2022-03-09 Nr. AB-5508-3-61-3-04369-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1491-261/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04369-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Departamento sprendimas) ir Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Komisijos sprendimas) bei įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietė, tautybė – (duomenys neskelbtini), netekėjusi, vaikų neturi. 2014 m. (duomenys neskelbtini) bendruomenė buvo atakuota (duomenys neskelbtini), nuo tada jie gyvena stovyklose. Pareiškėja pažymėjo, kad ji priskirtina padidintos rizikos asmenų grupėms net pagal du kriterijus (dėl lyties ir religijos), todėl atsakovas į tai privalėjo atsižvelgti, vertindamas individualią riziką. Pareiškėjos teigimu, ji nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą. Informacija apie (duomenys neskelbtini) padėtį, smurtą ir karinius veiksmus jos kilmės šalyje iš esmės patvirtina pareiškėjos duotus paaiškinimus. Pareiškėja darė išvadą, kad ji atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jai turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

3. Dėl skundžiamo sprendimo dalies, kuria atsakovas nutarė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, nusprendė įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį, pareiškėja nurodė, kad ji bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, visą laikotarpį buvo Lietuvoje, nepateikta duomenų apie jos padarytus kokius nors pažeidimus, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad pareiškėja savanoriškai neišvyktų iš šalies. Vien tai, kad ji atvyko neleistinoje vietoje, pareiškėjos teigimu, nesudaro objektyvaus pagrindo įsitikinimui, kad savo noru į kilmės šalį neišvyktų. Nėra jokių objektyvių aplinkybių ar įrodymų, kurie rodytų, kad pareiškėja gali pasislėpti. Maksimalus draudimo atvykti laikas nėra proporcingas, pareiškėja dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, laikėsi nustatytų tvarkų.

4. Nesutikdama su Komisijos sprendimu, pareiškėja pažymėjo, kad Komisija atidžiai ir teisingai neišnagrinėjo pareiškėjos skundo, teisingai neįvertino motyvų, nevertino argumentų dėl pareiškėjos išsiuntimo, nesudarė galimybės savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, teisingai neįvertino maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumo bei būtinybės. Pareiškėjos skundas nebuvo išsamiai ir teisingai išnagrinėtas, todėl Komisijos sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų. Pareiškėja pažymėjo, kad Departamento vykdyto tyrimo metu buvo nurodžiusi faktines aplinkybes, jog patyrė religinį nepakantumą bei persekiojimą. Tokios aplinkybės pagrindžia prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja apklausos metu teigė, jog asmeniškai jai niekas negrasino, tačiau bendrai, kaip religinės bendruomenės dalis, ji patiria grėsmę, ir jei grįžtų, tai gyvenimas būtų nesaugus dėl grėsmės, kylančios iš (duomenys neskelbtini). Taip pat pareiškėja nurodė, kad nepriklauso jokiai politinei partijai ir grėsmė dėl politikos jai nekyla. Atsakovas nurodė, kad, įvertinęs pareiškėjos pasakojimą, konstatavo, jog įžvelgiama grėsmė prieglobsčio prašytojai iš esmės siejama su bendra situacija jos gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis, todėl pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

7. Atsakovo teigimu, tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjai grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose nurodyti veiksmai. Atsakovas nurodė, kad Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją ir atsižvelgiant į tai priėmė teisėtą bei pagrįstą ginčijamą sprendimą, pati pareiškėja jokios informacijos bei duomenų, paneigiančių Departamento išvadas, nepateikė. Atsakovas pažymėjo, kad surinkta pakankama kilmės valstybės informacija, atsižvelgiant į pareiškėjos prieglobsčio prašymo motyvus. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja asmeniškai persekiojimo ar fizinės prievartos nepatiria, prieglobsčio prašytoja nėra išsituokusi ar našlė, ji gyveno su savo šeima (mama, broliais, seserimis), t. y. ji nepriklauso kategorijai vienišų moterų, kurių padėtis (duomenys neskelbtini) visuomenėje yra ypač sudėtinga (dėl visuomenės smerkimo ar ekonominių sunkumų). Atsakovas darė išvadą, kad nenustatyta individualių aplinkybių, didinančių persekiojimo dėl lyties rizikos tikimybę.

8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos paskutinė gyvenamoji vietovė nėra riziką didinantis veiksnys. Pareiškėja nepatvirtino, kad (duomenys neskelbtini) jai buvo grasinama dėl to, jog ji yra (duomenys neskelbtini), savo prieglobsčio prašymo pareiškėja taip pat negrindė tokiomis aplinkybėmis, kad kilmės šalyje ji buvo diskriminuojama ar kitaip dėl pareiškėjos individualių savybių su ja buvo netinkamai elgiamasi. Apklausų metu pareiškėja patvirtino, kad jai asmeniškai šiuo metu niekas negrasino ir nepersekiojo.

9. Atsakovo teigimu, Departamento sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną, su savimi neturėjo asmens dokumentų, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikyta pareigūnų. Atsakovas pažymėjo, kad aplinkybių visuma leidžia pareiškėjos veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Nors pareiškėja iš savo kilmės valstybės atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjos veiksmai neapibūdina jos elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad ji būtų siekusi kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje, šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmę.

10. Atsakovas nurodė, kad Departamentas surinko visą aktualią, išsamią kilmės valstybės informaciją, ji yra iš skirtingų patikimų šaltinių. Ši informacija buvo įvertinta individualiai pagal „slankiojančią skalę“, o pareiškėjos teiginiai nepaneigia informacijos visumos ir individualaus vertinimo, apklausos metu ji neįvardijo konkrečių ir individualių patirtos diskriminacijos apraiškų ar grėsmių, remiantis Departamento surinkta informacija, šiuo metu (duomenys neskelbtini) nesusiduria su realia persekiojimo grėsme. Departamento surinktą informaciją paneigiančių duomenų skunde taip pat nėra pateikta, be to, ir pati pareiškėja nenurodė, kad jai asmeniškai grėstų pavojus ar kad ji būtų buvusi persekiojama.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

12. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1 dalimi, 71 straipsnio 4 dalies 4 punktą, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad apklausos metu pareiškėja pagrindinėmis išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežastimis nurodė priklausymą (duomenys neskelbtini), buvimą moterimi, baimę patirti grėsmę iš (duomenys neskelbtini). Įvertinęs pareiškėjos apklausos metu, teisme teiktus paaiškinimus, Departamento surinktą informaciją, teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Bylos duomenų analizė teismui leido daryti išvadą, kad prieglobsčio pareiškėja prašė ne norėdama apsisaugoti nuo kilmės šalyje vykdomo persekiojimo, ne dėl individualios persekiojimo grėsmės dėl savo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų), o todėl, kad gyvenimas (duomenys neskelbtini) yra sunkus, pareiškėja siekia geresnio gyvenimo.

13. Teismas nurodė, kad pareiškėjos jaučiama subjektyvi baimė dėl lyties ir religijos niekuo nepagrįsta. Teismas nurodė, kad pareiškėja remiasi bendra padėtimi šalyje, o ne individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Teismas nurodė, kad byloje esanti kilmės valstybės informacija nepatvirtina, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini) yra persekiojami vien tik dėl savo tautinio / religinio identiteto. Be to, (duomenys neskelbtini), kuri vykdė (duomenys neskelbtini) genocidą, nebevaldo jokių teritorijų (duomenys neskelbtini) nuo 2017 m. ir neturi galimybių atvirai veikti teritorijoje. Pareiškėja gyveno (duomenys neskelbtini) gubernijoje, kurioje (duomenys neskelbtini) nevaldo jokių teritorijų. Pagal atsakovo surinktus duomenis, (duomenys neskelbtini) gubernijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėja nepateikė individualaus pobūdžio aplinkybių, kurios pagrįstų tariamai įžvelgiamos grėsmės tikimybę, t. y. kad dėl lyties ir priklausymo (duomenys neskelbtini) bendruomenei sulaukė asmeninių grasinimų ar patyrė veiksmus, kurie prilyginami persekiojimo veiksmams. Priešingai, pareiškėja tiek apklausos metu, tiek teismo posėdyje patvirtino, kad asmeniškai jai niekas negrasino. Įvertinęs pareiškėjos individualią situaciją, tai, kad ji yra jauna, darbinga moteris, gyvenusi su savo šeima (mama, broliais, seserimis) ir nėra priskirtina vienišų moterų kategorijai (nėra išsituokusi, našlė) teismas sprendė, kad nėra pagrindo sutikti su pareiškėja, jog dėl lyties jai kyla padidinta persekiojimo rizika. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjos bendro pobūdžio teiginiai apie jai kylančią grėsmę kilmės valstybėje savaime nesuponuoja tarptautinės apsaugos jai suteikimo poreikio. Pareiškėjos nurodytos išvykimo iš kilmės šalies priežastys nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo, neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų), todėl teismas darė išvadą, kad Departamentas pagrįstai sprendė, jog pareiškėja neatitinka kriterijų, nurodytų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas.

14. Teismas pažymėjo, kad papildomos apsaugos suteikimą pareiškėja grindė tais pačiais argumentais kaip ir suteikti pabėgėlio statusą. Teismas nurodė, kad pareiškėjos pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis ir nėra priežasčių pareiškėjos atžvilgiu taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies nuostatas.

15. Teismas nenustatė, kad pareiškėja galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje ji bus kankinama, su ja bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas, arba ji galėtų tokiu būdu būti baudžiama. Taip pat nenustatė, kad pareiškėja galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Teismas nurodė, kad nėra teisinių pagrindų pripažinti, jog priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos būtų pagrindų vertinti kitas aplinkybes, nei tos, kurios įvertintos sprendžiant klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nes pareiškėja neįvardijo kitų kilmės valstybėje jai kylančių grėsmių. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

16. Teismas vadovavosi Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir pažymėjo, kad Departamentas, spręsdamas dėl papildomos apsaugos, taip pat įvertino, jog nėra duomenų, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) gubernijoje, vyktų ginkluotas konfliktas, dėl kurio vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. (duomenys neskelbtini) pirmauja grįžtančių asmenų skaičiumi (asmenys, palikę (duomenys neskelbtini) dėl karo su (duomenys neskelbtini), grįžo beveik 2 milijonai žmonių, daugiausiai į (duomenys neskelbtini) rajoną. Duomenų, kurie sąlygotų poreikį koreguoti tokį vertinimą, tyrimo metu Departamentas nenustatė. Teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėja neatitinka ne tik papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

17. Teismas nurodė, kad nėra teisinių pagrindų pripažinti, jog priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos būtų pagrindų vertinti kitas aplinkybes nei tos, kurios įvertintos sprendžiant klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nes pareiškėja neįvardijo kitų kilmės valstybėje jai kylančių grėsmių, taigi sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos priimtas pagrįstai pripažinus, kad nenustatyta, jog kilmės valstybėje pareiškėjai gresia Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai.

18. Teismas nustatė, kad atsakovas, vertindamas pareiškėjos deklaruotas baimes, dėl kurių ji negali grįžti į kilmės valstybę, vertino ne tik bendrą padėtį pareiškėjos kilmės šalyje pagal naujausius informacijos šaltinius, bet ir specifines jos savybes, dėl kurių jai galėtų kilti grėsmė, t. y. atliko tyrimą, taikant tiek vadinamąją „slankiojančią skalę“, tiek įvertinant situacijos individualias aplinkybes ir / ar veiksnius, galinčius sukelti ar padidinti pavojų konkretiems asmenims.

19. Teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta, taip pat pareiškėja nenurodė, kokios konkrečios esminės aplinkybės, susijusios su pagrindais suteikti jai prieglobstį, nebuvo nurodytos ir įvertintos Departamento Komisijos. Tai, kad Komisija pritarė Departamento sprendimui nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nesudaro pagrindo pripažinti jo neteisėtu ir nemotyvuotu. Komisijos sprendime iš esmės atsakyta į visus pareiškėjos skundo dėl Departamento sprendimo argumentus.

20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas. Teismas nurodė, kad prieglobsčio prašytoja kelia neteisėtos migracijos grėsmę, nes tyčia neteisėtai, neturėdama pateisinamos priežasties kirto Lietuvos Respublikos sieną. Išnagrinėjus jos prašymą suteikti prieglobstį, nebuvo nustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, todėl tikėtina, kad atsisakius suteikti užsienietei prieglobstį, vengdama grąžinimo, ji gali pasislėpti. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 33 punktu ir pažymėjo, kad, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjai nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad ji gali pasislėpti, buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Be to, iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėja nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

21. Teismas nustatė, kad pareiškėjos prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka, nes prašyme suteikti prieglobstį pateikia tik tokią informaciją, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar užsieniečiui gali būti suteiktas prieglobstis. Teismas vadovavosi Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus, jog ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę, todėl draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

22. Teismas darė išvadą, kad Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, Komisijos sprendimas atmesti pareiškėjos skundą paliekamas nepakeistas, taip pat yra teisėtas ir pagrįstas Departamento sprendimas nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, todėl teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimų skunde išdėstytais argumentais ir skundą atmetė. Teismui konstatavus, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, teismas neturėjo pagrindo įpareigoti Departamentą pareiškėjos prašymą išnagrinėti iš naujo.

III. 23. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

24. Pareiškėjos teigimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus, taip pat nesutinka su teismo išvadomis, kad jos prašymas yra grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais ir jai kilmės šalyje nekyla individualios grėsmės pavojus. Pareiškėja nurodo, kad dėl (duomenys neskelbtini) tikėjimo negali pasilikti kilmės šalyje nes kyla grėsmė jos saugumui, gyvybei ir sveikatai. Pareiškėja pažymi, kad kilmės šalies informacija patvirtina, jog pareiškėjai dėl (duomenys neskelbtini) tikėjimo (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, o atsakovas šios grėsmės nepaneigė. Pareiškėjos teigimu, aplinkybė, kad ji negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės tikimybės (duomenys neskelbtini) tikėjimo moteriai (duomenys neskelbtini). Kadangi ji yra moteris ir (duomenys neskelbtini) pagal tikėjimą, todėl pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką jai kylanti grėsmė turi būti vertinama individualiai pagal „slankiojančią skalę“. Pareiškėja nurodo, kad ji yra priskiriama padidintos rizikos grupei net pagal du kriterijus (moteris ir (duomenys neskelbtini) religija), todėl individuli grėsmė yra preziumuojama, jos papildomai pareiškėjai įrodinėti nereikia.

25. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad atsakovas, darydamas išvadas dėl papildomos apsaugos suteikimo, vadovavosi vienerių metų senumo duomenimis, kurie nebeatitinka esamos padėties (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos teigimu, jos išvykimo priežastis negalima laikyti ekonominėmis, nes skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio kartais neryškus, taip pat, kaip ne visada aiškus skirtumas tarp ekonominių ir politinių priemonių pareiškėjo kilmės šalyje. Pareiškėja pažymi, kad Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymus ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

26. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

27. Nesutikdamas su pareiškėjos apeliaciniu skundu, atsakovas pažymi, kad pareiškėja teikė bendro pobūdžio argumentus dėl bendros situacijos šalyje, be to, nurodė, kad turi brolius (vyriško palaikymo tinklą). Atsakovas vadovaujasi Aprašo 22 punktu, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymi, kad pareiškėja nenurodė ir savo pasakojime neindividualizavo jokių individualių persekiojimą pagrindžiančių aplinkybių, kokia konkrečiai grėsmė jai kyla. Atsakovas nurodo, kad Departamentas surinko kilmės valstybės informaciją, kuri nepatvirtina, jog (duomenys neskelbtini) valstybė šiuo metu persekioja( duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) kartu su tarptautine bendruomene teikia įvairią pagalbą bei paramą (duomenys neskelbtini)), o (duomenys neskelbtini), kuri siejama su (duomenys neskelbtini) persekiojimu (duomenys neskelbtini), nebekontroliuoja jokių teritorijų (duomenys neskelbtini).

Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėja patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Atsakovas pažymi, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Atsakovo teigimu, pareiškėja nepateikė duomenų̨, pagrindžiančių̨ prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų̨ ar nenorėtų̨ suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais).

Turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai prielaidai. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Atsakovas pažymi, kad jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų arba įrodymų pareiškėja skunde nepateikė. Atsakovas pažymi, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta nei tikėtino pareiškėjos persekiotojo, nei jo tikėtinų tikslų ir motyvų persekioti pareiškėją.

Pareiškėjos baimė patirti persekiojimą buvo grindžiama bendro pobūdžio teiginiais apie (duomenys neskelbtini) padėtį kilmės valstybėje, pareiškėjos baimės nepatvirtino surinkta aktuali kilmės valstybės informacija, kas leido pagrįstai spręsti, kad jos baimė patirti persekiojimą yra išimtinai hipotetinė, t. y. buvo pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja neatitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų. Jokių objektyvių individualių duomenų, leidžiančių daryti priešingas išvadas, pareiškėja skunde nepateikė. Atsakovas nurodo, kad siekis geresnio gyvenimo nėra pagrindas pareiškėjai suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes tai prieštarautų tiek nacionaliniams, tiek tarptautiniams teisės aktams dėl prieglobsčio suteikimo.

28. Atsakovas pažymi, kad tyrimo metu nenustatyta ir pareiškėja nenurodė, kokiu būdu ją asmeniškai diskriminavo dėl to, kad yra (duomenys neskelbtini), ir, ar susidūrė su veiksmais, kurie būtų prilyginti persekiojimui (pareiškėja apklausų metu nurodė, kad asmeniškai jai niekas negrasino). Taip pat, nors pareiškėja teigia, jog ji yra vieniša moteris, kuriai gresia padidintas pavojus, tačiau ji nėra vieniša moteris, (duomenys neskelbtini) gyveno kartu su savo šeima (mama, broliais, seserimis). Be to, pareiškėja yra jauna, darbingo amžiaus moteris, gerai susipažinusi su kilmės valstybės papročiais ir kultūra, jokių duomenų, kad dėl savo lyties ar amžiaus buvo patyrusi netinkamą elgesį, nepateikė, todėl pagrįstai konstatuota, kad nenustatyta individualių aplinkybių, didinančių persekiojimo dėl lyties rizikos tikimybę.

Atsakovas pažymi, kad tyrimo metu nerasta informacijos apie tai, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini) gresia persekiojimas, taip pat nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojai suteikimo poreikį. Pareiškėja skunde taip pat nepateikė tokių aplinkybių. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad, nors, remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) pateikiamais duomenimis, pareiškėja, kaip (duomenys neskelbtini) moteris, priskiriama padidintos rizikos asmenų grupei, tačiau EPPB taip pat nurodo, kad net patenkant į šią grupę, ne visi individai susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą, būtina atsižvelgti į tai, ar asmuo gyvena vietovėje, kur vis dar veikia (duomenys neskelbtini), taip pat, ar asmuo turi dokumentus, patvirtinančius tapatybę, jo lytį (moterys, kurias buvo pagrobę (duomenys neskelbtini), gali susidurti su visuomenės stigmatizacija).

Atsakovas pažymi, kad visos pareiškėjos bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta objektyvių duomenų, kurie pagrįstų tikimybę, kad prieglobsčio prašytoja ateityje galėtų patirti netinkamą elgesį dėl savo lyties. Atsakovo teigimu, (duomenys neskelbtini) apie padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje (tiek apie (duomenys neskelbtini) padėtį, tiek apie bendrą saugumo padėtį) yra aktualus ir patikimas šaltinis, kuriuo turėjo pagrindą vadovautis tiek Departamentas, tiek teismas. Be to, Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi ne tik (duomenys neskelbtini), bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjos individualios situacijos kontekste.

29. Atsakovo teigimu, skundžiamame sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą). Atsakovas pažymi, kad pareiškėja neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jos prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėja taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja iš savo kilmės valstybės atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjos veiksmai neapibūdina jos elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad ji būtų siekusi kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. spalio 25 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjai nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėja skunde taip pat prašė panaikinti Komisijos 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

31. Dėl pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kuris išspręstas 2022 m. vasario 24 d. nutartimi dėl bylos skyrimo nagrinėti teismo posėdyje, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

32. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ji pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjos prašymas netenkinamas.

33. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad teismas tinkamai neįvertino, jog atsakovas nesurinko duomenų apie pareiškėjos kilmės valstybę, tinkamai neįvertino individualių aplinkybių dėl pareiškėjai galinčios kilti grėsmės kilmės valstybėje.

34. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjos skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014, kt.).‏‏‎

35. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

36. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

37. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

38. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

39. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

40. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

41. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

43. Byloje nustatyta, jog pareiškėja prieglobsčio prašymą motyvavo tuo, kad yra (duomenys neskelbtini), todėl (duomenys neskelbtini) kyla grėsmė jos gyvybei. Pareiškėja apklausos metu nurodė, kad ji gyveno (duomenys neskelbtini) rajone, 2014 m. (duomenys neskelbtini) bendruomenė buvo atakuota (duomenys neskelbtini), nuo tada jie gyveno stovyklose, jos namai buvo sugriauti. Pareiškėja nurodė bijanti, kad nepasikartotų 2014 m. įvykiai, tačiau taip pat pažymėjo, kad šiuo metu jai asmeniškai grėsmės jos šalyje nėra. Pareiškėja nurodė, kad jos tėvas miręs, (duomenys neskelbtini) liko jos mama su dviem seserimis ir trimis broliais.

44. Pažymėtina, kad pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo 4 straipsnio nuostatas, EPPB, kuris įsteigtas siekiant įgyvendinti bendros Europos prieglobsčio sistemos tikslus, skaidriu ir nešališku būdu renka svarbią, patikimą, tikslią ir naujausią informaciją apie prašymus suteikti tarptautinę apsaugą pateikusių asmenų kilmės valstybes, naudodamasi visais svarbiais informacijos šaltiniais, įskaitant vyriausybinių, nevyriausybinių ir tarptautinių organizacijų bei Sąjungos institucijų ir įstaigų pateiktą informaciją, ir remdamasi tokia informacija rengia ataskaitas dėl kilmės valstybių.

Nagrinėjamo ginčo atveju atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, be kitų šaltinių, vertino ir (duomenys neskelbtini), kuriose, kaip pagrįstai teigia atsakovas, nurodoma, kad nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, todėl atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis.

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, Departamentas įvertino prieglobsčio prašytojos pasakojimą, atsižvelgė į surinktą kilmės valstybės informaciją, t. y. įvertino nustatytų faktinių aplinkybių visumą. Taigi nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojos kilmės valstybę, pateiktus paaiškinimus ir kitus turimus duomenis. Departamentas, remdamasis (duomenys neskelbtini), kita pareiškėjos kilmės valstybės informacija, Departamento sprendime akcentavo, kad (duomenys neskelbtini) nebevaldo jokių teritorijų (duomenys neskelbtini) ir neturi galimybių atvirai veikti teritorijoje.

Paskutinėje pareiškėjos gyvenamojoje vietovėje ((duomenys neskelbtini) gubernija) (duomenys neskelbtini) nevaldo jokių teritorijų. Tyrimo metu nerasta informacijos apie tai, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) gresia persekiojimas, taip pat nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjai suteikimo poreikį. Pažymėtina, kad pareiškėja nepriklauso kategorijai vienišų moterų, kurių padėtis (duomenys neskelbtini) visuomenėje yra ypač sudėtinga (dėl visuomenės smerkimo ar ekonominių sunkumų).

Be to, pareiškėja turi vyriško palaikymo tinklą, kadangi (duomenys neskelbtini) gyvena jos broliai.

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi Departamento sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, sutinka su Departamento, Komisijos ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėja grėsmę sieja su bendra situacija jos gyvenamojoje vietovėje, o ne su savo individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Pareiškėjos abstraktūs teiginiai dėl kilmės valstybėje jai tariamai gresiančio pavojaus savaime, nesant jokių tariamą grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, nėra pakankami pagrįsti pareiškėjai galbūt galinčią kilti grėsmę. Be to, pareiškėja neneigia, jog su persekiojimu, pavojumi jos sveikatai ir gyvybei kilmės valstybėje nebuvo susidūrusi. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėja dėl jos priklausymo (duomenys neskelbtini) bendruomenei galėjo baimintis dėl savo sveikatos ir (ar) gyvybės. Departamento apklausos metu pareiškėja nurodė, kad nori būti laisva. Akcentuotina, kad tokio pobūdžio priežastys, be kita ko, ekonominės, nėra tapačios persekiojimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5326-822/2017), o bendra saugumo padėtis, kaip minėta, nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojama kilmės valstybėje dėl Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

46. Pareiškėja prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Departamento surinkta informacija apie pareiškėjos asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad (duomenys neskelbtini) rengimo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

47. Teisėjų kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo ir Departamento išvadoms, kad sprendimo dalys, kuriomis nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi trejiems metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra teisėtos ir pagrįstos. Departamento sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą būtina uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus.

Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėja būtų išsiunčiama jau nebe pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjos atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jai taikyti maksimalų penkerių metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Departamento sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjai draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Atsižvelgus į tai, jog Departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dviejų metų, darytina išvada, kad yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal C.SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį į dvejus metus nuo pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Kitoje dalyje pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjos apeliacinis skundas patenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo ir Departamento sprendimo bei Komisijos sprendimo dalys dėl draudimo atvykti ir duomenų įvedimo į C.SIS sistemą keistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 31 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstyti taip: „3. Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”; „4. Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“.

Atitinkamai pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 31 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ernestas Spruogis