2020-10-14 Nr. AB-19177-3-61-3-02349-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

(S)Administracinė byla Nr. eA-1139-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02349-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agrovet“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agrovet“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Agrovet“ (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV) 2018 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (9.24) I-3436 „Dėl UAB „Agrovet“ įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutarties pratęsimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir grąžinti bendrovės prašymą nagrinėti iš naujo, bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2018 m. balandžio 27 d. VSDFV Klaipėdos skyriui pateikė prašymą dėl 2017 m. rugsėjo 8 d. įmokų įsiskolinimo atidėjimo sutarties Nr. AD-36 pakeitimo, prašydamas pratęsti sutarties įvykdymo terminą. VSDFV Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, atsisakymą grįsdamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis, kuriose nurodoma, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu. VSDFV pažymėjo, kadangi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme (toliau – ir VSD įstatymas) nėra numatytas sutarčių dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo pratęsimas, taigi nėra teisinio pagrindo pratęsti įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutartį.

Pareiškėjas su VSDFV Sprendimu nesutiko, manė, kad tokia interpretacija nepagrįstai susiaurina VSDFV kompetenciją dėl galimybės pakeisti sudarytą sutartį. VSD įstatymas yra specialus įstatymas, tačiau, viešojo administravimo subjektas galėjo remtis kitais teisės aktais, taip pat turėjo vadovautis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647, (toliau – ir Taisyklės) nustatyta tvarka VSDFV gali atidėti socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo mokėjimą iki vienų metų ir leisti sumokėti atidėtą sumą pagal suderintą įsiskolinimo grąžinimo grafiką, kuris negali būti ilgesnis kaip 4 metai (VSD įstatymo 19 str. 3 d.).

VSDFV asmens prašymu pagal Taisyklių 58 punktą priima sprendimą, kurio pagrindu sudaroma sutartis. Pareiškėjas pažymi, jog bendrovė nesinaudojo maksimaliu leistinu atidėjimo terminu, o prašė įsiskolinimą išdėstyti 11 mėnesių laikotarpiui ir pirmąsias įmokas pradėjo mokėti jau nuo pirmojo mėnesio po sutarties sudarymo. Be to, svarstant prašymą buvo pažymėta, kad pareiškėjas turės galimybę kreiptis dėl termino pratęsimo. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.223 straipsnio 1 dalimi nurodė, jog bet kokia sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu.

Pareiškėjas pažymėjo, jog prašyme išsamiai nurodė priežastis, dėl kurių jam tapo sudėtinga vykdyti sutartyje numatytą grafiką, taip pat pateikė įrodymus, bet atsakovas jų net nesvarstė.

3. Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad VSDFV Sprendimu ne atsisakė spręsti prašymą dėl sutarties dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo pratęsimo, o jį išsprendė, vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą valstybinio socialinio draudimo įmokos (toliau – ir VSD įmokos) gali būti atidedamos vieną kartą. Taisyklių 65 punktas nustato, kad jeigu laikotarpiu, kuriam atidėtas VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimas, draudėjas pažeidžia VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo grafiką, VSDFV teritorinis skyrius per mėnesį priima sprendimą sutartį nutraukti arba panaikina sprendimą atidėti VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimą ir priima sprendimą priverstine tvarka išieškoti iš jo likusią įsiskolinimo sumą kartu su palūkanomis. Atsakovo nuomone, sistemiškai vertinant VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo teisinį reglamentavimą, akivaizdu, jog draudėjas privalo vykdyti įsipareigojimus pagal pirminį VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutarties variantą. Sutarties šaliai tapus nepajėgiai vykdyti sutartyje numatytų įsipareigojimų, įmokų įsiskolinimo sutartis yra nutraukiama ir likusi suma yra išieškoma, o teisė pakartotinai kreiptis dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo nukeliama 1 metų laikotarpiui. Atsakovo teigimu, pagal galiojantį teisinį reguliavimą yra apribota galimybė koreguoti pirminį VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutarties variantą, pratęsti ar nukelti įmokų mokėjimą. Tuo siekiama išvengti draudėjų piktnaudžiavimo, kai draudėjas įsipareigotų mokėti VSD įmokų skolą, o vėliau visiškai ar iš dalies nevykdytų savo pirminio įsipareigojimo ir tęstų arba nukeltų skolos mokėjimą ilgesniam terminui.

5. Atsakovas pažymėjo, kad pagal CK 6.223 straipsnio 1 dalį sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu, tačiau tai yra bendra CK nuostata, išreiškianti sutarčių laisvės principą, kadangi apribojimas koreguoti pirminį VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutarties variantą pats savaime neprieštarauja sutarčių laisvės principui ir kartu atlieka tam tikrą apsauginę funkciją, siekiant išvengti skolininkų piktnaudžiavimo. Atsakovas nurodė, jog aplinkybė, kad pareiškėjas nepasinaudojo maksimaliu VSD įstatyme leistinu įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo terminu, teisinės reikšmės ginčijamo Sprendimo priėmimui neturėjo, nes pagal teisinį reguliavimą įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo pirminės sutarties koregavimas nėra galimas.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ir VSDFV Klaipėdos skyrius 2017 m. rugsėjo 8 d. sudarė sutartį Nr. AD-36 (toliau – ir Sutartis), kuria pareiškėjui buvo atidėtas 120 638,01 Eur VSD įmokų už apdraustuosius įsiskolinimo sumokėjimas, VSD įmokas mokant pagal įmokų atidėjimo grafiką. 2018 m. sausio 26 d. pareiškėjas ir VSDFV Klaipėdos skyrius sudarė sutartį Nr. VIA-ST-1, kuria buvo atidėtas valstybinio socialinio draudimo delspinigių už apdraustuosius išieškojimo laikas. 2018 m. balandžio 27 d. pareiškėjas pateikė prašymą (VSDFV gautas 2018 m. gegužės 7 d.), kuriuo prašė pakeisti Sutartį, likusio įsiskolinimo mokėjimą išdėstant dvylikos mėnesių laikotarpiui. Taip pat pareiškėjas prašė pakeisti 2018 m. sausio 26 d. sutartį naujai išdėstant delspinigių mokėjimą vienerių metų laikotarpiui. Prašyme nurodė, kad Sutarties sudarymo metu pagrįstai tikėjosi, kad pusmečio laikotarpiu įmonei bus iškelta restruktūrizavimo byla, bei investuotojas investuos į pareiškėjo turimų skolų refinansavimą ar reikalavimų teisių iš kreditorių išpirkimą, todėl Sutarties sudarymo metu pareiškėjas neprašė, kad jam būtų suteiktas maksimalus VSDFV įmokų atidėjimo terminas. Savo argumentus pareiškėjas grindė tuo, jog užsitęsęs restruktūrizavimo procesas, sutrikdė suplanuotų investicijų gavimą, nulėmė sunkumus dėl apyvartinių lėšų paskirstymo įmonės ūkinei – komercinei veiklai vystyti, taip pat apsunkino įsipareigojimų pagal sutartis vykdymą. 2018 m. birželio 8 d. VSDFV priėmė ginčijamą Sprendimą ,kuriuo prašymo netenkino.

8. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių. Ginčas byloje kilo tik dėl teisinio VSDFV kompetencijos vertinimo. Anot pareiškėjo, atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai siaurai vertino savo galimybes pratęsti sutarties galiojimą. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais.

9. Teismas pažymėjo, kad sistemiškai vertinant VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo teisinį reglamentavimą, konstatuotina, jog draudėjas privalo vykdyti įsipareigojimus pagal pirminę VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutartį. Sutarties šaliai tapus nepajėgiai vykdyti sutartyje numatytų įsipareigojimų, įmokų įsiskolinimo sutartis yra nutraukiama ir likusi suma yra išieškoma, o teisė pakartotinai kreiptis dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo nukeliama vienerių metų laikotarpiui. Taigi pagal galiojantį teisinį reguliavimą yra apribota galimybė koreguoti sudarytą pirminę VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutartį, pratęsti ar nukelti įmokų mokėjimą. Tuo siekiama išvengti draudėjų piktnaudžiavimo, kai draudėjas įsipareigotų mokėti VSD įmokų skolą, o vėliau visiškai ar iš dalies nevykdytų savo pirminio įsipareigojimo ir tęstų arba nukeltų skolos mokėjimą ilgesniam nei numatyta pirminėje sutartyje terminui.

10. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad VSDFV pagrįstai Sprendime nurodė, jog pagal Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą viešojo administravimo subjektai privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, o VSD įstatyme sutarčių dėl įmokų atidėjimo pratęsimas nėra numatytas. Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, nebuvo jokio teisinio pagrindo panaikinti VSDFV Sprendimą bei grąžinti VSDFV pareiškėjo pateiktą prašymą išnagrinėti iš naujo.

11. Teismas, atmetęs pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, netenkino ir jo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

12.1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino reikšmingų aplinkybių, jog iki prašymo pateikimo dienos pareiškėjas sumokėjo visas Sutartyje numatytas įmokas bei prašė sustabdyti įmokų pagal Sutartį vykdymą, o taip pat, kad pareiškėjas pateikė prašymą, nepasibaigus Sutarties įvykdymo terminui. Teismas neįvertino kitos svarbios aplinkybės, jog 2017 m. rugsėjo mėnesį, svarstant pareiškėjo prašymą, VSDFV posėdyje, kuriame asmeniškai dalyvavo pareiškėjo atstovai, VSDFV nariai teigė, kad pareiškėjas turės galimybę kreiptis dėl termino pratęsimo, jeigu nustatytu grafiku jis nepajėgtų ar būtų sudėtingiau mokėti Sutartyje suderintas sumas. Vis dėlto, susiklosčius tokiai situacijai, priešingai nei tvirtino VSDFV nariai, pareiškėjui buvo absoliučiai užkirstas kelias, pasikeitus esminėms aplinkybėms, inicijuoti sudarytos Sutarties sąlygų pakeitimą.

12.2. Tarp šalių sudaryta Sutartis neabejotinai reiškia ir tai, kad Sutarties sąlygos gali būti pratęstos ar pakeistos ir jų pakeitimui, šiuo atveju turėjo būti taikomos tos pačios sąlygos, kaip ir Sutarties sudarymui (VSD įstatymo 19 str. 3 d.).

12.3. Pareiškėjas neprašė atidėti dar kartą VSD įmokų, tačiau prašė ilgesnio sumokėjimo termino bei prašymą pateikė nepažeidęs Sutarties vykdymo, esant nenutrauktai ir galiojančiai tarp šalių sudarytai Sutarčiai. Teismo nurodytas reglamentavimas turėtų būtų taikomas, jeigu sudaryta socialinio draudimo įmokų sumokėjimo sutartis būtų buvusi nutraukta, o pareiškėjas nepraėjus vienerių metų laikotarpiui būtų pakartotinai kreipęsis su prašymu atidėti socialinio draudimo įmoką, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė situacijas tapačiomis. Skirtingas teisės normų taikymas ir formalus požiūris į prašymo nagrinėjimą pažeidė pareiškėjo interesus. Pareiškėjo prašymas išspręstas formaliai, Sprendimas priimtas nesilaikant Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 11 punkto ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatų.

12.4. Pirmosios instancijos teismo aiškinimas, kad Sutarties šaliai tapus nepajėgiai vykdyti sutartyje numatytų įsipareigojimų numatytu grafiku, įmokų įsiskolinimo sutartis nutraukiama ir likusi suma išieškoma, o teisė pakartotinai kreiptis dėl įmokų įsiskolinimo atidėjimo nukeliama vienerių metų laikotarpiui, reikštų, kad bendrovė, kurios prievolių pagal sudarytą sutartį vykdymo terminai yra nepasibaigę, neturi jokių teisinių instrumentų siekti jos pratęsimo, nepaisant to, kad bendrovė vykdo veiklą ir turi realias galimybes atsiskaityti per ilgesnį laikotarpį. Sutarties nutraukimas prieš terminą sukelia visą eilę neigiamų padarinių: pradedamas priverstinis skolos išieškojimas iš turto, kuris reikalingas pareiškėjo veiklai, kurios pagrindu bendrovė uždirba pajamas ir planuoja atsiskaityti su Sodros biudžetu, o, be to, pradėjus priverstinio išieškojimo procedūrą, neišvengiamai ženkliai išaugtų skolos išieškojimo kaštai.

12.5. Pirmosios instancijos teismo sprendime suformuotas vertinimas laikytinas absoliučiai formaliu, neatitinkančiu jokių protingumo, sąžiningumo ir teisingumo reikalavimų, nors CK numato sutartinių santykių pakeitimo galimybes. Pareiškėjas pateikė pasiūlymą pakeisti Sutarties sąlygas, tačiau VSDFV priėmė Sprendimą, net nesvarstydamas nurodyto prašymo.

13. Atsakovas VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

14. Atsakovas nurodo, kad visos pareiškėjo išdėstytos apeliaciniame skunde aplinkybės teisinės reikšmės ginčijamo VSDFV Sprendimo priėmimui neturėjo, nes priimant minėtą sprendimą esminę reikšmę turėjo tai, kad pagal teisinį reguliavimą pirminės įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutarties koregavimas nėra galimas. Atsakovas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, nurodo, kad pratęsti įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutartį vadovaujantis VSD įstatymo 19 straipsnio 3 dalimi, kaip, kad teigia bendrovė, pagrindo nebuvo. Atsakovo teigimu, sudarydamas Sutartį, pareiškėjas turėjo numatyti galimas rizikas dėl Sutarties neįvykdymo ir teisines pasekmes, numatytas Taisyklių 65 punkte (pažeidęs VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sąlygas, dėl VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo draudėjas gali kreiptis ne anksčiau kaip po vienų metų nuo sprendimo priverstine tvarka išieškoti iš draudėjo likusią įsiskolinimo sumą kartu su palūkanomis priėmimo dienos), o ne tikėtis VSD įmokų mokėjimo terminų nukėlimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta pratęsti sutarties dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo vykdymo terminą, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Pareiškėjas manė, kad atsakovo atsisakymas pratęsti sutarties vykdymo terminą nepagrįstai susiaurina VSDFV kompetenciją dėl galimybės pakeisti sudarytą sutartį, tuo atveju, jeigu konkretaus teisinio santykio nereglamentuoja VSD įstatymas, turėtų būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, įstatymų ar teisės analogija ir VSDFV negali atsisakyti spręsti pateiktą prašymą, todėl kreipėsi į teismą.

17. Pirmosios instancijos teismas, sistemiškai aiškindamas VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo teisinį reglamentavimą nurodė, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą yra apribota galimybė koreguoti Sutartį, pratęsti ar nukelti įmokų mokėjimą antrą kartą, todėl VSDFV veikė taip, kaip numatyta VSD įstatyme.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja pradiniame skunde išdėstytus argumentus bei kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą skirtingo teisės normų aiškinimo ir taikymo aspektais.

19. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė tokių apskųstojo sprendimo negaliojimo pagrindų ar aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

20. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neteisingu teisės aiškinimu ir taikymu, teisėjų kolegija pažymi, kad tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai reguliuojami viešosios teisės normų. Pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį teismas, spręsdamas viešojo administravimo srities ginčą, privalo, be kita ko, nustatyti, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.

21. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės hierarchiją, inter alia kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai aktai turi būti priimami remiantis įstatymais. Pareiga remtis įstatymais, be kita ko, reiškia ir viešojo administravimo subjekto pareigą veikti tik pagal įstatymų nustatytą kompetenciją. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-102-822/2019, nutartį Nr. AS-867-662/2016) Pažymėtina, kad viešojo administravimo subjektui galioja administracinės teisės principas, nustatantis, jog viešojo administravimo subjektui „galima atlikti tik tai, kas nustatyta įstatyme“, „neleidžiama daryti to, ko įstatymas nenumato“. Šis imperatyvas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas neturi diskrecijos teisės peržengti jam nustatytos kompetencijos ribas ar veikti tokiu būdu, kokio nenumato teisės aktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2853/2012). Pabrėžtina, kad VSDFV galėjo veikti tik tokiose ribose, kurias jam suteikia teisės aktai, reglamentuojantys jo veiklą – VSD įstatymas bei Taisyklės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai teigė, jog viešojo administravimo subjektai privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti numatyti teisės aktuose, o VSD įstatyme sutarčių dėl įmokų atidėjimo pratęsimas nėra numatytas.

22. Pareiškėjo įsitikinimu, Sutarties pratęsimas turėjo būti sprendžiamas dėl įmokų atidėjimo tomis pačiomis nuostatomis, kaip ir Sutarties sudarymas, t. y. pagal VSD įstatymo 19 straipsnio 3 dalį, kurioje nurodyta, kad VSDFV (jos teritorinis skyrius) Taisyklėse nustatyta tvarka gali atidėti socialinio draudimo įmokų į Fondą įsiskolinimo mokėjimą iki vienų metų ir leisti sumokėti atidėtą sumą pagal draudėjo ir Fondo administravimo įstaigos suderintą įsiskolinimo grąžinimo grafiką, kuris negali būti ilgesnis negu 4 metai. Pažeidus mokėjimo grafiką, vykdomas socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo išieškojimas priverstine tvarka.

23. VSD įstatymo 19 straipsnyje ir Taisyklių 58 punkte numatyta galimybė draudėjui ir VSDFV vieną kartą sudaryti VSD įmokų įsiskolinimo atidėjimo sutartį ir numatyti tokių įmokų mokėjimo grafiką. Teisės normos nenumato galimybės modifikuoti tokios sudarytos sutarties, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog atsakovas, veikdamas savo kompetencijos ribose, priėmė tokį Sprendimą, kurio panaikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

24. Apeliaciniame skunde pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo nurodytas reglamentavimas turėtų būtų taikomas, jeigu sudaryta VSD įmokų sumokėjimo sutartis būtų buvusi nutraukta, o šiuo atveju pareiškėjas prašė ilgesnio sumokėjimo termino bei prašymą pateikė nepažeidęs Sutarties vykdymo. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pareiškėjo vertinimu ir pažymi, kad, kaip jau buvo minėta, vertinant VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo teisinį reglamentavimą (VSD įstatymo ir Taisyklių nuostatas) yra apribota galimybė koreguoti sudarytą pirminę VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutartį, pratęsti ar nukelti įmokų mokėjimą, todėl tai, kad prašant pratęsti įmokų mokėjimo terminą Sutartis buvo galiojanti ir nebuvo pasibaigusi, negalėjo turėti jokios įtakos Sprendimo priėmimui.

25. Apeliaciniame skunde minimi argumentai dėl ginčui taikytinų CK normų ar bendrųjų teisės principų nepripažintini pagrįstais, nes kaip minėta šios nutarties 21 punkte, ginčas kilęs viešosios teisės srityje, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos tik tokiems teisiniams santykiams reguliuoti skirtos teisės normos ir viešosios teisės principai.

26. Nors apeliantas teigia, kad ginčijamas sprendimas yra formalus ir neatitinkantis jokių protingumo, sąžiningumo ir teisingumo reikalavimų, tačiau pastebėtina, kad įstatymų leidėjas, numatydamas galimybę sudaryti VSD įmokų įsiskolinimo atidėjimo sutartį, tokios sutarties tinkamo vykdymo riziką perkėlė ūkio subjektui ir aiškiai nurodė sutarties nevykdymo pasekmes. Būtent pareiškėjas, tardamasis dėl sutarties sudarymo, sudarydamas sutartį bei įmokų įsiskolinimo sumokėjimo grafiką, turėjo numatyti galimus finansinius sunkumus ir prašyti išdėstyti įsiskolinimo sumokėjimą ilgesniam laikotarpiui. Kartu atsakovas, veikdamas kaip viešojo administravimo įstaiga, organizuojanti socialinį draudimą ir vykdanti operatyvų Fondo lėšų tvarkymą ir apskaitą, užtikrindama priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų sumų, baudų, delspinigių surinkimą į Fondą ir jų išieškojimą, Fondo lėšų naudojimo teisėtumą, ekonomiškumą, efektyvumą ir rezultatyvumą, privalo prižiūrėti, kad draudėjai nepiktnaudžiautų įmokų atidėjimo institutu.

27. Pareiškėjas taip pat teigė, kad Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 11 punktą ir 8 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka, nes Sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas teisės aktų nuostatomis, iš jo turinio aišku, kokias teisines pasekmes jis sukelia pareiškėjui, jame aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjekto valia ir prisiimama atsakomybė už priimtų administracinių sprendimų sukeltus padarinius.

28. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų ištyrė bylos faktus bei atliko jų teisinį vertinimą, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesuponuoja pagrįstų abejonių dėl sprendime pateiktų išvadų pagrįstumo ir teisingumo, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agrovet“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius