2016-03-23 Nr. AB-6693-3-61-3-01320-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-400-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01320-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. L. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 17R-3435 ir įpareigoti Komisiją kompensuoti pagal 2012 m. gruodžio 28 d. su rangovu UAB „Audosta“ sudarytą statybos rangos sutartį Nr. AUD00526 sumokėtą ir negrąžintą avanso dalį – 245 025 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad, gavęs leidimus plėsti elektros energijos pajėgumus su UAB „Audosta“ sudarė sutartį dėl saulės fotovoltinių modulių sistemos įrengimo ir 2013 m. sausio 2 d. sumokėjo 50 procentų avansą. Nuo 2013 m. vasario 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui, pareiškėjas suprato, kad veiklos vykdymas bus nuostolingas, todėl nusprendė nutraukti su UAB „Audosta“ sudarytą sutartį ir nebevykdyti projekto. Pareiškėjas kreipėsi į Komisiją, prašydamas kompensuoti su saulės elektrinės įrengimu susijusias patirtas išlaidas, tačiau ginčijamu sprendimu Komisija nusprendė, kad avansu sumokėtos pinigų sumos negali būti kompensuotos, nes pareiškėjas, sumokėdamas itin dideles sumas, už kurias prekių negavo, elgėsi nesąžiningai. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas turėjo dėti pastangas atgauti rangovui sumokėtas sumas, tačiau to nepadarė. Pareiškėjo nuomone, šie Komisijos argumentai visiškai nepagrįsti, nes pagal 2012 m. gruodžio 28 d. su rangovu UAB „Audosta“ sudarytą statybos rangos sutartį, vienašališkai nutraukus sutartį avansu sumokėtos lėšos nėra grąžinamos. Konstatuodamas, kad sumokėtos lėšos negali būti kompensuojamos, nes pareiškėjas neišnaudojo visų galimybių joms susigrąžinti, atsakovas plečiamai aiškino ginčui taikytino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinto Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4 punkto nuostatas, nes toks reikalavimas jame nėra nustatytas. Komisija privalėjo tenkinti pareiškėjo prašymą ir kompensuoti jo patirtas 245 025 Lt išlaidas, sumokėtas pagal galiojusią statybos rangos sutartį.

Atsakovas Komisija, atstovaujama Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad prašymus dėl išlaidų kompensavimo Komisija nagrinėja vadovaudamasi Aprašu, kurio 5.4 ir 5.4.3 punktų nuostatos suteikia jai teisę kompensuoti tokius avansinius mokėjimus, kurie buvo skirti materialiojo turto įgijimui arba atsiskaitymui už darbus, tiesiogiai susijusius su elektrinės įrengimu ar prijungimu prie elektros tinklų. Nagrinėdama pareiškėjo prašymą, Komisija nustatė, kad 272 250 Lt avansas UAB „Audosta“ buvo sumokėtas 2013 m. sausio 2 d., o sutartis nutraukta 2013 m. kovo 14 d., todėl UAB „Audosta“ negalėjo patirti faktinių išlaidų už sutarties vykdymą. Pareiškėjas turėjo veikti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimais ir siekti susigrąžinti sumokėtas sumas, už kurias negavo prekių ar paslaugų. Vertindamas Komisijos priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teismas turi nustatyti, ar Komisija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą, nepadarė aiškios klaidos, nepiktnaudžiavo jai suteiktais įgaliojimais, neperžengė savo diskrecijos ribų, laikėsi nustatytų procedūros reikalavimų. Ginčijamas sprendimas yra pagrįstas taisės aktų nuostatomis, priimtas objektyviai įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjo M. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, aptaręs remiantis bylos medžiaga nustatytas aplinkybes ir ginčui aktualų teisinį reguliavimą, nurodė, jog sistemiškai aiškinant Aprašo nuostatas, konstatuotina, kad gali būti atlyginamos tik tiesiogiai su projekto plėtojimu susijusios išlaidos, kurios buvo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Komisija turi diskrecijos teisę vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio.

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, teismas taip pat nurodė, kad teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus vertinimus, iš esmės apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčo sprendimas.

Teismas vertino, jog pareiškėjas prašė kompensuoti jam pagal 2012 m. gruodžio 28 d su UAB „Autodasta“ sudarytą statybos rangos sutartį Nr. AUD 00526 2013 m. sausio 2 d. sumokėtą 272 250 Lt avansą. Byloje esantys duomenys tvirtina, kad pareiškėjo prašyme nurodytos išlaidos buvo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo jas pripažinti kompensuotinomis.

Nustatyta, kad pagal minėtą statybos rangos sutartį rangovas (UAB „Autodasta“) įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. (8.1 p.) atlikti trijų saulės fotovoltinių modulių sistemų įrengimo ir jų paleidimo eksploatacijai darbus (2.1 p.). Pagal sutarties 14.5 punktą, užsakovas įsipareigojo per 5 darbo dienas nuo sutarties pasirašymo sumokėti 50 procentų dydžio avansą. Užsakovui nutraukus sutartį ne dėl rangovo kaltės, sumokėtas avansas jam negrąžinamas ir lieka rangovui kaip netesybos (16.3 p.). Pareiškėjas avansą sumokėjo 2013 m. sausio 2 d., o sutartis užsakovo prašymu nutraukta nuo 2013 m. kovo 14 d., negrąžinant sumokėto avanso.

Teismas taip pat vertino, tai, jog pareiškėjo paaiškinime nurodyta, kad pagal su UAB „Autodasta“ sudarytą statybos rangos sutartį jokie darbai nebuvo atlikti. Bylos duomenys tvirtina, kad rangovas neatliko jokių statybos rangos sutartyje nurodytų darbų, susijusių su saulės elektrinės įrengimu, o pareiškėjas, vienašališkai nutraukdamas sutartį, pripažino visą iš anksto sumokėtą sumą negrąžintina. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų ėmęsis visų įmanomų priemonių, kad sumažintų išlaidas, patiriamas dėl sutarties nutraukimo – derėjęsis su rangovu dėl negrąžintinos avanso sumos dydžio, ar dėl jos, ar bent jos dalies, grąžinimo darbais ar įranga. Pareiškėjas, kaip subjektas, vykdantis ar planuojantis vykdyti komercinę veiklą, veikdamas sąžiningai ir rūpestingai, visų pirma pats turėtų būti suinteresuotas patirti kuo mažesnius nuostolius dėl sandorio nutraukimo. Abejonių pareiškėjo veiksmais kelia ir tai, kad nuo sutarties sudarymo 2012 m. gruodžio 28 d. iki jos nutraukimo 2013 m. kovo 14 d. rangovas nebuvo atlikęs jokių darbų, nors buvo gavęs avansą.

Teismas nurodė, jog Aprašo 23 punkte nustatyta, kad išlaidos, susijusios su elektrinės projekto plėtojimu, pripažįstamos viešuosius interesus atitinkančių paslaugų išlaidomis, todėl ginčo santykiams taikytinas reguliavimas, turi būti aiškinamas atsižvelgiant ir į viešąjį interesą, poreikį efektyviai naudoti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Ginčo teisiniams santykiams taikytinu teisiniu reguliavimu yra siekiama, inter alia, skatinti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, o išlaidų kompensavimo galimybę nustatančiomis teisės aktų nuostatomis – atlyginti dalį pagrįstų praradimų, kuriuos dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo patyrė asmenys, siekę plėtoti atsinaujinančių išteklių energijos gamybą. Šių tikslų iš esmės neatitiktų išlaidų kompensavimas tokiais atvejais, kada apdairiai, rūpestingai veikiant jų galėjo būti išvengta arba patirtos išlaidos galėjo būti susigrąžintos pasitelkus protingas pastangas. Kadangi šis kompensavimas sietinas su viešuoju interesu, nustatant kompensuotinų išlaidų dydį, inter alia, atsižvelgtina į patirtų išlaidų būtinumą ir proporcingumą. Teismo nuomone, pareiškėjo prašomos kompensuoti išlaidos yra ne tik nepagrįstos, bet ir neproporcingos.

Teismas konstatavo, kad Komisija priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

III. Pareiškėjas M. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2014 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. 17R-3435 ir įpareigoti atsakovą kompensuoti sumokėtų ir negrąžintų avansiniu mokėjimu pagal 2012 m. gruodžio 28 d. sudarytą statybos rangos sutartį Nr. AUD 00526 su rangovu UAB „Audosta“ lėšų dalį t.y. 245 025 Lt.

Apeliaciniame skunde, be argumentų, kurie buvo nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui, nurodo, kad teismo motyvai nepagrįsti, jais vadovaujantis nebuvo pagrindo skundo atmesti. Pažymi, jog nei teismui, nei Komisijai nekilo abejonių dėl atlikto avansinio mokėjimo ar jo pagrįstumo. Abejonės iš esmės buvo keliamos dėl to, kad per laikotarpį nuo avansinio mokėjimo atlikimo iki sutarties nutraukimo nebuvo atlikti jokie darbai pagal rangos sutartį ir apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad šie darbai bent būtų buvę pradėti. Šiuo aspektu pareiškėjas pažymi, kad jo turimomis žiniomis UAB „Audosta“, kuris turėjo užsakyti bei sumontuoti saulės jėgainės įrangą, gautą avansinį mokėjimą iš esmės investavo užsakant būtent techninę jos dalį. Tokius duomenis nurodė rangovo atstovas, su kuriuo bendravo apeliantas. Net vertinant logiškai, neturint užsakyto jėgainės modulio ir nežinant, ar jis bus pagamintas bei pateiktas tinkamai bei termino nustatytose ribose, nėra protinga bei tikslinga pradėti parengiamuosius statybos darbus. Šie darbai buvo numatyti pradėti tuomet, kai bus bent įpusėta jėgainės modulio gamyba, kuri turėjo užtrukti, rangovo atstovo teigimu, iki 5 mėnesių. Be to, galimi ir trukdžiai, kurie gamybos procesą galėjo prailginti. Dėl šių priežasčių statybos darbai apelianto sklype sutarties nutraukimo metu pradėti nebuvo. Tačiau tai nereiškia, kad projekto vykdymas nebuvo pradėtas apskritai, kadangi, apelianto žiniomis, buvo tam intensyviai ruošiamasi – užsakomos ir perkamos statybinės medžiagos, įrengimai ir kt., be ko projekto vykdymas nėra įmanomas, tačiau šie darbai neatsispindėjo faktiškai saulės jėgainės įrengimo vietoje, nors pasirengimas vyko. Aprašo 2 priedas numato, kad kompensuotų išlaidų rūšis sumokėti ir negrąžinti avansiniai mokėjimai pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo yra kompensuojami 45 procentais visos pagal sutartį mokėtinos sumos. Tai reiškia, kad iš pagal sutartį su UAB „Audosta“ mokėtinos sumos (544 500 Lt), kompensuotina suma sudarytų 245 025 Lt.

Atsakovas Komisija, atstovaujama Inspekcijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, kad Aprašo 5.4 ir 5.4.3 punktų nuostatos Komisijai numato galimybę spręsti tik dėl tokių sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo kompensavimo, kurie buvo skirti materialiojo turto (elektros įrenginių ir kitos projektui būtinos įrangos) įgijimui arba atsiskaitymui už darbus (paslaugas), tiesiogiai susijusius su elektrinės įrengimu ar prijungimu prie elektros tinklų. Komisija, laikydamasi Aprašo nuostatų reikalavimų, nagrinėdama prašymus dėl išlaidų kompensavimo, kuriais prašoma kompensuoti sumokėtus ir negrąžintus avansus, sprendimus dėl tokių išlaidų kompensavimo priima, tuomet, kai įsitikina, t. y. gauna dokumentus įrodančius, kad pareiškėjams, pastarųjų sumokėti avansai nebuvo grąžinti, o jų negrąžinimai (susitarimai dėl sumokėtų avansų negrąžinimo) yra pagrįsti bei atitinkantys Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas nuostatas. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-157-525/2015. Vertina, jog pareiškėjo sutikimas dėl 272 250 Lt (78 849,05 Eur) dydžio avanso negrąžinimo galėtų būti laikomas atitinkančiu protingumo ir teisingumo reikalavimus, tuo atveju, jeigu UAB „Audosta“ pareiškėjui būtų pagrindusi, kad vykdydama sutartinius įsipareigojimus patyrė faktinių tokio dydžio išlaidų. Be to pažymėtina, kad nuo avanso sumokėjimo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. kovo 14 d., kai pareiškėjas kreipėsi į UAB „Audosta“ dėl 2012 m. gruodžio 28 d. statybų rangos sutarties nutraukimo, praėjo nedaug laiko, todėl manytina, kad UAB „Audosta“ per šį laikotarpį nepatyrė faktinių išlaidų, susijusių su minėtos sutarties vykdymu. Pareiškėjo pateikti dokumentai ir paaiškinimai nepagrindžia minėto dydžio išlaidų patyrimo, todėl vadovaudamasi Aprašo 4 punktu, jos nekompensuotinos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3435 teisėtumo ir pagrįstumo, pareiškėjui prašant jį panaikinti ir įpareigoti Komisiją kompensuoti pagal 2012 m. gruodžio 28 d. su rangovu UAB „Audosta“ sudarytą statybos rangos sutartį Nr. AUD00526 sumokėtą ir negrąžintą avanso dalį – 245 025 Lt.

Sprendime Komisija nurodė, kad vadovaujantis Aprašo 4 punktu, nekompensuotini sumokėti ir negrąžinti avansiniai mokėjimai pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo, nes darbų atlikimo faktas nėra įrodytas pagrindžiančiais dokumentais (Energetikos agentūrai paprašius pateikti dalinio darbų atlikimo dokumentus, gautas pareiškėjo atsakymas, kad darbai nebuvo atlikti, todėl jokių dokumentų pateikti negali). Komisijos narių nuomone, visi kompensavimo procese dalyvaujantys subjektai, kuriems valstybė sudarė galimybę atgauti išlaidas, tiesiogiai susijusias su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, turi elgtis sąžiningai, teisėtai ir proporcingai. Tuo atveju, kai subjektas sumoka dideles pinigų sumas ir negauna už tai nei prekių, nei paslaugų, įprastomis sąlygomis jis dės pastangas, siekdamas atgauti savo sumokėtas lėšas arba jų dalį. Šiuo atveju, Komisijos nuomone, pareiškėjas galimai išnaudojo ne visas galimybes atgauti sumokėtas avansines sumas, neįsitikino, kad šių sumų susigrąžinimo galimybė neegzistuoja, o tiesiogiai kreipėsi į Komisiją dėl minėtų sumų, už kurias negavo jokios įrangos ar realių paslaugų, kompensavimo. Tiesiogiai patirtos išlaidos pagal teisės aktus gali būti kompensuojamos iš viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų, kurios pagal Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo nuostatas surenkamos iš visų elektros vartotojų. Vadovaudamasi Aprašo 20 punktu, Komisija atmetė pareiškėjo prašymą, vadovaudamasi Aprašo 4 punktu, nes nepateikti mokėjimus pagrindžiantys dokumentai (darbų perdavimo aktas).

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1820/2014).

2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (2013 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (2013 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. 12-561 redakcija) (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Pastebėtina, jog įstatymų leidėjas įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą negarantavo, kad asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos. Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją.

Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos.

Taigi, minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinoms išlaidoms. Lingvistiniu aspektu aiškinant Aprašo 4 punkto formuluotę, išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai.

Prašymai dėl išlaidų kompensavimo paduodami ir juos nagrinėja Komisija. Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra.

Aprašo 5 punkte išvardintos kompensuotinų išlaidų kategorijos (5.1 – 5.6 punktai), o Aprašo 5.7 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Aprašo 2 priede nurodyti maksimalūs kompensuotinų išlaidų dydžiai. Aprašo 6 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų, kurių dydis viršija nustatytus Aprašo 2 priede, pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 punktas).

Sistemiškai aiškinant aptartas nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio. Be to, Komisijos teisė vertinti išlaidų pagrįstumą tiesiogiai nurodyta minėtuose Aprašo 5.7 ir Aprašo 6 punktuose. Šiuo aspektu pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo sumokėtas avansinis mokėjimas viršijo Aprašo 2 priede šiai išlaidų kategorijai nustatytą maksimalų dydį – Aprašo 2 priede nurodyta – 45 procentai visos pagal sutartį mokėtinos sumos, pareiškėjas nagrinėjamu atveju rangos sutartimi sutarė ir sumokėjo 50 procentų avansą.

Aiškinimas, jog Komisijai nesuteikiama teisė vertinti išlaidų pagrįstumo reikštų, kad Komisija įgaliota atlikti tik formalų pareiškėjų pateikiamų dokumentų patikrinimą, tačiau, kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, Komisijai suteikti didesni įgaliojimai tirti pareiškėjų pateikiamus duomenis ir spręsti dėl išlaidų kompensavimo apimties.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Komisija turėjo teisę vertinti pareiškėjo nurodytų ir prašytų kompensuoti išlaidų pagrįstumą. Toks Aprašo nuostatų aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ankstesnėse šios kategorijos bylose (žr. pvz., 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-157-525/2015; 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-390-525/2015; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1118-525/2015; 2015 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1228-525/2015; 2015 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1752-525/2015; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1923-525/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2075-552/2015 ir kt.).

Taigi, kompensuojamos tik tos patirtos išlaidos, kurios pripažįstamos pagrįstomis. Komisija kompetentinga vertinti išlaidų pagrįstumą, taigi, reikalavimas pagrįsti išlaidas nelaikytinas pertekline prievole. Akivaizdu, jog asmuo prašantis su elektrinės plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo yra suinteresuotas tokių išlaidų atlyginimu, taigi ir tinkamu jų pagrindimu. Remiantis Aprašo 4 punkto bei 5.4.3 punktais, taip pat pažymėtina, jog avansas civiline prasme yra prievolių užtikrinimo priemonė, tačiau, norint gauti už jo sumokėjimą kompensaciją, avansas privalo būti pagrįstas (t. y. išlaidų pagrindimo ir apmokėjimo dokumentais).

Tuo tarpu nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas kaip užsakovas ir UAB „Audosta“ kaip rangovas 2012 m. gruodžio 28 d. sudarė statybos rangos sutartį. Pagal pastarąją sutartį, rangovas įsipareigojo atlikti trijų saulės fotovoltinių modulių sistemų įrengimo ir jų paleidimo eksploatacijos darbus, o užsakovas – suteikti rangovui vietą statybos aikštelės įrengimui ir medžiagų, kurios reikalingos darbų atlikimui, sandėliavimui, priimti tinkamai rangovo atliktus darbus ir už juos sumokėti (sutarties 2.1 p.). Rangovas privalo baigti sutartyje numatytus darbus ne vėliau kaip 2013 m. rugpjūčio 31 d. (sutarties 8.1 p.). Pagal pastarosios sutarties 14.5 punktą, užsakovas per 5 kalendorines dienas po šios sutarties pasirašymo sumoka rangovui 50 proc. avansą, skaičiuojamą nuo sąmatos sumos (pagal sutarties 1 priedą, visa sąmatos vertė – 544 500 Lt). Šalys taip pat sutarė, kad užsakovui nutraukus sutartį ne dėl rangovo kaltės, sumokėtas avansas užsakovui negrąžinamas ir lieka rangovui kaip netesybos. Užsakovas papildomai atlygina rangovui jo turėtas pagrįstas išlaidas ir nuostolius, susijusius su sutarties nutraukimu (sutarties 16.3 p.).

2013 m. sausio 2 d. pareiškėjas sumokėjo UAB „Audosta“ 272 250 Lt sumą pagal minėtą rangos sutartį.

2013 m. kovo 14 d. pareiškėjas UAB „Audosta“ pateikė pranešimą apie sutarties nutraukimą, informuodamas, kad vienašališkai nutraukia su UAB „Audosta“ sudarytą sutartį, kadangi pakeitus elektros energijos supirkimo tarifus, tolimesnė veikla tapo neperspektyvi.

Pareiškėjas ir UAB „Audosta“ pasirašė susitarimą dėl rangos sutarties nutraukimo, nurodydami, kad sutartis nutraukiama nuo 2013 m. kovo 14 d. dėl užsakovo kaltės, vadovaujantis sutarties 16.3 punktu, kadangi sutartį vienašališkai nutraukia užsakovas, sumokėtas avansas 272 250 Lt negrąžinamas.

VĮ Energetikos agentūrai 2013 m. gruodžio 17 d. raštu Nr. SD-01-07-302 paprašius pareiškėjo pateikti dokumentų, įrodančių dalinį konkrečių darbų atlikimą (pagal Statybos rangos sutartį Nr. AUD 00526 1 priedą), patvirtintas kopijas, pareiškėjas nurodė, kad darbai pagal sutartį nebuvo atlikti, todėl atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktų neturi. Paaiškino, jog kadangi darbai nebuvo atlikti, prašyme Komisijai grafoje „Išlaidos už atliktus bendros instaliuotosios galios darbus (žemės darbai, elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių montavimas)“ nebuvo nurodyta jokia suma, šių išlaidų kompensuoti neprašoma, vadovaujantis Aprašu prašoma kompensuoti pagal rangos sutartį sumokėtą avansą.

Nurodytų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad rangovas atliko (pradėjo atlikinėti) darbus, kuriuos turėjo atlikti pagal rangos sutartį, kad įgijo ar bent užsakė reikalingas prekes, įrangą. Nepaisant to, pareiškėjas, negavęs jokių prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo susitarta 2012 m. gruodžio 28 d. rangos sutartimi, 2013 m. sausio 2 d. sumokėjęs pusės visos sutarties sąmatos dydžio avansą, 2013 m. kovo 14 d. išreiškė norą ją vienašališkai nutraukti ir nesiėmęs jokių aktyvių veiksmų siekiant atgauti sumokėta avansą ar bent jo dalį (nesiderėjo dėl avanso ar jo dalies grąžinimo, nesiaiškino ar rangovas dėl sutarties nutraukimo realiai patyrė kokių nors sąnaudų ar nuostolių), sutiko visą avanso sumą – 272 250 Lt palikti užsakovui.

Atkreiptinas dėmesys, jog minėtas rangos sutarties 16.3 punktas, be kita ko, numatė, kad užsakovas papildomai atlygina rangovui jo turėtas pagrįstas išlaidas ir nuostolius, susijusius su sutarties nutraukimu, jei jos viršija sumokėtą avanso sumą, tačiau ši aplinkybė tarp sutarties šalių išvis nebuvo aiškinamasi.

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas, kaip subjektas, vykdantis ar planuojantis vykdyti komercinę veiklą, šiuo atveju – plėtoti saulės šviesos energijos elektrinės projektą, veikdamas sąžiningai ir rūpestingai visų pirma pats turėtų būti suinteresuotas patirti kuo mažesnius nuostolius dėl sandorio nutraukimo, o tai, kad pareiškėjas net nesiderėdamas su rangovu dėl rangos sutarties nutraukimo sąlygų, nusprendė kreiptis dėl kompensacijos gavimo iš valstybės, vertintina kaip paties pareiškėjo subjektyviai pasirinktas elgesio modelis, nepagrindžiantis kompensacijos reikalavimo.

Sutiktina su Komisijos Spendime ir pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyta pozicija, jog pareiškėjas išnaudojo ne visas galimybes atgauti sumokėtą avansinę sumą, neįsitikino, kad jos susigrąžinimo galimybė neegzistuoja, todėl avansinio mokėjimo išlaidos nekompensuotinos.

Apeliacinio skundo argumentai dėl aplinkybių, kodėl statybos darbai nebuvo atlikti ar pradėti atlikti, dėl bendravimo su rangovu nėra pagrįsti jokiais įrodymais, todėl laikytini nepagrįstais ir nesudarančiais pagrindo Komisijos Sprendimo ir/ar pirmosios instancijos teismo sprendimo laikyti neteisėtais ir/ar nepagrįstais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė