2K-631/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-631/2012

Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00004-2008-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.28.4; 2.4.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Vytauto Masioko ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 1 dalį 6500 Lt (50 MGL) dydžio bauda.

Priteista iš civilinio atsakovo BUAB „D“ po 5000 Lt nukentėjusiesiems V. A., N. Ž. A. M., R. E. K. neturtinei žalai atlyginti, 19 437 Lt nukentėjusiajam S. M. turtinei ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 11 726,54 Lt nukentėjusiajam J. L. turtinei ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiųjų R. E. K. ir V. J. civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atmesti.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nutartis, kuria, iš dalies patenkinus nuteistojo S. P. ir civilinio atsakovo UAB „D“ atstovo UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ apeliacinius skundus, Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nuosprendis pakeistas – panaikintas civilinių ieškinių priteisimas nukentėjusiems V. A., N. Ž., A. M., S. M., R. E. K., J. L. ir pripažinta jiems teisė į civilinių ieškinių patenkinimą, o jų ieškinių dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Likusi nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo G. Godos pranešimą,

n u s t a t ė :

S. P. nuteistas už tai, 2007 m. gruodžio 3 d., (duomenys neskelbtini), nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, t. y. pažeisdamas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir statybos techninio reglamento 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“, patvirtinto aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184, 21.1 ir 21.2 punktų reikalavimus, vykdė savo tariamą teisę – savavališkai metaline vielos tvora užtvėrė 420 m bendro naudojimo kelio atkarpą (duomenys neskelbtini) kaime nuo (duomenys neskelbtini) gatvės (duomenys neskelbtini), taip padarė didelės žalos žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) kaime, valdytojų bei gyventojų (V. J., R. E. K., R. A., A. B., O. Z., J. L., S. M., P. I., V. A., A. M., N. Ž.) teisėms ir teisėtiems interesams, nes buvo apribotas laisvas gyventojų judėjimas jiems įprastu maršrutu, prie gyvenamųjų namų kvartalo negalėjo privažiuoti specialiųjų tarnybų transportas, buvo pasunkintas statybinių medžiagų pristatymas į statomus objektus.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. P. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria paliktas galioti skundžiamas nuosprendis, ir bylą nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų. Kasatorius mano, kad teismai, pripažindami jį kaltu dėl savavaldžiavimo pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir nukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir nutartyje nenurodė motyvų, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Kasatorius teigia, kad atsakomybė už savavaldžiavimą numatyta ne tik baudžiamajame įstatyme, bet ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau – ATPK), pagrindinis atribojimo požymis – yra didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams padarymas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinę, administracinę, drausminę) atsakomybes. Apie didelės žalos turinį ir dydį kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-267/2011).

Kasatorius pažymi, kad šioje byloje teismai didelės žalos požymio nemotyvavo, tik deklaratyviai nurodė, kad kasatorius savo veiksmais padarė nukentėjusiesiems didelės žalos. Šis nusikalstamos veikos požymis buvo grindžiamas tuo, kad, užtverdamas kelią, kasatorius pažeidė svarbius nukentėjusiųjų interesus, t. y.: buvo suvaržyta jų nuosavybės teisė disponuoti jiems priklausančiu turtu savo nuožiūra, nes, netekę galimybės naudotis bendro naudojimo keliu, jie buvo priversti važiuoti žymiai ilgesniu keliu per kito asmens privačią valdą; nukentėjusieji negalėjo įgyvendinti savo, kaip statytojų, teisių ir buvo priversti stabdyti namų statybas, nes buvo pasunkintas statybinių medžiagų pristatymas į statomus objektus, dėl to namų statyba užtruko; negalėjo tinkamai apsaugoti savo nuosavybės, nes prie gyvenamųjų namų kvartalo negalėjo privažiuoti specialiųjų tarnybų transportas. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dar ir prieštaringa. Iš pradžių teismas konstatavo, kad nukentėjusiesiems teko važiuoti žymiai ilgesniu keliu, o vėliau tvirtino, kad šie ir specialiųjų tarnybų transportas negalėjo privažiuoti prie žemės sklypų. Kasatorius pastebi, kad didelė žala konstatuota remiantis išimtinai tik nukentėjusių parodymais.

Kasatorius teigia, kad iš D. B. parodymų matyti, jog į Didvyrių kaime statomų (pastatytų) namų kvartalą veda trys keliai: vienas nuo plento Kaunas–Jurbarkas iki pat (duomenys neskelbtini) kaime esančių namų kvartalo, kitas – nuo (duomenys neskelbtini)gatvės(duomenys neskelbtini) gatve iki (duomenys neskelbtini) kaimo, o trečias – (duomenys neskelbtini) gatve, kuris užtvertas tinkline 12 m tvora ties pačia gatve. Taigi be pastarojo kelio nukentėjusieji turėjo galimybę privažiuoti prie savo žemės sklypų ir pristatyti į juos statybines medžiagas kitais dviem keliais, o pravažiavimu per UAB „D“ kiemą naudojosi tik dėl to, kad buvo patogiau.

Nebuvo atkreiptas dėmesys į nukentėjusiųjų parodymus, kad atstumas iki jų žemės sklypų kitais keliais pailgėjo tik apie 1-2 km, taip pat į tai, jog byloje nepateikta įrodymų, kad saugos tarnybos ar kitų specialiųjų tarnybų transportas negalėjo privažiuoti ir kad buvo būtinybė jas kviesti. Be to, nebuvo įvertintos kasatoriaus nurodytos aplinkybės, paneigiančios nukentėjusiųjų teiginius, kad ginčo vietoje žemės paviršių iškasė UAB „D“. Iš tikrųjų žemės kasimo darbus atliko UAB „O“ ir tai patvirtina 2008 m. sausio 18 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame antstolė konstatavo, kad bendrovės gamybinio centro ir technikos kiemo teritorijoje, esančioje Didvyrių kaime, atlikti žemės kasimo darbai, iškastos duobės, pakloti vamzdžiai, sugadinta betoninė danga.

Šį faktą patvirtina ir kiti įrodymai – Kauno rajono savivaldybės administracijos 2008 m. kovo 21 d. raštas Nr. 2 14-SD-1086 ir Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-615-343/2008. Kasatorius pažymi, kad iš nuotraukų, pridėtų prie minėto protokolo, matyti, jog, UAB „O“ atlikus žemės kasimo darbus, nebuvo galimybių šioje vietoje pravažiuoti automobiliu. Taigi šios aplinkybės patvirtina, kad, 2007 m. dar iki konflikto esant tokiai kelio būklei, nukentėjusieji negalėjo juo nei praeiti, nei pravažiuoti.

Patys nukentėjusieji teigė, kad rudenį ir pavasarį tuo keliu neprivažiuodavo iki savo gyvenamųjų namų, o tai, kasatoriaus manymu, patvirtina, jog jie naudojosi kitais keliais. Kasatorius nurodo, kad neatitinka tikrovės ir byloje esančių įrodymų nukentėjusiųjų teiginiai, jog jie buvo priversti nusitiesti kitą kelią per privačią Bielskio sodybos žemę. Iš kadastrinio žemėlapio ištraukos matyti, kad kelias toje vietoje jau buvo suformuotas ir plane pažymėtas. Taigi visos pirmiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad didelės žalos faktas byloje neįrodytas, tačiau abiejų instancijų teismai į šias aplinkybes neatsižvelgė ir jų nevertino.

Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, svarstydamas veikos kvalifikavimo pagal BK 294 straipsnio 1 dalį klausimą ir pasisakydamas dėl nukentėjusiesiems padarytos žalos dydžio, nutartyje pateikė prieštaringus motyvus. Teismas, konstatavęs, kad nukentėjusių teisės ir jų teisėti interesai buvo iš esmės pažeisti ir dėl to jų teisėms bei teisėtiems interesams padaryta žala, , spręsdamas civilinio ieškinio klausimus, padarė priešingą išvadą, nurodydamas, kad, be pačių nukentėjusių teiginių apie jų patirtos turtinės ir neturtinės žalos dydžius, jokių kitų faktinių duomenų nėra. Taigi, kasatoriaus manymu, teismas pripažino, kad civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturinės žalos dydžio neįrodyti.

Kasatorius teigia, kad tai, jog jis turi atsakyti administracine tvarka, patvirtina ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2009 m. lapkričio 4 d. pažyma Nr. 4D-2009/4-456 bei Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos 2008 m. spalio 6 d. specialisto išvada Nr. 6K-17. Pasak kasatoriaus. jo veiksmus siekiama kriminalizuoti tik dėl to, kad dėl neatsakingų pareigūnų kaltės jis liko nenubaustas administracinė tvarka (t. y, per nustatytą šešių mėnesių terminą nebuvo paskirta administracinė nuobauda).

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai nenustatė ir kitų BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių. Visų pirma kasatoriaus veikoje nenustatyti veikos motyvas ir tikslas. Kasatorius teigia, kad jis, kaip UAB „D“ direktorius, savo veiksmais siekė ne trukdyti naujojo kvartalo gyventojams važinėti ar vaikščioti ginčo teritorijoje, bet uždrausti UAB „O“, neturinčiai galiojančių statybos leidimų, vykdyti žemės kasimo ir inžinerinių tinklų tiesimo darbus. Be to, kasatorius nėra BK 294 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyto tikro ar tariamo teisinio santykio subjektas. Šiuo atveju konfliktas kilo ne tarp kasatoriaus ir nukentėjusiųjų, bet tarp UAB „D“ ir nukentėjusiųjų, todėl tariama žala galėjo kilti tik dėl UAB „D“ veiksmų. Tai patvirtina šie įrodymai: Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-972-214/2009 (kuris yra įvykdytas), taikos sutartis tarp UAB „O“ ir UAB „D“ civilinėje byloje Nr. 2-615-343/2008, UAB „D“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas, iš kurio matyti, kad buvo kolegialiai nuspręsta užtverti teritoriją, Kauno apskrities teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2008 m. gegužės 27 d. reikalavimas UAB „K“ ir 2008 m. rugsėjo 3 d. savavališkos statybos aktas Nr. SSA 17/2008 KR, Kauno apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 4 d. įsakymas Nr. V-537 dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2008 m. sausio 16 d. raštas Nr. IS-03. Šie duomenys rodo, kad tarp kaltinamojo ir nukentėjusiųjų kilo civilinio pobūdžio ginčas, kuris, kasatoriaus manymu, neturėtų būti kriminalizuojamas (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-267/2011), o turėtų būti sprendžiamas civiline tvarka. Kasatorius pažymi, kad nukentėjusiųjų nurodomas teisių pažeidimas buvo pašalintas dar 2010 m. vasario mėn. įvykdžius Kauno rajono apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-972-214/2009, t. y. galutinis rezultatas pasiektas civiline tvarka. Tokia pat tvarka buvo sprendžiamas ir ginčas tarp bendrovių „D“ bei „O“, kuri atliko inžinerinių tinklų tiesimo darbus ginčo teritorijoje.

Kasatorius nurodo, kad šie kasaciniame skunde išdėstyti argumentai buvo pateikti ir apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo, nutartyje tik pakartojo skundžiamame nuosprendyje nurodytas aplinkybes bei motyvus, tačiau savo motyvuotų išvadų nepateikė dėl apeliacinio skundo esmės.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius prašo nuteistojo kasacinį skundą tenkinti iš dalies, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Prokuroras nurodo, kad iš bylos duomenų matyti, jog tarp nuteistojo ir valstybės kilo civilinio pobūdžio ginčas, o nukentėjusieji buvo įtraukti trečiaisiais asmenimis. Ginčas buvo išspręstas Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-972-214/2009. Kadangi teismo sprendimas buvo įvykdytas, galima teigti, kad nukentėjusiųjų asmenų pažeistos teisės buvo atkurtos civilinio proceso tvarka. Tačiau šios aplinkybės abiejų instancijų teismai nevertino. Prokuroras pažymi, kad nuteistasis savo apeliaciniame skunde šį klausimą kėlė ir grindė jį formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-267/2011), tačiau apeliacinės instancijos teismas šio nuteistojo argumento nenagrinėjo ir nepateikė išvados, ar iš tiesų nuteistojo veiksmai pasiekė tokį mastą, kad būtų taikoma jam baudžiamoji atsakomybė.

Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamojoje byloje nukentėjusieji pateikė kaltininkui civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, pripažindamas V. A., N. Ž., A. M., S. M., R. E. K. ir J. L. teisę į ieškinių patenkinimą nagrinėjant jų klausimą civilinio proceso tvarka, todėl, kaip teisingai teigia kasatorius, iš tiesų lieka neaišku, kuo teismas grindė išvadas, kad kasatoriaus veiksmais buvo padaryta didelė žala nukentėjusiesiems. Prokuroras pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra prieštaringa, kaip antai teigiama, kad kaltinamojo neteisėtais veiksmais 2007 m. lapkričio mėn. neteisėtai užtvėrus kelio atkarpą, valstybė neteko dalies jai priklausančio turto, o vietovės gyventojai, vietovės žemės sklypų savininkai ir kiti asmenys, taip pat ir įstaigos bei organizacijos, neteko galimybės naudotis šiuo planuose pažymėtu valstybiniu bendro naudojimo keliu, buvo priversti kęsti nepatogumus, važiuoti bei eiti jiems nepatogiais keliais ir kt. Nuteistojo veika – nevienkartinis įpareigojimų pašalinti neteisėtus kelio užtvarus nevykdymas – pagrįstai kvalifikuota pagal BK 294 straipsnio 1 dalį. Tačiau, kaip matyti iš S. P. suformuluoto kaltinimo, jis nebuvo kaltinamas pasisavinęs valstybinio turto dalies ar įpareigojimų pašalinti neteisėtus užtvarus nevykdymu.

Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, ir savo nutartyje nepateikė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo esmės, t. y. padarė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimus, kurie yra esminiai, nes sukliudė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį ar nutartį.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka padarytų esminių BPK pažeidimų.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimo

Kasacine tvarka apskųstoje Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nutartyje nėra atsakyta į esminius nuteistojo S. P. apeliacinio skundo argumentus. Šioje nutartyje netinkamai atsakyta į teiginius, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu neteisingai nustatytas didelės žalos požymis, kad tarp apelianto ir nukentėjusiųjų kilęs ginčas yra civilinio pobūdžio, kad nukentėjusieji privažiuoti prie savo namų negalėjo ne dėl nuteistojo veiksmų.

Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies sutikdamas su apeliantų teiginiais, kad žalos dydis nustatytas netinkamai, nesant žalos dydį pagrindžiančių įrodymų, pirmosios instancijos teismo nuosprendį keitė ir panaikino jo dalį dėl civilinių ieškinių priteisimo. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, kurios vienoje dalyje (dėl civilinio ieškinio) teigiama, kad žalos dydis nenustatytas, o kitoje dalyje (dėl nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 1 dalį) daroma išvada, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai, įskaitant ir didelės žalos požymį, yra nustatyti, negali būti laikoma tinkamai motyvuota ir neprieštaringa. Išvada, kad traukiamas baudžiamojon atsakomybėn asmuo padarė nusikalstamą veiką bet kurioje baudžiamojoje byloje gali būti daroma prieš tai patikimai nustačius visas tos bylos teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Tame pačiame teismo baigiamajame akte negali būti daromos dvi skirtingos išvados dėl tos pačios aplinkybės nustatymo. Tik išimtiniais atvejais, kai pagal byloje ištirtus įrodymus yra aišku, jog padarant nusikalstamą veiką yra sunaikinti ar pažeisti didelės vertės, svarbūs baudžiamojo įstatymo saugomi teisiniai gėriai, gali būti daroma išvada, kad nusikalstamos veikos padariniai yra sunkūs, kad padaryta žala yra didelė, nors jos tikslus apskaičiavimas pinigais ir nėra galimas, neatlikus papildomo tyrimo. Nagrinėjamoje byloje kalbėti apie tokio pobūdžio išimtinę situaciją nėra pagrindo. Žalos dydžio nustatymas yra svarbus ne tik išsprendžiant byloje pareikštus ieškinius, bet ir darant išvadas dėl S. P. veikos kvalifikavimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarimu išaiškino, kad „bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose“. Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime pabrėžta, kad „teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami“.

Nuteistojo S. P. apeliaciniame skunde, nesutinkant su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl BK 294 straipsnio 1 dalies taikymo, be kitų argumentų, remtasi ir kasacine praktika, kurioje yra pateikti išaiškinimai dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 294 straipsnį atribojimo nuo kitų atsakomybės rūšių. Apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas Konstitucinio Teismo išaiškinimų dėl teismų precedentų kaip teisės šaltinių, iš teismų praktikos kildinamus argumentus ignoravo.

Pažymėtina, kad konstitucinė jurisprudencija bylas nagrinėjančius teismus įpareigoja vertinti proceso šalių argumentus, kildinamus iš teismų sprendimų, priimtų išnagrinėjus analogiškas bylas. Bylą nagrinėjantis teismas privalo tokius argumentus išnagrinėti ir: arba spręsti nagrinėjamą klausimą, remdamasis esamais precedentais, arba motyvuotai atsakyti, kodėl nagrinėjamoje byloje nurodomais precedentais negali būti vadovaujamasi. Pastaroji išvada gali būti daroma dėl nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių skirtingumo nuo aplinkybių, kurios buvo nustatytos kaip precedentai nurodomose bylose, ar kitų svarbių priežasčių. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo S. P. skundą šių reikalavimų nebuvo laikytasi.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra jokio atsakymo ir į kitus nuteistojo S. P. apeliacinio skundo argumentus, į kuriuos buvo būtina atsakyti norint, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme būtų išspręsti šiai proceso stadijai keliami uždaviniai, kad apeliacinės instancijos teismo priimtas baigiamasis aktas būtų teisėtas ir pagrįstas. Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartyje nėra išnagrinėtas apelianto argumentas, kad kelias, dėl kurio užtvėrimo apeliantas patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, buvo sugadintas dėl UAB „O“ vykdytų kasimo darbų ir dėl šios priežasties nukentėjusieji iki savo namų negalėjo privažiuoti dar iki konflikto tarp jo (UAB „D“) ir nukentėjusiųjų kilimo; šioje nutartyje neatsakyta ir į teiginius, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra prieštaringas, nes nuosprendyje nurodoma tiek tai, kad nukentėjusieji turėjo vykti į savo namus ilgesniu keliu, tiek ir tai, kad nukentėjusieji negalėjo patekti į savo žemės sklypus.

Dėl minėtų trūkumų apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a:

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Albinas Sirvydis

Vytautas Masiokas

Gintaras Goda