2015-10-08 Nr. AB-19417-3-61-3-03849-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1486-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03849-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. (V. D.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. D. (V. D.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 15 d. iki 2011 m. spalio 27 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK kankinančiomis, žmogaus orumą žeminančiomis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kadangi vienam asmeniui teko mažiau gyvenamojo proto, nei nustatyta norma. Šiame kontekste pareiškėjas akcentavo, jog asmeninės erdvės trūkumas kartu reiškia ir mažesnį privatumą, kadangi sumažėja galimybės užtikrinti higienos standartus bei tinkamas sanitarines sąlygas, sunkiau užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir tinkamumą, tarp kalinamųjų kyla didesnė įtampa, daugėja smurto, savęs žalojimo, savižudybių atvejų, taip pat sumažėja kalinamųjų ir personalo skaičiaus santykis, taigi ir priežiūros efektyvumas. Kalinamiesiems perkeliama dalis atsakomybės už tvarkos palaikymą, o tai taip pat kelia nuolatinį stresą pareigūnams ir gali būti dažnesne pareigūnų ir kalinamųjų konfliktų priežastimi. Pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose trūko oro, todėl būdavo sunku kvėpuoti, be to, žiemos metu teko kentėti nežmonišką šaltį. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių laikymo sąlygų patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. dvasinius, moralinius išgyvenimus, pablogėjo jo sveikata, o patirtas skausmas liks visam gyvenimui. Vėliau pareiškėjas papildomai paaiškino, kad anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, kadangi jam pradėjus domėtis teisės aktais ir savo teisėmis, buvo pagrasinta jį perkelti į kitą lokalinį sektorių, kur su juo būtų susidorota (b. l. 66–67). Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas prašė pratęsti senaties terminą jo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 8–12) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pravieniškių PN-AK, visų pirma, atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 15 d. iki 2011 m. spalio 27 d. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Taigi, Pravieniškių PN-AK prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų senaties terminą.

Papildomai paaiškino, jog kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Pravieniškių PN-AK atkreipė dėmesį, kad per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą.

Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, o kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti ir poilsio kambariai arba bibliotekos. Be to, dienotvarkėje numatytu laiku nuo kėlimosi iki gulimosi laiko nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Dienotvarkėje numatytu laiku nuteistieji, be kita ko, gali vaikščioti tiek lauke, tiek vidinėse patalpose, dirbti, lankytis koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje, dvasiškai tobulėti bei užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla.

Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis visi nuteistieji. Šiame kontekste Pravieniškių PN-AK kartu akcentavo, jog ne visada visos miegamosios patalpos vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Papildomai paaiškino, kad įstaigoje patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais), tualetai įrengti atskirose patalpose su pertvaromis unitazams ir vandens prausyklomis, patalpų ventiliacija natūrali (per orlaides), sanitariniai mazgai turi atskirą oro šalinimo sistemą, tai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimus. Nuteistiesiems taip pat sudarytos sąlygos skalbykloje skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius bei viršutinius drabužius, ne rečiau kaip kartą per savaitę pasinaudoti dušu, visų būrių prausyklose įrengti boileriai karštam vandeniui ruošti, pagal įstaigos direktoriaus patvirtintą tvarką visos gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio.

Pravieniškių PN-AK pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių konkrečiais faktais pagrįstų duomenų, jog įstaiga nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) padarė žalą pareiškėjo sveikatai, ar kad dėl laikymo sąlygų pataisos įstaigoje pablogėjo pareiškėjo sveikata.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimu (b. l. 98–102) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Visų pirma, teismas pažymėjo, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu (CK 1.126 str. 2 d.). Atitinkamai nagrinėjamu atveju atsakovas teismo prašė taikyti ieškinio senatį. Šiame kontekste teismas nurodė, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, įvertintos pinigais, atlyginimo už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 15 d. iki 2011 m. spalio 27 d., o į teismą kreipėsi 2014 m. rugpjūčio 18 d., taip pat įvertinęs pareiškėjo skundų argumentus, teismas padarė išvadą, jog kilusio ginčo atveju turi būti vertinamas laikotarpis nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2011 m. spalio 27 d.

Darydamas šią išvadą teismas, be kita ko, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas pakankamai ilgą laiką atlikinėja terminuoto laisvės atėmimo bausmę ir jam objektyviai turi būti žinomos pagrindinės teisės aktų (įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų), reglamentuojančių bausmės atlikimo sąlygas, nuostatos. Be to, neturtinė žala – tai pareiškėjo subjektyvūs išgyvenimai, dvasiniai sukrėtimai, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan. Taigi teismas konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjas asmeniškai patyrė (ir subjektyviai tą suvokė) neigiamas pasekmes, kurias jo atžvilgiu galima kvalifikuoti kaip neturtinę žalą.

Teismas kartu akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl įkalinimo sąlygų atitikimo teisės aktų reikalavimams į teismą kreipėsi ankščiau, tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjas. Be to, teismas nenustatė jokių CK 1.129 straipsnyje ir 1.130 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, kurie sudarytų pakankamą pagrindą svarstyti klausimus dėl ieškinio senaties terminų sustabdymo arba jų eigos nutraukimo. Įvertinęs bylos įrodymų visetą, teismas taip pat konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo svarstyti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą.

Pasisakydamas dėl ginčui aktualaus laikotarpio, t. y. dėl laikotarpio nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2011 m. spalio 27 d., teismas nurodė, kad nurodytu laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija, įsigaliojusi nuo 2010 m. balandžio 30 d.) (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 111.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Tuo tarpu bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2011 m. spalio 27 d. buvo paskirtas gyventi 9 būrio 3 brigados patalpoje, kuri buvo skirta gyventi 14 nuteistųjų (gyvenamosios patalpos plotas 32,63 kv. m, todėl kiekvienam nuteistajam teko po 2,33 kv. m gyvenamojo ploto). Taigi, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2011 m. spalio 27 d. pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktais numatytas minimalus gyvenamasis plotas, turintis tekti vienam nuteistajam.

Teismas akcentavo, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjui trūko 0,77 kv. m gyvenamojo ploto. Tačiau šiame kontekste teismas pabrėžė, jog vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis (rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2001 m. liepos 24 d. sprendimu byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Teismas pažymėjo, kad minėtoje byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, jog santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži kitų patalpų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Atitinkamai teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pagal bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Teismas akcentavo, kad Pravieniškių PN-AK 9 būrio nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla.

Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Teismas atkreipė dėmesį į bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK bendrąsias sąlygas, t. y., kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, joje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė.

Kartu nurodė, kad pats pareiškėjas kalinimo laikotarpiu dėl psichologinės pagalbos nesikreipė ir jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, kad pareiškėjas prašė perkelti jį į kitą būrį dėl nepakankamo ploto ar blogų kalinimo sąlygų.

Todėl, teismo vertinimu, minėtų aplinkybių visuma, ypač atsižvelgiant į tai, kad nustatytos normos pažeidimas buvo nežymus (trūko tik 0,77 kv. m ploto), truko labai trumpą laiką (2 mėnesius ir 9 dienas), suteikia pagrindą konstatuoti, jog šios aplinkybės realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą, ir kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas V. D. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 108), prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą bei priteisti jam 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už visą buvimo Pravieniškių PN-AK laikotarpį pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir jo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas kartu nurodo, kad pageidauja dalyvauti teismo posėdyje. Vėliau pareiškėjas papildomai paaiškino, kad nors ir žinojo, jog kalinimo sąlygos ir minimalus vienam asmeniui turintis tekti patalpų plotas yra reglamentuojami teisės aktų, jis yra baigęs tik 8 klases ir nežinojo, kad dėl to turi teisę kreiptis į teismą, o kreiptis dėl teisinės pagalbos neturėjo galimybės, kadangi iki šiol atlieka laisvės atėmimo bausmę, be to, tam neturi pinigų (b. l. 119–121). Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas prašo atnaujinti praleistą senaties terminą ir tenkinti jo skundą. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą į teismo posėdį liudininku kviesti kartu su juo Pravieniškių PN-AK bausmę atlikusį asmenį (b. l. 124).

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 112–115) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą. Pravieniškių PN-AK mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes bei įvertino faktus ir priėmė teisingą sprendimą. Atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir Pravieniškių PN-AK atsiliepimas į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, nurodo, jog pageidauja dalyvauti teismo posėdyje. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą į teismo posėdį liudininku kviesti kartu su juo Pravieniškių PN-AK bausmę atlikusį asmenį. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Tuo tarpu šiuo atveju pareiškėjas aiškaus prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nesuformulavo, tik nurodė, kad pageidauja dalyvauti teismo posėdyje, ir prašė į teismo posėdį liudininku kviesti kartu su juo Pravieniškių PN-AK bausmę atlikusį asmenį, jokių kitų argumentų dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka pareiškėjas nenurodo.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Be to, pareiškėjas iš esmės nenurodė, kokias konkrečiai bylai reikšmingas aplinkybes, kurių nėra galimybės nustatyti iš byloje esančių duomenų, galėtų patvirtinti arba paneigti jo prašomas apklausti liudytojas. Kartu akcentuotina, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir pareiškėjas turėjo galimybę dalyvauti teismo posėdyje, tačiau pats pateikė prašymą pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 79, 94–96), taip pat teismui nepareiškė prašymo kviesti liudytoju kartu su juo Pravieniškių PN-AK bausmę atlikusį asmenį, nors tokią galimybę turėjo.

Pareiškėjas, siekdamas įrodyti savo skunde nurodomas aplinkybes, taip pat turėjo galimybę pateikti kitus įrodymus (pvz., rašytinius kartu su juo bausmę atlikusių asmenų paaiškinimus ar pan.), tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui tokių duomenų nepateikė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 15 d. iki 2011 m. spalio 27 d. Pravieniškių PN-AK jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir iš esmės padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės pritardamas žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja.

Juolab kad apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė. Tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.).

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų, reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 15 d. iki 2011 m. spalio 27 d.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, t. y.

įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Juolab kad pats pareiškėjas nurodė, jog žinojo, kad kalinimo sąlygos ir minimalus vienam asmeniui turintis tekti patalpų plotas yra reglamentuojami teisės aktų.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. rugpjūčio 18 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 4), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvų duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2011 m. rugpjūčio 18 d.

Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Pravieniškių PN-AK, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Šiuo atveju pareiškėjas, grįsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, nurodo, kad jis yra baigęs tik 8 klases ir nežinojo, kad dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų turi teisę kreiptis į teismą, o kreiptis dėl teisinės pagalbos neturėjo galimybės, kadangi iki šiol atlieka laisvės atėmimo bausmę, be to, tam neturi pinigų. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo.

Juolab kad pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka, dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui, kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui buvo grasinama nesikreipti į teismą. Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį iki 2011 m. rugpjūčio 18 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą šioje dalyje (CK 1.131 str. 1 d.).

Pasisakydama dėl ginčui aktualaus laikotarpio, t. y. laikotarpio nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2011 m. spalio 27 d., teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Šiame kontekste pabrėžtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 9, 13, 52, 90) matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2011 m. spalio 27 d. (iš viso 71 dieną), pareiškėjas Pravieniškių PN-AK buvo paskirtas gyventi į 9 būrio 3 brigadą, kurios gyvenamosios patalpos plotas 32,63 kv. m ir joje įengta 14 miegamųjų vietų. Taigi, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, minėtu laikotarpiu pareiškėjui teko 2,33 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, t. y. 0,77 kv. m mažiau, nei nustatyta Taisyklių 111.1 punkte.

Todėl konstatuotina, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK buvo kalinamas pažeidžiant minėtų Taisyklių 111.1 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto normos. Kita vertus, pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Buvimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku.

Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži miegamojo išmatavimai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė.

Kartu akcentuotina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu. Taigi, įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas truko gana trumpą laikotarpį, be to, byloje nenustatyta, jog Pravieniškių PN-AK būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju minėtu laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.

Juolab kad byloje kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai nenustatyti, tai patvirtina byloje esantys duomenys (b. l. 13–53, 90). Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde nekonkretizavo ir nepateikė jokių argumentų, kodėl, jo manymu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl kitų pareiškėjo skundo teiginių yra neteisingos.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nors minėtos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių, apeliacinės instancijos teismo vertinimu šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo.

Tuo tarpu CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).

Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Įvertinus byloje esančius duomenis, pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nenustatyti ir nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. D. (V. D.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius