2019-01-30 Nr. AB-2888-3-61-3-02740-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-39-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02740-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. O. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. O. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. O. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) 2016 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. ISS-1948-(7.5) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas).

2. Pareiškėja nurodė, kad ji kreipėsi į atsakovą su prašymu grąžinti jos tėvo M. M. 15 ha žemę (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone tuo pagrindu, kad valstybė valdo tėvo žemę be teisėto pagrindo, nes niekada nebuvo tos žemės savininkė. Atsakovas atmetė pareiškėjos prašymą grąžinti žemę. Pareiškėja teigė, atsakovas niekada jai nenurodė, kada ir kokiu teisėtu pagrindu žemė tapo valstybės nuosavybe. Pareiškėjos teigimu, melas yra tai, kad M. M. žemė tapo valstybės nuosavybe todėl, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė) priskyrė M. M. žemę naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai (toliau – ir LVA), Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266, pasak pareiškėjos, ta žemė nepriskirta naudoti LVA. Pareiškėja nesutiko, kad LVA priskirtoje žemėje, viso 815 ha, yra M. M. nuosavybės teise valdyta žemė. Pareiškėjos manymu, valstybės pareigūnai neturėjo teisės paskirti M. M. žemės naudotis LVA, nes M. M. žemė nebuvo valstybinė, kadangi dar nebuvo išnagrinėtas 1991 m. spalio 28 d. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėja manė, kad atsakovas privalo nurodyti, kas ir kokiu teisėtu pagrindu visą dešimtmetį, kol žemė pateko LVA žinion, naudojosi M. M. žeme ir kodėl žemė nebuvo grąžinta patenkinant pareiškėjos brolio J. V. M. 1991 m. paduotą prašymą. Pareiškėja teigė, kad atsakovas iškraipo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis teismas) 2008 m. gegužės 20 d. nutarimą, kuriuo konstatuota, kad teisės aktai, kuriais žemė perduota LVA, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), nes Konstitucinis Teismas nurodytame nutarime visai nesvarstė klausimo, ar konkretūs žemės sklypai, tame tarpe, ir M. M. 15 ha žemės sklypas, teisėtai priskirti LVA.

3. Pareiškėja pažymėjo, kad valstybinės žemės nuosavybės teisės nebuvo įregistruotos VĮ Registrų centre, atsakovas pateikė tik 1997 m. sausio 18 d. VĮ Registrų centro išrašą, iš kurio matyti, kad žemės plotas, į kurį įtraukta ir M. M. žemė, neteisėtai įregistruotas kaip Lietuvos Respublikos nuosavybė, taigi M. M. žemė tapo valstybės nuosavybė ne nuo 2001 m. kovo 8 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 266 priėmimo.

4. Pareiškėjos teigimu, atsakovas nepaneigė, kad M. M. žemė neteisėtai buvo paversta valstybės nuosavybe, nes atsakovo atstovas nenurodė, kodėl per įstatyme nustatytą terminą neišnagrinėjo 1991 m. prašymo atstatyti nuosavybės teises, nors tuo metu buvo nustatytas 3 mėnesių terminas tokiems prašymams išnagrinėti. Pareiškėja nesutiko su atsakovo teiginiais, kad nuosavybės teisės į M. M. žemę yra atkurtos, nes 1991 m. galiojęs įstatymas numatė nuosavybės teisių atstatymą tik natūra arba ekvivalentine natūra. Pareiškėja nurodė, kad Kauno apskrities viršininko administracija 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965 pareiškėjos broliui atkūrė nuosavybės teises į jam tenkančią M. M. 14,97 ha ploto žemę ir 0,03 ha ploto mišką (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone, tačiau sprendimas neįvykdytas ir žemė broliui negrąžinta. Pareiškėja teigė, kad ir ji turi reikalavimo teisę į žemę, kadangi prašymą atkurti nuosavybės teises padavė jos brolis, įstatymas nereikalavo, kad kiekvienas pretendentas paduotų atskirą prašymą, o brolis buvo prašyme nurodęs ir kitus pretendentus. Pareiškėja nesutiko su jokiais NŽT argumentais, teigė, kad tai melas, ir reikalavo, kad teismas tai pripažintų.

5. Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. NŽT paaiškino, kad prašymą atkurti nuosavybės teisę į M. M. (tėvo) iki visuotinio žemės nacionalizavimo valdytą žemę agrarinės reformos tarnybai 1991 m. pateikė V. M., pareiškėjos brolis, kuris nurodė, kad pageidauja ūkininkauti nuo 1996 m. Savo išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo V. M. iki 2003 m. balandžio 1 d. nepakeitė. Atsakovas nurodė, kad Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540, 1992 m. vasario 27 d. nutarimu Nr. 134, 1992 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 584, 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 Lietuvos veterinarijos akademijai paskirtas 815 ha žemės plotas, į kurį pateko ir buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos valdytas žemės plotas (15 ha). NŽT teigė, kad Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965 pareiškėjos broliui J. V. M. paskirta piniginė kompensacija už visą M. M. valdytą žemę, tokiu būdu nuosavybės teisės atkurtos pinigais, kurie nebuvo išmokėti, nes asmuo nepateikė reikiamų duomenų apie banko sąskaitą. Nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-2325-142/09 pagal pareiškėjo J. V. M. skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės konstatavo, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos, nenuginčyti sprendimai nei dėl nuosavybės teisių atkūrimo pinigais, nei dėl žemės priskyrimo LVA perduotai žemei.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Įvertinęs skundžiamo sprendimo ir pareiškėjos 2016 m. gegužės 20 d. prašymo, į kurį buvo atsakyta skundžiamu sprendimu, turinį, teismas darė išvadą, kad NŽT tinkamai išnagrinėjo šį pareiškėjos prašymą ir tinkamai paaiškino pareiškėjai, kad esant nenuginčytam Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimui, kuriuo nuosavybės teisės į pareiškėjos nurodytą žemę, priklausiusią jos tėvui M. M., yra pilnai atkurtos, nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra pasibaigęs. Pareiškėja nepasinaudojo teise ginčyti Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimą. Teismas nurodė, kad pareiškėjos keliami klausimai, ar tikrai M. M. žemės sklypas pateko į Vyriausybės nutarimu LVA priskirtos žemės plotą, ar nuosavybės teisės turėjo būti atkuriamos visiems pretendentams, kuriuos pareiškėjos brolis buvo nurodęs savo prašyme, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės.

9. Teismas nurodė, jog pareiškėja nepagrįstai teigia, kad nuosavybės teisės pagal prašymus, paduotus 1991 m., turėjo būti atkurta tik natūra, ir kad žemė, kuri buvo nacionalizuota 1940 m., po nepriklausomybės atkūrimo vėl tapo buvusių savininkų nuosavybė.

10. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nuosavybės teisės buvo atkurtos, sprendimas nenuginčytas, todėl pareiškėjos prašymas NŽT išnagrinėtas tinkamai, pateiktas išsamus, pagrįstas ir teisėtas atsakymas, kuris negali būti pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kokiais nors kitais argumentais. Kita vertus, net ir nuginčijus tokį atsakymą į pareiškėjos prašymą, jokie nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai klausimai negalės būti sprendžiami esant nenuginčytam 2006 m. sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pinigais asmeniui, kuris buvo padavęs prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

III. 11. Pareiškėja A. O. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą.

12. Pareiškėja taip pat nurodo, kad skundžiamame teismo sprendime nurodytas melas, ir prašo apie tai pranešti prokurorui.

13. Apeliacinis skundas, per pareiškėjos pirmosios instancijos teismui nurodytų aplinkybių, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, ne viešame teismo posėdyje, pažeidžiant Konstitucijos 117 straipsnį ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 8 straipsnį. Rašytinis procesas nėra viešas. Be to, nėra teismo posėdžio garso įrašo.

13.2. Byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, nes teisėja Halina Zaikauskaitė privalėjo nusišalinti nuo šios bylos nagrinėjimo, nes ji suinteresuota bylos baigtimi. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punktus.

13.3. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 1 straipsnį, kadangi tvirtina, jog pareiškėjos broliui negrąžinus žemės, jam yra atkurtos nuosavybės teisės. Atsakovas ir teismas meluoja, kad į M. M. žemę yra atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjos broliui. Įstatymas numato, kad nuosavybės teisės atstatomos (atkuriamos) tik grąžinant išlikusį turtą natūra (arba jam ekvivalentine natūra, kai turto neįmanoma grąžinti).

13.4. Pažeisdamas Atstatymo įstatymo 12 straipsnį, teismas nurodė, kad buvo įstatymo numatytas pagrindas M. M. žemę išpirkti. Žemę valstybei išpirkti nebuvo pagrindo. Privalo būti išaiškinta, kodėl valstybės pareigūnai nevykdė 1991 m. patvirtinto Atstatymo įstatymo ir net 15 metų nesvarstė prašymo grąžinti M. M. žemę, ir kodėl šie valstybės pareigūnų veiksmai pripažįstami teisėtais.

13.5. Teismas pažeidė Vyriausybės 1995 m. spalio 24 d. nutarimo Nr.1379 10 straipsnį, nes 1991 m. spalio 28 d. buvo paduotas prašymas dėl M. M. žemės grąžinimo. M. M. žemė atkūrus Lietuvos nepriklausomybę netapo valstybės nuosavybe, o buvo tik faktiškai valstybės valdomas turtas, kuris turėjo būti per 3 mėnesius sugrąžintas. Kol prašymas atkurti nuosavybės teises nebuvo apsvarstytas, tol M. M. žemė negalėjo tapti valstybės nuosavybe ir kaip valstybės nuosavybė negalėjo būti perduota naudotis LVA. Valstybės pareigūnai galėjo žemę LVA paskirti tik po to, kai atstatytos nuosavybės teisės ir sugrąžintas žemės sklypas įregistruotas viešajame registre.

13.6. Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 M. M. žemė nebuvo perduota LVA, nebuvo nurodyta, kokia konkrečiai žemė turi įeiti į LVA naudotis skiriamą plotą. M. M. žemė Kauno apskrities viršininko 2003 m. gegužės 16 d. įsakymu buvo neteisėtai įtraukta į valstybinės žemės planą ir Registrų centre įregistruota kaip valstybės nuosavybė. Valstybės pareigūnai žinodami, kad M. M. žemė nėra valstybine, neteisėtai ją įtraukė į LVA naudotis skiriamos valstybinės žemės ploto planą, taip neteisėtai žemė buvo paversta valstybine žeme.

13.7. Teismas pažeidė teisingumo ir protingumo kriterijus, tvirtindamas, kad negrąžinta ir neišpirkta M. M. žemė yra teisėta valstybės nuosavybė, kad į pinigus gali būti atkuriamos nuosavybės teisės ir nuosavybės teisių į pinigus atkūrimas prilygsta nuosavybės teisių į žemę atkūrimui, taip pat tvirtindamas, kad 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendime parašyti žodžiai, kad patenkinant prašymą atkurtos nuosavybės teisės į J. V. M. tenkančią žemę, prilygsta realiam nuosavybės teisių į nurodytą žemę atkūrimui, taip pat tvirtindamas, kad 2006 m. spalio 26 d. administraciniu sprendimu valstybės pareigūnai atkūrė nuosavybės teises į M. M. žemę, nors jau 1997 m. sausio 18 d. žemės plotas, į kurį įtraukta M. M. 15 ha žemė, VĮ Registrų centre buvo įregistruotas kaip Lietuvos Respublikos nuosavybė. Pareiškėja nurodo, kad jos broliui neatkurtos nuosavybės teisės į tėvo žemę. Teigia, kad ginčo žemė negalėjo ir nebuvo valstybės išpirkta, o žemės neišpirkus, ji negalėjo tapti valstybine ir negalėjo būti perduota LVA.

13.8. Teismui tvirtinant, kad į M. M. žemę pareiškėjo broliui pilnai atkurtos nuosavybės teisės, įrodoma, kad valstybė M. M. žemę valdo neteisėtai, nes tuo pačiu metu į tą pačią M. M. žemę nuosavybės teisių negali turėti ir J. V. M., ir valstybė. Valstybė neįgijo nuosavybės teisių į M. M. žemę ir valdo žemę neteisėtai. Ginčo dalykas yra klausimas, ar valstybė įgijo nuosavybės teises į M. M. žemę, nes pareiškėja ginčija, kad valstybė yra teisėta M. M. žemės savininkė. Ši byla yra ne dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o dėl to, kad, pareiškėjos teigimu, valstybė neįgijo nuosavybės teisių į M. M. žemę ir valdo ją neteisėtai, ir kad pareiškėja turi reikalavimo teisę išreikalauti jos tėvo žemę iš svetimo neteisėto valdymo. Teismas nepasisakė dėl bylos esmės, nevertino pareiškėjos pateiktų įrodymų apie skundžiamo sprendimo neteisingumą.

13.9. Teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje nėra ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1–4 punktuose nurodytos informacijos.

13.10. Teismas neteisėtai remiasi Atkūrimo įstatymu, turi būti vadovaujamasi 1991 m. priimtu Atstatymo įstatymu, nes juo remiantis buvo paduotas 1991 m. spalio 28 d. prašymas grąžinti M. M. žemę. Teismas nepagrįstai tvirtina, kad 1991 m. priimtas Atstatymo įstatymas numatė įvairius nuosavybės teisių atkūrimo būdus.

14. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Atsiliepimas į apeliacinį skundą, be atsakovo atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Apeliantė Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2017 m. sausio 10 d. buvo pateikusi pareiškimą dėl bylos nagrinėjimo jai nedalyvaujant. Atsižvelgiant į tai, kad NŽT nepareiškė prieštaravimo dėl tokio bylos nagrinėjimo, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, pagrįstai išnagrinėjo bylą rašytinio proceso tvarka. Byloje jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjos skundas Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjamas uždarame teismo posėdyje, nėra, o apeliantės nurodyta aplinkybė dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka savaime nereiškia, kad byla buvo nagrinėjama ne viešame teismo posėdyje.

15.2. Apeliantė nepateikė jokių argumentų bei įrodymų, pagrindžiančių, kad byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, nes bylą nagrinėjanti teisėja privalėjo nusišalinti, todėl toks apeliacinio skundo argumentas yra visiškai nepagrįstas.

15.3. Byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Skundžiamame sprendime, taip pat ir atsiliepime į pareiškėjos skundą NŽT pateikė išsamius paaiškinimus į visus pareiškėjos keliamus klausimus, ką patvirtino ir Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjos reikalavimas panaikinti NŽT 2016 m. birželio 17 d. sprendimą, kuriuo atsakyta į pareiškėjos 2016 m. gegužės 20 d. prašymą, teisėtumas ir pagrįstumas.

17. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą patikrina neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų, kadangi nėra aplinkybių, nustatytų ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių turėtų būti nepaisoma apeliacinio skundo ribų.

18. Pirmiausia pažymėtina, kad ABTĮ 77 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. ABTĮ 78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai į posėdį neatvyksta nei proceso šalys, nei jų atstovai, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems pranešta įstatymų nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas gali nuspręsti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo šalims buvo tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą (b. l. 73), pareiškėja teismui pateikė pareiškimą dėl bylos nagrinėjimo jai nedalyvaujant (b. l. 74), į teismo posėdį neatvyko abi ginčo šalys ar jų atstovai (b. l. 83). Taigi, nagrinėjamu atveju remiantis ABTĮ 78 straipsnio 5 dalimi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad, pirmosios instancijos teismui bylą išnagrinėjus rašytinio proceso tvarka, pareiškėjos procesinės teisės nebuvo pažeistos.

19. Apeliantė taip pat teigia, kad byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, nes teisėja Halina Zaikauskaitė privalėjo nusišalinti nuo šios bylos nagrinėjimo, kadangi ji suinteresuota bylos baigtimi, tačiau nenurodo konkrečių argumentų, kuo grindžia šį savo argumentą. Apeliaciniame skunde dėstydama kitus argumentus, pareiškėja pamini, jog minėta teisėja nagrinėjo bylą pagal pareiškėjos brolio skundą administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009.

20. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ABTĮ neįtvirtintas draudimas teisėjams nagrinėti kitas administracines bylas, kuriose proceso šalys, inter alia (be kita ko) tam tikros faktinės aplinkybes, gali sutapti. Tokia išvada iš esmės sutampa ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika: pasak EŽTT, be pagrįstų įrodymų abejonių teisėjo nešališkumu nesukeltų teisėjo dalyvavimas kitose bylose su ta pačia šalimi (žr. Schmid prieš Austriją, Nr. 11831/85, D.R. Nr. 54), pats faktas, kad tas pats teisėjas nagrinėjo kelias bylas, kylančias iš tų pačių faktinių aplinkybių, nėra pakankamas spręsti apie teisėjo šališkumą (žr. Delage ir Magistrello prieš Prancūziją, Nr. 40028/98, ECHR 2002-III; Diennet prieš Prancūziją, Nr. 18160/91, A-325-A; OOO „Vesti“ ir Ukhov prieš Rusiją, Nr. 21724/03). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pareiškėjos teiginiais dėl teisėjos šališkumo ir neteisėtos sudėties teismo.

21. Pažymėtina, kad šioje byloje skundžiamas NŽT 2016 m. birželio 17 d. sprendimas. Šioje byloje nėra ginčijamas sprendimas dėl nuosavybės teisių į pareiškėjos tėvo M. M. žemę atkūrimo ar sprendimas dėl žemės perdavimo Lietuvos veterinarijos akademijai. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliantės argumentų, susijusių su žemės perdavimo Lietuvos veterinarijos akademijai bei su sprendimo atkurti nuosavybės teises į jos tėvo M. žemę teisėtumu ir pagristumu, kadangi šių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas nepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas. Atmestini pareiškėjos argumentai, kad nagrinėjamu atveju bylos nagrinėjimo dalykas yra klausimas, ar valstybė įgijo nuosavybės teises į M. M. žemę, nes pareiškėja ginčija, kad valstybė yra teisėta M. M. žemės savininkė, ir kad ši byla yra dėl to, kad, pareiškėjos teigimu, valstybė neįgijo nuosavybės teisių į M. M. žemę ir valdo ją neteisėtai, ir kad pareiškėja turi reikalavimo teisę išreikalauti jos tėvo žemę iš svetimo neteisėto valdymo. Kaip matyti iš priimto nagrinėti pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimo, buvo prašoma panaikinti NŽT 2016 m. birželio 17 d. sprendimą ir būtent šis pareiškėjos suformuluotas reikalavimas apibrėžia šio ginčo nagrinėjimo ribas.

22. Teisėjų kolegija šioje byloje nepasisako dėl apeliantės argumentų, susijusių su žemės perdavimo Lietuvos veterinarijos akademijai bei su sprendimo atkurti nuosavybės teises į jos tėvo M. žemę teisėtumu ir pagristumu taip pat ir dėl to, kad dėl šių klausimų jau buvo pasisakyta ankstesniuose įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gegužės 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-440-261/2016 paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimą (administracinės bylos numeris, suteiktas pirmosios instancijos teisme – Nr. I-5811-463/2015), kuriuo buvo atmestas pareiškėjos reikalavimas įpareigoti NŽT priimti administracinį sprendimą lygiomis dalimis grąžinti pareiškėjai ir jos broliui nuosavybės teisėmis jų tėvo M. M. 15 ha žemę, ir paliktas galioti NŽT 2014 m. gruodžio 9 d. raštą Nr. 1SS-(7.5.)-3097 kuriame nurodyta, kad nėra teisinio pagrindo atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į dalį buvusio savininko M. M. valdytos žemės. Be to, įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu įvertinus nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjos broliui eigą, konstatuota, kad joks teisės aktas nebuvo pažeistas, nes nei vienas tų aktų, kurie apsprendė nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjui kompensuojant pinigais, nebuvo panaikintas ar nuginčytas, kaip neteisėtas, įstatymuose numatytais terminais; pareiškėjas taip pat nenuginčijo Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimų (įsakymų), kuriais pripažinta, kad pareiškėjo tėvui priklausiusi nuosavybės teise žemė patenka į LVA skirtą žemės sklypą.

23. Skundžiamu NŽT 2016 m. birželio 17 d. sprendimu buvo atsakyta į pareiškėjos 2016 m. gegužės 20 d. prašymą, kuriuo pareiškėja prašė NŽT grąžinti jos tėvo M. M. žemę. Pareiškėja savo 2016 m. gegužės 20 d. prašymą, skundą ir apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad, jos įsitikinimu, valstybė neteisėtai perleido jos tėvo valdytą žemę Lietuvos veterinarijos akademijai, jos broliui faktiškai atkurtos nuosavybės teisės į tėvo žemę, valstybė neteisėtai valdo pareiškėjos tėvo žemę.

24. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

25. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, o tik papildo.

26. Įvertinus skundžiamo NŽT 2016 m. birželio 17 d. sprendimo Nr. ISS-1948-(7.5) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ turinį matyti, kad Tarnyba jame aiškiai, išsamiai ir motyvuotai atsakė į pareiškėjos 2016 m. gegužės 20 d. prašymą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pareiškėjos nurodytais argumentais naikinti skundžiamą sprendimą kaip neteisėtą ir (arba) nepagrįstą.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir ginčo teisiniams santykiams taikytiną teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad esant nenuginčytiems sprendimams dėl žemės priskyrimo naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai ir dėl nuosavybės teisių į pareiškėjos nurodytą žemę, priklausiusią jos tėvui M. M., atkūrimo, nėra pagrindo konstatuoti, kad valstybė neteisėtai perleido jos tėvo valdytą žemę Lietuvos veterinarijos akademijai ir kad valstybė neteisėtai valdo pareiškėjos tėvo žemę. NŽT šioje byloje skundžiamu sprendimu pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo grąžinti jos tėvo M. M. žemę.

28. Dėl apeliantės argumentų, jog teismo sprendimo motyvuojamoji dalis neatitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1–4 punktų reikalavimų, kad teismo sprendime nėra tam tikrų motyvų, pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, jog teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v Netherlands (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v Finland (pareiškimo Nr. 20772/92), 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz v Spain (pareiškimo Nr. 30544/96). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).

29. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo išsamiai atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas byloje nustatytas aplinkybes vertino ne taip, kaip tai palankiau pareiškėjai, savaime nereiškia, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismas buvo neobjektyvus ar nemotyvavo savo sprendimo.

30. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo pranešti prokurorui apie tai, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas melas. ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo teisėjų veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, todėl neturi jokio pagrindo kreiptis į prokurorą. Pareiškėja savo procesiniuose dokumentuose jokių konkrečių aplinkybių, kurios leistų daryti priešingą išvadą, nenurodo. Vien aplinkybė, kad pareiškėja nesutinka su teismo padarytomis išvadomis ir faktines aplinkybes bei teisės normas aiškina kitaip nei teismas, nesudaro pagrindo teigti, kad teisėjų veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių.

31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. O. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė