2025-12-17 Nr. AB-22987-3-62-3-01273-2025-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2819-520/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01273-2025-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.2.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Rusijos Federacijos piliečių A. S. ir D. A. (D. A.), atstovaujamo atstovės pagal įstatymą A. S., apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Rusijos Federacijos piliečių A. S. ir D. A. (D. A.), atstovaujamo atstovės pagal įstatymą A. S., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – M. S., A. S., atstovaujamas atstovų pagal įstatymą A. S. ir M. S.) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjai Rusijos Federacijos piliečiai A. S. ir D. A., atstovaujamas atstovės pagal įstatymą A. S., (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Departamentas) 2025 m. rugpjūčio 8 d. sprendimus Nr. 25S178086 (toliau – Sprendimas 1) ir Nr. 25S177865 (toliau – ir Sprendimas 2) (toliau kartu – ir Sprendimai) bei įpareigoti atsakovą palikti galioti pareiškėjų leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimai laikinai gyventi).

2. Pareiškėjai skunde nurodė:

2.1. Atsakovas Sprendimu 1 panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760442274, galiojantį iki 2029 m. balandžio 17 d., o Sprendimu 2 – pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760423004, galiojantį iki 2029 m. vasario 13 d., nes nustatė, kad pareiškėjai per pastaruosius 3 mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusiją, nesant Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo (toliau – ir Ribojamųjų priemonių įstatymas) 3 straipsnio 9 dalyje nurodytų išimčių.

2.2. Pareiškėjos sutuoktinis M. S. yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėja ir jos sutuoktinis gyvena Lietuvoje ir augina bendrą vaiką – A. S., taip pat su jais gyvena pareiškėjos sūnus iš pirmosios santuokos – pareiškėjas, kuris mokosi Lietuvoje. Lietuvoje gyvena M. S. vaikai iš pirmosios santuokos ir jo tėvai, su kuriais pareiškėjų šeima palaiko artimus ryšius.

2.3. Pareiškėja buvo išvykusi į Rusiją, siekdama gauti leidimą jos sūnui T. A. (T. A.) išvykti iš Rusijos, kurį turėjo suteikti jo tėvas ir patvirtinti notaras. Pareiškėja taip pat turėjo dalyvauti Lietuvos Respublikos ambasadoje, kai minėtam jos sūnui buvo išduodama viza atvykti į Lietuvą. Be to, pareiškėja turėjo tvarkyti su jaunesniojo sūnaus (pareiškėjo) ir vyresniojo sūnaus (T.) mokslu susijusius klausimus. Šios aplinkybės buvo neišvengiamos, išvykimai skirti tik teisėtiems vaikų interesams užtikrinti.

2.4. Sprendimai yra neproporcingi, priimti neatlikus individualaus vertinimo, juose neatsižvelgta į nepilnamečių vaikų interesus, teisę į šeimos susijungimą. Sprendimai yra nesuderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 7 ir 24 straipsnių, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (toliau – ir Vaiko teisių konvencija) 3 straipsnio ir 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (toliau – ir Direktyva 2003/86/EB) nuostatomis bei teismų praktika.

2.5. Pareiškėja integravosi į Lietuvos visuomenę, vykdo individualią veiklą, moka mokesčius ir prisideda prie valstybės ekonomikos. Sprendimas 1 pažeidžia jos teisę dirbti ir judėti Europos Sąjungos viduje. Nėra konstatuota pareiškėjos keliama grėsmė nacionaliniam saugumui.

2.6. Atsakovas netinkamai taikė tiek procedūrinius reikalavimus (pvz., dėl įspėjimų, terminų, individualaus vertinimo), tiek materialiosios teisės normas, ypač susijusias su draudimu vykti į Rusiją ir Baltarusiją bei išimčių taikymu.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė:

4.1. Įsigaliojus Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatoms (nuo 2025 m. gegužės 3 d.), pareiškėjai 2 kartus buvo išvykę į Rusiją. Departamentas, atsižvelgdamas į šias ir kitas su pareiškėjais susijusias individualias aplinkybes, pagrįstai priėmė Sprendimus, kuriais panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

4.2. Iš pareiškėjų paaiškinimų ir skundo teiginių akivaizdu, jog pareiškėjų vykimo į Rusiją priežastys nebuvo objektyvios, jos aiškiai nulemtos pačių pareiškėjų pasirinkimo ir valios. Pareiškėjai nepaaiškino, kodėl jų nurodomų veiksmų (pvz., kreipimasis į notarą, vykimas į ambasadą dėl vizos išdavimo nepilnamečiam vaikui) negalėjo atlikti T. A. tėvas, būdamas Rusijoje. Be to, liko nepaaiškintos vykimo priežastys, susijusios su vaikų paruošimu mokslams (be kita ko, mokslams Lietuvoje).

4.3. Vien tai, kad, kaip nurodė pareiškėjai, Lietuvoje gyvena jų šeimos nariai, neatleidžia pareiškėjų nuo imperatyvių įstatymo normų taikymo ir nėra pagrindas išvengti leidimų laikinai gyventi panaikinimo. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, o teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė. Sprendimuose nėra sprendžiami klausimai dėl pareiškėjų grąžinimo ar išsiuntimo iš Lietuvos, todėl skundo argumentai dėl šeimos išskyrimo atmestini.

4.4. Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. spalio 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjų A. S. ir D. A., atstovaujamo atstovės pagal įstatymą A. S., skundą.

6. Teismas nustatė:

6.1. Departamentas 2025 m. balandžio 9 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Užsieniečių teisinės padėties įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu (Lietuvos Respublikoje gyvena asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis). Šiuo pagrindu pareiškėjai 2025 m. balandžio 17 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760442274, galiojantis iki 2029 m. balandžio 17 d.

6.2. Departamentas 2025 m. vasario 11 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio asmens vieno iš tėvų, globojančio nepilnametį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis). Šiuo pagrindu pareiškėjui 2025 m. vasario 13 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760423004, galiojantis iki 2029 m. vasario 13 d.

6.3. Pareiškėjai po 2025 m. gegužės 3 d. 2 kartus vyko į Rusiją – 2025 m. birželio 9 d. ir 2025 m. liepos 29 d. (vyko per Medininkų pasienio kontrolės punktą).

6.4. Departamentas, siekdamas išsiaiškinti šių kelionių priežastis, 2025 m. rugpjūčio 4 d. kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti paaiškinimus ir (ar) dokumentus.

6.5. Pareiškėja 2025 m. rugpjūčio 5 d. paaiškinimuose nurodė, jog ji vyko į Rusiją šeimos susijungimo tikslu, t. y. susitikti su nepilnamečiu sūnumi T. A., taip pat pateikti dėl jo dokumentus Šengeno vizai gauti; pareiškėjas vyko į Rusiją šeimos susijungimo tikslu, t. y. susitikti su tėvu ir broliu, taip pat pateikti dėl jo (brolio) dokumentus Šengeno vizai gauti. Pareiškėja teigė, kad dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių T. A. negali gyventi kartu Lietuvoje, nes jo tėvas atsisako duoti sutikimą vaikui persikelti į Lietuvą ir nuolat gyventi su motina. Pareiškėja tikėjosi, kad pareiškėjams yra taikomos išimtys pagal įstatymą dėl šeimos.

6.6. Departamentas 2025 m. rugpjūčio 8 d. priėmė Sprendimus, kuriais panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi.

7. Teismas apžvelgė ginčui aktualias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK), Užsieniečių teisinės padėties įstatymo ir Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatas. Teismas pažymėjo, kad Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje yra įtvirtintos 2 išimtys, kuomet nuostata dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo netaikoma, tačiau pareiškėjos nurodytos aplinkybės, nors ir gali būti suprantamos žmogiškuoju požiūriu, neatitinka nė vienos iš nurodytų išimčių, taip pat jos nėra pagrįstos pakankamais įrodymais.

8. Teismas nurodė, kad siekis pasimatyti su artimuoju bei pateikti dokumentus vizai gauti nelaikytinas neprognozuojama ir neišvengiama situacija. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų neatidėliotiną būtinybę skubiai, t. y. pažeidžiant Ribojamųjų priemonių įstatyme nurodytus intervalus, vykti į Rusiją. Teismas akcentavo, kad pareiškėja, persikeldama gyventi į Lietuvą, turėjo visas galimybes iš anksto įvertinti ir neabejotinai įvertino esamą situaciją, t. y. žinojo, kad negalės nuolat būti šalia savo sūnaus T. A., kuris kilmės valstybėje gyvena su biologiniu tėvu. Pareiškėja nepateikė įrodymų, jog Rusijoje gyvenantis jos nepilnametis sūnus buvo likęs be suaugusiojo priežiūros, kai ji persikėlė nuolat gyventi į Lietuvą, taip pat kad į Lietuvos Respublikos ambasadą Maskvoje ji buvo neatidėliotinai iškviesta, kad dėl vizos išdavimo negalėjo kreiptis kitu iš anksto numatytu laiku ar pan.

9. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės nelaikytinos objektyviai neišvengiamomis ir nepriklausančiomis nuo jos valios bei kad dėl jų pareiškėja buvo priversta neišvengiamai vykti į Rusiją. Pareiškėjos sprendimas vykti į Rusiją buvo subjektyvus, grindžiamas moralinėmis, šeiminėmis vertybėmis. Be to, pareiškėja neneigė, kad ginčui aktualios Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatos jai buvo žinomos.

10. Teismas pažymėjo, kad atsakovas ėmėsi aktyvių veiksmų nagrinėdamas pareiškėjų situaciją, t. y. oficialiai kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti paaiškinimus bei dokumentus, kurie galėtų pagrįsti nurodytą pareiškėjų kelionių tikslą. Pareiškėja prie 2025 m. rugpjūčio 5 d. paaiškinimų pridėjo T. A. išduoto Rusijos Federacijos paso lapo kopiją, kuriame įklijuota Šengeno viza, pareiškėjos santuokos liudijimo kopiją ir A. S. Lietuvos Respublikos piliečio paso kopiją. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad pareiškėjai buvo sudaryta galimybė išsamiai paaiškinti savo ir savo nepilnamečio sūnaus (pareiškėjo) situaciją bei pateikti įrodymus, kurie, jos manymu, pagrįstų išimtinių aplinkybių egzistavimą, tačiau pareiškėja, nepaisant jai suteiktos galimybės, nepateikė pakankamų ir objektyvių duomenų, pagrindžiančių pareiškėjų kelionių neišvengiamumą bei jų atitiktį įstatyme numatytoms išimtims. Teismas pabrėžė, kad, pagal teismų praktiką, vien bendro pobūdžio pareiškėjos teiginiai, nepatvirtinti oficialiais dokumentais, negali būti laikomi pakankamu pagrindu taikyti įstatyme numatytas išimtis.

11. Teismas akcentavo, kad Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje numatytos išimtys yra skirtos, be kita ko, tik išskirtiniams, nuo asmens valios nepriklausantiems atvejams, kurie negali būti prognozuojami ir kuriems susidarius kelionė yra vienintelis galimas sprendimas. Teismo vertinimu, šiuo atveju pareiškėjų kelionės buvo nulemtos pareiškėjos asmeninio pasirinkimo ir šeimyninių aplinkybių, tačiau nepateikti jokie įrodymai, kad šios aplinkybės yra objektyviai neišvengiamos priežastys vykti į Rusiją. Atsižvelgiant į tai, atsakovas, nustatęs objektyvius duomenis apie daugiau nei vieną pareiškėjų išvykimą į Rusiją per nustatytą 3 mėnesių laikotarpį ir negavęs jokių objektyvių įrodymų pareiškėjos paaiškinimams pagrįsti, neturėjo teisės spręsti, ar šiuo atveju leidimai laikinai gyventi galėtų būti palikti galioti.

12. Teismas pažymėjo, kad Sprendimai buvo priimti vadovaujantis Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatomis, kurios yra skirtos užtikrinti nacionalinį saugumą. Individualūs pareiškėjos argumentai dėl jos šeimos narių gyvenimo Lietuvoje, socialinių ryšių ar asmeninių nepatogumų, atsiradusių dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, negali turėti lemiamos reikšmės vertinant ginčijamų administracinių aktų teisėtumą. Teismas pripažino, kad pareiškėjos šeimos gyvenimo aplinkybės gali būti reikšmingos proporcingumo principo kontekste, tačiau šiuo atveju atsižvelgtina į tai, jog įstatymų leidėjas imperatyviai nustatė, kad esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms leidimas laikinai gyventi privalo būti panaikintas. Dėl šių aplinkybių atsakovas neturėjo diskrecijos teisės spręsti kitaip, o teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog Sprendimai buvo priimti pažeidžiant proporcingumo ar teisėtų lūkesčių principus.

13. Teismas nurodė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimus, išsamiai įvertino pareiškėjų ryšius su Lietuvos Respublika, apimančius tiek socialinius, tiek ekonominius, tiek šeiminius aspektus. Buvo nustatyta, kad pareiškėjai per pastaruosius 5 metus Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje 2023 m. vasario 20 d. buvo išdavusi Šengeno vizą, kuri galiojo nuo 2023 m. vasario 27 d. iki 2023 m. rugpjūčio 25 d., buvimo dienų skaičius – 90 dienų, 2023 m. birželio 5 d. buvo išduotas pirmas leidimas laikinai gyventi, kuris 2025 m. balandžio 17 d. buvo pakeistas. Pareiškėja nuo 2023 m. liepos 12 d. iki 2023 m. rugpjūčio 1 d. ir nuo 2024 m. birželio 6 d. iki 2025 m. rugpjūčio 2 d. vykdė individualią veiklą. Pareiškėja nuo 2023 m. liepos 7 d. deklaruoja gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja turi šeiminių ryšių Lietuvoje: čia gyvena jos sutuoktinis – Lietuvos Respublikos pilietis M. S., bei nepilnamečiai vaikai – Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietis A. S. bei Rusijos Federacijos pilietis D. A., turintis leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuva buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje anksčiau jam šeimos ar draugų lankymo tikslu buvo išdavusi Šengeno vizą, galiojusią nuo 2024 m. birželio 4 d. iki 2025 m. birželio 3 d., o nuo 2024 m. rugpjūčio 19 d. jis turėjo leidimus laikinai gyventi, kurie buvo išduoti Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Pareiškėjas nuo 2024 m. rugpjūčio 29 d. yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje. Pareiškėjas Lietuvoje gyvena kartu su motina – Rusijos Federacijos piliete A. S., kuriai yra išduotas leidimas laikinai gyventi.

14. Teismas pripažino, kad pareiškėjų ryšiai su Lietuva yra įvairiapusiai ir pakankamai tvirti, tačiau jie negali būti vertinami kaip prioritetiniai prieš nacionalinio saugumo užtikrinimo interesus. Individualios pareiškėjų aplinkybės, tokios kaip gyvenamoji vieta Lietuvoje, pareiškėjos ankstesnė darbo patirtis, taip pat pareiškėjų šeimos narių buvimas šalyje, negali būti laikomos pakankamomis priežastimis paneigti valstybės institucijų pareigą taikyti imperatyvias teisės normas. Teismas nurodė, kad minėtomis aplinkybėmis Sprendimai laikytini pagrįstais, proporcingais ir būtinais, kadangi jais siekiama užtikrinti nacionalinio saugumo, viešosios tvarkos bei užsienio politikos interesų apsaugą. Sprendimai yra grindžiami objektyviais atsakovo surinktais ir disponuojamais duomenimis, jie atitinka galiojančių teisės aktų nuostatas, juose pateiktos išvados yra išsamios, motyvuotos ir atitinkančios teisės principus bei nacionalinio saugumo prioritetus.

15. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Sprendimai savaime neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujų leidimų laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjai atitiks Užsieniečių teisinės padėties įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

16. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas tinkamai pritaikė Užsieniečių teisinės padėties įstatymo bei Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatas ir priėmė teisėtus Sprendimus. Sprendimai priimti pagal teisės aktais atsakovui suteiktą kompetenciją, išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjų situaciją, paremti galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįsti ir teisėti, atitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo panaikinti Sprendimus.

17. Teismas nurodė, kad, atmetus pagrindinius pareiškėjų skundo reikalavimus, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. 18. Pareiškėjai Rusijos Federacijos piliečiai A. S. ir D. A., atstovaujamas atstovės pagal įstatymą A. S., apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 20 d. sprendimą ir panaikinti Sprendimus, taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Ribojamųjų priemonių įstatymo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), priteisti bylinėjimosi išlaidas ir kompensuoti pareiškėjos patirtas sąnaudas, rekomenduoti įstatymų leidėjui pakeisti įstatymą, numatant išimtis šeimos susijungimo ir nepilnamečių vaikų interesų atvejais.

19. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo:

19.1. Kelionė į Lietuvą ir Rusiją buvo vykdyta siekiant užtikrinto pareiškėjo interesus, atnaujinti notarinį tėvo sutikimą dėl vaiko gyvenimo Lietuvoje ir pratęsti leidimą gyventi šalyje. Šie leidimai buvo suteikiami nuo 2023 metų ir kasmet atnaujinami per notarą, suteikiant teisę pareiškėjai 1 metams išvykti su vaikais D. (pareiškėju) ir T.. Kelionė buvo ne savanoriškas pasirinkimas, o teisiškai būtinas veiksmas, siekiant užtikrinti vaiko gyvenimo Lietuvoje tęstinumą. Be to, pareiškėjas turėjo matytis su tėvu, broliu ir seneliais Rusijoje.

19.2. Dėl Sprendimų pareiškėjų šeima buvo išskaidyta, pareiškėja ir jos vaikai neteko kontakto su pareiškėjo sutuoktinio vaikais ir tėvais, kas prieštarauja Konstitucijos 38 straipsniui, Direktyvos 2003/86/EB ir kitų teisės aktų nuostatoms, vaiko teisių viršenybės principui.

19.3. Pagal Konstitucijos 38 straipsnį, šeima yra valstybės ir visuomenės pagrindas. Valstybė privalo saugoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

19.4. Kelionė buvo būtina, siekiant atnaujinti tėvo sutikimą. Sprendimai yra neproporcingi, prieštaraujantys teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principams.

20. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

21. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Atsakovas teigia, kad teismas gana išsamiai pasisakė dėl pareiškėjų argumentų, kuriuos jie pakartotojo apeliaciniame skunde. Pareiškėjai apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų, vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių. Atsakovas tvirtina, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl pareiškėjų nurodytų nuostatų konstitucingumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 22. Bylos dalykas – atsakovo Departamento 2025 m. rugpjūčio 8 d. sprendimų Nr. 25S178086 ir Nr. 25S177865, kuriais buvo panaikinti pareiškėjams Rusijos Federacijos piliečiams A. S. ir D. A. (pareiškėjos nepilnametis sūnus) išduoti leidimai laikinai gyventi, pagrįstumas ir teisėtumas.

23. Pareiškėjai skunde teigė, kad Sprendimai buvo priimti neatsižvelgiant į pareiškėjų individualias aplinkybes, geriausius vaiko interesus, teisę į šeimos susijungimą ir kitus teisės aktų reikalavimus bei principus, todėl jie nepagrįsti ir neteisėti.

24. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjų skundą, nustatęs, kad Sprendimai atitinka teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjų nurodytos aplinkybės ir pateikti dokumentai nepatvirtina Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nurodytų išimčių egzistavimo.

25. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir nurodo, kad Sprendimais pažeidžiama teisė į šeimos susijungimą, vaiko interesų viršenybė, proporcingumo ir kiti teisės principai, taip pat Konstitucijos 38 straipsnio ir kitų teisės aktų reikalavimai. Pareiškėjai taip pat kelia abejones dėl Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijos 38 straipsniui. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl ginčo esmės ir prašo apeliacinį skundą atmesti.

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. 2023 m. gegužės 3 d. įsigaliojo Ribojamųjų priemonių įstatymas, kuris skirtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą (Ribojamųjų priemonių įstatymo 1 str.). Ribojamųjų priemonių įstatymo 5 straipsnyje yra nurodyta jo galiojimo pabaiga, šiuo metu – iki 2026 m. gegužės 2 d. (2025 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XV-170 redakcija).

28. Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo Nr. XIV-1888 3, 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymu (2025 m. balandžio 17 d. įstatymas Nr. XV-170; toliau – ir Pakeitimo įstatymas) Ribojamųjų priemonių įstatymas, be kita ko, buvo papildytas 3 straipsnio 9 dalimi, kurioje nurodyta, kad panaikinamas Rusijos Federacijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu nustatoma, kad jis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, išskyrus atvejus, kai: 1) Rusijos Federacijos piliečiai yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių. Ribojamųjų priemonių įstatymas Pakeitimo įstatymu taip pat buvo papildytas 3 straipsnio 10 dalimi, kurioje nurodyta, kad šio straipsnio 9 dalyje nurodytu atveju sprendimai dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo priimami ir skundžiami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatyta tvarka. Pagal Pakeitimo įstatymo 5 straipsnį, šis įstatymas įsigalioja 2025 m. gegužės 3 d.

29. Išdėstytas teisinis reguliavimas patvirtina, kad leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas Rusijos Federacijos piliečiams susietas su jų vykimu į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Federaciją ir nustatyta bendroji taisyklė, kad minėti asmenys į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką gali vykti ne daugiau nei vieną kartą per tris mėnesius. Įstatyme nustatytos šios taisyklės išimtys, be kita ko, kai minėti asmenys vyko į Rusiją ar Baltarusiją dėl nuo jų nepriklausančių objektyvių priežasčių.

30. Pastebėtina, kad teisės aktai neįtvirtina, kokios konkrečiai priežastys, pagal Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatą, gali būti laikomos objektyviomis, t. y. pateisinančiomis nukrypimą nuo bendrosios taisyklės, pagal kurią Rusijos Federacijos pilietis į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką gali vykti ne daugiau nei kartą per tris kalendorinius mėnesius. Taigi jokie kriterijai, sudarantys prielaidas vieningai vertinti užsieniečio nurodytas vykimo į Rusiją ar Baltarusiją priežastis, nors šio vertinimo rezultatas daro lemiamą įtaką užsieniečio teisinei padėčiai, nėra nustatyti.

31. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, privalo vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015; kt.). Teisėjų kolegija kartu pabrėžia, kad Departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją, kai sprendžiamas klausimas dėl leidimų laikinai gyventi panaikinimo, kad nebūtų pažeistas proporcingumo principas.

32. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad aplinkybė, jog teisės aktuose nėra nustatyti jokie kriterijai, kuriais remiantis sprendžiama dėl asmens nurodytų priežasčių objektyvumo, lemia, jog Departamento sprendimas nepripažinti asmens nurodytų priežasčių objektyviomis turi būti ypatingai išsamiai motyvuojamas.

33. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atskleisdamas Užsieniečių teisinės padėties kitame kontekste įtvirtinto įpareigojimo Departamentui vertinti, ar priežastys, dėl kurių buvo nesilaikoma šiame įstatyme nustatytos bendrosios taisyklės, yra objektyvios, turinį, yra iš esmės konstatavęs, kad tai, ar aplinkybės yra objektyvios, yra vertinamojo pobūdžio klausimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju užsieniečiui nurodžius šias aplinkybes (kartu pateikus įrodymus), jos turi būti įvertintos ir nuspręsta, ar tai yra objektyvios priežastys. Tokiu atveju viešojo administravimo institucija turi individualiuose administraciniuose teisės aktuose išsamiai įvertinti užsieniečio nurodomas aplinkybes bei nurodyti argumentus, kodėl užsieniečio nurodytos aplinkybės nėra pripažįstamos objektyviomis priežastimis, o šių aktų teisėtumą ir pagrįstumą patikrina teismai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2159-1047/2025; kt.).

34. Akcentuotina ir tai, kad Departamentas veikia kaip viešojo administravimo institucija, todėl jo priimtas sprendimas turi atitikti tokių subjektų sprendimams keliamus reikalavimus, be kita ko, išdėstytus VAĮ 10 straipsnyje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio (be kita ko, reikalavimą administraciniame sprendime nurodyto jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes ir administracinio sprendimo motyvus) taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1518-968/2025; kt.).

35. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai po aptartų Pakeitimo įstatymu padarytų Ribojamųjų priemonių įstatymo pakeitimų įsigaliojimo, t. y. po 2025 m. gegužės 3 d., du kartus buvo išvykę į Rusijos Federaciją – 2025 m. birželio 9 d. ir 2025 m. liepos 29 d. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad Sprendimai, kuriais panaikinti jiems išduoti leidimai laikinai gyventi, yra nepagrįsti ir neproporcingi, prieštaraujantys teisės aktų reikalavimams, nes pareiškėjai vyko į Rusiją dėl priežasčių, susijusių su šeimos susijungimu ir nepilnamečių vaikų interesais.

36. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, jog Konstitucijos 38 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinta, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas; valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

37. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse yra įtvirtinti bendro pobūdžio konstituciniai principai; šiomis nuostatomis išreiškiamas valstybės įsipareigojimas įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (žr., pvz., 2012 m. vasario 27 d., 2015 m. rugsėjo 22 d., 2018 m. sausio 24 d. nutarimus).

38. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies kylanti bendro pobūdžio valstybės priedermė saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę negali būti aiškinama atsietai nuo šio straipsnio 6 dalyje įtvirtintos tėvų teisės ir pareigos auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti; visų pirma būtent tėvai yra atsakingi už savo vaikų auginimą ir auklėjimą, jų išlaikymą iki pilnametystės, o valstybės pareiga – pagal išgales teikti paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose (žr., pvz., 2018 m. sausio 24 d., 2019 m. lapkričio 8 d., 2025 m. gruodžio 4 d. nutarimus).

39. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnyje yra išvardyti vaiko teisių ir laisvių apsaugos įgyvendinimo principai. Šiame straipsnyje nurodyta, kad tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo vadovautis šiais principais, tarp jų 1 punkte – geriausių vaiko interesų prioriteto – priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, svarbiausia – geriausi vaiko interesai. Šis principas taikomas remiantis konkrečia individualaus vaiko situacija, vertinant ir nustatant, kas naudingiausia vaikui artimiausiu metu ir ateityje, atsižvelgiant į vaiko nuomonę, jo identiškumą, šeimos aplinkos ir šeimos ryšių išsaugojimą ir santykių palaikymą, vaiko poreikių, atitinkančių jo amžių, vystymąsi, gebėjimus ir brandą bei užtikrinančių tinkamą vaiko raidą, tenkinimą, fizinį ir psichinį saugumą, vaiko teisės į sveikatą ir mokslą užtikrinimą bei kitus specialius vaiko poreikius. Vaikui turi būti teikiama tokia apsauga, kokios reikia jo gerovei, taikant visą įmanomą koordinuotą kompleksinę pagalbą.

40. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkte yra nurodytas teisės viršenybės principas, reiškiantis, kad vaiko teisių apsaugą siekiama užtikrinti vadovaujantis Konstitucija, Vaiko teisių konvencija, jos fakultatyviais protokolais, kitomis ratifikuotomis tarptautinėmis sutartimis ir Lietuvos Respublikos įstatymais. To paties straipsnio 6 punkte yra nurodytas individualizavimo principas, reiškiantis, kad priimant su vaiku susijusius sprendimus, atsižvelgiama į vaiko amžių, brandą, jo psichikos ir fizines savybes, poreikius, socialinės aplinkos ir kitas svarbias ypatybes bei emocinius ir socialinius ryšius.

41. Vaiko teisių konvencijos, kurią yra ratifikavusi ir Lietuvos Respublika, ir Rusijos Federacija, 9 straipsnis įtvirtina, jog valstybės dalyvės užtikrina, kad vaikas nebūtų išskirtas su savo tėvais prieš jų norą. Įvertinus vaiko atskyrimo nuo motinos poveikį, netgi įgyvendinant jį kaip laikiną priemonę, gali kilti ilgalaikių neigiamų padarinių vaiko raidai. Vaiko teisių konvencija taip pat draudžia neteisėtą kišimąsi į vaiko šeimos gyvenimą. Pagal Vaiko teisių konvencijos 16 straipsnį, nė vienas vaikas neturi patirti savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį, šeimyninį gyvenimą, buto neliečiamybę, susirašinėjimo paslaptį arba neteisėto kėsinimosi į jo garbę ir reputaciją.

42. Atsižvelgiant į pareiškėjos nurodytas pareiškėjų vykimo į Rusiją priežastis, taip pat pažymėtina, jog CK 3.172 straipsnyje įtvirtinta, kad tėvai (jei jų nėra – globėjai (rūpintojai) turi sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su artimaisiais vaiko giminaičiais, taip pat kitais vaiko giminaičiais, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai, jeigu tai atitinka vaiko interesus. Pagal CK 3.135 straipsnį artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys).

43. Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas Sprendimuose, spręsdamas dėl Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nurodytų atvejų, kai leidimas laikinai gyventi nepanaikinamas, egzistavimo, apsiribojo formaliu teiginiu, kad pareiškėjai į Rusiją vyko ne dėl nuo jų nepriklausančių objektyvių priežasčių, t. y. pareiškėja galėjo pasirinkti, ar jai ir jos nepilnamečiam sūnui (pareiškėjui) vykti ar nevykti į Rusiją. Atsakovas Sprendimuose nepateikė argumentų, pagrindžiančių, kad pareiškėjos 2025 m. rugpjūčio 5 d. pateiktuose paaiškinimuose nurodytos vykimo į Rusiją priežastys (pareiškėjai vyko šeimos susijungimo tikslais, siekiant pareiškėjai susitikti su nepilnamečiu sūnumi T. A., o pareiškėjui – su broliu T. A. ir tėvu, taip pat su tikslu gauti tėvo leidimą T. A. išvykti į Lietuvos Respubliką bei pateikti dokumentus Šengeno vizai gauti) negali būti laikomos išimtinėmis aplinkybėmis, sudarančiomis prielaidas netaikyti Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nurodytos priemonės.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos nurodytos aplinkybės šiuo atveju buvo pakankamos Departamentui padaryti išvadą, kad egzistuoja Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte nurodytas atvejis, t. y. į Rusijos Federaciją buvo vykstama dėl nuo pareiškėjų nepriklausančių objektyvių priežasčių. Kaip minėta, tėvai turi pareigą auklėti savo vaikus ir iki pilnametystės juos išlaikyti, taip pat pareigą sudaryti sąlygas savo vaikams bendrauti su artimaisiais giminaičiais. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, paneigiančių pareiškėjos paaiškinimus, jog pareiškėjai vyko į Rusiją tam, kad pareiškėja galėtų susitikti su savo nepilnamečiu sūnumi, kuriuo ji privalo rūpintis pagal šioje byloje aptartas teisės aktų nuostatas, o pareiškėjas – su broliu ir tėvu, taip pat kad pareiškėja siekė gauti reikiamus dokumentus tam, kad jos sūnus galėtų atvykti ir gyventi su pareiškėjais Lietuvoje. Konstatuotina, kad byloje pateikti duomenys ir dokumentai patvirtina objektyvias aplinkybes, dėl kurių pareiškėjai 2025 m. birželio–liepos mėnesiais turėjo išvykti į Rusiją.

45. Vertinant ginčijamų Sprendimų teisėtumą, yra svarbios ir su proporcingumo principo įgyvendinimu siejamos viešojo administravimo subjektų pareigos, ne kartą akcentuotos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2519-662/2023; 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024; kt.). Šiame kontekste primintina, kad konstitucinis proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz, Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. spalio 31 d. nutarimus). Europos Žmogaus Teisių Teismas, taikydamas ir aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, taip pat vertina, ar yra išlaikomas proporcingas pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto tikslo santykis, t. y. ar egzistuoja protinga pusiausvyra tarp siekiamo tikslo ir taikomų priemonių (pvz., 2006 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Zarb Adami prieš Maltą (pareiškimo Nr. 17209/02); 2010 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Depalle prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34044/02)). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, valstybėms paprastai suteikiama nuožiūros laisvė nustatant tam tikras priemones, tačiau valstybių veiksmai neturi daryti tokio poveikio konkrečiai teisei, kad paneigtų šios teisės veiksmingumą ir pačią jos esmę (pvz., 2002 m. balandžio 9 d. sprendimas byloje Podkolzina prieš Latviją (pareiškimo Nr. 46726/99); 2010 m. kovo 23 d. sprendimas byloje Cudak prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 15869/02)).

46. Šiuo aspektu pastebėtina, kad su proporcingumo principo įgyvendinimu siejama kompetentingų institucijų pareiga ne kartą akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, stokojantys atsakovo sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami neatitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2519-662/2023; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024; kt.).

47. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas Sprendimuose išvardijo nustatytus pareiškėjų ryšius su Lietuva, be kita ko, tai, kad pareiškėja yra sudariusi santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu M. S. ir jie turi bendrą vaiką – Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietį A. S.. Iš Sprendimų matyti, kad juose buvo nurodyti faktiniai duomenys apie pareiškėjus, jų ryšius su Lietuvos Respublika, tačiau nebuvo atliktas šių duomenų įvertinimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja yra mažamečio vaiko (Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos piliečio, gimusio (duomenys neskelbtini)) motina. Sprendimuose visiškai neatsižvelgta į tai, kokias pasekmes pareiškėjams išduotų leidimų laikinai gyventi panaikinimas turės mažamečio vaiko interesams, nepasisakyta dėl geriausių vaiko interesų užtikrinimo, taip pat dėl teisės į šeimos susijungimą apribojimo proporcingumo siekiamiems įstatyme nustatytiems tikslams.

48. Pažymėtina, kad pagal Chartijos 7 straipsnį kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas. Šios Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais.

49. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju esminę svarbą turi ne tik pareiškėjų, kurie, panaikinus leidimus laikinai gyventi, yra laikomi Lietuvoje gyvenančiais neteisėtai ir todėl turi pareigą iš jos išvykti (Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 39 str. 3 p., 106 str. 6 d.), bet ir jų šeimos narių, ypač vaikų, liekančių be motinos gyventi Lietuvos Respublikoje, specifinės padėties individualizavimo bei proporcingo kvalifikavimo aspektai, pirmiausia vaikų interesų prioriteto kontekste (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1395-1188/2025; 2025 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2533-1188/2025; 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2694-525/2025; kt.).

50. Šiame kontekste bylai neabejotinai reikšminga mažamečio pareiškėjos vaiko buvimo ir Lietuvos Respublikos piliečiu aplinkybė, taip pat jo, kaip Lietuvos Respublikos piliečio, buvimo Europos Sąjungos piliečiu aplinkybė, taip pat jo priklausomumo sąsajų su trečiosios valstybės piliete esančia motina aplinkybė. Todėl papildomai atsižvelgtina į Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 20 straipsnio nuostatas kad „Įvedama Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo“ (1 d.); „Sąjungos piliečiai turi Sutartyse numatytas teises ir pareigas. Jie, be kita ko, turi:

a) teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; <...>c) būdami trečiosios šalies, kurioje valstybė narė, kurios piliečiai jie yra, neturi atstovybės, teritorijoje, teisę į bet kurios kitos valstybės narės diplomatinių ir konsulinių įstaigų teikiamą apsaugą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai“ (2 d.). Šių SESV 20 straipsnio nuostatų reglamentavimo dalykui, kaip matyti iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) išaiškinimų, priskirtini santykiai, kurie susiję, be kita ko, su Europos Sąjungos pilietybę turinčių vaikų priklausomumu nuo trečiosios valstybės pilietybę turinčių jų tėvų.

Todėl akcentuotini ESTT išaiškinimai, kad pagal SESV 20 straipsnio nuostatas pripažintina Sąjungos piliečio šeimos nariu esančio trečiosios šalies piliečio teisė gyventi šalyje, siekiant užtikrinti Sąjungos piliečio galimybes veiksmingai naudotis pagrindinėmis šio statuso suteikiamomis teisėmis tol, kol tęsiasi priklausomumo ryšys su trečiosios šalies piliečiu (žr., pvz., ESTT 2023 m. birželio 22 d. sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, C-459/20, EU:C:2023:499, 33 p. ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Kaip matyti iš ESTT jurisprudencijos, teisės gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį pripažinimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į atitinkamo trečiosios šalies piliečio ir jo šeimos nariu esančio Sąjungos piliečio priklausomumo santykio intensyvumą ir visas su tuo susijusias nagrinėjamo atvejo aplinkybes (žr., 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, C-624/20, EU:C:2022:639, 38 p. ir jame nurodytą jurisprudenciją). Labai specifinėse situacijose SESV 20 straipsnis aiškintinas ir taikytinas ne tik kaip užkertantis kelią išsiųsti trečiosios šalies pilietį, bet ir įpareigojantis suteikti jam teisę gyventi šalyje (plačiau žr.

ESTT 2024 m. balandžio 25 d. sprendimo byloje NW (Informations classifiées), C-420/22, EU:C:2024:344, 60–65 p.).

51. Be to, šiame kontekste papildomai akcentuotinas bylai neabejotinai reikšmingas pareiškėjos vaiko turimos Europos Sąjungos pilietybės veiksmingumas. Šiuo aspektu ESTT praktikoje pabrėžiama, kad SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad išvestinė teisė gyventi šalyje, kurią pagal šią nuostatą turi trečiosios šalies pilietis, Sąjungos piliečio šeimos narys, jam turi būti pripažinta nuo momento, kai atsiranda priklausomumo santykis tarp jo ir šio Sąjungos piliečio. Aptariamas priklausomumo santykio atsiradimo momentas gali sutapti su šio vaiko gimimo momentu (žr., pvz., ESTT 2018 m. gegužės 8 d. sprendimo K.

A. ir kt., C-82/16, EU:C:2018:308, 89 p.). Nors iš SESV 20 straipsnio kylanti išvestinė teisė gyventi šalyje nėra absoliuti ir valstybės narės gali atsisakyti ją suteikti tam tikromis konkrečiomis aplinkybėmis, vis dėlto pagal šią nuostatą valstybėms narėms neleidžiama nustatyti šios išvestinės teisės gyventi šalyje išimčių, kuriomis būtų trukdoma veiksmingai naudotis esminėmis iš Sąjungos piliečio statuso kylančiomis teisėmis, o tai būtų neproporcinga tokiomis išimtimis siekiamam tikslui (žr., pvz., ESTT 2022 m. vasario 27 d. sprendimo Subdelegación del Gobierno en Ciudad Real, C-836/18, EU:C:2020:119, 47–48 p.; 2022 m. gegužės 5 d. sprendimo Subdelegación del Gobierno en Toledo, C-451/19 ir C-532/19, EU:C:2022:354, 49 p.).

Sąlyga, pagal kurią trečiosios šalies piliečiui nustatyta prievolė išvykti iš Sąjungos teritorijos prieš nagrinėjant, ar tarp šio piliečio ir jo šeimos nario, Sąjungos piliečio, egzistuoja priklausomumo santykis, kad būtų galima prašyti panaikinti arba sustabdyti jam taikomą draudimą atvykti į šalį, gali tiesiogiai paveikti pačią išvestinės teisės gyventi šalyje, kuri pagal Sąjungos teisę pripažįstama trečiosios šalies piliečiui, Sąjungos piliečio šeimos nariui, esmę labai specifinėmis situacijomis, nes tokios teisės įgyvendinimas neišvengiamai reiškia, kad šis trečiosios šalies pilietis gali atvykti į atitinkamos valstybės narės teritoriją, ir atitinkamai gali lemti tai, kad iš šio Sąjungos piliečio bus atimta galimybė veiksmingai naudotis tuo, kas sudaro jo statuso suteikiamų teisių esmę, jeigu, atsižvelgiant į tarp šių asmenų egzistuojantį priklausomumo santykį, dėl šios sąlygos tas pilietis faktiškai būtų priverstas apskritai išvykti iš Sąjungos teritorijos, kad lydėtų savo šeimos narį – trečiosios šalies pilietį, kuriam taikoma ta sąlyga (žr., pvz., ESTT 2023 m. balandžio 27 d. sprendimo M.

D., C-528/21, EU:C:2023:341, 60 p. ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2023 m. birželio 22 d. sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, C-459/20, EU:C:2023:499, 27 ir 31 p.). Dėl tokios sąlygos trečiosios šalies pilietis gali būti priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos apskritai, net jei kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos nustatė, kad tarp šio piliečio ir Sąjungos piliečio, jo šeimos nario, egzistuoja toks priklausomumo santykis, kad pastarasis būtų priverstas lydėti minėtą pilietį į šią trečiąją šalį, taip atimant iš šio piliečio galimybę veiksmingai naudotis tuo, kas sudaro dėl jo Sąjungos piliečio statuso suteikiamų teisių esmę, nors būtent dėl šio priklausomumo santykio šiam piliečiui iš esmės turi būti pripažinta išvestinė teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį (žr., pvz., ESTT 2018 m. gegužės 8 d. sprendimo K.

A. ir kt., C-82/16, EU:C:2018:308, 57 ir 58 p.).

52. Apibendrindama tai, kad išdėstyta pirmiau, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas Sprendimuose neatliko pakankamai išsamaus pareiškėjų individualios situacijos vertinimo ir nepateikė motyvų, pagrindžiančių taikomų ribojamųjų priemonių tinkamumą ir proporcingumą šioje konkrečioje situacijoje. Taigi, Sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytų reikalavimų, todėl jie yra naikintini.

53. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nurodyta, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

54. Aiškindamas šią proceso teisės normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Pagal Konstituciją, pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto (jo normos ar normų) konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-245-822/2019; kt.).

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nekyla pagrįstų abejonių dėl nagrinėjamoje byloje taikytinų teisės normų (konkrečiai, Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 str. 9 ir 10 d.) atitikties Konstitucijai (konkrečiai, jos 38 str.). Iš Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatų formuluočių matyti, kad Departamentui, sprendžiant dėl aptariamos ribojamosios priemonės taikymo, yra sudaryta galimybė įvertinti kiekvieną individualią situaciją ir konkrečias vykimo į Rusijos Federaciją ir (ar) Baltarusijos Respubliką priežastis, neapsiribojant formaliu konstatavimu, kad Rusijos Federacijos pilietis per pastaruosius tris kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų prašymas sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

56. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjų prašymo rekomenduoti įstatymų leidėjui pakeisti įstatymą, numatant išimtis šeimos susijungimo ir nepilnamečių vaikų interesų atvejais, pažymi, kad ABTĮ nėra numatyta administracinio teismo teisė teikti įstatymų leidėjui rekomendacijas dėl teisinio reguliavimo, be to, pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjų prašymas netenkinamas.

57. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą, todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjų skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – Sprendimai panaikinami.

58. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra palankus pareiškėjams, jie įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėja sumokėjo 30 Eur žyminį mokestį už skundą ir 11,25 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

59. Pagal ABTĮ 35 straipsnio 3 dalį, šiame straipsnyje nurodytus skundus (prašymus, pareiškimus) paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą (prašymą, pareiškimą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 38 str. 3 d.).

60. Kaip minėta, pareiškėja už skundą sumokėjo 30 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje skundas paduotas elektroninių ryšių priemonėmis, už skundą turėjo būti sumokėta 22,50 Eur, todėl vadovaujantis minėtomis ABTĮ nuostatomis, sumokėta žyminio mokesčio permoka – 7,50 Eur grąžintina pareiškėjai.

61. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai iš atsakovo priteistina 33,75 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

62. Pagal ABTĮ 70 straipsnio 10 dalį, jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) patenkinamas, taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo. To paties straipsnio 11 dalyje nurodyta, kad jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) patenkinamas iš dalies, taikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių galiojimo klausimą išsprendžia teismas, priimdamas sprendimą.

63. Pirmosios instancijos teismas 2025 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi tenkino pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdė Sprendimų vykdymą iki galutinio teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo. Teisėjų kolegija, priėmusi galutinį teismo procesinį sprendimą, kuriuo administracinė byla užbaigiama, panaikina pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjų Rusijos Federacijos piliečių A. S. ir D. A. (D. A.), atstovaujamo atstovės pagal įstatymą A. S., apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjų A. S. ir D. A. (D. A.), atstovaujamo atstovės pagal įstatymą A. S., skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. rugpjūčio 8 d. sprendimus Nr. 25S178086 ir Nr. 25S177865.

Priteisti pareiškėjai A. S. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 33,75 Eur (trisdešimt tris eurus ir 75 ct) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Grąžinti pareiškėjai A. S. žyminio mokesčio permoką – 7,50 Eur (septynis eurus ir 50 ct).

Panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė