f1987bd3-bafb-4ad2-91e1-e47e08159fbd · Kauno apygardos teismas

Pranešėjas Giedrius Endriukaitis                                         Baudžiamoji byla Nr. 1A-137-634/2016Teisėja Jolanta Damulienė                                           Teisminio proceso Nr. 1-61-1-00587-2014-6Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7. (S) KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. vasario 10 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Evaldo Gražio ir Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorei Gitanai Kaupei, nuteistojo D.

P. gynėjai advokatei Albinai Cirulienei, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo D. P. gynėjos advokatės Albinos Cirulienės apeliacinį skundÄ dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d. prie Å¡ios bausmės iÅ¡ dalies pridėta 2014-05-23 RokiÅ¡kio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis – tris mėnesiai laisvės atėmimo – ir paskirta subendrinta – 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžiÄ nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Iki bausmės vykdymo pradžios D. P. kardomosios priemonės neskirtos. IÅ¡ D. P. priteista: Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 306,14 Eur nukentėjusiojo J. A. gydymo iÅ¡laidų; J. A. 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti; į valstybės pajamas 170,37 Eur už antrinę teisinę pagalbÄ nukentėjusiajam J. A..Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos iÅ¡laidų, susidariusių dėl bÅ«tinojo gynėjo dalyvavimo, iÅ¡ kaltinamojo D.

P. nuspręsta nepriteisti.Nukentėjusiajam J. A. pripažinta teisė į civilinio ieÅ¡kinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimÄ , o jo dydžio klausimas perduotas spręsti civilinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė : D. P. nuteistas už tai, kad 2014-07-12, apie 21.30 val., prie suoliuko, esančio 1-ojo tvenkinio vakariniame krante, (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu tyčia sudavė ne daugiau kaip 7 smÅ«gius nukentėjusiajam J.

A. į įvairias kÅ«no vietas, tuo sukėlė nuketėjusiajam J. A. poodines kraujosruvas deÅ¡inės akies srityje, muÅ¡tinę žaizdÄ kaktoje, 21 danties iÅ¡muÅ¡imÄ , odos nubrozdinimÄ rankose bei rieÅ¡uose, abipusį skruostikaulio, virÅ¡utinio žandikaulio kompleksinį lūžimÄ , nosies kaulų lūžimÄ , abipusį virÅ¡utinį žandikaulio lūžimÄ Le Fort 1 ir nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo J. A. sveikatÄ . Veika kvalifikuota pagal BK 138 str.1 d. Nuteistojo D. P. gynėja advokatė Albina Cirulienė apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2015-09-01 nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį, kuriuo D.

P. pagal BK 138 str. 1 d. iÅ¡teisinti, baudžiamÄ jÄ bylÄ nutraukti. Skunde nurodo, kad teismas, priimdamas nuosprendį, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, dėl ko D. P. atžvilgiu buvo priimtas nepagrįstas ir neteisingas apkaltinamasis nuosprendis. Pažymėjo, kad D. P. kaltu neprisipažino, paaiÅ¡kino, kad nusikalstamos veikos, kurios padarymu yra apkaltintas, nepadarė, fizinį smurtÄ nukentėjusiojo J. A. atžvilgiu pavartojo gindamasis nuo jo pavartoto fizinio smurto, t. y. bÅ«tinosios ginties ribose.

D. P. parodė, kad 2014-07-12, buvo kartu su S. A. prie (duomenys neskelbtini) tvenkinio, kalbėjosi. Staiga iÅ¡ krÅ«mų iÅ¡bėgo jos vyras J. A., smogė jam į veidÄ , dėl smÅ«gio jis nugriuvo, skilo dantis, jam gulinčiam spyrė su koja. Jis atsistojęs gindamasis sudavė J. A. kumščiu į veidÄ , petį, nukentėjusysis, nugriuvo. Po to kartu su giminaičiu M. G. iÅ¡ įvykio vietos išėjo ir daugiau negrįžo, antrÄ kartÄ prie tvenkinio atėjęs nebuvo, kojomis J. A. nespardė.

Analogiškus parodymus davė ir liudytojas M. G.. Pabrėžė, kad D. P. ir M. G. parodymai yra nuoseklūs, vienodi ikiteisminio tyrimo metu ir teisme.Mano, jog teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo J. A. parodymais, kadangi pagal savo procesinę padėtį jis yra suinteresuotas bylos baigtimi proceso dalyvis, įvykio metu jis buvo neblaivus. J. A. parodymai dėl jo sužalojimo aplinkybių yra nenuoseklūs ir prieštaringi, jų nepatvirtina kitų įvykį stebėjusių asmenų parodymai, todėl jo parodymais negalima pagrįsti D.

P. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Ikiteisminio tyrimo metu J. A. paaiÅ¡kino, kad po to, kai jis pavartojo fizinį smurtÄ D. P. atžvilgiu, o pastarasis gindamasis jam sudavė ranka į veidÄ , D. P. kartu su M. G. išėjo iÅ¡ įvykio vietos. Å ioje dalyje J. A. parodymai atitinka kaltinamojo D. P. parodymams, liudytojo M. G. parodymams. J. A. ikiteisminio tyrimo metu dar nurodė, kad po nedidelio laiko tarpo prie tvenkinio atbėgo 4 asmenys, kurių tarpe buvo D. P. ir kartu su juo buvęs M.

G., Å¡ie asmenys mušė jį rankomis, nugriuvusiam sudavė smÅ«gius kojomis į galvÄ ir kitas kÅ«no dalis, sukeldami didelį fizinį skausmÄ , atėmė mobilaus ryÅ¡io telefonÄ su SIM kortele. Apklausiamas teisme, J. A. telefono vagystės fakto nepatvirtino, negalėjo detaliai nurodyti, kokius konkrečiai nusikalstamus veiksmus jo atžvilgiu atliko kaltinamasis D. P. po to, kai sugrįžo prie tvenkinio kartu su 3 asmenimis, kiti su juo buvę asmenys, tariamai mušę J. A. kartu su D. P., nenustatyti, įtarimai dėl tariamai pavartoto fizinio smurto jiems nepateikti.

Nukentėjusiojo J. A. žmona liudytoja S. A. teisme patvirtino, kad dėl jai nežinomos priežasties pirmasis fizinį smurtÄ pavartojo J. A., suduodamas D. P. smÅ«gį ranka per veidÄ , po to abu mušėsi. D. P. iÅ¡ įvykio vietos išėjo kartu su M. G., tačiau, praėjus nedideliam laiko tarpui, vėl atbėgo, jÄ pasivijęs spardė, atsikėlusi nuo žemės pamatė, kad jos vyras J. A. guli sumuÅ¡tas, tačiau kas jam sudavinėjo smÅ«gius, nematė. Liudytojas M. B. ikiteisminio tyrimo metu tvirtinęs, kad po to, kai J.

A. sudavė smÅ«gius rankos kumščiu ir koja D. P., o pastarasis gindamasis sudavė smÅ«gius J. A., jis iÅ¡ įvykio vietos išėjo, nes nenorėjo dalyvauti konflikte, todėl nematė, kas toliau vyko, tačiau teismo posėdyje parodymus pakeitė, aiÅ¡kino, kad D. P. dar buvo grįžęs į įvykio vietÄ su M. G., sumušė J. A., suduodamas smÅ«gius kojomis. Parodymų pakeitimo priežasties Å¡is liudytojas teismui nenurodė. Liudytojas R. Č. tik patvirtino matęs, kaip nuo kalnelio link Jonavos tvenkinio rėkdami atbėgo du vyrai, mušė vyrÄ ir moterį, kurie sėdėjo ant suoliuko prie tvenkinio, tačiau nurodė, kad Å¡ių asmenų negali atpažinti, nes neįsižiÅ«rėjo jų veido bruožų.

Å io liudytojo parodymai neįrodo D. P. kaltės padarius J. A. nesunkų sveikatos sutrikdymÄ . Liudytojas M. G., ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nuoseklius parodymus, jis patvirtino, kad fizinį smurtÄ pirmas panaudojo J. A., kuris, bÅ«damas neblaivus, sudavė D. P. smÅ«gį rankos kumščiu į veidÄ , dėl ko pastarajam nuskilo dantis, kraujavo iÅ¡ burnos, tada D. P. gindamasis sudavė ranka smÅ«gį J. A. į veidÄ , jį pargriovė. M. G. patvirtino, kad tuo konfliktas tarp J. A. ir D. P. pasibaigė, jis su D.

P. iÅ¡ įvykio vietos išėjo ir daugiau prie tvenkinio negrįžo, nuėjo į vaistinę pirkti D. P. vaistų, po to visÄ vakarÄ buvo kartu.PrieÅ¡taravimai tarp D. P., M. G. parodymų iÅ¡ vienos pusės ir nukentėjusiojo J. A., liudytojų S. A., M. B. parodymų iÅ¡ kitos pusės nebuvo panaikinti ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje. Tai, kad Å¡ių prieÅ¡taravimų nepavyko paÅ¡alinti, nuosprendyje konstatavo ir teismas. PrieÅ¡taravimai tarp aukščiau paminėtų asmenų parodymų yra esminiai.

Pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo suformuotÄ praktikÄ jie turi bÅ«ti vertinami kaltinamojo naudai, nes jam galioja nekaltumo prezumpcija,- kaltinamasis neprivalo įrodyti savo nekaltumo, prieÅ¡ingai,- baudžiamojoje byloje turi bÅ«ti surinkta pakankamai objektyvių ir nenuginčytų įrodymų kaltinamojo kaltei padarius nusikalstamÄ veikÄ pagrįsti. Tuo tarpu Jonavos rajono apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį kaltinamojo D. P. atžvilgiu, aukščiau nurodytų principų nesilaikė.Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad pirmas fizinį smurtÄ pavartojo J.

A., D. P. aiÅ¡kinimas, kad jis sudavė smÅ«gį J. A. rankos kumščiu gindamasis nuo fizinio smurto, kurį be priežasties jo atžvilgiu pavartojo J. A., byloje esančiais įrodymais nepaneigtas. Å ioje byloje visuma nustatytų faktinių aplinkybių sudaro pagrindÄ konstatuoti, jog buvo susidariusi bÅ«tinosios ginties situacija kaip atsakomybę Å¡alinanti aplinkybė, nes buvo realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio bÅ«tina gintis, nes J. A. veiksmai D. P. atžvilgiu buvo puolamieji, realÅ«s ir akivaizdÅ«s, D.

P. gynyba nuo Å¡ių veiksmų atitiko kėsinimosi pobÅ«dį ir pavojingumÄ . Daro iÅ¡vadÄ , kad kaltinamasis D. P. veikė esant bÅ«tinosios ginties situacijai, neperžengdamas bÅ«tinosios ginties ribų, todėl pagal BK 138 str. 1 d. yra nuteistas nepagrįstai.Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, prokurorė prašė skundÄ atmesti.Nuteistojo D. P. gynėjos advokatės A. Cirulienės apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau –BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumÄ ir pagrįstumÄ patikrina apeliacinio skundo ribose.

Kaip matyti iÅ¡ nuteistojo D. P. gynėjos adv. A. Cirulienės apeliacinio skundo turinio, jame nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir ginčijamas D. P. kaltės klausimas.Sutinkamai su BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatomis, teismas savo iÅ¡vadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. BÅ«tina sÄ lyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi bÅ«ti pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu.

Ä®rodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį iÅ¡teisinant, todėl vien tai, kad teismo iÅ¡dėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011).Aptartų teisės normų pagrindu patikrinus bylÄ Ä¯rodymų vertinimo aspektu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog D.

P. padarė BK 138 str. 1 d. numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ . Pripažindamas D. P. kaltu, pirmosios instancijos teismas, prieÅ¡ingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai iÅ¡dėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo iÅ¡vados, visapusiÅ¡kai ir objektyviai iÅ¡analizavo bei įvertino teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias iÅ¡vadas.

Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas iÅ¡samiai bei detaliai aptarė D. P. veikos kvalifikavimo, bausmės skyrimo bei civilinio ieÅ¡kinio iÅ¡sprendimo klausimus, įrodymų patikimumÄ bei jų įrodomÄ jÄ vertę nustatydamas juos lyginant ir gretinant tarpusavyje, todėl nesutikti su Å¡io teismo iÅ¡vadomis aukÅ¡tesnės instancijos teismas neturi objektyvaus pagrindo.Vienas iÅ¡ pagrindinių pateikto apeliacinio skundo argumentų yra tai, kad D. P. fizinį smurtÄ nukentėjusiojo J. A. atžvilgiu pavartojo tik vienÄ kartÄ ir tai darė gindamasis, kategoriÅ¡kai neigia antrÄ kartÄ grįžęs prie tvenkinio bei atlikęs kokius nors smurtinio pobÅ«džio veiksmus.

Tačiau tokie nuteistojo skundo argumentai iÅ¡ esmės neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos. Å iuo atveju tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų S. A., M. B. ir R. Č. parodymai leidžia neabejotinai konstatuoti, jog D. P. buvo grįžęs į įvykio vietÄ , ir tuomet tyčia sužalojo nukentėjusįjį padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymÄ . Å ias aplinkybes betarpiÅ¡kai patvirtina įvykį mačiusio paÅ¡alinio asmens R. Č. parodymai, kuriais netikėti teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo.

Jis aiÅ¡kiai nurodė matęs nuo kalno atbėgančius du žmones, jie bėgo link suoliuko, kur sėdėjo vyras ir moteris ir pradėjo juos muÅ¡ti (t. 2, b. l. 63). Be, to minėto liudytojo dėstomos faktinės aplinkybės iÅ¡ esmės sutampa tiek su nukentėjusiojo, tiek su liudytojų S. A. ir M. B. nurodytomis nagrinėjamo įvykio aplinkybėmis. Nukentėjusiojo J. A. teigimu, buvo du fizinio smurto panaudojimo epizodai. Pirmu atveju, grįžęs iÅ¡ kiosko ir radęs savo žmonÄ ant suoliuko sėdinčiÄ su D.

P. pareikalavo jo iÅ¡eiti, Å¡is atsisakė, tuomet trenkė jam į veidÄ , abu susikibo tarpusavyje, ginčijosi. D. P. su sÅ«nėnu išėjo. Jis paskambino policijai ir bekalbant telefonu pamatė nuo kalno atbėgančius žmones. D. P. bėgdamas nuo kalno jam spyrė, jis nukrito, tuomet D. P. jį spardė kojomis į veido sritį, dėl ko jis prarado sÄ monę, buvo iÅ¡muÅ¡tas dantis, lūžo žandikaulis (t. 1, b. l. 58, 61). Liudytoja S. A. taip pat patvirtino, kad jai sėdint ant suoliuko su D.

P. atėjo jos vyras ir trenkė D. P., jie susiginčijo, stumdėsi, D. P. išėjo. Po kurio laiko pamatė nuo kalno atbėgančius du žmones, D. P. trenkė jai, po to mušė jos vyrÄ (t. 2, b. l. 61-62). Liudytojo M. B. teigimu, D. P. su M. antrÄ kartÄ atbėgo nuo kalniuko ir pradėjo daužyti tėvÄ , tuo pačiu kliuvo ir motinai, tėvÄ mušė rankomis ir kojomis (t. 2, b. l. 62-63). IÅ¡dėstytos aplinkybės neleidžia abejoti nustatyta faktine įvykių eiga, jog po pirmojo D. P. ir J. A. fizinio kontakto, susistumdymo, D.

P. pasiÅ¡alino, tačiau neužilgo grįžo ir smÅ«giuodamas J. A. į įvairias kÅ«no vietas nesunkai sutrikdė jo sveikatÄ .Å ių duomenų kontekste kritiÅ¡kai vertinami apeliacinio skundo argumentai dėl galimos bÅ«tinosios ginties buvimo nuteistojo veiksmuose. Pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ asmuo turi teisę į bÅ«tinÄ jÄ gintį ir neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas bÅ«tinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančiÄ veikÄ gindamasis ar gindamas kitÄ asmenį, nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Å iÄ teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo iÅ¡vengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 str. 1 ir 2 d.). Taigi, norint taikyti BK 28 str. nuostatas ir pripažinti veikoje buvus bÅ«tinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi bÅ«ti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 str. keliamas sÄ lygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Nagrinėjamu atveju bylos aplinkybės rodo, kad J. A. pirmasis smÅ«giavo D.

P., abu buvo susistumdę, tačiau iÅ¡siskyrė ir tik po kurio laiko D. P. grįžo atgal ir ėmėsi toliau aiÅ¡kintis santykius naudodamas smurtÄ . Tokie nuteistojo veiksmai negali bÅ«ti pateisinami bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis, akivaizdu, jog nuo pirminio konflikto, buvo praėjęs laiko tarpas, pats nuteistasis buvo pasiÅ¡alinęs iÅ¡ įvykio vietos, taigi jokio realaus, pavojingo kėsinimosi į jo sveikatÄ nebuvo, kaip ir nebuvo jokio objektyvaus pagrindo jam nuo kažko gintis. Toks nuteistojo elgesys negali bÅ«ti vertinamas niekaip kitaip kaip tik siekis tyčiÄ sužaloti nukentėjusįjį, atkerÅ¡yti jam už pirminio fizinio kontakto metu sukeltÄ fizinį skausmÄ , tačiau tokios neadekvačios nuteistojo reakcijos jokiu bÅ«du negalima vertinti kaip bÅ«tinosios ginties.

Nors apeliaciniame skunde kritiÅ¡kai vertinami tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų S. A., M. B. ir R. Č. parodymai kaip nenuoseklÅ«s ir prieÅ¡taringi, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti tam tikri neesminiai neatitikimai asmenų parodymuose nesudaro pagrindo abejoti apylinkės teismo nustatytomis aplinkybėmis dėl faktinės įvykių sekos bei D. P. kaltės padarius BK 138 str. 1 d. numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ . Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad J. A. pagal savo procesinę padėtį yra suinteresuotas bylos baigtimi proceso dalyvis, tačiau Å¡i aplinkybė nesudaro pagrindo jo parodymų vertinti kritiÅ¡kai, kadangi jo dėstomas nagrinėjamo įvykio aplinkybes iÅ¡ esmės patvirtina liudytojų S. A., M.

B., R. Č. paaiÅ¡kinimai, kurie vienas kitÄ papildo ir sudaro vientisÄ loginę grandinę pagrindžiančiÄ D. P. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas tai, kad J. A. nurodė matęs 4 atbėgančius asmenis bei jautęs 6 kojų spyrius objektyviai pateisinama aplinkybėmis, jog įvykio metu pastarasis buvo neblaivus, po patirtų sužalojimų buvo praradęs sÄ monę, todėl jo suvokimas dėl tam tikrų faktinių aplinkybių galėjo bÅ«ti neadekvatus.

Tuo tarpu visi kiti liudytojai patvirtino, jog buvo atbėgę du asmenys, t. y. D. P. ir M. G.. Nors liudytojas R. Č. negalėjo tiksliai pasakyti, kuris asmuo žalojo nukentėjusįjį, tačiau patvirtino, kad buvo muÅ¡amas ir vyras, ir moteris, kurie sėdėjo ant suoliuko. Liudytojos S. A. teigimu, D. P. trenkė jai, po to mušė vyrÄ , kuomet atsisuko vyras jau gulėjo. M. B. nurodė, kad D. P. atbėgęs nuo kalniuko su M. pradėjo daužyti tiek tėvÄ , tiek motinÄ . Tai, kad M. B. teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė matęs daugiau aplinkybių, nei ikiteisminio tyrimo metu, jo parodymų įrodomosios reikÅ¡mės nemenkina.

Juolab, kad M. B. nurodytos aplinkybės iÅ¡ esmės sutampa su kitų liudytojų ir nukentėjusiojo parodymais, todėl nėra jokių kliūčių jo parodymus vertinti kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir jais remtis darant iÅ¡vadas. Tuo tarpu D. P. ir liudytojo M. G. parodymai pagrįstai atmesti kaip prieÅ¡taraujantys byloje surinktų įrodymų visumai. Be aukščiau aptartų liudytojais apklaustų S. A., M. B., R. Č. ir paties nukentėjusiojo parodymų, J. A. sužalojimo faktÄ betarpiÅ¡kai patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto iÅ¡vada Nr. G2216/14 (02) iÅ¡ kurios matyti, kad J.

A. konstatuota poodinės kraujosruvos deÅ¡inės akies srityje, muÅ¡tinė žaizda kaktoje, 21 danties iÅ¡muÅ¡imas, odos nubrozdinimai rankose bei rieÅ¡uose, abipusis skruostikaulio, virÅ¡utinio žandikaulio kompleksinis lūžimas, abipusis virÅ¡utinio žandikaulio lūžimas forma Le Fort 1, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymÄ , nes dėl Å¡io sužalojimo sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų laikotarpiui. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis, ne mažiau kaip 7 trauminių poveikių pasėkoje (t. 1, b. l 43).Atsižvelgdamas į tai, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad aukščiau aptarti byloje esantys įrodymai neabejotinai patvirtina, kad D.

P. smurtavo prieÅ¡ nukentėjusįjį J. A., t. y. tyčia sudavė ne daugiau 7 smÅ«gių nukentėjusiajam į įvairias kÅ«no vietas, tuo nesunkiai sutrikdydamas nukentėjusiojo J. A. sveikatÄ . Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo paneigta versija dėl galimai paÅ¡alinių veiksnių, lėmusių J. A. sveikatos sutrikdymÄ . Nustatyta, kad J. A. iÅ¡ karto po įvykio greitosios pagalbos automobiliu buvo iÅ¡vežtas į ligoninę. Esant nustatytoms aplinkybėms kolegija visiÅ¡kai sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis dėl nuteistojo D.

P. kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo, apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti Å¡ių iÅ¡vadų pagrįstumu ir daryti prieÅ¡ingas iÅ¡vadas, negu padarė apylinkės teismas. NuteistÄ jį D. P. iÅ¡teisinti ar kitokiu bÅ«du keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str., n u t a r i a : nuteistojo D. P. gynėjos advokatės Albinos Cirulienės apeliacinį skundÄ atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                                         Giedrius Endriukaitis Teisėjai                                                                                                                Evaldas Gražys                                                                                                                             Algirdas Jaliniauskas