2022-01-12 Nr. AB-854-3-64-3-01924-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-900-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01924-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. Š. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 6900 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 16 d. iki 2019 m. gegužės 28 d. kamerose Nr. TLK-5, 49, 50, 18, 64, 20, 29, 56, 12, 30, 24, 52, 26, 13, 14, 19 ir 59 iš viso 241 dieną. Kameros nepritaikytos gyvenimui, visą skundžiamą laikotarpį kartu su pareiškėju buvo laikomas maksimalus suimtųjų skaičius pagal miegamas vietas, nebuvo suteiktas normalus judėjimas. Kameros buvo perpildytos įvairiais įrenginiais, inventoriumi, baldais. Visose kamerose buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, atitvaras ne iki lubų, tualetas nebuvo įrengtas kaip atskira patalpa. Nebuvo užtikrintas privatumas, pareiškėjas buvo matomas kito asmens, taip pat kameros duris atidarančiam pareigūnui.

3. Teigė, kad pasinaudoti dušu buvo galima tik vieną kartą per savaitę, pareiškėjas buvo verčiamas praustis kameroje, negalėdamas tinkamai palaikyti savo asmens higienos. Šiaulių TI kamerose nebuvo sudarytos sąlygos veiksmingai susisiekti su pareigūnais, susiklosčius neatidėliotinoms aplinkybėms. Nebuvo sudarytos sąlygos kaip įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų: pasivaikščioti, užsiimti kolektyvine veikla – mokytis, sportuoti, dalyvauti įvairiose programose. Laikomas netinkamomis sąlygomis pareiškėjas patyrė psichologinius išgyvenimus, sveikatos sutrikimus.

4. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjas buvo laikomas skirtingose kamerose vienas arba su dar 1-5 asmenimis ir jam teko nuo 3,7 iki 19,1 kv. m. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, vertinant ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m), atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.

6. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kuri yra iš storos polietileno plėvelės. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, todėl nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą asmenų privatumą. Sienelės aukštis kur kas didesnis nei 1,5 metro. Sanitarinių mazgų įėjimai kamerose Nr. 18, 20, 56, 52, 14, 19 ir 59 atskirti durimis, o kitose kamerose – užuolaidomis, kurios yra iki pat grindų. Paaiškino, kad iš pridedamų nuotraukų matyti, jog per stebėjimo langelį pareiškėjo stebėjimas, būnant sanitariniame mazge, neįmanomas. Jokie teisės aktai nereglamentuoja garso izoliacijos įrengimo gyvenamosiose kamerose, taip pat kamerose esančio kvapo parametrų. Iš visų kamerų yra išvestos angos į koridorių, kurių pagalba užtikrinama pakankama oro cirkuliacija.

7. Atsakovo atstovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 44 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Šiaulių TI duše bėga šiltas vanduo, kuris į Šiaulių TI tiekiamas iš centralizuotų vandens tinklų. Kiekvienoje kameroje yra šalto vandens čiaupai, o tai suteikia galimybes rūpintis savo asmens higiena kiekvieną dieną. Suimtieji turi teisę turėti elektrinį virdulį, todėl vandenį gali pasišildyti.

8. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių TI direktoriaus 2018 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-130 suimtiesiems ir arešto bausmę atliekantiems nuteistiesiems numatyta dviejų valandų pasivaikščiojimo gryname ore trukmė. Šiaulių TI ant rėžiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnis reglamentuoja, jog socialinį darbą su suimtaisiais ir jų užimtumą organizuoja tardymo izoliatorių administracija. Pagrindinės užimtumo formos yra socialinis ir teisinis švietimas, suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas, pagalba sprendžiant suimtųjų problemas, kultūros ir sporto renginiai. Šiaulių TI tiek pareiškėjui, tiek kitiems asmenims suteikiama teisė pasinaudoti užimtumo programomis, renginiai, skirti suimtųjų užimtumui prasminga veikla ir mikroklimato gerinimui, yra įtraukiami į įstaigos metinius bei Šiaulių TI Resocializacijos skyriaus pusmečių planus, informacijas apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo skatinimo renginius iškabinama kamerose, visi suimtieji, norintys dalyvauti šiuose renginiuose, kreipiasi į Resocializacijos skyriaus specialistą, kuris supažindina su renginio nuostatais bei kita informacija. Įstaigoje vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas, organizuojamos paskaitos ir varžybos. Suimtieji turi galimybę žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek įstaigos administracijos išduodamą literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Šiaulių TI bibliotekoje, taip pat pasinaudoti riboto interneto prieiga. Suimtieji, tame tarpe ir pareiškėjas, buvo vedami į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę bei stalo teniso patalpą pagal kiekvieną savaitę Šiaulių TI direktoriaus patvirtintą grafiką, kuris sudaromas bendrai visiems suimtiesiems (nuteistiesiems).

9. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti pagalbos iškvietimo mygtuku, o tokio mygtuko nebuvimas pats savaime nereiškė, kad jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala. Reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso.

10. Teigė, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. pagrindu.

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, visų pirma pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojusio iki 2019 m. kovo 5 d., 1.3.1. punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negalėjo būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kalėjimų departamento direktorius 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 (galiojo iki 2020 m. vasario 6 d.) įsakymą Nr. V-124 panaikino ir tuo pačiu įtvirtino nuostatą (1.3.1 p.), pagal kurią iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. suaugusiam asmeniui (1.3.1. p.) ir 4,1 kv. m. nepilnamečiui asmeniui (1.3.2. p.).

13. Iš byloje esančios 2020 m. rugsėjo 25 d. pažymos Nr. 60-27271 teismas nustatė, kad pareiškėjas R. Š. Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2018 m. rugpjūčio 16 d. iki 2019 m. gegužės 27 d., iš viso 245 dienas. Pareiškėjas buvo laikomas gyvenamosiose kamerose Nr. 49, 50, 18, 64, 20, 29, 56, 12, 30, 24, 52, 26, 13, 14, 19 ir 59, su dar 1-5 asmenimis ir jam teko nuo 3,70 iki 19,05 kv. m. Taigi, teismas padarė išvadą, kad visas dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.

14. Teismas tai pat nurodė, kad teisės aktuose nėra nurodyta, jog, apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

15. Teismas, išanalizavęs duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, dydį – nuo 15,88 iki 23,37 kv. m, sanitarinių mazgų užimamą plotą – nuo 0,618 iki 2,300 kv. m ir kamerose buvusių asmenų skaičių (1-6), nustatė, kad tuo atveju, kai kamerose Nr. 18, 64, 56, 24, 52 ir 14 buvo laikomi 5-6 asmenys, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui teko mažiau negu 3,6 kv. m, bet daugiau kaip 3 kv. m. Kai šiose kamerose buvo laikoma mažiau asmenų, taip pat kitose pareiškėjo laikymo kamerose, net ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinęs pažymos apie baldų užimamą plotą duomenis bei įvertinęs į bylą pateiktas kamerų fotonuotraukas, teismas nusprendė, jog nėra pagrindo tvirtinti, kad pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų kamerose buvo suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

16. Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo laikomas kameroje Nr. TLK-5, kurioje buvo 6 miegamosios vietos ir kurios nepriskirtos gyvenamosioms patalpoms. Teismas, iš byloje esančios pažymos Nr. 60-27271 nustatė, kad pareiškėjas R. Š. laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 16 d. iki 2019 m. gegužės 28 d., atvykęs į Šiaulių TI, 17 kartų buvo patalpintas į trumpalaikio laikymo kamerą Nr. TLK-5.

17. Atsižvelgęs į bylai aktualų teisinį reglamentavimą, teismas nustatė, kad kamera Nr. TLK-5 nėra patalpa, skirta į Šiaulių TI atvykusiems asmenims apgyvendinti, tai tik trumpalaikio laikymo (ne ilgesniam kaip 2 valandų laikotarpiui) kamera priimtiems į Šiaulių TI ar išvykstantiems iš jo suimtiesiems (nuteistiesiems) laikyti, kol bus atliktos atitinkamos teisės aktuose numatytos procedūros iki asmenų paskyrimo į gyvenamąsias kameras, į šias kameras patalpinamų asmenų skaičiaus teisės aktai nereglamentuoja. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kameroje Nr. TLK-5 būtų buvęs laikomas ilgiau kaip po 2 valandas, tuo labiau – apgyvendintas joje, todėl teismas nusprendė, kad nėra pagrindo laikyti, jog pareiškėjas dėl patalpinimo į trumpalaikio laikymo kamerą galėjo patirti neturtinę žalą.

18. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI kamerose netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas: atitvaras ne iki lubų, tualetas nebuvo įrengtas kaip atskira patalpa, neturėjo atskiros vėdinimo sistemos, laikėsi nemalonus kvapas, nebuvo užtikrintas privatumas, asmuo visais atvejais matomas kito asmens, taip pat kameros duris atidarančiam pareigūnui.

19. Teismas, iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės nustatė, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose mūrinės arba pagamintos iš OSB ar PDF plokščių, sienelių aukštis – nuo 1,84 iki 2,32 m. Į bylą pateiktos ir kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, fotonuotraukos, iš kurių matosi, kad įėjimai į sanitarinių mazgų zonas kamerose Nr. 18, 20, 56, 52, 14, 19 ir 59 atitverti durimis, kitose kamerose pakabintos užuolaidos, atidarius kameros duris, matyti asmenį, besinaudojantį tualetu, nėra įmanoma, taip pat jis nėra matomas ir iš kitų kameros vietų. Taigi, teismas nusprendė, kad į bylą pateikti duomenys paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad besinaudojantis tualetu asmuo visais atvejais matomas kito asmens ar kameros duris atidariusio pareigūno, nes sanitariniai mazgai nuo likusios kameros erdvės atitverti pertvaromis, aukštesnėmis nei 1,5 metro, o įėjimai – durimis arba užuolaidomis. Pareiškėjo teiginys dėl privatumo neužtikrinimo abstraktus, nesusietas su juo pačiu, pareiškėjas nenurodė, kaip buvo pažeistas jo privatumas naudojantis tualetu, kuo tas pasireiškė, kurioje kameroje, ar tam turėjo įtakos ta aplinkybė, kad ne visose kamerose įėjimas į sanitarinio mazgo zoną buvo atitvertas durimis. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas laikė, kad privatumas pareiškėjui naudojantis sanitariniais įrenginiais minimaliai buvo užtikrintas, o dėl sanitarinių mazgų įrengimo Šiaulių TI kamerose neteisėtų atsakovo veiksmų nėra.

20. Pareiškėjas nurodė, kad pasinaudoti dušu buvo galima tik vieną kartą per savaitę, buvo verčiamas praustis kameroje.

21. Teismas pažymėjo, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsakovo atstovas nurodė, kad Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į dušą vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę ir visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas pats patvirtino, jog kartą per savaitę jam buvo sudaryta galimybė išsimaudyti duše, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI administracija pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius suimtųjų ir nuteistųjų prausimąsi po šiltu dušu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas, taigi karšto vandens tiekimas į kameras nereglamentuotas. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kad jis kreipėsi į Šiaulių TI administraciją su prašymu nuvesti į dušą papildomai, bet buvo atsisakyta tai padaryti, jo teiginys dėl naudojimosi dušu abstraktus, nesusietas su juo pačiu, todėl, teismo vertinimu, tokio teiginio nepakanka konstatuoti, kad Šiaulių TI pažeidžiama prausimosi tvarka.

22. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl nesudarytų sąlygų susisiekti su pareigūnais skundžiasi abstrakčiai, nenurodė, kad buvo susidariusi konkreti situacija, kada reikėjo nedelsiant išsikviesti pareigūną, tačiau jis negalėjo to padaryti ir dėl to kilo konkrečios pasekmės, todėl pareiškėjo teiginius dėl iškvietimo sistemos nebuvimo atmetė kaip nepagrįstus.

23. Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo sudarytos sąlygos kaip įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų: pasivaikščioti, užsiimti kolektyvine veikla – mokytis, sportuoti, dalyvauti įvairiose programose. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nurodė, jog Šiaulių TI ant rėžiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Į byla pateiktas ir Šiaulių TI direktoriaus 2018 m. balandžio 16 d. įsakymas Nr. 1/01-130, kuriuo nustatyta dviejų valandų pasivaikščiojimo gryname ore trukmė suimtiesiems ir arešto bausmę atliekantiems nuteistiesiems, o laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems – Bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka. Taigi, teismas nurodė, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė kasdien išeiti pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelius. Teismas, be kita ko, nurodė ir tai, jog į bylą pateikti ir Šiaulių TI direktoriaus patvirtinti Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikai laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 13 d. iki 2019 m. birželio 2 d., iš kurių matosi, kad suimtieji (nuteistieji) kiekvieną savaitę buvo vedami į užimtumo renginius (treniruoklių salę, teniso salę, krepšinio aikštelę, žaidimų kambarį), tame tarpe ir iš tų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Pareiškėjas nenurodė, kad jis prašė, bet jam nebuvo leista dalyvauti konkrečiuose renginiuose, varžybose, užimtumo programose, kad jis nebuvo išvestas į užimtumo renginius, kada tai buvo padaryta, kad jis dėl to skundėsi Šiaulių TI administracijai, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo pažeista pareiškėjo teisė į užimtumą.

24. Taigi, teismas, nenustatęs neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 25. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, tenkinant pareiškėjo skundą pilna apimtimi.

26. Pareiškėjas teigia, kad skunde pirmosios instancijos teismui nurodė aplinkybes, kurios, jo vertinimu, yra reikšmingos iškeltam ginčui pagrįsti, pateikė argumentus ir įrodymus. Priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas pakankamai detalizavo kiekvieną iš nurodytų netinkamų sąlygų, pridėjo institucijų raštus, kurių teismas nepaminėjo.

27. Nurodo, kad teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nepasisakė ir neargumentavo, kokiu pagrindu laikė atsakovo atstovo pateiktus duomenis tinkamais, pagal kuriuos atliko skaičiavimus, nepasisakė, kokiais motyvais atmetė pareiškėjo į bylą pateiktus priešingus atsakovo atstovo teiginiams įrodymus. Teismas taip pat nepasisakė, kokios aplinkybės lėmė atsakovo atstovo duomenų teisėtumą, nenurodė, kokiu skaičiavimo metodu apskaičiavo baldų ir inventoriaus užimamą patalpos dydį, neanalizavo, kad baldų ir inventoriaus dydžiai yra nereglamentuoti. Paaiškina, kad teismo sprendimas neatitinka teismų sprendimams keliamų kokybės reikalavimų.

28. Pareiškėjas pažymi ir tai, kad teismas neišsprendė pagrindinio viešojo administravimo subjektų veikloje taikomo principo – „viskas, kas įstatymu nėra leista, yra draudžiama“. Teigia, kad teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl gyvenamojo ploto, neišreikalavo iš atsakovo atstovo įrodymų, patvirtinančių, kokiais būdais gautas sanitarinių mazgų užimamas plotas. Nesutinka su asmenų, buvusių kartu kamerose su pareiškėju, skaičiavimo metodika.

29. Nurodo, kad galimai buvo pažeistos jo procesinės teisės, nes nebuvo supažindintas su byloje pateiktais dokumentais. Taip pat teigia, kad teismas netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su sanitarinio mazgo įrengimu. Pareiškėjas, be kita ko, nesutinka su teismo vertinimu nepripažinti nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ tinkamu pareiškėjo atstovu.

30. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

31. Atsakovo atstovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, apžvelgia teismų praktiką dėl neturtinės žalos priteisimo bei įrodinėjimo naštos paskirstymo, iš esmės pakartoja savo argumentus dėl gyvenamojo ploto kamerose ir sanitarinių mazgų įrengimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 16 d. iki 2019 m. gegužės 28 d., neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

33. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

35. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

36. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

37. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas kelia atsakovo atstovo pirmosios instancijos teismui pateiktų duomenų teisingumo klausimą. Tačiau pareiškėjas nenurodė ir byloje nėra jokių objektyvių duomenų, paneigiančių atsakovo atstovo pateiktus įrodymus.

38. Dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto pažymėtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (neteko galios 2019 m. kovo 6 d.) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymas Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kuriuose nustatyta, kad kameroje vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, konkrečiai nenustato vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje ar areštinėje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos.

39. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai iš kameros ploto neišskaičiavo baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto.

40. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, konstatavo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjas apeliaciniame skunde konkrečiai nenurodė, kuriomis dienomis jam tekęs gyvenamasis plotas buvo apskaičiuotas neteisingai, o tik reiškė deklaratyvaus pobūdžio teiginius, pavyzdžiui, kad teismui nebuvo pateikti tikslūs duomenys apie kamerose laikytų asmenų skaičių, nes kamerose esantys asmenys fiksuojami tik kartą per dieną – atliekant rytinį patikrinimą. Tokie apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktų duomenų pakankamumu bei pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumu. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius duomenis vertino ne taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, neleidžia pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles arba buvo šališkas.

41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad teismas netinkamai įvertino jo pretenzijas dėl sanitarinio mazgo įrengimo. Pažymėtina, kad Higienos norma HN 134:2015, taip pat Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (pagal kurių 14.5 p., kameroje turi būti, be kita ko, sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto) yra taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šių teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (minėtų teisės aktų atitinkamai 2 ir 3 p.).

42. Kita vertus, ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, ir Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas draudimas, be kita ko, žeminti žmogaus orumą, taip pat nustatyti tokias bausmes. Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje numatytas humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (1 d.). Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, EŽTT ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina, inter alia (be kita ko, įskaitant), galimybė privačiai naudotis tualetu. Privatumas naudojantis tualetu gali būti priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, o šios teisės atėmimas gali būti laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99)).

43. EŽTT vertinimu, kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1-1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07; 60800/08)). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Pataisos įstaigų pareiga garantuoti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018).

44. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai vadovaujantis sanitarinių mazgų zonų kamerose lentele (I t., b. l. 89-90) nustatė, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose mūrinės arba pagamintos iš OSB ar PDF plokščių, sienelių aukštis – nuo 1,84 iki 2,32 m. Byloje taip pat pateiktos ir kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, fotonuotraukos (I t., b. l. 108-123), kurios patvirtina, kad įėjimai į sanitarinių mazgų zonas kamerose Nr. 18, 20, 56, 52, 14, 19 ir 59 atitverti durimis, kitose kamerose pakabintos užuolaidos. Taigi, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu nebuvo pakankamai užtikrinamas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizavo, kokius kitus sanitarinio mazgo įrengimo aspektus pirmosios instancijos teismas įvertino netinkamai, todėl šie jo argumentai atmestini.

45. Pateikti į bylą duomenys paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad besinaudojantis tualetu asmuo visais atvejais matomas kito asmens ar kameros duris atidariusio pareigūno, nes sanitariniai mazgai nuo likusios kameros erdvės atitverti pertvaromis, aukštesnėmis nei 1,5 metro, o įėjimai – durimis arba užuolaidomis. Ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą įrengti kaip atskirą patalpą ar visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto ir kad sanitariniame mazge būtų įrengta atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema arba mechaninis vėdinimas, tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-687-756/2020 ir kt.). Pareiškėjo teiginys dėl privatumo neužtikrinimo abstraktus, nesusietas su juo pačiu, pareiškėjas nenurodo, kaip buvo pažeistas jo privatumas naudojantis tualetu, kuo tas pasireiškė, kurioje kameroje, ar tam turėjo įtakos ta aplinkybė, kad ne visose kamerose įėjimas į sanitarinio mazgo zoną buvo atitvertas durimis. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes teismas laiko, kad privatumas pareiškėjui naudojantis sanitariniais įrenginiais minimaliai buvo užtikrintas, o dėl sanitarinių mazgų įrengimo Šiaulių TI kamerose neteisėtų atsakovo veiksmų nėra.

46. Dėl pareiškėjo argumentų, kad buvo pažeistos jo procesinės teisės šioje byloje, nes nebuvo supažindintas su visais atsakovo atstovo į bylą pateiktais dokumentais, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, siekdamas susipažinti su bylos medžiaga, tačiau ši teisė jam nebuvo užtikrinta (ABTĮ 49 str.).

47. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis nagrinėjamoje byloje negalėjo pasirinkti atstovu nevyriausybinę organizaciją „Iustitia est fundamentum“, teisėjų kolegija pažymi, kad atstovavimo administraciniame teisme klausimus reglamentuoja ABTĮ 47 straipsnis. Šio straipsnio 4 dalyje nurodytas baigtinis sąrašas asmenų, galinčių būti įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) teisme, tačiau nevyriausybinė organizacija „Iustitia est fundamentum“ į minėtą sąrašą nepatenka, t. y. pagal ABTĮ 47 straipsnį nelaikytina tinkamu fizinio asmens įgaliotu atstovu (pagal pavedimą). Analogiškos nuostatos laikomasi ir ankstesnėje LVAT praktikoje (žr., pvz. 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-879-520/2016, 2017 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-15-662/2017).

48. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialinės teisės normomis. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinių ir teisinių aspektų analizės bei padarytų išvadų, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius