2016-01-13 Nr. AB-998-3-65-3-00233-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-10-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00233-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 70.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui I. Ž. dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – ir Prokuratūra) su prašymu į teismą, prašydamas:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr.(11.1) I-4630 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2014-03-12 sprendimo Nr. NI-SP5-213“ (toliau – ir Fondo valdybos Sprendimas);

2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir Utenos skyrius) 2014 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. NI-SP5-213 „Dėl I. Ž. nedarbo išmokos permokos nustatymo“ (toliau – ir Utenos skyriaus Sprendimas).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad I. Ž. 2013 m. birželio 20 d. buvo suteiktas bedarbio statusas ir Utenos skyrius nuo 2013 m. birželio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. paskyrė 650,00 Lt dydžio per mėnesį nedarbo išmoką. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 3 d. sprendimu administracinėje byloje pripažino, kad I. Ž. iš tarnybos prokuratūroje buvo atleista neteisėtai, grąžino ją į anksčiau eitas pareigas ir priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. liepos 3 d. ir nuo 2013 m. liepos 4 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Šis sprendimas įsiteisėjo 2014 m. vasario 6 d. Per visą šį laikotarpį Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. balandžio 9 d. įsakymas Nr. P-2012 „Dėl I. Ž. atleidimo iš tarnybos prokuratūroje“ buvo galiojantis. I. Ž. pagrįstai ir teisėtai turėjo bedarbio statusą ir jai pagrįstai bei teisėtai buvo mokama nedarbo socialinio draudimo išmoka. Utenos skyrius 2014 m. kovo 12 d. sprendime, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsniu ir Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatų 60 ir 61 punktais, nustatė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. susidarė 3 881,13 Lt I.

Ž. nedarbo draudimo išmokos permoka. Ši permoka susidarė dėl to, kad patikslinus Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų registre duomenis pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą, I. Ž. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu grąžinta į iki atleidimo eitas pareigas. Asmuo nebėra laikomas nedirbančiu, nes gauna darbinių pajamų, todėl nedarbo socialinio draudimo išmoka už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. nepriklausė.

Pareiškėjas nesutiko su Utenos skyriaus sprendimu, teigė, jog aplinkybė, kad buvo priimtas teismo sprendimas grąžinti asmenį į anksčiau eitas pareigas, nesuponuoja išvados, kad nedarbo draudimo išmokos buvo išmokėtos pagal neteisingai įformintus ar suklastotus dokumentus, atsakovo sprendime toks faktas turėjo būti konstatuotas ir turėjo būti nurodyti konkretūs dokumentai, kurie buvo neteisingai įforminti ar suklastoti. Kadangi sprendime tokių duomenų nėra, atsakovui nebuvo teisinio pagrindo nustatyti nedarbo draudimo išmokos permoką.

Be to I. Ž. išmokėta nedarbo socialinio draudimo išmoka nepagrįstai traktuojama kaip permoka. Teismo sprendime už priverstinės pravaikštos laiką priteistas vidutinis darbo užmokestis nepagrįstai priskirtas gaunamoms darbinėms pajamoms, o I. Ž. šiuo laikotarpiu laikoma dirbančia, t. y. nepraradusia darbo pajamų. Atlyginimas už priverstinę pravaikštą nėra siejamas su apmokėjimu už atliktą darbą, nors ši išmoka ir yra susijusi su darbo teisiniais santykiais, ji negali būti laikoma darbuotojo darbo pajamomis, kurias jis gauna kaip darbo užmokestį už atliktą darbą.

Be to, sprendimas turi atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalies 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Kadangi Utenos skyriaus ir Fondo valdybos sprendimai nėra pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, juose netinkamai pritaikytos teisės aktų normos ir nemotyvuota, kodėl I. Ž. nuo 2013 m. birželio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. nepriklausė nedarbo socialinio draudimo išmoka, sprendimai yra nepagrįsti, neteisėti ir naikintini.

Atsakovas Utenos skyrius, atsiliepime prašė bylą nutraukti arba pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 5-27-1825 „Dėl apdraustosios valstybiniu socialiniu draudimu I. Ž. duomenų tikslinimo pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą“ bei gauta iš Lietuvos darbo biržos informacija apie bedarbio statuso panaikinimą I. Ž., Utenos skyrius priėmė Utenos skyriaus Sprendimą. Susidarė situacija, kai I. Ž. už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki teismo sprendimo grąžinti į pareigas įvykdymo dienos buvo sumokėtas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką bei 3 881,13 Lt nedarbo draudimo išmoka už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d., t. y. kai asmuo jau nebėra laikomas nedirbančiu ir gauna darbines pajamas. Fondo valdybos nurodymu Utenos skyriaus Sprendimas pripažintas netekusiu galios ir vietoje jo priimtas naujas sprendimas – 2014 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. NI_SP-521 „Dėl I. Ž. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo“, kuriame, atsižvelgiant į Fondo valdybos nurodymą, buvo išplėsta ir pakoreguota sprendimo dėl I. Ž. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo motyvuojamoji dalis. Pareiškėjas kelia reikalavimą ir prašo teismą panaikinti Utenos skyriaus Sprendimą, kuris yra panaikintas ir nebegaliojantis, todėl skundas turėtų būti atmestas. Taip pat nurodė, kad skundžiamas Utenos skyriaus Sprendimas bei 2013 m. kovo 19 d. pretenzinis raštas dėl 3 881,13 Lt nedarbo draudimo išmokos permokos atlyginimo gali būti vertintini tik kaip Utenos skyriaus sudaryti dokumentai, kuriais siekiama pradėti nedarbo išmokos permokos išieškojimo procedūrą, nenustato pareiškėjui nei teisių, nei pareigų t. y. nesukelia jokių teisinių pasekmių. Pareiškėjui Utenos skyriaus Sprendimas sukeltų teisines pasekmes tik tuomet, jeigu būtų priimtas sprendimas dėl permokos išieškojimo iš pareiškėjo mokamų socialinio draudimo išmokų. Nagrinėjamoje administracinėje byloje nei sprendimai dėl nedarbo socialinio draudimo išmokos permokos nustatymo, nei pretenzinis raštas dėl nedarbo socialinio draudimo išmokos permokos atlyginimo nėra individualūs teisės aktai, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Palaikė poziciją dėl administracinės bylos nutraukimo.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. nutartimi administracinę bylą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2014 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. NI-SP5-213 „Dėl I. Ž. nedarbo išmokos permokos nustatymo“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr.(11.1) I-4630 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2014-03-12 sprendimo Nr. NI-SP5-213“ panaikinimo nutraukė.

Teismas nurodė, kad iš Utenos skyriaus Sprendimo matyti, kad šiuo sprendimu nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. susidarė 3 881,13 Lt nedarbo draudimo išmokos permoka dėl to, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 3 d. sprendimu administracinėje byloje pripažino, kad I. Ž. iš tarnybos prokuratūroje buvo atleista neteisėtai, grąžino ją į anksčiau eitas pareigas ir priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. liepos 3 d. ir nuo 2013 m. liepos 4 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Utenos skyriaus Sprendime nurodyta, kad susidarė situacija, kai asmuo nebėra laikomas nedirbančiu ir gauna darbinių pajamų, todėl nedarbo išmoka už minėtą laikotarpį neturėjo būti mokama.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundžiamame Utenos skyriaus Sprendime pareiškėjui nėra suformuluotas įpareigojimas grąžinti 3 881,13 Lt nedarbo draudimo išmokos permoką. Skundžiamu Utenos skyriaus Sprendimu tik konstatuotas nedarbo socialinio draudimo išmokos permokos faktas, nurodant, kokiam asmeniui, kokia suma ir už kokį laikotarpį buvo neteisingai išmokėta, tačiau jokie įpareigojimai pareiškėjui nėra suformuluoti. Su skundu pateikta Utenos skyriaus 2014 m. kovo 19 d. pretenzija rodo, jog šiuo metu tik siekiama pradėti permokos išieškojimo procedūrą. Ir tik pareiškėjui gera valia nesumokėjus pretenzijoje nurodytos sumos, atsakovui atsiras pagrindas kreiptis į teismą, kuriame ginčas dėl žalos atlyginimo, šalims pateikiant visus savo argumentus, bus išspręstas iš esmės.

Atsižvelgdamas į Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų vykdomų išmokų permokų nustatymo, apskaitos, išieškojimo ir nurašymo tvarkos, patvirtintos VSDFV direktoriaus 2002 gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 603 su pakeitimais 8 punktą, teismas darė išvadą, kad Utenos skyriaus Sprendimas yra tik tarpinis (procedūrinis) dokumentas, kuris yra pagrindas priimti sprendimą dėl permokos išieškojimo arba kreiptis dėl permokos nurašymo, ir teisių ar pareigų pareiškėjui tiesiogiai nesukuria. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundžiamas Utenos skyriaus Sprendimas yra panaikintas ir nebegaliojantis.

Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reglamentavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatavo, kad pareiškėjo skundžiamas Utenos skyriaus Sprendimas nagrinėjamos administracinės bylos kontekste nėra administracinis aktas, nes jame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų pareiškėjo atžvilgiu, jis nenustato, nepakeičia ir nepanaikina jokių pareiškėjo teisių ar pareigų viešojo administravimo srityje, todėl reikalavimas dėl minėto sprendimo panaikinimo nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Dėl pareiškėjo ginčijamo Fondo valdybos Sprendimo, teismas nurodė, kad privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos priimtas sprendimas nelaikytinas sprendimu, ginčijamu ABTĮ nustatyta tvarka.

Byla nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

III. Pareiškėjas Prokuratūra pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą tenkinti ir panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutartį nutraukti administracinę bylą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2014 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. NI SP5-213 „Dėl I. Ž. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. (11.1) 1-4630 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2014-03-12 sprendimo Nr. NI SP5-213“ panaikinimo, perduoti klausimą iš naujo nagrinėti Panevėžio apygardos administraciniam teismui.

Atskirajame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Teismo išvada, kad Utenos skyriaus Sprendimas yra tik tarpinis dokumentas, kuriuo sprendžiamas ikiteisminio ginčo stadijoje kilęs procedūrinis klausimas ir šis sprendimas jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia, nepagrįsta. Nurodytas sprendimas pagal savo esmę pažeidžia pareiškėjo teises bei sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, kadangi juo konstatuotas neteisėtas nedarbo socialinio draudimo išmokos faktas ir tuo pačiu žalos (nuostolių) Fondo valdybai padarymas tariamai dėl Prokuratūros neteisėtų, kaltų veiksmų. Nors Utenos skyriaus Sprendime teisinės pasekmės pareiškėjui tiesiogiai nenurodytos, jos neišvengiamai iškils pareiškėjui atsisakius tenkinti pretenziją, kai Utenos skyrius kreipsis į teismą civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka pareikšdamas ieškinį Prokuratūrai dėl žalos (nuostolių) atlyginimo. Tokiu atveju, nenuginčytas (įsigaliojęs) Utenos skyriaus Sprendimas nustatantis žalos (nuostolių) padarymo Fondo valdybai faktą neišvengiamai sukels pareiškėjui teisines pasekmes, nes galės būti panaudotas kaip įrodinėjimo priemonė civilinėje byloje ir pareiškėjas nebeturės teisinių priemonių žalos (nuostolių) faktui paneigti, kadangi šis sprendimas gali būti skundžiamas tik administraciniam teismui (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o apskundimo terminai bus pasibaigę.

2) Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Fondo valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas Fondo valdybos Sprendimas nelaikytinas sprendimu, ginčijamu ABTĮ nustatyta tvarka.

3) Pirmosios instancijos teismas jau buvo atsisakęs priimti skundą šioje byloje kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka dėl to, kad skundas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, tačiau tokia teismo nutartis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS552-897/2014 buvo panaikinta ir skundo priėmimo klausimas buvo perduotas teismui nagrinėti iš naujo.

4) Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo skundžiamas Utenos skyriaus Sprendimas yra panaikintas ir nebegaliojantis. Remiasi Utenos skyriaus 2014 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. NI_SP5-687.

Atsakovas Utenos skyrius atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:

1) Teismas pagrįstai nurodė, kad Utenos skyriaus Sprendimas yra panaikintas ir negaliojantis. Vykdydamas Fondo valdybos 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. (11.1) I-4630, Utenos skyrius pripažino Utenos skyriaus Sprendimą netekusiu galios ir vietoje jo priėmė naują sprendimą – 2014 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. NI_SP-521, kuriame atsižvelgiant į Fondo valdybos nurodymą, buvo išplėsta ir pakoreguota sprendimo dėl I. Ž. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo motyvuojamoji dalis, tačiau šio sprendimo esmė liko tokia pati kaip ir panaikinto Utenos skyriaus Sprendimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-683-602/2015 atmetė pareiškėjo atskirąjį skundą ir paliko nepakeistą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartį dėl atsisakymo priimti pareiškėjo Prokuratūros patikslintą skundą dėl Utenos skyriaus 2014 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. NI_SP-521, Fondo valdybos 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. (11.1) I-6876 panaikinimo.

2) Teismas pagrįstai nustatė, jog Utenos skyriaus Sprendime pareiškėjo atžvilgiu nėra jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų ir šis aktas nenustato, nepakeičia ir nepanaikina jokių pareiškėjo teisių ar pareigų, t. y. nesukelia jam jokių teisinių pasekmių. Utenos skyriaus Sprendime pareiškėjui nėra suformuluotas įpareigojimas grąžinti 3881,13 Lt nedarbo draudimo išmokos permoką, o tik konstatuotas nedarbo socialinio draudimo išmokos permokos faktas, nurodant, kokiam asmeniui, kokia suma ir už kokį laikotarpį buvo neteisingai išmokėta, tačiau jokie įpareigojimai pareiškėjai nėra suformuluoti. Utenos skyriaus 2014 m. kovo 19 d. ir 2014 m. birželio 4 d. pretenziniai raštai dėl 3881,13 Lt nedarbo draudimo išmokos permokos (žalos) atlyginimo vertintini kaip Utenos skyriaus sudaryti dokumentai, kuriais siekiama pradėti nedarbo išmokos permokos išieškojimo procedūrą ir teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia, t. y. nenustato pareiškėjui nei teisių, nei pareigų. Tik pareiškėjui gera valia nesumokėjus pretenzijoje nurodytos sumos, atsakovui atsiras pagrindas kreiptis į teismą, kuriame ginčas dėl žalos atlyginimo, šalims pateikiant visus savo argumentus, bus išspręstas iš esmės. Remiasi ir Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų vykdomų išmokų permokų nustatymo, apskaitos, išieškojimo ir nurašymo tvarkos, patvirtintos Fondo valdybos direktoriaus 2002 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 603 su pakeitimais 7 ir 8 punktais. Utenos skyriaus Sprendimas – tik tarpinis (procedūrinis) dokumentas, kuris yra pagrindas priimti sprendimą dėl permokos išieškojimo arba kreiptis dėl permokos nurašymo, ir teisių ar pareigų pareiškėjai nesukuria. Pareiškėjo prielaidos, kad Utenos skyrius, vadovaudamasis Utenos skyriaus Sprendimu, gali imtis veiksmų dėl permokos išieškojimo, nesuteikia pagrindo pastarojo sprendimo vertinti kitaip.

Atsakovas Fondo valdyba atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Taip pat prašo pakeisti Fondo valdybos procesinę padėtį iš atsakovo į trečiojo suinteresuoto asmens.

Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:

1) Utenos skyrius pagrįstai I. Ž. draudėjui Prokuratūrai 2014 m. kovo 19 d. pareiškė pretenziją dėl nedarbo išmokos permokos grąžinimo, kuri, kaip pagrįstai konstatavo teismas, rodo, kad šiuo metu dar tik siekiama pradėti permokos išieškojimo procedūrą ir tik pareiškėjui gera valia nesumokėjus pretenzijoje nurodytos sumos, atsakovui Utenos skyriui atsiras pagrindas kreiptis į teismą, kuriame ginčas dėl žalos atlyginimo, šalims pateikiant visus savo argumentus, bus išspręstas iš esmės.

2) Fondo valdyba, peržiūrėjusi Utenos skyriaus Sprendimą konstatavo, jog sprendimas iš esmės yra pagrįstas, tačiau sprendime buvo nurodytas nepakankamas teisinis sprendimo priėmimo pagrindas bei motyvacija, todėl Utenos skyriui pavesta pakeisti minėtą sprendimą bei apie tai informuoti Prokuratūrą. Utenos skyrius, vykdydamas Fondo valdybos nurodymus, 2014 m. birželio 3 d. pagrįstai priėmė sprendimą Nr. NI_SP5-521 dėl I. Ž. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo, o 2014 m. liepos 16 d. sprendimu ankstesnį Utenos skyriaus Sprendimą pripažino netekusiu galios. Prokuratūra 2015 m. vasario 13 d. patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti minėtą sprendimą, tačiau teismas nutartimi atsisakė priimti patikslintą skundą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėja praleido ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą skundo administraciniam teismui padavimo terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjo atskirojo skundo netenkino, pirmosios instancijos teismo nutartį paliko galioti. Taigi, Utenos skyriaus Sprendimas šiuo metu jau yra netekęs galios, 2014 m. birželio 3 d. priimtas ir šiuo metu galioja Utenos skyriaus sprendimas Nr. NI_SP5-521, kurio nuginčyti pareiškėjui nepavyko.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutarties, kuria teismas bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukė, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas bylą nutraukė Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punkto, pagal kurį, teismas bylą nutraukia, jei byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui, pagrindu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo nutarčiai, vertina, jog jos naikinti nėra teisinio pagrindo.

Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 22 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas siekia inicijuoti teisminį ginčą dėl Utenos skyriaus 2014 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. NI_SP5-213 (Utenos skyriaus Sprendimas) panaikinimo (pagrindinis skundo reikalavimas) bei dėl Fondo valdybos 2014 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. (11.1)I-4630 (Fondo valdybos Sprendimas), priimto pareiškėjui apskundus Utenos skyriaus Sprendimą ikiteismine tvarka, panaikinimo (išvestinis skundo reikalavimas).

Byloje reikšmingomis aplinkybėmis yra tai, jog:

(1) Pareiškėjo ginčijamas sprendimas Nr. NI_SP5-213 „Dėl I. Ž. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo“ Utenos skyriaus priimtas 2014 m. kovo 12 d.

(2) Fondo valdyba 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. (11.1)I-4630 pripažino, kad Utenos skyriaus 2013 m. kovo 12 d. sprendimas NI_SP5-213 iš esmės pagrįstas, tačiau jame nurodytas nepakankamas teisinis sprendimo priėmimo pagrindas ir motyvacija, todėl pavedė Utenos skyriui pakeisti minėtą sprendimą ir apie tai informuoti pareiškėją.

(3) 2014 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. NI_SP5-463 „Dėl I. Ž. nedarbo draudimo išmokos nustatymo sprendimo pripažinimo netekusiu galios“ Utenos skyrius pripažino netekusiu galios Utenos skyriaus 2014 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. NI_SP5-213.

(4) 2014 m. birželio 3 d. Utenos skyrius priėmė sprendimą Nr. NI_SP5-521 „Dėl I. Ž. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo“.

(5) 2014 m. liepos 16 d. sprendimu NI_SP5-687 „Dėl I. Ž. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo sprendimo pripažinimo netekusiu galios“ Utenos skyrius laikė netekusiu galios Utenos skyriaus 2014 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. NI_SP5-213 bei 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. NI_SP5463.

Taigi, konstatuotina, jog pareiškėjas šioje byloje siekia inicijuoti ginčą dėl Utenos skyriaus Sprendimo, kuris pripažintas netekusiu galios, todėl pagrindinis pareiškėjo skundo reikalavimas nebeaktualus, teismas pareiškėjo teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

Pareiškėjo pateiktas Utenos skyriaus 2014 m. liepos 16 d. sprendimo NI_SP5-687 ir juo sukeltų pasekmių vertinimas, t. y., kad 2014 m. kovo 12 d. Utenos skyriaus Spendimas Nr. NI_SP5-213 yra galiojantis, neteisingas. Laikytina, jog Utenos skyriaus 2014 m. liepos 16 d. sprendimu NI_SP5-687 sprendimu panaikintas 2014 m. gegužės 27 d. sprendimas Nr. NI_SP5-463 ir 2014 m. kovo 12 d. Utenos skyriaus Spendimas Nr. NI_SP5-213 iš naujo pripažintas netekusiu galios.

Teisėjų kolegija pastebi, jog šiame teisminiame procese Prokuratūra buvo pateikusi patikslintu prašymą, prašydama panaikinti Utenos skyriaus 2014 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. NI_SP5-521 ir Fondo valdybos 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (11.1)I-6876, tačiau teismas 2015 m. vasario 17 d. nutartimi atsisakė priimti patikslintą prašymą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-683-602/2015 pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, t. y. konstatavus, kad Utenos skyriaus 2014 m. kovo 12 d. sprendimas Nr. NI_SP5-213 yra panaikintas ir nebegaliojantis, nėra reikšmingi argumentai dėl to, ar tai tarpinis ar galutinis administracinės procedūros sprendimas, todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako.

Pripažinus, jog dalyje dėl pagrindinio reikalavimo byla nutrauktina, ji nutrauktina ir dėl išvestinio reikalavimo – Fondo valdybos Sprendimo, priimto ikiteismine tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl Utenos skyriaus Sprendimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutartis paliekama nepakeista, atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė