2013-02-21 Nr. AB-2300-3-61-3-01468-2011-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-725/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01468-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.5, 9.8.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mambo Bavaria Kaunas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mambo Bavaria Kaunas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija, Vilniaus apskrities VMI), atlikusi UAB „Mambo Bavaria Kaunas“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 27 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. surašė 2010 m. birželio 1 d. patikrinimo aktą Nr. (21.26)-06-77-16. Bendrovė Inspekcijai pateikė pastabas, kurias išnagrinėjusi Inspekcija 2010 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-208 pakeitė patikrinimo aktą ir nurodė Bendrovei sumokėti į biudžetą 92001 Lt PVM, 13612,59 Lt šio mokesčio delspinigių ir paskyrė 27600 Lt (30 proc.) PVM baudą. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. spalio 7 d. sprendimu Nr.69-262 patvirtino Inspekcijos sprendimą. Komisija 2011 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. S-115(7-311/2010) patvirtino VMI prie LR FM sprendimą.

Pareiškėjas nesutikdamas su minėtais sprendimais su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti:

1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. S-115 (7-311/2010);

2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos 2010 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 69 – 262;

3) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.26)-256-208, kuriuo nurodyta į biudžetą sumokėti 92001 Lt PVM, 13612,59 Lt PVM mokesčio delspinigių ir 27600 Lt PVM baudos.

Pareiškėjas nurodė, jog mokestinis ginčas kilęs dviem aspektais, t.y. dėl pareiškėjo maitinimo įstaigoje taikytų nuolaidų realumo bei dėl teisės į PVM atskaitą. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo argumentais, jog nuolaidos 50 proc. ir 90 proc., klientams buvo taikomos fiktyviai, tokiu būdu neapskaitant dalies gautų pajamų ir išvengiant mokėtinų mokesčių, taip pat dėl to, jog sandoriai buvo vykdomi tarp susijusių įmonių, todėl pareiškėjas turėjo galimybes žinoti, kad ateityje kontrahentas nesumokės atitinkamų PVM sumų į biudžetą. Pažymėjo, jog mokesčių administratorius nenustatė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4 punkte apibrėžtų faktų ir aplinkybių. Be to, su šia išvada skundžiamame sprendime sutiko ir Komisija. Todėl neįvykdžius Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalyje ir Taisyklių 4 punkte nurodytų reikalavimų, mokesčių administratorius neturėjo teisės taikyti minėto MAĮ straipsnio bei nustatyti mokesčio bazę pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Pareiškėjas akcentavo ir tai, jog Komisija skundžiamame sprendime pasisakė tik dėl 90 proc. nuolaidų taikymo realumo, tačiau plačiau nenagrinėjo 50 proc. nuolaidų taikymo, apie ją tik užsiminė, todėl nėra aišku, kokių argumentų pagrindu Komisija konstatavo šios nuolaidos (50 proc.) taikymo nebuvimą.

Pareiškėjas inter alia pažymėjo, jog tiek Inspekcija, tiek atsakovas, tiek Komisija kaip vieną iš esminių įrodymų, jog nuolaidos klientams nebuvo realiai taikomos, nurodė tai, kad vienintelio pareiškėjo akcininko UAB „Makrogrupė“ direktorius ir savininkas A. P. negalėjo konkrečiai paaiškinti nuolaidų sistemos taikymo, veikimo bei poveikio pajamoms, nors jo 2009 m. kovo 27 d. sprendimu buvo patvirtinta pareiškėjo valdomoje picerijoje taikoma nuolaidų sistema, kurioje buvo numatyta 50 proc. bei 90 proc. nuolaidų pagal nuolaidų kuponus taikymo galimybė. Šiuo įsakymu pareiškėjas buvo įpareigotas patvirtinti aukščiau nurodytų nuolaidų taikymo taisykles, derinti jas su toje pačioje srityje veikiančiais verslo partneriais, taip pat bendradarbiauti kuriant vienodo dizaino kaupiamąsias ir MAKRO ID korteles, nuolaidų ar dovanų kuponų dizainą. Tačiau, kadangi nuolaidų sistemos įgyvendinimas buvo deleguotas pačiam pareiškėjui ir jos administracijai, todėl A. P., būdamas tiesiog pareiškėjo akcininko savininku, negalėjo paaiškinti praktinių nuolaidų sistemos įgyvendinimo aplinkybių. Pažymėjo, jog buvo neįvertinta ir tai, kad už nuolaidų taikymo taisyklių priėmimą bei įgyvendinimą atsakinga bendrovės direktorė savo paaiškinime tiksliai apibūdino, kaip ir už ką taikomos atitinkamo dydžio nuolaidos. Pareiškėjas nesutiko su mokesčių administratorių sprendimų argumentais, jog bendrovės ir kitų grupės įmonių darbuotojai nesugebėjo paaiškinti konkrečių nuolaidų taikymo aplinkybių. Pažymėjo, jog pareiškėjo (ir kitų grupės įmonių) padavėjos ir negalėjo žinoti specifinių nuolaidų sistemos taikymo aplinkybių, kadangi už jos taikymą bendrovės direktorės įsakymu buvo atsakinga administratorė. Tą savo paaiškinimuose patvirtino bendrovės darbuotojos.

Pareiškėjo nuomone, Inspekcija, atsakovas ir Komisija neteisūs, nurodydami aplinkybę dėl ilgo stalų neuždarymo laikotarpio bei pinigų buvimo pas padavėjas, kaip įrodymą, motyvuojantį nuolaidų sistemos taikymo aktyvumą. Pareiškėjas akcentavo, jog šios aplinkybės gali būti vertinamos nebent kaip kasos aparato naudojimo taisyklių pažeidimas, bet ne pagrindas išvadai dėl nuolaidų sistemos buvimo ar nebuvimo picerijoje. Dėl Komisijos argumentų, jog nuolaidų kuponų pavyzdžių buvimas nepagrindžia nuolaidų taikymo realumo, nes „byloje vienareikšmiškai nėra nustatyta, ar pareiškėjas apskritai turėjo tokius nuolaidų kuponus iki 2009 m. liepos mėn. vidurio“ pareiškėjas nurodė, jog tokiu būdu Komisija pati patvirtino, kad pareiškėjas pateikė realaus nuolaidų kuponų egzistavimo įrodymą - kuponų pavyzdžius. Be to, anot pareiškėjo, jis yra pateikęs atsakingų asmenų įsakymus dėl nuolaidų sistemos taikymo, pačią tvarką, todėl nėra aišku, kokiais dar įrodymais galėtų būti įrodinėjamas nuolaidų kuponų taikymas klientams. Pareiškėjas pabrėžė, jog nuolaidų sistemos taikymas yra versliškai logiškas, t. y. nuolaidų sistemos taikymas buvo būtinas tam, kad išlaikyti senuosius klientus ir pritraukti naujus, išliekant konkurencingu rinkoje ir siekiant uždirbti daugiau pajamų, kas ir yra pirminis ir pagrindinis bendrovės tikslas. Todėl nėra aišku, kuo remdamasis mokesčių administratorius ir Komisija vertina nuolaidų kuponų sistemą kaip tinkamą ar netinkamą, reikalingą ar ne marketinginę priemonę, kadangi tokiu būdu minėtos institucijos peržengė savo kompetencijos ribas.

Dėl 17801 Lt PVM atskaitos pareiškėjas nurodė, bei viso mokestinio ginčo nagrinėjimo metu teigė, jog kontrahentas šiuo atveju nesumokėjo atitinkamų PVM sumų į valstybės biudžetą dėl finansinio neišgalėjimo. Anot pareiškėjo, tuo atveju, kai kontrahentas dėl finansinio neišgalėjimo nesumoka į biudžetą PVM, mokesčių administratorius turi nustatyti asmens veiksmuose mokesčių vengimo, siekiant mokestinės naudos, požymius, t. y. sukčiavimą šio mokesčio atžvilgiu ir mokėtojo nesąžiningumą. Pareiškėjas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš sandorių gavo tiesioginę naudą - įsigijo maisto produktų, gėrimų (alaus), buvo suteiktos reklamos, ryšio paslaugos. Mokesčių administratorius bei Komisija neneigia, jog minėtos ūkinės operacijos įvyko. Todėl pareiškėjo teisė į atskaitą, gali būti paneigta tik nustačius jo nesąžiningumą, sudarant ir vykdant atitinkamus ūkinius sandorius, kurių pagrindu atsiranda teisė į PVM atskaitą. Pareiškėjas pažymėjo ir tai, jog neneigia sąsajumo tarp bendrovių, tačiau atkreipia dėmesį, jog joks sąsajumas negali paneigti pareiškėjo teisės į PVM atskaitą, kadangi yra įvykdytos visos sąlygas, kurių reikalauja įstatymas, suteikdamas asmenims teisę naudotis PVM atskaita, o nesąžiningumas bei sukčiavimas PVM srityje nėra įrodytas.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos atsiliepime išdėstytais argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, jog iš surinktos medžiagos nustatyta, kad ūkinės operacijos buvo vykdomos tarp susijusių asmenų (šių aplinkybių Bendrovė neginčija). Tokio pobūdžio ūkinės operacijos buvo vykdytos sąmoningai, t.y. vykdomi verslo perkėlimo į kitus, naujai įsteigtus tų pačių akcininkų ūkio subjektus, veiksmai, į Bendrovę perėjo iki tol buvę UAB „M.Foodmaster“ darbuotojai, ji ėmė veiklą vykdyti tose pačiose patalpose, jos buhalterinę apskaitą ėmė tvarkyti buhalterė, kuri vėlgi ėmė dirbti naujai įsteigtoje UAB „Makro Food“. Bendrovė perėmė UAB „M.Foodmaster“ įsiskolinimus. Iš jų matyti, kad buvo perimti įsiskolinimai tiekėjams, kurie gali užtikrinti veiklos tęstinumą, nes įsiskolinimo valstybės biudžetui nei Bendrovė, nei kiti ūkio subjektai, priklausantys tai pačiai įmonių grupei neperėmė. Bendrovės kontrahento PVM nepriemoka nuo 2008 m. pabaigos didėjo, nuo 2009 m. balandžio mėnesio šis mokėtojas nebeteikė PVM deklaracijų. Todėl akivaizdu, kad įvertinant Bendrovės ir jos kontrahento sąsajumą, veiklos ypatybes matyti, kad Bendrovė ūkinių operacijų sudarymo metu žinojo, kad UAB „M.Foodmaster“ PVM sąskaitose faktūrose apskaičiuoto pardavimo PVM į biudžetą nesumokės.

Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad pastarojo kontrahentas PVM nesumokėjo dėl finansinių sunkumų, dėl ko, Bendrovei negali būti ribojama PVM atskaita atsakovas nurodė, jog Bendrovė nepateikė jokių duomenų, kad dokumentuose nurodomų PVM sumų jos kontrahentas nesumokėjo dėl objektyvių finansinių sunkumų, tuo labiau, kad Bendrovė su kontrahentu pagal ginčo sąskaitas yra atskaičiusi, atsiskaitymai buvo vykdomi grynaisiais pinigais (dalis mokėta bankiniais pavedimais). Atsakovo nuomone, iš mokestiniam ginčui pateiktų duomenų matyti, kad Bendrovės kontrahento PVM mokestinė nepriemoka ėmė didėti nuo 2008 m. tačiau jokių veiksmų, kurie rodytų jo siekimą padengti mokestines nepriemokas, nėra nustatyta, t.y. nėra jokių duomenų, kurie rodytų, kad Bendrovės kontrahentas dėjo kokias nors pastangas spręsti savo finansinius sunkumus. Priešingai, nuo 2009 m. pradžios buvo steigiami nauji ūkio subjektai (UAB „Mambo Big“, UAB „Mambo Gedimino“). Tokiu būdu buvo steigiami nauji ūkio subjektai, kuriuose buvo ketinama vykdyti tokio pat pobūdžio veiklą, minėti ūkio subjektai veiklą pradėjo vykdyti tose pačiose patalpose naudodamiesi tuo pačiu prekiniu ženklu, į naujai įsteigtus ūkio subjektus perėjo dirbti Bendrovės kontrahento darbuotojai, buvo perimami įsiskolinimai bei perkamos prekės, turtas iš UAB „M.Foodmaster“. Atsakovo teigimu, visi Bendrovės skunde nurodomi jos kontrahento veiksmai rodo, kad jais nebuvo siekiama stabilizuoti UAB „M.Foodmaster“ veiklą, iš gautų pajamų dengiant įsiskolinimus valstybės biudžetui, todėl tokie veiksmai negali būti vertinami kaip sąžiningi.

Dėl Bendrovės taikytų 50 proc. ir 90 proc. nuolaidų atsakovas nurodė, jog įvertinus Bendrovės mokestinio patikrinimo metu pateiktus dokumentus, kuriais buvo grindžiamos suteikiamos nuolaidos, Bendrovės darbuotojų paaiškinimus bei kitą turimą informaciją, Inspekcija konstatavo, kad fiksuojant tariamas klientams suteikiamas 90 proc., 50 proc., nuolaidas, kurios realiai klientams nebuvo taikomos, Bendrovėje buvo neapskaitomos visos realiai gautos pajamos, t. y. Bendrovė į apskaitos registrus įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ūkines operacijas, iškreipiant tikruosius duomenis apie turtą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, todėl dėl patikrinimo metu nustatytų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti Bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, dėl ko, Inspekcijos teigimu, ir buvo pagrindas Bendrovės mokesčių bazę apskaičiuoti taikant specialų mokesčių apskaičiavimo būdą, t. y. Bendrovės mokesčių bazę apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Anot atsakovo, mokestinio patikrinimo metu buvo pateiktas Bendrovės vienintelio akcininko UAB „Makrogrupė“ 2009 m. kovo 27 d. sprendimas, kuriame yra patvirtinta Bendrovės valdomojoje picerijoje taikoma nuolaidų sistema. Įvertinus 2009-04-27 bendradarbiavimo sutarties nuostatas dėl vieningos nuolaidų kortelių bei dovanų kuponų sistemos įvedimo ir prie jos pridėtas patvirtintas nuolaidų kortelių formas ir joms taikomas nuolaidas, taip pat dovanų kuponų naudojimo sąlygas, buvo nustatyta, kad šiuo susitarimu buvo patvirtintos nuolaidų kortelių formos bei dovanų kuponų pavyzdinės formos, t. y. šiame susitarime nebuvo patvirtinta nuolaidų kuponų pavyzdinė forma, bei su šiuo kuponu taikomos nuolaidos. Minėtoje bendradarbiavimo sutartyje nėra jokių nuostatų apie tariamai viešojo maitinimo tinkle naudotus nuolaidų kuponus bei nebuvo fiksuota jokių susitarimų dėl nuolaidų kuponų (90 proc., 50 proc.) įvedimo ar jų taikymo. Atsakovo vertinimu, apie tai, kad kuponai, suteikiantys teisę pasinaudoti 90 proc. ar 50 proc. nuolaida nebuvo realiai dalijami, o pagal juos nebuvo taikomos Bendrovės nurodomos nuolaidos galima spręsti ir iš Bendrovės darbuotojų (V. V., J. M., V. M., G Stankutės, Ž. K.) pateikiamų paaiškinimų.

Atsakovas pažymėjo, jog Inspekcija patikrinimo metu surinko informaciją, iš kurios matyti, kad tariamos nuolaidos išimtinai buvo taikomos tik tiems klientams, kurie atsiskaitydavo grynais pinigais ir kuriems nebūdavo apskaičiuojama grąža, šių aplinkybių Bendrovė neginčija, tačiau ir nepagrindžia bei nemotyvuoja, kodėl nuolaidos būdavo taikomos tik šioms klientų kategorijoms. Tokia faktinė situacija rodo, kad tokios tariamos nuolaidos buvo fiksuojamos dėl tų priežasčių, kad Bendrovėje buvo naudojama kompiuterinė kasos sistema su restoranų valdymo sistema „R-Keeper“, kurių funkcinės savybės leido klientams atsikaičius už prekes ir paslaugas grynaisiais pinigais, išduoti nefiskalines sąskaitas, kurių vėliau galima atsisakyti įtraukiant į atsiskaitymų tipą pvz. „nemokėtojai“, o šie duomenys nepatenka į elektroninio kasos aparato ar kompiuterinės kasos sistemos nepanaikinamą elektroninę atmintį. Todėl tik tiems klientams, kurie atsiskaitydavo grynais pinigais pagal pateiktą nefiskalinę sąskaitą (pre-čekį), būdavo atvaizduojamos taikytinos 50 proc. ir 90 procentų nuolaidos, kurių faktiškai klientai negaudavo. Atsakovas nurodė, jog Inspekcija surinko pakankamai duomenų, kurie rodo, kad čekiuose fiksuojamos 90 proc. ir 50 proc. nuolaidos buvo tariamos, t.y. realiai klientai atsiskaitydavo grynais pinigais pagal taip vadinamą „pre čekį“ ir sumokėdavo visą mokėtiną sumą, tačiau Bendrovėje apskaitoje buvo fiksuojama tik 10 proc. arba 50 proc. realiai gautų pajamų, priklausomai nuo tariamai taikytos nuolaidos dydžio. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nustatyta, jog Bendrovėje dirbusios padavėjos iš klientų paimtus grynus pinigus laikė pas save, o ne kasos aparate (EKA).

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime išdėstytais argumentais nurodė, jog mokesčių administratorių priimti skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Tretysis suinteresuotasis asmuo prašė pareiškėjo skundą atmesti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimu atmetė UAB „Mambo Bavaria Kaunas“ skundą kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo maitinimo įstaigoje taikytų nuolaidų (50 proc., 90 proc.) realumo bei dėl teisės į PVM atskaitą, o taip pat dėl Komisijos 2011 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. S-115 (7-311/2010), VMI 2010 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. 69 - 261 ir Vilniaus apskrities VMI 2010 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. (21.26)-256-208, kuriuo pareiškėjui mokesčių įstatymų nustatyta tvarka apskaičiuota 17801 Lt PVM ir 2459,85 Lt PVM delspinigių, pagal mokesčio administratoriaus įvertinimą papildomai apskaičiuota 74200 Lt ir 11153 Lt PVM delspinigių, bei skirta 27600 Lt PVM bauda teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas pabrėžė, jog ginčo šalių pozicijos iš esmės išsiskyrė ar Mokesčių administratorius pagrįstai nusprendė dėl papildomai apskaičiuoto PVM (papildomai apskaičiuotas PVM dėl mokesčių administratoriui nepripažinus Bendrovės teisės į 17801 Lt pirkimo PVM atskaitą už įsigytus gėrimus – alų, maisto produktus ir suteiktas reklamos ir ryšio paslauga bei mokesčių administratoriui papildomai apskaičiavus 74200 Lt pardavimo PVM nuo patikrinimo metu MAĮ 70 straipsnio pagrindu nustatytų 2009 kovo – rugpjūčio mėn. laikotarpiu nedeklaruotų 464728 Lt pardavimo pajamų).

Teismas nurodė, jog priėmę sprendimus mokesčių administratoriai ginčo išsprendimui teisingai ir pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertė mokesčio įstatymą (2002 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX-751 redakcija), Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių nuostatas.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Vilniaus apskrities VMI atliko Bendrovės PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 27 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. Patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė 2009 m. kovo – balandžio mėn. į PVM atskaitą įtraukė 17801 Lt pirkimo PVM už įsigytus maisto produktus, gėrimus (alų) bei suteiktas reklamos, ryšio paslaugas pagal UAB „M.Foodmaster“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras. UAB „M.Foodmaster“ pateiktoje PVM deklaracijoje už 2009 m. kovo mėn. deklaruoto mokėtino PVM nesumokėjo, o nuo 2009 m. balandžio mėn. PVM deklaracijų VMI neteikė.

Be to, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, patikrinimo metu Mokesčių administratorius konstatavo, jog Bendrovė elgėsi nesąžiningai ir atlikdama ūkines operacijas prisidėjo prie mokesčių nemokėjimo, kadangi ji turėjo galimybę žinoti, kad pagal UAB „M.Foodmaster“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras už įsigytas prekes PVM ankstesnėse tų prekių apyvartos stadijoje nebus sumokėtas, taip Bendrovė neįgijo teisės į PVM atskaitą.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog sandorio šalis elgiasi nesąžiningai, kai mokesčių mokėtojas žino apie tai, jog jo atliekamos ūkinės operacijos ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo, arba nors ir nežino, bet atsižvelgiant į eilę teisiškai reikšmingų aplinkybių turi galimybę žinoti, ir nepaisydamas to atlieka tokią ūkinę operaciją. Sąžiningumas yra bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise. Mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas, ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės pridėtinės vertės mokesčio, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą. Įrodyti mokesčių mokėtojo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą, susijusį su konkrečia operacija, turi mokesčių administratorius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis Nr. A-1-355/2004). Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju analizuojant susiklosčiusią teisinę ir faktinę situaciją, pareiškėjo teisė į PVM atskaitą gali būti paneigta tik tuomet, jei bus nustatytas pareiškėjo nesąžiningumas, tai yra nustačius, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo galimybę žinoti apie kitos sandorių šalies, šiuo atveju – UAB „M.Foodmaster“ veiklos neteisėtumą. Mokesčių administratoriui, siekiančiam paneigti pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, privalu pateikti įrodymus (juridinius faktus) apie tai, jog UAB „M.Foodmaster“ už parduotas prekes nesumokėjo PVM mokesčio bei įrodymus, keliančius abejonių mokesčių mokėtojo sąžiningumu.

Teismas akcentavo, jog nustatant, mokestiniam ginčui reikšmingas faktines aplinkybes reikia vertinti visumą bylos aplinkybių, tokių kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis, jų tęstinumas, elgsena prieš sandorio sudarymą, jo sudarymo ir vykdymo metu, mokesčių mokėtojo atlikti veiksmai, siekiant įsitikinti kitos sandorio šalies veiklos teisėtumu, įsigyjamų prekių ar paslaugų kaina ir kt. Kaip pabrėžė teismas, bylos medžiaga nustatyta, kad ūkinės operacijos tarp šalių (pareiškėjo ir UAB „M.Foodmaster“) yra realiai įvykusios, o ginčo šioje dalyje nėra.

Vertindamas pareiškėjo nesąžiningumą pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog mokesčių administratoriai pagrįstai sprendimuose analizavo ir vertino ginčo faktines aplinkybes, pagrįstai rėmėsi nurodytais teisės taikymo išaiškinimais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika. Teismas nurodė, jog bylos medžiaga nustatyta, kad ūkinės operacijos buvo vykdomos tarp susijusių asmenų. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad Bendrovė perėmė sutartinius įsipareigojimus iš UAB „M.Foodmaster“, Bendrovės akcijas (100 proc.) valdo UAB „Makrogrupė“, kurios vadovas yra A.

P., A. P. yra vienintelis UAB „Foodmaster“ akcininkas, Bendrovė savo veikloje naudoja prekinį ženklą UAB „Mambopizza“, kurį iki tol naudojo UAB „M.Foodmaster“, prekinio ženklo savininkė yra V. P. (A. P. mama), kuri neatlygintinai suteikė teisę bendrovei naudoti prekės ženklą „Mambopizza“, naudojosi tomis pačiomis patalpomis. Teismas pabrėžė, jog, pareiškėjo teigimu, Bendrovė negali būti atsakinga už tai, kad kontrahentas šiuo atveju nesumokėjo atitinkamų PVM sumų į valstybės biudžetą dėl finansinio neišgalėjimo, tačiau, nors ir neneigdama sąsajumo su UAB „M.Foodmaster“, įrodinėja, kad įvykdžiusi sąlygas, kurių reikalauja įstatymas, suteikiantis asmenims teisę naudoti PVM atskaitą, teigia, kad Bendrovės nesąžiningumas PVM srityje šiuo atveju nėra įrodytas.

Atsakydamas į tai, teismas pažymėjo, jog mokesčio administratorių nustatytų aplinkybių visuma, nelaikytina vien tik faktinių aplinkybių konstatavimu, tačiau nustatytų ir paminėtų aplinkybių tarpusavio ryšys yra akivaizdus ir tai suponuoja išvadą, kad yra pakankamas pagrindas teigti, jog pareiškėjas sudarydamas sandorius su UAB „M.Foodmaster“ žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad kontrahentas nevykdys savo mokestinės prievolės valstybei, susijusios su ginčo ūkinėmis operacijomis. Todėl, teismo nuomone, mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėją pripažino nesąžiningu mokesčių mokėtoju ir nepripažino jam teisės į PVM atskaitą.

Atsižvelgdamas į visumą aukščiau išdėstytų aplinkybių, teismas nusprendė, kad mokesčių administratorius pagrįstai Bendrovei apskaičiavo papildomai mokėtiną 17801 Lt PVM sumą, remdamasis PVM įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 123 straipsnio 2 dalimi, taip pat remiantis PVMĮ 123 straipsnio 1 dalimi ir MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai apskaičiuoti 2471,62 Lt PVM delspinigiai.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas nesutiko su mokesčių administratoriaus sprendimo taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas ir mokesčius Bendrovei nustatyti pagal mokesčio administratoriaus įvertinimą teisėtumu ir pagrįstumu. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju esminė aplinkybė taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas - mokesčio administratoriui patikrinimo metru iškilusi abejonė susijusi su 50 proc. ir 90 proc. nuolaidų taikymu (ar nuolaidos buvo taikomos realiai, ar į apskaitą buvo įtrauktos visos iš pirkėjų gautos pajamos). Kaip akcentavo pirmosios instancijos teismas, MAĮ 70 straipsnio taikymas numatytas tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka. Tokiu atveju mokesčių administratorius mokėtiną mokesčio sumą apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad mokesčių administratoriaus atliekamo įvertinimo tvarką nustato Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklės, patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103. Pirmosios instancijos teismo nuomone, remiantis Taisyklių 4 punktu, įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento), į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais (4.1 punktas). Teismas akcentavo, jog mokesčių administratorius apskaičiuodamas PVM nustatė, jog Bendrovėje taikyta nuolaidų (50 proc., 90 proc.) sistema yra tik tariama (nuolaidos realiai klientams nebuvo taikomos), todėl Bendrovė apie ūkines operacijas į apskaitos registrus įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Teismas papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad mokestinio patikrinimo metu pateiktas 2009 m. kovo 27 d. Bendrovės vienintelio akcininko UAB „Makrogrupė“ sprendimas, kuriame patvirtinta Bendrovėje taikoma nuolaidų sistema. Bendrovės direktorės 2009 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 09-03-27/2 buvo patvirtintos nuolaidų kuponų taikymo taisyklės, bei pavyzdžiai. Picerijos Mambo pizza nuolaidų kuponų taisyklės (2009 m. kovo 27 d. Priedas Nr. 1, 2 prie įsakymo dėl nuolaidų kuponų) reguliuoja 50 proc. ir 90 proc. nuolaidų pritaikymą tik picerijos lankytojams pateikusiems atitinkamos nuolaidos kuponus.

Bendrovė 2009 m. sausio 1 d. Generalinės paslaugų sutarties pagrindu nuolaidų korteles bei dovanų kuponus gaudavo iš UAB „Makro food“ (bendrovė pareiškėjui teikusi rinkodaros paslaugas, dizaino ir spaudos darbus). Mokesčių administratorius atlikęs priešpriešinį patikrinimą, kurio tikslas buvo nustatyti UAB „GG7“ (bendrovė atlikusi UAB „Makro food“ nuolaidų kuponų spausdinimo darbus) nuo 2009 m. kovo 27 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. vykdytus sandorius su UAB „Makro food“ nustatė, kad nuolaidų kuponai su 90 proc. nuolaida buvo atspausdinti tik pagal 2009 m. liepos 15 d.

UAB „GG7“ sukurtą maketą. Tai patvirtina 2009 m. liepos 17 d. PVM Sąskaita faktūra serija GG Nr. 00657. Kortelių (90 proc.) buvo atspausdinta 4 vnt. blokų po 32 vnt. iš viso 128 vnt. Taip pat patikrinimo metu nustatyta, kad kortelės buvo pagamintos tik vieną kartą o toks maketas anksčiau nebuvo gaminamas. UAB „Makro food“ marketingo skyriaus vadovė 2010 m. balandžio 26 d. paaiškinime Nr. (21.26)-339-1300 patvirtino, jog kuponų (50 proc. ir 90 proc.) spausdinimo darbai buvo užsakyti pas UAB „GG7“, kurie buvo atlikti 2009 m. birželio, liepos mėn. UAB „Makro food“ marketingo skyriaus vadovė tame pačiame paaiškinime taip pat nurodė, jog 90 proc. nuolaidos buvo pradėtos taikyti nuo picerijų įsteigimo dienos o kuponai su 90 proc. nuolaida buvo perimti iš UAB „Ultrapramogos“, tačiau pagal kokius dokumentus nuolaidų kuponai buvo perimti nenurodė, nes nežinojo.

Vertindamas aplinkybę dėl nuolaidų kuponų perėmimo iš UAB „Ultrapramogos“, teismas pažymėjo, jog byloje pareiškėjas nėra pateikęs tai patvirtinančių įrodymų, kas šio ginčo atveju galėtų būti įrodymu apie realiai taikytas nuolaidas nuo picerijų atidarymo pradžios. Duomenų, kas ir kada atspausdino 50 proc. kuponus, nenustatyta.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog kadangi pagal nuolaidų kuponų taisykles nuolaidos gali būti pritaikomos tik picerijos lankytojams pateikusiems atitinkamos nuolaidos kuponą, tačiau kadangi bylos medžiaga patvirtina, kad nuolaidų kuponai realiai buvo pagaminti tik 2009 m. birželio, liepos mėn. o apie tai, kad Bendrovė anksčiau pagamintus nuolaidų kuponus yra perėmusi iš UAB „Ultrapramogos“ byloje nėra jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, darytina išvada, jog mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, kad Bendrovė realiai negalėjo disponuoti minėtais nuolaidų kuponais, kadangi jos tikrinamu laikotarpiu nuolaidų kuponai nebuvo pagaminti (MAĮ 67 straipsnio 1, 2 dalys). Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skundo argumentais įrodinėja, jog tai, kad nuolaidų kuponai realiai buvo, patvirtina jų pateikti pavyzdžiai, tačiau pirmosios instancijos teismas sutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad tai yra tik pavyzdžiai ir jie nepatvirtina jų realaus egzistavimo. Teismas akcentavo, jog patikrinimo metu apklaustų Bendrovėje dirbusių darbuotojų paaiškinimuose taip pat matyti, kad padavėjos negalėjo paaiškinti apie 90 proc. nuolaidos pritaikymą, kadangi tokių nuolaidų nėra pritaikiusios ir nedalinusios. Teismo vertinimu, abejonę dėl realaus nuolaidų pritaikymo kelia ir tai, kad nuolaidos buvo taikomos tik klientams, kurie atsiskaitydavo tik grynais pinigais ir jiems nebūdavo apskaičiuojama grąža, tačiau realiai klientams nuolaidos nebūdavo pritaikytos. Be to, Bendrovės vidaus dokumentuose nėra nurodyta, jog 90 proc. nuolaidą galima taikyti būtent grynais pinigais atsiskaičiusiems klientams (prieduose Nr. 1, 2 prie įsakymo dėl nuolaidų kupono apibrėžtas asmenų ratas, kuriems nuolaidų kuponai gali būti dalinami: įmonės darbuotojams, akcininkams, su bendrove susijusiems asmenims, prekių tiekėjams, lojaliems klientams).

Teismo nuomone, iš liudytojų parodymų, teiktų 2011 m. lapkričio 7 d. teismo posėdžio metu, negalima daryti išvados apie nuolaidų taikymo realumą, kadangi tokie paaiškinimai nėra adekvatūs rašytiniams įrodymams. Teismas pabrėžė, jog liudytojų M. E., R. P. ir Z. B. parodymai duoti teismo posėdžio metu vertintini kaip suinteresuotų asmenų Bendrovės naudai duoti parodymai. Apibendrindamas liudytojų parodymus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog jų parodymų turinys nepatvirtina pareiškėjo skunde išreikštos pozicijos ir nurodytų faktinių aplinkybių dėl taikytų nuolaidų realumo fakto. Analizuodamas byloje esančius faktus susijusius su aplinkybėmis apie tai, jog ilgą laiko tarpą „neuždaromi“ stalai, todėl į vieną sąskaitą yra įtraukiami keliasdešimt patiekalų ir taip vienos dienos pritaikytų nuolaidų suma viršija dienos pajamas, bei tai, kad nuolaidos buvo taikomos tik atsiskaitant grynais pinigais, teismas padarė išvadą, jog klientams nuolaidos realiai nebūdavo pritaikytos o Bendrovė apskaitoje fiksuodavo tik dalį (priklausomai nuo pritaikytos nuolaidos) realiai gautų pajamų. Įvertinęs skundžiamus ikiteisminių mokestinių institucijų sprendimus ir patikrinimo akto turinį pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog buvo įvertinti visi pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai bei aplinkybės susijusios su nuolaidų pritaikymu. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo pateiktos informacijos visetas nepatvirtino, kad pritaikytų nuolaidų realumo o pareiškėjas objektyviais duomenimis nepaneigė, jog institucijos, nagrinėjusios ginčo klausimus, neobjektyviai, formaliai ar paliko neišanalizuotus klausimus, susijusius su nagrinėjimo dalyku. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog naikinti skundžiamus sprendimus pareiškėjo skundo argumentais negalima dėl šiame sprendime ir mokesčio administratorių sprendimuose išdėstytų motyvų. Pirmosios instancijos teismo nuomone, nagrinėjant šį mokestinį ginčą buvo visapusiškai ištirtos ir įvertintos ginčui reikšmingos aplinkybės, ir pagrįstai buvo patvirtinti nurodymai pareiškėjui sumokėti apskaičiuotas mokesčių sumas.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, nemotyvuotas ir priimtas išnagrinėjus ne visas bylai reikšmingas aplinkybes.

Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovas bei tretysis suinteresuotasis asmuo prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepimus grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje yra kilęs mokestinis ginčas dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.26)-256-208, kuriuo pareiškėjui nurodyta į biudžetą sumokėti 92001 Lt PVM, 13612,59 Lt PVM mokesčio delspinigių ir 27600 Lt PVM baudos, taip pat šį sprendimą patvirtinusių Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. S-115 (7-311/2010) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos 2010 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. 69 – 262.

Iš bylos medžiagos matyti, jog šie mokesčiai bei su jomis susijusios sumos (baudos, delspinigiai) pareiškėjui buvo papildomai apskaičiuoti mokesčių administratoriui nepripažinus pareiškėjo teisės į 17801 Lt pirkimo PVM atskaitą už įsigytus gėrimus – alų, maisto produktus ir suteiktas reklamos ir ryšio paslaugas bei mokesčių administratoriui papildomai apskaičiavus 74200 Lt pardavimo PVM nuo mokestinio patikrinimo metu MAĮ 70 straipsnio pagrindu nustatytų 2009 kovo – rugpjūčio mėn. laikotarpiu nedeklaruotų 464728 Lt pardavimo pajamų.

Pažymėtina, jog dėl šių mokestinių ginčų epizodų, susijusių su PVM įstatymo nuostatų, reglamentuojančių PVM mokėtojo teisę į šio mokesčio atskaitą bei MAĮ 70 straipsnio nuostatų, aiškinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra priimta atitinkamų sprendimų (nutarčių), kurie vertintini kaip teisės šaltiniai ir jais būtina vadovautis priimant sprendimą tiek šioje, tiek kitose analogiškose bylose. Tokia išvada darytina, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimu, kuriame nurodyta, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą <....> Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose“. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu.

Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenys patvirtina, jog Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme taip pat buvo nagrinėjama analogiško pobūdžio byla Nr. A442-1984/2012 pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Mambo Taika“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo. Šioje byloje (Nr. A442-1984/2012) ginčas taip pat buvo kilęs dėl paneigtos bendrovės teisės į PVM atskaitą bei mokesčių administratoriaus pagal Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnį pareiškėjui apskaičiuoto papildomo PVM ir su juo susijusių sumų. Byloje Nr. A442-1984/2012 pareiškėjas, inter alia, ginčijo mokesčių administratoriaus išvadą, jog jis savo klientams nesuteikinėjo jokių nuolaidų ir tokiu būdu išvengė papildomos mokesčių naštos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2012 m. birželio 28 d. nutartimi minėta byla Nr. A442-1984/2012 perduota nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegija, o prašymas sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją buvo grindžiamas tuo, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje keliamų aktualių klausimų sprendimas gali būti reikšmingas nuoseklios administracinių teismų praktikos formavimui analogiškose bylose.

Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenys taip pat patvirtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A442-1984/2012 buvo baigta nagrinėti (galutinis procesinis sprendimas joje įsiteisėjo) 2012 m. lapkričio 12 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012). Šioje byloje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad skundžiami vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimai pripažintini iš esmės atitinkančiais teisės aktų reikalavimus, todėl laikytini teisėtais ir pagrįstais. Išplėstinė teisėjų kolegija inter alia pažymėjo, jog pareiškėjas UAB „Mambo Taika“ „ginčo sandorių sudarymo metu žinojo (turėjo žinoti), kad jo sumokėto pirkimo PVM pardavėjas (UAB „M. Foodmaster“) į valstybės biudžetą nesumokės, bet vis tiek dalyvavo į mokesčių vengimą įtrauktame sandoryje. Tokie UAB „Mambo Taika“ veiksmai eliminuoja jos, kaip apmokestinamojo asmens, teisę į aptariamo pirkimo PVM atskaitą“. Be to, išplėstinė teisėjų kolegija nurodė ir tai, jog pareiškėjas, kaip apmokestinamasis asmuo, iš esmės nevykdė įstatyminės prievolės tvarkyti apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka ir tokiu būdu, kad iš jos duomenų būtų galima teisingai nustatyti šio asmens prievoles, susijusias su PVM (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 78 str. 1 d. (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija). Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, jog vietos mokesčių administratorius pareiškėjo apmokestinamų pajamų dydį nustatė iš esmės UAB „Mambo Taika“ ginčo laikotarpiu apskaitytas ir deklaruotas pajamas padidindamas aptariamų 50 ir 90 proc. nuolaidų sumomis. Toks mokestinės prievolės nustatymo būdas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atitinka protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo sąlygas.

Akcentuotina, jog šiuo metu nagrinėjamos administracinės byloje Nr. A438-725/2013 teisinės bei faktinės aplinkybės iš esmės yra analogiškos administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012 vertintoms aplinkybėms, todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, tinkamai aiškino bei taikė teisės normas. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje Nr. A438-725/2013 nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotos praktikos ir kurti naują precedentą nėra jokio pagrindo, taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje yra išimtinis netinkamo įstatymų taikymo atvejis.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mambo Bavaria Kaunas“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Romanas Klišauskas