efdec09f-1172-4bc6-92f8-c877b59054d8 · Vilniaus apygardos teismas

                                                                           Nuorašas:Pranešėjas A. Kisielius                           Baudžiamoji byla Nr. 1A-219-315/2014 Teisėjas R. Rainys                   Teisminio proceso Nr. 1-57-1-02026-2012-9                                                                         Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.4.1; 1.2.20.5                                                                VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. balandžio 1 d.

Vilnius              Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininko ArÅ«no Kisieliaus,teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės, Virginijos Pakalnytės-TamoÅ¡iÅ«naitės, sekretoriaujant Daliai Kanopienei, dalyvaujant prokurorei Audronei Pupeikienei, gynėjui adv. Arvydui Montrimui,nuteistajai E. L.,teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistosios E. L. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo E. L. pripažinta kalta padarius nusikaltimÄ , numatytÄ LR BK 235 str. 1 d. ir nuteista 8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda.

IÅ¡nagrinėjusi bylÄ , kolegija n u s t a t ė: E. L. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad ji, 2012-10-23, bÅ«dama pasiraÅ¡ytinai įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimÄ , laikotarpiu nuo 08.27 val. iki 10.04 val. apklausiama liudytoja Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariate, esančiame H. M. g. 4, Vilniuje, ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 12-1-2697-11, davė melagingus parodymus apie pažymos, patvirtinančios naujagimės M.

L. gimimo faktÄ iÅ¡raÅ¡ymo ir iÅ¡davimo aplinkybes, parodė, kad D. J. pažymÄ iÅ¡rašė iÅ¡ karto po dukros gimimo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kas neatitinka ikiteisminio tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių. Nuteistoji E. L. apeliaciniu skundu praÅ¡o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nuosprendį panaikinti ir priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį. Nurodo, kad jos veiksmuose duodant parodymus liudytojos apklausos metu ikiteisminiame tyrime Nr. 12-1-2697-11 nebuvo jokios tiesioginės tyčios.

Teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad visuomenėje Å¡iuo klausimu buvo sukeltas didelis ažiotažas, pasireiÅ¡kęs gimdymo namuose atvejų vieÅ¡u aptarimu masinėse informacijos priemonėse. Žiniasklaidoje buvo keliami klausimai apie gimdymo namuose nesaugumÄ , bÅ«tinumÄ pasirÅ«pinti medicinine priežiÅ«ra, apie gimdytojų neatsakingumÄ . Apeliantės teigimu, ji dėl nuolat eskaluojamos ir visuomenei perÅ¡amo iÅ¡ esmės neigiamo požiÅ«rio į gimdymÄ namuose buvo priversta ikiteisminiame tyrime liudyti įbauginta galimu įtarimu kokia nors įstatymo uždrausta veikla.

Apklausiama apie savo dukros gimdymo ir jos gimdymo pažymėjimo iÅ¡davimo aplinkybes, ji buvo psichologiÅ¡kai spaudžiama, jautė prieÅ¡iÅ¡kÄ nusiteikimÄ savo atžvilgiu, bijojo bÅ«ti apkaltinta kokios nors nusikalstamos veikos padarymu, todėl painiojosi savo parodymuose, daugelio detalių neprisiminė tiksliai. Mano, kad tokie jos veiksmai negali bÅ«ti vertinami kaip tyčinis elgesys, kuriuo siekiama, kad kiti asmenys iÅ¡vengtų baudžiamosios atsakomybės. Apeliantė pažymi, kad negalėjo bÅ«ti apklausiama kaip liudytoja, nes turėjo bÅ«ti priskirta prie asmenų, kurie gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 300 str. 1 d.

Jos liudijimas apie vaiko gimimo pažymėjimo iÅ¡davimo aplinkybes vertintinas kaip liudijimas prieÅ¡ save, nes liudytojos apklausos metu, paliudydama, kad gimimo pažymėjimo iÅ¡raÅ¡ymo faktinis laikas ne toks, koks iÅ¡ tiesų nurodytas pažymėjime, ateityje ji gali bÅ«ti įtarta ir kaltinama žinomai suklastoto dokumento įgijimu ir jo realizavimu. Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad verčiant liudytojÄ duoti parodymus prieÅ¡ save yra pažeidžiamas teisingo proceso principas.

Liudytojui negali bÅ«ti užduodami klausimai, į kuriuos atsakius bÅ«tų gauti duomenys, galintys bÅ«ti pagrindu reikÅ¡ti jam įtarimus ar kaltinimus Å¡io proceso dalyvio atžvilgiu. Skunde taip pat nurodoma, kad Å¡iuo atveju susiklosto tokia situacija, kad nebaigtame ikiteisminiame tyrime liudijusio asmens parodymai iÅ¡ anksto teismo nuosprendžiu pripažįstami melagingais, toks nuosprendis turi prejudicinę galiÄ nebaigtame ikiteisminiame tyrime. Nors teismas paÅ¡alino kaltinimo dalį, liečiančiÄ gimdymo aplinkybes, motyvuodamas tuo, kad Å¡ios aplinkybės tirtinos baudžiamojoje byloje Nr. 12-1-2697-11, mano, kad ir likusi kaltinimo dalis dėl pažymos apie vaiko gimimo iÅ¡raÅ¡ymo laikÄ ir aplinkybes taip pat turi bÅ«ti minėtos baudžiamosios bylos tyrimo objektu.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundÄ atmesti.       Apeliacinis skundas atmestinas.Nuteistosios apeliacinis skundas tenkinamas, apylinkės teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – iÅ¡teisinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.). IÅ¡nagrinėjusi apeliacinį skundÄ , skundžiamÄ teismo nuosprendį bei baudžiamÄ jÄ bylÄ , teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdamas sprendimÄ dėl BK 235 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo pirmosios instancijos teismas nepilnai iÅ¡tyrė aplinkybes.

Pažeisdamas BPK reikalavimus, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias iÅ¡vadas dėl E. L. inkriminuoto nusikalstamo melagingų parodymų davimo sudėties įrodytumo. Ä®vertinęs teisminio nagrinėjimo metu iÅ¡tirtų įrodymų visetÄ teismas konstatuoja, jog byloje darytinos prieÅ¡ingos iÅ¡vados, tai yra, kad E. L. pagal BK 235 str. 1 d. dėl melagingų parodymų davimo nuteista nepagrįstai. Todėl skundžiamas teismo nuosprendis naikinamas ir nuteistoji dėl Å¡ios nusikalstamos veikos iÅ¡teisintina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).BK 235 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padaromos tiesiogine tyčia.

Kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigÄ padėti vykdyti teisingumÄ ir duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus ar iÅ¡vadas, paaiÅ¡kinimus arba teisingai iÅ¡versti. Tokios pareigos suvokimÄ bei atsakomybės už jos nevykdymÄ Å¾inojimÄ kaltininkas bÅ«na patvirtinęs savo paraÅ¡u ikiteisminio tyrimo metu ar teisme. Kaltininkas taip pat suvokia, kad duoda tikrai tikrovės neatitinkančius parodymus ar iÅ¡vadÄ , paaiÅ¡kinimus, arba iÅ¡ esmės neteisingai iÅ¡verčia, supranta ir nori, kad tokia informacija bÅ«tų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje.

Kartu pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamÄ veikÄ , iÅ¡aiÅ¡kinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobÅ«dį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymÄ ir kokių padarinių Å¡ia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rÅ«Å¡is, jos turinys – subjektyvÅ«s (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir iÅ¡orinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobÅ«dį, intensyvumÄ , bÅ«dÄ , pastangas juos padarant, vietÄ , laikÄ , padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan.

Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali bÅ«ti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-616/2006).Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuteistosios E. L. kaltumo dėl nusikalstamo melagingų parodymų davimo klausimÄ ir dėl jo priimdamas sprendimÄ pripažinti E. L. kalta, rėmėsi byloje surinktais duomenimis – liudytojos D.

J., pačios nuteistosios E. L. parodymais, tarnybinio praneÅ¡imo ir mobiliojo ryÅ¡io telefono numerio analizės duomenimis, juos vertino kaip kaltinančius įrodymus ir jais grindė nusikalstamos veikos sudėties buvimÄ nuteistosios veiksmuose. Tačiau visų Å¡ių baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių kaip duomenų visumos vertinimas iÅ¡ tikrųjų nepagrindžia melagingų parodymų davimo sudėties buvimo E. L. veiksmuose.Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pateikė melagingÄ skundÄ , pareiÅ¡kimÄ , praneÅ¡imÄ apie nusikalstamÄ veikÄ arba davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ar nukentėjęs asmuo, arba bÅ«damas ekspertu ar specialistu pateikė melagingÄ iÅ¡vadÄ ar paaiÅ¡kinimÄ , arba bÅ«damas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai iÅ¡vertė ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje.Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, apklausta teisiamajame posėdyje D.

J. parodė, kad dėl panaÅ¡ių veiksmų kitoje rezonansinėje byloje yra įtariamoji, todėl turi teisę neduoti parodymų prieÅ¡ save. Atsižvelgia į tai, kad Å¡ie jos parodymai negali bÅ«ti perkelti į kitÄ bylÄ , dėl L. epizodo jai kaltinimai nėra pateikti, todėl sutinka duoti parodymus. D. J. teisme parodė, kad E. L. yra mačiusi du kartus. Su civilinės metrikacijos skyriumi yra sudariusi žodinę sutartį, kad registruos namuose gimusius vaikus. Vilniuje ji buvo vienintelė gydytoja, registruojanti namuose gimusius vaikus, bet vaikų gydytoja ji nebuvo.

J. I. Š. būdavo sudariusi grupes asmenų, kurie norėdavo gimdyti namuose ir iš jos sužinodavo apie D. J.. Teismui pagarsinus D. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, D. J. minėtus parodymus patvirtino.Vadovaujantis 2008 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymu Nr. I-8 patvirtintomis „Rekomendacijomis dėl liudytojo apklausos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 80 straipsnio 1 punkte ir 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka“, teisės norma, numatyta BPK 80 str. 1 p. turi būti taikoma itin retais atvejais.

Jeigu byloje yra pakankamai faktinių duomenų, leidžiančių manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika ir jÄ padarė konkretus asmuo, normos, numatytos BPK 80 straipsnio 1 p. ir 82 str. 3 d., negali bÅ«ti taikomos. Tokiu atveju galioja draudimas tokį asmenį apklausti kaip liudytojÄ ir jam turi bÅ«ti suteiktas tik įtariamojo statusas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, t. y. kaip liudytojas turi bÅ«ti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi.

Liudytojo parodymų dalyko negali sudaryti duomenys apie tikėtinÄ jo dalyvavimÄ darant nusikalstamas veikas. BPK 80 straipsnio 1 punkto prasme, asmuo bet kurioje proceso stadijoje negali bÅ«ti apklausiamas kaip liudytojas apie bet kokias aplinkybes, duomenys apie kurias galėtų bÅ«tų pagrindu vėliau jam reikÅ¡ti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamoje baudžiamojoje byloje, bet ir bet kurioje kitoje baudžiamojo pobÅ«džio byloje. Atsižvelgiant į aukščiau iÅ¡dėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad apklausus D.

J. kaip liudytojÄ pagal BPK 80 str. 1 p., sukuriama teisiniu požiÅ«riu neleistina situacija, nes sukuriama galimybė liudyti savo naudai ir savo liudijimais paneigti kitus įtariamojo (įtariamosios) atžvilgiu vykstančio ikiteisminio tyrimo duomenis. Tokiu atveju susidaro situacija, kad nusikalstama veika įtariamo asmens pasirinkta gynybinė versija gali tapti įrodymu, paneigiančiu tÄ asmenį kaltinančius duomenis, todėl kolegija konstatuoja, kad teisme apklaustos liudytojos D. J. parodymai turėjo bÅ«ti nepripažįstami įrodymais ir todėl nevertinami.

E. L. kaltė BK 235 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymu taip pat buvo grindžiama tyrėjos G. O. D. 2012-10-24 tarnybiniu praneÅ¡imu. Kolegija įvertinusi šį dokumentÄ , pažymi, kad minėtas tarnybinis praneÅ¡ima negali bÅ«ti laikomas tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu E. L. kaltę. Kaip matyti iÅ¡ tarnybinio praneÅ¡imo turinio, jame iÅ¡ esmės yra iÅ¡vardijami faktiniai bylos duomenys, be to, minėtame praneÅ¡ime taip pat nurodoma, kad E. L., bandydama, kad įtariamieji D. J. bei J.

I. Š. išvengtų baudžiamosios atsakomybės dėl jų padarytų nusikalstamų veikų, apklausos metu davė tikrovės neatitinkančius parodymus, t.y. melagingus parodymus, už kuriuos numatyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 235 str. 1 d. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo duomenų vertinimas yra nepriskirtinas ikiteisminio tyrimo pareigūnų kompetencijai. Vadovaujantis BPK 20 str. nuostatomis, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas ar teisėjas, kurio žinioje yra byla.

Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taip pat pažymėtina, kad bylÄ nagrinėjant teisme tarnybinį praneÅ¡imÄ suraÅ¡iusi tyrėja apklausta kaip liudytoja nebuvo. Taigi Å¡iuo atveju tarnybinį praneÅ¡imÄ suraÅ¡iusi tyrėja G. O. D., konstatuodama, kad E. L. davė tikrovės neatitinkančius parodymus, atliko savo kompetencijai nepriskirtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, minėtas tarnybinis praneÅ¡imas nepripažintas tinkamu įrodymu ir neturėjo bÅ«ti vertintas pirmosios instancijos teisme.

E. L. skunde taip pat nurodo, kad apklausiant jÄ kaip liudytojÄ buvo suvaržyta jo teisė atsisakyti duoti parodymus, įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, BPK 80 straipsnio 1 punkte. Å ie apeliacinio skundo argumentai pagrįsti.BK 235 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad nukentėjęs asmuo ar liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimÄ , jeigu pagal įstatymus turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau prieÅ¡ apklausÄ nebuvo su Å¡ia teise supažindintas.

Atvejai, kai asmuo turi teisę atsisakyti duoti parodymus, reglamentuojami ne tik baudžiamajame įstatyme, bet ir kituose teisės aktuose, todėl, sprendžiant BK 235 straipsnio taikymo klausimÄ , Å¡ie teisės aktai turi bÅ«ti analizuojami ir vertinami kaip visuma. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas bet kokiu bÅ«du versti asmenį duoti parodymus prieÅ¡ save. Pagal BPK 80 straipsnio 1 punktÄ , 82 straipsnio 3 dalį, įtvirtinančius Å¡iÄ konstitucinę nuostatÄ , asmeniui, apklausiamam apie savo paties galimai padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , netaikoma atsakomybė už melagingų parodymų davimÄ (pagal BK 235 straipsnio 1 dalį).

EŽTT sprendimuose iÅ¡aiÅ¡kinta, kad verčiant liudyti prieÅ¡ save yra pažeidžiamas teisingo proceso principas, įtvirtintas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Asmens įpareigojimas (vertimas) atsakyti į klausimus apie įvykius, dėl kurių jam pareikÅ¡tas kaltinimas Konvencijos 6 straipsnio prasme, nesuderinamas su teise tylėti ir neduoti parodymų prieÅ¡ save, kuri yra neatskiriama teisingo proceso sÄ vokos dalis. Å is principas galioja ir tuo atveju kai nurodytas įpareigojimas (vertimas) asmeniui taikomas skirtingame procese negu tas, kuriame pareikÅ¡tas kaltinimas.

Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs sÄ lygų ir aplinkybių, dėl kurių E. L. galėtų bÅ«ti atleista nuo liudytojo pareigos duoti teisingus parodymus apie tai, kas jam žinoma (BPK 83 straipsnis), ir kad jo atsakomybė pagal BK 235 straipsnio 1 dalį bÅ«tų negalima, E. L. atžvilgiu priėmė apkaltinamÄ jį nuosprendį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokios pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir prieÅ¡tarauja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies, BPK 80 straipsnio 1 punkto, 82 straipsnio 3 dalies nuostatoms, pagal kurias draudžiama versti asmenį duoti parodymus prieÅ¡ save.

Apeliantė skunde nurodo, kad ji dėl nuolat eskaluojamos ir visuomenei perÅ¡amo iÅ¡ esmės neigiamo požiÅ«rio į gimdymÄ namuose buvo priversta ikiteisminiame tyrime liudyti įbauginta galimu įtarimu kokia nors įstatymo uždrausta veikla. Apklausiama apie savo dukros gimdymo ir jos gimdymo pažymėjimo iÅ¡davimo aplinkybes, ji buvo psichologiÅ¡kai spaudžiama, jautė prieÅ¡iÅ¡kÄ nusiteikimÄ savo atžvilgiu, bijojo bÅ«ti apkaltinta kokios nors nusikalstamos veikos padarymu, todėl painiojosi savo parodymuose, daugelio detalių neprisiminė tiksliai.

Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, yra pagrindo manyti, kad Å¡ie skundo argumentai yra pagrįsti. Atsižvelgiant į tai, tokie galimos savisaugos įtakoje duoti E. L. parodymai negali bÅ«ti vertintini kaip tyčinis elgesys, kuriuo siekiama, kad kiti asmenys iÅ¡vengtų baudžiamosios atsakomybės, BK 235 str. prasme. Kaip jau minėta aukščiau, minėtoje baudžiamojo įstatymo normoje numatyta nusikalstama veika yra padaroma tik tiesiogine tyčia. Atsižvelgtina ir į tÄ aplinkybę, kad E. L. liudijimas apie jos vaiko gimimo pažymėjimo iÅ¡raÅ¡ymo laikÄ ir aplinkybes galimai turi liudijimo prieÅ¡ save požymių.

Paliudijus apie pažymėjimo iÅ¡raÅ¡ymo faktinį laikÄ , kuris nesutampa su laiku, nurodytu pažymėjime, E. L. ateityje galimai gali bÅ«ti įtarta ir apkaltinta žinomai suklastoto dokumento įgijimu ar realizavimu. Atsižvelgiant į minėtų aplinkybių visumÄ , konstatuotina, kad apklausiant E. L. kaip liudytojÄ turėjo bÅ«ti laikomasi BPK 80 str. 1 d. numatyto draudimo. Taip pat pažymėtina, kad byloje surinktų telefoninių duomenų iÅ¡klotinės vienareikÅ¡miÅ¡kai neįrodo, kad jose minimi asmenys vienu ar kitu metu buvo tam tikrose vietose.

IÅ¡ Å¡ių duomenų galima tik daryti prielaidas apie asmenų buvimÄ vienoje ar kitoje Vilniaus miesto dalyje. Taip pat pažymėtina, kad mobiliojo ryÅ¡io telefono numerio analizės iÅ¡klotinėse vertinama, kokioje mobiliojo ryÅ¡io telefono bokÅ¡to veikimo zonoje buvo J. I. Å . ir D. J. telefonai pokalbių su nuteistosios sutuoktiniu A. L. metu, tačiau byloje nėra pateikta jokių duomenų apie minėtų bokÅ¡tų aptarnaujamas teritorijas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad asmuo gali naudotis ne vienu mobiliuoju telefonu, o telefono judėjimas tam tikru laikotarpiu tam tikromis kryptimis gali bÅ«ti ir atsitiktinis sutapimas.

Baudžiamojoje teisėje turi bÅ«ti vadovaujamasi principu in dubio pro reo, t.y. bet kokie neaiÅ¡kumai turi bÅ«ti aiÅ¡kinami kaltinamojo naudai, todėl minėti duomenys negali bÅ«ti laikomi pakankamais minėtų asmenų atliktų veiksmų ar buvimo vienoje ar kitoje vietoje įrodymais. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas darydamas iÅ¡vadÄ , kad E. L. teisė atsisakyti duoti parodymus nebuvo varžoma, Å¡ių reikÅ¡mingų bylos aplinkybių visiÅ¡kai neįvertino. Asmens sutikimas dėl BPK 80 straipsnio 1 punkte nurodytos apklausos iÅ¡reiÅ¡kia jo procesinę valiÄ dėl bendradarbiavimo su tyrimo institucijomis tiriant nusikalstamÄ veikÄ , kurios padaryme jis galimai dalyvavo, tačiau nepanaikina BPK 80 straipsnio 1 punkte numatytos aplinkybės, draudžiančios kaip liudytojÄ apklausti asmenį, galintį duoti parodymus apie savo paties galimai padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ .Ä®rodymais gali bÅ«ti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vienÄ aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai.

Pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino atsietai vienÄ nuo kito, nevertino įrodymų visumos, akcentavo tik apeliantę kaltinančius įrodymus, apkaltinamajame nuosprendyje visiÅ¡kai nevertino ir neanalizavo jÄ teisinančių įrodymų, todėl padarė neteisingas iÅ¡vadas dėl E. L.veikos, o jos kaltės turinio visiÅ¡kai neaptarė. Toks įrodymų vertinimas apkaltinamajame nuosprendyje prieÅ¡tarauja BPK 20 straipsnio nuostatoms. PraneÅ¡damas apie nebÅ«tÄ nusikaltimÄ ar duodamas melagingus parodymus asmuo turi suprasti, kad informacija, kuriÄ jis pateikia, neatitinka tikrovės. Å ioje byloje nėra pagrindo teigti, kad E. L. kaltinime nurodytos 2012-10-23 metu žinojo, kad ji duoda melagingus parodymus, t.y., kad ji suprato, jog informacija, kuriÄ ji pateikė, neatitinka tikrovės. Apkaltinamajame nuosprendyje teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ .

Å iuo atveju byloje esančių įrodymų, kategoriÅ¡kai teigti, kad E. L. tyčia davė melagingus parodymus apie pažymos, patvirtinančios naujagimės M. L. gimimo faktÄ iÅ¡raÅ¡ymo ir iÅ¡davimo aplinkybes, parodė, kad D. J. pažymÄ iÅ¡rašė iÅ¡ karto po dukros gimimo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kas neatitinka ikiteisminio tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių., nepakanka, o visos abejonės baudžiamojoje byloje, kurių negalima paÅ¡alinti byloje esančiais įrodymais, yra traktuojamos kaltinamojo naudai.

Neįrodžius nuteistosios veikoje tiesioginės tyčios nėra ir nusikaltimų, kurių padarymu kaltinama E. L. subjektyvinės pusės. Tai reiškia, kad nėra tiek nusikaltimo, numatyto BK 235 str. 1 d., tiek nusikaltimo, numatyto BK 236 str. 1 d., sudėties. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje klaidingai nurodytas E. L. apklausos laikas, t.y. ji buvo apklausiama 2012-10-23, nuo 08.27 val. iki 10.04 val., o pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, kad E. L. buvo apklausiama 2013-10-23, nuo 18.27 val. iki 10.04 val.

Atsižvelgdama į iÅ¡dėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantės E. L. apklausos metu buvo kilusi vertimo duoti parodymus prieÅ¡ save situacija, t. y., egzistavo BPK 80 straipsnio 1 punkte numatytas pagrindas, draudžiantis E. L. apklausti kaip liudytojÄ . Å io BPK straipsnio pažeidimas lėmė netinkamÄ baudžiamojo įstatymo – BK 235 straipsnio 1 dalies taikymÄ , todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas BPK 329 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu ir E. L. atžvilgiu priimamas iÅ¡teisinamasis nuosprendis.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., n u s p r e n d ž i a : Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naujÄ nuosprendį:E. L. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. iÅ¡teisinti, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kolegijos pirmininkas                                                                                 ArÅ«nas Kisielius Teisėjai                                                                                         Daiva Pranytė-Zalieckienė                                                                                                       Virginija Pakalnytė-TamoÅ¡iÅ«naitė NuoraÅ¡as tikras:Kolegijos pirmininkas            ArÅ«nas Kisielius