P-438-145-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P438-145/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00534-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 80.11

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. rugpjūčio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. T. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-267/2012 pagal pareiškėjos B. T. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio žemėtvarkos skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys – A. T., I. T., Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja B. T. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, patikslintu skundu, prašydama įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) ištaisyti žemės sklypo, esančio Rokiškio r. sav., Bradesių k., Sartų regioniniame parke, Sartų hidrografiniame draustinyje (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo klaidą, pakeičiant 1992 m. rugsėjo 16 d. Žemės sklypų, skiriamų privačiam ūkiui steigti, ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje akto (toliau – ir Aktas) dalį dėl žemės paskirties nurodymo, nustatant šiam sklypui žemės ūkio tikslinę naudojimo paskirtį.

Pareiškėja paaiškino, jog jos sutuoktinis B. T. 2000 m. liepos 10 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu iš A. G., A. M. ir V. D. įgijo žemės sklypą. Po B. T. mirties 2009 metais šį sklypą paveldėjo pareiškėja su sūnumis I. ir A.. Pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo proceso eigoje pagal pirminį dokumentą, nustatantį sklypo naudojimo paskirtį, – 1992 m. rugsėjo 16 d. Aktą – aptariamam žemės sklypui buvo nustatyta miškų ūkio tikslinė naudojimo paskirtis. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Panevėžio filialo Rokiškio rajono gyventojų aptarnavimo biuro 1993 metų duomenimis, šiame sklype miško žemė sudarė 1,85 ha, o žemės ūkio naudmenos – tik 0,3 ha, tuo tarpu 1984 metais sudarytame girininkijos medelyno plane nurodoma, kad miškas minėtame žemės sklype sudarė vos 0,7 ha, o likusioje sklypo dalyje buvo pieva, aukštos įtampos elektros linija, ariama žemė ir ganykla.

Atsižvelgdama į tai, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prašė atsakovą apsvarstyti galimybę ištaisyti minėtą klaidą ir nustatyti pareiškėjos sklypui žemės ūkio paskirtį. Analogišką poziciją išreiškė ir Valstybinė miškų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Tačiau atsakovas 2011 m. vasario 10 d. raštu Nr. 155-(8.5)-318 pareiškėjai nurodė, kad, formuojant žemės sklypą nuosavybės teisėms atkurti, miškų ūkio tikslinė paskirtis buvo nustatyta teisingai. Pareiškėja akcentavo, kad nagrinėjant jos prašymą nebuvo atsižvelgta į faktinę situaciją, kurią pripažino nurodytos institucijos, nebuvo atkreiptas dėmesys į miškotvarkos planą bei eksplikacijos neatitikimus, į tuometinį teisinį reguliavimą, numatantį, kad prioritetas nustatant pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį teikiamas būtent žemės ūkio paskirčiai, jei tik sklypas tinkamas šiai veiklai.

Teigė, kad pareiškėjai priklausantis žemės sklypas iš esmės yra sudarytas iš žemės ūkio naudmenų, miško plotas sudaro tik 25 procentus sklypo, todėl iš esmės negalėjo nulemti jo paskirties. Pareiškėjos nuomone, 1992 metais nustatant žemės sklypo tikslinę naudojimo paskirtį įvyko klaida, t. y. nors sklypas buvo formuojamas ir perduotas kurti privatų ūkį, tačiau, nustatant pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, buvo vadovautasi klaidingais duomenimis apie sklypo žemės naudmenų sudėtį. Pažymėjo, jog tokia žemės sklypo paskirtis pažeidžia pareiškėjos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų teises, nes jie negali naudoti žemės sklypo žemės ūkio veiklai, todėl padaryta klaida turėtų būti ištaisyta, įpareigojant atsakovą pakeisti sklypo tikslinę naudojimo paskirtį į žemės ūkio.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio žemėtvarkos skyrius atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir paaiškino, kad aptariamo sklypo paskirtis (miškų ūkio) buvo numatyta dar 1992 metais, kai Valstybinio žemėtvarkos instituto Panevėžio filialas paženklino Zarasų miškų urėdijos Antazavės girininkijos teritorijoje (valstybinio miško teritorija) esantį miško žemės sklypą A. G., A. M. ir V. D., atkuriant jiems nuosavybės teises natūra.

Atsakovas nurodė, jog žemės sklypas buvo paženklintas 1992 m. rugsėjo 16 d. Tuo pačiu laiku buvo surašytas ir Aktas, kuriame nurodytos ir specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, o patį Aktą pasirašė būsimasis sklypo savininkas A. G.. Šiems buvusiems sklypo savininkams pagal preliminarų žemės reformos žemėtvarkos projektą suteiktos žemės eksplikacija patvirtina, kad žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas yra 2,17 ha, sudarė: 0,3 ha žemės ūkio naudmenos, 0,30 ha iš jų – natūralių pievų ir ganyklų, 1,85 ha – miško žemės, 0,0002 ha – tvenkinių, griovių, kūdrų. Nors A. G., A. M. ir V. D. nuosavybės teisės buvo atkurtos iš viso į 26,87 ha žemės, t. y. 25,70 ha žemės ūkio veiklai ir 2,17 ha miškų ūkio veiklai, tačiau miško paskirties sklypas buvo suformuotas atskiru sklypu, nes pateko į buvusio valstybinio miško, priklausiusio Rokiškio bandomojo miškų ūkio gamybinio susivienijimo Zarasų miškų urėdijos Antazavės girininkijai, teritoriją. Pažymėjo, kad būtent ši aplinkybė ir sąlygojo miškų ūkio paskirties šiam sklypui nustatymą. Atsakovo nuomone, teisės aktai leidžia pakeisti tikslinę žemės sklypo paskirtį kita, bet tik esant ypatingoms teisės aktuose nustatytoms sąlygoms. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos sutuoktinis, įgydamas nuosavybėn 2,17 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą, perėmė jį iš buvusių savininkų su visomis tai sąlygojančiomis teisėmis ir pareigomis, kad iki 2009 metų pareiškėjai priklausanti žemės valda didžiąja dalimi buvo VĮ Zarasų miškų urėdijos Antazavės girininkijos administruojamoje teritorijoje, kad pati pareiškėja 2010 m. balandžio 7 d. pasirašė Žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktą, o Tarnybos Rokiškio žemėtvarkos skyrius 2010 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. Ž25-21 „Dėl miškų ūkio paskirties žemės sklypo Rokiškio rajono savivaldybėje patvirtinimo“ patvirtino 2,2660 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodė, jog nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo I. T. prašė tenkinti skundą nurodęs, kad žemės sklypo, kuriame nėra miško, nereikėtų vadinti mišku.

Pažymėjo, kad aptariamas sklypas buvo suformuotas siekiant kurti privatų ūkį ir tai patvirtina 1993 m. spalio 26 d. Rokiškio rajono valdybos potvarkis 249 v. Manė, kad, atsižvelgus į sklypo formavimo tikslus, buvusią faktinę padėtį, t. y. kad miškas sudarė vos 38 procentus sklypo ploto, o taip pat įvertinus ir Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus, Valstybės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos ir Valstybinės miško tarnybos prie Aplinkos ministerijos pateiktus duomenis, matyti, jog ginčo sklypui nustatyta tikslinė pagrindinė paskirtis neatitinka realios padėties, todėl būtina atsakovą įpareigoti šią klaidą ištaisyti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. T. atsiliepimu į skundą prašė tenkinti pareiškėjos reikalavimus ir pakeisti žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), tikslinę naudojimo paskirtį į žemės ūkio.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pagal Sartų regioninio parko tvarkymo planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. Dl-385, ginčo žemės sklypas patenka į žemės ūkio paskirties žemės apsauginių agrarinių teritorijų kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupės specializuoto apsauginio ūkininkavimo tvarkymo zoną. Pažymėjo, kad žemės ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties nustatymas ginčo sklypui neprieštarautų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996 patvirtintiems Saugomų teritorijų tipiniams apsaugos reglamentams, nustatantiems, kad specializuoto apsauginio ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zona išskiriama agrarinėse teritorijose, kuriose numatyti papildomi specialieji vandens telkinių, dirvožemio, ekologinės apsaugos, taip pat sanitarinės ir fizinės apsaugos reikalavimai, kai tikslinga plėtoti tradicinį žemės ūkį, technologiškai neprieštaraujantį vandenų ir dirvožemio apsaugos arba atitinkamų draustinių apsaugos ir naudojimo režimui.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 27 d. sprendimu nutarė pareiškėjos B. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog 2001 metais pareiškėjos sutuoktinis B. T., tuo metu buvęs sklypo savininku, buvo atlikęs veiksmus, reikalingus ginčo žemės sklypo paskirčiai pakeisti. Jis kreipėsi į Rokiškio rajono savivaldybę, prašydamas rengti detalųjį planą dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties iš miškų ūkio paskirties žemės pakeitimo į kitos paskirties (namų valdos) žemę bei teritorijos užstatymo pastatais ir įrenginiais. Rokiškio rajono valdyba 2001 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. 113 patvirtino B.

T. pastatų ir įrenginių išdėstymo teritorijos ir miškų ūkio paskirties žemės keitimo į namų valdą Bradesių kaime, Kriaunų sen., Rokiškio r. detalaus planavimo projektą. Panevėžio apskrities viršininkas 2001 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 1952Ž patvirtino B. T. žemės sklypo padalijimo projektą suformuojant du sklypus – 1,0651 ha ir 1,1679 ha – bei pakeitė vieno iš jų (1,0651 ha ploto sklypo) pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš miškų ūkio paskirties žemės į kitos paskirties (namų valdos) žemę.

Tačiau prokuratūrai ginant viešąjį interesą buvo kreiptasi į teismą ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-786-279-2011 šie administraciniai aktai buvo panaikinti, pripažinus, kad žemės sklypas buvo padalintas ir jo naudojimo paskirtis pakeista neteisėtai. Nuosavybės teisių atkūrimo į aptariamą sklypą metu (iki 1994 m. liepos 20 d.) vienintelis teisės aktas, reglamentavęs pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarką, buvo Lietuvos Respublikos žemės kodeksas (toliau – ir Žemės kodeksas).

Žemės kodekso 6 straipsnis įtvirtino nuostatą, kad visa žemė Lietuvos Respublikoje priklauso vieningam valstybiniam žemės fondui, kuris sutinkamai su pagrindine tiksline žemės paskirtimi susideda iš: 1) žemės ūkio paskirties žemės, suteiktos naudotis kolūkiniams tarybiniams ūkiams ir kitiems žemės naudotojams žemės ūkio tikslams;

2) gyvenamųjų vietovių (miestų, miesto tipo gyvenviečių ir kaimo gyvenamųjų vietovių) žemės;

3) pramonės, transporto, kurortų, rezervatų ir kitokios ne žemės ūkio paskirties žemės;

4) valstybinio miškų fondo žemės;

5) valstybinio vandenų fondo žemės;

6) valstybinio rezervo žemės. Žemės kodekso 173 straipsnis žemę, apaugusią mišku, taip pat neapaugusią mišku, bet skirtą miškų ūkio reikalams, priskyrė Valstybinio miškų fondo žemei. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog iki 1992 metų žemės sklypas priklausė Antazavės girininkijai, t. y. buvo naudojamas miškų ūkio reikalams, todėl pareiškėjos argumentai, kad Akte žemės sklypo pagrindinė tikslinė paskirtis buvo nustatyta klaidingai, neatsižvelgus į teisinį reglamentavimą, yra atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas nurodė, jog tik vėlesni šį klausimą reglamentavę teisės aktai (Lietuvos Respublikos žemės įstatymas (toliau – ir Žemės įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtintas „Pagrindinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarkos aprašas” (toliau – ir Aprašas)) numatė, kad, nustatant sklypui miškų ūkio paskirtį, reikšmingas yra miško ploto dydis bendro žemės sklypo plote, t. y. vyraujančios naudmenos. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog ginčijamas Aktas buvo priimtas dar negaliojant šiems teisės aktams ir nėra pagrindo konstatuoti, kad jis neatitiko jo sudarymo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Aptariamo žemės sklypo miškų ūkio tikslinė žemės naudojimo paskirtis nurodyta ir atkuriant nuosavybės teises A. G., V. D. ir A. M.. Nei vienas iš buvusių sklypo savininkų individualių aktų, susijusių su jų žemės paskirtimi, neginčijo. Priešingai, pateiktuose 1992 m. birželio 6 d. prašymuose pageidavo atkurti nuosavybės teises ir į mišką, dalyvavo surašant ir susipažino su Aktu. Pareiškėjos sutuoktinis B. T. įsigydamas šį sklypą taip pat žinojo, kad jis perka būtent miškų ūkio paskirties sklypą, jog jam bus nustatyta tam tikrų apribojimų dėl ūkinės veiklos vystymo. Turto pirkėjas negalėjo įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo ankstesni savininkai. Teigti, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos turint tikslą šiame sklype vykdyti tik žemės ūkio veiklą ir todėl jo pagrindinė tikslinė paskirtis turėjo būti nustatyta kaip žemės ūkio, nėra pakankamo pagrindo. Nors byloje yra prieštaringi duomenys apie sklype esančio miško kiekį, pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) ir Žemės įstatymo nuostatas miško žemė yra ne tik apaugęs mišku plotas, bet ir kiti plotai, tarp jų ir kitos žemės naudmenos. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis iki 2009 metų šiame sklype buvo 1,85 ha miško žemės. 2010 metais atlikus kadastrinius matavimus, nustatyta, kad žemė, apaugusi mišku, faktiškai sudaro tik 0,51 ha, tačiau tai nepaneigia žemės sklypo naudojimo paskirties teisingumo.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog klaidos, padarytos viešojo administravimo subjektų veikloje, taisymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 35 straipsnis, kuris numato, kad administracinės procedūros sprendimą priėmęs viešojo administravimo subjektas, gavęs asmens, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra, ar kito suinteresuoto asmens motyvuotą pranešimą apie skaičiavimo, spausdinimo, faktinių duomenų neatitikimo ar kitas technines klaidas, imasi reikalingų priemonių klaidoms ištaisyti. Tokia procedūra taikoma ištaisyti tik tokioms klaidoms, kurios neturi įtakos trečiųjų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, kurios nėra teisinės klaidos ar institucijos valios išraiška. Šiuo atveju žemės sklypo naudojimo paskirties pakeitimas būtų teisinės klaidos ir institucijos valios išraiškos taisymas, kuriam klaidos taisymo procedūra netaikytina. Pareiškėja turėtų naudotis Miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 641 patvirtinto „Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos aprašo” ir Aprašo nuostatomis, numatančiomis galimybę, esant išimtinėms aplinkybėms, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus, pakeisti miško žemę kitomis naudmenomis arba pakeisti žemės naudojimo paskirtį. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą ir įpareigoti atsakovą taikyti klaidos ištaisymo procedūrą.

II. Pareiškėja B. T. apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodė, jog teismo įvardinta žemės priklausomybė Antazavės girininkijai ir naudojimas girininkijos reikmėms buvo tik iki 1992 metų ir ši aplinkybė žemės paskirties įvardijimo aspektu galėjo būti reikšminga tik tuo metu, kai žemė buvo valstybinė, t. y. iki privačios nuosavybės teisių atkūrimo. Tuo tarpu 1992 metais žemės sklypas buvo formuojamas, jo duomenys nustatomi siekiant atkurti nuosavybę, todėl teismas, spręsdamas, ar 1992 metais formuojant sklypą nebuvo padaryta klaida fiksuojant jo naudojimo paskirtį, privalėjo atsižvelgti į tai, koks buvo numatomas (ketinamas) šio žemės sklypo naudojimas nuo 1992 metų. Perduotas į privačią nuosavybę žemės sklypas nebuvo skirtas naudoti girininkijos reikmėms ir šiuo atveju Žemės kodekso 173 straipsnis negalėjo būti taikomas. Nurodė, jog žemės sklypas buvo formuojamas siekiant jį grąžinti privačion nuosavybėn būtent žemės ūkio veiklai (1993 m. spalio 26 d. Rokiškio rajono valdybos potvarkis 249v „Dėl žemės suteikimo naudotis asmenims, susigrąžinantiems arba perkantiems žemę žemės ūkio veiklai”). Žemės kodekso 17 straipsnyje numatyta, kad prioritetas pirmiausia turėjo būti teikiamas žemės ūkio paskirties nustatymui, jei žemė yra tinkama žemės ūkiui. Pagal faktines savybes žemės sklypas labiausiai buvo tinkamas būtent šiai veiklai, nes didžiąją sklypo dalį sudarė ariama žemė, pieva, ganykla ir tik nedidelė dalis buvo apaugusi medžiais. Pagal Žemės kodekso 55 straipsnį žemės ūkio paskirties žeme laikoma visa žemė, kuri naudojama žemės ūkio reikalams arba skirta šiems tikslams. Pagal sklypo naudmenų sudėtį objektyviai žemės sklypas gali būti ir yra naudojamas tik žemės ūkio reikalams. Pagal Žemės kodekso 58 straipsnį asmeniniam ūkiui piliečiams galėjo būti suteikta naudotis tik žemės ūkio paskirties žemė, tuo tarpu miškų paskirties žemės suteikimas privatiems asmenims Žemės kodekse nenumatytas.

Pareiškėja nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą vertindamas, kad faktinė žemės naudmenų sudėtis nebuvo reikšminga pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymui. Pažymėjo, jog atsakovas pripažino, kad lemiantis veiksnys, nustatant pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, buvo būtent pagrindinė žemės sklype vyraujanti naudmena. Nurodė, jog buvo vadovaujamasi klaidingai sudaryta eksplikacija. Joje žemės naudmenos nustatytos grafiškai pagal plano duomenis. Pabrėžė, jog negalima sutikti su teismo išvada, kad duomenys apie sklype esančio miško kiekį yra prieštaringi. Iki 2010 metų nebuvo atlikti sklypo tikslieji matavimai, nepatikslinti grafiniai duomenys, todėl sklypo savybės buvo fiksuotos pagal pirminę eksplikaciją (kuri sudaryta netikrinant duomenų natūroje). 2010 metais buvo atlikti kadastriniai matavimai, sklypo duomenys patikrinti vietoje ir fiksuota, kad miško plotas sudaro 0,51 ha. Šie duomenys atitinka byloje esančius 1984 metų, taip pat 1932 metų duomenis (planus): byloje yra 1984 metais sudarytas girininkijos medelyno planas, iš kurio matyti, jog miškas minėtame žemės sklype, kurio bendras plotas buvo 2,17 ha, sudarė vos 0,7 ha, tuo tarpu 0,5 ha – pieva, 0,1 ha – aikštos įtampos elektros linija, 0,1 ha – ariama žemė, 1,4 ha apėmė ganykla. Šių rašytinių įrodymų pirmosios instancijos teismas nevertino, dėl jų nepasisakė. Pasak pareiškėjos, aplinkybę, jog konkrečiame sklype niekada miško plotas nevyravo, o sklypą sudarė pirmiausia žemės ūkio žemė, t. y. kad 1984 metų sklypinės inventorizacijos duomenys yra teisingi, atskleidžia iki nacionalizacijos sudaryti planai – toje vietoje dar 1932 metais buvo ariama žemė ir pievos.

Pareiškėja pažymėjo, jog padarytos klaidos faktą konstatavo Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyrius 2008 m. vasario 7 d. aktu, tą nurodė ir Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba 2010 m. spalio 8 d. raštu Nr.V3-12.1-1566 VSTS. Nurodė, kad miškų ūkio paskirtis pareiškėjos žemės sklypui buvo nustatyta todėl, kad pagal 1993 metais fiksuotus Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Panevėžio filialo Rokiškio rajono gyventojų aptarnavimo biuro pažymėjimo duomenis minimame žemės sklype miškas sudarė 1,85 ha, o žemės ūkio naudmenos tik 0,3 ha.

Tačiau pagal 1984 metais sudarytą girininkijos medelyno planą miškas minėtame žemės sklype sudarė vos 0,7 ha, tuo tarpu 0,5 ha – pieva, 0,1 ha – aukštos įtampos elektros linija, 0,1 ha – ariama žemė, 1,4 ha apėmė ganykla. Todėl buvo padaryta išvada, kad formuojant sklypą nuosavybės atkūrimui nebuvo atkreiptas dėmesys į miškotvarkos planą ir eksplikaciją. Pirmosios instancijos teismo nurodomas teiginys, kad nei vienas sklypo buvusių savininkų individualių aktų, susijusių su žemės sklypo paskirtimi, neginčijo, yra netikslus ir teisiškai nereikšmingas.

Tai, kad byloje nėra konkrečių duomenų, leidžiančių daryti išvadą buvo ar nebuvo sprendžiami kokie nors klausimai dėl padarytų klaidų, neleidžia daryti kategoriškos išvados, jog sprendimai ginčijami nebuvo. Nurodė, jog detaliau bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su konkretaus sklypo nuosavybės teisių grąžinimu, galėtų paaiškinti liudininkė A. M. (buvusi sklypo savininkė), kuri nebuvo apklausta pirmosios instancijos teisme. Pabrėžė, kad B. T. miškų ūkio paskirties žemės sklypą įsigijo, žinodamas apie jame išlikusius buvusios sodybos statinio pamatus, tačiau iki 2007 metų buvo leidžiama miškų ūkio paskirties žemėje atkurti buvusias sodybas, todėl, atitinkamai, sklypo įsigijimo metu nebuvo pagrindo vertinti, kad padaryta techninė klaida galėtų sukelti kokias nors kliūtis B.

T. įgyvendinti tuos tikslus, kurių jis siekė įsigydamas žemės sklypą. Pažymėjo, jog pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis buvo vienas iš techninių suformuotą sklypą apibūdinančių duomenų, kuris buvo įrašytas į žemės sklypo ribų parodymo aktą. Pabrėžė, kad Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Žemės skyrius 2008 m. vasario 7 d. aktu, tiek Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba 2010 m. spalio 8 d. raštu Nr. V3-12.1-1566 VSTS konstatavo, jog nuosavybės teisių atkūrimui pateikta eksplikacija neatitinka realybės, atkuriant nuosavybę žemės sklypui nustatyta miškų ūkio paskirtis neatitiko faktinės padėties.

Taigi žemės sklypo paskirtis buvo apibūdinta pagal klaidingus duomenis, todėl yra pagrindas taikyti klaidos ištaisymo procedūrą.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio žemėtvarkos skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog būsimi 2,17 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) savininkai A. G., V. O. D. ir A. M. su nustatytomis sklypo ribomis, plotu, nustatyta pagrindine tiksline žemės naudojimo paskirtimi bei specialiosiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis sutiko, prieštaravimų, pretenzijų nuosavybės teisės atkūrimo archyviniuose dokumentuose nėra. 1993 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Žemės ūkio ministerijos sprendimais Nr. 27-860-19451, Nr. 27- 861-19452, Nr. 27-862-19453 nuosavybės teisės A. G., V. O. D., A. M. atkurtos grąžinant natūra 25,70 ha žemę žemės ūkio veiklai ir 2,17 ha žemę, sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), miškų ūkio veiklai lygiomis dalimis. Iš nuosavybės teisių atkūrimo archyvinėje byloje esančio 1993 m. lapkričio 15 d. Valstybinio žemės kadastro duomenų registro Nr. 73/2865-1 išrašo matyti, kad žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas 2,17 ha, esančio Bradesių k., Kriaunų apyl., Rokiškio r., ūkinės veiklos pobūdis – miškų ūkio veikla. Žemės kodekso 6 straipsnio 1 ir 4 punktuose nustatyta, kad visa žemė priklauso vieningam valstybiniam žemės fondui, kuris pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį susideda iš įvairių paskirčių žemės, tarp jų ir iš žemės ūkio paskirties žemės, suteiktos naudotis kolūkiams, tarybiniams ūkiams bei kitiems žemės naudotojams žemės ūkio tikslams ir iš valstybinio miškų fondo žemės. Žemės kodekso 173 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad valstybinio miškų fondo žemė laikoma žemė, apaugusi mišku, taip pat neapaugusi mišku, bet skirta miškų ūkio reikalams. Kitų teisės aktų, reglamentuojančių pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarką, iki 1994 metų nebuvo. 2,17 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypas buvo suformuotas atskiru sklypu (Nr. (duomenys neskelbtini)), nes pateko į buvusio valstybinio miško, priklausiusio Rokiškio BMŪGS (bandomojo miškų ūkio gamybinis susivienijimas) Zarasų miškų urėdijos Antazavės girininkijai, teritoriją. Kadangi šis sklypas buvo priskirtas Rokiškio rajono Rokiškio BMŪGS Zarasų miškų urėdijos Antazavės girininkijai, todėl iki nuosavybės teisių į žemę atkūrimo žemės pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis buvo miškų ūkio.

Pažymėjo, kad 2010 m. balandžio 7 d. pareiškėja B. T. kreipėsi į kadastrinius matavimus atliekančią įmonę UAB „Kagema”, prašydama atlikti jai priklausančio 2,17 ha žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Bradesių k., Rokiškio r., kadastrinius matavimus. Atlikus kadastrinius matavimus ir patikslinus kartografinius duomenis nustatyta, kad miškų ūkio paskirties žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 2,2660 ha, iš jo 1,5760 ha žemės ūkio naudmenos, 0,5100 ha miškas, 0,0500 ha užstatyta teritorija, 0,1300 ha vandenys. Iš kadastrinių matavimų byloje esančios Valstybinės miškotvarkos tarnybos pažymos Nr. 18316 „Taksaciniai rodikliai”, matyti, kad 2,17 ha žemės valdoje, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), inventorizuota 0,5100 ha miško žemės (Rokiškio miškų urėdijos Obelių girininkijos 72 kvartalo 2 ir 3 taksaciniai sklypai). Prie kiekvieno taksacinio sklypo yra įrašas „Sartų regioninis parkas. Sartų hidrografinis draustinis. Draustinių miškai”. 2010 m. balandžio 7 d. pareiškėja pasirašė žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą. Rokiškio žemėtvarkos skyrius 2010 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. Ž25-21 „Dėl miškų ūkio paskirties žemės sklypo Rokiškio rajono savivaldybėje patvirtinimo” patvirtino 2,2660 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėja šio administracinio akto neskundė.

Nurodė, jog Žemės įstatymo 26 straipsnyje nustatyta, kad miškų ūkio paskirties žemei pagal teritorijų planavimo dokumentus priskiriami mišku apaugę ir mišku neapaugę plotai, miško valdose įsiterpusios kitos žemės naudmenos, tarp jų atskirais žemės sklypais nesuformuotos žemės ūkio naudmenos. Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog miško žemės gali būti paverčiamos kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais. Taigi teisės aktai leidžia pakeisti miško paskirtį kita, tačiau esant tik ypatingoms teisės aktuose nustatytoms sąlygoms. Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pagrindinė žemės naudojimo paskirtis Vyriausybės nustatyta tvarka nustatoma formuojant naujus žemės sklypus. Šiems žemės sklypams nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis keičiama žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu pagal detaliuosius arba specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus. Šias įstatymo nuostatas detalizuoja Aprašas, kurio 10 punkte nustatyta, jog pagrindinė žemės naudojimo paskirtis keičiama Nacionalinės žemės tarnybos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo, savivaldybės tarybos ar jos įgalioto savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal parengtus teritorijų planavimo dokumentus. Pareiškėjos vyras B. T., įgydamas nuosavybėn 2,17 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą iš buvusių savininkų, perėmė žemės sklypą su visomis teisėmis ir pareigomis ir turėjo žinoti, kad perka miškų ūkio paskirties žemės sklypą. Anot atsakovo teigti, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos siekiant šiame sklype vykdyti tik žemės ūkio veiklą ir todėl jo pagrindinė tikslinė paskirtis turėjo būti nustatyta kaip žemės ūkio, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo. Atsakovas pažymėjo ir tai, jog žemės sklypo miškų ūkio tikslinė žemės naudojimo paskirtis buvo nurodyta atkuriant nuosavybės teises A. G., V. D. ir A. M.. Šių buvusių sklypo savininkų pateikti 1992 m. birželio 6 d. prašymai rodo, kad jie pageidavo atkurti nuosavybės teises būtent į mišką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-267/2012 pareiškėjos B. T. apeliacinį skundą atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat joms taikytiną teisinį reguliavimą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš bylos medžiagos matyti, kad 1992 m. rugsėjo 16 d. Žemės sklypų, skiriamų privačiam ūkiui steigti, ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje akte prie sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta miško paskirtis. Kaip minėta, pareiškėja iš esmės teigia, kad Akte padarant tokį įrašą žemės sklypo tikslinė paskirtis turėjo būti nurodyta ne miško, o žemės ūkio tikslinė naudojimo paskirtis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad, visų pirma būtina pasisakyti dėl šioje byloje reiškiamo reikalavimo pobūdžio ir bylos nagrinėjimo apimties. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ištyrus bylos aplinkybes šiuo aspektu pastebėtina, kad pareiškėjos pozicija byloje nėra nuosekli. Viena vertus, pareiškėja skunde suformuluotu reikalavimu siekia įpareigoti atsakovą ištaisyti Akte padarytą klaidą. Kita vertus, kaip matyti iš pareiškėjos skundo ir apeliacinio skundo turinio, pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose pateiktų pareiškėjos atstovės paaiškinimų matyti, kad pareiškėjos pateikiami argumentai iš esmės susiję su byloje nagrinėjamo Akto teisėtumu ir pagrįstumu, t. y. teikiami argumentai, kad Akto turinys jo priėmimo metu neatitiko tuo metu galiojusių teisės aktų, taip pat tam tikros faktinės situacijos.

Įvertinusi pareiškėjos ir atsakovo pateiktus argumentus dėl Akto turinio, teisėjų kolegija pažymėjo, jog pareiškėja iš esmės nepateikė argumentų ir įrodymų dėl to, kad Akte buvo padaryta techninė/ apsirikimo klaida, kad nebuvo ketinimo įrašyti būtent tokią sklypo tikslinę paskirtį, o kitą. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, bylos turinys rodo, kad pareiškėja ir atsakovas nesutaria dėl Akto priėmimo metu galiojusio teisinio reguliavimo aiškinimo ir taikymo, taip pat Akto turiniui reikšmingų faktinių aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjos atstovė aiškiai nurodė, jog byloje nėra ginčijamas Akto teisėtumas ir pagrįstumas, tai matyti ir iš skunde suformuluoto reikalavimo. Dėl minėtos priežasties apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepasisakė dėl byloje aptariamo Akto teisėtumo ir pagrįstumo.

Kiek tai susiję su pareiškėjos reikalavimu įpareigoti atsakovą ištaisyti Akte padarytą klaidą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėja kaip teisinį tokios atsakovo pareigos ištaisyti klaidą pagrindą nurodo Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalį, kurioje numatyta, jog tuo atveju, jeigu nustatoma, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, pardavimo, nuomos, perdavimo neatlygintinai naudotis priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jeigu dėl to nekyla ginčų, sprendimą gali panaikinti arba jį pakeisti sprendimą priėmęs Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas. Vertindama minėtas Žemės reformos įstatymo nuostatas teisėjų kolegija pažymėjo, kad jis negali būti traktuojamas kaip techninės klaidos ištaisymo pagrindas, nes jame kalbama apie sprendimus, priimtus pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtoje nuostatoje kalbama apie priimtų sprendimų panaikinimą ar pakeitimą dėl to, kad jie nesuderinami su teisės aktų reikalavimais. Be to, kaip matyti iš minėtos nuostatos turinio, joje kaip papildoma sąlyga nurodoma tai, kad dėl tokio panaikinimo ar pakeitimo nekyla ginčo, minėtoje teisės normoje taip pat kalbama apie joje nurodytų asmenų teisę, bet ne pareigą panaikinti ar pakeisti priimtus sprendimus. Tuo tarpu, apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje aptariamu atveju ginčas tarp pareiškėjos ir atsakovo egzistuoja, t. y., kaip minėta, nesutariama dėl taikytino teisinio reguliavimo aiškinimo (tai kaip turėjo būti aiškinamas ir taikomas tuo metu galiojusio Žemės kodekso nuostatos, taip pat dėl bylai reikšmingu metu buvusių faktinių aplinkybių ir jų vertinimo. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, jog byloje vertinamu atveju nėra pagrindo vadovautis Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad atskleisdamas klaidos sąvoką jis rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 35 straipsniu. Viešojo administravimo įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad administracinės procedūros sprendimą priėmęs viešojo administravimo subjektas, gavęs asmens, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra, ar kito suinteresuoto asmens motyvuotą pranešimą apie skaičiavimo, spausdinimo, faktinių duomenų neatitikimo ar kitas technines klaidas, imasi reikalingų priemonių klaidoms ištaisyti. Kaip matyti iš nurodytos nuostatos turinio, joje, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš esmės reglamentuojamas rašymo apsirikimo ištaisymo klausimas, t. y. tie atvejai, kuomet aktą, sprendimą ar kitą dokumentą surašęs subjektas ketino įrašyti kitus duomenis nei tuos, kuriuos jis faktiškai įrašė, t. y. nebuvo valios įrašyti būtent tokius duomenis, kuriuos siekiama ištaisyti. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ši nuostata negali būti aktų ar dokumentų taisymo pagrindu, kuomet kyla ginčas dėl teisės turinio ar tam tikrų Akto turiniui reikšmingų faktinių aplinkybių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį byloje Nr. A-14-951/2007).

Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, jog pareiškėja į bylą nepateikė įrodymų, kad Akte padarytas įrašas apie aptariamo sklypo paskirtį yra techninė klaida ar rašymo apsirikimas. Be to, VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto 2008 m. rašte yra aiškiai nurodyta, kokiais faktiniais duomenimis buvo vadovautasi ir dėl kokių motyvų Akte buvo nurodyta būtent tokia pagrindinė tikslinė žemės paskirtis. Atsižvelgdama į nurodytus motyvus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad byloje nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog Aktą surašę asmenys, padarydami įrašą apie aptariamo sklypo tikslinę paskirtį, padarė techninę klaidą, t. y. kad jie neketino padaryti būtent tokio įrašo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, dėl pirmiau nurodytų priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, pagrindo tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą nėra, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

III. Pareiškėja B. T. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A858-267/2012. Prašymą dėl proceso atnaujinimo grindė šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalį, kurioje numatyta, jog tuo atveju, jei nustatoma, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, ir jeigu dėl to nekyla ginčų, sprendimą gali panaikinti ar pakeisti sprendimą priėmęs Nacionalinės žemės tarnybos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo šios normos taikymui vien todėl, jog Nacionalinė žemės tarnyba nesutinka su tuo, kad žemės sklypo paskirtis buvo nustatyta klaidingai, be to, Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatyta institucijos teisė, bet ne pareiga. Pareiškėjos nuomone, materialinės teisės normų taikymo klaida buvo padaryta tuo aspektu, kad nebuvo vadovautasi viešojo administravimo nepiktnaudžiavimo valdžia principu. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktas). Pareiškėjos manymu, atsižvelgiant į kitų institucijų išreikštą poziciją, kad nustatant žemės sklypo paskirtį buvo padaryta klaida, tinkamo Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalies taikymo tikslu privalėjo būti įsitiktina, kad atsakovas, atsisakydamas panaikinti ar pakeisti sprendimą, nepiktnaudžiavo valdžia. Konstatavus, kad ginčas ar sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką atsakovo keliamas nepagrįstai ir dirbtinai, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalį.

2. Anot pareiškėjos, materialinės teisės normų pažeidimas padarytas, netinkamai vertinant ir kvalifikuojant, kokio pobūdžio dokumente yra nustatyta (užfiksuota) žemės sklypo paskirtis ir kokio pobūdžio yra duomenys apie žemės paskirtį (nurodyti 1992 m. rugsėjo 16 d. sklypo ribų paženklinimo akte). Pareiškėjos teigimu, nebuvo įvertinta, kad 1992 metais nebuvo priimta jokio individualaus administracinio akto, kuris nustatytų, kad žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis nustatoma miškų ūkio (ką pareiškėja akcentavo tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme).

Pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis užfiksuota žemės ribų paženklinimo akte kaip vienas iš techninių suformuotą sklypą apibūdinančių duomenų, kuris buvo įrašytas į žemės sklypo ribų parodymo aktą. Teisės aktai, reglamentavę žemės sklypų pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties nustatymo, keitimo procedūras, atitinkamų sprendimų priėmimą, įsigaliojo tik 1994 m. Taigi netinkamas materialinės teisės normų, reglamentavusių žemės paskirties nustatymo klausimą, taikymas sąlygojo tai, kad buvo netinkamai kvalifikuotas duomens apie žemės paskirtį pobūdis.

Tai, pasak pareiškėjos, sąlygojo neteisingą vertinimą, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, jog akte padarytas įrašas apie žemės paskirtį yra techninė klaida (kuri padaryta vien dėl to, kad duomenys surašyti pagal klaidingą eksplikaciją, kurioje duomenys įrašyti iš preliminaraus plano, naudmenų netikrinus vietoje). Prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėja nurodo ir tai, kad ji teikė argumentus apie tai, jog 1992 m. rugsėjo 16 d. sklypo ribų paženklinimo akte fiksuota žemės paskirtis neatitiko faktinės padėties, ir būtent pagal tuometinį Žemės kodeksą žemės paskirtis būtų nustatoma žemės ūkio, o ne miškų ūkio (pagal Žemės kodekso 17 straipsnį ir 55 straipsnį), tikslu atsikirsti į atsakovo argumentaciją, kad žemės paskirtis atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus (kartu atskleidžiant, jog atsakovas nepagrįstai atsisako ištaisyti klaidą pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalį).

Tačiau tai, pasak pareiškėjos, jokiu būdu nereiškia, kad pareiškėja atsisako pagrindinio prašymo argumento, kad buvo padaryta būtent techninė klaida. Pareiškėjos teigimu, Rokiškio rajono valdybos 1993 m. spalio 26 d. potvarkis 249v patvirtina, kad egzistavo tikslas visą žemę grąžinti žemės ūkio veiklai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo atnaujinti procesą byloje remdamasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, kuriame įtvirtinta, jog procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Be to, proceso atnaujinimas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą galimas, tik jei esminis teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-117/2009).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į į tai, jog, nagrinėjamu atveju pareiškėja kelia klausimą dėl Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalies aiškinimo. Pareiškėjos manymu, atsižvelgiant į kitų institucijų išreikštą poziciją, kad nustatant ginčo žemės sklypo paskirtį buvo padaryta klaida, tinkamo Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalies taikymo tikslu privalėjo būti įsitiktina, kad atsakovas, atsisakydamas panaikinti ar pakeisti sprendimą, nepiktnaudžiavo valdžia. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI-914 redakcija) numatyta, kad tuo atveju, jeigu nustatoma, jog sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, pardavimo, nuomos, perdavimo neatlygintinai naudotis priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jeigu dėl to nekyla ginčų, sprendimą gali panaikinti arba jį pakeisti sprendimą priėmęs Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad šis teisinis reguliavimas yra konkretus ir aiškus, todėl aiškinti jo plečiamai, papildomai taikant nepiktnaudžiavimo valdžia principą, t. y. taip, kaip nurodoma pareiškėjos pateiktame prašyme dėl proceso atnaujinimo, nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad byloje nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą procesą atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatų pagrindu (dėl akivaizdaus materialinės teisės normų pažeidimo).

Išnagrinėjusi pareiškėjos prašymo dėl proceso atnaujinimo turinį, teisėjų kolegija pažymi, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėja papildomai remiasi bei įrodinėja tai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus (netinkamai kvalifikavo duomens apie ginčo žemės sklypo paskirtį pobūdį). Įvertinusi šį pareiškėjos argumentą, teisėjų kolegija akcentuoja, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad dėl fakto klausimų, tai yra dėl tam tikrų faktinių bylos aplinkybių vertinimo, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuomet, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu (akivaizdu, jog tokių aplinkybių šiuo atveju nėra nustatyta, jų buvimo nepagrindžia ir pareiškėja). Taigi akcentuotina, kad pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstydama tokio pobūdžio argumentą iš esmės kelia klausimą ne dėl materialinės teisės normų aiškinimo, bet dėl faktinių aplinkybių, t. y. dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pareiškėjos argumentai, kuriais remiamasi prašyme dėl proceso atnaujinimo, yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto bei 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos B. T. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-267/2012 pagal pareiškėjos B. T. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio žemėtvarkos skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys – A. T., I. T., Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Romanas Klišauskas

Virgilijus Valančius