2017-12-13 Nr. AB-23391-3-61-3-04713-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3290-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04713-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. (S. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. (S. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI‑K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio mėn. iki 2016 m. kovo 23 d. buvo laikomas kamerose, kurių plotas apie 7,6 kv. m. Kamerose yra stalas, užimantis 0,5 kv. m grindų ploto, dviejų aukštų gultai, užimantys 1,3 kv. m grindų ploto, sanitarinis mazgas, užimantis 0,86 kv. m grindų ploto. Kamerose šalta, drėgna, neužtikrinamas natūralus apšvietimas, rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais. Asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis: asmuo, esant žemai temperatūrai, verčiamas nusirengti, daiktus dėti į nešvarias dėžes. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė emocinius ir psichologinius išgyvenimus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą (I t., b. l. 9–20) nurodė, kad su juo nesutinka, ir prašė priteisti iš pareiškėjo 10,86 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.

4. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti įstaiga neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos, ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d.

įsakymu patvirtintų Nr. V-176 Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skirsnyje nurodyta, kaip turi būti įrengiamos kameros. To paties skirsnio 14.6 punkte įtvirtinta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetes (suoliukai). Lukiškių TI-K visose kamerose įrengtos taburetes (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams, higienos priemonėms laikyti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai lentynos yra padarytos ilgesnės arba trumpesnės. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d.

įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.7 punktą kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio ir naktinio apšvietimo normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 24 punkte teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Lukiškių TI-K nėra specialiai įrengtų atskirų kamerų rūkantiems asmenims, kadangi tokių kamerų įrengimo nenumato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V‑362 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės ar kiti teisės aktai. Lukiškių TI-K dirbantys pareigūnai, priimdami ir paskirstydami į gyvenamąsias kameras, privalo užtikrinti nerūkančiųjų teises ir laikyti juos atskirai nuo rūkančiųjų.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybė reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos nurodytos žalos atsiradimui.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 6 d. sprendimu (II t., b. l. 31‑37) pareiškėjo skundą iš dalies tenkino, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 666 Eur neturtinės žalos atlyginimui, dėl kitos pareiškėjo reikalavimų dalies skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas bylos medžiaga nustatė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. kovo 22 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas 186 dienas, iš kurių 74 dienas pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą.

7. Teismo vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Teismas padarė tokią išvadą įvertinęs tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, o pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir jų mastas neleido jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių. Teismo nuomone, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

8. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose šalta, drėgna, neužtikrinamas natūralus apšvietimas, asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, nurodė, jog iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad kamerose temperatūra, drėgmė ir apšvietimas atitiko Lietuvos higienos normų reikalavimus, todėl atitinkami pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

9. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas savo argumento, jog kamerose rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais, nedetalizavo, nenurodė konkrečių su šiuo teiginiu susijusių aplinkybių, taip pat nenurodė, ar buvo pažeista būtent jo teisė būti laikomam atskirai nuo rūkančiųjų, vertino šį pareiškėjo argumentą kaip bendro pobūdžio nusiskundimą ir jį atmetė.

10. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 666 Eur.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 44) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

12. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi nacionaline teise, o ne Konvencijos nuostatomis bei EŽTT išaiškinimais. Pagal EŽTT praktiką, vienam asmeniui negali tekti mažiau kameros ploto kaip 3 kv. m (be baldų ir sanitarinio mazgo). Pareiškėjas yra sergantis, tai yra žinoma tiek Lukiškių TI-K administracijai, tiek teismui, todėl jo tyčinis laikymas su rūkančiais dar labiau pakenkė jo sveikatai.

13. Lukiškių TI-K atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 47–50) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

15. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) naujausioje savo praktikoje (žr., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT pažymėjo, kad kiti standartai, formuojami tokių tarptautinių institucijų, kaip Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT), arba nacionalinėje teisėje nustatyti standartai nėra lemiamas argumentas, vertinant pažeidimą Konvencijos 3 straipsnio prasme, kadangi būtina atsižvelgti į visas kiekvienos bylos aplinkybes, o tokios tarptautinės institucijos, kaip CPT, nagrinėjamoje srityje formuoja bendrus standartus, siekdamos pažeidimų prevencijos, be to, ir nacionaliniai standartai labai skiriasi ir yra skirti nustatyti tinkamo apgyvendinimo bendruosius reikalavimus toje konkrečioje penitenciarinių įstaigų sistemoje.

16. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V–124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

17. Teismas į bylą pateiktais dokumentais nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose 74 paras, pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą bei konstatavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. šios nutarties 6–7 p.). Tai reiškia, kad apeliaciniame skunde dėstoma argumentacija dėl EŽTT praktikos taikymo nekeičia esmės – pareiškėjas (apeliantas) kalintas 74 paras, nesilaikant reikalavimų dėl minimalaus kalinamo ploto, kas ir suponavo neturtinės žalos atlyginimą.

18. Pirmosios instancijos teismas nepripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką – buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.

19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tvirtinimu, tokio pažeidimo konstatavimas yra neatsiejamas nuo teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatymo – paties pareiškėjo nerūkymo aplinkybės. Tokia informacija laikoma asmenų, atvykusių pirmą kartą į įkalinimo įstaigą, apklausos anketa, skundai ar prašymai dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis laivės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-795-442/2017, 2015 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1277‑858/2015 ir kt.). Tačiau, kai byloje yra ir kitokių duomenų, turi būti atliekamas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patvirtintų, kad tikrai nebuvo galimybės išvadai apie teisės į saugią sveikatai gyvenamai aplinką pažeidimą.

20. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo aiškiai išreikštą valią nebūti kalinamam su rūkančiais asmenimis, o tai reiškia, jog nebuvo pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą dėl pareiškėjo nerūkymo, kartu ir dėl teisės į saugios sveikatai gyvenimo aplinkos pažeidimą – šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas.

21. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteista suma šiuo konkrečiu atveju laikytina pagal faktines bylos aplinkybes, teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už patirtą neturtinę žalą.

23. Dėl išdėstytų priežasčių apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kaip teisėtas bei pagrįstas, paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o S. S. (S. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius