2019-09-18 Nr. AB-17615-3-61-3-03636-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-5102-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03636-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. (D. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. (D. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2018 m. spalio 11 d. sprendimą Nr.(15/4-1) (000861) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui D. K.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. liepos 25 d. prašymą suteikti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje; 3) išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvena nuo 2014 metų pagal Migracijos departamento išduotą ir po to pakeistus (2014 m., 2015 ir 2017 m.) leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas 2001 m. baigė aukštojo mokslo studijas valstybiname (duomenys neskelbtini) intelekto institute, įgijo ekonominės kibernetikos specialisto kvalifikaciją. Ši kvalifikacija pareiškėjui leidžia užsiimti verslu informacinių technologijų srityje. Pareiškėjas, turėdamas šioje verslo srityje patirtį, 2014 m. liepos 24 d. įkūrė Lietuvoje įmonę (uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Dev2Dev“) teisėtai veiklai pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) reikalavimus. Pareiškėjo įsteigta UAB „Dev2Dev“ (toliau – ir Bendrovė) nuo 2014 metų veiklą vykdė ir vykdo realiai. Bendrovės įstatinis kapitalas – 14 480 Eur, pareiškėjas yra šios Bendrovės steigėjas ir vienintelis akcininkas, valdo 100 % akcijų, kartu ir šios Bendrovės vadovas (generalinis direktorius).

3. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. liepos 25 d. padavė prašymą pakeisti turimą leidimą, galiojantį iki 2018 m. spalio 10 d., prašymą pagrįsdamas tuo, kad ketina dirbti ar užsiimti teisėta veikla, t. y. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytais pagrindais. Patvirtintos formos prašyme pareiškėjas nurodė visus prašomus pateikti duomenis. Prie prašymo pareiškėjas pridėjo Bendrovės verslo planą 3 metams ir kitus veiklą įrodančius dokumentus.

4. Pareiškėjo teigimu, jis atitiko visus teisės aktų keliamus reikalavimus, kurių pagrindu suteikiamas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Sprendimas pagrįstas prieštaringais teiginiais ir prielaidomis, neatitinka individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Atsakovas tinkamai neįvertino pareiškėjo pateiktų paslaugų teikimo sutarčių, sudarytų laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 21 d. iki 2018 m. birželio 9 d., bei akcinės bendrovės (toliau – ir AB) SEB banko sąskaitos išrašo apie Bendrovės pajamas už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 23 d.

Šiais dokumentais pareiškėjas įrodinėjo, kad Bendrovė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą tuo aspektu, kad ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Atsakovas Sprendime išvardijo pareiškėjo pateiktas paslaugų sutartis ir prie kiekvienos iš jų įrašė tą patį teiginį, kad sutarties sudarymas nepatvirtina Bendrovės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje ne mažiau kaip 6 pastaruosius mėnesius, tačiau sutarčių neanalizavo iš esmės. Taip pat neanalizuoti duomenys, iš kokių klientų UAB „Dev2Dev“ gavo pajamas (nurodant pinigų sumas) per pastaruosius 6 mėnesius.

Minėtame banko sąskaitos išraše yra duomenys, kad Bendrovė per nurodytą laikotarpį gavo pajamas iš pateiktose nuo 2017 m. gruodžio 21 d. iki 2018 m. birželio 9 d. laikotarpio paslaugų sutartyse nurodytų klientų, vien pagal pridėtą prie prašymo 2017 m. gruodžio 21 d. paslaugų sutartį, sudarytą su Jungtinėse Amerikos Valstijose registruota įmone Xsolia, Bendrovė per pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, gavo keturis mokėjimo pavedimus 9 600 Eur sumai. Minėtas banko sąskaitos išrašas įrodo, kad Bendrovė per paskutinius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi iš teisėtai vykdomos pagal verslo planą veiklos vien iš Lietuvos Respublikoje registruotų įmonių gavo 119 027 Eur pajamų, sumokėjo į valstybės biudžetą Lietuvos įstatymų numatytus mokesčius ir įmokas.

Pareiškėjas prie prašymo pateikė įrodymus (AB SEB banko sąskaitos išrašus iš Bendrovė sąskaitų už 2018 m. liepos 23 d. – 2018 m. spalio 24 d. laikotarpį), kurie patvirtina, kad Bendrovė ir realiai vykdo verslo plane nurodytą teisėtą veiklą, per šį laikotarpį gavo virš 108 000 Eur veiklos įplaukų, nuo kurių sumokėjo mokesčius. Šie duomenys patvirtina, kad prašyme pareiškėjas nurodė atvykimo tikslą, atitinkantį tikrovę.

5. Dėl Sprendimo teiginio, kad 2018 m. rugsėjo 24 d. 13 val. atsakovo darbuotoja nuvykusi Bendrovės nurodytu jos buveinės adresu nerado iškabos, pareiškėjas pažymėjo, kad iškabos nurodytą dieną (kaip ir iki tos dienos bei šiuo metu) buvo net dvi. Bendrovės buveinė subnuomojamose patalpose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra technologiniame parke, kurio pastatų bendras plotas apie 8 000 m2 ir kuriame veikia apie 70 įmonių, susijusių su informacinėmis technologijomis, tarp jų – UAB „Dev2Dev“. Ši Bendrovė yra pastate Nr. 4, į kurį yra keli įėjimai. Atsakovo darbuotoja 2018 m. rugsėjo 24 d. įėjo į pastatą per centrinį įėjimą (juo naudojasi UAB „Game Insight“ darbuotojai). Būtent šios įmonės darbuotojas atidarė magnetine kortele duris ir įleido į pastatą atsakovo darbuotoją, palydėjo iki UAB „Dev2Dev” darbo vietų. UAB „Dev2Dev” naudojasi kitu (šoniniu) įėjimu, prie kurio yra trys vienodo dizaino iškabos su įmonių pavadinimais, tarp jų – UAB „Dev2Dev”. Antra šios Bendrovės iškaba yra pastato viduje, koridoriuje.

6. Pareiškėjas nurodė, kad patikrinimo metu duomenys apie Bendrovės darbuotojus buvo surinkti nepilnai, nebuvo apklaustas generalinis direktorius D. K. bei teisininke dirbanti J. B.. Nesurinkus visų duomenų, buvo prieita prie neteisingų išvadų, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų dėl dirbantiems darbuotojams keliamų reikalavimų. Sprendime bendras Bendrovėje dirbančių darbuotojų skaičius nurodytas teisingai (iš viso 4 darbuotojai), tačiau atsakovas neindividualizavo, ar Bendrovė pagal įdarbintų asmenų duomenis atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus. Visapusiško tyrimo neatlikimas lėmė tai, kad atsakovas neteisingai įvertino duomenis apie buhalteriu įdarbintą M. S. (šis asmuo yra Lietuvos Respublikos pilietis). Atsakovas akcentavo, kad šis asmuo dirba ne tik UAB „Dev2Dev“, bet dar dviejose įmonėse ir gauna atlygį, tačiau kitų duomenų nevertino. Pagal darbo sutartį, sudarytą su M. S., jis per savaitę dirba 40 valandų, jam mokamas 1 792 Eur darbo užmokestis. Atsakovo akcentuota aplinkybė dėl M. S. darbo dar 2 įmonėse nėra reikšminga, nes pareiškėjo darbo santykiai su tomis įmonėmis aiškiai apibrėžti valandomis (vienoje įmonėje – 1 val. nuo 7 iki 8 val., kitoje – 2 val. nuo 8 iki 10 val.). Pareiškėjas pabrėžė, kad teisės aktai nedraudžia darbo santykių su keliais darbdaviais. Įmonėje teisininke dirbanti J. B. yra Lietuvos Respublikos pilietė. Pagal darbo sutartį su UAB „Dev2Dev“ ji dirba 40 val. per savaitę, jai mokamas 900 Eur darbo užmokestis. Šiems Bendrovėje įdarbintiems 2 Lietuvos Respublikos piliečiams mokamas darbo užmokestis bendrai sudaro 2 692 Eur. Lietuvos statistikos departamento paskelbtas 2018 m. 1 ketvirčio BDU – 876,40 Eur (2 šie dydžiai – 1 752,80 Eur), 2018 m. II ketvirčio – 926,70 Eur (2 šie dydžiai – 1 853,40 Eur), t. y. minėta suma buvo didesnė už nurodytus dydžius. Remdamasis šiais duomenimis pareiškėjas teigė, kad Bendrovė atitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir pagal įdarbintų asmenų, jų dirbamo darbo laiko bei darbuotojams mokamo darbo užmokesčio bendro dydžio kriterijų. Teisės aktai nedraudžia įmonės vadovui spręsti, kiek ir kokių kvalifikacijų specialistų jam įdarbinti, taip pat nedraudžia priimti asmenis, neįtrauktus į Įstatymo 45 straipsnio 1 dalį.

7. Pareiškėjas akcentavo, kad skundžiamo Sprendimo turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad atsakovas patikrinimo metu nenustatė jokių aplinkybių, kurios lemtų išvadą, kad pareiškėjas nurodė neteisingus duomenis apie savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Pareiškėjas įsteigė įmonę Lietuvoje, kaip patrauklioje verslui šalyje, čia nuo 2014 m. realiai vykdė ir vykdo teisėtą veiklą, turėdamas leidimą laikinai gyventi, pakankamai gerai integravosi į Lietuvos visuomenę, turi reikalavimus atitinkančią gyvenamąją patalpą, lizingo būdu įsigijo automobilį, yra socialiai aktyvus (dalyvauja įvairiuose renginiuose, lanko sporto klubą). Atsisakymas išduoti leidimą pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius, kad jam bus leista laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir vykdyti verslo plane nurodytą teisėtą veiklą.

8. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis ir motyvais, pareiškėjas laikė, kad atsakovo Sprendimo teiginiai, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, yra formalūs, nepagrįsti jokiomis objektyviai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą atsakovas pritaikė dirbtinai, nes neturi jokio pagrindo kaltinti pareiškėją piktnaudžiavimu procedūromis, siekiant gauti leidimą.

9. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti.

10. Atsakovas paaiškino, kad 2018 m. liepos 25 d. pareiškėjas tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje kaip UAB „Dev2Dev“ dalyvis, direktorius bei akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių Bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 Bendrovės įstatinio kapitalo, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bendra tvarka. Kartu su prašymu išduoti leidimą pareiškėjas pateikė galiojantį kelionės dokumentą, Bendrovės banko sąskaitos išrašą bei verslo planą ir kitus dokumentus.

11. Migracijos departamentas pažymėjo, kad siekdamas nustatyti ar pareiškėjo Bendrovė atitinka teisės aktuose keliamus reikalavimus, išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo kartu su prašymu išduoti leidimą pateiktus dokumentus, įvertino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir Migracijos valdyba) atlikto Bendrovės patikrinimo rezultatus, kitą surinktą medžiagą ir, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą.

12. Migracijos departamentas pabrėžė, kad nei Įstatyme, nei jokiame kitame teisės akte nėra nustatyta, kad vieną kartą asmeniui išdavus leidimą laikinai gyventi, jis ir toliau privalomai turi būti išduodamas. Kiekvienas prašymas išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi yra nagrinėjamas individualiai, vertinant tiek aktualų teisinį reglamentavimą, tiek ir faktines kiekvieno atvejo aplinkybes. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindai yra imperatyvūs, taigi, nustačius bent vieną šiame straipsnyje nurodytą pagrindą, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi atsisakoma. Atsakovas pabrėžė, kad anksčiau pareiškėjui leidimai laikinai gyventi buvo išduodami esant visiškai kitokiam teisiniam reglamentavimui (kitokioms leidimo išdavimo sąlygoms) bei kitiems išdavimo pagrindams. Todėl pareiškėjo skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas neteisėtai atsisakė išduoti jam leidimą, kadangi praeityje toks leidimas jam buvo išduotas, teisiškai nereikšmingi ir nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

13. Migracijos departamentas nesutiko su pareiškėjo skunde išdėstytais teiginiais, kad prie prašymo gauti leidimą pateikti dokumentai buvo išnagrinėti netinkamai. Atsakovas pažymėjo, kad vienintelės Lietuvos Respublikoje įregistruotos bendrovės, iš kurių pareiškėjo Bendrovei buvo pervedinėjamos pinigų sumos, pagal pateiktą banko sąskaitos išrašą buvo UAB „Game Insight“ ir UAB „Planner 5D“, kurios įsikūrusios tame pačiame pastate, kaip ir pareiškėjo Bendrovė, tačiau jokių Bendrovės sudarytų sutarčių su šiomis įmonėmis pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė.

14. Migracijos departamentas manė, kad Sprendime buvo pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo atvykimo tikslą – užsiimti teisėta veikla būtent Lietuvos Respublikoje. Įvertinus kartu su prašymu išduoti leidimą pateiktas paslaugų teikimo sutartis bei Bendrovės sąskaitos išrašą, konstatuota, kad Bendrovės veikla Lietuvos Respublikoje yra vykdoma tik minimaliai, o prioritetas teikiamas užsienio valstybėse esantiems verslo partneriams ir klientams. Jokių šias išvadas galinčių paneigti dokumentų ar duomenų pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nepateikė (nors ir nurodė, kad gavo nemažai pajamų iš Lietuvoje įregistruotų įmonių, tačiau be banko sąskaitos išrašo, jokių tai patvirtinančių dokumentų nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė – nepateiktos sudarytos sutartys su šiomis bendrovėmis, dokumentai, patvirtinantys paslaugų suteikimą). Atsižvelgiant į tai, Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo buvimas vykdant Bendrovės veiklą Lietuvos Respublikoje nėra būtinas, o minėtas užsienietis tik siekia atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui gauti ir naudotis jo suteikiamomis teisėmis.

15. Migracijos departamentas pažymėjo, kad 2018 m. spalio 3 d. gavo Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2018 m. spalio 2 d. raštą Nr. 10-S-89578 (1.46-10) kartu su šio skyriaus 2018 m. rugsėjo 27 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 10-PR2-40147, kuriame nurodyta, jog 2018 m. rugsėjo 24 d. 13 val. nuvykus Bendrovės buveinės adresu: Vilnius, (duomenys neskelbtini), rastas pastatas, ant kurio Bendrovės iškabos ar reklamos požymių nebuvo. Paskambinus durų skambučiu, iš pastato išėjo asmuo, kuris Migracijos valdybos pareigūnus palydėjo į vidų.

Nustatyta, jog pastato viduje buvo įrengtos aštuonios darbo vietos, vadybininkė A. T. paaiškino, kad Bendrovei iš jų priklauso tik dvi. A. T. teigimu, šiose darbo vietose dirba ji bei Bendrovės direktorius D. K., kuris patikrinimo metu atostogavo Airijoje. A. T. taip pat nurodė, kad Bendrovėje iš viso įdarbinti keturi asmenys – buhalteris M. S. ir teisininkė J. B. dirba nuotoliniu būdu. Migracijos valdybos pareigūnų atlikto Bendrovės patikrinimo metu M. S. nurodė, jog Bendrovėje jis yra atsakingas už sąskaitų faktūrų suvedimą, bankinius pavedimus, atlieka konsultacijas verslo ir mokesčių klausimais.

M. S. taip pat nurodė, kad naudodamasis savo turimomis darbo priemonėmis dirba nuotoliniu būdu iš namų – darbdavys už interneto ryšio paslaugas kompensacijos neišmoka. Darbuotojas taip pat paaiškino, kad jo darbo laikas nėra fiksuotas, su Bendrovės direktoriumi ir kitais Bendrovėje įdarbintais asmenimis jis bendrauja elektroniniu būdu. M. S. teigimu, jis viso darbo laiko nedirba, o be Bendrovės, jis taip pat yra įdarbintas dar dviejose darbovietėse – viešojoje įstaigoje (toliau – ir VšĮ) „Parėto principas“ ir UAB „Michal Ir Ko“, kuriose gauna 200 Eur ir 1 000 Eur mėnesinį darbo užmokestį.

Todėl ginčijamame Sprendime buvo padaryta pagrįsta išvada, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad be M. S. Bendrovėje dar yra įdarbinta ir J. B., kuriai yra mokamas 900 Eur darbo užmokestis, šios aplinkybės nepaneigė ginčijamo Sprendimo išvados, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, M. S. apklaustas nurodė, kad jo darbo laikas Bendrovėje nėra fiksuotas, tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad jis dirba dar 2 darbovietėse.

Todėl atsakovas pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu.

16. Atsakovas pažymėjo, kad surinktų duomenų visuma patvirtina, jog pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jo tikslas – ne plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, bet tik įteisinti savo buvimą Europos Sąjungoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo atveju buvo nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė: 1) pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės; 2) nustatyta, kad minėtas užsienietis piktnaudžiauja nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje – užsieniečio atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, todėl kyla pagrįstos abejonės dėl šio užsieniečio atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo šio užsieniečio siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 27 d. sprendimu pareiškėjo D. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

18. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2018 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. (15/4-1)(00861) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui D. K.“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

19. Teismas vadovavosi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2,12 ir 14 punktais ir pažymėjo, kad iš Sprendimo turinio matyti, jog atsakovas įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus, kurie turėjo patvirtinti, kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo išdavimo vykdė veiklą Lietuvos Respublikoje, ir Sprendime konstatavo, kad Bendrovės veikla būtent Lietuvos Respublikoje yra vykdoma tik minimaliai, o prioritetas teikiamas užsienio valstybėse esantiems verslo partneriams ir klientams.

20. Teismas sutiko su Sprendime nurodoma argumentacija, jog Bendrovė Lietuvoje veikė tik minimaliai, nes pagrindinės pajamos gaunamos ne iš Lietuvoje registruotų įmonių. Teismo posėdžio metu pareiškėjas patvirtino, kad iš esmės jam reikalinga buveinė Vilniuje tam, kad galėtų organizuoti susitikimus su potencialiais Bendrovės klientais, o visas technologijas prižiūrėti galima būtų ir kitose vietose. Todėl, teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad Bendrovė tik minimaliai vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje.

21. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir Bendrovės darbuotojų pateiktus paaiškinimus, sprendė, kad pareiškėjo argumentai dėl darbuotojų skaičiaus nėra pagrįsti. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, Migracijos valdybos pareigūnų atlikto Bendrovės veiklos patikrinimo metu buvo nustatyta, jog Bendrovėje įdarbinta Ukrainos pilietė yra vadybininkė, M. S. – buhalteris, o J. B. – teisininkė. Atsižvelgdamas į tai, kad Bendrovė deklaruoja veiklą, susijusią su mobiliųjų telefonų žaidimams skirtos programinės įrangos kūrimu, teismas konstatavo, kad Bendrovėje nėra įdarbintų asmenų, kurie sugebėtų užsiimti informacinių technologijų veikla (tai atlieka tik pats D. K.). Įtarimus, kad Bendrovėje įdarbinti darbuotojai neatlieka Bendrovės verslo plane nustatytos veiklos (programavimo) sustiprina ir tai, kad Migracijos valdybos pareigūnų atlikto Bendrovės patikrinimo metu M. S. nurodė, jog Bendrovėje jis yra atsakingas už sąskaitų faktūrų suvedimą, bankinius pavedimus, atlieka konsultacijas verslo ir mokesčių klausimais, o A. T. nurodė, kad interneto pagalba ieško naujų klientų. M. S. taip pat nurodė, kad naudodamasis savo turimomis darbo priemonėmis dirba nuotoliniu būdu iš namų – darbdavys už interneto ryšio paslaugas kompensacijos neišmoka. Darbuotojas paaiškino, kad jo darbo laikas nėra fiksuotas, su Bendrovės direktoriumi ir kitais Bendrovėje įdarbintais asmenimis jis bendrauja elektroniniu būdu. M. S. įdarbintas ne tik Bendrovėje, kurios dalyvis yra pareiškėjas, bet ir dar 2 darbovietėse – VšĮ „Parėto principas“ ir UAB „Michal Ir Ko“, kuriose gauna 200 Eur ir 1 000 Eur mėnesinį darbo užmokestį. Taigi, atsižvelgdamas į tai, kad, M. S. Bendrovėje viso darbo laiko nedirba, teismas sutiko, kad Migracijos departamentas Sprendime padarė pagrįstą išvadą, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti.

22. Teismas pažymėjo, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas ir tuo pagrindu, kad pareiškėjas pateikė atsakovui tikrovės neatitinkančią informaciją apie ketinimus vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Šios išvados Migracijos departamentas priėjo įvertinęs ne tik pareiškėjo pateiktus dokumentus, bet ir Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus pateiktą tyrimo medžiagą. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas piktnaudžiauja nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje – jo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie negu oficialiai deklaruoti, todėl kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo jo siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai nurodė, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, t. y. pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, atsakovui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

23. Teismas pažymėjo, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Todėl teismas darė išvadą, jog atsakovas, išnagrinėjęs visus turimus duomenis ir dokumentus, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai socialiniai, ekonominiai ar kiti ryšiai.

24. Visos šios aplinkybės leido teismui daryti išvadą, kad atsakovas išsamiai išanalizavo faktines aplinkybes, tinkamai jas vertino teisės nuostatų kontekste, pagrįstai atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui. Teismo vertinimu, nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą, taip pat įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti leidimą.

III. 25. Pareiškėjas D. K. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

25.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas ir bylą išnagrinėjo formaliai, paviršutiniškai, neįsigilino į ginčo esmę, neatliko visapusiško, išsamaus ir objektyvaus įrodymų tyrimo pagal įrodymų vertinimo taisykles. Teismas sutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie atvykimo tikslą ir veiklos vykdymą, tačiau nepateikė jokių savarankiškų išvadų, pagrįstų teismo atliktu įrodymu ištyrimu ir įvertinimu.

25.2. Teismas sprendime pažodžiui perrašė ginčijamo Sprendimo teiginius esą Bendrovės darbuotojai neatlieka verslo plane numatytos veiklos. Migracijos departamentas neįsigilino į Bendrovės veiklos 2018–2020 m. planą, klaidingai interpretavo Bendrovės veiklos kryptis šiam laikotarpiui. Veiklos pradžioje Bendrovė turėjo tikslą sukurti programinę įrangą, o vėliau – teikti analitines ir konsultacines paslaugas mobiliųjų žaidimų ir programų kūrėjams. Taigi Bendrovės verslo 2018–2020 metams veiklos kryptys yra konsultacijos, pardavimai ir rinkodaros veikla, o ne programavimas, kaip nepagrįstai nurodyta Sprendime.

25.3. Išvada, jog Bendrovės veikla Lietuvos Respublikoje vykdoma minimaliai, nepagrįsta nei įrodymais, nei jokiais aiškiai išreikštais motyvais. Atsakovas neatliko visų pareiškėjo pateiktų dokumentų ir duomenų analizės, kuria būtų galima pagrįsti atitinkamas išvadas. Pareiškėjas pateikė Bendrovės veiklos partnerių duomenis ir teisėtos veiklos pajamas ne tik už 6 pastarųjų mėnesių, o už pusantrų metų laikotarpį. Jei Migracijos departamentui prašymo nagrinėjimui reikėjo kokių nors papildomų duomenų (pvz., sutarčių, sudarytų anksčiau nei prieš 6 mėnesius), jis privalėjo apie tai pranešti pareiškėjui ir nustatyti terminą pateikti dokumentus. Be to, įstatyme nėra reikalavimo, kad Lietuvos Respublikoje įsteigta įmonė, kurios dalyvis ar vadovas turi leidimą laikinai gyventi, teiktų paslaugas tik Lietuvos Respublikoje įregistruotoms įmonėms ir gautų pajamas tik iš Lietuvos Respublikoje įregistruotų įmonių. Bendrovė įstatymų nustatyta tvarka moka mokesčius nuo visų gaunamų pajamų, yra registruota Lietuvoje, teikia paslaugas Lietuvoje ir užsienyje registruotoms įmonėms pagal klientų poreikius.

25.4. Teismas neteisingai interpretavo Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl teismo pareigos pagrįsti sprendimą. Minėta teismų praktika yra suformuota dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvavimo. Vien tik formaliai nurodydamas, kad sutinka su Migracijos departamento išvadomis ir teisės aktų taikymu, teismas pažeidė pareigą priimti motyvuotą sprendimą. Migracijos departamento sprendimai taikyti užsieniečiui Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies nuostatas negali būti grįsti vien abejonėmis, įtarimais ar kokia nors paviene iš faktų visumos išskirta aplinkybe. Teismas apsiribojo formaliu pritarimu Sprendimo išvadoms, netyrė ir nepasisakė dėl esminių pareiškėjo skundo ir rašytinių paaiškinimų argumentų.

25.5. Teismas, kaip ir atsakovas, nevertino pareiškėjo argumentų, kurie atskleidžia Bendrovės įsteigimo Lietuvoje individualias aplinkybes ir parodo veiklos tęstinumą. Pareiškėjo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvą 2014 m. VšĮ „Investuok Lietuvoje“ kvietimu, kuriam pritarė Vilniaus miesto savivaldybė, siekdamas užsiimti teisėta veikla Lietuvoje. Atsakovas nenustatė, kad Bendrovė yra fiktyvi ar kad nevykdo veiklos realiai. Per visą veiklos laikotarpį nepadaryta jokių pažeidimų.

25.6. Teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl jo integracijos į Lietuvą, kuri faktiškai išsiplėtė, nes pareiškėjas, be kita ko, sudarė santuoką. Leidimo neišdavimas labai apsunkina pareiškėjo, kaip Bendrovės vadovo ir vienintelio akcininko, darbą Bendrovėje.

26. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

27. Atsakovas atsiliepime iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus, kurie išdėstyti atsiliepime į skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad pareiškėjo santuoka buvo sudaryta jau po Sprendimo priėmimo, o pareiškėjas leidimo prašė visai kitu (ne šeimos susijungimo) pagrindu. Atsakydamas į pareiškėjo teiginius, kad jis Lietuvos Respublikoje investavo VšĮ „Investuok Lietuvoje“ kvietimu, atsakovas pažymi, kad VšĮ „Investuok Lietuvoje“ neturi įgaliojimų spręsti, ar užsienietis ir jo įsteigta įmonė atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento 2018 m. spalio 11 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui D. K., teisėtumo ir įpareigojimo atsakovą atlikti veiksmus.

29. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. liepos 25 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje kaip UAB „Dev2Dev“ dalyvis, direktorius ir akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių Bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 Bendrovės įstatinio kapitalo.

30. Migracijos departamentui nagrinėjant pateiktus pareiškėjo dokumentus, kilo įtarimų dėl Bendrovės vykdomos ūkinės komercinės veiklos Lietuvos Respublikoje. Siekdamas patikrinti, ar Bendrovė iš tikrųjų vykdo ūkinę komercinę veiklą, 2018 m. rugpjūčio 10 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriui Migracijos departamentas išsiuntė 2018 m. rugpjūčio 9 d. prašymą Nr. (15/4-10) 10K-32491 dėl Bendrovės veiklos patikrinimo. 2018 m. spalio 3 d. gautas Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2018 m. spalio 2 d. raštas Nr. 10-S-89578 (1.46-10) kartu su šio skyriaus 2018 m. rugsėjo 27 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 10-PR2-40147, kuriame nurodyta, jog 2018 m. rugsėjo 24 d., 13 val. nuvykus Bendrovės buveinės adresu: Vilnius, (duomenys neskelbtini), rastas pastatas, ant kurio Bendrovės iškabos ar reklamos požymių nebuvo. Paskambinus durų skambučiu iš pastato išėjo asmuo, kuris Migracijos valdybos pareigūnus palydėjo į vidų. Nustatyta, jog pastato viduje įrengtos aštuonios darbo vietos, vadybininkė A. T. paaiškino, kad Bendrovei iš jų priklauso dvi. A. T. teigimu, šiose darbo vietose dirba ji bei Bendrovės direktorius D. K., kuris patikrinimo metu atostogavo Airijoje. A. T. taip pat nurodė, kad Bendrovėje iš viso įdarbinti keturi asmenys – buhalteris M. S. ir teisininkė J. B. dirba nuotoliniu būdu. Migracijos valdybos pareigūnų atlikto Bendrovės patikrinimo metu M. S. nurodė, jog Bendrovėje jis yra atsakingas už sąskaitų faktūrų suvedimą, bankinius pavedimus, atlieka konsultacijas verslo ir mokesčių klausimais. M. S. taip pat nurodė, kad naudodamasis savo turimomis darbo priemonėmis dirba nuotoliniu būdu iš namų. Darbuotojas paaiškino, kad jo darbo laikas nėra fiksuotas, su Bendrovės direktoriumi ir kitais Bendrovėje įdarbintais asmenimis jis bendrauja elektroniniu būdu. M. S. be Bendrovės, yra įdarbintas kitose darbovietėse – VšĮ „Parėto principas“ ir UAB „Michal Ir Ko“, kuriose gauna 200 Eur ir 1 000 Eur mėnesinį darbo užmokestį.

31. Migracijos departamentas 2018 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. (15/4-1)(00861) atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo, pateikė tikrovės neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie Bendrovės veiklą. Kadangi pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Taip pat atsakovas nustatė, kad pareiškėjas piktnaudžiauja nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje – jo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie negu oficialiai deklaruoti, todėl kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo jo siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje.

32. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1004-208/2019 pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. liepos 25 d. prašymą išduoti leidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 24 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

33. Nagrinėjant bylos šalių apeliacinės instancijos teismui išdėstytus argumentus ir tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog Sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjo pateiktą 2018 m. liepos 25 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu (nebuvo nagrinėjamas prašymas pakeisti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje).

34. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

35. Įstatymo 35 straipsnio, kuriame nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 2 punktas, be kita ko, numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, kai duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą, išduoti ir pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas nustato, kad išduoti ir pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Atsakovas Sprendimą grindė šiomis teisės normomis.

36. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus (Bendrovės verslo planą, 2017 m. gruodžio 21 d. su JAV registruota įmone sudarytos konsultavimo paslaugų sutarties kopiją, 2018 m. birželio 9 d. su Kipre registruota įmone sudarytos paslaugų teikimo sutarties kopiją, 2018 m. balandžio 3 d. su Jungtiniuose Arabų Emyratuose registruota įmone sudarytos paslaugų teikimo sutarties kopiją, 2018 m. birželio 18 d. su Kipre registruota įmone sudarytos paslaugų teikimo sutarties kopiją, 2017 m. vasario 1 d. su UAB „IMI.VC Advisors“ sudarytos patalpų subnuomos sutarties kopiją, AB SEB banko Bendrovės sąskaitos išrašą, Migracijos valdybos atlikto tyrimo medžiagą, duomenis apie Bendrovėje įdarbintus asmenis, jų atliekamas funkcijas, jų darbo laiką), nustatė, kad Bendrovės veikla Lietuvos Respublikoje yra vykdoma tik minimaliai, pareiškėjo buvimas Lietuvoje nėra būtinas, pareiškėjas siekia tik atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi Lietuvoje gauti ir naudotis jo suteikiamomis teisėmis; pareiškėjas siekia ne plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, o tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio (pareiškėjo) nelegalios migracijos grėsmė. Atsakovas Sprendimą grindė ir tuo, kad Bendrovėje įdarbinti darbuotojai neatlieka Bendrovės verslo plane nustatytos veiklos (programavimo).

37. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, jog vienas darbuotojas viso darbo laiko nedirba, nurodė, kad yra pagrindas manyti, jog Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui gauti, t. y. Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius.

38. Pareiškėjas, prašydamas panaikinti Sprendimą, išdėstė argumentus, dėl kurių nesutinka su atsakovo atliktu pareiškėjo pateiktų dokumentų vertinimu, nurodė įrodymus ir aplinkybes, kurios, pareiškėjo teigimu, patvirtina, kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo išdavimo pagal verslo planą vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, taip pat pareiškėjas nurodė, kad atsakovas neteisingai vertino duomenis apie buhalteriu įdarbintą M. S., kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjas su skundu pateikė ir papildomus įrodymus.

39. Įvertinus atsakovo Sprendime nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, dėl kurių nebuvo tenkintas pareiškėjo prašymas, pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes, dėl kurių nesutinkama su atsakovo atliktu pareiškėjo dokumentų vertinimu, pirmiausia pasisakytina dėl Migracijos departamento vertinimo, kad Bendrovės veikla Lietuvos Respublikoje yra vykdoma tik minimaliai, o prioritetas teikiamas užsienio valstybėse esantiems verslo partneriams ir klientams.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra numatytas reikalavimas, jog įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdytų steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Tačiau Įstatymas niekaip neapibrėžia ir neriboja verslo subjekto galimybės teikti paslaugas ne tik Lietuvos Respublikoje įregistruotoms įmonėms ir gauti pajamas tiek iš Lietuvos Respublikoje, tiek iš užsienyje registruotų įmonių. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Bendrovė registruota Lietuvoje, čia turi buveinę ir moka mokesčius nuo visų gautų pajamų, teikia paslaugas tiek Lietuvos, tiek užsienio įmonėms, todėl abejonių dėl Bendrovės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje nekyla.

41. Atsakovas ginčijamame Sprendime taip pat nurodė, kad Bendrovėje įdarbinti darbuotojai neatlieka Bendrovės verslo plane nustatytos veiklos (programavimo).

42. Dėl minėto argumento teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo išvada, kuriai pritarė ir pirmosios instancijos teismas, jog iš esmės Bendrovėje turi dirbti tik programuotojai, neatitinka verslo logikos. Akivaizdu, kad Bendrovei gali užtekti ir vieno žmogaus, kuris užsiima programavimo veikla, tuo tarpu gali būti reikalingas teisininkas ar buhalteris. Minėtą išvadą patvirtina ir pareiškėjo pateikti dokumentai, į kuriuos nebuvo tinkamai įsigilinta – Bendrovės veiklos 2018–2020 m. planas, apibrėžiantis Bendrovės veiklos kryptis minėtam laikotarpiui, kurios apima ne tik programavimą, bet ir konsultacijas, pardavimus ir rinkodaros veiklą. Todėl faktas, kad tik vienas iš keturių Bendrovės darbuotojų užsiima programavimo veikla, nėra pagrindas pripažinti, jog Bendrovės darbuotojai nevykdo Bendrovės verslo plane nustatytos veiklos.

43. Atsakovas Sprendime, atsižvelgdamas į tai, jog vienas darbuotojas viso darbo laiko nedirba, nurodė, kad yra pagrindas manyti, jog Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui gauti, t. y. Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius.

44. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Bendrovėje iš viso įdarbinti keturi asmenys – pareiškėjas, vadybininkė A. T., buhalteris M. S., teisininkė J. B., iš jų du Lietuvos Respublikos piliečiai. Buhalteris M. S. ir teisininkė J. B. dirba nuotoliniu būdu. Neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytoms sąlygoms siejamas su tuo, kad M. S. be Bendrovės, yra įdarbintas kitose darbovietėse – VšĮ „Parėto principas“ ir UAB „Michal Ir Ko“.

45. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos sąlygos siejamos su tuo, jog asmenys turi dirbti „visą darbo laiką“, todėl minėta Įstatymo nuostata turėtų būti aiškinama atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) normas, apibrėžiančias darbo laiko sąvoką. Pagal DK 112 straipsnio 3 dalį darbuotojo darbo laiko norma yra keturiasdešimt valandų per savaitę, nebent darbo teisės normos darbuotojui nustato sutrumpintą darbo laiko normą arba šalys susitaria dėl ne viso darbo laiko.

46. Pareiškėjo pateikta darbo sutartis su M. S. (I t., b. l. 120) patvirtina, jog jis Bendrovėje dirba 40 valandų per savaitę, jam mokamas 1 792 Eur darbo užmokestis. Vien tai, kad darbas atliekamas nuotoliniu būdu, ir tai, kad M. S. dirba ir kitose įmonėse, atsakovui nesurinkus duomenų, kurie objektyviai patvirtintų, jog M. S. sutartyje nurodyto darbo laiko (40 valandų per savaitę) Bendrovėje realiai nedirbo, negali paneigti išvados, kad M. S. Bendrovėje dirbo visą darbo laiką. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog atsakovas padarė nepagrįstą išvadą, jog Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti, nes Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius. Šiuo atveju nebuvo jokio pagrindo konstatuoti minėtą neatitikimą ir vadovautis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu.

47. Minėta, kad Sprendime pareiškėjo prašymą atsisakyta tenkinti ir vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame, be kita ko, numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, kai duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu, pagal kurį išduoti ir pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

48. Pareiškėjas nurodė (tai patvirtina byloje surinkti duomenys), kad atvyko į Lietuvą 2014 m. VšĮ „Investuok Lietuvoje“ kvietimu, kuriam pritarė Vilniaus miesto savivaldybė, kad užsiimtų teisėta veikla Lietuvoje. 2014 m. liepos 24 d. įkūrė UAB „Dev2Dev“, kuri nuo 2014 metų veiklą vykdė ir vykdo realiai. Pareiškėjas yra šios Bendrovės steigėjas ir vienintelis akcininkas, kuris valdo 100 % akcijų, kartu ir šios Bendrovės vadovas (generalinis direktorius). Migracijos departamentas nesurinko jokių duomenų ir neįrodė, jog Bendrovė veiklos realiai nevykdo. Nei Bendrovė, nei pareiškėjas per visą laikotarpį nuo verslo pradžios nepadarė jokių pažeidimų, už kuriuos būtų nubausti. Buvo apklausti Bendrovės darbuotojai, o apklausos duomenys taip pat neleidžia abejoti Bendrovės veiklos tęstinumu. Prašymas išduoti leidimą, dėl kurio priimtas ginčo Sprendimas, buvo grindžiamas tuo, kad pareiškėjas užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje kaip UAB „Dev2Dev“ dalyvis, direktorius bei akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių Bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 Bendrovės įstatinio kapitalo, t. y. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytais pagrindais. Prie prašymo pareiškėjas pridėjo Bendrovės verslo planą 3 metams ir kitus veiklą įrodančius dokumentus.

49. Apibendrinant aptartas ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, matyti, jog pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą, Migracijos departamentui nepateikė jokios tikrovės neatitinkančios informacijos. Atsakovo padaryta išvada, kad pareiškėjas siekia ne plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, o tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, šio teismo sprendimo motyvų kontekste, yra nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Taigi, priimant Sprendimą, nebuvo jokio pagrindo vadovautis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

50. Išvadą dėl nelegalios migracijos grėsmės atsakovas grindė tokiais kriterijais: 1) pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės; 2) nustatyta, kad užsienietis piktnaudžiauja nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje – jo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti. Kadangi abi aplinkybės, išnagrinėjus byloje surinktą medžiagą, buvo paneigtos, šiuo atveju nebuvo pagrindo vadovautis ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu.

51. Byloje nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, Migracijos departamento atliktas pareiškėjo prašymo vertinimas nebuvo išsamus, padarytos išvados nepagrįstos surinktų įrodymų visuma, neteisingai aiškinamos ir taikomos Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies nuostatos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas dėl šiame teismo sprendime nurodytų motyvų yra neteisėtas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, panaikinant Migracijos departamento 2018 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. (15/4-1) (000861) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui D. K.“ bei įpareigojant atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo išdavimo.

52. Pareiškėjo reikalavimas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti vertinamas paties administracinio teismo, nes tai reikštų (naujos) administracinės procedūros atlikimą už kompetentingą viešojo administravimo subjektą, o ne skundžiamo individualaus administracinio akto teisėtumo patikrinimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo D. K. (D. K.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo D. K. (D. K.) skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. (15/4-1) (000861) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui D. K.“ ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. liepos 25 d. prašymą suteikti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius