡kimÄ yra tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant jÄ pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas bÅ«tų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-396/2009).

Tai ypač aktualu, kai vertinami konflikto, barnio ar kitos stresinės situacijos sÄ lygomis iÅ¡sakyti nemalonÅ«s žodžiai ar atlikti nedraugiÅ¡ki veiksmai. Tokiu atveju visada bÅ«tina atsižvelgti ne vien tik į asmens, pasijutusio pažemintu, subjektyvų įvykio vertinimÄ , bet ir atlikto veiksmo objektyvų pavojingumÄ , leidžiantį veikÄ laikyti nusikalstama (kasacinė nutartis Nr. 2K-95-/2015).Nustatant Å¡meižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informacijÄ nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobÅ«džio informacijos paskleidimÄ galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį.

BendrÄ ja prasme informacija reiÅ¡kia žiniÄ , t. y. konstatavimÄ faktų ir duomenų apie reiÅ¡kinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali bÅ«ti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra subjektyvus kokių nors faktų ir duomenų supratimas, vertinimas, požiÅ«ris į faktus ir vertybes. Ji negali bÅ«ti peržiÅ«rima ir paneigiama. Nuomonei netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, Nr. 2A-1/2009).

Nuomonė turi vertinamÄ jį pobÅ«dį, o informacija – konstatuojamÄ jį pobÅ«dį.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiÅ¡kino Å¡meižimo sampratÄ BK 154 straipsnio taikymo aspektu ir padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad S. P. nepaskleidė tikrovės neatitinkančiÄ informacijÄ , kuri bÅ«tų galėjusi paniekinti ar pažeminti                J. S. garbę ir orumÄ . IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad J. S. 2014-04-22 9.40 val. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-os kuopos 2-o bÅ«rio vyresniojo patrulio S. R. buvo atvežtas į VÄ® Klaipėdos universitetinės ligoninės Priėmimo- skubios pagalbos skyrių (b. l. 89–91).

Tuo metu priėmimo skyriuje dirbo gydytojai S. P. ir R. D., bendrosios praktikos slaugytojos V. B., D. M., Ž. V. (b. l. 92–93). IÅ¡ paciento bÅ«klės vertinimo įdėtinio lapo matyti, kad J. S. priėmė gydytoja R. D., rekomendavo jį maitinti priverstiniu bÅ«du, paskyrė pervežti į kalėjimo ligoninę, gydytojas S. P. pažymėjo, kad pacientas J. S. atsisakė, kad bÅ«tų sulaÅ¡inti ir suleisti vaistai – gliukozė, J. S. paciento bÅ«klės vertinimo lape pažymėjo, kad medicininė pagalba jam nesuteikta, ir iÅ¡reiÅ¡kė reikalavimÄ , kad paguldytų į stacionarÄ (b. l. 62–63).

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iÅ¡teisintasis S. P. apÅ¡meižė J. S. ligoninės Priėmimo skyriaus personalui, policijos pareigÅ«nams ir kitiems asmenimis, buvusiems Priėmimo skyriuje, ir tai jis padarė tyčia. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti, byloje esančių duomenų visuma paneigia Å¡iuos apelianto argumentus. IÅ¡teisintasis S. P. nurodė, kad pagal pareiginę instrukcijÄ turi prižiÅ«rėti Priėmimo skyriaus darbÄ , dalyvauti jo darbe, spręsti konfliktus ir kitus klausimus, todėl gavęs gydytojos praneÅ¡imÄ apie Priėmimo skyriuje galbÅ«t kilsiantį konfliktÄ , atvyko į skyrių siekdamas nuraminti Å¡alis bei iÅ¡spręsti kilusį ginÄÄ tarp ligoninės personalo ir pristatyto paciento J.

S., tačiau tikslo apÅ¡meižti J. S. neturėjo. Byloje nėra objektyvių bei patikimų duomenų, kurie patvirtintų, kad Priėmimo skyriuje buvo iÅ¡sakyta J. S. kaltinime nurodyta frazė: „J. S. yra padaręs nusikaltimÄ , nes vengė mokėti mokesčius“, Å¡i frazė niekur nebuvo užfiksuota. S. P. parodė, kad tokios frazės neiÅ¡sakė. Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja R. D. nurodė, kad dirbo, kai atvežė apeliantÄ Ä¯ Klaipėdos universitetinės ligoninės Priėmimo skyrių, pastarasis iÅ¡kart pareiÅ¡kė norÄ bÅ«ti paguldytas į stacionarÄ ir nelabai norėjo bÅ«ti apžiÅ«rimas, pastebėjusi, kad bręsta konfliktas, pakvietė skyriaus vedėjÄ .

R. D. patvirtino, kad dalyvavo pokalbyje, kai vedėjas kalbėjo su J. S., vedėjas bandė J. S. paaiÅ¡kinti įstaigos tvarkos taisykles, darbo tvarkÄ , pokalbis vyko tik apie medicininius dalykus, apie S. S. teistumÄ nebuvo kalbama. Liudytoja D. M. parodė, kad dirba slaugytoja, tÄ dienÄ , kai buvo atvežtas J. S., buvo apžiÅ«ros kabinete, gydytojai R. D. nepavykus susikalbėti su J. S., ji iÅ¡kvietė skyriaus vedėjÄ . Tarp gydytojos ir paciento įvyko konfliktas, nes jis atsisakė pagalbos ir reikalavo bÅ«ti paguldytas į stacionarÄ .

Liudytoja D. M. nurodė, kad negirdėjo jokio pokalbio apie J. S. suėmimo aplinkybes ir jo teistumus. Kadangi abi šios liudytojos  2014-04-22 dirbo Priėmimo skyriuje, kai buvo atvežtas J. S., todėl teismas siekdamas nustatyti, ar kaltinime nurodyta frazė buvo išsakyta J. S., pagrįstai jas apklausė ir vadovavosi jų parodymais. Liudytojos patvirtino, kad išteisintasis tokių žodžių, kokius nurodo privatus kaltintojas, apžiūros metu Priėmimo skyriuje nepasakė. Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neleido užduoti klausimų kaltinamojo iniciatyva iškviestiems liudytojams, nevertino liudytojos S. S. parodymų, o nuosprendį grindė kitų liudytojų bei S. P. parodymais, kurie yra nepagrįsti ir melagingi.

Bylos nagrinėjimo metu teismas iÅ¡samiai iÅ¡tyrė privataus kaltinimo skunde nurodytas aplinkybes, iÅ¡klausė privataus kaltintojo ir S. P. parodymus, liudytojų R. D., D. M., kurios dirbo tÄ dienÄ ligoninėje ir galėjo girdėti apie galbÅ«t padarytÄ privataus kaltinime nurodytÄ nusikalstamÄ veikÄ â€“ Å¡meižimÄ , parodymus, taip pat S. S. parodymus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad liudytojų R. D., D. M. parodymai yra tendencingi, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Å ių liudytojų parodymai yra nuoseklÅ«s, vieni kitiems neprieÅ¡taraujantys, atitinkantys loginę įvykių sekÄ , byloje nėra nustatyta, kad Å¡ie liudytojai bÅ«tų suinteresuoti duoti neteisingus parodymus, apkalbėti J. S., o vien ta aplinkybė, kad iÅ¡teisintasis vadovauja skyriui, kuriame liudytojos dirba, nesudaro pagrindo netikėti ir nesiremti Å¡ių liudytojų duotais parodymais. IÅ¡ 2014-12-04 teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad apeliantas dalyvavo apklausiant liudytojus bei jiems uždavė klausimus į kuriuos liudytojai iÅ¡samiai atsakė.

Tuo tarpu vertinant liudytojos S. S. duotus parodymus, svarbu pažymėti, kad nors ji parodė, kad girdėjo kaltinime nurodytÄ frazę, tačiau atsižvelgti į tai, kad jos kabinete, kur vyko J. S. apžiÅ«ra, nebuvo, todėl abejotina, kad ji galėjo girdėti privataus kaltintojo nurodytÄ frazę. Byloje nėra jokių objektyvių bei patikimų duomenų, patvirtinančių, kad apelianto nurodyta frazė buvo iÅ¡sakyta ir jÄ kas nors girdėjo, todėl remiantis tik privataus kaltintojo parodymais, kuriuos paneigia kiti bylos duomenys, padaryti iÅ¡vadÄ , kad J.

S. buvo pažemintas S. P. kitų žmonių akyse ir pažeistas jo orumas ir garbė, nėra teisinio pagrindo.Pažymėtina, jog įrodymų rinkimas negali būti begalinis procesas, jų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad pakaktų bylai svarbioms aplinkybėms nustatyti ir pagrįstoms išvadoms padaryti. Teismo veiksmai, sprendžiant proceso dalyvių prašymus, išreikalaujant papildomus įrodymus, taip pat – nutariant apklausti liudytojus ar specialistus, yra teisminio proceso dalis, reglamentuojama Baudžiamojo proceso kodekso normų, pagal kurias sprendimo priėmimo prerogatyva šiais klausimais suteikta teismui (BPK 241, 253, 287 str.).

Apeliacinio teismo nuomone, byloje surinkta pakankamai įrodymų, todėl papildomai apklausti apelianto nurodytų asmenų – policijos pareigūnų – nebuvo jokio teisinio pagrindo. Išteisintasis neneigė, kad kilusio konflikto metu galėjo garsiai išsakyti, kad pristatyti į ligoninę suimti asmenys, atsisakydami klausyti gydytojų nurodymų, daug kainuoja visiems mokesčių mokėtojams, tačiau tai tik jo nuomonė ir ji nebuvo nukreipta siekiant apšmeižti                J.

S.. Teisėjų kolegija pažymi, kad nedraudžiama asmens teisės į saviraiÅ¡kos laisvę, tik jÄ asmuo realizuodamas negali peržengti jos ribų. Vertinant iÅ¡teisintojo S. P. paskelbtų žodžių turinį tuo aspektu, ar juose buvo paskleista informacija, ar iÅ¡sakyta nuomonė, bÅ«tina atsižvelgti į bylos aplinkybių visetÄ , paskleisto teiginio kontekstÄ , formuluotę. Teisėjų kolegijos vertinumu, iÅ¡teisintojo S. P. garsiai iÅ¡sakyti samprotavimai apie valstybės surinktų mokesčių panaudojimÄ bei pacientų, atvykusių į gydymo įstaigÄ , elgesį ir jų nenorÄ klausyti gydytojų nurodymų, yra tik jo subjektyvi nuomone, toks atliktas veiksmas nėra objektyviai pavojingas, kad jis bÅ«tų pripažintas nusikalstamu.

Svarbu paminėti, kad iÅ¡teisintasis savo mintis garsiai iÅ¡sakė reaguodamas į kilusį konfliktÄ . Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kokioje vietoje kilo konfliktas, tai ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyrius, kai svarbi kiekviena minutė, o aptarnaujantis personalas darbÄ turi atlikti kuo operatyviau, suteikti savalaikį ir efektyvų ambulatorinį aptarnavimÄ , spręsti klausimus dėl gydymo, stacionarizavimo. Teisėjų kolegija abejoja, kad S. P. iÅ¡sakyti žodžiai buvo tiesiogiai skirti J.

S., tai buvo tik garsiai iÅ¡sakyti samprotavimai bei požiÅ«ris į ne vienÄ kartÄ Priėmimo skyriuje kilusius konfliktus, kai pacientai atsisako vykdyti gydytojų duodamus nurodymus ir taip trukdomas darbas. Å ių aplinkybių visuma sudaro pagrindÄ konstatuoti, jog S. P. Priėmimo skyriuje iÅ¡sakyti teiginiai vertintini ne kaip žinia, neatitinkanti tikrovės ir galinti paniekinti, pažeminti J. S., o kaip iÅ¡teisintojo subjektyvi nuomonė. Teismo nuomone, iÅ¡teisintasis realizuodamas savo saviraiÅ¡kos laisvę neperžengė jos realizavimo ribos ir nepažeidė privataus kaltintojo teisės į garbę ir orumÄ .

Å iame kontekste itin svarbu akcentuoti, kad Å¡meižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltinamasis paskleidžia aiÅ¡kiai melagingus prasimanymus. Todėl asmuo gali bÅ«ti pripažintas kaltu dėl Å¡meižimo tik nustačius, kad jis suvokė, jog skleidžia tikrovės neatitinkančiÄ informacijÄ apie kitÄ asmenį, suprato, kad Å¡i žemina žmogaus garbę, ir to norėjo. Tai yra nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia (BK 15 str. 2 d.). IÅ¡teisintasis nurodė, kad garsiai iÅ¡sakydamas nuomonę, neturėjo tikslo apÅ¡meižti J.

S., to nesiekė ir nedarė, taigi bÅ«tino subjektyviosios pusės elemento – tyčios S. P. veikoje nėra. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartÄ konstatuota, kad apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja, iÅ¡naudojus visas galimybes abejonėms paÅ¡alinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepaÅ¡alintoms abejonėms dėl reikÅ¡mingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-110/2013, 2K–540/2013).Apibendrinant visa tai, kas iÅ¡dėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, iÅ¡samiai iÅ¡tyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nenustatė visų bÅ«tinųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių S. P. veiksmuose, todėl jį pagrįstai iÅ¡teisino, nuosprendyje pateikdamas iÅ¡samius tokio savo sprendimo motyvus.Atsakant į apelianto argumentÄ , jog teismas ignoravo faktÄ , kad jis yra vieÅ¡as asmuo – Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sÄ jungos narys, pažymėtina, kad teismas teisiamajame teismo posėdyje nurodė, jog faktas, jog apeliantas yra Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sÄ jungos tarybos narys, neturi jokio ryÅ¡io su Å¡ioje byloje nagrinėjamu kaltinimu, nes galbÅ«t padaryta veika – Å¡meižimas – nėra susijusi su asmens užimamomis pareigomis, todėl pagrįstai į šį faktÄ neatsižvelgė.

Be to, abejotina, kad iÅ¡teisintasis galėjo žinoti apie tai, kad J. S. yra Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sÄ jungos tarybos narys, nes tokie duomenys paciento bÅ«klės vertinimo įdėtiniame lape nėra užfiksuoti, apeliantas irgi nenurodė, kad jis tai Priėmimo skyriuje bÅ«tų iÅ¡sakęs. Apelianto teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo teisėjo E. Antanausko Å¡aliÅ¡kumo niekuo nepagrįsti. Siekiant užtikrinti realų teisės į neÅ¡aliÅ¡kÄ ir objektyvų teismÄ Ä¯gyvendinimÄ , BPK normose įtvirtintas nuÅ¡alinimo institutas.

Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylÄ nagrinėjantis teisėjas gali bÅ«ti neobjektyvus ir Å¡aliÅ¡kas, remdamasis BPK 58 straipsniuose nurodytais pagrindais, iki įrodymų tyrimo teisme pradžios gali pareikÅ¡ti motyvuotÄ pareiÅ¡kimÄ dėl teisėjo nuÅ¡alinimo (BPK 57–58 str.). Minėtose teisės normose įtvirtintas neÅ¡aliÅ¡kumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi bÅ«ti subjektyviai neÅ¡aliÅ¡kas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniÅ¡kai turėti iÅ¡ankstinio nusistatymo ar bÅ«ti tendencingas.

Asmeninis neÅ¡aliÅ¡kumas preziumuojamas, jei nėra tam prieÅ¡taraujančių įrodymų. Antra, teismas turi bÅ«ti neÅ¡aliÅ¡kas objektyviÄ ja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, paÅ¡alinančias bet kokiÄ su tuo susijusiÄ abejonę. Konstatuoti neÅ¡aliÅ¡kumo principo pažeidimÄ nepakanka vien tik vienos iÅ¡ bylos Å¡alių nuomonės. SvarbiausiÄ reikÅ¡mę turi tai, ar toks baiminimasis gali bÅ«ti laikomas objektyviai pagrįstu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-466/2009, 2K-198/2009, 2K-195/2010 ir kt.).

Asmuo, reikÅ¡damas nuÅ¡alinimÄ , turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla bus iÅ¡nagrinėta neobjektyviai ir Å¡aliÅ¡kai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindÄ .IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad apeliantas, pateikdamas skundÄ teismui, pareiÅ¡kė praÅ¡ymÄ neskirti bylos nagrinėti teisėjui E. Antanauskui dėl interesų konflikto ir veikimo prieÅ¡ jį, tačiau toks jo praÅ¡ymas nebuvo motyvuotas ir pagrįstas.

Byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų rodyti teisėjo E. Antanausko asmeninį tendencingumÄ . Å iuo atveju apeliantas teisėjo E. Antanausko Å¡aliÅ¡kumÄ Ä¯Å¾velgia tame, kad teisėjas E. Antanauskas sprendė jo privataus kaltinimo skundo priėmimo klausimÄ ir 2014-05-16 nutartimi atsisakė jį priimti, o Klaipėdos apygardos teismas  2014-06-13 nutartimi panaikino teismo 2014-05-16 nutartį, skundÄ priėmė ir perdavė jį nagrinėti ir šį skundÄ iÅ¡ esmės iÅ¡nagrinėjo tos pačios sudėties teismas (tas pats teisėjas).

Kasacinės instancijos teismas yra ne kartÄ pasisakęs, kad neÅ¡aliÅ¡kumo principas negali bÅ«ti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylÄ Å¡aliÅ¡kai. Nesant konkrečių bylÄ nagrinėjančio teismo Å¡aliÅ¡kumo požymių, jo konstatavimas neturėtų bÅ«ti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo suraÅ¡ymo trÅ«kumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2010, 2K-425/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog teisėjas E. Antanauskas sprendė skundo priėmimo klausimÄ , jo nutartis aukÅ¡tesniojo teismo buvo panaikinta ir byla iÅ¡ esmės buvo perduota nagrinėti vėl tam pačiam teisėjui, savaime nepatvirtina teismo Å¡aliÅ¡kumo buvimo ir nėra pagrindas teisėjui nusiÅ¡alinti, nes BPK 58 straipsnis nenumato neleistinumo teisėjui nagrinėti skundÄ iÅ¡ esmės. Be to, svarbu pažymėti, kad teisėjas, spręsdamas skundo priėmimo klausimÄ , bylos iÅ¡ esmės nenagrinėjo.

Kitų aplinkybių, kurios bÅ«tų buvusios pagrindu bylÄ pirmÄ ja instancija nagrinėjusiam teisėjui įstatymo pagrindu privalomai nusiÅ¡alinti, ar aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl bylÄ pirmÄ ja instancija nagrinėjusio teisėjo Å¡aliÅ¡kumo, apeliantas nenurodė. Vien ta aplinkybė, jog teismas įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo apeliantas, nesudaro pagrindo abejoti, jog teisėjas subjektyviÄ ja ar objektyviÄ ja prasme buvo Å¡aliÅ¡kas nagrinėdamas apelianto skundÄ .Apelianto nuomone, nagrinėjant bylÄ paaiÅ¡kėjo naujos nusikalstamos veikos, tačiau teismas į tai neatsižvelgė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 257 straipsnį, jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiÅ¡kėja, kad kitas asmuo gali bÅ«ti padaręs nusikalstamÄ veikÄ , teismas motyvuota nutartimi tai praneÅ¡a prokurorui. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad buvo padaryta nusikalstama veika, todėl jam nebuvo jokio teisinio pagrindo kreiptis į prokurorÄ . Remiantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, ir vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad S. P. pagrįstai iÅ¡teisintas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ , nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : nukentėjusiojo J. S. apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkas                                                                  Eduardas MaÅ¡kevičius Teisėjai                                       Regina BertaÅ¡ienė              Linas Pauliukėnas