f15c8a7f-e672-4236-8445-c954daa5dde6 · Lietuvos apeliacinis teismas

Pranešėja V

      Baudžiamoji byla Nr. 1A-329/2010

                              Procesinio sprendimo kategorijos:

                              1.2.3.2.8; 1.2.26.2.1;

       2.1.7.4; 2.1.15.1.2          Â

                                         Â

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

  N U T A R T I S

 LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

   2010 m. gruodžio 23 d.

              Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos), teisėjų: Albino Bielskio, Svajūno Knizlerio,

sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei,                       dalyvaujant

prokurorui Dariui Čaplikui,                               Â

gynėjams: Jurgitai Lučinskaitei, Arvydui Aleknai, nuteistiesiems:

O. K., T. J.,

teismo

posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistųjų O. K. ir T. J. apeliacinius

skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

O. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies

8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje bei 178 straipsnio 4 dalyje, ir nubaustas:

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ â€“ laisvės atėmimu 14 metų ir 6 mėnesiams;

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (už vieÅ¡osios tvarkos pažeidimÄ 2009 m. kovo 11 d.) – laisvės apribojimu 1 metams;

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (už vieÅ¡osios tvarkos pažeidimÄ 2009 m. birželio 20 d.) – areÅ¡tu 40 parų;

pagal BK 178 straipsnio 4 dalį – laisvės apribojimu 1 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šios bausmės ir bausmė, paskirta Kupiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu, subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 14 metų ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

T. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK

129 straipsnio 2 dalies 8 punkte bei 284 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas:

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ â€“ laisvės atėmimu 14 metų ir 6 mėnesiams;

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (už vieÅ¡osios tvarkos pažeidimÄ 2009 m. kovo 11 d.) – laisvės apribojimu 1 metams;

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (už vieÅ¡osios tvarkos pažeidimÄ 2009 m. birželio 20 d.) – areÅ¡tu 40 parų;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šios bausmės ir bausmė, paskirta Kupiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu, subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 14 metų ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

IÅ¡ O. K. ir T.

J. solidariai priteista: V. M. – 1 669,77 Lt turtinei žalai ir 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, W. M. – 20

000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

IÅ¡ O. K. ir T.

J. išieškota valstybei po 667,50 Lt proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė :

O. K. bei T. J. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2009 m.

birželio 20 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini), prie B. S. individualios įmonės „xxx“ lentpjūvės, viešoje vietoje

įžūliu elgesiu rodydami nepagarbÄ aplinkiniams ir aplinkai, bÅ«dami apsvaigę nuo alkoholio, pasinaudodami mažareikÅ¡me dingstimi, sumušė nukentėjusiuosius G. S., V. A. bei W. M., savo veiksmais sutrikdydami visuomenės rimtį ir pažeisdami vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , o bÅ«tent:

O. K., suduodamas nukentėjusiajam G. S. vienÄ kartÄ Ä¯ galvÄ ir padarydamas jam poodinę kraujosruvÄ kaktoje, odos nubrozdinimÄ nosies nugarėlėje, nežymiai sutrikdė G. S. sveikatÄ bei pagrobė nedidelės vertės jo turtÄ â€“ iÅ¡ kiÅ¡enės ant žemės iÅ¡kritusį G.

S. 200 Lt vertės mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ â€žNokia 6230i“, 5 Lt vertės telefono dėklÄ ir 19 Lt vertės SIM kortelę, padarydamas G.

S. 224 Lt turtinę žalÄ ; T. J., suduodamas nukentėjusiajam V. A. kumščiu į galvÄ ir padarydamas jam poodines kraujosruvas kairės akies apatiniame voke, kairiame paakyje, skruostuose bei smakro kairėje pusėje, nežymiai sutrikdė V. A. sveikatÄ ; kartu bendrais veiksmais suduodami W. M. smÅ«gius į įvairias kÅ«no vietas, iÅ¡ jų į galvÄ , padarydami jam deÅ¡inės plaukuotosios galvos pusės minkÅ¡tųjų audinių sumuÅ¡imus, kraujosruvÄ deÅ¡inės alkÅ«nės sÄ nario srityje, pavirÅ¡utinius deÅ¡inės alkÅ«nės, deÅ¡inės nugaros pusės, kairio kelio sÄ nario odos nubrozdinimus, deÅ¡inės pakauÅ¡kaulio žvyno pusės linijinį lūžį, dėl to nuo galvos smegenų sužalojimo iÅ¡siliejus kraujui po kietuoju ir minkÅ¡taisiais galvos smegenų dangalais W. M. 2009 m. birželio 21 d., tiksliai nenustatytÄ valandÄ , B. S. įmonės „xxx“ patalpose mirė, taip tyčia dėl chuliganiÅ¡kų paskatų nužudė W. M.

O. K. bei T. J. veikdami kartu, o O. K. dar ir vienas padarė kitų nusikalstamų veikų, tačiau dėl nuteisimo už jas nuosprendis neapskųstas.

Nuteistasis O. K. apeliaciniame skunde nurodo, jog nuosprendžio dalis dėl W. M. nužudymo

yra neteisėta ir nepagrįsta, nes byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, duodančių pagrindÄ padaryti iÅ¡vadÄ , kad W. M. nužudė jis. Apeliantas W. M. rankomis nemušė, nespardė, todėl teismo iÅ¡vados

neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Apeliantas vartojo smurtÄ prieÅ¡ G. S., nuo tolesnių veiksmų jį sulaikė A. P., apeliantas paėmė iÅ¡kritusį ant žemės mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ , tačiau nesmurtavo prieÅ¡ W. M. ir nematė, kur Å¡is tuo metu buvo.

Teismas apelianto kaltę dėl W. M. nužudymo grindė nukentėjusiųjų G. S.,

V. A., liudytojų A. P., A. J., A. G., A. K. parodymais, medicinos specialisto R. A. iÅ¡vada, tačiau nei iÅ¡vardinti nukentėjusieji, nei liudytojai, iÅ¡skyrus A. P. , nenurodė matę apeliantÄ rankomis muÅ¡ant ar spardant W. M. Tik liudytojas A. P. teigė matęs

apeliantÄ ir T. J. spardžius W. M. į galvÄ , sudavus apie deÅ¡imt smÅ«gių. Tokie A. P. parodymai prieÅ¡tarauja V. A., A. J., A. G. parodymams. Pastarieji parodė ėję prieÅ¡

G. S. bei W. M. apie 30 m atstumu

ir iÅ¡girdę kažkokį garsÄ (triukÅ¡mÄ ) tuoj pat atsisuko, pamatė ant žemės gulinčius G. S. bei W. M., apeliantas su T. J. stovėjo netoli jų. Apeliantas neneigia, kad jie

stovėjo, tačiau gulinčiųjų nemušė. Jeigu W. M. būtų smogta kojomis apie dešimt smūgių, liudytojai būtų tai matę, nes tokiam smūgių

skaičiui suduoti reikalingas tam tikras laikas. Liudytojai būtų girdėję ir smūgių garsus. Apelianto nuomone, liudytojas

A. P. jį apkalba, nes ikiteisminio tyrimo metu patyrė

pareigÅ«nų psichologinį spaudimÄ , bijojo bÅ«ti patrauktas kaip įtariamasis, o vėliau kaltinamasis Å¡ioje byloje.

Teismas rėmėsi liudytojos A. K. parodymais, kuri, pagal nuosprendį, teigė mačiusi, kaip apeliantas bandė įspirti W. M., tačiau to daryti neleido jį apglėbęs ir laikęs A. P. Apelianto teigimu, ši

liudytoja apklausta du kartus ir abu kartus aiÅ¡kino apeliantÄ mačiusi ne prie W. M., bet prie G. S., gulėjusio

arčiau „Norfos“ prekybos centro, būtent jam apeliantas rengėsi spirti, bet A. P. neleido. Tokie liudytojos parodymai patvirtina aplinkybę, jog apeliantas W. M. nemušė.

W. M. galėjo

patirti kūno sužalojimus, pasibaigusius jo mirtimi, kur nors kitur dėl kito asmens veiksmų arba galėjo susižaloti pats

griÅ«damas ir galva atsitrenkdamas į kietÄ pavirÅ¡ių. Taip manyti leidžia W. M. labai stiprus girtumas, nes policijos pareigÅ«nai jį nuvežė į Å imonių gatvę ir paliko, o jis,

klaidžiodamas po Kupiškį, galėjo griūti ir susižaloti. Įvertinęs W. M. lavone rastus sužalojimus, teisme apklaustas

medicinos specialistas R. A. neatmetė tokios susižalojimo galimybės. Nepaneigta galimybė W. M. susižaloti lendant į B. S. individualios įmonės lentpjūvę, kur W. M. dažnai nakvodavo ir kur rastas miręs. Lentpjūvėje yra įvairių mechanizmų, variklių, ant kurių nukritus galima rimtai susižaloti.

Jeigu W. M. bÅ«tų mirtinai sužalotas spardant jį į galvÄ ir suduodant apie deÅ¡imt smÅ«gių, galvoje turėjo likti akivaizdžios spardymo žymės, tačiau objektyviai tokių žymių nėra. IÅ¡ bylos duomenų nustatyta, kad vakare į įvykio vietÄ atvykus policijos pareigÅ«nams ir medikams W. M. nesiskundė skausmais galvoje, atsisakė vykti greitosios medicinos pagalbos automobiliu į gydymo įstaigÄ , jo veide nesimatė sužalojimų žymių. Liudytoja B. G. teisme parodė reikiamai apžiÅ«rėjusi W. M. galvÄ , tačiau neužčiuopė kaukolės sužalojimų, nerado kitokių galvos sužalojimų.

Nuteistasis O. K. apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl W. M. nužudymo panaikinti ir jį išteisinti.

Nuteistasis T. J. apeliaciniame skunde nurodo, jog tiriant ginčijamÄ nusikalstamÄ veikÄ ikiteisminis tyrimas atliktas nevisapusiÅ¡kai. Ä®vykio vietos apžiÅ«ros metu nebuvo užfiksuota, per kur W. M. pateko į negyvenamÄ patalpÄ

individualioje B. S. įmonėje, neįvardyta įmonės paskirtis, neužfiksuotas įėjimas į gaterinę.

Netirtas mėlynos spalvos džinsinis Å¡varkas, neieÅ¡kota mikrodalelių, kraujo pėdsakų. Paėmus mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ netirta, ar nukentėjusysis iki įvykio su kuo nors kalbėjo. Ikiteisminio tyrimo metu neapklausti į įvykio vietÄ atvykę policijos pareigÅ«nai, taip pat pareigÅ«nai, iÅ¡ incidento vietos W.

M. parvežę pas sugyventinę į namus. Netirta apelianto avalynė, kuriÄ jis avėjo incidento dienÄ . Negalima teigti, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti ir teisme iÅ¡tirti įtariamųjų, liudytojų, nukentėjusiųjų parodymai yra vienodi bei nuoseklÅ«s.

Apeliantui pateikus praneÅ¡imÄ apie įtarimÄ , nebuvo sudarytos tinkamos sÄ lygos pasinaudoti gynėjo pagalba, nors įtariamas padaręs labai sunkų nusikaltimÄ . Apklausiant kaip įtariamÄ jį pažeista teisė į gynybÄ , nes apklausos protokole tyrėja nurodė, jog apeliantas apklaustas gynėjui nedalyvaujant (t. 2, b. l. 141). NeaiÅ¡ku, kÄ tokiu atveju reiÅ¡kia gynėjo paraÅ¡as apklausos protokole.

Teismas neįvertino ir nuosprendyje nepasisakė dėl apelianto parodymų, kad iÅ¡gertuves už jo pinigus visada organizuodavo liudytojas A. P. Taip buvo ir įvykio dienÄ . Po incidento

su nukentėjusiaisiais A. P. nebuvo suimtas, jis apklaustas tik kaip liudytojas, jam nebuvo pateikti įtarimai, nors teisme

prisipažino W. M. 4-5 kartus nestipriai sudavęs į veidÄ . Teismas netyrė, kodėl A. P. nebuvo laikomas įtariamuoju.

Liudytojo A.

P. nurodytos aplinkybės dėl W. M. sužalojimo leidžia abejoti jo parodymų objektyvumu, juo labiau kad daugiau niekas iš liudytojų

ir nukentėjusiųjų nenurodė W. M. spardymo į galvÄ fakto. Pagal liudytojÄ , jis stabdė ir atkalbinėjo O. K. bei T. J. nuo muÅ¡tynių, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme negalėjo

paaiÅ¡kinti, kokios buvo prielaidos kilti ginčams tarp dviejų girtaujančių grupių; kodėl jis, tariamai apeliantams spardant W. M. į galvÄ , nesiekė sustabdyti nusikaltimo ir nesikiÅ¡o, neiÅ¡kvietė policijos, medikų, bet pabėgo; kodėl kitÄ dienÄ nepranešė apie nusikaltimÄ ; kÄ reiÅ¡kia jo pasakymas, jog apeliantas ,,raganėjo“.

Liudytojas A. P. parodė, kad kartu girtavusios mergaitės Austė ir Gustė nematė muÅ¡tynių, nes buvo išėjusios. IÅ¡ tikrųjų jos visÄ laikÄ buvo kartu, o muÅ¡tynių nematė, nes jų tiesiog nebuvo. Teisme mergaitės neapklaustos.

Liudytojas A. G. patvirtino

W. M. buvus be nuolatinės gyvenamosios vietos, dažnai girtavus, niekur nedirbus. Liudytojas bendravo vakare su nukentėjusiuoju, tačiau nematė jį buvus sumuÅ¡tÄ , negirdėjo dėl to skundžiantis.

W. M. buvus sumuÅ¡tÄ nematė ir nepatvirtino su juo bendravę liudytojai, policijos pareigÅ«nai S.

P. bei N. L., greitosios pagalbos medicinos sesuo B. G.

Išdėstytos aplinkybės paneigia liudytojo A. P. melagingus parodymus, jog apeliantas ir O.

K. iÅ¡ abiejų pusių spardė gulintį W. M. į galvÄ .

Teismas netyrė kitų W. M. sužalojimo aplinkybių, nors jis galėjo susižaloti įeidamas į gaterinės patalpas,

lipdamas per metalinius įrengimus, griūdamas. Be to, liudytoja A. K. ir kiti tvirtino, kad W. M. sirgo epilepsija, tačiau nesigydė.

Teismas padarė klaidingÄ iÅ¡vadÄ , jog apeliantas provokavo konfliktÄ , abu nuteistieji vieÅ¡oje vietoje elgėsi akivaizdžiai

įžūliai, t. y. pasivijo ir sumušė nuo lentpjūvės nueinančius nukentėjusiuosius G. S. bei W. M. To nepatvirtino nė

vienas asmuo.

Teismas klaidingai įvertino liudytojos A. K. parodymus, neva apeliantas jai prisipažinęs ,,nedaug mušęs“ W. M. Nuteistasis teigia turėjęs galvoje ne W. M., bet V. A.

Teismas nepagrįstai netenkino nuteistojo praÅ¡ymo skirti jam sveikatos ekspertizę, ar dėl savo sveikatos jis galėjo sužaloti W. M., kadangi yra invalidas, jam nuolat skauda trumpesnę kojÄ , darbingumas tik 50 procentų, gauna invalidumo iÅ¡mokas. Taip pat teismas nepagrįstai netenkino praÅ¡ymo paskirti pakartotinę komisijinę pomirtinę W. M. sužalojimų ekspertizę. Teismas nepasisakė, ar tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra objektyvusis priežastinis ryÅ¡ys. Teismo iÅ¡vados dėl priežastinio ryÅ¡io tarp veikos ir kilusių padarinių yra neteisingos.

Apeliantas nesutinka dėl nukentėjusiesiems priteisto žalos atlyginimo dydžio.

Nuteistasis T. J. apeliaciniu skundu prašo jam paskirti teismo medicinos ekspertizę, taip pat pakartotinę teismo medicinos komisijinę pomirtinę ekspertizę dėl W. M. padarytų sužalojimų; panaikinti nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo už W.

M. nužudymÄ ir vieÅ¡osios tvarkos pažeidimÄ to įvykio metu.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašo skundus atmesti.

Nuteistųjų O. K. ir T. J. apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliantai skundžia

tik veikÄ , dėl kurios jie pripažinti kaltais ir nuteisti pagal                      BK 129 straipsnio 2 dalies 8

punktÄ , o T. J. – ir priteisto žalos atlyginimo dydį, todėl remdamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje iÅ¡dėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylÄ , nevirÅ¡ydama apeliacinių skundų ribų.

Teisėjų kolegijos nuomone, O. K. ir

T. J. kaltė padarius ginčijamÄ nusikalstamÄ veikÄ Ä¯rodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio

2 dalies nuostatomis dėl Å¡ios veikos pagrįstai priėmė apkaltinamÄ jį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.           Â

 Dėl ikiteisminio tyrimo kokybės

Nuteistasis T. J. apeliaciniame skunde teigia, kad ikiteisminis tyrimas atliktas nevisapusiÅ¡kai, nes, jo manymu, daugelis reikÅ¡mingų faktinių bylos aplinkybių liko tinkamai nenustatytos ir objektyviai neiÅ¡tirtos. Tokioms aplinkybėms apeliantas priskiria: įvykio vietos apžiÅ«ros metu nenustatymÄ , per kur W.

M. pateko į negyvenamÄ patalpÄ individualioje B. S. įmonėje; įėjimo

į gaterinę neužfiksavimÄ ; įmonės paskirties neįvardijimÄ ; mėlynos spalvos džinsinio Å¡varko, apelianto

avalynės ir paimto mobiliojo ryÅ¡io telefono neiÅ¡tyrimÄ ; į įvykio vietÄ atvykusių policijos pareigÅ«nų ir pareigÅ«nų, parvežusių W. M. iÅ¡ incidento vietos į namus, neapklausimÄ .

Atkreipiamas dėmesys, jog ikiteisminio tyrimo veiksmai atliekami ikiteisminio tyrimo subjektui, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui ar prokurorui, nusprendus, kad tam tikrÄ veiksmÄ atlikti bÅ«tina; atliekant ikiteisminį tyrimÄ , neprivalo bÅ«ti atliekami absoliučiai visi BPK nurodyti tyrimo veiksmai (BPK 164 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 1 dalis). Kokius tyrimo veiksmus vienoje ar kitoje baudžiamojoje byloje bÅ«tina atlikti, ikiteisminio tyrimo metu sprendžia pats ikiteisminio tyrimo subjektas.

Vadovaudamiesi BPK 178 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nuteistasis T. J. ar jo gynėjas ikiteisminiame tyrime turėjo teisę pateikti praÅ¡ymÄ prokurorui atlikti aptariamus tyrimo veiksmus. Byloje nėra duomenų, jog ikiteisminio tyrimo metu įtariamajam ar jo gynėjui bÅ«tų suvaržyta teisė pareikÅ¡ti praÅ¡ymus. Taip pat byloje nėra duomenų, kad apeliantas ar jo gynėjas bÅ«tų prašę atlikti aptariamus tyrimo veiksmus. Dėl to nėra pagrindo teigti, jog ikiteisminio tyrimo metu neatlikus apelianto minimų tyrimo veiksmų ikiteisminis tyrimas atliktas nevisapusiÅ¡kai.

Be to, iÅ¡ visos bylos medžiagos pateikimo susipažinti baigus ikiteisminį tyrimÄ protokolo  (t. 3, b. l. 66) matyti, kad T. J. ir jo gynėjas nepateikė jokių praÅ¡ymų papildyti ikiteisminį tyrimÄ . PraÅ¡ymÄ pridėti prie bylos foto nuotraukas apie patekimÄ Ä¯ B. S. IÄ® ,,xxx“

teritorijoje esančias negyvenamas patalpas, t. y. patalpas, kur rastas W. M. kūnas, gynėjas pateikė teisminio bylos nagrinėjimo

metu. IÅ¡ pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, jog tÄ praÅ¡ymÄ teismas apsvarstė ir jį patenkino (t. 4, b. l. 19). Teismas taip pat patenkino T. J. praÅ¡ymÄ iÅ¡kviesti ir apklausti įvykio vietoje buvusius bei nukentėjusįjį W. M. į namus vežusius policijos pareigÅ«nus.

Kita vertus, Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato,

kiek ir kokių rÅ«Å¡ių įrodymų turi bÅ«ti, kad teismas galėtų padaryti iÅ¡vadÄ , jog padaryta nusikalstama veika ir tÄ veikÄ padaręs

asmuo yra kaltas. Tai reiÅ¡kia, kad teismas įrodymus vertina laisvai pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Ä®rodymų pakankamumo reikalavimas reiÅ¡kia, jog baudžiamajame procese neturi bÅ«ti įrodinėjama iki begalybės.

Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų pakanka pagrįsti apkaltinamÄ jį nuosprendį. Nėra pagrindo manyti, jog apelianto

skunde minimų tyrimo veiksmų atlikimas teismui leistų padaryti kitokiÄ iÅ¡vadÄ dėl nusikaltimo aplinkybių ir kaltės.

Nuteistasis T. J. apeliaciniame skunde teigia, kad buvo pažeista jo teisė į gynybÄ , 2009 m. birželio 25 d. jį apklausiant kaip įtariamÄ jį, nes apklausos protokole nurodyta, jog apeliantas apklaustas gynėjui nedalyvaujant, nors ant apklausos protokolo yra gynėjo paraÅ¡as.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas įtariamajam iÅ¡aiÅ¡kinama teisė turėti gynėjÄ (BPK

21 straipsnio 4 dalis). IÅ¡ 2009 m. birželio 25 d. praneÅ¡imo apie įtarimÄ padarius                  BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ (t. 2, b. l. 140) matyti, kad tai atlikta. Nors nuteistasis T. J. apeliacinės instancijos teisme tvirtino, jog jam nebuvo iÅ¡aiÅ¡kinta teisė turėti gynėjÄ , tačiau aptariamo praneÅ¡imo įteikimo ir teisės iÅ¡aiÅ¡kinimo faktÄ patvirtina paties įtariamojo T. J. paraÅ¡as.

Tačiau apeliantas teisus, kad jo kaip įtariamojo apklausos protokolo pradžioje (t. 2, b. l. 141) nurodyta, jog jis apklaustas gynėjui nedalyvaujant, nors byloje esantis advokato orderis (t. 2,         b. l. 139) ir advokato paraÅ¡as po apklausos protokolu (t. 2, b. l. 142) rodo gynėjÄ Ä¯tariamojo apklausoje dalyvavus.

Siekiant išaiškinti nuteistojo T. J. abejones dėl šios apklausos aplinkybių, apeliacinės instancijos teisme apklausta kaip

liudytoja tyrėja O. T. Ji patvirtino, kad apklausiant T. J. kaip įtariamÄ jį advokatas dalyvavo, o tai, jog

apklausos protokolo pradžioje nurodyta jÄ vykus „gynėjui nedalyvaujant“, yra techninė klaida.

Atsižvelgdama į iÅ¡dėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Å¡ioje baudžiamojoje byloje T. J. pirmÄ kartÄ apklausiant kaip įtariamÄ jį nepažeista ir nesuvaržyta jo teisė į gynybÄ . Dėl tyrėjos neatidumo padaryta techninė klaida nedaro įtariamojo T. J. apklausos rezultatų neteisėtų bei niekinių.

Apibendrindama teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , jog ikiteisminio tyrimo metu nepadaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, kurie galėjo turėti įtakos nuosprendžio teisėtumui.

                                              Â

  Dėl W. M. nužudymo dėl chuliganiškų paskatų

Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimÄ pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (mirties) yra priežastinis ryÅ¡ys, t. y. nukentėjusiojo mirtis turi bÅ«ti dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Å is ryÅ¡ys yra bÅ«tinasis, t. y. bÅ«tina nustatyti, kad tik kaltininko padaryta veika sukėlė ir sÄ lygojo padarinių atsiradimÄ .

Specialisto išvados Nr. M 295/09 (05) duomenys (t. 2, b. l. 39-40) įrodo, jog W. M. mirė nuo galvos smegenų sumušimo ir suspaudimo išsiliejusiu po kietuoju galvos smegenų dangalu bei minkštaisiais galvos smegenų dangalais krauju lūžus kaukolės skliauto kaulams, t. y. mirtį lėmė galvos smegenų sužalojimas.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl specialisto išvados pagrįstumo. Taigi byloje neginčijamai nustatyta, kad W.

M. mirties priežastis – patirtas galvos sumušimas.

Sprendžiant, ar yra priežastinis ryÅ¡ys tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių, be teismo medicinos specialisto iÅ¡vados, kuria konstatuojama nukentėjusiojo mirties priežastis, teismui bÅ«tina nustatyti, jog bÅ«tent kaltininko padaryta veika, o ne kiti veiksmai sÄ lygojo asmens mirtį.

Priežastinio ryÅ¡io nustatymas tarp veikos ir padarinių yra teismo, o ne ekspertų kompetencija. Tik teismas sprendžia, ar kaltininko padaryta veika buvo bÅ«tinoji sÄ lyga atitinkamiems padariniams kilti.

Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡tyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė iÅ¡vadÄ , kad 2009 m. birželio 20 d., apie 22 val., O. K. ir T. J. bendrais veiksmais sudavė nukentėjusiajam W. M. smÅ«gius į įvairias kÅ«no vietas, iÅ¡ jų į galvÄ , ir Å¡ie jų veiksmai turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su pasekme – W. M. mirtimi.

Nuteistieji O. K. ir T. J. apeliaciniuose skunduose nesutinka su tokia teismo išvada ir neigia, jog būtent jie padarė W. M. sužalojimus, nuo kurių šis mirė, t. y. ginčija, kad būtent jų veiksmais padaryti sužalojimai buvo W. M. mirties priežastis.

Nuteistieji nenurodo kitų konkrečių tai padariusių asmenų, tik spėja, jog W. M. galėjo susižaloti kur nors pats griÅ«damas ir galva atsitrenkdamas į kietÄ pavirÅ¡ių arba galėjo patirti sužalojimus dėl kito asmens veiksmų.

Tokias nuteistųjų versijas dėl W. M. sužalojimo aplinkybių paneigia byloje surinkti įrodymai.

Nuteistojo T. J. parodymai dėl pavartoto smurto prieš nukentėjusįjį W. M. yra skirtingi, todėl pirmosios instancijos teismas

pagrįstai jo parodymais vadovavosi tiek, kiek jie atitinka byloje surinktų bei iÅ¡tirtų įrodymų visetÄ .

Pagal pirminius nuteistojo T. J. parodymus jis vienam vyriÅ¡kiui (G. S.) sudavė du smÅ«gius kumščiu į veido sritį, kitam vyriÅ¡kiui (V. A.) – vienÄ smÅ«gį į veido sritį; O. K. irgi mušė kažkurį vyriÅ¡kį (t. 2, b. l. 141-142).

Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ (t. 2, b. l. 152-156) nuteistasis T. J. parodė smogęs G. S., o O. K. du kartus smogė į veidÄ

W. M. Po to gulinčiam W. O. K. spyrė 3-4 kartus į krÅ«tinę ir veidÄ .

Vėliau apklaustas (t. 2, b. l. 158) nuteistasis T. J. taip pat teigė pats W. M. nemušęs, jį į galvos sritį spardė O. K.

Pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose nuteistasis T. J. teigė, kad nei jis, nei O. K. W. M. nemušė.

Nuteistasis O. K. ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 14-15, 17) ir abiejų instancijų teismuose parodė nukentėjusiojo W. M. nemušęs.

Nuteistojo T. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog smurtÄ prieÅ¡ W. M. vartojo

O. K., patvirtina tiesiogiai įvykį mačiusio liudytojo A. P. parodymai. Be to, šis liudytojas patvirtino, kad

smurtÄ prieÅ¡ W. M. vartojo ir T. J.

Pirmosios instancijos teisme liudytojas A. P. parodė, jog O. K. nubėgo link žuvusiojo ir kumščiu trenkė jam į veidÄ , o T. J. mušė kumščiais mažesnį (G. S.). Pirmas ant žemės nugriuvo žuvusysis W. M. Tada T. J. ir O. K. pradėjo jį spardyti į galvÄ .

Taigi liudytojo A. P. parodymai neabejotinai įrodo, kad prieÅ¡ nukentėjusįjį smurtÄ vartojo bÅ«tent O. K. ir

T. J., bei paneigia nuteistųjų apeliacinių skundų teiginius, jog jie nesudavė jokių smūgių W. M.

Nuteistieji apeliaciniuose skunduose kritikuoja liudytojo A. P. parodymus teigdami, kad jis apeliantus apkalba.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal pačių nuteistųjų parodymus jie visi trys tarpusavyje dažnai bendraudavo, kartu praleisdavo daug laiko, nebuvo susipykę. Taigi A. P. nebuvo pagrindo jų apkalbėti.

Nuteistasis T. J., bandydamas sumenkinti liudytojo A. P. parodymus, apeliaciniame skunde teigia teismÄ neįvertinus, kad iÅ¡gertuves visada organizuodavo A. P.

Toks skundo teiginys prieÅ¡tarauja pačių nuteistųjų O. K. ir T. J. parodymams. Ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 141-142; t. 3, b. l. 14-15) nuteistieji parodė, jog įvykio dienÄ alų kelis kartus pirko T. J. Tai įrodo tÄ dienÄ A. P. iÅ¡gertuvių neorganizavus.

Kita vertus, liudytojas A. P. teisme parodė, kad dažni susitikimai su T. J. baigdavosi gėrimu, o alkoholinius gėrimus pirkdavo tas, kuris turėdavo pinigų.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis T. J. parodė, jog būtent A. P. pasiūlė išgerti, tačiau ši aplinkybė nepaneigia nuteistojo kaltės, nes liudytojas nesiūlė ar kitaip neskatino vartoti smurto prieš nukentėjusiuosius.

Priešingai, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis T. J. pats pripažino pasiūlęs ,,sudaužyti tuos senius“, t. y.

juos sumušti (t. 2, b. l. 152-156).

Nuteistasis T. J. apeliaciniame skunde bando įtikinti teismÄ , kad liudytojas A. P., bijodamas tapti byloje įtariamuoju, duoda melagingus parodymus prieÅ¡ jį.

Toks skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Niekas iš įvykyje dalyvavusių asmenų, iš jų ir patys

nuteistieji, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neparodė liudytojÄ A. P. vartojus prieÅ¡ nukentėjusiuosius smurtÄ . Pats

liudytojas A. P. teisme parodė po muÅ¡tynių kelis kartus patapÅ¡nojęs per veidÄ , tačiau ne W. M., kaip nurodo skunde apeliantas, bet G. S., kad pažiÅ«rėtų, ar jis gyvas. Dėl to liudytojui nebuvo jokio pagrindo iÅ¡ baimės apkalbėti nuteistųjų.

Nepagrįstas ir analogiškas nuteistojo O.

K. apeliacinio skundo teiginys, jog liudytojas

A. P. jį apkalba, nes ikiteisminio tyrimo metu patyrė pareigÅ«nų psichologinį spaudimÄ .

PrieÅ¡ingai, teisme liudytojas A. P. patvirtino, kad kriminalistai jam nesakė, kaip reikia kalbėti. Jis davė parodymus apie tai, kÄ matė.

Nuteistasis T. J. apeliaciniame skunde abejoja liudytojo A. P. parodymų objektyvumu teigdamas, jog jis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme negalėjo paaiškinti, kokios buvo prielaidos kilti ginčams tarp dviejų girtaujančių grupių.

Toks skundo motyvas nepagrįstas, nes liudytojas A. P. nuosekliai parodė konfliktÄ galėjus kilti dėl to, kad G. S. atsisveikindamas nuteistajam O. K. nepadavė

rankos. Buvus tokiÄ aplinkybę patvirtino ir kiti įvykio dalyviai. Ä®vertinus tai, jog kaltininkai pripažinti kaltais nužudę W. M. dėl chuliganiÅ¡kų paskatų (veikos kvalifikavimas bus aptartas vėliau), toks pretekstas buvo pakankamas konfliktui kilti.  Â

Liudytojas A. P. teisme paaiškino,

kodėl nesustabdė smurtaujančių draugų – pradžioje jis bandė sulaikyti T. J., tačiau šis vis tiek nenurimo, siūlė O.

K. eiti ,,senių daužyti“. Nuteistieji prie jų nubėgo, o liudytojas liko sėdėti ant blokų, nutarė dar palaukti, nes ,,nenorėjo į tai pakliūti“.

Liudytojas A. P. teisme paaiÅ¡kino ir nuteistajam T. J. užkliuvusiÄ frazę, kad Å¡is ,,raganėjo“ – tai reiÅ¡kia, jog jis darėsi bjaurus, agresyvus, pradėjo Å¡aukti.  Â

Nuteistasis T. J., vėlgi bandydamas sumenkinti liudytojo A. P. parodymus, apeliaciniame skunde teigia pastarÄ jį parodžius, kad kartu girtavusios mergaitės Austė ir Gustė nematė muÅ¡tynių, nes jau buvo išėjusios. Apeliantas skunde teigia mergaites visÄ laikÄ buvus kartu, o muÅ¡tynių nemačius todėl, jog jų tiesiog nebuvo.

Atkreipiamas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teisme nuteistasis T. J. pats pripažino, o tuo pačiu ir patvirtino liudytojo A. P. parodymus, jog merginos išėjo dar iki muštynių. Taigi jos negalėjo nieko matyti. Nuteistasis O.

K. apeliacinės instancijos teisme taip pat patvirtino, kad merginos konflikto nematė. Nustačius Å¡iÄ aplinkybę, nebuvo prasmės merginų apklausinėti teisme.

Apeliantai, skunduose kritikuodami liudytojo A. P. parodymus dėl W. M. sužalojimo aplinkybių, nurodo, jog, jeigu jie būtų nukentėjusįjį spardę, kaip teigia liudytojas, tai galvoje turėjo likti akivaizdžios spardymo žymės, tačiau

objektyviai tokių žymių po įvykio niekas nematė.                 Teismo medicinos ekspertas R. A. teisme

išsamiai paaiškino, kodėl po įvykio nebuvo matomi W. M. padaryti sužalojimai. Jis parodė, kad smūgis buvo dešinėje pakaušio pusėje, o kairėje pusėje dėl kraujotakos sutrikimo išsivystė smegenų suminkštėjimas. Felčerė

B. G., įvykio vietoje apžiūrėjusi nukentėjusįjį, audinių patinimo pakaušyje galėjo nepastebėti dėl toje vietoje esančios kitokios galvos struktūros, nes toje vietoje yra daugybė pertvarų.

Be to, byloje nustatyta, jog įvykio metu abu nuteistieji avėjo lengvÄ , minkÅ¡tÄ sportinio tipo avalynę. Ekspertas teisme paaiÅ¡kino, kad minkÅ¡ta avalynė amortizuoja smÅ«gį, todėl nėra sužalojimų, žaizdų, nors kaukolės kaulų lūžis buvo padarytas.

Dėl to tuoj po įvykio su nukentėjusiuoju bendravę liudytojai, policijos pareigūnai,

jį apžiūrėjusi greitosios medicinos pagalbos felčerė B. G. vizualiai nematė sužalojimų. Tačiau tai nepaneigia

fakto, jog W. M. buvo sužalotas.

Aplinkybė, kad nukentėjusysis W. M. po įvykio nesiskundė galvos skausmais, taip pat nepaneigia liudytojo A. P. parodymų, jog apeliantai nukentėjusįjį sumušė.

Ekspertas

R. A. teisme paaiÅ¡kino, kad skausmas yra individuali sÄ voka. Å ioje situacijoje dėl alkoholio vartojimo skausmas galėjo bÅ«ti prislopintas. Po traumos bÅ«na Å¡viesusis periodas, todėl nukentėjusysis galėjo vaikščioti, kalbėti, kol dėl kraujavimo neiÅ¡sivystė smegenų spaudimas ir po jos koma.

Tuo paaiškinama, jog pradžioje, tik atvažiavus policijos pareigūnams, įvykio vietoje buvusiems liudytojams nukentėjusysis W. M. nesiskundė

galvos skausmais, nenorėjo važiuoti į ligoninę. Kita vertus, vėliau liudytojas A. G. parodė, kad W. M. ėjo susiėmęs už

galvos ir sakė, jog skauda galvÄ (t. 2, b. l. 88).

Nors nuteistasis O. K. apeliaciniame skunde teigia, kad su nukentėjusiuoju įvykio vietoje buvę asmenys iÅ¡girdę triukÅ¡mÄ atsisuko, bet jokių muÅ¡tynių nematė, tai nepaneigia liudytojo A. P. parodymų dėl smurto vartojimo prieÅ¡ nukentėjusįjį, nes tuo metu smurtas galėjo bÅ«ti jau pasibaigęs. Juo labiau kad nuteistasis T. J. pripažino, jog viskas vyko labai greitai. Be to, byloje nustatyta, kad visi įvykyje dalyvavę asmenys buvo iÅ¡gėrę, W. M. ėjo 20-50 m atsilikęs nuo kitų. Dėl to priekyje ėję asmenys galėjo nematyti prieÅ¡ nukentėjusįjį vartojamo smurto ir atsisukę iÅ¡vysti tik jo rezultatÄ â€“ ant žemės gulinčius W. M. ir G. S.

Dėl

išdėstytų motyvų liudytojo A. P. parodymus dėl T. J. ir O. K. smurtinių veiksmų prieš W. M. pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino

nuosekliais. Jo parodymai dėl šių aplinkybių sutapo su nuteistojo T. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

Liudytojo

A. P. parodymus, jog smurtÄ prieÅ¡ W. M. vartojo bÅ«tent nuteistieji, patvirtina liudytojos A. K. parodymai.

Pirmosios instancijos teisme liudytoja A. K. parodė, kad po įvykio, per Jonines, atėjęs T. J. klausė, ar tas žmogus mirė. Ji tai

patvirtino. Tada jis paklausė, kodėl jo niekas ,,netampo“. Liudytoja T. J. klausė, ar jis to žmogaus nemušė, ir jis atsakė, jog

,,truputį mušė“.

Nuteistasis

T. J. apeliaciniame skunde bando įtikinti teismÄ , kad sakydamas ,,nedaug mušė“ kalbėjo ne apie W. M., bet apie V. A.

TokiÄ pačiÄ versijÄ nuteistasis T. J. iÅ¡dėstė ir pirmosios instancijos teisme. Teismas pagrįstai jÄ atmetė kaip prieÅ¡taraujančiÄ jo paties parodymams, nes jau kitÄ dienÄ po įvykio iÅ¡ draugo jis sužinojo, jog mirė ne V. A., bet W. M.

Nuteistasis

O. K. apeliaciniame skunde iÅ¡kraipo liudytojos A. K. parodymus teigdamas, kad teisme Å¡i liudytoja parodė nuteistÄ jį bandžius įspirti ne W. M., bet G. S.

Priešingai, liudytoja A. K. teisme parodė, jog stebėdama įvykį 50-100 m, o gal 200 m atstumu matė O. K. norėjus spirti būtent W. M., o A. P. jį laikė iš nugaros apglėbęs per alkūnes.

Taigi

priešingai, nei teigia apeliaciniame skunde apeliantas, liudytojos A. K. parodymai ne paneigia, bet patvirtina aplinkybę, kad W. M. mušė ir O. K.

Nuteistojo

T. J. gynėjo praÅ¡ymu apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas A. K., kuris pagal gynėjÄ Ä¯vykio metu rÅ«kė balkone ir matė kai kurias įvykio aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teisme liudytojas A. K. parodė rÅ«kęs balkone ir matęs einančius jaunuolius. Priekyje ėjo trys jaunuoliai, po to du atsiliko ir dar du stovėjo. Matė du gulinčius ir du Å¡alia tų gulinčių stovinčius. Jis nematė, kas ir kÄ mušė.

Taigi liudytojas A. K. nenurodė jokių naujų reikšmingų

aplinkybių, kurios galėtų paneigti liudytojų A. P. ir A. K. parodymus dėl nuteistųjų pavartoto smurto prieÅ¡ W. M. Jis tik dar kartÄ patvirtino byloje nustatytas

aplinkybes, jog du gulintys asmenys buvo G. S. ir W. M., o prie jų du stovintys – T. J. ir

O. K.

Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose iÅ¡kelta versija, kad W. M. galėjo susižaloti pats griÅ«damas ir galva atsitrenkdamas į kietÄ pavirÅ¡ių, taip pat atmetama kaip nepagrįsta.

TokiÄ sužalojimo galimybę teisiamajame posėdyje paneigė ekspertas R.

A. Jis paaiškino, jog griūnant girtam ant kieto paviršiaus tokie sužalojimai įmanomi, tačiau girtas žmogus griūdamas atsipalaiduoja, instinktyviai remiasi rankomis, kojomis, ir būna papildomi lūžiai, kurie šiuo atveju nenustatyti.

Tai reiškia, kad pats griūdamas nukentėjusysis nebūtų patyręs jam nustatytų sužalojimų, iš jų ir mirtino. Priešingai, jam būtų nustatyti papildomi sužalojimai.

Nuteistojo

O. K. apeliaciniame skunde keliama versija, jog W. M. galėjo patirti kūno sužalojimus kur nors kitur dėl kito asmens veiksmų, atmetama kaip

nepagrįsta, nes ekspertas R. A. teisme patvirtino, kad

skirtingu laiku padarytų kūno sužalojimų nenustatyta. Vadinasi, policijos pareigūnams jį nuvežus į Šimonių gatvę ir

palikus, kaip nurodo skunde apeliantas, jis negalėjo patirti sužalojimų, nulėmusių mirtį.

Neįtikinama kita nuteistųjų apeliaciniuose skunduose išdėstyta versija, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti lįsdamas pro metalinius įrengimus į lentpjūvę, kur dažnai nakvodavo.

Teisme liudytojas B. S., turintis individualiÄ Ä¯monę, iÅ¡ tiesų parodė, kad W. M. dažnai nakvodavo lentpjÅ«vėje ir žinojo, kaip patekti į patalpas, kur buvo rastas miręs. Nukentėjusysis buvo neatidavęs rakto nuo vienerių durų, todėl galėjo atsirakinti grotas, per kurias galima patekti į patalpas. Liudytojui atvykus, grotos buvo atrakintos.

Taigi

išdėstyti liudytojo B. S. parodymai patvirtina, jog W. M. negalėjo susižaloti įeidamas į lentpjūvę.

Nuteistasis

T. J. skunde kelia dar vienÄ versijÄ , kad nukentėjusysis sirgo epilepsija, todėl priepuolio metu galėjo griÅ«ti ir susižaloti.

Ši versija taip pat atmetama kaip nepagrįsta.

Nors, kaip nurodo skunde apeliantas, liudytojai A. K. ir A. G. teisme parodė iš nuogirdų girdėję, jog W.

M. būdavo epilepsijos priepuoliai, tačiau objektyvių duomenų nukentėjusįjį sirgus šia liga byloje nėra.

Kupiškio rajono savivaldybės Pirminės asmens sveikatos

priežiūros centro pažymoje (t. 3, b. l. 171) taip pat nurodyta, kad W. M. asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų apie turėtas

ir gydytas galvos traumas ar epilepsijÄ .

Nukentėjusioji V. M. su W. M. kartu gyveno 20 metų, todėl ji negalėjo nežinoti, jei jis bÅ«tų sirgęs epilepsija, tačiau nukentėjusioji to taip pat nenurodė.Â

Kita vertus, ekspertas R. A. teisme paaiškino, jog griūnant epilepsijos priepuolio metu padaromi kitokie kūno sužalojimai, nei padaryti ir nustatyti W. M.

Visos aptartos aplinkybės paneigia nukentėjusiojo W. M. sužalojimų galvos srityje kitokio padarymo galimybę, nei nustatyta byloje, ir leidžia

daryti iÅ¡vadÄ , kad visus sužalojimus galvos srityje, dėl kurių įvyko W. M. mirtis, padarė T. J. su O. K. tomis aplinkybėmis, kurios iÅ¡dėstytos skundžiamo

nuosprendžio aprašomojoje dalyje.

Nuteistasis

T. J. apeliaciniame skunde teigia teismÄ padarius klaidingÄ iÅ¡vadÄ , jog apeliantas provokavo konfliktÄ , abu nuteistieji vieÅ¡oje vietoje elgėsi akivaizdžiai įžūliai, t. y. pasivijo ir sumušė nuo lentpjÅ«vės nueinančius nukentėjusiuosius G. S. bei W. M.

Priešingai skundo teiginiui, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad                  T. J. ir O. K., veikdami bendrai, nužudė W. M. dėl chuliganiškų paskatų.

Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 19

punkte nurodyta, jog nužudymas kvalifikuojamas kaip padarytas dėl chuliganiÅ¡kų paskatų tada, kai padaromas dėl aiÅ¡kaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iÅ¡Å¡Å«kis visuomeninei tvarkai, siekiant prieÅ¡pastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiÅ«rį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstÄ savo veiksmams mažareikÅ¡mę dingstį.

Teisme nuteistasis T. J. parodė, kad jis susižvalgė su O. K. ir po G. S. žodžių „ateik, pasikalbėsim“ ėmė bėgti prie G. S. bei W. M.

Atkreipiamas dėmesys, jog buvus pasakytus tokius žodžius nurodo tik nuteistieji.

Kita vertus, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis T. J. pats parodė, kad norėjo tiesiog pasimuÅ¡ti (,,Ir kas mums, man ir O., užėjo, gal norėjome pasimuÅ¡ti...“ – t. 2, b. l. 141-142). Taigi nuteistieji vieÅ¡oje vietoje, stebint kitiems žmonėms (Å¡ioje byloje turėjusiems liudytojų statusÄ ), be jokios svarbios dingsties, demonstratyviai ignoruodami elementarias elgesio taisykles ir moralės normas, sudavė nukentėjusiajam W. M. smÅ«gius į galvÄ , nuo kurių Å¡is mirė.

Visa

tai leido teismui padaryti iÅ¡vadÄ , jog T. J. bei O. K. veikė aiÅ¡kiai negerbdami žmogaus ir visuomenės,

demonstruodami savo jėgÄ ir visiÅ¡kÄ nesiskaitymÄ su aplinkiniais, siekdami save prieÅ¡pastatyti kitiems, t. y. nužudė W. M. dėl chuliganiÅ¡kų paskatų.

Išdėstyti motyvai teisėjų kolegijai leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistųjų O. K. ir T.

J. veikÄ pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ kaip nužudymÄ dėl chuliganiÅ¡kų paskatų, padarytÄ netiesiogine tyčia. Tyčios turinys atskleistas skundžiamame nuosprendyje, todėl nekartojamas.

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimÄ abiem nuteistiesiems. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje iÅ¡dėstytais motyvais. Apeliantai savo skunduose nenurodė jokių motyvų dėl bausmės, todėl vadovaudamasi               BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio

pagrindo plačiau dėl jos pasisakyti.                                         Â

             Â

 Dėl ekspertizių skyrimo

Nuteistasis T. J. apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė praÅ¡ymus skirti jam teismo medicinos (apeliantas jÄ Ä¯vardino ,,sveikatos“) ekspertizę ir pakartotinę komisijinę pomirtinę ekspertizę W.

M. sužalojimams nustatyti.

Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad tokie nuteistojo prašymai iš tiesų atmesti,

o analogiškus pakartotinius apelianto prašymus teisėjų kolegija atmetė ir apeliacinės instancijos teismo

posėdyje.

Ekspertizė daroma teisme, kai reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti reikalingos išsamios

mokslo, technikos, meno ar kokios nors kitos srities specialios žinios. Pagal               Â

BPK 286 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas pats sprendžia, ar tokios žinios reikalingos tiriant įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, ir turi teisę paskirti ekspertizę savo iniciatyva

arba bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu. Vadinasi, baudžiamojo proceso įstatymas palieka teismui spręsti, ar reikia ir kada skirti

ekspertizę. Taigi ekspertizės skyrimas – teismo teisė, bet ne pareiga.

Pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ

teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir

nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės

turi reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas

surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės

arba ryšio su byla. Bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti arba juos atmesti yra teismo prerogatyva (BPK 270 straipsnio 2

dalis).

IÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje nuteistasis T. J. pareiÅ¡kė du praÅ¡ymus, susijusius su objektų tyrimu: atlikti pakartotinę teismo medicinos ekspertizę W. M., kad bÅ«tų suskaičiuoti jam suduoti smÅ«giai, ir paskirti teismo medicinos ekspertizę pačiam nuteistajam siekiant iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar turėdamas vienÄ trumpesnę kojÄ jis galėjo sužaloti W. M.

Pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė nuteistojo T. J. praÅ¡ymÄ skirti jam teismo medicinos ekspertizę nurodęs

tokio procesinio veiksmo netikslingumÄ : byloje nenustatyta, kuria koja – traumuota ar sveika – T. J. galėjo smÅ«giuoti.

Pirmosios instancijos teismas nuteistojo T. J. praÅ¡ymÄ paskirti pakartotinę teismo medicinos ekspertizę W. M. taip pat motyvuotai atmetė nurodęs, jog visi jam padaryti sužalojimai nustatyti ir iÅ¡dėstyti specialisto iÅ¡vadoje.

BPK 286 straipsnio

7 dalyje numatyta, kad teismas turi teisę paskirti naujÄ ekspertizę, jeigu ankstesnį ekspertizės aktÄ Ä¯vertina kaip nepakankamai iÅ¡samų ar nepakankamai pagrįstÄ .

Šioje byloje teismo medicinos specialisto išvada yra ir

išsami, ir pagrįsta. Jokių konkrečių aplinkybių, kurios leistų suabejoti šios išvados pagrįstumu, nenurodo ir pats

apeliantas, nesutinkantis su išvada tik dėl to, jog ji ne patvirtina, bet paneigia jo keltas versijas ir duotus

parodymus. Dar kartÄ Ä¯vertinusi tÄ pačiÄ specialisto iÅ¡vadÄ , apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patvirtina,

kad ji yra išsamiai motyvuota ir pagrįsta konkrečiais medicinos duomenimis.

Pirmosios instancijos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas R. A. ne tik patvirtino pateiktÄ specialisto iÅ¡vadÄ , bet ir dar kartÄ jÄ pagrindė, žodžiu atsakydamas į

nagrinėjimo teisme dalyvių klausimus. Šie eksperto paaiškinimai paneigia nuteistojo išdėstytas abejones dėl specialisto išvados išsamumo.

Dėl

to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra jokio pagrindo tenkinti apelianto prašymų skirti

ekspertizes.

        Dėl priteisto žalos atlyginimo

Nuteistasis T. J. apeliaciniame skunde teigia nesutinkÄ s su nukentėjusiesiems priteistu žalos atlyginimo dydžiu, tačiau nenurodė jokių teisinių argumentų, pagrindžiančių tokį jo nesutikimÄ .

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priteisdamas nukentėjusiajai V. M. 1 669,77 Lt turtinei žalai

atlyginti ir sumažindamas ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo V. M. iki 40 000 Lt, o W. M. iki 20

000 Lt, pirmosios instancijos teismas teisingai iÅ¡sprendė žalos atlyginimo klausimÄ , laikėsi susiformavusios teismų praktikos.

Priteista turtinė žala įrodyta dokumentais.

Neturtinės žalos atlyginimo atvejus, žalos dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnis. Nurodyto straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo.

Byloje nustatyta, kad iš labai sunkaus nusikaltimo

sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiesiems V. M. ir W. M. padaryta tyčiniais

bendrais nusikalstamais nuteistųjų T. J. bei O. K. veiksmais, kuriais atimta gyvybė jų artimam žmogui.

Nužudytasis W. M. buvo nukentėjusiosios V.

M. sugyventinis, nukentėjusiojo W. M. tėvas. Be abejonės, dėl netikėtos W. M. mirties nukentėjusieji patyrė dvasinius iÅ¡gyvenimus ir sukrėtimÄ , emocinį stresÄ , kurie turi bÅ«ti atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgė ne tik į padarytos žalos sukeltas pasekmes, būtent, į nukentėjusiųjų V. M. ir

W. M. dvasinius išgyvenimus, bet ir į nuteistojo T. J. turtinę padėtį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiesiems priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis neprieÅ¡tarauja CK 6.250 straipsnyje įtvirtintiems sÄ Å¾iningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams ir nėra per didelis.

Abiejų nuteistųjų apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies            1 punktu, n u t a r i a :

Nuteistųjų O. K. ir T. J. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkė                                                        Â

                                   Violeta Ražinskaitė

Teisėjai                                                                             Â

                                   Albinas Bielskis

                   Svajūnas Knizleris