efd8c2c2-e6df-4355-833f-cef605810ff0 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr                                                                                                              Civilinė byla Nr. 2-1758/2014 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02223-2010-7                                                                                   Procesinio sprendimo kategorija: 99.1.4; 106.3 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU                                                                2014 m. spalio 24 d.

Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia ViÅ¡inskienė teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovų A. L. ir V. L. atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 29 d. nutarties, kuria atsakovams A. L. ir V. L. nustatytas terminas prieÅ¡ieÅ¡kinio trÅ«kumams iÅ¡taisyti – sumokėti žyminį mokestį, civilinėje byloje Nr. 2-4351-661/2014 pagal ieÅ¡kovo akcinės bendrovės DNB banko ieÅ¡kinį atsakovams A.

L. ir V. L. (trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Sartonic Būsto Statyba“) dėl įsiskolinimo priteisimo, ir n u s t a t ė :                                                                   I. Ginčo esmė Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 31 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1235-577/2012 pagal ieškovų V. L. ir A. L. ieškinius atsakovui akcinei bendrovei (toliau – ir AB) DNB bankui dėl skolinimo obligacijoms apmokėti sutarčių ir obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, neturtinės žalos priteisimo, atsakovo AB DNB banko priešieškinius ieškovams V.

L. ir A. L. dėl įsiskolinimo priteisimo, (trečiasis asmuo pagal ieÅ¡kinius ir prieÅ¡ieÅ¡kinius – uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Sartonic BÅ«sto Statyba“), ieÅ¡kinius atmetė, o prieÅ¡ieÅ¡kinius patenkino iÅ¡ dalies.Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. balandžio 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-49/2014, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 31 d. sprendimo dalį dėl ieÅ¡kinių paliko nepakeistÄ , o sprendimo dalį, kuria AB DNB banko prieÅ¡ieÅ¡kiniai patenkinti iÅ¡ dalies, panaikino ir Å¡iÄ bylos dalį grÄ Å¾ino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo.

Lietuvos apeliacinis teismas Å¡ioje nutartyje nurodė, kad ieÅ¡kovai netinkamu informavimu pažeistas savo teises gali ginti kitais teisių gynimo bÅ«dais – reikÅ¡dami reikalavimus dėl žalos atlyginimo; atmetus ieÅ¡kinius ir bylÄ dėl prieÅ¡ieÅ¡kinių nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iÅ¡ naujo, ieÅ¡kovai dėl jiems pareikÅ¡tų prieÅ¡ieÅ¡kinių įgyja atsakovų teises, įskaitant teisę reikÅ¡ti prieÅ¡ieÅ¡kinį. Atsakovai A. L. ir V. L. 2014 m. liepos 28 d. kreipėsi į teismÄ su prieÅ¡ieÅ¡kiniu, praÅ¡ydami:

1) priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo AB DNB banko 1 443 414,34 eurų žalos atlyginimÄ , 5 (penkių) procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo bei įskaityti Å¡iÄ sumÄ su ieÅ¡kovo reikalavimu priteisti solidariai iÅ¡ atsakovų 1 443 414,34 eurų įsiskolinimÄ ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo;

2) nusprendus neįskaityti bylos Å¡alių reikalavimų, priteisti solidariai atsakovams iÅ¡ ieÅ¡kovo 1 726 354,69 eurų žalos atlyginimÄ ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo.Atsakovai prieÅ¡ieÅ¡kinyje, be kita ko, laikėsi pozicijos, kad jų (atsakovų) inicijuotas ginčas dėl žalos atlyginimo yra kilęs iÅ¡ vartojimo santykių, todėl pateiktas procesinis dokumentas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 83 straipsnio 1 dalies 1 punktÄ Å¾yminiu mokesčiu neapmokestinamas.

    II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 29 d. nutartimi atsakovams A. L. ir V. L. nustatė 14 dienų terminÄ nuo nutarties nuoraÅ¡o įteikimo dienos sumokėti už prieÅ¡ieÅ¡kinį 43 260 Lt dydžio žyminį mokestį valstybei ir pateikti teismui tai patvirtinantį banko dokumento originalÄ .Teismas, nustatęs, kad byloje nėra esminio ginčo dėl to, jog atsakovai, sudarydami su ieÅ¡kovu skolinimo obligacijų apmokėjimo ir obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis, veikė kaip neprofesionalÅ«s investuotojai, t. y. neprofesionalÅ«s rinkos dalyviai, vertino, kad formaliai pagal atsakovų deklaruojamus tikslus (asmeniniams, namų Å«kio, Å¡eimos poreikiams) galima bÅ«tų manyti, jog atsakovai galėtų bÅ«ti vertinami kaip vartotojai.

Tačiau teismas, atsižvelgęs į bylos įrodymų visumÄ , konstatavo, kad byloje nėra pagrindo formuoti iÅ¡vadÄ , jog ginčo sutartys atitinka vartojimo sutarties požymius, ir tuo pačiu pripažinti atsakovus vartotojais bei juos atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo už pareikÅ¡tÄ byloje 5 960 757,47 Lt dydžio reikalavimÄ .Atkreipęs dėmesį, kad atsakovai sudarė ne vienÄ , bet 2 (dvi) obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis ir 2 (dvi) skolinimo obligacijoms apmokėti sutartis, o investicinė skolintomis lėšomis strategija panaÅ¡i į itin rizikingÄ , tuo tarpu, vartojimo santykiuose naudos gavimo rizikos elementas (bent jau paminėto lygmens) paprastai nėra aiÅ¡kiai iÅ¡reikÅ¡tas, nenustatęs, kokį tikslÄ turint ateityje bÅ«tų naudojamas gautas prieaugis – vien asmeniniams, Å¡eimos, namų Å«kio reikmėms ar galbÅ«t verslo, profesiniams tikslams, o asmuo, norėdamas pasinaudoti vartotojui teikiamomis procesinėmis lengvatomis (nemokėti žyminio mokesčio), jau pradinėje proceso stadijoje turėtų pateikti įrodymus, jog jis atitinka vartotojo statusÄ , teismas priėjo prie iÅ¡vados, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas įžvelgti versliÅ¡kumo ir komercinius (prieÅ¡ abi Å¡alis) požymius, kreditavimo gavimo tikslas Å¡iuo atveju yra ne tiesioginis kredito vartojimas asmeniniams, Å¡eimos, namų Å«kio reikmėms, o papildomų pajamų gavimas arba pelno siekimas (uždirbimas) ateityje.Atsižvelgęs į nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovai nurodytas sutartis sudarė ne asmeniniams, Å¡eimos, namų Å«kio poreikiams tenkinti, o verslo tikslais, todėl jie įpareigotini per 14 dienų terminÄ nuo nutarties nuoraÅ¡o įteikimo dienos sumokėti 43 260 Lt žyminio mokesčio.                 III.

Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai Atsakovai A. L. ir V. L. atskirajame skunde praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 29 d. nutartį ir perduoti prieÅ¡ieÅ¡kinio priėmimo klausimÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo.Atskirasis skundas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais:Teismas nepagrįstai sureikÅ¡mino investavimo sutarčių pobÅ«dį, nes vien tik investavimo sutarčių pobÅ«dis neeliminuoja galimybės tokias sutartis pripažinti vartojimo sutartimis.

Teismas nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos praktikos analogiškose bylose (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-32/2014; 2014 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-412/2014; 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2166/2013), kuriose investavimo paslaugų teikimo susiklostę teisiniai santykiai buvo traktuojami kaip vartojimo teisiniai santykiai, todėl vartotojai neturi mokėti žyminio mokesčio už pareikštus reikalavimus.Teismas neįvertino reikšmingų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių, kad investavimo sutartys pripažintinos vartojimo sutartimis, o kitas aplinkybes vertino neteisingai.

Atsakovų investavimas buvo tęstinis, o ne vienkartinis, tai patvirtina, kad teismas neturėjo pagrindo tarp Å¡alių susiklosčiusiuose santykiuose įžvelgti versliÅ¡kumo. Be to, tai, kad teismas DNB banko (ieÅ¡kovo) veikloje nustatė komercinius požymius, tik patvirtina, jog investavimo sutartys pripažintinos vartojimo sutartimis.Teismas pažeidė įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimo reglamentuojančias proceso teisės normas. Teismas sprendė, kad atsakovai investavimo sutartis sudarė verslo tikslais, tačiau nenurodė, koks tas tikslas, kuriuo jie užsiima ar ketina užsiimti ateityje.

Tokia teismo iÅ¡vada nemotyvuota.Teismas netinkamai apskaičiavo žyminio mokesčio sumÄ . Atsakovai prieÅ¡ieÅ¡kinį padavė pasinaudodami Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalu, todėl net nustačius, kad prieÅ¡ieÅ¡kinis apmokestinamas žyminiu mokesčiu, jo suma turi bÅ«ti ne 43 260 Lt, o 32 445 Lt. IeÅ¡kovas AB DNB bankas atsiliepime į atskirÄ jį skundÄ praÅ¡o atsakovų A. L. ir V. L. atskirÄ jį skundÄ atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 29 d. nutartį palikti nepakeistÄ .IeÅ¡kovas atsiliepime į atskirÄ jį skundÄ nurodo, kad atsakovai neįrodė, jog ginčo santykiai yra vartojimo.

IeÅ¡kovo nuomone, atsakovai ginčo sutartis sudarė turėdami tikslus, nesusijusius su jų asmeninių, Å¡eimos ir / ar namų Å«kio poreikių tenkinimu, todėl iÅ¡ tikrųjų nėra pagrindo ginčo santykius kvalifikuoti vartojimo santykiais, o atsakovus – vartotojais. Trečiasis asmuo UAB „Sartonic BÅ«sto Statyba“ atsiliepime į atskirÄ jį skundÄ praÅ¡o atsakovų A. L. ir V. L. atskirÄ jį skundÄ tenkinti ir perduoti prieÅ¡ieÅ¡kinio priėmimo klausimÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo.Trečiasis asmuo atsiliepime į atskirÄ jį skundÄ sutinka su atsakovų atskirajame skunde iÅ¡dėstytais argumentais, kad ginčo sutartys yra pripažintinos vartojimo sutartimis.

Trečiasis asmuo pažymi, kad iÅ¡ atsakovų investavimo gautos pajamos nebuvo planuotos panaudoti trečiojo asmens Å«kinėje–komercinėje veikloje. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Atskirasis skundas iÅ¡ esmės netenkintinas.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumÄ ir pagrįstumÄ pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, iÅ¡skyrus įstatyme numatytas iÅ¡imtis (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsakovams A. L. ir V. L. nustatė terminÄ prieÅ¡ieÅ¡kinio trÅ«kumams paÅ¡alinti, t. y. sumokėti 43 260 Lt žyminį mokestį valstybei ir pateikti teismui tai patvirtinantį banko dokumento originalÄ .Byloje nustatyta, kad atsakovai A. L. ir V. L. kreipėsi į teismÄ su prieÅ¡ieÅ¡kiniu, praÅ¡ydami:

1) priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo AB DNB banko 1 443 414,34 eurų žalos atlyginimÄ , 5 (penkių) procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo bei įskaityti Å¡iÄ sumÄ su ieÅ¡kovo reikalavimu priteisti solidariai iÅ¡ atsakovų 1 443 414,34 eurų įsiskolinimÄ ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo;

2) nusprendus neįskaityti bylos Å¡alių reikalavimų, priteisti solidariai atsakovams iÅ¡ ieÅ¡kovo 1 726 354,69 eurų žalos atlyginimÄ ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo (b. l. 111-114). Atsakovai, teikdami prieÅ¡ieÅ¡kinį, už jį nesumokėjo įstatymo nustatyto žyminio mokesčio, nes laikėsi pozicijos, kad jų inicijuotas ginčas dėl žalos atlyginimo yra kilęs iÅ¡ vartojimo teisinių santykių, todėl pateiktas procesinis dokumentas pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktÄ Å¾yminiu mokesčiu neapmokestinamas.Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines ir teisines aplinkybes, sprendė, kad atsakovai skolinimo obligacijų apmokėjimo ir obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis sudarė ne asmeniniams, Å¡eimos, namų Å«kio poreikiams tenkinti, o verslo tikslais, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atsakovus atleisti nuo žyminio mokesčio ir įpareigojo juos per 14 dienų terminÄ nuo nutarties nuoraÅ¡o įteikimo dienos sumokėti 43 260 Lt žyminio mokesčio. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, atskirÄ jį skundÄ iÅ¡ esmės grindžia tuo, kad byloje nėra pagrindo teigti, jog investavimo sutartys nepripažintinos vartojimo sutartimis, nes atsakovų investavimas buvo tęstinis, o ne vienkartinis, taip pat tarp Å¡alių susiklosčiusiuose santykiuose įžvelgti versliÅ¡kumÄ .

Be to, teismas nemotyvuotai sprendė, kad atsakovai investavimo sutartis sudarė verslo tikslais, kitose bylose investavimo paslaugų teikimo susiklostę teisiniai santykiai buvo traktuojami kaip vartojimo teisiniai santykiai. Su Å¡iais apeliantų (atsakovų) argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti.Nesutikdamas su paminėtais argumentais, apeliacinės instancijos teismas pirmiausia nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismÄ .

Tačiau Å¡ios teisės įgyvendinimas ribojamas tam tikrų sÄ lygų buvimu, iÅ¡ kurių viena yra įstatymo numatyto žyminio mokesčio sumokėjimas (CPK 80 straipsnio 1 dalis).CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkte reglamentuojama, kad visose bylose, kurias nagrinėja teismai, dėl visų reikalavimų, atsirandančių iÅ¡ vartojimo teisinių santykių, vartotojai atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo klausimas pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktÄ yra tiesiogiai susijęs su vartojimo teisinių santykių tarp Å¡alių kvalifikavimu.

Siekiant įvertinti ginčo teisinių santykių pobūdį turi būti tiriamos ir nustatomos atitinkamos faktinės aplinkybės, pvz., ar ieškovas savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti sudarė ginčijamus sandorius esamais ar būsimais verslo, profesijos tikslais, ar tai buvo vienkartinė ieškovo investicinė veikla, ar buvo sudaromos ir kitos investicinio pobūdžio sutartys, jeigu tokios buvo sudaromos, tai kiek jų buvo ir kaip dažnai jos buvo sudaromos, ar ieškovo veikloje nėra versliškumo požymių ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014).

Teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, bÅ«tina identifikuoti sutarties Å¡alis (vartotojÄ ir prekių (paslaugų) tiekėjÄ ) bei nustatyti, kokio tikslo sudarydama sutartį siekia viena iÅ¡ sutarties Å¡alių – vartotojas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011). Pagal CK 1.39 straipsnio 1 dalį vartojimo sutartimi laikytina sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kuriÄ fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, Å¡eimos, namų Å«kio poreikiams tenkinti (iÅ¡ esmės taip pat vartojimo sutartys suprantamos ir pagal galiojančiÄ CK 6.2281 straipsnio redakcijÄ bei Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalį, pagal kuriÄ vartojimo sutartis – tai prekių ar paslaugų įsigijimo sutartis, su pardavėju ar paslaugų teikėju sudaroma su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, Å¡eimos, namų Å«kio poreikiams tenkinti.

Taigi tam, kad sutartį būtų galima pripažinti vartojimo sutartimi, būtina nustatyti, jog, pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo, antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės–komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012).

Kita vertus, jeigu fizinis asmuo prekes ar paslaugas vartoja verslo ar profesijos tikslais, tokiu atveju jo teisės negali bÅ«ti ginamos kaip vartotojo. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad naujausioje kasacinio teismo formuojamoje praktikoje, o bÅ«tent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2014, kasacinis teismas iÅ¡aiÅ¡kino, jog vartotojo sÄ voka materialiojoje teisėje įtvirtinta skirtinguose teisės aktuose, kuriais suteikiama ir skirtinga vartotojų teisių apsauga, numatomos skirtingos vartotojų teisių gynimo priemonės ir bÅ«dai.

Finansinių priemonių įsigijimas, kai sudaromos rizikos sutartys (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), savaime nepriskiriamas vartojimo teisiniams santykiams tokia prasme, kad tokias sutartis sudariusiems asmenims būtų taikomos ne tik konkrečiai teisės aktuose įvardytos, bet ir bendrosios vartotojų teisių gynimo normos (tokia laikytina CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma dėl vartotojų atleidimo nuo žyminio mokesčio). Sandoriai, kai fiziniai asmenys įsigyja finansines priemones sudarydami rizikos sutartis, nelaikytini vartojimo sandoriais CPK 83 straipsnio prasme.

Vartotojo sÄ vokos iÅ¡aiÅ¡kinimas CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 prasme nei suvaržo, nei iÅ¡plečia asmenų teisių, kurias jiems suteikia specialÅ«s atitinkamas teisinių santykių sritis reglamentuojantys teisės aktai. Vertinant sutarties priskyrimÄ vartojimo ar ne vartojimo sutartims, teisinę reikÅ¡mę turi pradinis tikslas, kuriam Å¡i sutartis sudaryta. PrieÅ¡ingas aiÅ¡kinimas leistų iÅ¡plėsti vartojimo sutartims skirtÄ teisinį reguliavimÄ ir aiÅ¡kaus verslo pobÅ«džio sutartims, kai verslininkas iÅ¡ verslo sutarties gautas pajamas panaudotų ar ketintų panaudoti vartojimo tikslais.

Gautų pajamų panaudojimo tikslo vertinimas bÅ«tų pernelyg neapibrėžtas ir spekuliatyvus, nes nėra jokio teisinio instrumento, kuris su tam tikru patikimumu leistų nuspėti, juolab kontroliuoti, kur asmuo panaudos gautas lėšas. Asmuo, manantis, kad yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius atitinkamÄ atleidimo pagrindÄ . Jei tokie įrodymai teismui nepakankami, žyminis mokestis turi bÅ«ti mokamas, tačiau vėliau bylos nagrinėjimo metu arba iÅ¡nagrinėjus bylÄ iÅ¡ esmės nustačius kitokias aplinkybes, sudarančias atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrindÄ , gali bÅ«ti grÄ Å¾inamas CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Atsižvelgdamas į tai, kas iÅ¡dėstyta, inter alia įvertinęs tarp Å¡alių susiklosčiusių teisinių santykių pobÅ«dį, pasiraÅ¡ytų sutarčių kiekį, sandorių vertę, jų (naudos gavimo) rizikingumÄ , apeliacinės instancijos teismas neturi jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo Å¡iam klausimui teisingai iÅ¡spręsti reikÅ¡mingas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. IÅ¡ tikrųjų, kaip teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, bylos įrodymų visetas Å¡iuo metu neleidžia formuoti iÅ¡vados, jog ginčo sutartys atitinka vartojimo sutarties požymius, o atsakovai yra vartotojai, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė įrodymais pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad Å¡iuo atveju pagal atsakovų pateiktus duomenis nėra pagrindo atsakovus atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo už pareikÅ¡tÄ prieÅ¡ieÅ¡kinį.

Kita vertus, apeliacinis teismas pažymi ir tai, kad nagrinėjamu atveju kredito gavimo tikslas – ne tiesioginis kredito vartojimas asmeninėms, Å¡eimos, namų Å«kio reikmėms, o papildomų pajamų gavimas – teikia pagrindÄ daryti iÅ¡vadÄ , jog vykdytoje investicinėje veikloje yra abiejų Å¡alių versliÅ¡kumo požymių. Taigi atsakovai, siekdami pasinaudoti procesinėmis lengvatomis, jau pradinėje proceso stadijoje turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad jie atitinka vartotojo statusÄ , o iÅ¡ sudarytų sandorių gautas prieaugis bus naudojamas vartojimo tikslais.

Tačiau pastebėtina, kad pagal bylos medžiagÄ nei bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei bylÄ nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovai neįrodinėjo, kad jie yra vartotojai (CPK 178 ir 314 straipsniai). PrieÅ¡ingai, tiek bylos, tiek Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenimis apeliantai tiek bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme buvo sumokėję dalį žyminio mokesčio, o likusiÄ dalį mokėtino žyminio mokesčio prašė teismo atidėti.

Å ios faktinės aplinkybės tik patvirtina, kad atsakovai santykių, susiklosčiusių tarp jų ir AB DNB banko, nevertino vartojimo teisinių santykių aspektu.Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju konstatuoja, kad ad hoc nėra pagrindo remtis ir atsakovų (apeliantų) atskirajame skunde nurodytomis Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis, nes pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodÄ bendrosios kompetencijos teismų praktikÄ aiÅ¡kinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus.

IÅ¡ esmės analogiÅ¡ka nuostata nustatyta ir CPK 4 straipsnyje. Kaip minėta anksčiau Å¡ioje nutartyje, naujausioje kasacinio teismo formuojamoje praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad vertinant sutarties priskyrimÄ vartojimo ar ne vartojimo sutartims, teisinę reikÅ¡mę turi pradinis tikslas, kuriam Å¡i sutartis sudaryta, o ne tai, ar iÅ¡ investavimo sutarčių gautos lėšos galėjo bÅ«ti panaudotos asmeniniams poreikiams tenkinti. Nors duomenys apie atsakovų sudarytus investavimo sandorius rodo, kad didelės vertės investavimas skolintomis lėšomis nebuvo įprasta jų veikla, tačiau nagrinėjamu atveju ypatingai svarbios ir tos aplinkybės, jog buvo sudarytos kelios sutartys, skolintomis lėšomis įsigyta SASO net už daugiau nei 9 mln.

Lt ir nėra galimybės nustatyti, kam atsakovai bÅ«tų naudoję prieaugį, kurio tikėjosi – tik asmeniniams, Å¡eimos, namų Å«kio reikmėms ar galbÅ«t ir verslo bei profesiniams tikslams.Remdamasis nurodytomis priežastimis, apeliacinės instancijos teismas prieina prie iÅ¡vados, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti prieÅ¡ieÅ¡kinio priėmimo klausimÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo. Nepaisydamas to, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad atsakovai (apeliantai) yra teisÅ«s teigdami, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo už prieÅ¡ieÅ¡kinį mokėtino žyminio mokesčio dydį.

Atsižvelgęs į tai, kad priešieškinio suma yra 5 960 757,47 Lt, atsakovai priešieškinį padavė naudodamiesi Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo (EPP) paslaugomis, apeliacinis teismas konstatuoja, jog už priešieškinį mokėtina 75 procentai mokėtinos žyminio mokesčio sumos, o tai sudaro – 32 445 Lt.Esant pirmiau nustatytoms faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis iš esmės paliktina nepakeista, tik patikslintina pirmosios instancijos teismo nutarties rezoliucinė dalis.

Be kita ko, atsakovams (apeliantams) nustatytinas naujas terminas įvykdyti pirmosios instancijos teismo nutartį, t. y. apeliantai 32 445 Lt dydžio žyminį mokestį privalo sumokėti iki 2014 m. lapkričio 12 d. (įskaitytinai) bei pateikti pirmosios instancijos teismui tai įrodančius dokumentus. Naujas terminas paÅ¡alinti prieÅ¡ieÅ¡kinio trÅ«kumus nustatytinas, atsižvelgiant į tai, kad atsakovai yra fiziniai asmenys ir turi sumokėti pakankamai didelę žyminio mokesčio sumÄ . Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo IeÅ¡kovas AB DNB bankas atsiliepime į atskirÄ jį skundÄ prašė priteisti patirtas bylinėjosi iÅ¡laidas apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliaciniame teisme 2014 m. spalio 21 d. buvo gautas ieÅ¡kovo AB DNB banko praÅ¡ymas priteisti jam 1 832,60 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidas, kurias sudaro: 1 499,66 Lt advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į atskirÄ jį skundÄ parengimÄ ; 14,88 Lt telekomunikacijos iÅ¡laidos ir 318,06 Lt PVM mokestis valstybei už suteiktas paslaugas.Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad ieÅ¡kovo patirtų bylinėjimosi iÅ¡laidų klausimas Å¡ioje proceso stadijoje nesprendžiamas, jis turi bÅ«ti iÅ¡spręstas iÅ¡nagrinėjus bylÄ iÅ¡ esmės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 29 d. nutartį palikti iÅ¡ esmės nepakeistÄ .Patikslinti nutarties rezoliucinę dalį dėl žyminio mokesčio sumokėjimo ir jÄ iÅ¡dėstyti taip:„Nustatyti atsakovams A. L. ir V. L. 14 dienų terminÄ nuo nutarties nuoraÅ¡o įteikimo dienos sumokėti už prieÅ¡ieÅ¡kinį 32 445 Lt žyminį mokestį valstybei ir pateikti teismui tai patvirtinantį banko dokumento originalÄ â€œ.Pratęsti atsakovams A.

L. ir V. L. terminÄ iki 2014 m. lapkričio 12 d. (įskaitytinai) prieÅ¡ieÅ¡kinio trÅ«kumams paÅ¡alinti – sumokėti 32 445 Lt žyminį mokestį. Teisėja                                                                                                                       Dalia ViÅ¡inskienė