2020-09-02 Nr. AB-15857-3-64-3-00697-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2722-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00697-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Pareiškėjas teigė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, apgyvendinimo kameros buvo perpildytos, jose buvo šalta, drėgna, prasta ventiliacija, tamsu, blogas apšvietimas, pelėsis, grybelis, byrėjo tinkas, dažai. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI kamerose tualetas neatitiko standartų ir keliamų reikalavimų, nebuvo oro šalinimo sistemos, apgyvendinimo kamerose buvo blakių ir kitų parazitų, taip pat kitų pažeidimų. Dėl to jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sutrikimus, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, galimybių bendrauti sumažėjimą. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas prašė už kalinimo laikotarpį nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. kovo 14 d. priteisti 3 000 Eur.

3. Atsakovo atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu, atsakovas sutiko bylą nagrinėti nedalyvaujant atstovui.

4. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad ploto, tenkančio vienam asmeniui, Šiaulių TI norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124). Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtino Lietuvos higienos normą HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), kuri įsigaliojo nuo 2015 m. lapkričio 1 d. Pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. kovo 14 d. buvo laikomas kamerose, kuriose buvo kalinama nuo 2 iki 5 asmenų, vienam asmeniui teko nuo 3,81 kv. m iki 9,53 kv. m. Kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus.

Byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytinas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas. Dėl kamerų įrengimo atitikimo higienos reikalavimams atsakovas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ buvo patvirtintos Patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, kurių 9 punkte nurodyti tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose turintys būti baldai ir kitas inventorius, tai yra: sanitarinis mazgas (klozetas (gali būti ir tupiamas) bei praustuvė) – 1 komplektas; metalinė lova – 1 vnt. 1 asmeniui; spintelė – 1 vnt.; suolas arba kėdė, arba taburetė – 1 sėdima vieta 1 asmeniui; maisto produktų spintelė arba lentyna – 1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui; viršutinių drabužių pakaba – ne mažiau kaip 2 kabliukai 1 asmeniui;

šiukšlių dėžė – 1 vnt.; valymo inventoriaus (išduodamas): šepetys (šluota), kibiras, šiukšlių dėžė, šiukšlių semtuvas, valymo šluostės – 1 komplektas; veidrodis – 1 vnt. atsakovo atstovas nurodė, kad pagal galimybes stengiasi užtikrinti patalpų aprūpinimą inventoriumi ir baldais, pagal numatytą planą remontuoja ne tik kameras, bet ir atnaujina jose esančius baldus (gultus, stalus, kėdes). Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.).

Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus.

II. 6. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškėjo L. S. skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas pažymėjo, kad Įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl teismas darė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl vienam asmeniui tekusio kameros ploto tardymo izoliatoriuje, atsižvelgia į plotą, skirtą sanitariniam įrenginiui kameroje, nustatydamas, ar minimalus kameros plotas, tekęs vienam asmeniui, nebuvo mažesnis nei 3 kv. m ir nebuvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, tačiau nacionalinės teisės prasme toks vertinimas neatliekamas.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. kovo 14 d. ir kalinamas kameroje Nr. 56, kurioje buvo kalinama nuo 2 iki 5 asmenų. Pareiškėjas visą šį laikotarpį buvo laikomas, kai vienam kalinamam asmeniui teko nuo 3,91 kv. m iki 12,69 kv. m kameros ploto (iš bendro kameros ploto neišskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo ploto), ir tai atitiko teisės aktuose keliamus reikalavimus. Iš byloje esančių duomenų teismas darė išvadą, kad pareiškėjas Šiaulių TI kamerose, kai vienam asmeniui tekęs kameros plotas buvo mažesnis nei 3 kv. m, nebuvo laikomas (iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą).

9. Dėl sąlygų apgyvendinimo kamerose teismas analizavo Higienos normos HN 134:2015 14–17 punktus, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 bei 13 punktus, atsakovo atstovo atsiliepimą, kuriame, be kita ko, pažymėta, kad pareiškėjas jo kalinimo metu dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerose į Šiaulių TI direktorių nesikreipė, Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris), mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.) ir darė išvadą, kad Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN134:2015 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir Šiaulių TI negali būti pripažįstama atsakinga dėl šių reikalavimų pažeidimų. Tačiau teismas, išanalizavęs byloje esančius duomenis (Ūkio skyriaus 2019 m. sausio 8 d. pažymą Nr. 62/08-12, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento (toliau – ir Visuomenės sveikatos centras) 2019 m. vasario 8 d. patikrinimo aktą Nr. PA-365) konstatavo, kad Šiaulių TI, pažeisdamas Higienos normos HN 134:2015 22.4 punkto reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

10. Teismas nurodė, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, mūrinės sienelės ar OSB plokštės atskyrimas, sienelės aukštis yra kur kas didesnis nei 1,50 m. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių. Teismas vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika privatumo užtikrinimo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimo nekonstatavo.

11. Dėl dezinsekcijos, dezinfekcijos, deratizacijos teismas vertino Šiaulių TI sveikatos priežiūros tarnybos parengtus patalpų higienos-dezinfekcijos planus, kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo kopijas, Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus ir darė išvadą, kad pagal bylos duomenis negalima konstatuoti, jog nagrinėjamu konkrečiu atveju Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal teisės aktus (Higienos normos HN 134:2015 20 p.), privalėjo veikti.

12. Teismas susipažino su pareiškėjo sveikatos istorija ir darė išvadą, jog joje nėra įrašų, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjui būtų diagnozuotos kokios nors sunkios ligos, susijusios su pareiškėjo buvimu Šiaulių TI. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Teismas aptarė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką šiuo aspektu ir pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Tačiau teismas nustatė, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje teisės aktais – higienos normomis – keliamų reikalavimų, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Šiaulių TI pažeidžiant higienos normas pareiškėjas buvo laikomas palyginti neilgą laikotarpį, netinkamos kalinimo sąlygos (higienos normos pažeidimai) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai), nusprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų laikymo sąlygų pažeidimo pripažinimą.

III. 13. Pareiškėjas L. S. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimą panaikinti, jo skundą tenkinti bei priteisti iš atsakovo 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

14. Pareiškėjas teigia, jog sprendžiant dėl jam tekusio ploto, nebuvo atsižvelgta į sanitarinių įrenginių (tualeto, praustuvo) užimamą gyvenamosios patalpos plotą, kameroje Nr. 56 buvo įrengta dvigubai daugiau miegamųjų vietų (10), nei pagal teisės aktų reikalavimus kameroje gali būti laikoma žmonių (5), todėl toks kameros įrengimas prieštarauja HN 134:2015 5 punkto reikalavimams bei kitiems teisės aktams.

15. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad kameroje Nr. 56 tualeto pertvaros paaukštintos OSB plokštėmis iki 1,80 m aukščio, tačiau vietoje durų pakabinta permatoma, suplyšusi plėvelė, kuri visiškai neužtikrina jokio privatumo. Pareiškėjas akcentuoja, jog nėra įrengta oro šalinimo sistema, todėl kameroje jaučiamas nemalonus kvapas, o tam, kad būtų pašalinti šie pažeidimai nereikalingas nei kapitalinis remontas, nei pastato pertvarka, taip pat nereikia didelių finansinių resursų. Pareiškėjas nurodo, kad sanitariniai įrenginiai turi būti atskirtoje nuo bendro kameros ploto patalpoje.

16. Pareiškėjas teigia, jog atsakovo pažeidimai yra akivaizdūs, todėl nepaisant neilgo kalinimo Šiaulių TI laikotarpio, jam padaryta neturtinė žala turi būti atlyginta.

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. Atsakovo atstovas nurodo, kad teisės aktuose nėra nurodyta minimalaus ploto vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje skaičiavimo metodologija, todėl pareiškėjo teiginys, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojamas baldų užimamas plotas bei sanitarinio mazgo plotas, yra nepagrįstas. Atsakovo atstovas remiasi EŽTT praktika ir teigia, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu tai, ar asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Atsakovo atstovas pabrėžia, kad į sanitarinio mazgo plotą, skaičiuojant kameros plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas ploto pažeidimas. Atsakovo atstovas nurodo, kad mažiausias tekęs plotas (neatėmus sanitarinio mazgo ploto) buvo 3,91 kv. m, o iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą pareiškėjui mažiausias tekęs plotas buvo daugiau nei 3 kv. m, taigi pareiškėjo galimybė judėti nebuvo suvaržyta.

19. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjo teiginius apie kamerose buvusius perteklinius gultus paneigia bylos medžiaga (Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2017 m. rugsėjo 6 d. pažyma Nr. 62/08-265.

20. Atsakovo atstovas nurodo, kad bylos medžiagoje esanti nuotrauka, kurioje matyti sanitarinio mazgo durų skląstis bei plokštė, paneigia pareiškėjo teiginius apie jo privatumo neužtikrinimą.

21. Atsakovo atstovas teigia, kad teismas išsamiai įvertino bylos aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę bei intensyvumą ir pagrįstai konstatavo, jog nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais, todėl pareiškėjo pažeistų teisių pripažinimas yra pakankama satisfakcija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Šiaulių TI veiksmų laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. kovo 14 d., kada jam nebuvo neužtikrintos teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygos, atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsiliepimą į skundą bei byloje esančius įrodymus, nustatė, kad Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. kovo 14 d. neužtikrino pareiškėjui tinkamų bausmės atlikimo sąlygų (dėl higienos normų pažeidimo), todėl buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam tinkamomis, teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjui už jo teisių pažeidimą.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir teigia, jog teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, susijusias su pareiškėjui tekusiu minimaliu gyvenamuoju plotu bei privatumu. Pareiškėjas teigia, jog jam padaryta neturtinė žala turi būti atlyginta.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

26. Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, 2) žalos padarymo faktą ir 3) priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla prievolė atlyginti žalą.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertindamas vienam asmeniui privalomo ploto normą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Įsakymu Nr. V-124, pagal kurio 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Nustatydamas vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto dydį kameroje Nr. 56, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pagrįstai visą patalpos plotą (19,05 kv.

m) dalino iš joje buvusių asmenų skaičiaus (buvo kalinama nuo 2 iki 5 asmenų) ir padarė pagrįstą išvadą, jog visą ginčo laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui Šiaulių TI teko mažiausiai 3,81 kv. m jų ploto. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti valstybės institucijos oficialiai pateikta informacija, juolab, kad ir pats pareiškėjas savo skunde pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs, kad kameroje Nr. 56 buvo laikomi 5 asmenys, joje buvo 3 dviaukštės lovos (o ne 10 miegamųjų vietų, kaip yra teigiama apeliaciniame skunde).

Atkreiptinas dėmesys, kad galiojantis teisinis reguliavimas nenustato, kad vertinant vienam asmeniui tenkantį patalpos plotą, iš bendro ploto turi būti atimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo atstovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo argumentą, jog jam nebuvo užtikrintas tinkamas kameros Nr. 56 plotas, atmeta kaip nepagrįstą.

28. Administracinėje byloje nesant jokių duomenų apie Šiaulių TI kameroje Nr. 56, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, netinkamai įrengtą sanitarinį mazgą, pareiškėjo argumentai dėl šių kalinimo sąlygų bei privatumo neužtikrinimo buvo pagrįstai atmesti. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl kamerų vėdinimo natūraliai per langus. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti kameros per atveriamą langą. Pareiškėjas nei skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, nei bylą nagrinėjant 2019 m. rugpjūčio 21 d. teismo posėdžio metu, apeliaciniame skunde minimų argumentų dėl sanitarinio mazgo atitvėrimo permatoma, suplyšusia plėvele, dėl nemalonaus kvapo, nebuvo nurodęs. Kadangi pagal ABTĮ 134 straipsnio 6 dalį, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šios pareiškėjo nurodytos naujos aplinkybės apeliacinės instancijos teisme negali būti nagrinėjamos, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

29. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisiant iš atsakovo 3 000 Eur, teisėjų kolegija pažymi, kad pažeidimai, su kuriais pareiškėjas siejo neturtinės žalos atsiradimą, nagrinėjamu atveju nenustatyti, todėl nėra pagrindo pareiškėjo prašomam neturtinės žalos atlyginimui. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo nustatytu Higienos normos HN 134:2015 22.4 punkto pažeidimu neturtinės žalos atsiradimo nesiejo, todėl šios teismo sprendimo dalies pagrįstumas ir teisėtumas nėra vertinamas.

30. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Milda Vainienė