2021-12-22 Nr. AB-27713-3-61-3-01810-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2791-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01810-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 7.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Mildos Vainienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai ir Kauno miesto savivaldybei dėl administracinių aktų panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. S. kreipėsi į teismą, prašydamas:

1.1. panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2020 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 62-5-980 „Dėl socialinės pašalpos“;

1.2. panaikinti Skyriaus 2020 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 176987 „Dėl socialinės pašalpos skyrimo“;

1.3. įpareigoti atsakovą Kauno miesto savivaldybę (toliau – ir Savivaldybė) nedelsiant apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d., priteisti 6 proc. metinių palūkanų, skaičiuojant nuo privalomos sumokėti dienos (2020 m. gegužės 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos už vėlavimą sumokėti socialinę išmoką;

1.4. priteisti pareiškėjui iš Savivaldybės 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 6 proc. metinių palūkanų, skaičiuojant nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos;

1.5. kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu (-ais) priimti prejudicinį (-ius) sprendimą (-us) šioje administracinėje byloje;

1.6. kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Paramos įstatymas) 1, 2 ir 5–25 straipsniai ta apimtimi, kuria šiame įstatyme neįtvirtinta pagal sutartį nusistatyto sutuoktinių turto teisinio režimo sudarant vedybų sutartį tokių sutuoktinių pajamų (ap)skaičiavimo atskirai (savarankiškai) tvarka ir metodika, neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.101 straipsniui, 3.102 straipsnio 1 ir 2 dalims, 3.104 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 2 ir 3 dalims ir kt., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 18, 19, 21, 23, 29, 38, 39, 48, 52, 150 straipsnių normoms, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui.

2. Pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde paaiškino, kad jis yra studentas, turi bedarbio statusą, tačiau jam nėra skirta ir mokama bedarbio pašalpa. Jis šiuo metu negauna pajamų. Savivaldybė nutraukė kasmėnesinės socialinės išmokos mokėjimą pareiškėjui nuo 2019 m. gruodžio 1 d. Pareiškėjas 2020 m. balandžio 2 d. raštu kreipėsi į Savivaldybės administracijos Šilainių seniūniją, prašydamas apskaičiuoti ir išmokėti socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. Skyrius ginčijamu 2020 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 62-5-980 atsisakė skirti pareiškėjui socialinę pašalpą.

Pareiškėjo nuomone, toks atsisakymas nepagrįstas, priimtas neatsižvelgiant į tai, kad jis su savo sutuoktine E. B. yra sudaręs ikivedybinę sutartį, kuria nustatytas bet kokio turto visiško atskirumo režimas. Pareiškėjo sutuoktinė negyvena kartu su pareiškėju, todėl jam neaišku, kodėl minėtame sprendime vartojama formuluotė „bendrai gyvenantiems asmenims“. Sprendime neišvardyta, kokių konkrečių dokumentų, susijusių su juo, pareiškėjas nepateikė kartu su 2020 m. balandžio 2 d. ir 23 d. raštais. Savivaldybė dėl pareiškėjui nesuprantamų priežasčių laikosi pozicijos, kad jo ir jo sutuoktinės turtas turi būti sumuojamas, nors net mokesčių administratorius nurodė priešingai ir šį turtą vertino atskirai, tokia praktika paplitusi ir pasaulyje.

Pareiškėjas taip pat teigė, kad Lietuvos valdžios įstaigos iki šiol nesugebėjo papildyti aktualių teisės aktų, tarp jų – Paramos įstatymo, atsižvelgiant į 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – ir BDAR) nuostatas bei Civilinio kodekso nuostatas, nustatančias sutuoktinių turto teisinį režimą, sudarius vedybų sutartį.

E. B. asmeniniai duomenys saugomi BDAR ir Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo, Konstitucijos. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis yra buvęs ne vieno teisminio proceso dalyviu. Iš administracinių bylų Nr. eI2-2226-428/2020, eI2-1771-983/2020 ir kt. administraciniams teismams jau yra žinoma, kad pareiškėjas iš gaunamos socialinės išmokos kiekvieną mėnesį mokėdavo alimentus savo mažamečiam vaikui, nes kitų pajamų neturi ir negauna, visas jo turtas buvo atimtas dėl pareigūnų nusikaltimų. Pareiškėjo įsitikinimu, ginčijamas 2020 m. balandžio 24 d. sprendimas akivaizdžiai pažeidžia ir konstitucinį teisėtų lūkesčių principą, tokie Savivaldybės veiksmai atitinka konfiskacijos mechanizmą (akivaizdžiai antikonstituciniu aktu atimama nuosavybė iš ją turinčio ar turinčio tokią teisę į nuosavybę asmens).

Paramos įstatymas akivaizdžiai diskriminuoja ir varžo dviejų asmenų teisę sudaryti santuoką, nustatant atskirus (savarankiškus) turto režimus, tokiu būdu grubiai pažeidžiant Konstitucijos ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas. Pareiškėjas tvirtino dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo, piktnaudžiavimo nesureguliuojant teisinių santykių pagal privalomus tarptautinius teisės aktus) ir Savivaldybės neteisėtų veiksmų patyręs stresą, išgyvenimus, pažeminimą. Pareiškėjas taip pat apžvelgė teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, viešai skelbiamą informaciją apie šeimos gyvenimo gerbimą, socialinę paramą, nediskriminavimo principą, solidarios atsakomybės taikymą ir pan.

3. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Savivaldybės administracija atkreipė dėmesį į tai, kad analogiškas ginčas, tik dėl kito laikotarpio, buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 11 d. teismo sprendimu Nr. eI2-2182-815/2020, t. y. teismas atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjo ginčijamu 2020 m. balandžio 24 d. sprendimu Skyrius ne atmetė pareiškėjo prašymą skirti socialinę paramą, bet prašė pateikti papildomus duomenis. Kadangi pareiškėjas per nustatytą terminą nepateikė prašomų duomenų, Skyrius ginčijamu 2020 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 176987 nusprendė neskirti socialinės pašalpos pareiškėjui ir jo šeimai už laikotarpį nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d. Atsakovo įsitikinimu, kadangi pareiškėjas yra sudaręs santuoką, jis priskirtinas bendrai gyvenančių asmenų kategorijai, todėl, nepriklausomai nuo turto teisinio režimo, abu sutuoktiniai privalo pateikti Paramos įstatyme nurodytą informaciją bei dokumentus apie turtą, pajamas ir kt. Paramos įstatymas nenumato, kad tam, jog asmenys būtų laikomi „bendrai gyvenančiais“ šio įstatymo prasme, jie turi faktiškai gyventi kartu arba turėti bendro turto. Pakanka, jog asmenys yra sutuoktiniai arba veda bendrą ūkį (jei nėra sudarę santuokos). Sudaryta ikivedybinė sutartis nepakeičia Paramos įstatymo nuostatų. Paramos įstatyme įtvirtinti bendrai gyvenančių asmenų turto normatyvai ir apibrėžtas bendrai gyvenančių asmenų pajamų apskaičiavimo mechanizmas, todėl Skyrius, siekdamas priimti teisingą ir šio įstatymo reikalavimus atitinkantį sprendimą, turėjo pareigą pareikalauti pareiškėjo visų reikalingų dokumentų. Be to, Savivaldybės administracija teigė, kad pareiškėjas nepagrįstai prašė priteisti ne tik socialinę pašalpą, bet ir 6 proc. dydžio metines palūkanas, nes jis šio reikalavimo nepagrindė jokiais teisės aktais. Pareiškėjo ir Savivaldybės administracijos nesiejo sutartiniai santykiai, todėl nėra pagrindo taikyti Civilinio kodekso 6.210 straipsnio ir 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatas. Viešosios teisės normos nereglamentuoja tokių 6 proc. metinių palūkanų mokėjimo. Savivaldybės administracijos nuomone, nei ji, nei Savivaldybė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, tinkamai įgyvendino Paramos įstatymo nuostatas, be to, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos buvimo, todėl nėra pagrindo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. vasario 2 d. sprendimu atmetė pareiškėjo D. S. skundą.

6. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių jo sutuoktinės veiklos pobūdį, pajamas ir turtą. Pareiškėjas yra sudaręs santuoką su E. B., santuoka įregistruota 2019 m. spalio 10 d. Pareiškėjas ir E. B. 2019 m. rugsėjo 23 d. sudarė ikivedybinę sutartį (Notarinio registro Nr. 3492). Pareiškėjas dėl socialinės pašalpos skyrimo nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d. kreipėsi 2020 m. balandžio 2 d. Skyrius ginčijamu 2020 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 62-5-980 atsisakė skirti pareiškėjui socialinę pašalpą kaip vienam gyvenančiam asmeniui, kadangi pareiškėjas yra susituokęs ir privalėjo pateikti duomenis apie sutuoktinės veiklos pobūdį, pajamas ir turtą; informavo, jog, nepateikus nurodytų dokumentų, bus priimtas sprendimas neskirti socialinės pašalpos. Pareiškėjui nepateikus dokumentų apie sutuoktinės veiklos pobūdį, pajamas ir turtą, ginčijamu 2020 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 176987 buvo nuspręsta neskirti jam socialinės pašalpos už laikotarpį nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d. bendrai gyvenantiems asmenims D. S. ir E. B.. Minėtas 2020 m. gegužės 4 d. sprendimas grindžiamas Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punktu, nes pareiškėjas nepateikė reikalingų duomenų apie sutuoktinę, būtinų piniginei socialinei paramai gauti.

7. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir konstatavo, jog pareiškėjas pagal Paramos įstatyme nurodytus bendrai gyvenančio asmens ir vieno gyvenančio asmens kriterijus ir faktines aplinkybes turi bendrai gyvenančio asmens socialinį statusą, kadangi yra sudaręs santuoką, ir neatitinka vieno gyvenančio asmens apibrėžimo. Nepriklausomai nuo aplinkybių, ar pareiškėjas gyvena kartu su sutuoktine, ar yra sudaręs ikivedybinę sutartį, jis pagal Paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį yra priskiriamas bendrai gyvenančių asmenų kategorijai. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės gyvenimą skyrium (separaciją), patvirtintą teismo sprendimu, kuomet baigiasi bendras šeimos gyvenimas kaip šeimos funkcionavimo pagrindas ir sutuoktiniai nebetvarko bendro ūkio, nebeprisiima bendrų prievolių, baigiasi sutuoktinių pareigos, t. y. lojalumo, moralinės ir materialinės paramos pareigos, sutuoktiniai netenka paveldėjimo teisės į santuokinį turtą pagal įstatymą (Civilinio kodekso 1.29 str., 3.27 str. 1 d., 3.100 str. 1 d. 5 p., 5.7 str. 1 d. 2 p.). Atsižvelgiant į Civilinio kodekso 3.105 straipsnio 1 punktą, nepriklausomai nuo ikivedybinės sutarties sudarymo, taip pat nepriklausomai nuo ikivedybinėje sutartyje nustatyto turto teisinio režimo, nagrinėjamo ginčo atveju abu sutuoktiniai, išlikę santuokoje, privalo laikytis Paramos įstatymo reikalavimų ir pateikti šiame įstatyme nurodytą informaciją bei dokumentus apie turtą, pajamas, siekdami gauti socialinę pašalpą.

8. Teismas, vadovaudamasis Paramos įstatymo nuostatomis, pabrėžė, kad, kreipiantis dėl socialinės pašalpos gavimo, asmeniui tenka pareiga pateikti nurodytus dokumentus, kurie įvertinami viešojo administravimo subjekto ir, atsižvelgiant į juos, priimamas atitinkamas sprendimas. Akivaizdu, jog, pareiškėjui nepateikus reikalingų dokumentų apie sutuoktinės veiklos pobūdį, pajamas ir turtą, kurie buvo būtini sprendžiant kausimą dėl socialinės paramos skyrimo, Skyrius turėjo teisinį pagrindą priimti ginčijamą 2020 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 176987 neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos už laikotarpį nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d. Skyrius, priimdamas minėtą sprendimą, pagrįstai vadovavosi Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė reikalingų duomenų socialinei pašalpai gauti apie jo sutuoktinės veiklos pobūdį, pajamas ir turtą, todėl socialinė parama jam nebuvo paskirta. Skyrius taip pat tinkamai taikė Paramos įstatymo 2 straipsnio 2 punkto nuostatas ir, svarstydamas klausimą dėl socialinės pašalpos skyrimo pareiškėjui, pagrįstai jo socialinę padėtį vertino kaip bendrai gyvenančio asmens, todėl ginčijamu 2020 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 62-5-980 teisėtai ir pagrįstai buvo atsisakyta skirti pareiškėjui socialinę pašalpą kaip vienam gyvenančiam asmeniui. Kaip minėta, pareiškėjas buvo sudaręs santuoką, jo sudaryta ikivedybinė sutartis neturėjo įtakos socialinės paramos teikimui, kadangi piniginė socialinė parama teikiama tik pagal įstatyme numatytas sąlygas ir reikalavimus, siekiant užtikrinti nepasiturinčių asmenų lygybę, nepriklausomai nuo jų asmeninių sandorių. Teismas padarė išvadą, kad Skyrius, priimdamas ginčijamus sprendimus, veikė teisėtai ir pagrįstai. Nenustatyta, kad priimant šiuos sprendimus buvo nesilaikyta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje suformuluotų bendrųjų aiškumo, teisėtumo, pagrįstumo bei motyvuotumo reikalavimų, šie reikalavimai iš esmės nebuvo pažeisti.

9. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybės valdžios institucijos darbuotojų neteisėtos veikos, t. y. Skyriaus darbuotojų neteisėtų veiksmų arba ginčijamų sprendimų neteisėtumo ir nepagrįstumo, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir jo prašomas metines palūkanas. Atmetus reikalavimą panaikinti ginčijamus sprendimus, netenkintini ir kiti patikslinto skundo išvestiniai reikalavimai dėl atsakovų įpareigojimo atlikti veiksmus.

10. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra grindžiamas tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą pagrįstai abejoti dėl byloje taikytų įstatymų nuostatų atitikties Konstitucijai, todėl šis prašymas netenkintas. Be to, Konstitucinis Teismas nenagrinėja įstatymų atitikties Civilinio kodekso nuostatoms klausimo, nes tai nepriskirta jo kompetencijai (Konstitucijos 105 str.). Teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, nes nagrinėjamas ginčas išimtinai susijęs su nacionalinės teisės aktų nuostatų aiškinimu ir taikymu.

III. 11. Pareiškėjas D. S. apeliaciniame skunde prašo:

11.1. panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. vasario 2 d. sprendimą ir tenkinti jo skundo reikalavimus;

11.2. kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu (-ais) priimti prejudicinį (- ius) sprendimą (-us) šioje administracinėje byloje;

11.3. kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti:

11.3.1. ar Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 1 straipsnis, 2 straipsnis, 5–25 straipsniai ta apimtimi, kuria šiame įstatyme neįtvirtinta pagal sutartį nusistatyto sutuoktinių turto teisinio režimo sudarant vedybų sutartį tokių sutuoktinių pajamų (ap)skaičiavimo atskirai (savarankiškai) tvarka ir metodika, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 6 straipsnio 1, 2 dalims, 18 straipsniui, 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai, 23 straipsnio 1, 2 dalims (nuosavybė neliečiama ir gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka), 29 straipsnio 1, 2 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 102 straipsnio 1 daliai, 2 daliai, 105 straipsnio 1 daliai, 106 straipsnio 4 daliai, 107 straipsnio 2 daliai, 3 daliai, 109 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalims, 110 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 138 straipsnio 3 daliai, 150 straipsniui, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisingumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui, konstituciniam proporcingumo principui, konstituciniam principui pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis), konstitucinio papročio principui, o pagal reguliavimo apimtį – neprieštarauja teisinės valstybės principui, Konstitucijos viršenybės principui, Konstitucijos 1 dalies nuostatai, kad Lietuvos valstybė – demokratinė respublika;

11.3.2. ar Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas, kuris nenumato šeimai ar atskiram šeimos nariui galimybės prie gaunamų pajamų konsoliduoti neigiamus pajamų srautus iš nuostolingos ūkininko ūkio veiklos, nors ūkininkas (-ė) yra fizinis asmuo (žr. Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 3 str. 2 d., 5 str. 3 d. ir kt.), t. y. priešingai negu Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 6 straipsnio 1, 2 dalims, 18 straipsniui, 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai, 23 straipsnio 1, 2 dalims (nuosavybė neliečiama ir gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka), 29 straipsnio 1, 2 dalims, 30 straipsnio 1 daliai, 46 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 102 straipsnio 1 daliai, 2 daliai, 105 straipsnio 1 daliai, 106 straipsnio 4 daliai, 107 straipsnio 2, 3 dalims, 109 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalims, 110 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 138 straipsnio 3 daliai, 150 straipsniui, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisingumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui, konstituciniam proporcingumo principui, konstituciniam principui pacta sunt servanda, konstitucinio papročio principui, o pagal reguliavimo apimtį – neprieštarauja teisinės valstybės principui, Konstitucijos viršenybės principui, Konstitucijos 1 dalies nuostatai, kad Lietuvos valstybė – demokratinė respublika;

11.4. pripažinti šios bylos nagrinėjimą neviešu visa apimtimi, atsižvelgiant į tai, kad šios bylos aplinkybės ir įrodymai yra susiję su privačių fizinių asmenų – D. S. ir E. B. – įstatymo saugomais duomenimis;

11.5. priteisti pareiškėjui iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

12. Pareiškėjas iš esmės pakartoja anksčiau teismui išdėstytus argumentus. Teigia, kad teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas negyvena su sutuoktine, yra sudaręs su ja ikivedybinę sutartį ir todėl jie turtą valdo visiško atskirumo režimu. Teismas atsisakymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir Konstitucinį Teismą pagrindė gan deklaratyviais motyvais, nepagrįstai netaikė Europos Sąjungos teisės. Pažymi, kad Paramos įstatymas nenumato šeimai ar atskiram šeimos nariui konsoliduoti prie gaunamų pajamų neigiamus pajamų srautus iš nuostolingos ūkininko ūkio veiklos, nors ūkininkas (šiuo atveju – E. B.) yra fizinis asmuo. Pareiškėjas taip pat apžvelgia Konstitucinio Teismo ir kitų teismų praktiką. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendimas selektyvus, nepagrįstas ir neteisėtas, teismo išvados tendencingos, padarytos nutylint reikšmingus faktus, dėl ko padarytos klaidingos išvados. Teismas nepasisakė dėl to, kad mokesčių administratorius pareiškėjo ir jo sutuoktinės turtą, gaunamas pajamas, turimas išlaidas traktuoja atskirai; neaišku, kodėl teismas Paramos įstatymą iškėlė aukščiau už mokesčių administravimo įstatymus, tarptautinius susitarimus ir kt. Teismo sprendime neanalizuota ir nenustatyta ta aplinkybė, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė gyvena kartu Kaune (ydinga prezumpcija įtvirtinta ir pačiame Paramos įstatyme). Teismas neatsižvelgė į tai, kad Savivaldybė neturi teisės prašyti kitoje savivaldybėje gyvenančio asmens duomenų ir dokumentų, juolab juos vertinti. Teismas nepagrįstai laikė, kad vedybų sutarties juridinė galia ir mokesčių administratoriaus priimti sprendimai dėl sutuoktinių turto atskirumo yra žemesnės galios negu Paramos įstatymo normos. Teismas ignoravo aplinkybę, kad pati Savivaldybė patvirtino, jog pareiškėjas asmeniškai buvo laiku pateikęs visus reikalingus dokumentus ir duomenis dėl socialinės išmokos skyrimo. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, pažymi, kad vykstantys teisminiai ginčai patvirtina, jog Savivaldybė nebe pirmą kartą kenkia ir daro žalą pareiškėjui.

13. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

14. Savivaldybės administracija iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, mano, kad teismas tinkamai aiškino teisės aktų nuostatas, išsamiai ištyrė ir teisingai įvertino surinktus įrodymus, reikšmingas aplinkybes, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Skyriaus 2020 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. 62-5-980 ir 2020 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. 176987, kuriais atsisakyta skirti pareiškėjui socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. balandžio 30 d., teisėtumo ir pagrįstumo, pagrindo įpareigoti Savivaldybę nedelsiant apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui minėtą socialinę pašalpą, taip pat neturtinės žalos, patirtos dėl atsisakymo skirti minėtą socialinę pašalpą, atlyginimo ir 6 proc. metinių palūkanų (nuo neišmokėtos socialinės pašalpos dydžio ir nuo neturtinės žalos atlyginimo dydžio) priteisimo.

16. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

17. Nustatyta, kad pareiškėjas pateikė Savivaldybės administracijos Šilainių seniūnijai 2020 m. balandžio 2 d. prašymą, kuriuo prašė paskirti, apskaičiuoti ir išmokėti jam socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.

18. Skyrius ginčijamame 2020 m. balandžio 24 d. sprendime Nr. 62-5-980 konstatavo, kad pareiškėjui negali būti skirta socialinė pašalpa kaip vienam gyvenančiam asmeniui, nes tam nėra teisinio pagrindo (neatitinka Paramos įstatymo 2 str. 15 p.); pareiškėjui (jo šeimai) negali būti skirta socialinė pašalpa kaip bendrai gyvenantiems asmenims, nes jis nepateikė būtinų duomenų apie sutuoktinės veiklos pobūdį, turimą turtą, gaunamas pajamas ir kt. Skyrius paprašė pareiškėjo iki 2020 m. gegužės 2 d. pateikti minimus duomenis apie savo sutuoktinę ir informavo, kad, per nustatytą terminą nepateikus trūkstamų duomenų, bus priimtas sprendimas neteikti piniginės socialinės paramos.

19. Skyrius ginčijamu 2020 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 176987 atsisakė skirti socialinę pašalpą pareiškėjui ir jo sutuoktinei už laikotarpį nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d., vadovaudamasis Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punktu, t. y. pateikta nevisa ar neteisinga informacija teisei į piniginę socialinę paramą nustatyti arba būtini piniginei socialinei paramai gauti dokumentai. Sprendimo pastabose nurodyta: „Įst. 20 str. 2 d. ir 25 str. 2 p. (nepateikti reikalingi duomenys socialinei pašalpai gauti apie sutuoktinę).“ Teisėjų kolegija pastebi, kad Paramos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje išvardyti dokumentai, kuriuos turi pateikti asmuo, kreipdamasis dėl piniginės socialinės paramos, o 25 straipsnyje įtvirtintos piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų pareigos, tarp jų – pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą prašymo-paraiškos formą ir jos priedus pateikti visą ir teisingą informaciją, įrodančią bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens teisę gauti piniginę socialinę paramą, ir būtinus piniginei socialinei paramai gauti dokumentus (2 p.).

20. Skunde (patikslintame skunde) ir apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutikimą su minėtais sprendimai grindė iš esmės tuo, kad: 1) atsisakymas skirti jam socialinę pašalpą kaip vienam gyvenančiam asmeniui neteisėtas; 2) Skyrius neturėjo teisės reikalauti pateikti ir vėliau vertinti (jei būtų pateikti) duomenis apie pareiškėjo sutuoktinę, gyvenančią kitoje savivaldybėje. Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas užsiminė apie tai, kad Skyrius jau turėjo surinkęs duomenis apie pareiškėjo sutuoktinę, tačiau jis apeliaciniame skunde nepakartojo šių argumentų ir nereiškė pretenzijų dėl netinkamo šių argumentų įvertinimo, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu nepasisakys. Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose, teismo posėdyje taip pat buvo išdėstęs įvairius argumentus dėl aplinkybių, nesusijusių su bylos dalyku, pavyzdžiui, dėl jo sutuoktinės nuostolingos ūkio veiklos reikšmės sprendžiant dėl socialinės paramos skyrimo, nepaisant to, kad ginčijami administraciniai aktai buvo priimti kitu pagrindu (dėl to, kad pareiškėjas nepateikė visų būtinų duomenų ir dokumentų), todėl teisėjų kolegija nenagrinės ir šių argumentų, įskaitant prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegija, nenustačiusi teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ar aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

21. Europos socialinėje chartijoje (pataisytoje) (toliau – ir Chartija), priimtoje 1996 m. gegužės 3 d. ir Lietuvos Respublikai įsigaliojusioje (su išlygomis) 2001 m. rugpjūčio 1 d., įtvirtinta teisė į socialinę paramą bei medicinos pagalbą (13 str.). Chartijos 13 straipsnyje inter alia (be kita ko, įskaitant) nustatyta, kad siekdamos užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta teisė į socialinę paramą ir medicinos pagalbą, Šalys įsipareigoja: 1. užtikrinti, kad kiekvienas asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų pragyvenimui ir kuris negali gauti tokių lėšų savo pastangomis ar iš kitų šaltinių, ypač iš socialinės apsaugos sistemos, gautų reikiamą paramą, o susirgęs – priežiūrą, būtiną pagal jo sveikatos būklę; 2. užtikrinti, kad asmenims, kurie gauna tokią pagalbą, dėl šios priežasties nebūtų ribojamos politinės ir socialinės teisės.

22. Nors Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) socialinės ir ekonominės teisės tiesiogiai neįtvirtintos, vis dėlto tam tikrais atvejais asmens socialinės teisės (įskaitant teisę į būstą ar socialinę paramą) pagal Konvenciją gali būti ginamos. Pavyzdžiui, dėl absoliučiai mažo pensijos ar socialinės išmokos dydžio pagal Konvencijos 3 straipsnį gali būti keliamas klausimas dėl žmogaus orumą žeminančio elgesio (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. birželio 18 d. nutarimą byloje Budina prieš Rusiją (peticijos Nr. 45603/05). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat pabrėžia, kad valstybės atsakomybė pagal Konvenciją galima ir tada, kai asmuo atsiduria tokioje padėtyje, kai yra visiškai priklausomas nuo valstybės paramos, ir ta padėtis yra nesuderinama su asmens orumo gerbimu (žr. 2001 m. birželio 26 d. nutarimą byloje O’Rourke prieš Jungtinę Karalystę (peticijos Nr. 39022/97).

23. Šiame kontekste paminėtina ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, kurios 1 straipsnyje „Žmogaus orumas“ nustatyta, kad žmogaus orumas yra neliečiamas, jį reikia gerbti ir saugoti, o 34 straipsnio „Socialinė apsauga ir socialinė parama“ 3 dalyje įtvirtinta, jog, siekdama įveikti socialinę atskirtį ir skurdą, Sąjunga pripažįsta ir gerbia teisę į socialinę paramą ir paramą aprūpinant būstu, kad pagal Sąjungos teisės ir nacionalinių teisės aktų nustatytas taisykles bei praktiką būtų užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos visiems neturintiems pakankamai lėšų.

24. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra suformavęs plačią oficialiąją konstitucinę socialinės apsaugos, inter alia socialinės paramos, doktriną, atskleidęs konstitucinius imperatyvus, kurių privalu paisyti teisės aktais reguliuojant atitinkamus santykius.

25. Konstitucinis Teismas akcentavo, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostatomis išreiškiama valstybės socialinė orientacija (socialinis pobūdis), o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose nustatytų svarbių priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją ir padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimos socialinės rizikos (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 14 d., 2014 m. balandžio 14 d. nutarimus). Pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga (žr., pvz., 2002 m. lapkričio 25 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2014 m. liepos 3 d. nutarimus); socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti gauti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, ji neturi virsti privilegija (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2014 m. liepos 3 d. nutarimus); abipusės asmens ir visuomenės atsakomybės pripažinimas yra svarbus užtikrinant socialinę darną, laiduojant asmens laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti (žr., pvz., 1997 m. kovo 12 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimus). Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti tokius socialinės paramos teikimo pagrindus ir sąlygas, socialinės paramos rūšis ir dydžius, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pagal išgales stengtis pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove, prisidėti prie visos visuomenės gerovės (žr., pvz., 2013 m. vasario 7 d. nutarimą).

26. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje laikomasi teisinės pozicijos, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją (žr., pvz., 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimus), taip pat, kad pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) nurodytosios, pensijos ir socialinė parama (žr., pvz., 2003 m. liepos 4 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimus). Konstitucijos 52 straipsnis, jos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis, konstituciniai valstybės socialinės orientacijos, socialinio solidarumo principai suponuoja tai, kad socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį gali lemti įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės, poreikis užtikrinti valstybės finansinį stabilumą, ūkio tvarumą ir plėtrą; įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į šiuos veiksnius ir atitinkamai reguliuodamas minėtus santykius, turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymu įtvirtinti socialinės paramos rūšis; tais atvejais, kai asmuo pagal įstatymus atitinka reikalavimus, kad gautų kelių rūšių socialinę paramą, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas inter alia į socialinės paramos paskirtį, valstybės ir visuomenės finansines galimybes, gali nustatyti sąlygas, kuriomis ta parama bus teikiama (žr., pvz., 2013 m. vasario 7 d. nutarimą). Konstitucinis socialinių teisių statusas pats savaime nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti tam tikras jų atsiradimo sąlygas ar ribojimus (žr., pvz., 1998 m. gegužės 6 d., 2013 m. vasario 7 d. nutarimus).

27. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 21 straipsnio nuostatas, kuriomis įtvirtinta žmogaus orumo apsauga ir gynimas, yra pažymėjęs, kad orumas yra neatimama žmogaus, kaip didžiausios socialinės vertybės, savybė; kiekvienas visuomenės narys turi prigimtinį orumą; tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti deramą jų apsaugą, yra viena iš žmogaus orumo, kaip konstitucinės vertybės, užtikrinimo prielaidų (žr., pvz., 2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimus). Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintos valstybės pareigos teikti socialinę paramą įstatymų nustatytais atvejais negalima aiškinti atsietai inter alia nuo Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintos valstybės priedermės saugoti ir ginti žmogaus orumą.

28. Aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad socialinės paramos santykių reguliavimas įstatymu yra viena svarbiausių konstitucinės teisės į socialinę paramą garantijų (žr., pvz., 2004 m. kovo 5 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimus). Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įvairių rūšių socialinė parama garantuojama tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymuose (žr., pvz., 2002 m. balandžio 23 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimus). Atskiros socialinės paramos rūšys, asmenys, kuriems skiriama socialinė parama, socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai pagal Konstituciją gali būti nustatyti tik įstatymu (žr., pvz., 2004 m. kovo 5 d., 2014 m. balandžio 14 d. nutarimus). Poįstatyminis socialinės apsaugos, socialinės paramos santykių teisinis reguliavimas gali apimti atitinkamų procedūrų nustatymą, taip pat tokį įstatymais grindžiamą teisinį reguliavimą, kai poreikį įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose (įstatymo įgyvendinamuosiuose) teisės aktuose objektyviai lemia būtinumas teisėkūroje remtis tam tikros srities specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija (žr., pvz., 2005 m. vasario 7 d., 2010 m. gruodžio 14 d., 2012 m. spalio 31 d., 2014 m. vasario 14 d. nutarimus). Poįstatyminiu teisiniu reguliavimu negalima nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų, taip pat riboti šios teisės apimties (žr., pvz., 2005 m. vasario 7 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. gruodžio 14 d., 2014 m. vasario 14 d. nutarimus).

29. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas nustato Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (šio įstatymo 1 str. 1 d.). Ginčui aktuali 2011 m. gruodžio 1 d. įstatymo Nr. XI-1772 redakcija. Piniginę socialinę paramą savivaldybės teikia vykdydamos savarankiškąją savivaldybių funkciją, kuri yra finansuojama iš savivaldybių biudžetų lėšų (Paramos įstatymo 4 str. 1 d.). Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, savivaldybės taryba tvirtina piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą. Paramos įstatymu nustatytos piniginės socialinės paramos teikimo pagrindus ir šios paramos teikimą Kauno miesto savivaldybėje gyvenamąją vietą deklaravusiems ar besinuomojantiems būstą asmenims, taip pat asmenims, įtrauktiems į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą Kauno miesto savivaldybėje, ir asmenims, kurie nedeklaravę gyvenamosios vietos ir neįtraukti į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą, bet faktiškai gyvenantiems Kauno mieste reglamentuoja Piniginės socialinės paramos Kauno miesto savivaldybės nepasiturintiems gyventojams teikimo tvarkos aprašas, patvirtintas Savivaldybės tarybos 2015 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. T-4.

30. Vadovaujantis Paramos įstatymu, socialinė pašalpa yra viena iš piniginės socialinės paramos rūšių (5 str.). Bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, jeigu kreipimosi dėl socialinės pašalpos metu atitinka visus šio įstatymo 6 straipsnyje nurodytus reikalavimus. Sąlygos, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą, išdėstytos Paramos įstatymo 8 straipsnyje.

31. Pagal Paramos įstatymo 2 straipsnio (2011 m. gruodžio 1 d. įstatymo Nr. XI-1772 redakcija) 2 dalį, bendrai gyvenantys asmenys – sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), arba vienas iš tėvų ir jo vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys pilnamečiai ar veiksniais pripažinti nepilnamečiai vyras ir moteris ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų. Į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį taip pat įskaitomi dirbantys (taip pat savarankiškai dirbantys), jeigu per mėnesį jų gaunamos pajamos yra mažesnės kaip 1 valstybės remiamų pajamų dydis, arba nedirbantys (taip pat savarankiškai nedirbantys) nesusituokę ir savo vaikų (įvaikių) neauginantys pilnamečiai vaikai (įvaikiai) iki 24 metų, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje (studentai), įskaitant akademinių atostogų dėl ligos ar nėštumo laikotarpį, taip pat pilnamečiai vaikai (įvaikiai) nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos. To paties straipsnio 15 dalyje vienas gyvenantis asmuo apibrėžtas kaip vienas gyvenantis vyresnis kaip 18 metų asmuo arba veiksniu pripažintas nepilnametis, kuris yra nesusituokęs (įskaitant santuoką nutraukusius asmenis), taip pat susituokęs, tačiau teismo sprendimu gyvenantis skyrium, neturintis vaikų (įvaikių) arba jų turintis, tačiau teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium ar dėl santuokos nutraukimo vaikai (įvaikiai) yra likę gyventi su kitu sutuoktiniu.

32. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką su E. B. (santuoka įregistruota 2019 m. spalio 10 d.) ir byloje nėra duomenų apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės gyvenimą skyrium (separaciją), patvirtintą teismo sprendimu. Aptartame teisiniame reguliavime nėra įtvirtintos išimtys dėl atvejų, kai sutuoktiniai faktiškai gyvena atskirai (be teismo sprendimu patvirtino gyvenimo skyrium) arba kai yra sudaryta vedybų sutartis. Pareiškėjas sąvoką „bendrai gyvenantys asmenys“ aiškina nepagrįstai siaurinamai, pažodžiui, kaip apimančią tik kartu faktiškai gyvenančius asmenis.

Pareiškėjo teiginiai, kad jo sudaryta vedybų (ikivedybinė) sutartis turi aukštesnę teisinę galią nei Paramos įstatymo nuostatos, tėra subjektyvus jo vertinimas, kurį paneigia, be kita ko, pirmosios instancijos teismo sprendime akcentuotos Civilinio kodekso 3.105 straipsnio 1 punkto nuostatos, numatančios, kad negalioja vedybų sutarties sąlygos, kurios prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, gerai moralei arba viešajai tvarkai. Pareiškėjo pabrėžiamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. kovo 30 d. raštas Nr. R-1538 („2020- Nr. (17.5-40 E) R-„), kuriuo mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į pareiškėjo pateiktą informaciją apie su sutuoktine sudarytą ikivedybinę sutartį, nurodė priimantis pareiškėjo pateiktą Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją FR00001, taip pat mokesčių apskaičiavimą ir mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai nagrinėjamu individualiu atveju neturi esminės teisinės reikšmės, nes jie nenustato piniginės socialinės paramos teikimo sąlygų, o bendrai gyvenančių asmenų ir vieno gyvenančio asmens sąvokos yra aiškiai apibrėžtos Paramos įstatyme.

Išanalizavusi ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir bylos medžiagą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad pagrįstai atsisakyta skirti pareiškėjui socialinę pašalpą kaip vienam gyvenančiam asmeniui ir nuspręsta vertinti sąlygas skirti pareiškėjui (jo šeimai) socialinę pašalpą kaip bendrai gyvenantiems asmenims. Pareiškėjas, nebenorėdamas arba nebegalėdamas tęsti bendro gyvenimo su savo sutuoktine, tačiau pageidaudamas gauti vienam gyvenančiam asmeniui suteikiamas garantijas, turėtų pats imtis aktyvių veiksmų savo teisiniam statusui pakeisti, o pareiškėjo reikalavimas taikyti jam įstatyme neįtvirtintas išimtis yra nepagrįstas ir nesuderinamas su teisingumo, sąžiningumo, lygiateisiškumo ir kitais reikalavimais.

33. Kreipimosi dėl piniginės socialinės paramos tvarka įtvirtinta Paramos įstatymo 20 straipsnyje. Minėtoje teisės normoje nustatyta, kad bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo, kurie Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka deklaruoja gyvenamąją vietą arba yra įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, dėl piniginės socialinės paramos kreipiasi į deklaruotos gyvenamosios vietos savivaldybės arba savivaldybės, kurios teritorijoje yra įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, administraciją, o asmenys, nedeklaravę gyvenamosios vietos ir neįtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, – į savivaldybės, kurios teritorijoje faktiškai gyvena, administraciją.

Būstą nuomojantys bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo dėl piniginės socialinės paramos kreipiasi į savivaldybės, kurios teritorijoje yra nuomojamas būstas, administraciją (20 str. 1 d.). Kreipdamasis dėl piniginės socialinės paramos, asmuo pateikia asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos formos prašymą-paraišką ir jos priedus ir prašyme-paraiškoje nurodo piniginės socialinės paramos skyrimui ir apskaičiavimui būtinus duomenis apie:

1) save ir bendrai gyvenančius asmenis;

2) veiklos pobūdį;

3) turimą turtą ir šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 6–11 punktuose ir 2 dalyje nurodyto turto vertę;

4) gaunamas pajamas;

5) kitą piniginei socialinei paramai gauti būtiną informaciją (2 d.). Prie prašymo-paraiškos pridedamos bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens pažymos apie šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytas pajamas, gautas per 3 praėjusius mėnesius iki mėnesio, nuo kurio skiriama piniginė socialinė parama, arba, jeigu pajamų šaltinis yra pasikeitęs arba tą mėnesį, nuo kurio skiriama piniginė socialinė parama, yra gauta vienkartinė išmoka ar iš karto už du ir daugiau mėnesių išmokėtos kas mėnesį gaunamos pajamos, pajamas to mėnesio, nuo kurio skiriama piniginė socialinė parama, išskyrus atvejus, kai savivaldybės administracija duomenis gauna iš valstybės ir žinybinių registrų bei valstybės informacinių sistemų.

Visų prašyme-paraiškoje pateiktų duomenų teisingumą prašymą-paraišką pateikęs asmuo patvirtina savo parašu (3 d.). Prašymą-paraišką pateikęs asmuo pateikia duomenis apie mėnesio, einančio prieš prašymo-paraiškos pateikimo mėnesį, paskutinę dieną turimą turtą, nurodytą šio įstatymo 14 straipsnyje, ir tai patvirtinančius dokumentus, išskyrus atvejus, kai savivaldybės administracija duomenis gauna iš valstybės ir žinybinių registrų bei valstybės informacinių sistemų. Šie duomenys, jeigu nėra pasikeitimų, pateikiami kas 12 mėnesių.

Šiam terminui pasibaigus, socialinės paramos teikimo laikotarpiu iki paramos teikimo laikotarpio pabaigos naujų duomenų apie turimą turtą pateikti nereikia (4 d.). Savivaldybės administracija gautą prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti užregistruoja prašymo-paraiškos pateikimo dieną ir prašymą-paraišką pateikusiam asmeniui įteikia informacinį lapelį. Jeigu pateikti ne visi reikiami dokumentai, informacija apie trūkstamus dokumentus įrašoma į informacinį lapelį. Piniginei socialinei paramai gauti trūkstami dokumentai pateikiami ne vėliau kaip per mėnesį nuo prašymo-paraiškos pateikimo dienos, išskyrus atvejus, kai pajamos piniginei socialinei paramai gauti apskaičiuojamos šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta tvarka <...> (6 d.).

Dokumentai, kuriuos turi pateikti asmuo kartu su prašymu-paraiška, detaliau išvardyti Piniginės socialinės paramos Kauno miesto savivaldybės nepasiturintiems gyventojams teikimo tvarkos aprašo 14 punkte, o to paties aprašo 15 punkte nurodyta, jog socialinės paramos skyrius gali reikalauti ir kitų dokumentų, įrodančių asmenų teisę į piniginę socialinę paramą.

34. Kaip minėta, Skyrius ginčijamame 2020 m. balandžio 24 d. sprendime Nr. 62-5-980 nustatė, kad pareiškėjas nepateikė būtinų duomenų apie sutuoktinės veiklos pobūdį, turimą turtą, gaunamas pajamas ir kt. Pareiškėjo 2020 m. balandžio 2 d. prašyme nėra nurodyti pridedami dokumentai, tačiau iš pareiškėjo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje pateiktų paaiškinimų darytina išvada, jog jis kartu su minėtu prašymu nebuvo pateikęs jokių dokumentų apie savo sutuoktinės veiklos pobūdį, turimą turtą, gaunamas pajamas ir kt. Taigi, Skyrius pagrįstai prašė pareiškėjo pateikti papildomus duomenis, o, pareiškėjui to neatliktus per nustatytą terminą, atsisakė skirti jam ir jo sutuoktinei socialinę pašalpą. Pareiškėjas teisingai tvirtina, kad fizinių asmenų asmens duomenims yra numatyta teisinė apsauga, pavyzdžiui, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme, BDAR, tačiau tai nereiškia, jog Savivaldybė (jos administracija) jokiais atvejais negali tvarkyti (gauti, analizuoti ir kt.) fizinių asmenų duomenų. Aplinkybė, kad pareiškėjo sutuoktinė atsisakė pateikti duomenis apie save (neleidžia to padaryti pareiškėjui), neįrodo Skyriaus prašymo pateikti duomenis apie asmenį, kuriam svarstoma skirti socialinę pašalpą, neteisėtumo ir nepagrįstumo. Taigi, per nustatytą terminą negavęs klausimui dėl socialinės pašalpos skyrimo pareiškėjui ir jo sutuoktinei išspręsti reikalingų duomenų, Skyrius ginčijamu 2020 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 176987 teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui ir jo sutuoktinei, kaip bendrai gyvenantiems asmenims (Paramos įstatymo 2 str. 2 d. prasme), socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1741-502/2021 taip pat laikėsi pozicijos, kad, tam pačiam pareiškėjui nepateikus duomenų apie jo sutuoktinės turimą turtą ir kt., Skyrius pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui ir jo sutuoktinei, kaip bendrai gyvenantiems asmenims, socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 1 d.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad kreipimąsi į Konstitucinį Teismą reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).

36. Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, taip pat tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai išnagrinėjo jo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau aptartus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, be kita ko, apie plačią įstatymų leidėjo diskreciją reguliuojant socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nekyla pagrįstų abejonių dėl byloje taikytinų įstatymų nuostatų. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas nenagrinėja įstatymų atitikties Civilinio kodekso nuostatoms, pareiškėjas nereiškė nesutikimo su tokia pozicija.

Pareiškėjo teiginiai, kad Paramos įstatymas akivaizdžiai diskriminuoja ir suvaržo dviejų asmenų teisę sudaryti santuoką nusistatant atskirus (savarankiškus) turto režimus, yra tik subjektyvi jo nuomonė. Jis nekonkretizavo, kokias nuostatas jis norėjo įtraukti į vedybų (ikivedybinę) sutartį, bet negalėjo to padaryti dėl Paramos įstatymo reikalavimų. Pareiškėjas taip pat neįvardijo teisės normų, pagal kurias fiziniai asmenys tarpusavio susitarimu (sutartimi) galėtų nustatyti (keisti) piniginės socialinės paramos, teikiamos iš savivaldybių biudžeto, skyrimo sąlygas; priešingai, kaip minėta, tokios sąlygos gali būti įtvirtinamos tik įstatymu.

Be to, vedybų sutartis yra sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium (separacija) (Civilinio kodekso 3.101 str.), tačiau ji nepakeičia kitų sutuoktinių pareigų, be kita ko, vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (Civilinio kodekso 3.27 str. 1 d.). Sudarę santuoką sutuoktiniai sukuria šeimos santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą (Civilinio kodekso 3.28 str.), o Paramos įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje yra atsižvelgiama į atvejus, kai sutuoktiniai nenutraukia santuokos, tačiau bendras jų gyvenimas tapo netoleruotinas (neįmanomas), gali iš esmės pakenkti jų nepilnamečių vaikų interesams arba sutuoktiniai nesuinteresuoti tęsti bendrą gyvenimą (sutuoktinių gyvenimas skyrium (separacija), Civilinio kodekso 3.73 str. 1 d.).

Dėl šių priežasčių teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nurodyto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai.

37. Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo.

38. Pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, taip pat tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai išnagrinėjo jo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizuoja, dėl kokių teisės normų aiškinimo ir taikymo jis pageidauja prejudicinio sprendimo, todėl toks jo prašymas atmestinas. Pareiškėjas pirminiame skunde buvo suformulavęs klausimus, kuriuos prašė pateikti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui, tačiau pirmosios instancijos teismas netenkino šio prašymo, konstatavęs, kad nagrinėjamas ginčas išimtinai susijęs su nacionalinės teisės aktų nuostatų aiškinimu ir taikymu.

Teisėjų kolegija nevisiškai sutinka su tokia pozicija, kadangi, kaip minėta, teisę į socialinę paramą įtvirtina ir Europos Sąjungos teisės aktai. Akcentuotina, kad pareiškėjo pirmasis klausimas buvo susijęs su tuo, kad socialinės apsaugos kriterijai, priemonės ir minimalūs išmokų asmenims dydžiai tarp valstybių narių yra skirtingi, tačiau nagrinėjamoje byloje nekilo ginčas dėl socialinės apsaugos priemonių ir išmokų dydžių, o pareiškėjo teiginiai apie skirtingus socialinės apsaugos kriterijus yra labai abstraktūs (neaišku, kaip tai susiję su kilusiu individualiu ginču).

Pareiškėjas antruoju ir trečiuoju klausimais kvestionavo Paramos įstatymo nuostatų (1, 2, 5–25 str.), kuriose neįtvirtinta vedybų sutartį sudariusių sutuoktinių pajamų skaičiavimo atskirtai tvarka ir metodika bei duomenų, reikalingų tokiam skaičiavimui, rinkimas, atitiktį Europos Sąjungos teisės aktams (Chartijai, BDAR ir kt.). Pareiškėjas šiuo aspektu bendrai išvardijo daug teisės normų (kai kur įvardijo tik teisės aktą), su kuriomis, jo nuomone, nesuderinamas Paramos įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas, tačiau jis nenurodė, kurios konkrečiai Europos Sąjungos teisės nuostatos yra taikytinos nagrinėjamame administraciniame ginče. Primintina, kad ginčijami sprendimai buvo priimti vadovaujantis Paramos įstatymo 2 straipsnio 2 ir 15 dalimis (sąvokų apibrėžimai), 20 straipsnio 2 dalimi, 23 straipsnio 2 dalies 2 punktu bei 25 straipsnio 2 dalimi.

Pareiškėjo pozicija, kad, sprendžiant dėl piniginės socialinės paramos skyrimo, vedybų sutartį sudariusių sutuoktinių pajamos turėtų būti skaičiuojamos atskirai, pagrįsta tik subjektyvia jo nuomone, tendencingai išrinktomis bei sau palankia linkme aiškinamomis teisės normomis ir citatomis iš teismų sprendimų (daugiausia bendro pobūdžio, dažnai nesusijusiomis su kilusiu konkrečiu ginču). Pareiškėjas taip pat nepaaiškino, kodėl duomenų rinkimo tvarka turėtų būti įtvirtinta būtent Paramos įstatyme, nors asmens duomenų tvarkymo sąlygos ir reikalavimai jau yra nustatyti kituose teisės aktuose, pavyzdžiui, pareiškėjo akcentuotame tiesiogiai taikomame BDAR.

Tokie pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo teisėjų kolegijai spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, net jeigu toks pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo pakankamai motyvuotas.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Nors teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo teiginiams, kad pirmosios instancijos teismo motyvacija kai kuriais aspektais nebuvo pakankama, tačiau šis neesminis trūkumas yra ištaisomas šia nutartimi. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pareiškėjas neįrodė nei ginčijamų sprendimų – Skyriaus 2020 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. 62-5-980 ir 2020 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. 176987 – neteisėtumo ir nepagrįstumo, nei atsakovų padarytų kitokių neteisėtų veiksmų (neveikimo, vilkinimo atlikti veiksmus), kaip būtinosios savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl nėra nei pagrindo panaikinti ginčijamus administracinius sprendimus ir įpareigoti atsakovus atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nei priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir palūkanas.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pripažinti bylos nagrinėjimą neviešu visa apimtimi, atsižvelgiant į tai, kad šios bylos aplinkybės ir įrodymai yra susiję su privačių fizinių asmenų (pareiškėjo ir jo sutuoktinės) įstatymo saugomais duomenimis.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 7 straipsnyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 8 straipsnio 1 bei 3 dalyse įtvirtinta taisyklė, jog teismuose bylos nagrinėjamos ir priimti sprendimai skelbiami viešai. Vienintelė išimtis iš šios taisyklės yra nustatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje, kuri nustato, jog teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį. Dėl to teismas priima motyvuotą nutartį.

42. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ir bendrosios kompetencijos teismų praktikoje pabrėžiama viešo bylų nagrinėjimo principo pirmenybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017 pažymėjo, kad konstitucinis teisės viešumo imperatyvas, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 9 ir 10 straipsniuose įtvirtintos teismo posėdžio viešumo ir bylos medžiagos viešumo taikymo taisyklės pabrėžia viešo bylų nagrinėjimo principo netaikymo išimtinumą bei reikalauja bylos viešumą riboti tik tiek ir tik tokia apimtimi, kiek tai būtina bylos šalių teisėms ir teisėtiems interesams apginti; tam, kad teismas galėtų įvertinti pateiktos informacijos svarbą ją pateikusios šalies teisių ir teisėtų interesų apsaugos kontekste bei parinkti tinkamą šios informacijos apsaugos apimtį ir būdą, šalis, teikianti prašymą dėl informacijos pripažinimo nevieša, turi pagrįsti, kuri konkreti pateikiamuose įrodymuose esanti informacija saugotina ir kodėl; atitinkamai teismas, priimdamas rašytinę nutartį dėl tam tikros byloje esančios medžiagos dalies pripažinimo nevieša, turi individualizuoti saugotiną informaciją (konkrečius įrodymus), o būtinumą ją saugoti – argumentuoti; pirmenybė turi būti teikiama kuo mažesniam viešumo ribojimui, t. y. tik saugotinos informacijos neviešumo užtikrinimui; tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, jo dalyką, šalių ypatumus ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos medžiagos dalies neviešumas negali užtikrinti privataus ar viešo intereso apsaugos, teismas gali skirti uždarą teismo posėdį atskirų įrodymų nagrinėjimui arba uždarą visos bylos nagrinėjimą.

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nenurodė konkrečių argumentų, pagrindžiančių viešo bylų nagrinėjimo principo netaikymo išimtinumą šioje administracinėje byloje, todėl jo prašymas atmestinas.

44. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė

Skirgailė Žalimienė