2019-12-11 Nr. AB-23427-3-61-3-00260-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2287-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00260-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) (teisių perėmėjas po reorganizacijos – Vilniaus pataisos namai), 1 000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 17 d. iki 2016 m. rugpjūčio 3 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nesuteikiant jam ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine, dėl ko (duomenys neskelbtini) santuoka iširo. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo. Kompetentingos institucijos leido pareiškėjui susitikti su sutuoktine, tačiau Lukiškių TI-K tokios galimybės neužtikrino.

2.2. Dėl Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė didelių sveikatos sutrikimų ir neigiamų išgyvenimų, buvo pažeistas jo orumas, garbė bei moralė, pareiškėjas buvo kankinamas, žeminamas bei diskriminuojamas. Į sveikatos priežiūros specialistus pareiškėjas iš viso kreipėsi 26 kartus, be to, jis buvo įtrauktas į savižudybių intensyvios priežiūros įskaitos grupę.

3. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą pažymėjo, kad šioje byloje teismas, be kita ko, turėtų vadovautis tarptautinės teisės aktais. Teigė, kad ilgalaikių pasimatymų negavo, nors Lukiškių TI-K administracija nurodė, jog tokia galimybė pagal galiojančius teisės aktus turėtų būti suteikiama. Pareiškėjas ne kartą žodžiu ir raštu kreipėsi į Lukiškių TI-K pareigūnus dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, tačiau jam vis būdavo paaiškinama, jog tokie pasimatymai pareiškėjui negali būti suteikti. Pareiškėjas nesupranta, kodėl Lukiškių TI-K administracijos atsiliepime pabrėžiama, kad jo žmona dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, kai tuo tarpu pačiam pareiškėjui būdavo atsakoma, jog tokia teisė Lukiškių TI-K nesuteikiama.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą arba taikyti ieškinio senatį. Atsiliepime nurodė:

4.1. Lukiškių TI-K iki 2017 m. sausio mėn. nebuvo įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių. Lukiškių TI-K administracija nėra kompetentinga savarankiškai suteikti leidimus pasimatyti ar priimti sprendimus dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 10 d. nutarimais pareiškėjui suteikti daugkartiniai sutikimai pasimatyti su M. G. ir L. S., 2016 m. vasario 24 d. nutarimu – su pareiškėjo sutuoktine G. S. (A.). G. S. (A.) prašymų dėl ilgalaikių pasimatymų su pareiškėju Lukiškių TI-K administracijos reikalų skyriuje nėra įregistruota.

4.2. Pareiškėjas skunde nenurodo kokių konkrečių veiksmų jis ėmėsi, siekdamas įgyvendinti savo teisę gauti ilgalaikių pasimatymų. Lukiškių TI-K administracija neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (pagal pareigas). Vien abstrakčių pareiškėjo teiginių, nepagrindžiant ir neįrodant, ar prašymą skirti ilgalaikius pasimatymus pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigos administracijai apskritai pateikė, nepakanka, o hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturėtų nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba. Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, cituojant tarptautinius ir Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo dėl Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų, todėl nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių aplinkybių, įrodymų, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spęsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgdamas į CK 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies, 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas ir suformuotą teismų praktiką, teismas nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 17 d. iki 2015 m. sausio 16 d. atsakovo atstovo prašymu taikė trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismas pareiškėjo skundo pagrįstumą vertino už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 17 d. iki 2016 m. rugpjūčio 3 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

7. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 22 straipsnio (iki 2016 m. kovo 31 d. galiojusi redakcija) 4 dalies, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 65 punkto nuostatas, pažymėjo, kad nacionaliniuose teisės aktuose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo įtvirtintas reikalavimas užtikrinti, jog pasimatymų metu nebūtų galimas fizinis kontaktas tarp suimtojo ir lankytojo.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ir G. S. (A.) (duomenys neskelbtini), t. y. iki pareiškėjui atvykstant į Lukiškių TI-K, sudarė santuoką. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu net kelis kartus buvo kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine suteikimo, tačiau Lukiškių TI-K 2015 m. liepos 7 d. raštu Nr. 96-1779, 2015 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. 96-2286, 2016 m. kovo 24 d. raštu Nr. 96-986, 2016 m. liepos 14 d. raštu Nr. 96-2462 atsisakė suteikti pareiškėjui ilgalaikį pasimatymą su sutuoktine, motyvuojant galiojančiu teisiniu reglamentavimu, nenumatančiu suimtųjų teisės į tokius pasimatymus, aplinkybėmis apie nustatytą tvarką dėl pasimatymų be fizinio kontakto ir neįrengtų ilgalaikių pasimatymų patalpų. Pareiškėjas, nesutikdamas su Lukiškių TI-K atsakymais, kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kuris 2015 m. rugpjūčio 27 d. raštu Nr. 2S-3822 nurodė, jog Lukiškių TI-K pagrįstai pareiškėjui nesuteikė ilgalaikio pasimatymo. Pareiškėjas taip pat kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, kadangi Lukiškių TI-K nuo 2013 m. birželio 17 d. nė karto nesuteikė jam ilgalaikio pasimatymo su sutuoktine.

9. Teismas vertino, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas aktyviai siekė gauti ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine. Kadangi ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktine Lukiškių TI-K pareiškėjui nebuvo suteikiami, spręstina, kad Lukiškių TI-K, atsisakydamas suteikti ilgalaikius pasimatymus, neproporcingai apribojo pareiškėjo teisę į jo šeimos gyvenimo gerbimą, tuo pažeisdamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 ir 14 straipsnius. Konstatavęs Konvencijos normų pažeidimus, atsižvelgęs į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo ribojama pareiškėjo teisė palaikyti ryšius su sutuoktine, teismas sprendė, jog pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus neigiamus dvasinius išgyvenimus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų užtikrinama jo teisė į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine.

10. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jo santuoka iširo dėl Lukiškių TI-K administracijos atsisakymo suteikti jam pasimatymus su sutuoktine, teismas pažymėjo, kad iš Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2YT-186-633/2017 matyti, jog pareiškėjo santuoka nutrūko ne dėl to, kad pareiškėjui nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai, o dėl kitų priežasčių, kurios nurodytos Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendime, t. y. jog santuoka sudaryta neapgalvotai ir skubotai, sutuoktiniai jokių ryšių nepalaikė.

11. Teismas akcentavo, kad sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, svarbi ir ta aplinkybė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu ne kartą kreipėsi į psichiatrą, o iš Lukiškių TI-K 2015 m. rugpjūčio 12 d. rašto Nr. 96-2126 matyti, jog pareiškėjas buvo įtrauktas į Nuteistųjų ir suimtųjų, priklausančių didelės rizikos grupei dėl savęs žalojimo ar bandymo nusižudyti apskaitos žurnalą.

12. Įvertinęs byloje esančią medžiagą, nustatyto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat tai, kad pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų ir ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, bei į nustatytas pareiškėjo sveikatos problemas, teismas sprendė, kad nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 200 Eur.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, kurį vėliau patikslino, prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai arba grąžinti bylą nagrinėti kitos sudėties teismui. Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Apeliaciniame skunde nurodo:

13.1. Ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl pareiškėjo sveikatos būsenos – depresijos, dėl kurios jis nesugebėjo laiku realizuoti teisės kreiptis į teismą. Šioje byloje būtina vadovautis tarptautiniais teisės aktais, be kita ko, Konvencija ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pagal kurią senaties terminas reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra taikomas.

13.2. Dėl Lukiškių TI-K administracijos atsisakymo suteikti pareiškėjui ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine iširo jo šeima, jis jautėsi diskriminuojamas ir žeminamas, tai pakenkė pareiškėjo sveikatai ir psichinei būklei. Pareiškėjas buvo įtrauktas į savižudžių intensyvios priežiūros įskaitos grupę, kuri padėjo jam pasijusti geriau ir sugrįžti į normalų gyvenimą. Pareiškėjui pasireiškė ir kitų sveikatos sutrikimų – opaligė, gastritas, padidėjęs spaudimas, širdies ritmo permušimai, impotencijos požymiai. Dėl nurodytų sveikatos pasekmių pareiškėjui turėtų būti atlyginta 1 000 000 Eur neturtinė žala, o ne 200 Eur, kuriuos priteisė pirmosios instancijos teismas.

13.3. Teismas netinkamai įvertino aplinkybes dėl Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų nesuteikiant jam ilgalaikių pasimatymų ir santuokos iširimo. Pareiškėjas paaiškina, kaip jam buvo sudėtinga palaikyti ryšį su sutuoktine, kuri tuo metu atlikinėjo bausmę Panevėžio pataisos namuose, kaip Lukiškių TI-K veiksmai įtakojo jų santuoką.

14. Atsakovo atstovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo atstovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai abstraktūs, bendro pobūdžio. Prašomos priteisti neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė jam padaryta neturtinė žala.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K administracijos veiksmų nesuteikiant jam ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine.

16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino pareiškėjo teisės į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine pažeidimą ir priteisė jam 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat daliai pareiškėjo skundo reikalavimų taikė trejų metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.). Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu ir prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus argumentus.

18. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

19. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo taikytu ieškinio senaties terminu, teigia, kad senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. jis dėl sveikatos būklės (depresijos) nesugebėjo laiku realizuoti teisės kreiptis į teismą. Pareiškėjo teigimu, šioje byloje turėtų būti taikomos Konvencijos nuostatos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pagal kurią senaties terminas reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra taikomas.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas Konvenciją nepagrįstai nurodo kaip teisės aktą, susijusį su asmens teisės kreiptis į nacionalinį teismą senaties realizavimu per atitinkamą terminą. Konvencijos paskirtis apibrėžta šio teisės akto 1 straipsnyje, kuriame įtvirtinta, kad Aukštosios Susitariančiosios Šalys kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoja šios Konvencijos I skyriuje apibrėžtas teises bei laisves. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93). Europos Žmogaus Teisių Teismas pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018, 2018 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2578-662/2018).

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

22. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.).

23. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

24. Įvertinus pareiškėjo skunde nurodytą jo teisių pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, akivaizdu, kad jo nurodomo pažeidimo metu jis žinojo apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog jis sirgo depresija ir nesugebėjo laiku realizuoti savo teisių, nesudaro pagrindo vertinti, jog pažeidimo metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą, kuris leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, be kita ko, esant ir atsakovo atstovo prašymui, teisingai ir pagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo, ir pripažino, kad pareiškėjas praleido šį terminą.

26. Sprendžiant klausimą dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017). Be to, tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog jis sirgo depresija ir nesugebėjo laiku realizuoti savo teisių, ne tik kad nepatvirtina fakto, kad jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau (dėl minėtų priežasčių), tačiau ir nėra pagrindas dėl svarbių priežasčių atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad pareiškėjas 2013–2015 m. laikotarpiu kreipėsi į teismus ir dalyvavo teismo posėdžiuose (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-3416-171/2015 dėl neturtinės žalos atlyginimo, Vilniaus apygardos teismo bylos Nr. 1A-171-195/2014, Nr. 1A-808-487/2014 dėl nuosprendžių panaikinimo). Taigi pareiškėjo sveikatos būklė minėtu laikotarpiu leido jam kreiptis į teismą ir šia teise jis naudojosi. Byloje nėra pateikta įrodymų apie tai, kad pareiškėjui būtų sudarytos kliūtys kreiptis teisinės pagalbos ar gauti pageidaujamą informaciją, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas visą laikotarpį iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl sveikatos būklės negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Dėl nurodytų priežasčių teisinio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra.

28. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo skundo argumentai nesudaro pagrindo išvadai, kad jo santuoka iširo būtent dėl Lukiškių TI-K administracijos atsisakymo suteikti ilgalaikius pasimatymus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2YT-186-633/2017, kuriame buvo sprendžiamas pareiškėjo ir jo sutuoktinės santuokos nutraukimo klausimas bendru sutikimu, konstatuotas aplinkybes apie pačių sutuoktinių nurodytas santuokos nutraukimo priežastis: „santuoka buvo sudaryta neapgalvotai ir skubotai, sutuoktiniai faktiškai nepradėjo gyventi santuokinių gyvenimo ir vesti bendro ūkio, kadangi pareiškėja, o vėliau ir pareiškėjas, buvo suimti ir pradėjo atlikinėti laisvės atėmimo bausmes, kurias atlieka skirtinguose pataisos namuose, yra vienas kitam svetimi ir jokių ryšių nepalaiko, jų santuoka, pareiškėjų tvirtinimu, ir teismo nuomone, faktiškai yra visiškai ir galutinai iširusi bei nėra pagrindo tikėtis, kad pareiškėjai ateityje vėl pradės gyventi kartu“. Akcentuotina ir tai, kad nors byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas aktyviai siekė gauti ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine, byloje duomenų, kad G. S. (A.) taip pat būtų išreiškusi norą pasimatyti su pareiškėju, nėra. Teisėjų kolegijos nuomone, Lukiškių TI-K administracijos atsisakymas suteikti ilgalaikius pasimatymus nėra priežastiniu ryšiu susijęs su pareiškėjo santuokos iširimu, todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl iš to kilusios žalos.

29. Vertindama pirmosios instancijos teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį, teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio ir būdo nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-894-520/2018 ir kt.).

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, byloje esant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, psichologinę būklę, sprendžia, kad pareiškėjui priteista 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra pakankama ir proporcinga. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 1 000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

31. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai jas vertino. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė