2016-11-29 Nr. BB-5012-1-17-1-01376-2014-4 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-427-693/2016 Teisminio proceso Nr. 1-17-1-01376-2014-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.2.8; 2.1.7.4; 2.4.2.1.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Iš J. B. priteista nukentėjusiajam A. S. 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, Vilniaus teritorinei ligonių kasai 520,58 Eur nukentėjusiojo A. S. gydymo išlaidoms padengti.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 9 d. nutartis, kuria nuteistojo J. B. ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

J. B. nuteistas už tai, kad 2014 m. liepos 13 d. apie 00.23 val., viešoje vietoje – kavinėje (duomenys neskelbtini) Vilniuje, (duomenys neskelbtini), įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei trikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, priėjęs prie A. S. paprašė pridegti cigaretę, o šiam atsakius, kad jis nerūko, t. y. dėl mažareikšmės dingsties, demonstruodamas niekinantį požiūrį į aplinkinius, pasitelkęs du nenustatytus asmenis, kitų kavinės lankytojų akivaizdoje dėl chuliganiškų paskatų tyčia alaus bokalu sudavė A. S. ne mažiau du smūgius į galvą, padarydamas jam sužalojimus, pasireiškusius kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje kaktinėje momeninėje srityje, kairės pusės kaukolės skliauto ir pamato lūžį, kraujosruvas ir muštines žaizdas momens pakaušio srityje, dėl kurių buvo sunkiai sutrikdyta A. S. sveikata.

Kasaciniu skundu nuteistasis J. B. prašo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti arba paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Kasatorius nurodo, kad byloje tinkamai neužtikrintos jo teisės, teismai pripažino, kad bylos aplinkybės nėra aiškios, įvykyje dalyvavo ir kiti asmenys, kurie galėjo padaryti nusikaltimą, ir nutartimi tai pranešė prokurorui, bet jis vis tiek buvo nuteistas. Taigi teismai tinkamai neišnagrinėjo bylos, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, sprendimus priėmė, nesant pakankamo ir aiškaus teismo vidinio įsitikinimo, pagrįsto išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, dėl to pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnyje nustatytus įrodymų vertinimo reikalavimus, šie pažeidimai esminiai ir yra pagrindas panaikinti tokius teismų sprendimus, nes dėl jų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasatorius teigia, kad jo veiksmai buvo netinkamai kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Kvalifikuojant veiką nebuvo atsižvelgta į tai, kad pagal bylos aplinkybes konfliktas vyko tarp dviejų žmonių grupių, beveik visi konflikte dalyvavę asmenys buvo apsvaigę nuo alkoholio, konfliktas buvo išprovokuotas ir nukentėjusysis sužalotas kito, iki šiol nenustatyto, asmens, kurį su nukentėjusiuoju galbūt siejo kažkokie santykiai. Tiek ikiteisminis tyrimas, tiek bylos nagrinėjimas teisme atlikti neišsamiai. Nebuvo atlikti būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai: parodymai atpažinti, neišsamiai apklausti liudytojai, nepašalinti prieštaravimai jų parodymuose, neatliktos akistatos, tyrimas buvo vilkinamas, taip prarandant galimybę nustatyti objektyvią tiesą šioje byloje. Dėl to buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, kuris kartu su byla turėjo būti perduotas (grąžintas) prokurorui, nes jis pagrįstas ikiteisminiame tyrime netinkamai nustatytomis aplinkybėmis, o tai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir laisvių konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas kaltinamojo teises žinoti apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti pakankamai laiko ir galimybių pasiruošti gynybai, t. y. asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

Teismai sprendimus priėmė, remdamiesi išimtinai nukentėjusiojo bei liudytojų D. S., V. M., Č. Ž. ir P. Ž. parodymais, kurie nebuvo patikimi, nuoseklūs ir neprieštaringi dėl konfliktų eigos, asmens, sudavusio nukentėjusiajam smūgius, kasatoriaus išvaizdos apibūdinimo. Šiems liudytojams kasatorius nebuvo parodytas atpažinti. Teismai, aprašydami liudytojų parodymus, nurodė, jog liudytojai D. S. ir V. M. esą parodė, kad smūgiai bokalu nukentėjusiajam buvo suduoti iš nugaros, o liudytoja Č. K. (Ž.), kad jie buvo suduoti iš šono, nors teismo posėdžių protokoluose tokie jų parodymai neužfiksuoti, o duoti tik ikiteisminio tyrimo metu, dėl to teismų motyvai, kad šie liudytojai nuosekliai tvirtino, jog nukentėjusiajam alaus bokalu ne mažiau kaip du kartus smūgiavo kasatorius, neatitinka šių liudytojų parodymų.

Teismai nenurodė motyvų, kodėl nevertino kasatoriui naudingų įrodymų – nukentėjusįjį, o ne kasatorių pažįstančių liudytojų L. K., N. V., Č. K. (Ž.), S. R., A. D. parodymų, kad smūgius sudavė ne kasatorius, ar kad E. Š. atpažino kaip vyrą, mojavusį alaus bokalu, kai nukentėjusysis buvo parkritęs, o šalia jo buvo stiklo šukės ir pan. Kasatoriaus manymu, teismų sprendimai priimti iš esmės remiantis prielaidomis, neįvertinus liudytojų parodymų visumos, ir spėjimu, kad greičiausiai kaltas būtent kasatorius, nors kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad visos abejonės, kai jų pašalinimui išnaudotos visos galimybės, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, o spėjimais ir prielaidomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas.

Be to, svarbu ir tai, kad šios bylos aplinkybės tiriamos ne vienoje byloje, o ją suskaidžius į tris bylas: dalį bylos atskyrus į atskirą ikiteisminio tyrimo procesą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 10 d. nutartį, kuria pranešta prokurorui, kad nukentėjusiajam A. S. dėl chuliganiškų paskatų, suduodant smūgius bokalu sunkų kūno sužalojimą galbūt padarė E. Š., t. y. dėl nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir šioje byloje, kurioje dėl nukentėjusiojo A.

S. sunkaus kūno sužalojimo nuteistas kasatorius. Išsamiai ištirti faktines įvykio aplinkybes, mechanizmą ir patikimai nustatyti kaltą asmenį galima, tik atlikus tyrimą dėl visų įvykio aplinkybių vienoje byloje, priešingu atveju pažeidžiamos BK 2 straipsnio 4 dalyje numatytos baudžiamosios atsakomybės nuostatos, Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas ir dėl to šioje byloje kasatorius nuteistas nepagristai.

Teismai, nors ir pripažinę, kad kasatorius turi vidurinį išsilavinimą, vedęs, augina mažametį vaiką, dirba pagal verslo liudijimą, anksčiau buvo padaręs administracinių pažeidimų, bet teisiamas pirmą kartą, dėl jo nusikalstamų veiksmų ilgalaikių labai sunkių padarinių nekilo, nukentėjusysis yra visiškai darbingas, paskyrė jam realią laisvės atėmimo bausmę, kuri yra per griežta, neatitinka visuomenės interesų, aiškiai prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, neatitinka suformuotos teismų praktikos dėl skiriamos bausmės dydžio tokios kategorijos bylose. Kasatoriaus manymu, jis nėra toks pavojingas visuomenei, kad būtų būtina skirti jam laisvės atėmimo bausmę, o bausmės tikslai, atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes ir esančius duomenis, gali būti pasiekti paskiriant švelnesnę bausmės rūšį (BK 54 straipsnio 3 dalis) ir tai neprieštarautų BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimams, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Kasatorius teigia, kad šioje byloje teismai nepagrįstai patenkino nukentėjusiojo ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes kasatorius jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, o net ir pripažinus jo kaltumą, priteista neturtinės žalos suma yra per didelė, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl neturtinės žalos dydžio, nukentėjusiojo elgesį, pasekmes bei suformuotą teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2014, civilinėse bylose Nr. 3K-3-263/2007, 3K-3-337/2006). Dėl to, įvertinus visas aukščiau nurodytas sąlygas bei tai, kad dėl kaltinamojo nusikalstamų veiksmų ilgalaikiai labai sunkūs padariniai neatsirado, nukentėjusysis A. S. yra visiškai darbingas, jam priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti 10 000 Eur sumos dydis aiškiai neatitinka protingumo kriterijų, nes paprastai sunkaus sveikatos sutrikdymo bylose neturtinei žalai atlyginti priteisiamos sumos maždaug iki 8000 Eur, atsižvelgiant į atsiradusias pasekmes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-270/2011; 2K-423/2011, 2K-298/2011, 2K-103/2011, 2K-104/2011 ir kt.).

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo J. B. kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad pagal abiejų instancijų teismų sprendimais nustatytas faktines aplinkybes nuteistojo J. B. kaltė padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikaltimą įrodyta BPK nustatyta tvarka ir pagrįsta teismų sprendimuose išdėstytų įrodymų visuma, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Teismas nuosprendyje išsamiai ištyrė ir įvertino nuteistojo J. B., nukentėjusiojo A. S., liudytojų D. S., V. M., Č. K. (Ž.), P. Ž., L. K., A. D., L. D., P. T., K. D., S. R. ir kitų parodymus, teismo medicinos specialisto išvadas Nr. G 2850/14(01), Nr. G 2302/14(01), parodymų patikrinimo vietoje, asmens parodymų atpažinti pagal nuotrauką, įvykio vietos apžiūros protokoluose užfiksuotus duomenis, nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl J. B. kaltės, išdėstė tų įrodymų vertinimo bei kitų įrodymų atmetimo motyvus, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus bei išvadas, dėl to BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat išsamiai pasisakė dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, jų patikimumo ir pakankamumo. Teismų sprendimuose nurodyti aiškūs motyvai, kodėl nukentėjusiojo A. S., liudytojų D. S., V. M., Č. K. (Ž.), P. Ž. parodymus vertina kaip patikimus ir jais vadovaujasi, o nuteistojo J. B. parodymai vertinami kaip nepatikimi (nes prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams), taip pat, nors kasatorius teigia priešingai, išsamiai išanalizuoti, aptarti bei įvertinti ir liudytojų L. K., N. V., S. R. ir A. D. parodymai. Byloje nustatyta, kad kasatorius viešoje vietoje – kavinėje, kur tuo metu buvo daug žmonių, dėl menkavertės dingsties, kad A. S. nemandagiai atsisakė pridegti jam cigaretę, sukėlė muštynes ir tyčia sudavė nukentėjusiajam alaus bokalu į galvą ne mažiau kaip du smūgius, padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą. Įvertinus tai, kad J. B. šį nusikaltimą padarė viešoje vietoje, matant aplinkiniams, veikė ypač įžūliai ir fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo dėl menkavertės dingsties, priešpastatydamas savo menkaverčius interesus visuotinai priimtinoms elgesio viešoje vietoje taisyklėms, nepaisydamas elementarių moralės ir elgesio normų, teismas pagrįstai konstatavo, kad kasatorius sunkiai sutrikdė A. S. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų. Taigi, nuteistojo J. B. padaryta nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai.

Prokurorė pažymi, kad dalis kasaciniame skunde keliamų klausimų – dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės, jos dydžio, BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo bei priteisto atlyginti neturtinės žalos dydžio – nebuvo apskųsti apeliacine tvarka ir nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, dėl to neatitinka BPK 367 straipsnio 3 dalies reikalavimų; taip pat, kad neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo ir jos dydžio nustatymo klausimas yra ne teisės taikymo, bet fakto klausimas, kurį nagrinėja pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Tačiau prokurorė nurodo, kad teismas atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas bylos aplinkybes, todėl net ir nustatęs J. B. atsakomybę sunkinančią aplinkybę (apsvaigimą nuo alkoholio, kuris turėjo įtakos jo nusikalstamiems veiksmams), bet nenustatęs lengvinančių jo atsakomybę aplinkybių, už padarytų labai sunkų nusikaltimą paskyrė minimalią sankcijoje numatyta bausmę, kurią vertinti kaip aiškiai per griežtą ir neteisingą nėra pagrindo. Spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam klausimą, teismas išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, įvertino nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, atsižvelgė į padarinius, kasatoriaus kaltę, jo turtinę padėtį, taip pat į kasatoriaus ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismų praktiką šios kategorijos bylose, dėl to nukentėjusiojo civilinį ieškinį tenkino tik iš dalies, taigi iš esmės teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą – CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, taikė tinkamai.

4. Nuteistojo J. B. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo

Kasatorius ginčija savo veikos kvalifikavimą teigdamas, kad ji turėtų būti kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, tačiau teisinių argumentų nenurodo. Iš skundo turinio išplaukia, kad iš esmės kasatorius ginčija savo kaltę, teigdamas, kad nukentėjusįjį sužalojo kitas asmuo.

Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą baudžiamas tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto norma yra specialioji BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos normos atžvilgiu. Teisingam nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbus nusikalstamos veikos motyvo – chuliganiškų paskatų – nustatymas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-75/2005, 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-58/2009, 2K-241/2009, 2K-266/2009, 2K-7/2013, 2K-62/2014).

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad J. B. įvykio metu viešoje vietoje – kavinėje, kurioje tuo metu buvo daug žmonių, dėl menkavertės dingsties, kad A. S. nemandagiai atsisakė pridegti jam cigaretę, sukėlė muštynes ir dėl chuliganiškų paskatų tyčia sudavė nukentėjusiajam alaus bokalu į galvą ne mažiau kaip du smūgius, padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą.

Taigi, nustatyta, kad J. B. minėtus veiksmus padarė viešoje vietoje, matant aplinkiniams, veikė ypač įžūliai ir fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo dėl mažareikšmės dingsties, priešpastatydamas savo menkaverčius interesus visuotinai priimtinoms elgesio viešoje vietoje taisyklėms, nepaisydamas elementarių moralės ir elgesio normų, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad jis tyčia sunkiai sutrikdė A. S. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų. Baudžiamoji atsakomybė už tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą kyla esant tiesioginei ar netiesioginei tyčiai. Pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo, kad kaltinamasis J. B. veikė tiesiogine tyčia ir tarp jo veiksmų bei kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Teisėjų kolegija teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytiems argumentams, dėl tyčios ir priežastinio ryšio, pritaria, todėl nėra prasmės jų kartoti.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, nuteistojo J. B. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Taigi baudžiamasis įstatymas jam pritaikytas tinkamai.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

Iš kasacinio skundo turinio išplaukia, kad iš esmės kasatorius ginčija savo kaltę, teigdamas, kad nukentėjusįjį sužalojo kitas asmuo, ir pakartoja apeliacinio skundo argumentus.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. BPK 301 straipsnio 1 dalies prasme apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis – teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta jų vertinimo analizė ir padarytos teismo išvados. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo ir nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas išsamiai ištyrė surinktus duomenis, nukentėjusiojo, kaltinamojo ir kiekvieno liudytojo parodymus vertino tiek atskirai, tiek kaip visų surinktų įrodymų visumą, juos sugretino, aiškinosi, kokios šių asmenų nurodomos įvykio aplinkybės sutampa, kokie yra prieštaravimai ir juos šalino. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, argumentuotai nurodė, kodėl atmeta kaltinamojo J. B. parodymus apie įvykio aplinkybes bei jo versiją, kad nukentėjusįjį sužalojo E. Š., o remiasi nukentėjusiojo A. S. ir liudytojų D. S., V. M., Č. K. (Ž.), P. Ž. parodymais. Teismas apklausė: liudytoją E. Š., kuris neigė savo dalyvavimą muštynėse, bei liudytoją N. L. (tyrėją), kuri paneigė J. B. versiją, kad ikiteisminio tyrimo metu jis jai sakęs, kad nukentėjusįjį sužalojo E. Š. Taigi teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes. Teismas išdėstė ir liudytojų L. K., N. V., S. R. ir A. D. parodymus, juos išanalizavo, palygino su kitais įrodymais ir tinkamai įvertino.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu nuteistasis J. B. teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apeliantas ir jo gynėjas neprašė teismo atlikti įrodymų tyrimo. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino surinktus bylos duomenis ir patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys į tai, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis J. B. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo, nes patikimai nustatyta, kad nuteistojo J. B. veiksmais nukentėjusysis buvo sunkiai sužalotas. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Nagrinėjant šią bylą į esminius apelianto skundo argumentus atsakyta. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, o ir pats kasatorius skunde net neteigia, kad į skundo esminius argumentus neatsakyta.

Taigi, kolegijos nuomone, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų šioje byloje nepadaryta.

Dėl kitų skundo argumentų

Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad jo skunde yra daug argumentų, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas.

Be to, dalis kasaciniame skunde keliamų klausimų – dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės, jos dydžio, BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo paskiriant švelnesnę bausmės rūšį bei priteisto atlyginti neturtinės žalos dydžio nebuvo nurodyti apeliaciniame skunde ir nenagrinėti apeliacinės instancijos teisme. BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta: kasacine tvarka neskundžiami ir nenagrinėjami apeliacine tvarka neskųsti ir nenagrinėti nuosprendžiai ar nutartys. Kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Todėl kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, faktinių aplinkybių nustatymo, ir minėti klausimai, kurie nebuvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, paliktini nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo J. B. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Alvydas Pikelis

Vytautas Masiokas