2021-10-06 Nr. AB-21293-3-61-3-01397-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3827-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01397-2021-8

Procesinio sprendimo kategorija 9.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. (A. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir atsakovas) 2021 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. 12PR-50 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo.

2. Migracijos departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, įsigaliojus Sprendimui išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jo išsiuntimo dienos bei įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo. Pareiškėjas nurodė, kad prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini) dėl savo ekonominės veiklos ir viešai reiškiamų politinių pažiūrų susidurdavo su persekiojimo veiksmais. Grąžinus į kilmės šalį, jam grėstų kankinimai bei kiltų pavojus gyvybei.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas faktines aplinkybes vertino turėdamas išankstinę nuomonę, darydamas nepagrįstas išvadas vien todėl, kad ankstesni prašymai kitose valstybėse suteikti prieglobstį buvo atmesti. Aplinkybės dėl 2014–2018 m. vykusių įvykių nereikšmingos, nes buvo išsamiai nagrinėtos kitose valstybėse svarstant pareiškėjo prašymus, nepaisant to, atsakovas nurodė, kad nurodytos aplinkybės yra nenuoseklios ir prieštaringos. Pareiškėjui susidarė įspūdis, kad jis neprivalėjo itin detaliai ir nuosekliai pasakoti apie tą (neaktualų) laikotarpį. Pažymėjo, kad aptariami įvykiai yra reikšmingi, kadangi jis išvyko iš kilmės valstybės 2014 m., sužinojęs apie iškeltą civilinę bylą, vėliau buvo suimti jo giminaičiai. Be to, jis patyrė psichikos ir atminties sutrikimų, jį ištikdavo panikos priepuoliai (taip nutiko ir apklausos metu), todėl pareiškėjo pasakojimas objektyviai negalėjo būti itin nuoseklus ir nepadrikas. Šias aplinkybes taip pat lėmė tai, kad buvo aptariamas ilgas laiko tarpas, pareiškėjui buvo užduodami klausimai, susiję net su ankstesniu laikotarpiu iki jo išvykimo iš (duomenys neskelbtini) 2014 m.

4. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo argumentais, kad pareiškėjas teikė prašymus dėl prieglobsčio suteikimo kitose Europos Sąjungos valstybėse ir visi jo prašymai buvo atmesti, kadangi atsakovas nebuvo susipažinęs su pareiškėjo bylų dėl ankstesnių prašymų medžiaga, be to, įvairios aplinkybės buvo aktualios teikiant kitus prašymus.

5. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad nesutinkantiems paklusti verslo atstovams taikomos sankcijos – tiek ekonominio pobūdžio konfiskuojant turtą, skiriant baudas, tiek ir apribojant laisvę, nors šios aplinkybės yra visuotinai žinomos. Atsakovas neindividualizavo pareiškėjo atvejo ir nesirėmė aktualia kilmės valstybės informacija. Pareiškėjas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad grėsmė kilo iš valstybės valdžios jėgos struktūrų pusės, kurios taikė prievartą dėl pareiškėjo vykdytos ekonominės veiklos bei viešo politinių pažiūrų reiškimo. Atsakovas nesudarė pareiškėjui galimybės išplėsti ir paaiškinti teiginių, kuriuos vertino kaip abstrakčius. Atsakovas neatliko tyrimo apie (duomenys neskelbtini) taikomas ekonomines priemones. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai.

6. Dėl papildomos apsaugos pareiškėjas pažymėjo, kad prieš atvykdamas į Lietuvą 2018 m., patyrė kankinimo veiksmus. Tai patvirtino medicininiai dokumentai, kuriuose užfiksuoti fiziniai sužalojimai. Teigė, kad grįžęs į kilmės valstybę, gali patirti kankinimus, žiaurų elgesį, neteisėtą laisvės atėmimą, bauginimus ar net gali būti atimta gyvybė.

7. Dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir draudimo atvykti pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Kriminalinių tyrimų valdybos 2019 m. gegužės 20 d. raštu, nes ši institucija nėra kompetentinga konstatuoti, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai. Byloje nesant Policijos departamento pažymos, kurioje būtų konstatuota, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nėra pagrindo atsižvelgti į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 5 dalyje nustatytas aplinkybes. Ginčo atveju duomenys apie pareiškėjo keliamą neįvardintą grėsmę negali būti laikomi pagrįstais sprendžiant dėl jo, kaip pažeidžiamo asmens, prašančio prieglobsčio, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Sprendimas nebuvo įsiteisėjęs, todėl nebuvo pagrindo taikyti pareiškėjo išsiuntimą. Atsakovas neturėjo teisės priimti sprendimų dėl pareiškėjo išsiuntimo ir uždraudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką. Nesant teisinio pagrindo išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos, nebuvo ir teisinio pagrindo ir uždrausti jam atvykti į Lietuvą.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė atmesti pareiškėjo skundą.

9. Migracijos departamentas nurodė, kad tyrimo metu įvertinus pareiškėjos migracinę istoriją, jo bendrą nepatikimumą bei pasakojimo trūkumus, pareiškėjo pasakojimas apie 2018 m. (duomenys neskelbtini) tariamai patirtą persekiojimą, buvo įvertintas kritiškai bei nebuvo laikomas patikimu įrodymu. Nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjo nurodyta informacija nepagrindė prielaidos, kad pareiškėjas buvo ar yra politiškai aktyvus socialiniuose tinkluose. Pareiškėjas keletą kartų išreiškė savo nepasitenkinimą (duomenys neskelbtini) politiniu režimu, santvarka, tačiau nenustatyta, kad šie įrašai potencialiai galėtų patraukti valstybinių subjektų dėmesį bei būtų pakankamu motyvu identifikuoti pareiškėją kaip „priešą“ ar „grėsmę“.

10. Įvertinus pareiškėjo pasakoją ir tyrimo metu surinktą informaciją apie jo šeimą (duomenys neskelbtini), atsakovas konstatavo, kad, tikėtina, pagrindinis jo paskutinio išvykimo iš (duomenys neskelbtini) tikslas buvo susijungimas su (duomenys neskelbtini) gyvenančia šeima. Tokie išvykimo motyvai nelaikytini „bėgimu“ nuo persekiojimo, o nenoras grįžti nelaikytinas „visiškai pagrįsta baime“.

11. Atsakovas pažymėjo, kad visi pareiškėjo prašymai suteikti prieglobstį buvo atmesti dėl patikimumo stokos. Vertinant motyvus, kuriais pareiškėjas grindė savo prašymus skirtingose šalyse, atsakovas pažymėjo, kad šie motyvai (ar jas sudarančios aplinkybės) nuolat keitėsi. Grąžinus pareiškėją į kilmės šalį, jis po kurio laiko grįždavo į Europos Sąjungą bei pateikdavo naują prašymą, grindžiamą jau kitais motyvais. Apie prieš tai minėtas grėsmes pareiškėjas neužsimindavo. Kadangi ankstesnius jo prašymus suteikti prieglobstį kitų valstybių narių institucijos, taikydamos analogiškus standartus, jau išnagrinėjo bei atmetė dėl patikimumo stotos, iš naujo vertinti tas pačias ar analogiškas aplinkybes nebuvo prasminga.

12. Kadangi 2017 m. lapkritį pareiškėjas buvo grįžęs į kilmės valstybę bei naują prašymą suteikti prieglobstį (šį kartą pateiktą Lietuvoje) iš esmės grindė nauju naratyvu (įvykiais po grįžimo į (duomenys neskelbtini) 2017 m.), būtent šis laikotarpis (nuo 2017 m. lapkričio iki sulaikymo Lietuvoje 2018 m. birželį) ir buvo laikomas aktualiu laikotarpiu dėl įvykių (duomenys neskelbtini).

13. Pareiškėjo pateikta 2019 m. liepos 17 d. Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro išrašo kopija patvirtino tik tai, kad 2019 m. pareiškėjas turėjo emocinių sutrikimų, tačiau savaime nepatvirtino, dėl kokių priežasčių jie atsirado. Pareiškėjo pasakojimas nebuvo patvirtintas rašytiniais įrodymais, pareiškėjas pateikė padriką, miglotą, abstraktų, prieštaringą ir nenuoseklų pasakojimą apie tai, kada, su kuo ir dėl ko jis turėjo problemų kilmės šalyje, privertusių jį 2018 m. birželio mėn. išvykti iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas painiojosi įvykių chronologijoje, priežastiniuose ryšiuose, nurodydamas subjektus, tariamai vykdžiusius jo persekiojimą.

14. Kai kurios esminės pareiškėjo pasakojimo detalės apie 2018 m. problemas su (duomenys neskelbtini) atkartojo prieš tai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pateiktus naratyvus. Abejonių jo pasakojimu sukėlė ir bendra įvykių chronologija. Nustatyta, kad 2013–2017 m. laikotarpiu pareiškėjas (duomenys neskelbtini) beveik negyveno, todėl atsakovas konstatavo, kad nėra tikėtina, jog visų kelionių fone pareiškėjas vystė sėkmingus verslus, kurie domino korumpuotus pareigūnus. Pareiškėjas užsiminė, kad kelis kartus buvo sulaikytas už viešosios tvarkos pažeidimus. Jo pateikti dokumentai patvirtino, kad 2018 m. (duomenys neskelbtini) jam buvo skirtos kelios baudos. Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie tariamą „įkalinimą“, tačiau tikėtina, kad tuo pačiu laikotarpiu jis buvo kelis kartus nubaustas už viešosios tvarkos pažeidimus, skiriant baudas.

15. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie vystytų verslų egzistavimą, jo pasakojimas šioje dalyje buvo įvertintas kritiškai. Taip pat atsakovas nurodė, kad surinkta informacija nepagrindžia prielaidos, jog pareiškėjas buvo ar yra politiškai aktyvus. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad iki išvykimo iš kilmės valstybės pareiškėjas asmeniškai patyrė persekiojimą, realios rizikos pareiškėjui patirti persekiojimą dėl dalyvavimo susibūrimuose nenustatyta.

16. Dėl pareiškėjo išsiuntimo ir uždraudimo atvykti pažymėjo, kad Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. lapkričio 13 d. pateikė išvadą Nr. 5-S-15878, patvirtinančią, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarka ir visuomenei. Pareiškėjo byloje nepateikta įslaptintų duomenų. VSAT 2020 m. lapkričio 16 d. raštu taip pat pateikė išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Pareiškėjas klaidingai interpretavo Įstatymo nuostatas, nes jo atžvilgiu nebuvo taikoma Įstatymo 125 straipsnio 4 dalis. Pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, jog kilmės valstybėje jam daromas spaudimas, nes jis užima aktyvią poziciją dėl padėties (duomenys neskelbtini). Jam grįžus iš (duomenys neskelbtini) apkaltino tėvynės išdavimu, nuo 2018 m. vasario 25 d. iki 2018 m. gegužės 25 d. jis buvo įkalintas. Po paleidimo į laisvę jį buvo ne kartą sulaikę, (duomenys neskelbtini) siūlydavo bendradarbiauti. Paskutinio sulaikymo metu pareiškėjas buvo apkaltintas rūkymu neleistinoje vietoje, sumokėjo baudą ir buvo paleistas. Taip pat nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) išvyko, nes nori susijungti su šeima, gyvenančia (duomenys neskelbtini). Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas ne vieną kartą buvo teikęs prašymus suteikti prieglobstį skirtingose šalyse, kurie buvo atmesti dėl patikimumo stokos.

19. Teismas pažymėjo, kad atsakovas kitose valstybėse teiktus prašymus suteikti prieglobstį vertino tam, kad galėtų išsamiai išnagrinėti pareiškėjo prašymą, įvertinti jo patikimumą ir nustatyti materialinį vertinimo laikotarpį. Atsakovas, teismo teigimu, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo pasakojimas apie įvykius iki 2017 m. lapkričio buvo išnagrinėtas kitų valstybės narių institucijų, todėl buvo vertintas laikotarpis po paskutinio pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę, t. y. nuo 2017 m. lapkričio iki sulaikymo Lietuvoje 2018 m. birželį, atsižvelgiant į tai, jog naujų aplinkybių dėl ankstesnio laikotarpio pareiškėjas nenurodė ir įrodymų nepateikė.

20. Teismas sutiko su Migracijos departamento išvadomis, kad pareiškėjo pasakojimas apie sėkmingai vystytus verslus ir dėl to vykusį persekiojimą buvo įvertintas kritiškai, o atsakovo surinkta informacija nepatvirtina prielaidos, jog pareiškėjas buvo politiškai aktyvus ir dėl to jam gresia persekiojimas. Pareiškėjas apklausos metu pakartojo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pateiktuose prašymuose nurodytas aplinkybes dėl turėtų verslų ir su jais susijusių kilmės valstybės korumpuotų pareigūnų persekiojimu. Teismas vertino, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo verslų egzistavimą. Nustačius, kad 2013–2017 m. laikotarpiu pareiškėjas kilmės valstybėje negyveno, atsakovas pagrįstai vertino, kad nėra tikėtina, jog pareiškėjas vystė sėkmingus verslus, dominančius korumpuotus pareigūnus. Be to, 2017 m. prašyme pareiškėjas teigė, kad persekiojimas jam gresia ir dėl to, kad jis seniai gyveno užsienyje ir nemokėjo mokesčių kilmės šalyje, o tai taip pat sudarė pagrindą abejoti pareiškėjo sėkmingai vystytu verslu.

21. Pirmosios instancijos teismo teigimu, pareiškėjas paaiškinimus grindė padrikais, nenuosekliais, pasikartojančiais ir prieštaraujančiais vieni kitiems teiginiais, todėl, atsižvelgus į pareiškėjo migracinę istoriją (teikė prašymus suteikti prieglobstį (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), jo pasakojimo trūkumus, atsakovas pagrįstai pareiškėjo pasakojimą apie 2018 m. (duomenys neskelbtini) patirtą persekiojimą vertino kritiškai bei nelaikė patikimu įrodymu.

22. Teismas nurodė, kad atsakovas atliko išsamų pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl politiško aktyvumo tyrimą ir nenustatė, kad pareiškėjo socialiniuose tinkluose skelbti įrašai potencialiai galėtų patraukti valstybinių subjektų dėmesį bei būtų pakankamu motyvu identifikuoti prieglobsčio prašytoją, kaip „priešą“ ar „grėsmę“. Teismas pažymėjo, kad grįžęs į kilmės šalį pareiškėjas galbūt nuspręs prisijungti prie protestuojančių žmonių, tačiau dėl tokios galimybės kylančias pasekmes atsakovas pagrįstai vertino kaip hipotetines. Byloje nebuvo pateikta objektyvių aplinkybių, iš kurių būtų galima daryti prielaidą, kad (duomenys neskelbtini) teisėsaugos pareigūnai siekia persekioti pareiškėją, todėl pareiškėjo teiginiai apie persekiojimą dėl politinių priežasčių buvo atmesti.

23. Atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad Migracijos departamentas neatsižvelgė, jog pateikti medicininiai dokumentai pagrindė, jog prieš atvykdamas į Lietuvą 2018 m. pareiškėjas patyrė kankinimus, teismas pažymėjo, jog atsakovas vertino pareiškėjo pateiktus dokumentus ir pagrįstai nustatė, kad pateikti dokumentai patvirtina, jog 2019 m. pareiškėjas turėjo emocinių sutrikimų, tačiau nepatvirtina, dėl kokių priežasčių šie sutrikimai atsirado.

24. Teismas atmetė deklaratyvius pareiškėjo teiginius, kad atsakovas neatliko išsamaus situacijos tyrimo. Pareiškėjas nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamais dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, ko pasėkoje jiems galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Sprendimu pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjo situacija neatitinka Įstatyme numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir nėra pagrindo jį panaikinti. Taip pat byloje nebuvo duomenų, kad grįžus į kilmės šalį pareiškėjui grėstų mirties bausmė ar egzekucija, kankinimas, žiaurus, nežmoniškas elgesys ar orumo žeminimo grėsmė. Teismas sprendė, kad pareiškėjas taip pat neįrodė Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga.

25. Teismas nustatė, kad atsakovas, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, rėmėsi Policijos departamento 2020 m. lapkričio 13 d. išvada, kurioje išdėstyta, jog pareiškėjo elgesys pasireiškia sistemingu administracinių nusižengimų (tarp kurių ir šiurkštūs administraciniai nusižengimai – transporto priemonės vairavimas, esant neblaiviam ir neturint teisės vairuoti, vagystės) darymu, paskirtų baudų nemokėjimu. VSAT 2020 m. lapkričio 26 d. raštu taip pat pateikė išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, kadangi pareiškėjas yra susijęs su neteisėtos migracijos procesais, be to, pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Taip pat atsakovas vertino pareiškėjo migracinę istoriją (neteisėtos kelionės tarp valstybių, nepagrįstų prašymų suteikti prieglobstį teikimas). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, visuma minėtų aplinkybių pagrindžia sprendimo išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos pagrįstumą. Teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas turėtų socialinių ar šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje, byloje taip pat nebuvo duomenų apie pareiškėjo nurodomus šeiminius ryšius (duomenys neskelbtini), todėl teismas atmetė argumentus, kad atsakovas nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių. Teismas taip pat laikė, kad atsakovas pagrįstai nustatė draudimą pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, o nustatytą draudimo atvykti terminą (3 metai) teismas laikė proporcingu. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui buvo pagrįstai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus, teismas konstatavo, kad pareiškėjo duomenys teisėtai buvo teikti C. SIS II. Konstatavęs, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas atmetė išvestinį pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus.

III. 26. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento Sprendimą; 2) įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo iš naujo.

27. Atsakovas nevertino pareiškėjo vykdytos politinės veiklos, taip pat turėjo įvertinti, ar pareiškėjas galėjo laisvai reikšti savo nuomonę kilmės valstybėje.

28. Nors Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatyta diagnozė savaime nepatvirtina, dėl kokių priežasčių ji atsirado, tačiau atsakovas negali reikalauti pateikti dokumentus ar įrodymus, kurių pareiškėjas pateikti negali. Pareiškėjas neturi galimybės pateikti (duomenys neskelbtini) gydytojų, psichologų pažymas, kad prieš jį valdžios institucijos smurtavo ir dėl to jam buvo sutrikdyta sveikata, atsakovas taip pat negali reikalauti pateikti dokumentus ar įrodymus, kad pareiškėjas kilmės valstybėje buvo įkalintas. Atsakovas pats galėjo pasikviesti medicinos specialistus.

29. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad atsakovas neturėjo išankstinės nuomonės dėl pareiškėjo, kadangi Migracijos departamentas vadovavosi ankstesniais kompetentingų institucijų sprendimais, nevertindamas ankstesnių pareiškėjų paaiškinimų dėl aktualių įvykių ir politinės situacijos kilmės valstybėje. Atsakovas turėjo vadovautis naujausia informacija apie (duomenys neskelbtini) iš įvairių šaltinių, o ne formaliai konstatuoti, kad nebuvo rasta informacija, patvirtinanti pareiškėjo teiginius.

30. Atsakovo surinkta informacija patvirtina pareiškėjo pasakojimą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui gresia nepagrįsta laisvės atėmimo bausmė dėl saviraiškos ir politinių įsitikinimų.

31. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

32. Migracijos departamentas nurodo, kad pareiškėjo profilis ir aktualios individualios aplinkybės nesąlygoja realios persekiojimo rizikos grįžimo į kilmės valstybę atveju. Surinkta informacija nepagrindė prielaidos, kad pareiškėjas buvo ar yra politiškai aktyvus. Nenustatyta, kad pareiškėjo socialiniuose tinkluose paskelbti įrašai galėtų patraukti valstybinių subjektų dėmesį bei būtų pakankamu motyvu persekioti pareiškėją dėl jo reikštos pozicijos. Argumentus, kad atsakovas privalėjo vertinti, ar pareiškėjas gali laisvai reikšti savo nuomonę kilmės šalyje, paneigia Lietuvos administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose.

33. Pareiškėjo pasakojimas apie 2018 m. patirtą persekiojimą buvo įvertintas kritiškai bei nebuvo laikomas patikimu įrodymu, todėl pareiškėjui nustatyta diagnozė nepatvirtina, kad sutrikimai atsirado dėl pareiškėjo nurodomų priežasčių.

34. Pareiškėjo teiginiai dėl Migracijos departamento išankstinės nuomonės pareiškėjo atžvilgiu yra paremti paties pareiškėjo subjektyviomis interpretacijomis, neturinčiomis įrodomosios galios.

35. Visi pareiškėjo pateikti prašymai suteikti prieglobstį buvo atmesti dėl patikimumo stokos, prašymų motyvai (ar jas supančios aplinkybės) nuolat keitėsi. Grąžinus pareiškėją į kilmės šalį, jis po kurio laiko grįždavo į Europos Sąjungą bei pateikdavo naują prašymą, grindžiamą jau kitais motyvais, apie prieš tai minėtas grėsmes neužsimindavo, t. y. jo skirtingi naratyvai nepatvirtina, jog grįžus į kilmės šalį jis iš tikrųjų susidurdavo su „problemomis“, nuo kurių prieš tai teigė bėgantis. Kiekviena prieglobsčio prašytojo nauja istorija iš esmės atskleidžia bandymą iš naujo įsikurti kilmės valstybėje, kuriam sutrukdo vis naujos problemos. Tam tikri prieglobsčio prašytojo istorijų elementai kartojasi, tačiau keičiasi su tuo susijusios aplinkybės. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo bendras patikimumas buvo įvertintas kritiškai. Be to, turint omeny, jog ankstesnius jo prašymus suteikti prieglobstį kompetentingos kitų valstybių narių institucijos, taikydamos analogiškus standartus, jau išnagrinėjo bei atmetė dėl patikimumo stokos, iš naujo vertinti tas pačias ar analogiškas aplinkybes nebuvo prasminga.

36. Pareiškėjo nurodyta administracinė byla, kurioje nurodyta, kad Migracijos departamentas turi vadovautis tikslia naujausia informacija apie kilmės valstybėje, nėra analogiška nagrinėjamai bylai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. 12PR-50 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ pagrįstumo ir teisėtumo.

38. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjo pasakojimas apie sėkmingai vystytus verslus kilmės valstybėje ir dėl to vykusį persekiojimą atsakovo buvo įvertintas kritiškai, taip pat atsakovo surinkta informacija nepatvirtina prielaidos, jog pareiškėjas buvo politiškai aktyvus ir dėl to jam gresia persekiojimas. Pirmosios instancijos teismas, pasiremdamas dokumentiniais įrodymais, nurodė, jog pareiškėjo elgesys pasireiškia sistemingu administracinių nusižengimų (tarp kurių ir šiurkštūs administraciniai nusižengimai – transporto priemonės vairavimas, esant neblaiviam ir neturint teisės vairuoti, vagystės) darymu, paskirtų baudų nemokėjimu, be to, konstatavo, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes pareiškėjas yra susijęs su neteisėtos migracijos procesais. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė, jog pareiškėjas turi socialinių ar šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje, byloje nebuvo duomenų apie pareiškėjo nurodomus šeiminius ryšius (duomenys neskelbtini). Pabrėžė, jog atsakovas vertino pareiškėjo migracinę istoriją (neteisėtos kelionės tarp valstybių, nepagrįstų prašymų suteikti prieglobstį teikimas). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, visuma minėtų aplinkybių pagrindžia sprendimo išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos pagrįstumą. Teismas taip pat laikė, kad atsakovas pagrįstai nustatė draudimą pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, o nustatytą draudimo atvykti terminą (3 metai) teismas laikė proporcingu.

39. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad atsakovas nevertino pareiškėjo vykdytos politinės veiklos, taip pat turėjo įvertinti, ar pareiškėjas galėjo laisvai reikšti savo nuomonę kilmės valstybėje. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad, nors Migracijos departamentas padarė išvadą, jog pareiškėjui nustatyta diagnozė savaime nepatvirtina priežasčių, dėl kurių ji atsirado, tačiau atsakovas negali reikalauti pateikti dokumentus ar įrodymus, kurių pareiškėjas negali pateikti. Pareiškėjo teigimu, jis neturi galimybės pateikti (duomenys neskelbtini) gydytojų, psichologų pažymas, kad prieš jį valdžios institucijos smurtavo ir dėl to jam buvo sutrikdyta sveikata. Atsakovas taip pat negali reikalauti pateikti dokumentus ar įrodymus, kad pareiškėjas kilmės valstybėje buvo įkalintas. Mano, jog atsakovas pats galėjo pasikviesti medicinos specialistus. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad atsakovas neturėjo išankstinės nuomonės dėl pareiškėjo, kadangi Migracijos departamentas vadovavosi ankstesniais kompetentingų institucijų sprendimais, nevertindamas ankstesnius pareiškėjo paaiškinimus dėl aktualių įvykių ir politinės situacijos kilmės valstybėje. Pareiškėjo nuomone, atsakovas turėjo vadovautis naujausia informacija apie (duomenys neskelbtini) iš įvairių šaltinių, o ne formaliai konstatuoti, kad nebuvo rasta informacija, patvirtinanti pareiškėjo teiginius.

40. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

41. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra susijusios tarpusavyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

42. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3053-552/2019).

43. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018).

45. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).

46. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė grėsme būti persekiojamam dėl jo politinių pažiūrų, taip pat dėl jo vykdyto verslo.

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atsakovui teiktus paaiškinimus ir kitus byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje pateiktų įrodymų visuma nepatvirtina pareiškėjo teiginių dėl grėsmės būti persekiojamam dėl politinių įsitikinimų ar vykdytos veiklos jo kilmės valstybėje. Ypač pabrėžtina, kad pareiškėjas 2013–2017 metais negyveno kilmės valstybėje, tad atsakovas pagrįstai vertino, kad nėra tikėtina, jog pareiškėjas vystė sėkmingus verslus, dominančius korumpuotus pareigūnus. Be to, 2017 m. prašyme pareiškėjas teigė, kad persekiojimas jam gresia ir dėl to, kad jis seniai gyveno užsienyje ir nemokėjo mokesčių kilmės šalyje, o tai taip pat sudarė pagrindą abejoti pareiškėjo sėkmingai vystytu verslu. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į pareiškėjo migracinę istoriją (teikė prašymus suteikti prieglobstį (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), jo pasakojimo trūkumus, atsakovas pagrįstai abejojo pareiškėjo pasakojimu apie 2018 m. (duomenys neskelbtini) patirtą persekiojimą bei nelaikė jo patikimu įrodymu. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad byloje nebuvo pateikta objektyvių aplinkybių, iš kurių būtų galima daryti prielaidą, kad (duomenys neskelbtini) teisėsaugos pareigūnai siekia persekioti pareiškėją, todėl pareiškėjo teiginiai apie persekiojimą dėl politinių priežasčių buvo pagrįstai atmesti. Vien tai, kad (duomenys neskelbtini) bendrai yra kliudoma laisvai išreikšti poziciją politiniais klausimais, nesant individualaus pareiškėjo intensyvaus politinio aktyvumo, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas yra persekiojamas dėl politinių priežasčių. Teisėjų kolegijos vertinimu, grįžęs į kilmės šalį pareiškėjas gali nuspręsti prisijungti prie protestuojančių žmonių, tačiau dėl tokios galimybės kylančias pasekmes atsakovas pagrįstai laikė hipotetinėmis.

48. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, kad atsakovas netinkamai įvertino pareiškėjo pateiktus medicininius dokumentus. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog dėl atsakovo veiksmų, susijusių su medicininiais dokumentais, pasisakė pirmosios instancijos teismas visų įrodymų kontekste, pabrėžė, jog atsakovas vertino pareiškėjo pateiktus dokumentus ir pagrįstai nustatė, kad pateikti dokumentai patvirtina, jog 2019 m. pareiškėjas turėjo emocinių sutrikimų, tačiau nepatvirtina, dėl kokių priežasčių šie sutrikimai atsirado.

49. Kiek tai susiję su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl pažeistų įrodymų vertinimo taisyklių, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje (buvusi 6 dalis) įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

50. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šių taisyklių nagrinėjamu atveju buvo laikytasi tinkamai. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą, atsižvelgė į šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus bei posėdžio metu patikslintus argumentus, byloje surinktų duomenų visumą, pagal įrodymų vertinimo taisykles ir Įstatymo kontekste išsamiai patikrino Migracijos departamento sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą.

51. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. R. (A. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė