2016-08-10 Nr. AB-15691-3-62-3-00800-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-710-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00800-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. rugpjūčio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. A. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. A. skundą atsakovui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja S. A. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2016 m. balandžio 18 d. nurodymą Nr. B-2890 (toliau – ir Nurodymas). Pareiškėja taip pat pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki teismo sprendimo byloje įsitesėjimo sustabdyti Nurodymo galiojimą.

Pareiškėja paaiškino, kad, įvykdžius Nurodymą, teismo sprendimo, kuriuo būtų patenkintas jos skundas, įvykdymas taptų nebegalimas, nes advokato profesinė paslaptis jau būtų atskleista. Pareiškėja nurodė, kad į advokato išrašomų pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sąskaitų – faktūrų duomenis patenka tokia informacija kaip klientų, kuriems yra teiktos teisinės paslaugos ir atitinkamai, kuriems išrašytos PVM sąskaitos – faktūros, duomenys, o į advokato gaunamų PVM sąskaitų – faktūrų duomenis patenka tokia informacija kaip išlaidos (sąskaitos), kurios patiriamos vykdant konkrečių klientų pavedimus, renkant teisinėms paslaugoms suteikti reikalingą informaciją ir pan. Pareiškėja pabrėžė, kad tiek jos gaunamų PVM sąskaitų – faktūrų registrų duomenys, tiek ir jos išrašomų PVM sąskaitų – faktūrų duomenys yra advokato profesinę paslaptį sudaranti informacija. Pareiškėja pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas saugo ne paties advokato, o jo klientų teisę į konfidencialumą, todėl darė išvadą, kad tokia informacija negali būti atskleista. Pareiškėja paaiškino, kad ji praktikuoja advokatų kontoroje, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. vasario 17 d. įsakymo Nr. 1K-040 „Dėl gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įgijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisyklių patvirtinimo“ 27 punktu, visiems klientams išrašomos „bendros“ sąskaitos. Todėl, vykdydama Nurodymą, pareiškėja būtų priversta pateikti informaciją, kuri sudaro ne tik jos, bet ir visų kartu praktikuojančių advokatų ir advokatų padėjėjų (kurių šiuo metu yra apie 100) profesinę paslaptį. Nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjos manymu, kils neatitaisomos neigiamos pasekmės, kadangi grąžinti į padėtį, buvusią iki Nutarimo įvykdymo, nebūtų objektyviai įmanoma. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas net ir tuo atveju, jeigu Nurodymas teismo sprendimu pilnai ar iš dalies būtų pripažintas pagrįstu, pareiškėjos teigimu, jokios realios žalos nepadarytų, nes Nurodyme prašomą pateikti informaciją Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija galėtų patikrinti ir vėliau.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 14 d. nutartimi pareiškėjos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkino.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teismas nustatė, kad ginčijamu Nurodymu atsakovas nurodė, jog mokesčių mokėtoja S. A. nuo 2016 m. gegužės 1 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai teiktų gaunamų PVM sąskaitų – faktūrų registrų duomenis ir išrašomų PVM sąskaitų – faktūrų registrų duomenis.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos prašymo argumentus, neturėjo pagrindo teigti, jog bylos nagrinėjimo metu galiojantis Nurodymas sukeltų tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjai sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija paskleistų pareiškėjos pateiktą informaciją ir dėl to kiltų neigiamos pasekmės. Teismas pažymėjo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalis nustato, jog informacija apie mokesčių mokėtoją, pateikta mokesčių administratoriui, turi būti laikoma paslaptyje ir naudojama tik teisėtiems tikslams. Pagal ABTĮ 92 straipsnį, skundžiamo akto panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas neturi esminės įtakos teismo sprendimo dėl skundžiamo administracinio akto panaikinimo įvykdymui. Teismas šioje proceso stadijoje pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.

III. Pareiškėja S. A. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti jos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. balandžio 18 d. nurodymo Nr. B-2809 galiojimą.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, jog advokato paslaptį sudarančios informacijos pateikimas mokesčių administratoriui jau per se gali būti vertinamas kaip advokato paslaptį sudarančios informacijos atskleidimas, t. y. Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimas. Pareiškėja pažymi, kad į advokato ar advokato padėjėjo išrašomų PVM sąskaitų faktūrų duomenis patenka tokia informacija kaip klientų, kuriems yra teiktos teisinės paslaugos ir atitinkamai, kuriems išrašytos PVM sąskaitos faktūros, duomenys, o gaunamų PVM sąskaitų faktūrų duomenis – informacija kaip išlaidos (sąskaitos), kurios patiriamos vykdant konkrečių klientų pavedimus, renkant teisinėms paslaugoms suteikti reikalingą informaciją ir pan.

Teismui pagrindinėje byloje sutikus su tokiu vertinimu ir iki jos išnagrinėjimo iš esmės nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, Advokatūros įstatymo saugoma advokato profesinė paslaptis jau būtų atskleista ir klientams garantuojamas konfidencialumas pažeistas. Pareiškėja pabrėžia, kad, pateikus šią informaciją mokesčių administratoriui, vėlesnis jai palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasidarytų negalimas, nes informacija Inspekcijai jau būtų atskleista, ir grįžimas į padėtį, buvusią iki skundžiamo administracinio akto priėmimo, tokiu atveju būtų praktiškai neįmanomas.

Pareiškėja pažymi, kad, nors teismas nurodė, jog Mokesčių administravimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalis nustato, jog informacija apie mokesčių mokėtoją, pateikta mokesčių administratoriui, turi būti laikoma paslaptyje ir naudojama tik teisėtiems tikslams, tačiau Mokesčių administravimo įstatymo 30 straipsnis numato mokesčių administratoriaus bendradarbiavimą (taip pat ir keitimąsi informacija) su kitomis Lietuvos Respublikos valstybės, savivaldybių institucijomis ir įstaigomis (įskaitant, pavyzdžiui, ir ikiteisminio tyrimo įstaigas), taip pat užsienio valstybių institucijomis.

Pareiškėja nurodo, kad jai nėra žinoma jokių teisinių, administracinių ar techninių priemonių, kurios jos pateiktą advokato profesinę paslaptį sudarančią informaciją, apdorojant ją ir informacinių sistemų pagalba, leistų kaip nors atriboti nuo kitos mokesčių administratoriaus surinktos informacijos, kuria jis teisėtais tikslais naudoja ir keičiasi su nurodytomis institucijomis. Pareiškėja atkreipia dėmesį, jog ji praktikuoja advokatų kontoroje, kur, remiantis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. vasario 17 d.

įsakymo Nr. 1K-040 „Dėl gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įgijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisyklių patvirtinimo“ 27 punktu, visiems klientams išrašomos „bendros“ sąskaitos. Todėl, vykdydama Inspekcijos Nurodymą, pareiškėja būtų priversta pateikti informaciją, kuri sudaro ne tik jos, bet ir visų kartu praktikuojančių advokatų ir advokatų padėjėjų (kurių šiuo metu yra apie 100) profesinę paslaptį, dėl ko neatitaisomos neigiamos pasekmės galėtų kilti ne tik pareiškėjai, bet ir kitiems kontoroje dirbantiems advokatams, jų klientams.

Pareiškėja akcentuoja, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamas klausimas iš esmės susijęs su dviejų vertybių – advokato profesinės paslapties ir mokesčių administratoriaus intereso gauti jo funkcijoms reikalingą informaciją – teisinės pusiausvyros nustatymu. Todėl, pareiškėjos manymu, iki kilusio ginčo išnagrinėjimo iš esmės nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių ir nesustabdžius Nurodymo vykdymo, viena iš šių įstatymų saugomų vertybių – advokato profesinė paslaptis – būtų a priori subordinuojama (paneigiama) mokesčių administratoriaus teisei gauti informaciją.

Pareiškėjos teigimu, reikalavimo užtikrinimo priemonių pritaikymas, Nurodymą pripažinus teisėtu ir pagrįstu, niekaip neapribotų mokesčių administratoriaus galimybių atitinkamą informaciją gauti ir panaudoti vėliau. Pareiškėja darė išvadą, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nagrinėjamu būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu iš esmės skundžiama Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nusprendė, kad byloje nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėja su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, taigi nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija turi įvertinti, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti pareiškėjos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo byloje įsitesėjimo sustabdyti Nurodymo galiojimą.

Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pagal atskirąjį skundą pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 148 str.; Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas,

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o, atsižvelgiant į tai, kas paminėta, ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokių neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS5-155/2005, AS5-230/2005). Be to, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS16-528/2007, 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).

Taigi, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant ginčijamo Nurodymo galiojimo laikino sustabdymo klausimą, būtina nustatyti išskirtines aplinkybes, kurios rodytų, jog, nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja pateikė teismui prašymą taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti Inspekcijos 2016 m. balandžio 18 d. nurodymo Nr. B-2890 galiojimą. Pareiškėjos ginčijamu Nurodymu, vadovaujantis, be kita ko, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 78 straipsnio 5 dalimi ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. VA-55 patvirtintomis Pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų registrų tvarkymo taisyklėmis, pareiškėjai nurodyta kas pusmetį teikti Valstybinei mokesčių inspekcijai gaunamų ir / arba išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrų duomenis. Atitinkamai pareiškėja prašymą taikyti nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindžia tuo, jog ji praktikuoja advokatų kontoroje, o vykdant Nurodymą būtų atskleista advokato pareiga saugoti profesines paslaptis.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 78 straipsnio 1 dalis numato, jog apmokestinamieji asmenys privalo tvarkyti apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka ir tokiu būdu, kad iš jos duomenų būtų galima teisingai nustatyti šio asmens prievoles, susijusias su PVM. Apmokestinamieji asmenys privalo tvarkyti gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrus; į juos turi būti įtraukiamos visos išrašytos, taip pat gautos PVM sąskaitos faktūros, išskyrus PVM sąskaitas faktūras, nurodytas šio Įstatymo 80 straipsnio 7 dalyje, ar supaprastintas PVM sąskaitas faktūras. Šių registrų tvarkymo, taip pat jų saugojimo ir pateikimo reikalavimus nustato centrinis mokesčio administratorius (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 78 str. 5 d.).

Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. VA-55 patvirtintų Pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų registrų tvarkymo taisyklių 29 punkte (2014 m. spalio 1 d. įsakymo Nr. VA-85 redakcija) įtvirtinta, kad PVM sąskaitų faktūrų registrai (jų duomenys) turi būti pateikiami mokesčių administratoriaus valstybės tarnautojams ar darbuotojams, vykdantiems Mokesčių administravimo įstatyme nustatytas funkcijas, susijusias su dokumentų iš mokesčių mokėtojų priėmimu. Mokesčių administratorius, siekdamas užkirsti kelią galimiems teisės aktų pažeidimams, turi teisę apmokestinamajam asmeniui įteikti raštišką nurodymą (Nurodymo teikti gaunamų ir / arba išrašomų PVM sąskaitų faktūrų duomenis FR0786 forma, patvirtinta Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. VA-188) nustatytu periodiškumu teikti Registrų duomenis už tame nurodyme nustatytą laikotarpį, kurio pradžia negali būti ankstesnė nei apmokestinamajam asmeniui nurodymo įteikimo data.

Pagal Mokesčių administravimo 33 straipsnį, mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę: gauti iš asmenų, tarp jų iš kredito, mokėjimo ir elektroninių pinigų įstaigų, funkcijoms atlikti reikiamus duomenis ir dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis (kopijas) apie to arba kito asmens turtą, pajamas, išlaidas ir veiklą, naudotis savo ir kitų juridinių asmenų valdomų ar tvarkomų registrų, duomenų bazių informacija (1 p.); duoti mokesčių mokėtojui, taip pat kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims (kai tai susiję su mokesčių administratoriaus teisių mokesčių mokėtojo atžvilgiu įgyvendinimu) privalomus vykdyti nurodymus atvykti pas mokesčių administratorių, jei tai būtina jo funkcijoms atlikti, duoti nurodymus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo, turto bei pajamų deklaravimo bei apskaitos tvarkymo klausimais (7 p.); naudotis kitomis mokesčių ir kitų įstatymų suteiktomis teisėmis (21 p.).

Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnyje nustatytos mokesčių mokėtojo pareigos, be kita ko, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių (2 p.); laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus (5 p.); teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus (6 p.); atlikti kitas šiame ir kituose įstatymuose bei jų lydimuosiuose teisės aktuose numatytas pareigas (11 p.). Mokesčių administravimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad informacija apie mokesčių mokėtoją, pateikta mokesčių administratoriui, turi būti laikoma paslaptyje ir naudojama tik teisėtiems tikslams. Mokesčių administratorius, taip pat kiekvienas kitas asmuo, kuriam buvo pateikta ar tapo žinoma su mokesčių mokėtoju susijusi paslaptimi laikoma informacija, atsako už šios informacijos paskleidimą įstatymų nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai įstatymai leidžia tokią informaciją skleisti (Mokesčių administravimo įstatymo 39 str. 8 d.).

Atsižvelgusi į nurodytą teisinį reglamentavimą, įvertinusi faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo manyti, jog, netaikant pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjai vykdant ginčijamą Nurodymą, yra reali grėsmė, jog jai galbūt palankaus teismo priimto sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas dėl viešojo administravimo institucijos – mokesčių administratoriaus – pagal teisės aktus vykdant savo tiesiogines funkcijas mokesčių administravimo tikslais gautos informacijos, kurią pagal įstatymą mokesčių administratorius turi laikyti paslaptyje. Esant šioms aplinkybėms, taip pat įvertinus Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo esmę šioje byloje sprendžiamo klausimo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo aspektu, nesutiktina su pareiškėjos atskirojo skundo argumentu, kad šioje byloje ginčijamo Nurodymo vykdymas pats savaime gali būti vertinamas kaip advokato paslaptį sudarančios informacijos atskleidimas, t. y. Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimas, ir dėl to egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, o jos netaikius, kiltų tokios neigiamos pasekmės, kurių pašalinimas, teismui galbūt priėmus palankų pareiškėjai sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas. Pažymėtina, kad iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2016 m. liepos 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-729-575/2016).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodė aplinkybių, kurios, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, trukdytų įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pažymėtina, kad ši teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjai ateityje, atsiradus naujoms aplinkybėms, bet kurioje proceso stadijoje pateikti teismui naują (motyvuotą ir pagrįstą įrodymais) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (ABTĮ 71 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos skundžiama Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartis yra pakankamai motyvuota, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose, teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nusprendė atmesti pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, todėl pareiškėjos atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos S. A. skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Romanas Klišauskas

Arūnas Sutkevičius