Legislator Case Law & Legislation
efd787cb-f1fa-42c3-8a1f-43fafa9bf500 AI generated

Lithuanian court dismisses appeal for murder conviction, rejecting claims of bias and insufficient evidence.

Case Number efd787cb-f1fa-42c3-8a1f-43fafa9bf500
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Outcome Dismissed

Legislator summary

AI generated

The Court of Appeal dismissed the defendant's appeal against his conviction for murder, upholding the first-instance judgment. The defendant argued that the trial was biased and evidence regarding the child's death was insufficient, but the court found his claims unfounded. The court determined that no specific signs of judicial bias existed and that the first instance correctly evaluated the evidence to establish indirect intent.

Legislator headnote

AI generated

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 326 straipsnio 1 dalis 1 punktas; nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, o nuosprendžio motyvacijos stoka ar įrodymų nevertinimas nėra jo pažeidimo požymiai.

Keywords

AI generated
indirect intent murder judicial bias standard evidence evaluation indirect intent appeal dismissal

Cited Legislation

AI generated
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 326 straipsnio 1 dalis 1 punktas
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktai
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 15 straipsnio 3 dalis
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 58 straipsnis

Cited Case Law

AI generated
kasacinė nutartis Nr. 2K-416/2007
kasacinė nutartis Nr. 2K-246/2008
kasacinė nutartis Nr. 2K-50/2009
kasacinė nutartis Nr. 2K-198/2009

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Baudžiamoji byla Nr                                                                                      Baudžiamoji byla Nr. 1A-123/2012                                                                                       Procesinis bylos Nr. 1-40-1-00133-2010-6                                                                                     Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.2.1.;                                                             1.2.3.2.2.; 1.2.3.2.3.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. kovo 23 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,teisėjų: Kęstučio Jucio, Jono Algimanto Venckaus,sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,gynėjai advokatei Virginijai BalčiÅ«nienei,nuteistajam V. J.,teismo medicinos ekspertui J. S.,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo V.

J. apeliacinį skundÄ dėl Å iaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus laisvės atėmimu vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.             Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė :             V. J. nuteistas už tai, kad 2010 m. balandžio 22 d. apie 22 val. 30 min.

Å iauliuose, namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu su žmona R. J., rankomis paimdamas savo mažamečiui, bejėgiÅ¡kos bÅ«klės sÅ«nui D. J. už pažastų ir abejomis rankomis mesdamas jį ant betoninių grindinio plytelių, tokiu bÅ«du nukentėjusiajam D. J. padarė daugybinius pakauÅ¡kaulio ir abiejų momenkaulių lūžius, kietojo galvos smegenų dangalo plyÅ¡imÄ , galvos smegenų sumuÅ¡imÄ , povoratinklinę kraujosruvÄ , nubrozdinimÄ ir kraujosruvas kaktos deÅ¡inėje pusėje, nubrozdinimÄ kairiame momenyje, kraujosruvas pakauÅ¡yje ir deÅ¡iniame momenyje, kaktos kairėje pusėje ir kairiame skruoste, po ko D.

J. mirė nuo daugybinių kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžių ir galvos smegenų sumuÅ¡imo, taip tyčia nužudė savo mažametį, bejėgiÅ¡kos bÅ«klės vaikÄ D. J..              Nuteistasis V. J. apeliaciniu skundu praÅ¡o pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naujÄ iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas Å¡aliÅ¡ko teismo, be to, netinkamai pritaikius baudžiamÄ jį įstatymÄ , teismo padarytos iÅ¡vados prieÅ¡tarauja byloje surinktiems ir iÅ¡tirtiems įrodymams bei nustatytoms faktinėms aplinkybėms.             Apeliantas skunde nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus.

Nurodo, kad teismo motyvai, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, neturi objektyvaus pagrindo, nes jie buvo padaryti neanalizuojant ir nevertinant faktinių aplinkybių visų įrodymų kontekste, o liudytojų nurodytos esminės faktinės bylos aplinkybės, įvykio vietos apžiÅ«ros metu nustatytos aplinkybės, nuosprendyje Å¡aliÅ¡kai nurodytos ne visos (nurodytos parodymų iÅ¡traukos), kaltinimui palankia linkme. Teismo Å¡aliÅ¡kumÄ bei suinteresuotumÄ bylos baigtimi kaltinimui palankia linkme, patvirtina ir tai, kad nuosprendyje net nebuvo paminėta teisme apklausta liudytoja A.

M., nurodžiusi svarbias teisingam bylos iÅ¡nagrinėjimui turinčias aplinkybes. Detaliai ir nuosekliai iÅ¡analizavus liudytojų visus, o ne atskirus teisme duotų parodymų momentus, specialisto iÅ¡vadÄ , įvykio vietos apžiÅ«ros metu užfiksuotas aplinkybes, ir taip pat teisminio nagrinėjimo metu apklaustos liudytojos A. M. duotus parodymus, visų faktinių aplinkybių kontekste, konstatuotinos prieÅ¡ingos teismo nustatytoms faktinės aplinkybės, leidžiančios pagrįstai ir neabejotinai paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytas D.

J. nužudymo aplinkybes. Visų pirma, apelianto teigimu, pagal liudytojos A. M. parodymus, kuriuos apeliantas skunde pacituoja (nukentėjusioji R. J. patvirtino liudytojos nurodytas aplinkybes), duomenis, užfiksuotus 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutarime dėl daiktų grÄ Å¾inimo, nustatytos aplinkybės, prieÅ¡ingai nukentėjusiosios R. J. nurodytoms, patvirtina, kad įvykio dienÄ nukentėjusioji R. J. su vaiku D. J. buvo bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Å iauliai, kuriame buvo girdėti įvairaus pobÅ«džio trenksmai, o po įvykio, ant Å¡io namo esančių betoninių laiptų (kaip paaiÅ¡kino liudytoja A.

M., vėliau kelnaites ji padėjo ant medinės kaladės) rastos vaiko baltos spalvos kelnaitės, kurios priklausė nužudytajam D. J.. Be to, teismo nustatytų bei nukentėjusiosios R. J. nurodytų faktinių aplinkybių realumu verčia abejoti ir svarbias gynybai aplinkybes patvirtinę apklausti kaip liudytojai U. R., R. E., P. S.. Apklausta 2011 m. birželio 2 d. vykusiame teismo posėdyje liudytoja U. R. be kitų aplinkybių nurodė, kad po įvykio R. J. jai sakė, kad jeigu ji pasakytų visÄ tiesÄ , viskas kitaip bÅ«tų.

Tuomet liudytoja suprato, kad dėl visko, kas įvyko, kalta yra R. J.. Å i liudytoja taip pat patvirtino, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Å iauliuose, niekas negyvena, o raktÄ nuo Å¡io buto durų turi R. J., kuri ten ir lankydavosi. Liudytoja R. E. 2011 m. birželio 2 d. vykusio teismo posėdžio metu, be kita ko, parodė, kad atvažiavus policijai, pareigÅ«nai pradėjo belstis į V. J. buto duris, nes norėjo pažadinti vyrÄ , kuris ten miegojo nuo 21 valandos. Liudytojas A. S. taip pat patvirtino, kad R.

J. kaimynai buvo palikę prižiÅ«rėti butÄ , esantį adresu (duomenys neskelbtini), Å iauliuose ir R. J. jame dažnai lankydavosi. Taip pat pagal minėto liudytojo parodymus, jis ir pareigÅ«nai beldė į langus, kad prižadintų V. J.. Kai V. J. priėjo prie lango, liudytojas matė, kad V. J. yra kÄ tik atsikėlęs iÅ¡ lovos. V. J. buvo iÅ¡sigandęs ir nesuprato, kas vyksta, nesuprato, kodėl visi aplink namo langus. Visos Å¡ios aplinkybės, apelianto nuomone, paneigia teismo iÅ¡vadÄ , kad nenustatytas nei vienas liudytojas, galintis patvirtinti, kad įvykio dienÄ nukentėjusioji R.

J. su sÅ«numi D. bÅ«tų užėjusi į aukščiau nurodytÄ butÄ , o po kažkiek tai laiko bÅ«tų išėjusi kartu su sÅ«numi bei leidžia pagrįstai teigti, kad įvykio vieta yra ne (duomenys neskelbtini), Å iauliuose esantis namo kiemas, bet (duomenys neskelbtini), Å iauliuose, esančio namo betoniniai laiptai, ir pats įvykis įvyko kitomis, negu nurodyta kaltinime ir nustatyta teismo, aplinkybėmis. Tuo tarpu, apelianto nuomone, byloje nėra jokių pagrįstų ir objektyvių duomenų, iÅ¡skyrus nukentėjusiosios, suinteresuotos bylos baigtimi, parodymus, kad D.

J., tyčia mesdamas šį ant žemės, nužudė jis, V. J.. Be to, apeliantas skunde abejoja tokių nukentėjusiosios parodymų teisingumu ir patikimumu, prašo juos atmesti. Jo įsitikinimu, teismas jo kaltę įrodinėdamas iš esmės vien tik nukentėjusiosios R. J. parodymais, tik formaliai pripažino juos pagrįstais ir patikimais, neatsižvelgė ir nevertino jų kitimo viso ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu. Nors parodymai kito būtent dėl esminių įvykio aplinkybių, tačiau teismas jų neanalizavo ir nelygino jų visumoje su kitomis byloje egzistuojančiomis aplinkybėmis.

Toliau apeliantas skunde cituoja nukentėjusiosios R. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme (b. l. 73-74, 48-50, 75, 85, 80), akcentuodamas jų nenuoseklumÄ ir prieÅ¡taravimÄ byloje nustatytoms aplinkybėms, lygina juos su kitais byloje surinktais įrodymais. Apelianto teigimu, nukentėjusiosios R. J. ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. balandžio 23 d. duoti parodymai, kad ji su vyru V. J. buvo parduotuvėje ir pirko vynÄ prieÅ¡tarauja 2010 m. gegužės 6 d. apžiÅ«ros protokoluose užfiksuotiems duomenims (b. l. 45, 48-50), o duoti parodymai apie 2010 m. balandžio 22 d. kilusį konfliktÄ , kurio metu tariamai buvo nužudytas D.

J., jo kilimo laikÄ , prieÅ¡tarauja jos pačios vėlesniems parodymams ir kitiems byloje surinktiems įrodymams. Be to, nukentėjusioji, paaiÅ¡kėjus aukščiau nurodytiems prieÅ¡taravimams, apklausta 2010 m. gegužės 13 d. iÅ¡ esmės pakeitė pirminius parodymus ir davė vėl parodymus, tačiau Å¡ie taip pat prieÅ¡tarauja byloje surinktiems įrodymams – liudytojos I. R. parodymams ir jos pačios vėliau duotiems parodymams. Apklausus nukentėjusiÄ jÄ 2010 m. gegužės 20 d. ikiteisminio tyrimo metu trečiÄ kartÄ , ji dar kartÄ pakeitė parodymus iÅ¡ esmės. Teisme jÄ apklausus, ji vėl davė parodymus (apeliantas Å¡iuos jos parodymus skunde pacituoja), kuriuos paneigia kiti byloje surinkti įrodymai – 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutarimas dėl daiktų grÄ Å¾inimo.

Be to, apklausus teisme liudytojÄ A. M. ir pastarajai davus parodymus, kuriuos apeliantas skunde pacituoja, nukentėjusioji, nors 2011 m. birželio 2 d. teisme vykusio posėdžio metu parodė, kad įvykio dienÄ ji nebuvo bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Å iauliuose, papildomos apklausos teisme metu iÅ¡ esmės vėl pakeitė savo parodymus ir jau patvirtino liudytojos A. M. parodymus bei nurodytas faktines aplinkybes. Be to, apelianto teigimu, be minėtų prieÅ¡taravimų nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotuose parodymuose yra gausu ir kitų neatitikimų.

Visų pirma, apelianto įsitikinimu, neatitinka tikrovės nukentėjusiosios duoti parodymai, kad kai ji grįžo namo, konfliktas tęsėsi apie pusę valandos ir po to, kai ji išėjo parÅ«kyti, išėjo V. J. ir numetė vaikÄ . Pas kaimynę I. R. nubėgo praėjus 20 minučių po vaiko iÅ¡metimo. Tarp J. kilusio konflikto nepatvirtino nei vienas byloje apklaustas liudytojas. PrieÅ¡ingai, teisme apklausta liudytoja R. E. paaiÅ¡kino, kad R. J. pradėjo Å¡aukti, kad vaikas mirė apie 21.30 val., o V.

J. nuo 21 val. miegojo. Liudytojas P. S. paaiÅ¡kino, kad iki 21 val. dirbo, todėl namo grįžo po 21 val. ir jokio konflikto tarp J. iki R. J. nepradėjus Å¡aukti, kad mirė vaikas, negirdėjo. Be to, apklausta liudytoja A. M. paaiÅ¡kino, kad beldimÄ Ä¯ langÄ iÅ¡girdo praėjus 10 minučių po bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Å iauliuose, girdėtų trenksmų, o dar po 10-15 minučių lauke pamatė stovinčiÄ greitÄ jÄ medicininę pagalbÄ . Å ios aplinkybės, apelianto nuomone, kelia pagrįstų abejonių dėl po 21 val. neva kilusio konflikto tarp J. realumo, nes R.

J. nurodytas konflikto atsiradimas, eiga ir vykimo laikas niekaip nesutampa su liudytojų nurodytomis aplinkybėmis ir laiku. R. J. parodymai taip pat prieÅ¡tarauja ir liudytojos I. R. parodymams. Tai yra R. J. 2011 m. birželio 2 d. vykusio teismo posėdžio metu taip pat parodė, kad pas kaimynę I. R. nubėgo po 20 min., kai buvo iÅ¡mestas vaikas, be to, vaikas dar apie 5-10 minučių verkė, tačiau I. R. parodė, kad kai R. J. atnešė vaikÄ , jis jau buvo ne tik atÅ¡alęs, bet ir sukietėjęs. Apelianto nuomone, yra akivaizdu, kad net neturint specialių žinių, pakanka suprasti, jog per 10-15 minučių Å¡iltai aprengtam kÅ«nui nėra jokios galimybės ne tik sustingti, sukietėti, bet ir atÅ¡alti.

Be to, specialisto išvadoje nurodyta, kad D. J. mirtis galėjo įvykti prieš 16-24 val. iki jo kūno tyrimo pradžios 2010 m. balandžio 23 d., 16 val. Tai, apelianto nuomone, reiškia, kad D. J. mirtis galėjo įvykti nuo 2010 m. balandžio 22 d., 16 val., iki 2010 m. balandžio 22 d., 24.00 val. Tokiu būdu specialisto išvadoje nurodytas galimas mirties laikas nuo 2010 m. balandžio 22 d., 16 val., patvirtina liudytojos I. R. parodymus, kad 2010 m. balandžio 22 d., apie 21.30-20.00 val. vaikas buvo jau atšalęs, sustingęs ir sukietėjęs. Be to, R.

J. šie parodymai (kad po išmetimo vaikas verkė apie 5-10 min.) prieštarauja ir specialisto išvadai, kurioje nurodyta, kad D. J. po kūno sužalojimų jam padarymo, negalėjo atlikti kokių nors savarankiškų veiksmų. Pagal teismo medicinos eksperto J. S. duotus paaiškinimus 2011 m. birželio 2 d. teismo posėdyje, D. J. mirtis turėjo įvykti netrukus po patirtų sužalojimų atsiradimo momento. Apelianto nuomone, nukentėjusiosios parodymų nenuoširdumu verčia abejoti ir tai, kad, kaip patvirtino liudytoja I.

R., R. J. Å¡iai yra sakiusi, kad jeigu ji pasakytų tiesÄ , viskas bÅ«tų kitaip. Å ios liudytojos parodymais, apelianto įsitikinimu, nėra pagrindo netikėti, nes byloje nėra jokių duomenų, kad ji bÅ«tų suinteresuota bylos baigtimi ar Å¡aliÅ¡kai nusiteikusi prieÅ¡ R. J., linkusi Å¡iÄ apkalbėti. PrieÅ¡ingai, bylos duomenys patvirtina, kad jos buvo artimos kaimynės, nuolat bendraudavo, gerdavo vynÄ , pasikalbėdavo. Jų artimÄ ryšį patvirtina ir tai, kad R. J., supratusi, jog vaikas yra miręs, nubėgo bÅ«tent pas kaimynę I.

R.. Apklausta 2011 m. birželio 2 d. teisme nukentėjusioji R. J. taip pat parodė, kad V. J., metęs vaikÄ , nuėjo namo ir užsirakino. Tačiau, apelianto teigimu, apklausti liudytojai R. E. ir A. S. paneigė ir tokius nukentėjusiosios parodymus. R. E. paaiÅ¡kino, kad V. J. miegojo namuose nuo 21 val. vakaro, o A. S. patvirtino, kad kai atvažiavo pareigÅ«nai, V. J. tuo metu miegojo. PareigÅ«nai beldė į langus, kad prikeltų V. J.. Kai V. J. priėjo prie lango, jis matė, kad V. J. kÄ tik atsikėlęs iÅ¡ lovos.

V. J. buvo iÅ¡sigandęs ir nesuprato, kas vyksta, nesuprato, kodėl visi aplink langus. V. J. klausė pareigÅ«nų, ko Å¡ie nori iÅ¡ jo, ko laužiasi. Apelianto nuomone, apibendrinant aukščiau paminėtus R. J. nurodytų faktinių aplinkybių neatitikimus realiai egzistavusioms ir buvusioms faktinėms aplinkybėms, nurodytoms liudytojų parodymuose, nustatytoms specialisto iÅ¡vadoje, įvykio vietos apžiÅ«ros metu, galima konstatuoti, jog Å¡ias itin svarbias tiesos nustatymui aplinkybes nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu sÄ moningai slėpė ar nurodė sÄ moningai jas iÅ¡kreipdama, tuo suklaidindama tiek ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nus, tiek teismÄ .

Apibendrinant galima pasakyti, kad visų pirma, nukentėjusioji nuo pirmos apklausos siekė nutylėti, kas vyko įvykio dienÄ bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Å iauliuose; kokiu bÅ«du, kodėl ir kada ant namo, adresu (duomenys neskelbtini), Å iauliuose, esančių betoninių laiptų atsirado nužudytajam D. J. priklausančios kelnaitės; kad apie nužudytajam D. J. priklausančias kelnaites, rastas prie namo, adresu (duomenys neskelbtini), Å iauliuose, esančių betoninių laiptų nebÅ«tų praneÅ¡ta policijos pareigÅ«nams; suklaidinti ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nus ir teismÄ , teigdama, kad kartu su V.

J. ėjo į parduotuvę pirkti vyno, kad konfliktas, neva kurio pasėkoje buvo numestas D. J., įvyko nukentėjusiajai grįžus iÅ¡ kaimynės Irenos, vėliau, neva po pasivaikščiojimo prie TalkÅ¡os ežero, po ,,Kalniuko“ rajonÄ , dar vėliau, kad neva po pasivaikščiojimo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvėmis iki (duomenys neskelbtini) gatvės prekybos centro ir galiausiai, pripažindama liudytojos A. M. parodymus, kad D. J. buvo nužudytas jai atėjus iÅ¡ (duomenys neskelbtini), Å iauliuose esančio buto.

Antra, R. J. parodymuose iÅ¡ esmės kito neva buvusio konflikto laikas. Trečia, nukentėjusioji parodė, kad pas kaimynę vaikas buvo nuneÅ¡tas net po 20 minučių po patirtų sužalojimų, tačiau negalėjo paaiÅ¡kinti, kÄ ji veikė su vaiku tas 20 minučių; Ketvirta, nukentėjusioji R. J. nutylėjo esmines aplinkybes, žinomas tik jai vienai ir kurios, kaip ji pasakė liudytojai I. R., bÅ«tų pakeitusios esmines bylos aplinkybes.              Apelianto nuomone, D. J. mirtis galėjo įvykti nuo 2010 m. balandžio 22 d., 16 val., iki 2010 m. balandžio 22 d., 24.00 val., nes specialisto iÅ¡vadoje nurodyta, kad D.

J. mirtis galėjo įvykti prieÅ¡ 16-24 val. iki jo kÅ«no tyrimo pradžios 2010 m. balandžio 23 d., 16 val., o teismo nuosprendyje nurodyti motyvai, apelianto įsitikinimu, nepaneigė iÅ¡keltos versijos dėl ankstesnio, nei kad nurodytas kaltinime, mirties laiko. Teismo motyvas dėl mirties laiko atitikimo kaltinime nurodytam, kad įvykio vietoje apžiÅ«rint kÅ«dikio kÅ«nelį, lavondėmės nėra aiÅ¡kiai matomos, o ekspertui atliekant kÅ«dikio lavono tyrimÄ praėjus daugiau kaip 16 valandų po įvykio, lavondėmės buvo melsvai violetinės spalvos, gausios, susiliejančios, lokalizuotos nugariniame kÅ«no pavirÅ¡iuje, prieÅ¡tarauja realiai nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Tai yra 2010 m. balandžio 22 d. apžiÅ«ros protokole užfiksuota prieÅ¡inga teismo nurodytai informacija. Ä®vykio vietoje apžiÅ«rint D. J. lavonÄ konstatuota, kad ant nugaros ir kojyčių užpakalinės dalies susiformavusios lavondėmės, sustingęs kÅ«nas, suÅ¡alęs. Be to, kaip 2011 m. birželio 2 d. teismo posėdyje paaiÅ¡kino ekspertas J. S., pirmieji sustingimo požymiai gali atsirasti per 20 minučių, tačiau jie yra labai nežymÅ«s. Be to, apeliantas mano, kad sprendžiant apie D.

J. mirties laikÄ , bÅ«tina paminėti ir tai, kad specialisto iÅ¡vadoje Nr. M 232/10(04) nurodoma, jog mirusiojo lavonas rastas 2010 m. balandžio 22 d., 23.30 val., namuose, (duomenys neskelbtini), Å iauliuose. Tačiau iÅ¡ praneÅ¡imo apie GMP siųstÄ ligonį Nr. 9691 matyti, kad D. J. mirtis buvo konstatuota ženkliai anksčiau, nei, kad nurodyta specialisto iÅ¡vadoje, tai yra 22.33 val. Visa tai, apelianto nuomone, leidžia teigti, kad netikslus D. J. mirties laiko konstatavimas galėjo sukliudyti ekspertui nustatyti tikslesnį, nei, kad nurodytas, mirties laikÄ .

             Apeliantas skunde taip pat nesutinka ir su jo duotų parodymų vertinimu. Tvirtina, kad teismas neanalizavo ir nesigilino į jo parodymus, jų kitimÄ visų byloje esančių aplinkybių apimtyje ir viso Å¡io proceso metu. Jis ikiteisminio tyrimo metu, duodamas parodymus, kuriuos apeliantas pacituoja, prisipažino kaltu dėl nusikaltimo padarymo, nurodydamas, kad prisipažįsta kaltu, nes niekas kitas negalėjo nužudyti. Vėliau papildomos apklausos ikiteisminio tyrimo metu ir parodymų patikrinimo vietoje metu taip pat prisipažino nužudęs D.

J., tačiau vėl pažymėjo, jog iš tiesų to nėra daręs ir neprisimena šio įvykio, o nužudymo aplinkybes nurodęs iš papasakotų įvykio aplinkybių bei įsivaizduojamas kaip tai galėjo būti, jog kaltę prisiėmė dėl to, kad buvo parodytas įtarimas su įvykio aprašymu, kurį perskaitęs, įsivaizduodamas kaip neva galėjo būti, davė parodymus bei buvo atliktas parodymų patikrinimas vietoje. Tačiau realiai jis vaiko ne tik nežudė, bet ir negalėjo tai padaryti, kadangi savo sūnų mylėjo ir šiuo rūpinosi.

Be to, apelianto nuomone, įtariamojo, kaltinamojo prisipažinimu galima remtis tik tuo atveju, jei toks prisipažinimas grindžiamas byloje surinktais įrodymais. Tačiau teismas jo parodymus vertino iÅ¡skirtinai, neatlikęs iÅ¡samaus visų įrodymų tyrimo bei vertinimo su kitais byloje esančiais įrodymais ir nepagrįstai traktavo kaip dalinį prisipažinimÄ , šį panaudodamas prieÅ¡ jį patį, jo nenaudai, tuo suteikdamas virÅ¡enybę kritiÅ¡kai vertintiniems nukentėjusiosios parodymams.

Tuo tarpu, jo parodymai visiškai sutampa su byloje nustatytomis ir užfiksuotomis faktinėmis aplinkybėmis, kuomet jis su sūnumi Aivaru, o vėliau vienas ėjo į parduotuves, kad jis nurodytu laiku skambino R. J., 21.30 – 22.00 val. ėjo miegoti ir jokio konflikto su R. J. šiuo laikotarpiu nebuvo, o pažadintas buvo tik atvykusių policijos pareigūnų. Tai patvirtina liudytojų P. S., R. E., A. M. 2011 m. birželio 2 d. teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, 2010 m. gegužės 6 d. apžiūros protokolas (b. l. 45), 2010 m. gegužės 6 d. apžiūros protokolas (b. l. 48-50), telefoninių skambučių išklotinės (b. l. 70-72).

Be to, apelianto nuomone, netikėti jo parodymais neleidžia ir tai, jog D. J. buvo laukiamas bei mylimas vaikas, todėl jo nužudymo jis nesiekė bei to padaryti negalėjo. Tai patvirtina liudytojų A. V., I. R., R. E., P. S. parodymai. Liudytoja A. V. parodė, kad jis yra tvarkingas, ramus ir rÅ«pestingas tėvas, o pagal liudytojos I. R. parodymus nustatyta, kad jis vaikų neskriausdavo, jie buvo mylimi ir prižiÅ«rimi, nepatikėjo, kad jis galėjo mesti vaikÄ . Liudytojai R. E., P. S. paaiÅ¡kino, kad kiek žino yra ir matę, jis labai mylėjo savo vaikus, nėra matę, kad jis vaikus muÅ¡tų.

P. S. atrodė labai keista ir Å¡is negalėjo pagalvoti, jog jis (apeliantas) galėjo užmuÅ¡ti vaikÄ .              Apeliantas skunde taip pat praÅ¡o skirti pakartotinę teismo medicinos ekspertizę, nes į teismo posėdį iÅ¡kviestas specialistas, kuris davė specialisto iÅ¡vadÄ , negalėjo paaiÅ¡kinti daugelio itin svarbių bylai aplinkybių arba pagrįsti duotų iÅ¡vadų, susijusių su D. J. mirties aplinkybėmis. Specialistas negalėjo atsakyti, kiek laiko, esant konstatuotiems sužalojimams, D.

J. iÅ¡buvo gyvas; ar Å¡is galėjo Å¡aukti, verkti ir jei taip, tai kiek laiko po patirtų sužalojimų (paaiÅ¡kindamas teisme nurodė, kad kažkiek laiko galėjo verkti, nors atsakydamas į šį klausimÄ specialisto iÅ¡vadoje pažymėjo, jog po kÅ«no sužalojimo Å¡iam padarymo atlikti savarankiÅ¡kų veiksmų negalėjo); per kiek laiko atvėso ir sustingo kÅ«nas ir t.t. Be to, apelianto nuomone, žinant spėjamÄ D. J. kritimo vietÄ â€“ lygų laiptų betono pavirÅ¡ių, žinant spėjamÄ kritimo aukÅ¡tį – žmogaus krÅ«tinės aukÅ¡tyje, pagrįstų abejonių kelia ir specialisto paaiÅ¡kinimai, kad sužalojimai bei nubrozdinimai skirtingose galvos vietose, kaip nurodyta specialisto iÅ¡vadoje, daugybiniai pakauÅ¡kaulio ir abiejų momenkaulių lūžiai, kietojo galvos smegenų dangalo plyÅ¡imas, galvos smegenų sumuÅ¡imas, povoratinklinė kraujosruva, nubrozdinimas ir kraujosruvos kaktos deÅ¡inėje pusėje, nubrozdinimas kairiame momenyje, kraujosruvos pakauÅ¡yje ir deÅ¡iniame momenyje, kaktos kairėje pusėje ir kairiame skruoste galėjo bÅ«ti padaryti vieno stipraus smÅ«gio, kurio metu deformavosi galva, metu.

Specialistas negalėjo tiksliai pasakyti kokioje padėtyje krito ir kuria galvos sritimi kontaktavo su kietu buku pavirÅ¡iumi D. J.. Be to, apelianto nuomone, ne mažiau svarbi aplinkybė, kelianti pagrįstų abejonių specialisto iÅ¡vada yra ta, kad prieÅ¡ingai duotiems paaiÅ¡kinimams, specialistas nurodė, jog rasti sužalojimai padaryti kontaktuojant ne su vienu, bet su keliais bukais kietais pavirÅ¡iais. Todėl liko neatsakyta, ar sužalojimai galėjo bÅ«ti padaryti kaltinime nurodytomis aplinkybėmis.              Apeliantas, remdamasis aukščiau iÅ¡dėstytu, daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas neiÅ¡samiai iÅ¡tyrė įrodymus, įvertino juos pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl vertinant įrodymus padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, kurie sukliudė teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ ir priimti teisingÄ sprendimÄ .

Å ioje byloje įrodymai įvertinti pagal vidinį įsitikinimÄ , kuris neturi objektyvaus pagrindo, kadangi įrodymai nebuvo kruopščiai analizuojami ir lyginami su kitais byloje esančiais įrodymais, teismas nepaÅ¡alino prieÅ¡taravimų tarp iÅ¡tirtų įrodymų. Todėl sprendimÄ byloje užtikrino nepatikima ir abejotina informacija, paremta spėjimais ir prielaidomis. Tokiu bÅ«du pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktų reikalavimus. Teismas privalo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2, 4 dalyse, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje numatytomis nuostatomis, nes kaltinamojo kaltės klausimas pagal Lietuvos įstatymus iÅ¡sprendžiamas vieninteliu dokumentu, tai yra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, priimtu griežtai laikantis BPK normų, kuriame pripažįsta kaltinamÄ jį kaltu arba nekaltu.

Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja praÅ¡o tenkinti nuteistojo apeliacinį skundÄ , prokurorė praÅ¡o nuteistojo apeliacinį skundÄ atmesti.Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmestinas.Nuteistasis neigia nužudęs mažametį vaikÄ ir pateikia prielaidÄ apie galimÄ vaiko sužalojimÄ kito asmens, t. y. vaiko motinos R. J. veiksmais ir kitoje vietoje ((duomenys neskelbtini) gatvėje esančio namo betoniniai laiptai) ir kitu laiku nei nustatė teismas. Pažymėtina, kad Å¡i prielaida nėra visiÅ¡kai nauja, ji buvo pateikta baigiantis bylos procesui pirmosios instancijos teisme, Å¡iam atmetus, pakartota ir iÅ¡plėtota apeliaciniame skunde.

Svarbu pabrėžti, kad iÅ¡nagrinėjus bylÄ apeliacine tvarka ir atlikus įrodymų tyrimÄ , prielaida apie galimÄ mažamečio vaiko D. J. sužalojimÄ kito asmens, t. y. vaiko motinos veiksmais ir kitoje vietoje nepasitvirtino ir nuosprendyje apraÅ¡ytos veikos aplinkybės (vieta, laikas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės) iÅ¡liko tos pačios. Mažamečio D. J. nužudymo aplinkybes ir veikÄ padariusio V. J. kaltę pagrindžia įrodymai, kurie byloje gauti ir įvertinti nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.

Ä®vykį mačiusi R. J. tiesiogiai nurodė nusikalstamÄ veikÄ padariusį asmenį V. J.. Jis buvo prisipažinęs padaręs nusikalstamÄ veikÄ ir savo parodymus patvirtinęs jų patikrinimo vietoje metu (t. 1, 98-94, b. l. 103-104). Kad kieme vaikas buvo numestas ir atsitrenkė į kietÄ pavirÅ¡ių ir kad laikas buvo 22 val. 30 min., neprieÅ¡tarauja specialisto iÅ¡vadai Nr. 232/10(04) (t. 1, b. l. 29-32) ir teismo medicinos eksperto J. S. apklausoms pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (t. 2, b. l. 84-85, 166-167).

Pagal ekspertÄ , apklaustÄ apeliaciniame teisme, rasti sužalojimai vaiko galvoje rodo, kad jie buvo padaryti nuo vienkartinio numetimo. Nubrozdijimai galvos srityje rodo nelygumus tos vietos, ant kurios buvo numestas vaikas. V. J. parodymų patikrinimo vietoje metu matomos plytelės yra su tarpais ir nelygumais, o tai pagal kÅ«ne rastus sužalojimus, atitinka vaiko nukritimo vietÄ (t. 1, b. l. 103-104, t. 2, b. l. 166). Å ių įrodymų kontekste atmetami liudytojų A. M., D. K. parodymai, kuriais remdamasis apeliantas daro prielaidÄ apie vaiko sužalojimÄ ne jo, o vaiko motinos veiksmais ir kitoje vietoje.Apeliacinis teismas, apklausęs liudytojais A.

M., D. K., be jų dar I. R., R. E., nenustatė nieko, kas pagrįstų tokį apelianto tvirtinimÄ ir leistų daryti kitokias iÅ¡vadas, nei padarė teismas. Pažymėtina, kad nei vienas iÅ¡ jų nematė vaiko sužalojimo aplinkybių. Å ių asmenų parodymuose nurodytos aplinkybės, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo girdėti įvairaus pobÅ«džio trenksmai, po įvykio ant Å¡io namo betoninių laiptų rastos vaiko baltos spalvos kelnaitės, kurios priklausė nužudytam vaikui D.

J. (A. M. parodymai), minėtame bute girdėjo verkiančiÄ Â R. J. (D. K. parodymai), kad R. J. I. R. sakė, jeigu ji pasakytų visÄ tiesÄ viskas kitaip bÅ«tų (I. R. parodymai), kad V. J. nuo 21 val. miegojo užsirakinęs buto duris ir atvykę policijos pareigÅ«nai negalėjo jo prižadinti (R. E. parodymai) nepakankamos apygardos teismo iÅ¡vadoms paneigti. Pagal liudytojos A. M. parodymus ji rado vaiko Å¡liaužtinukus ant laiptų namo, esančio (duomenys neskelbtini). R. J. patvirtino, kad Å¡ie nužudyto vaiko D.

J.. Nei ji, nei liudytoja A. M. negalėjo paaiÅ¡kinti, kaip Å¡liaužtinukai atsirado toje vietoje. Visgi Å¡iÄ aplinkybę susieti su vaiko galima kita nužudymo vieta, nei teismas nustatė, nėra jokio pagrindo. Teismo medicinos ekspertas J. S. paaiÅ¡kino, kad vaikui padaryti sužalojimai nėra bÅ«dingi kritimui ant Å¡ių laiptų (t. 1, b. l. 24, t. 2, b. l. 167). Pagal A. M. parodymus apie 22 val. ji su D. K. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), girdėjo bildesius, kurie buvo panašūs į metimÄ , kritimÄ , bildesiai buvo su pertraukomis (bildesys, tarpas ir vėl bildesys).

Ji yra buvusi tame bute, jai atrodo Å¡io buto grindys medinės (t. 2, b. l. 161-162). Pagal teismo medicinos ekspertÄ , jog įsivaizduojant, kad kambario durys buvo medinės ir nebuvo ypatingai apterÅ¡tos, apÅ¡iukÅ¡lintos, neturėjo bÅ«ti nelygumų, ant grindų akmenukų, todėl nebÅ«tų atsiradę nubrozdinimai galvos srityje. Nubrozdinimai galvos srityje rodo nelygumus tos vietos, ant kurios numestas vaikas. Rasti sužalojimai galvoje rodo, kad buvo padaryti nuo vienkartinio numetimo (t. 2, b. l. 167). Apklaustas kaip liudytojas D.

K. parodė, kad R. J. minėtame bute nematė, bet kartu su A. M. girdėjo R. J. balsÄ , verksmÄ (t. 2, b. l. 177). Tačiau Å¡ios aplinkybės nepatvirtino A. M., kuri parodė, kad girdėjo tik bildesius, o R. J. nematė ir jos balso negirdėjo (t. 2, b. l. 161). Pažymėtina, kad taip pat skiriasi Å¡ių dviejų liudytojų parodymai ir dėl rastų ant laiptų kÅ«dikio rÅ«bų. A. M. parodė, kad ant laiptų buvo tik Å¡liaužtinukai. D. K. parodė, kad ant laiptų buvo vaikiÅ¡ki drabužėliai: megztukas, pėdkelnės, Å¡liaužtinukai (t. 2, b. l. 161-162, 177).

Abu liudytojai teigia, kad bute buvo girdėti bildesiai, lyg kažkas mėtoma. IÅ¡ specialisto iÅ¡vados Nr. M 252/10/04 matyti, kad D. J. nėra nustatyta kÅ«no sužalojimų, bÅ«dingų metimui ant kokių nors daiktų (t. 1, b. l. 29-32). Teismo medicinos ekspertas patvirtino iÅ¡vadÄ , kad rasti iÅ¡oriniai sužalojimai kairėje ir deÅ¡inėje galvos pusėje atsirado dėl stipraus kontakto galva. Apklausus J. S. teisme, patikrinus kai kurias aplinkybes (specialistui pateiktos medžiagos pakankamumÄ bei pradinių duomenų teisingumÄ ) nekyla jokių abejonių dėl jo iÅ¡vados pagrįstumo.

Apeliacinio skundo argumentai rodo, kad apeliantas ne visai teisingai interpretuoja specialisto išvados turinį ir neteisingai vertina eksperto (specialisto) parodymus apygardos teisme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo medicinos eksperto J. S. parodymai abiejų instancijų teismuose neprieštaringi, taip pat neprieštarauja specialisto išvadai. Ekspertizės paskyrimas nereikalingas. A. M., D. K. ir kitų liudytojų parodymuose išdėstyti samprotavimai apie tai, kad V. J. negalėjo nužudyti savo vaiko, jį galėjo sužaloti R.

J., yra subjektyvus aplinkybių interpretavimas, kuris prieštarauja byloje esančių ir teisme ištirtų bei nuosprendyje įvertintų įrodymų turiniui ir prasmei. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, ar nėra suklastoti, ar tokiais įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Šia prasme vertinant liudytojų A. M. ir D. K. parodymus, duotus apeliacinės instancijos teisme, darytina išvada, kad šių liudytojų parodymai yra prieštaringi, neatitinkantys byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Todėl jie atmestini. Galiausiai, apklaustas kaip liudytojas tyrėjas A. G. parodė, kad jis, atvykęs į įvykio vietÄ , beldė į namų duris ir apklausė žmones, kurie atidarė duris, tačiau visi teigė, kad įvykio nematė, nieko negirdėjo, prašė jų duomenų. Grįžęs į darbÄ parašė tarnybinį praneÅ¡imÄ , kuriame nurodė kÄ padarė tÄ vakarÄ (t. 2, b. l. 165). Å iame tarnybiniame praneÅ¡ime paraÅ¡yta, kad tyrėjas A. G. bendravo su D. K., gyv. (duomenys neskelbtini), tačiau Å¡is apie padarytÄ nusikaltimÄ nieko negalėjo papasakoti, nes nematė ir negirdėjo (t. 1, b. l. 62).

Todėl teigti, kad įvykio metu R. J. buvo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nėra pagrindo.Apeliaciniame skunde nesutinkama su nustatytu D. J. mirties laiku. Nurodoma, kad liudytoja I. R. parodė, kad kai R. J. atnešė vaikÄ , jis jau buvo atÅ¡alęs, sustingęs, todėl darytina iÅ¡vada, kad D. J. buvo miręs žymiai anksčiau nei 22 val. 30 min. Pagal teismo medicinos ekspertÄ J. S., nuosprendžiu nustatytas vaiko sužalojimo laikas neprieÅ¡tarauja specialisto iÅ¡vadai, kurioje konstatuota, kad kÅ«dikis galėjo mirti prieÅ¡ 16-24 val. iki jo apžiÅ«ros.

Ä®vykio vietoje apžiÅ«rint kÅ«dikio kÅ«nÄ lavondėmės nėra aiÅ¡kiai matomos, o ekspertui atliekant kÅ«dikio lavono tyrimÄ â€“ praėjus daugiau kaip 16 val. po įvykio lavondėmės melsvai violetinės spalvos, gausios. Liudytoja I. R. apeliaciniame teisme patvirtino, kad ji vaikÄ Äiupinėjo, jis buvo Å¡altas, sustingęs, nebuvo lavondėmių. Pagal teismo medicinos ekspertÄ J. S. kÅ«dikių lavonai ypač greitai  atÅ¡Ä la.R. E. apygardos teisme parodė, kad apie 22 val. 30 min. iÅ¡girdo, kad R.

J. pribėgusi prie savo buto durų pirmame aukÅ¡te, sakė: ,,V., įleisk, D. mirė“. Ji išėjo pažiÅ«rėti ir pamatė R. J. su kÅ«dikiu ant rankų. Grįžo į kambarį ir P. S. pasakė, kad Romos vaikas negyvas. V. J. tÄ vakarÄ nematė (t. 1, b. l. 203). Tokius parodymus davė ikiteisminio tyrimo metu. Vėliau apygardos teisme apklausta R. E. parodė, kad apie 21 val. 30 min. iÅ¡girdo R. J. beldžiant ir Å¡aukiant: ,,V., įleisk, D. mirė“. Tikslinant laikÄ , parodė, kad tiksliai laiko kada R.

J. beldėsi į duris, pasakyti negali (t. 2, b. l. 90). Policija beldėsi į R. J. butÄ , nes norėjo pažadinti V. J.. Jis buvo užsirakinęs buto duris. Nuo 21 val. jis miegojo. Teisėjų kolegija, įvertindama R. E. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame teisme, pastebi jos parodymuose esminius prieÅ¡taravimus, kurie neleidžia daryti iÅ¡vados, jog ji matė, kad V. J. nuo 21 val. miegojo, buvo pažadintas po įvykio. Liudytojo R. S. parodymai, kad V. J. miegojo nuo 21 val. taip pat prieÅ¡tarauja nuosprendyje apraÅ¡ytoms ir įrodytoms nusikalstamos veikos aplinkybėms.

Apeliacinio teismo nuomone, iÅ¡vadai, kad V. J. tyčia nužudė savo vaikÄ D. J., pagrįsti, pakanka įrodymų. Remiantis apklaustų liudytojais tyrėjų A. G. ir L. Z., atlikusių procesinius veiksmus nagrinėjamoje byloje, parodymais atmetami apeliacinio skundo teiginiai, jog ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nai V. J. įteigė, jog niekas kitas Å¡io nusikaltimo padaryti negalėjo, tik V. J. ir dėl to jis buvo prisipažinęs, kad nužudė savo vaikÄ . Nurodyti liudytojai parodė, kad jokios įtaigos nebuvo.

Procesiniai veiksmai buvo atliekami dalyvaujant gynėjui (t. 2, b. l. 165, 202-203). V. J. apeliaciniame teisme parodė, kad teisingas protokolas, kuriame jis neprisipažino. Kitose apklausose jis davė parodymus apie įvykį, darydamas prielaidas ir pagal jam pareikÅ¡tus įtarimus. Parodymų patikrinimo vietoje metu parodė, kaip kas buvo, nes pagalvojo, kad taip galėjo įvykti. Pačio įvykio jis negali papasakoti, nes neprisimena. Jis darė prielaidÄ , nes žino namo iÅ¡sidėstymÄ (t. 2, b. l. 166). Visgi, pagal teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės akto Nr. 86 TPK-207/2010 3 p. V.

J. atmintis nėra sutrikusi, jis sugeba įsiminti, iÅ¡laikyti atmintyje ir atgaminti reikÅ¡mingÄ informacijÄ , turi tokios vaizdinės atminties požymių, nėra padidėjęs jo įtaigumas, polinkis fantazuoti (t. 2, b. l. 15). Ä®vykio metu jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir pagal ekspertus galimai dėl kompleksinės girtumo bÅ«senos ir disocializacijos tipo psichologinės gynybos įtakos jis tvirtina, kad negali atgaminti pagrindinių įvykio aplinkybių (t. 2, b. l. 14). 2010 m. rugpjūčio 23 d. praneÅ¡ime apie įtarimÄ nurodyta, kad jis rankomis paimdamas savo mažamečiui sÅ«nui D.

J. už pažastų ir abejomis rankomis mesdamas jį ant betoninių grindinio plytelių, padarė kaukolės kaulų lūžius ir taip tyčia jį nužudė (t. 1, b. l. 94). 2010 m. balandžio 23 d. įtariamojo apklausos protokole V. J. neprisipažino ir tvirtino, kad jį kietai įmigusį pažadino tik policijos pareigÅ«nai (t. 1, b. l. 96). Papildomai apklaustas parodė, kad nusprendė prisipažinti nužudęs vaikÄ , tai yra dalinai pakeisti savo pirminius parodymus. Jis parodė, kad laikydamas D. už pažastų, veidu į save, ir pastumdamas nuo savęs tyčia numetė jį ant žemės, jis nukrito iÅ¡ maždaug pusantro metro aukščio arba ant plytelių arba ant betono, kur yra prie įėjimo į namÄ , kur tiksliai nepasakysiÄ s, nes neįsidėmėjo (t. 1, b. l. 98).

Palyginus jo parodymus su įtarimu matyti, kad įtarime nėra iÅ¡ kokio aukščio buvo numestas vaikas, nėra paraÅ¡yta, kad vaikÄ jis laikė veidu į save. Net ir tokiu atveju nėra pagrindo sutikti, kad apeliantas prisipažino darydamas prielaidas pagal pareikÅ¡tÄ Ä¯tarimÄ .Duodama parodymus apie tai, kas ir kaip sužalojo mažametį vaikÄ , nukentėjusioji R. J. buvo nuosekli visų apklausų metu (t. 1, b. l. 73-74, 75, 80, 115-116, 201-202, t. 2, b. l. 200). Gi apeliantas, lygindamas R. J. parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu, nežymius neatitikimus (iÅ¡ pradžių teigusi, kad buvo parduotuvėje, bet pro vaizdo medžiagos gavimo pakeitė parodymus ir teigė, kad nebuvo) jos parodymuose vertina kaip reikÅ¡mingus ir tuo remdamasis daro iÅ¡vadÄ apie jų nepatikimumÄ .

Teisėjų kolegija pažymi, kad nežymÅ«s nukentėjusiosios paaiÅ¡kinimų neatitikimai negali bÅ«ti besÄ lygiÅ¡kas pagrindas atmesti nukentėjusiosios R. J. parodymus. Kolegija iÅ¡ esmės sutinka su apygardos teismo argumentais, kuriais nesuabejota nukentėjusiosios parodymų patikimumu. Patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, kolegija pažymi, kad pats apeliantas dėl vaiko sužalojimo aplinkybių patvirtino R. J. parodymus akistatos su ja metu bei 2010 m. rugsėjo 10 d. teisiamajame posėdyje (t. 1, b. l. 116, t. 2, b. l. 201).

Kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad apeliantas pateikė nepagrįstÄ prielaidÄ apie galimÄ vaiko nužudymÄ kito asmens, t. y. R. J. veiksmais, kuri paneigta bylos įrodymais. Byloje nustatytos aplinkybės teismui leido spręsti, kad apeliantas, paimdamas už pažastų trijų mėnesių kÅ«dikį, jį iÅ¡neÅ¡damas į kiemÄ , kuris iÅ¡klotas betoninėmis plytelėmis, neperduodamas jo iÅ¡ savo rankų į nukentėjusiosios rankas, o tyčia mesdamas jį link nukentėjusiosios, kuri stovėjo nuo jo apie dviejų metrų atstumu, suvokė pavojingÄ savo nusikalstamos veikos pobÅ«dį, numatė, kad dėl to gali atsirasti sunkių padarinių, ir nors jų nenorėjo, bet sÄ moningai leido jiems atsirasti, t. y. gyvybę vaikui atėmė veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis).IÅ¡ apeliacinio skundo argumentų matyti, kad apeliantas įžvelgė neÅ¡aliÅ¡kumo principo pažeidimÄ , konstatuodamas, jog apygardos teismas priimdamas nuosprendį neiÅ¡dėstė liudytojos A.

M. parodymų ir nesprendė jų pripažinimo įrodymais klausimo, neteisingai vertino kitus įrodymus bei, apelianto nuomone, padarė neteisingas iÅ¡vadas dėl nužudymo aplinkybių. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nusistovėjusiÄ teismų praktikÄ neÅ¡aliÅ¡kumo principas negali bÅ«ti suprantamas pernelyg plačiai. Nesant konkrečių bylÄ nagrinėjamo teismo Å¡aliÅ¡kumo požymių, jo konstatavimas neturėtų bÅ«ti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitais teismo sprendimo suraÅ¡ymo trÅ«kumais (kasacinės nutartys Nr. 2K-416/2007, 2K-246/2008, 2K-50/2009, 2K-198/2009).

Teismo nuÅ¡alinimo pagrindus numato BPK 58 straipsnis. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas bÅ«tų pasinaudojęs nuÅ¡alinimo teise ir pateikęs konkretų minėtame straipsnyje numatytÄ teismo Å¡aliÅ¡kumo požymį. Nuteistasis V. J. skunde konstatuoja, kad bylÄ iÅ¡nagrinėjo Å¡aliÅ¡kas teismas. Jo konstatavimas siejamas su priimto nuosprendžio nepalankiu jam įrodymų vertinimu. Nesant konkrečių bylÄ nagrinėjusio teismo Å¡aliÅ¡kumo požymių, nuteistojo nurodytas požymis, kolegijos nevertinamas kaip teismo Å¡aliÅ¡kumo požymis.

Teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas iÅ¡vadas dėl V. J. kaltės. Panaikinti ar pakeisti nuosprendį apelianto nurodytais argumentais nėra pagrindo.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu n u t a r i a: nuteistojo V. J. apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkė                                       Regina Gaudutienė Teisėjai                                                    Kęstutis Jucys                                                                  Jonas Algimantas Venckus                                              Â