AS-442-402-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS442-402/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00385-2012-5 Procesinio sprendimo kategorija 67.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovui Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, kuriuo prašė panaikinti Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 20 d. įsakymą Nr. B-ĮV-327 „Dėl pareigybių tvirtinimo ir panaikinimo, architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo – vyriausiojo architekto pareigybės aprašymo tvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas). Skundu pareiškėja inter alia prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki skundo išnagrinėjimo sustabdyti Įsakymo galiojimą.

Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 23 d. nutartimi pareiškėjos prašymo netenkino.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja, prašydama sustabdyti Įsakymo galiojimą iki šioje byloje bus išnagrinėtas pareiškėjos skundas dėl šio Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, nenurodė jokių motyvų, dėl kurių, net ir patenkinus pareiškėjos skundo reikalavimą, pasunkėtų arba pasidarytų negalimas būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Teismas nurodė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas turi būti objektyviai pagrįstas teismo sprendimo įvykdymo negalimumu ar pasunkėjimu ir atitinkamai sprendimas taikyti šias priemones turi būti paremtas išsamia kilusio ginčo, ginčijamo akto sukeliamų teisinių pasekmių bei reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pasekmių, inter alia proporcingumo principo kontekste, analize. Teismas sprendė, kad byloje esančių duomenų nepakanka konstatuoti, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje yra pagrindas imtis priemonių reikalavimui užtikrinti.

II. Pareiškėja pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Paaiškina, kad, vadovaujantis ginčijamu Įsakymu, pareiškėja būtų neišvengiamai atleista iš valstybės tarnybos, iš esmės pasikeistų jos socialinė padėtis, pareiškėja netektų vienintelio pajamų šaltinio. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjai palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų, kadangi ginčijamas Įsakymas dar iki sprendimo byloje priėmimo jau būtų realizuotas, vėliau turėtų būti skundžiami Įsakymo pagrindu priimti administraciniai aktai.

Atsakovas su pareiškėjos atskiruoju skundu nesutinka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Atskirasis skundas netenkintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, jos netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.).

Taip pat pažymėtina, jog būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011).

Pareiškėja nurodo, kad, nesustabdžius Įsakymo galiojimo, iki teismo sprendimo priėmimo ji būtų atleista iš valstybės tarnybos, netektų vienintelio pajamų šaltinio, vėliau turėtų būti pradedami teisminiai procesai dėl administracinių aktų, priimtų ginčijamo Įsakymo pagrindu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, teismui priėmus pareiškėjai palankų sprendimą bei panaikinus Įsakymą, tačiau atsakovui atleidus pareiškėją iš pareigų, pareiškėja turėtų galimybę kreiptis į teismą dėl jos atleidimo pripažinimo neteisėtu, tuo pačiu galėtų būti išspręstas klausimas dėl atitinkamos kompensacijos pareiškėjai priteisimo. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas nenustato, kaip turi būti kompensuojama valstybės tarnautojui, kai jo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, todėl, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 297 straipsnis. Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 297 straipsnio 3-4 dalyse įtvirtini alternatyvūs darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdai – teismas gali neteisėtai atleistą darbuotoją grąžinti į pirmesnį darbą ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 297 str. 3 d.) arba jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 str. 4 d.).

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad, netenkinus pareiškėjos prašymo ir nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjos prarastų pajamų atlyginimo bei grąžinimo į valstybės tarnybą klausimas galėtų būti sprendžiamas teisės aktų nustatyta tvarka kreipiantis dėl atleidimo pripažinimo neteisėtu bei sprendžiant klausimą dėl kompensacijos priteisimo. Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymu turi būti siekiama užkirsti kelią teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui arba jo negalimumui įvykdyti, o ne ketinimui ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-177/2008, 2008 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-314/2008, 2012 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-310/2012).

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, pareiškėja nepateikė įrodymų, jog prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bei kurios nepritaikius ir teismui priėmus sprendimą panaikinti Įsakymą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. K. atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė