2024-10-23 Nr. AB-15388-3-61-3-01890-2024-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-427-815/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01890-2024-9

Procesinio sprendimo kategorijos 43.5.1.1; 43.5.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) „pripažinti, kad atsakovo Lietuvos krašto apsaugos ministro veiksmais 18 03 2024 raštu Nr. I2IS-37 perdavus mano 11 03 2024 skundą išnagrinėti Lietuvos kariuomenei 29 03 2024 rašte Nr. IS-175 padarė man žalą“; 2) „panaikinti 23 04 2024 raštą Nr. I2IS-61 ir įpareigoti atsakovą LR krašto apsaugos ministrą ar jo įgaliotą asmenį išnagrinėti 17 04 2024 skundą LR karo prievolės įstatymo 38 str. pagrindu ir nurodyti krašto apsaugos ministro nustatytą skundų nagrinėjimo tvarką ir pagrindus“; 3) „įpareigoti atsakovą LR krašto apsaugos ministrą ar jo Įgaliotą asmenį LR karo prievolės Įstatymo 38 str. pagrindu asmeniškai priimti sprendimą dėl 17 04 2024 skundo išnagrinėjimo ir atsakyti pareiškėjui“; 4) „priteisti man iš atsakovo Lietuvos krašto apsaugos ministro 100 000 eurų žalos atlyginimą už sistemingą atsisakymą ir vilkinimą atlikti kompetencijai priskirtus veiksmus bei vykdomą šantažą ir provokacijas prieš VOKIETIJOS FEDERACINĖS RESPUBLIKOS pilietį.“

II. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. gegužės 2 d. nutartimi pareiškėjo A. B. skundą atsisakė priimti ir grąžino jį pareiškėjui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 2 d. 1 ir 6 p.).

Teismas nustatė, kad antruoju skundo reikalavimu pareiškėjas prašė panaikinti 2024 m. balandžio 23 d. raštą Nr. I2IS-61. Iš pateiktų dokumentų teismas vertino, kad šiuo raštu (lydraščiu) buvo persiųstas pagal kompetenciją Lietuvos kariuomenei pareiškėjo skundas. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju, jei pareiškėjas mano, kad jo skundą turėjo nagrinėti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir Ministerija), kuri persiuntė jo skundą Lietuvos kariuomenei, jis šį argumentą galėtų pateikti ginčydamas gautą atsakymą į savo skundą. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundžiamas raštas nėra savarankiškas administracinis aktas, nulemiantis pareiškėjo teises ar pareigas, tai informacinio pobūdžio dokumentas, juo pareiškėjui nėra sukuriamos, pakeičiamos ar panaikinamos jokios teisės ar pareigos, todėl skundą šioje dalyje atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatė, kad: 1) Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmuose 2024 m. balandžio 8 d. nutartimi pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui dėl 2024 m. kovo 29 d. rašto Nr. IS-175 rašto, paskirtos baudos panaikinimo bei 100 000 Eur žalos atlyginimo atsisakyta priimti. Pareiškėjas, nesutikdamas su šia nutartimi, padavė atskirąjį skundą, kuris yra priimtas. 2) Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. kovo 26 d. nutartimi pareiškėjo skundą, kuriuo jis prašė „1) įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrą ar jo įgaliotą asmenį išnagrinėti skundą Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo 38 straipsnio pagrindu ir nurodyti krašto apsaugos ministro nustatytą skundų nagrinėjimo tvarką ir pagrindus; 2) įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrą ar jo įgaliotą asmenį asmeniškai priimti sprendimą dėl skundo išnagrinėjimo ir atsakyti pareiškėjui“ atsisakė priimti. Pareiškėjas, nesutikdamas su šia nutartimi, padavė atskirąjį skundą, kuris yra priimtas.

Teismas iš nustatytų duomenų (iš trijų skundų, gautų Klaipėdos, Vilniaus ir Šiaulių rūmuose) sprendė, kad pareiškėjas visą ginčą kelia iš to, kad 2024 m. kovo 11 d. ir 2024 m. balandžio 17 d. kreipėsi su skundais į Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrą dėl baudų panaikinimo, ir jo skundai nagrinėjimui pagal kompetenciją buvo persiųsti Lietuvos kariuomenei.

Atsižvelgdamas į tai, kad tiek Klaipėdos rūmuose, tiek Vilniaus rūmuose bylos pagal pareiškėjo skundus nėra baigtos, teismas sprendė, kad pareiškėjo skundą atsisakytina priimti, nes teisme yra byla dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

III. Pareiškėjas A. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 2 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, perduoti administracinę bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas taip pat prašo ABTĮ 110, 111 straipsniuose įtvirtintais pagrindais dėl faktų ir aplinkybių klastojimo nutartyje ir dėl nusikaltimo požymių pranešti kompetentingoms institucijoms, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Pareiškėjas nesutinka, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamas 2024 m. balandžio 23 d. raštas Nr. I2IS-61 yra informacinio pobūdžio, ir pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas šias išvadas padarė nemotyvuodamas, neįvertindamas pareiškėjo pateiktų įrodymų bei argumentų.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartyje nėra paaiškinta, į kurią instituciją pareiškėjas turi kreiptis, kad būtų išnagrinėtas jo skundo antrasis reikalavimas ir nėra paaiškinta, kaip pašalinti skundo priėmimą trukdančias aplinkybes.

Pareiškėjo vertinimu, 2024 m. balandžio 23 d. raštas Nr. NI2IS-61, kaip individualus teisės taikymo aktas, turi būti ne informacinio pobūdžio dokumentas, bet jame turi būti išreikštas konkretus teisės taikymo rezultatas pareiškėjui. Pareiškėjo vertinimu, jo skundas turėjo būti išnagrinėtas pagal kompetenciją, o ne atsirašinėjama informacinio pobūdžio raštais.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškina ir taiko ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tyčia klastojo faktus ir aplinkybes bei pažeidė ABTĮ 5, 6, 7, 11 straipsnius, atsisakydamas nagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo nurodytų bylų pagrindai ir dalykas yra skirtingi nuo nagrinėjamos bylos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą ir skundas grąžintas pareiškėjui (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 ir 6 p.), pagrįstumas ir teisėtumas.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalis nustato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (1 d.), <...> jei teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (6 d.) <..>.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą su šiais skundo reikalavimais: 1) „pripažinti, kad atsakovo Lietuvos krašto apsaugos ministro veiksmais 18 03 2024 raštu Nr. I2IS-37 perdavus mano 11 03 2024 skundą išnagrinėti Lietuvos kariuomenei 29 03 2024 rašte Nr. IS-175 padarė man žalą“ (toliau – ir pirmasis skundo reikalavimas); 2) „panaikinti 23 04 2024 raštą Nr. I2IS-61 ir įpareigoti atsakovą LR krašto apsaugos ministrą ar jo įgaliotą asmenį išnagrinėti 17 04 2024 skundą LR karo prievolės įstatymo 38 str. pagrindu ir nurodyti krašto apsaugos ministro nustatytą skundų nagrinėjimo tvarką ir pagrindus“ (toliau – ir antrasis skundo reikalavimas); 3) „įpareigoti atsakovą LR krašto apsaugos ministrą ar jo Įgaliotą asmenį LR karo prievolės Įstatymo 38 str. pagrindu asmeniškai priimti sprendimą dėl 17 04 2024 skundo išnagrinėjimo ir atsakyti pareiškėjui“ (toliau – ir trečiasis skundo reikalavimas); 4) „priteisti man iš atsakovo Lietuvos krašto apsaugos ministro 100 000 eurų žalos atlyginimą už sistemingą atsisakymą ir vilkinimą atlikti kompetencijai priskirtus veiksmus bei vykdomą šantažą ir provokacijas prieš VOKIETIJOS FEDERACINĖS RESPUBLIKOS pilietį“ (toliau – ir ketvirtasis skundo reikalavimas).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Dėl pirmojo ir antrojo skundo reikalavimų

Pirmuoju skundo reikalavimu pareiškėjas prašo pripažinti, kad tam tikri Lietuvos krašto apsaugos ministro veiksmai padarė jam žalą, o antruoju skundo reikalavimu – prašo panaikinti 2024 m. balandžio 23 d. raštą Nr. I2IS-61 ir įpareigoti atsakovą ar jo įgaliotą asmenį išnagrinėti 2024 m. balandžio 17 d. skundą.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas antrojo skundo reikalavimo pagrįstumą, pažymėjo, kad 2024 m. balandžio 23 d. raštu Nr. I2IS-61, kurį pareiškėjas prašo panaikinti, buvo persiųstas pareiškėjo skundas Lietuvos kariuomenei. Teismo vertinimu, skundžiamas raštas nėra savarankiškas administracinis aktas, nulemiantis pareiškėjo teises ar pareigas, tai informacinio pobūdžio dokumentas, juo pareiškėjui nėra sukuriamos, pakeičiamos ar panaikinamos jokios teisės ar pareigos, todėl skundas šioje dalyje atsisakytinas priimti kaip nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Tuo atveju, kai skundo priėmimo stadijoje nustatoma, kad skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka, atsisakoma priimti skundą (prašymą, pareiškimą) (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Administraciniai teismai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-874-662/2017; kt.).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011; kt.), kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015; kt.); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (žr., pvz., 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015; kt.); skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015; kt.). Taip pat ABTĮ nustatyta tvarka nenagrinėjami reikalavimai dėl informacinio pobūdžio dokumentų, kurie nesukelia asmenims jokių teisinių pasekmių, panaikinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-93-575/2024; kt.).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010)

Iš Ministerijos Administravimo departamento 2024 m. balandžio 23 d. rašto Nr. I2IS-61 turinio, matyti, kad juo Ministerija persiunčia pareiškėjo 2024 m. balandžio 17 d. skundą Lietuvos kariuomenei ir prašo vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 4 dalimi išnagrinėti jį ir atsakyti pagal kompetenciją. Nors iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka, kad jo skundą nagrinėtų Lietuvos kariuomenė, ir mano, kad tai pagal kompetenciją turėtų padaryti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras arba jo įgaliotas asmuo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie pareiškėjo argumentai nekeičia fakto, kad minėtas raštas yra informacinio pobūdžio ir faktiškai nepakeičia pareiškėjo teisinės padėties, t. y. net ir šio rašto panaikinimo atveju, pareiškėjo teisinė padėtis nepakistų, pareiškėjo teisės ir interesai nebūtų apginti, taigi teisminis procesas būtų beprasmis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad minėtas skundo reikalavimas ir iš jo išplaukiantis išvestinis reikalavimas – įpareigojimas išnagrinėti skundą – yra nenagrinėtini ABTĮ nustatyta tvarka. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, argumentus, susijusius su tuo, kad jo skundą turėjo nagrinėti ne ta institucija, kuri tai padarė, pareiškėjas galėtų pateikti skųsdamas gautą atsakymą į skundą, o ne raštą, kuriuo skundas persiunčiamas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodo pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas motyvavo savo išvadą dėl atsisakymo priimti antrąjį skundo reikalavimą, be kita ko minėtos išvados atitinka nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Kaip matyti iš pirmojo skundo reikalavimo formuluotės, pareiškėjas iš esmės prašo tam tikrų faktų konstatavimo, t. y. pripažinti, kad atsakovo veiksmais 2024 m. kovo 18 d. raštu Nr. I2IS-37 perdavus pareiškėjo 2024 m. kovo 11 d. skundą išnagrinėti Lietuvos kariuomenei 2024 m. kovo 29 d. rašte Nr. IS-175 padarė pareiškėjui žalą. Minėta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo, taigi nors pirmosios instancijos teismas konkrečiai dėl šio skundo reikalavimo nepasisakė, tačiau teisingai išsprendė bylą, atsisakydamas priimti skundą dėl pirmojo skundo reikalavimo. Minėtas reikalavimas negali būti pripažįstamas kaip savarankiškas skundo reikalavimas.

Pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl pirmojo ir antrojo skundo reikalavimų, teisėjų kolegija pareiškėjo atskirąjį skundą šioje dalyje atmeta.

Dėl trečiojo ir ketvirtojo skundo reikalavimų

Trečiuoju skundo reikalavimu pareiškėjas prašė įpareigoti Krašto apsaugos ministrą ar jo įgaliotą asmenį Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo 38 straipsnio pagrindu asmeniškai priimti sprendimą dėl 2024 m. balandžio 17 d. skundo išnagrinėjimo ir atsakyti pareiškėjui, o ketvirtuoju skundo reikalavimu – priteisti pareiškėjui iš atsakovo 100 000 Eur žalos atlyginimą už sistemingą atsisakymą ir vilkinimą atlikti kompetencijai priskirtus veiksmus bei vykdomą šantažą ir provokacijas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tiek Klaipėdos rūmuose, tiek Vilniaus rūmuose yra nagrinėjamos tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl yra pagrindas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu skundą atsisakyti priimti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punktą administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Įvertinusi Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dieną (2024 m. gegužės 2 d.) nei Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmuose administracinėje byloje Nr. I2-8678-342/2024 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01328-2024-5), nei Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmuose administracinėje byloje Nr. I2-8169-811/2024 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01111-2024-5) skundų priėmimo klausimas nebuvo išspręstas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo žinioje administracinė byla gali būti tik po to, kai ji iškeliama, t. y. priimamas pareiškėjo skundas. Skundo priėmimo klausimo nagrinėjimo metu, byla dar nėra iškelta (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-271-602/2015, 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-651-502/2023).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju, priimant ginčijamą 2024 m. gegužės 2 d. nutartį, nebuvo ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytos neigiamos prielaidos kreiptis į teismą, t. y. teismo žinioje nebuvo pirmosios instancijos teismo nurodytos administracinės bylos, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo atsisakyti priimti pareiškėjo skundo dėl trečiojo ir ketvirtojo skundo reikalavimų remdamasis nurodyta teisės norma.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl trečiojo ir ketvirtojo skundo reikalavimų ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytu pagrindu, todėl pareiškėjo atskirasis skundas šioje dalyje tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis šioje dalyje (dėl trečiojo ir ketvirtojo skundo reikalavimų) panaikinama ir pareiškėjo skundo (trečiasis ir ketvirtasis skundo reikalavimai) priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas taip pat prašo ABTĮ 110, 111 straipsniuose įtvirtintais pagrindais dėl faktų ir aplinkybių klastojimo nutartyje ir dėl nusikaltimo požymių pranešti, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutartį apeliacine tvarka pagal atskirajame skunde apibrėžtas ribas, nenustatė pagrindo taikyti minėtas procesines normas. Šiuo aspektu pareiškėjo atskirajame skunde išsakyti argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 2 d. nutartį dalyje dėl trečiojo ir ketvirtojo skundo reikalavimų panaikinti ir jų priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitoje dalyje Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis