2020-11-18 Nr. AB-21609-3-65-3-00114-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Jūratė Domarkaitė

Administracinė byla Nr. eAS-763-602/2020

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00114-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės „Panevėžio stiklas“ atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Panevėžio stiklas“ skundą atsakovams Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos ir Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Panevėžio valdybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Panevėžio gatvės“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Aukštaitijos vandenys“ dėl sprendimo ir privalomojo nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Panevėžio stiklas“ (toliau – ir pareiškėjas, AB „Panevėžio stiklas“, Įmonė) elektroninių ryšių priemonėmis 2020 m. balandžio 21 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. (3.0)-ADS-4991 „Dėl 2020-03-04 Privalomojo nurodymo Nr. PN 37-20“; 2) tenkinti pareiškėjo 2020 m. kovo 16 d. skundą ir panaikinti Departamento Panevėžio valdybos Panevėžio aplinkos apsaugos inspekcijos 2020 m. kovo 4 d. Privalomąjį nurodymą Nr. PN 37-20 (toliau – ir Privalomasis nurodymas). Teismas 2020 m. balandžio 28 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė nagrinėti.

Pareiškėjas AB „Panevėžio stiklas“ 2020 m. spalio 2 d. pateikė teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eI3-4595-283/2020 įsiteisėjimo dienos laikinai sustabdyti Privalomojo nurodymo galiojimą. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad nagrinėjamoje byloje jau buvo sprendžiama dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. liepos 8 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eAS-464-520/2020, kuria buvo atmestas pareiškėjo atskirasis skundas dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gegužės 25 d. nutarties, nurodė, kad pareiškėjas neįrodė būtinos reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui sąlygos, t. y., kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma didelė žala AB „Panevėžio stiklas“. Po 2020 m. liepos 8 d. atsirado naujų aplinkybių, kurios dar kartą patvirtina būtinybę iki teismo sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje įsiteisėjimo sustabdyti Privalomojo nurodymo galiojimą.

Pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio valdybos Panevėžio aplinkos apsaugos inspekcijos vyriausiasis specialistas G. M. patikrino, ar įvykdytas Privalomasis nurodymas ir 2020 m. liepos 13 d. surašė Patikrinimo aktą Nr. PA37-146-20. Nepaisydamas pareiškėjo dėl šio patikrinimo akto pateiktų paaiškinimų ir argumentų, kad nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo vertinti ir spręsti dėl Privalomojo nurodymo Nr. PN 37-20 įvykdymo (neįvykdymo), Panevėžio valdybos Panevėžio aplinkos apsaugos inspekcijos vyriausiasis specialistas G. M. 2020 m. liepos 22 d. surašė naują privalomąjį nurodymą, kurio 6 punktu davė nurodymą nedelsiant nutraukti riebalais užterštų gamybinių nuotekų išleidimą į UAB „Panevėžio gatvės“ paviršinių nuotekų tinklus ir užtikrinti, kad išleidžiamų paviršinių nuotekų užterštumas neviršytų TIPK (taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas) leidime nustatytų sąlygų. Be to, AB „Panevėžio stiklas“ vadovui 2020 m. rugsėjo 29 d. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas Nr. AM-AAD-ANR_P-2634-2020 už tai, kad jis neva netinkamai organizavo darbą, todėl su paviršinėmis nuotekomis į UAB „Panevėžio gatvės“ paviršinių nuotekų tinklus išleido gamybines nuotekas, užterštas riebalais. Pareiškėjas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teigė, kad akivaizdu, jog laikinai nesureguliavus susiklosčiusios situacijos, Departamentas ir toliau rašys privalomuosius nurodymus, skirs sankcijas ir skaičiuos žalą aplinkai dėl Privalomojo nurodymo, kuris šiuo metu ginčijamas teisme, nevykdymo.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad, nedelsiant įvykdžius ginčijamą Privalomąjį nurodymą, AB „Panevėžio stiklas“ kilsiančios pasekmės yra ypatingai žalingos ir reikalaujančios ypatingai didelių investicijų, nors, pareiškėjo vertinimu, jo vykdoma veikla jokiems teisės aktų reikalavimams neprieštarauja. Šiuos argumentus pareiškėjas grindė, visų pirma, AB „Panevėžio stiklas“ 2020 m. spalio 1 d. parengtos buhalterinės pažymos duomenimis apie 2020 metų antrojo ketvirčio rezultatus, pagal kuriuos, iš bendros 1 094 208 Eur AB „Panevėžio stiklas“ gautos pelno sumos net 885 768 Eur sumą (t. y. beveik 81 proc.) sudaro stiklo taros cecho, kurio gamyboje susidaro riebalai, sugeneruotas pelnas. Pareiškėjas pažymėjo, kad, norint įvykdyti Privalomąjį nurodymą, stiklo taros cechas turėtų būti uždarytas, o tai lemtų ir visos įmonės vykdomos veiklos sustabdymą. Pareiškėjas rėmėsi teismo eksperto dr. D. K. parengta ekspertinio tyrimo išvada, kad riebalų koncentracijos nuotekose sumažinimas iki 0,00 mg/l būtų įmanomas tik naudojant membranas, kurių įsigijimas ir įrengimas kainuotų nuo 400 000 Eur; naudojant šią valymo technologiją, AB „Panevėžio stiklas“ tektų ne tik samdyti papildomą personalą įrangos priežiūrai, bet ir rūpintis cheminiu ūkiu; pašalinti riebalų susidarymo priežasties – tepalo naudojimo gamybos procese – neįmanoma, nes ši medžiaga nepakeičiama, nesutepus stiklo taros paviršiaus minėtais tepalais, stiklo gaminiai negali būti gaminami, todėl turėtų būti sustabdyta ir visa stiklo taros cecho veikla; AB „Panevėžio stiklas“, norėdamas įsirengti membranas, turėtų ne tik pritaikyti esamą technologiją naujiems įrenginiams, bet ir pasistatyti naują statinį (membranų patalpą) bei įsigyti sudėtingą ir brangią įrenginių automatinio valdymo sistemą, tokie statybos ir įrengimo darbai, atsižvelgus į esamą infrastruktūrą, reikalaus didelių finansinių investicijų ir esamų inžinerinių tinklų pertvarkymo.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė 2020 m. liepos 3 d. rašytiniais paaiškinimais su priedais Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, 2020 m. liepos 22 d. Privalomuoju nurodymu Nr. PN37-35-2020 ir patikrinimo aktu, 2020 m. rugsėjo 29 d. administracinio nusižengimo protokolu Nr. AM-AAD-ANR_P-2634-2020, 2020 m. rugsėjo 30 d. teismo eksperto doc. dr. D. K. ekspertinio tyrimo išvada, 2020 m. spalio 1 d. AB „Panevėžio stiklas“ buhalterine pažyma.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. spalio 8 d. nutartimi pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Spręsdamas dėl AB „Panevėžio stiklas“ argumentų, kuriais grindžiamas reikalavimo užtikrinimo priemonės, užkertančios kelią neatitaisomam pareiškėjo teisių pažeidimui ir neproporcingai dideliems žalingiems padariniams atsirasti, taikymas, teismas vertino, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnis, įtvirtinantis principines ūkinės veiklos objektų eksploatavimo nuostatas, nustato, kad fizinis ar juridinis asmuo ūkinės veiklos objektą eksploatuoja pagal leidime nustatytas sąlygas ir neviršydamas aplinkos apsaugos normatyvų bei standartų. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad viešasis interesas reikalauja, jog bet kuri vykdoma ūkinė veikla turi nekelti pavojaus aplinkai, visuomenės sveikatai.

Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčijamas faktas, jog AB „Panevėžio stiklas“ stiklo taros cecho veikloje susidaro riebalai, kurie su gamybinėmis nuotekomis pašalinami per UAB „Panevėžio gatvės“ paviršinių nuotekų tinklus. Teismas vertino 2020 m. spalio 7 d. teismo posėdyje kaip liudytojo apklausto Panevėžio valdybos Panevėžio aplinkos apsaugos inspekcijos vyriausiojo specialisto G. M. parodymus, kad AB „Panevėžio stiklas“ stiklo taros cecho veikloje susidarantys riebalai su gamybinėmis nuotekomis per UAB „Panevėžio gatvės“ paviršinių nuotekų tinklus patenka į aplinką – Nevėžio upę, kad šių nuotekų UAB „Panevėžio gatvės“ neišvalo, todėl riebalai teršia nurodytą vandens telkinį, o gamybinės nuotekos su riebalais gali būti išvalomos UAB „Aukštaitijos vandenys“ valymo įrenginiuose. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis bei atsižvelgdamas į viešąjį interesą, teismas sprendė, kad AB „Panevėžio stiklas“ stiklo taros cecho veikloje susidarančių riebalų šalinimas su gamybinėmis nuotekomis per UAB „Panevėžio gatvės“ paviršinių nuotekų tinklus patvirtina tokių nuotekų galimą žalingą poveikį gamtinei aplinkai ir visuomenės sveikatai.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad Privalomąjį nurodymą pareiškėjas gali įvykdyti arba stabdant stiklo taros cecho veiklą, arba naudojant membranas, kurių įsigijimas ir įrengimas kainuotų nuo 400 000 Eur, teismas atsižvelgė į kaip liudytojo apklausto Panevėžio valdybos Panevėžio aplinkos apsaugos inspekcijos vyriausiojo specialisto G. M. parodymus apie stiklo taros cecho veikloje susidarančių gamybinių nuotekų su riebalais šalinimo galimybę ne per UAB „Panevėžio gatvės“ paviršinių nuotekų tinklus ir darė išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo spręsti, jog Privalomasis nurodymas gali būti įvykdytas tik pareiškėjo nurodytais būdais.

Atmesdamas pareiškėjo argumentus, kad Departamento pareigūnai toliau rašys privalomuosius nurodymus, skirs sankcijas ir skaičiuos žalą aplinkai dėl Privalomojo nurodymo, kuris ginčijamas teisme, nevykdymo, teismas pažymėjo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė negali būti naudojama, turint tikslą išvengti galbūt kilsiančių ginčų, įskaitant ir teisminius.

Apibendrindamas teismas konstatavo, kad AB „Panevėžio stiklas“ prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalies sąlygų, todėl netenkinamas.

III. Pareiškėjas AB „Panevėžio stiklas“ atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 8 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – iki teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eI3-4595-283/2020 įsiteisėjimo dienos laikinai sustabdyti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Panevėžio valdybos Panevėžio aplinkos apsaugos inspekcijos vyr. specialisto G. M. 2020 m. kovo 4 d. Privalomojo nurodymo Nr. PN 37-20 galiojimą.

Pareiškėjo teigimu, skundžiamoje nutartyje teismas nepagrįstai suabsoliutino aplinkos apsaugos inspektoriaus akivaizdžiai klaidingus, bylos medžiagai prieštaraujančius, parodymus. Aplinkos apsaugos inspektoriaus absoliučiai subjektyvius ir TIPK leidimo sąlygoms prieštaraujančius „pasiūlymus“ teismas laikė didesnės įrodomosios galios įrodymais nei teismo ekspertų sąraše esančio teismo eksperto doc. dr. D. K. pateiktą ekspertinio tyrimo išvadą. Dėl šių priežasčių skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl turi būti panaikinta.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismas neįvertino, jog pareiškėjo veikla ir iš valymo įrenginių išleidžiamos nuotekos atitinka TIPK leidimo sąlygas ir teisės aktais nustatytus normatyvus, o tai patvirtina byloje pateikti tiek faktiniai, tiek teisiniai argumentai. Teismas, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo/netaikymo klausimą, paprastai neatlieka išsamaus pačios bylos, kuri bus/yra nagrinėjama teisme, teisinių ir faktinių aplinkybių (į)vertinimo. Tačiau šioje byloje teismas jau antrą kartą atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir netiesiogiai nurodė apie galimą galutinį teismo sprendimą, nurodydamas, kad pareiškėjo veikla neturi kelti pavojaus aplinkai ir visuomenės sveikatai, nors, kaip minėta, nei TIPK leidimas, nei teisės aktų reikalavimai nėra pažeidžiami pareiškėjui gamybines nuotekas, kuriose yra leidžiamas kiekis riebalų, išleidžiant į UAB „Panevėžio gatvės“ paviršinių nuotekų tinklus.

Pareiškėjas pažymi, kad jis savo veiklą vykdo pagal TIPK leidimą. TIPK leidimas išduodamas ir veiklos vykdymo sąlygos nustatomos pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-528 patvirtintas Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisykles (toliau – ir Taisyklės). TIPK leidimo dalies „Leidimo sąlygos“ 26 lentelėje yra nurodyta informacija apie nuotekų išleidimo vietą/priimtuvą (išskyrus paviršinius vandens telkinius ir žemdirbystės drėkinimo laukus), į kuriuos išleidžiamos nuotekos. Kaip matyti iš lentelės duomenų, nurodytų lentelės 7 stulpelyje „parametrai“, parametras „riebalai“ nėra nurodytas. Vadinasi, pareiškėjo veiklai išduotas TIPK leidimas, kaip pareiškėjo veiklos sąlygų sistema, nenumato riebalų parametro, kuris turėtų būti kontroliuojamas (Taisyklių 45.7, 47, 65 p.). Šią aplinkybę (TIPK leidimo sąlygų turinį) patvirtina ne tik nurodyti Taisyklių punktai, bet ir TIPK leidimo 26 lentelės 5 pastaba, kurioje nurodyta, kad 7 stulpelyje nurodomi tik tie parametrai, pagal kuriuos ribojamas išleidžiamų nuotekų priėmimas. Taigi, pagal TIPK sąlygas pareiškėjui nėra nustatytos specifinės (kitokios, nei teisės aktuose nustatytos bendrosios) sąlygos riebalų koncentracijoms nuotekose, išleidžiamose į UAB „Panevėžio gatvės“ paviršinių nuotekų tinklus. Todėl jis negali būti laikomas pažeidęs TIPK leidimo sąlygas dėl nuotekų išleidimo, nurodytas TIPK leidimo 26 lentelėje.

Pareiškėjas nurodo, kad su UAB „Panevėžio gatvės“ 2017 m. liepos 5 d. sudarė Paviršinių nuotekų tvarkymo sutartį Nr. 26/17-105, kurios 1.6 punkte nustatytas pareiškėjui leidžiamas išleidžiamų paviršinių nuotekų užterštumas. Atskiros ribinės vertės riebalų kiekiams nuotekose nėra nurodytos, bet pagal 1.6.4 papunktį kitų pavojingų medžiagų koncentracija ir nuotekų fizikiniai parametrai negali viršyti Nuotekų tvarkymo reglamente nurodytų prioritetinių pavojingų medžiagų, pavojingų ir kitų kontroliuojamų medžiagų DLK į gamtinę aplinką, išskyrus išimtis, kai teisės aktuose nustatyti kitokie reikalavimai išleidžiamoms paviršinėms nuotekoms. Teismas neįvertino, jog, priešingai nei nurodyta Privalomajame nurodyme, TIPK leidimo sąlygos ir 2002 m. spalio 22 d. sutartis Nr. 02K/169 specifiškai neriboja tam tikro kiekio riebalų nuotekose buvimą, kiek riebalų kiekis atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. Dl-193 patvirtintame Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamente (toliau – ir Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamentas), bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 patvirtintame Nuotekų tvarkymo reglamente (toliau – ir Nuotekų tvarkymo reglamentas) nustatytais reikalavimais, kuriais vadovaujantis mano, kad teisės aktų nepažeidė.

Pareiškėjo teigimu, byloje nėra jokių duomenų, kad jo išleidžiamos nuotekos (kuriuose esantis riebalų kiekis neviršija teisės aktais nustatytų normatyvų išleidimui į gamtinę aplinką) keltų realią grėsmę ar sąlygotų neigiamus padarinius. Tikėtina, teismas tokias išvadas galėjo padaryti, remdamasis atsakovo 2020 m. spalio 7 d. teismo posėdyje pateiktais paaiškinimais, kad dėl pareiškėjo veiklos įvyko Nevėžio upės užteršimas. Tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad tokios aplinkybės nėra konstatuotos Privalomajame nurodyme ar patikrinimo akte. Byloje nėra jokio atsakovo oficialaus dokumento, kad būtent pareiškėjo veikla sukėlė atsakovo įvardintą įvykį. Tai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne objektyviais įrodymais ar faktais, o spekuliatyviais atsakovo atstovo teismo posėdžio metu pateiktais paaiškinimais. Pareiškėjas pažymi, kad nėra nei teisinės (nes TIPK leidimas aiškiai nurodo, kokios nuotekos iš kokių šulinių į kokius konkrečius nuotekų tinklus gali būti išleistos), nei faktinės (dėl galimų išleisti nuotekų kiekio) galimybės įvykdyti tai, ką klaidingai nurodė aplinkos apsaugos inspektorius ir kurio samprotavimas teismas vadovavosi, priimdamas skundžiamą nutartį.

Pareiškėjo teigimu, skundžiamoje nutartyje nebuvo atsižvelgta į objektyvius pareiškėjo pateiktus duomenis ir įrodymus, kurie yra esminiai, siekiant įrodyti didelės žalos atsiradimo galimybę, t. y. į buhalterinės apskaitos, finansinės atskaitomybės dokumentus, kuriais remiantis, tam kad įvykdyti Privalomąjį nurodymą, stiklo taros cechas turėtų būti uždarytas, kas iš esmės sąlygotų ir visos pareiškėjo vykdomos veiklos sustabdymą.

Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad pareiškėjas kreipėsi į teismo ekspertą doc. dr. D. K., kurio pateiktos išvados yra priešingos aplinkos apsaugos inspektoriaus tikrovės neatitinkantiems samprotavimams, kuriais pirmosios instancijos teismas vis tik vadovavosi, priimdamas skundžiamą nutartį. Teismas ne tik nevertino ekspertinio tyrimo išvados, bet ir nepasisakė, kodėl nesivadovauja teismo eksperto pateiktomis išvadomis, o prioritetą suteikė liudytojo žodiniams paaiškinimams ir nevertino šių paaiškinimų atitikimo teisės aktams ir TIPK leidimo sąlygoms. Pagal TIPK leidimo 28 lentelės duomenis, į galinį šulinį Nr. 250 gali būti išleidžiamos pramoninės ir paviršinės nuotekos. Iš šio galinio šulinio Nr. 250 pramoninės (gamybinės) ir paviršinės nuotekos patenka į UAB „Panevėžio gatvės“ paviršinių nuotekų tinklus. Pagal TIPK leidimo 28 lentelės duomenis, į šulinius Nr. 241 ir 225 gali būti išleidžiamos buitinės nuotekos, kurios vėliau patenka į UAB „Aukštaitijos vandenys“ fekalinių nuotekų tinklus. TIPK 28 lentelės sąlygos techniškai niekaip neleistų įvykdyti to, ką nurodė aplinkos apsaugos inspektorius, t. y. pramonines nuotekas (atsižvelgiant be kita ko į jų sudaromą kiekį) išleisti į kitus (buitinių nuotekų) tinklus.

Pareiškėjo teigimu, teismo eksperto padarytos ekspertinio tyrimo išvados bei buhalterinės apskaitos dokumentai patvirtina realų pagrindą (būtinybę) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Dėl to pareiškėjas turi būti laikomas įrodęs, kad, nesustabdžius Privalomojo nurodymo galiojimo iki galutinio teismo sprendimo byloje priėmimo dienos, jis patirs tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas vėliau taps arba nebeįmanomas, arba labai sudėtingas ir ypač brangus. Atsakovas ėmėsi aktyvių veiksmų taikyti pareiškėjo vadovui administracines sankcijas dėl Privalomojo nurodymo ir jame konstatuotų aplinkybių. Todėl, teismui tenkinus skundą ir panaikinus Privalomąjį nurodymą, pareiškėjas ir jo vadovas turės inicijuoti administracinio nusižengimo bylų atnaujinimą (Administracinių nusižengimų kodekso 658 str. 1 d. 4 p.). Tokia situacija sukels dar daugiau neigiamų pasekmių pareiškėjui.

Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad Privalomasis nurodymas pareiškėjui duotas teisėtai ir pagrįstai bei turėjo būti įvykdytas iki 2020 m. kovo 13 d. Įmonė šiuo metu vykdo veiklą, nesilaikydama TIPK leidimo sąlygų, tai yra 2002 m. spalio 22 d. sutarties Nr. 02K/169 2.1 punkte nustatytų reikalavimų, tuo pažeisdama Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies reikalavimus, pareiškėjas teršia aplinką, vykdoma Įmonės ūkinė veikla kelia pavojų aplinkai ir visuomenės sveikatai.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai remiasi Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento bei Nuotekų tvarkymo reglamento nustatytais reikalavimais. Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 23 punkte nustatyta, kad į paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas, gavus šių sistemų savininko (valdytojo) rašytinį sutikimą (pasirašius atitinkamą sutartį), gali būti išleidžiamos valytos buitinės, komunalinės ir (ar) gamybinės nuotekos. Būtent gamybines, tačiau nevalytas nuotekas kartu su paviršinėmis nuotekomis ir išleidžia pareiškėjas į gamtinę aplinką. Nuotekų tvarkymo reglamento 5.5 punkte nustatyta, kad gamybinės nuotekos – dėl gamybos ar kitos komercinės veiklos (viešojo maitinimo, skalbimo, valymo paslaugų teikimo, viešųjų tualetų, prekybos centrų ar pan.) susidarančios nuotekos, o šio reglamento 6 punkte įtvirtintas reikalavimas, kad prieš išleidžiant į gamtinę aplinką nuotekos turi būti tvarkomos reikalavimus atitinkančiose centralizuotose, atskirosiose arba grupinėse nuotekų tvarkymo sistemose.

Pareiškėjas taip pat nepagrįstai remiasi 2017 m. liepos 5 d. Paviršinių nuotekų tvarkymo sutarties, sudarytos tarp pareiškėjo ir UAB „Panevėžio gatvės“, nuostatomis, kadangi Įmonės TIPK leidimo dalies „Leidimo sąlygos“ 22 punkte nustatyta, kad teršalų išleidimas su nuotekomis į aplinką ir/arba kanalizacijos tinklus turi būti atliekamas pagal šiame skyriuje nustatytas sąlygas. Lietaus kanalizacijos nutekamieji vandenys išleidžiami į UAB „Panevėžio gatvės“ kanalizacijos tinklus pagal 2002 m. spalio 22 d. sudarytą sutartį Nr. 02K/169 (paraiškos priedas Nr. 3).

Atsakovas, atsižvelgdamas į liudytojo Departamento Panevėžio valdybos aplinkos apsaugos inspekcijos vyriausiojo specialisto parodymus apie Įmonės stiklo taros veikloje susidarančių gamybinių nuotekų su riebalais šalinimo galimybę ne per UAB „Panevėžio gatvės“ paviršinių nuotekų tinklus, taip pat į tai, kad po Privalomojo nurodymo davimo pareiškėjas Departamentui pateikė prašymą pratęsti šio Privalomojo nurodymo vykdymo terminą 2 mėnesiams, o, netenkinus prašymo, sprendimą apskundė teismui, daro išvadą, kad pareiškėjas turi galimybę įvykdyti Privalomąjį nurodymą ne tik įrengdamas savo valymo įrenginius. Atsakovas taip pat pažymi, kad 2000 m. sausio 12 d. sutartyje Nr. 1406, sudarytoje tarp Įmonės ir UAB „Aukštaitijos vandenys“, kurį yra TIPK leidimo paraiškos priedas Nr. 2, yra leidžiama be kitų teršalų išleisti ir nuotekas su riebalais, kadangi šios nuotekos, prieš išleidžiant jas į gamtinę aplinką, yra išvalomos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Panevėžio gatvės“ atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo aplinkybes dėl ginčo situacijos. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, jis negali spręsti, kad aplinkos apsaugos inspektoriaus pateiktas problemos sprendimo būdas yra tinkamas ir geriausias. Pažymi, kad UAB „Aukštaitijos vandenys“ nepriima į savo tinklus paviršinio vandens. Sąlyginai švarų vandenį maišyti su fekaliniu vandeniu netikslinga ekonomiškai ir žalinga aplinkai. Mano, kad šiuo atveju spręsti riebalų atsiradimo gamybinėse nuotekose problemą reikėtų jų susidarymo vietoje, o ne valyti ar kaip nors kitaip apdoroti paviršines nuotekas jų išleidimo taške. Tai gali įgyvendinti tik pati įmonė, pasitelkdama mokslo pažangą bei geriausiai prieinamus gamybos būdus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat nurodo, kad iš laboratorinių tyrimų rezultatų, 2020 m. vasario 4 d. 13:35 val. paimtas paviršinių nuotekų mėginys iš šulinio Nr. 250, esančio AB „Panevėžio stiklas“ teritorijoje, parodė ne vienos AB „Panevėžio stiklas“, bet dviejų bendrovių – AB „Panevėžio stiklas“ ir AB „Panevėžio energija“ – susimaišiusių paviršinių nuotekų, išleidžiamų į UAB „Panevėžio gatvės“ paviršinių nuotekų tinklus, užterštumą nekontroliuojamu teršalu – riebalais. Atsižvelgiant į tai, nėra galimybės spręsti, kurios įmonės vanduo (paviršinės nuotekos) įtakojo 15 mg/1 koncentraciją šulinyje Nr. 250, kadangi pateiktoje medžiagoje nėra nurodyta AB „Panevėžio energija“ kontrolinių šulinių užterštumo riebalais matavimo rezultatų. Turimais duomenimis paviršinių nuotekų mėginiai nuo AB „Panevėžio energija“ teritorijos nebuvo imti ir tyrimai nebuvo atlikti. Dėl to negalima teigti, kad 15 mg/1 koncentracija yra nustatyta būtent AB „Panevėžio stiklas“ išleidžiamose paviršinėse nuotekose.

Pareiškėjas AB „Panevėžio stiklas“ 2020 m. lapkričio 10 d. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose akcentuoja trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Panevėžio gatvės“ atsiliepime nurodytas aplinkybes, kad į šulinį Nr. 250 atiteka ne vien pareiškėjo paviršinės nuotekos, bet ir kitos įmonės – AB „Panevėžio energija“ – paviršinės nuotekos. Todėl nėra aišku, ar tos gamybinės nuotekos su riebalais, kurias tyrė atsakovas, yra susidarančios būtent pareiškėjo veikloje. Taip pat nurodo, kad atsakovas ir toliau pareiškėjo vadovui taiko sankcijas bei pateikia 2020 m. lapkričio 9 d. administracinio nusižengimo protokolą. Pareiškėjas prašo prijungti prie bylos šiuos rašytinius paaiškinimus su priedais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 8 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Taigi, skundžiamo akto galiojimo sustabdymas gali būti taikomas, kai yra dvi kumuliatyvios ABTĮ 70 straipsnyje įtvirtintos reikalavimo užtikinimo priemonių taikymo sąlygos: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia skundo reikalavimo pagrįstumą (t. y. nurodo prima facie argumentus dėl skundžiamo akto neteisėtumo); 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas byloje ginčija Departamento Panevėžio valdybos Panevėžio aplinkos apsaugos inspekcijos 2020 m. kovo 4 d. Privalomąjį nurodymą Nr. PN37-20, kuriuo pareiškėjui nurodyta nedelsiant nutraukti riebalais užterštų gamybinių nuotekų išleidimą į UAB „Panevėžio gatvės“ paviršinių nuotekų tinklus ir užtikrinti, kad išleidžiamų paviršinių nuotekų užterštumas neviršytų TIPK leidime nustatytų sąlygų. Šiuos reikalavimus nurodyta įvykdyti iki 2020 m. kovo 13 d. Pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eI3-4595-283/2020 įsiteisėjimo dienos laikinai sustabdyti Privalomojo nurodymo galiojimą.

Minėtą reikalavimo užtikrinimo priemonę nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašė taikyti ir ankščiau, tačiau šio prašymo pirmosios instancijos teismas 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi netenkino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, 2020 m. liepos 8 d. paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, konstatuodamas, kad pareiškėjas neįrodė vienos iš būtinų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų – nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pareiškėjas, pakartotinai teikdamas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Privalomojo nurodymo galiojimą, teigia, kad po minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties atsirado naujų aplinkybių, t. y. atsakovas pareiškėjui surašė pakartotinį privalomąjį nurodymą, administracinio nusižengimo protokolą, ekspertas doc. dr. D. K. pateikė ekspertinio tyrimo išvadą, kurioje patvirtino, kad, siekiant įvykdyti Privalomąjį nurodymą, pareiškėjui iš esmės tektų nutraukti stiklo taros cecho veiklą ir stabdyti visą veiklą bei, kad, nedelsiant įvykdžius Privalomąjį nurodymą, pareiškėjui kilsiančios pasekmės reikalaus didelių investicijų.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę neatitinka ABTĮ 70 straipsnio 1 dalies sąlygų. Teismas vertino viešąjį interesą, reikalaujantį, jog bet kuri vykdoma ūkinė veikla turi nekelti pavojaus aplinkai ir visuomenės sveikatai. Taip pat, atsižvelgęs į 2020 m. spalio 7 d. teismo posėdyje kaip liudytojo apklausto Panevėžio valdybos Panevėžio aplinkos apsaugos inspekcijos vyriausiojo specialisto G. M. parodymus, darė išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo spręsti, jog Privalomasis nurodymas gali būti įvykdytas tik pareiškėjo nurodytais būdais, t. y. arba stabdant stiklo taros cecho veiklą arba naudojant membranas, kurių įsigijimas ir įrengimas kainuotų nuo 400 000 Eur.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai suabsoliutino aplinkos apsaugos inspektoriaus G. M. akivaizdžiai klaidingus, bylos medžiagai prieštaraujančius, parodymus bei aplinkos apsaugos inspektoriaus subjektyvius ir TIPK leidimo sąlygoms prieštaraujančius „pasiūlymus“ laikė didesnės įrodomosios galios įrodymais negu teismo ekspertų sąraše esančio teismo eksperto doc. dr. D. K. pateiktą ekspertinio tyrimo išvadą. Teismas nevertino kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir įrodymų, reikšmingų sprendžiant prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad Privalomasis nurodymas pareiškėjui duotas, nustačius, kad AB „Panevėžio stiklas“ su paviršinėmis nuotekomis į UAB „Panevėžio gatvės“ tinklus be leidimo išleidžia gamybines nuotekas su riebalais – 15 mg/l, ir viršijant paviršinėse nuotekose BDS7 užterštumą, nustatyta – 37 mg/O2l, normatyvas – 17 mg/O2l, tokiu būdu pažeidžiamos TIPK leidimo Nr. P1-1/066 sąlygos (sutarties Nr. 02K/169) ir Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies reikalavimai. Nurodyti pažeidimai nustatyti, paėmus paviršinių nuotekų mėginius AB „Panevėžio stiklas“ lietaus nuotekų išleistuve Nr. 250 ir atlikus tyrimus.

Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad fizinis ar juridinis asmuo ūkinės veiklos objektą eksploatuoja pagal leidime nustatytas sąlygas ir neviršydamas aplinkos apsaugos normatyvų bei standartų. Pareiškėjo TIPK leidimo dalies „Leidimo sąlygos“ 22 punkte nustatyta, kad teršalų išleidimas su nuotekomis į aplinką ir/arba kanalizacijos tinklus turi būti atliekamas pagal šiame skyriuje nustatytas sąlygas. Lietaus kanalizacijos nutekamieji vandenys išleidžiami į UAB „Panevėžio gatvės“ kanalizacijos tinklus pagal 2002 m. spalio 22 d. sudarytą sutartį Nr. 02K/169. Fekalinės kanalizacijos nuotekos išleidžiamos į UAB „Aukštaitijos vandenys“ tinklus pagal 2000 m. sausio 12 d. sudarytą sutartį Nr. 1406.

TIPK leidimo 29 lentelėje „Leidžiamų išleisti nuotekų užterštumas“ nurodyta, kad lentelė nepildoma, nes nuotekų išleidimas vykdomas pagal su UAB „Panevėžio gatvės“ 2002 m. spalio 22 d. sudarytą sutartį Nr. 02K/169 ir su UAB „Aukštaitijos vandenys“ 2000 m. sausio 12 d. sudarytą sutartį Nr. 1406.

Iš byloje pateiktos 2002 m. spalio 22 d. sutarties Nr. 02K/169 matyti, kad UAB „Panevėžio gatvės“ įsipareigojo užtikrinti paviršinių ir „sąlyginai švarių“ gamybinių vandenų priėmimą į miesto kanalizacijos tinklus ir jų nutekėjimą į atvirus vandens telkinius (sutarties 1.1 p.). Šios sutarties 2.1 punkte nustatyta, kad abonementas (AB „Panevėžio stiklas“) įsipareigojo užtikrinti, kad nuleidžiamo į miesto kanalizacijos tinklus vandens užterštumas ir teršalų kiekis per metus neviršytų normų: suspenduotos medžiagos – 50 mg/l, BDS7 – 17 mg/l, nafta – 1 mg/l. Taigi šioje sutartyje, kuri yra sudėtinė TIPK leidimo dalis, yra aptarta, kokie teršalai (jų kiekis) su nuotekomis gali būti išleidžiami į UAB „Panevėžio gatvės“ kanalizacijos tinklus, tačiau riebalai joje nenurodyti, t. y. byloje nėra duomenų, kad pagal išduotą TIPK leidimą, pareiškėjas riebalais užterštas gamybines nuotekas galėtų leisti į UAB „Panevėžio gatvės“ kanalizacijos tinklus, nors, kaip minėta, TIPK leidimo dalies „Leidimo sąlygos“ 22 punkte nustatyta, kad teršalų išleidimas su nuotekomis į aplinką ir/arba kanalizacijos tinklus turi būti atliekamas pagal šiame skyriuje nustatytas sąlygas. Be to, pareiškėjas neneigia, kad stiklo taros cecho veikloje susidaro riebalai, kurie su gamybinėmis nuotekomis pašalinami per UAB „Panevėžio gatvės“ paviršinių nuotekų tinklus.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad su UAB „Panevėžio gatvės“ 2017 m. liepos 5 d. sudarė Paviršinių nuotekų tvarkymo sutartį Nr. 26/17-105, kurios 1.6 punkte nustatytas pareiškėjui leidžiamas išleidžiamų paviršinių nuotekų užterštumas. Atskiros ribinės vertės riebalų kiekiams nuotekose nėra nurodytos, bet pagal 1.6.4 papunktį kitų pavojingų medžiagų koncentracija ir nuotekų fizikiniai parametrai negali viršyti Nuotekų tvarkymo reglamente nurodytų prioritetinių pavojingų medžiagų, pavojingų ir kitų kontroliuojamų medžiagų DLK į gamtinę aplinką, išskyrus išimtis, kai teisės aktuose nustatyti kitokie reikalavimai išleidžiamoms paviršinėms nuotekoms. Tačiau pažymėtina, kad ši 2017 m. liepos 5 d. sutartis nėra pareiškėjui išduoto TIPK leidimo sudedamoji dalis, byloje nėra duomenų, kad TIPK leidimas, remiantis šia sutartimi, būtų pakeistas, todėl nėra pagrindo vertinti šioje sutartyje aptartas nuostatas.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad šiuo atveju nėra pagrindo tvirtinti, kad yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto neteisėtumo. Pareiškėjas nenurodė įtikinamų motyvų, kad yra akivaizdūs ginčijamo akto neteisėtumo pagrindai, dėl kurių reikėtų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – stabdyti Privalomojo nurodymo galiojimą. Nesant šios sąlygos reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti, kiti argumentai dėl galbūt kilsiančios žalos (tame tarpe ir dėl pateiktų ekspertinio tyrimo išvadų) neturi reikšmės galutiniam procesiniam sprendimui dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjo argumentai, kuriais siekiama pagrįsti būtinumą stabdyti ginčijamo administracinio sprendimo vykdymą dėl to, kad pareiškėjui gali atsirasti žala, jeigu sprendimo vykdymas nebūtų stabdomas, nesudaro pagrindo tenkinti prašymą, nes šie argumentai nesiejami konkrečiu atveju su galimu sprendimo neteisėtumu. Jeigu nenustatoma prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto neteisėtumo, argumentai dėl galbūt sudėtingo (reikalaujančio didelių išlaidų) teisėto administracinio sprendimo įvykdymo nėra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo – teisme ginčijamo sprendimo laikino sustabdymo. Teisėtas administracinis sprendimas turės būti vykdomas ir įvykdytas, nors suinteresuotas asmuo ir patirs dėl to išlaidas. Vien faktas, kad asmuo, kurio atžvilgiu yra priimtas administracinis sprendimas dėl šio sprendimo vykdymo patirs išlaidas, nepaneigia teisėto administracinio sprendimo privalomumo. Taigi administracinis sprendimas paprastai (jeigu teisės aktai neįtvirtina skundo padavimo suspensyvinio efekto) turi būti vykdomas nedelsiant, jeigu jo vykdymas nėra sustabdomas. Jeigu nenustatoma prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto neteisėtumo, administracinis sprendimas turi būti vykdomas, taigi neturėtų būti laikinai stabdomas jo vykdymas.

Pažymėtina, kad pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose nurodytus argumentus, kad į šulinį Nr. 250 atiteka ne vien tik pareiškėjo paviršinės nuotekos, bet ir kitos įmonės – AB „Panevėžio energija“ – paviršinės nuotekos, tačiau atsakovas to nevertino ir netyrė, išdėstė tik apeliacinės instancijos teismui (remdamasis trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Panevėžio gatvės“ atsiliepime į atskirąjį skundą pateiktais paaiškinimais), pirmosios instancijos teismo šie argumentai nėra išnagrinėti ir įvertinti, todėl dėl šių aplinkybių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti pripažinta nepagrįsta ir neteisėta. Nepaisant to, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės savaime nepaneigia pareiškėjo pareigos ūkinės veiklos objektą eksploatuoti pagal išduotame TIPK leidime nustatytas sąlygas ir neviršijant aplinkos apsaugos normatyvų bei standartų, taip pat savaime nepaneigia patikrinimo metu nustatytų aplinkybių, kurių pagrindu pareiškėjui duotas Privalomasis nurodymas.

Byloje taip pat nėra duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti neabejotiną išvadą, kad dėl minėtos veiklos nėra ir negali būti padaryta žala aplinkai, dėl ko kyla abejonių, ar, sustabdžius Privalomojo nurodymo galiojimą ir vykdymą, nebūtų nepažeistas viešasis interesas. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo individualūs verslo interesai negali būti vertinami kaip svaresni už Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (53 str. 1 d., 3 d.) bei kituose teisės aktuose įtvirtintą valstybės siekį apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką, t. y. visos visuomenės (jos dalies) viešąjį interesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje AS-810-146/2016; 2017 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-570-525/2017).

Pareiškėjas, nurodydamas, kad, laikinai nesustabdžius Privalomojo nurodymo galiojimo, atsakovas ir toliau pareiškėjui surašinės privalomuosius nurodymus, skirs sankcijas ir skaičiuos žalą aplinkai dėl Privalomojo nurodymo, kuris ginčijamas teisme, nepagrindė, kaip tokie atsakovo veiksmai, pareiškėjui sukeltų neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas. Pažymėtina, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams teisės aktais suteikti įgaliojimai atlikti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, be kita ko, duoti privalomuosius nurodymus fiziniams ir juridiniams asmenims, surašyti protokolus (žr. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymą). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė negali būti naudojama, turint tikslą išvengti galbūt kilsiančių ginčų, įskaitant ir teisminius.

Atsižvelgusi į pareiškėjo išdėstytų argumentų visumą ir įvertinusi pareiškėjo pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjas nepateikė įtikinamų argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.

Kartu pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimo vertinimas nelemia būsimo teismo sprendimo dėl esmės turinio ir galutinai dėl reikalavimo pagrįstumo sprendžiama bylą nagrinėjant iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėjo teisingos išvados – pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkinti, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Panevėžio stiklas“ atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius