2018-04-19 Nr. AB-8037-3-62-3-02673-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2349-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02673-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. (A. Š.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas pateikė Kauno apygardos administraciniam teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Marijampolės PN), 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas patikslintame skunde (b. l. 55-59) nurodė, taip pat pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 10 d. iki 2013 m. balandžio 23 d. nebuvo atliekamas krūtinės ląstos radiologinis tyrimas. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 15 d. kreipėsi į Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos gydytoją ir skundėsi kosuliu. Jam buvo nustatyti karkalai, nustatyta ūmaus bronchito diagnozė, paskirtas antibakterinis gydymas, gautos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau - ir LAVL) profilaktinio patikrinimo išvados su preliminariomis diagnozėmis, kurių pagrindu 2013 m. balandžio 22 d. paskirta, o 2013 m. balandžio 23 d. atlikta krūtinės ląstos rentgeno nuotrauka pataisos namuose esančia stacionaria rentgeno įranga. 2013 m. balandžio 23 d. atlikus pareiškėjui krūtinės ląstos radiologinį tyrimą ir ištyrus krūtinės ląstos rentgeno nuotrauką pataisos namuose esančia stacionaria rentgeno įranga, pareiškėjui buvo diagnozuota infiltracinė plaučių tuberkuliozė 1/1 irimo fazėje. 2013 m. balandžio 25 d. pareiškėjas konvojuotas į LAVL, kur gydytas iki 2013 m. gegužės 16 d. dienos, o iš jos perkeltas į LAVL Pravieniškių padalinį. 2013 m. lapkričio 28 d. antimikrobinis gydymas pareiškėjui buvo baigtas. 2015 m. lapkričio 24 d. pareiškėjas grąžintas į Marijampolės PN.

Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktorės 2015 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. T4-150 „Dėl pacientui A. Š. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“ nustatyta, kad 2011 m. lapkričio 10 d. – 2013 m. balandžio 23 d. pacientui A. Š. Marijampolės pataisos namuose asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją (toliau – ir Komisija), vertindamas, kad būtent ši institucija šiuo konkrečiu atveju yra išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

Komisija 2016 m. gegužės 17 d. posėdyje svarstė pareiškėjo pareiškimą dėl neturtinės žalos, padarytos nekokybiškai teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimo ir priėmė sprendimą. 2016 m. gegužės 27 d. pareiškėjo atstovas advokatas R. L. gavo Komisijos atsakymą ir, nepraleidžiant Lietuvos Respublikos Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – ir PTŽSAĮ) 24 straipsnio 8 dalyje nustatyto termino, 2016 m. birželio 22 d. su ieškiniu buvo kreiptasi į Kauno apygardos teismą, prašant priteisti pareiškėjui iš Marijampolės PN 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. 2015 m. liepos 1 d. pareiškėjo atstovas gavo Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2211-230/2016.

Šia nutartimi Kauno apygardos teismas pareiškėjo ieškinį atsisakė priimti. Teismas nutartimi nurodė ieškovui, kad jis su skundu gali kreiptis į Kauno apygardos administracinį teismą. Pareiškėjas bei jo atstovas nesutiko su 2016 m. birželio 29 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2211-230/2016, todėl 2016 m. liepos 6 d. atskiruoju skundu buvo kreiptasi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį ir priimti pareiškėjo skundą. 2016 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1624-178/2016 Lietuvos apeliacinis teismas Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį paliko nepakeistą.

3. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas Lietuvos valstybė yra kaltas dėl to, kad jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 10 d. iki 2013 m. balandžio 23 d. jam kasmet nebuvo atliekami krūtinės ląstos radiologiniai tyrimai, tuberkuliozės diagnozę jam nustatė tik 2013 m. balandžio 23 d. ir tik tada jam buvo skirtas gydymas. Dėl to patyrė skrandžio sutrikimus bei prostatos veiklos sutrikimus. Viso to būtų išvengta, jeigu laiku jam būtų nustatyta diagnozė ir paskirtas tinkamas gydymas. Dėl pablogėjusios fizinės būklės, jam smarkiai sutriko ir jo psichologinė būklė. Dėl patirto fizinio skausmo, kurį sukėlė laiku nediagnozuota liga ir vėliau jos gydymas, pareiškėjas patyrė stiprių dvasinių išgyvenimų, sutriko miegas, tapo dirglus, nervingas, dėl ko prireikė specialistų - psichiatro, psichologo pagalbos. Buvo paskirtas gydymas medikamentais. Ir šiuo metu jaučia laiku nediagnozuotos ligos (tuberkuliozės) padarinius, kurie lydės jį visą likusį gyvenimą. Tuberkuliozė stipriai pažeidė plaučius. Dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, kaltės, t. y. dėl laiku nediagnozuotos sunkios ligos jis tapo suluošintas visam gyvenimui, todėl atsakovas privalo atlyginti padarytą neturtinę žalą. Nurodė, kad senaties terminas nepraleistas, nes laiku kreipėsi į Komisiją.

4. Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 82-87) nurodė, kad reikalavimams dėl padarytos žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas ieškinio senaties termino pradžios momentas: ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Todėl darė išvadą, kad pareiškėjas žinojo apie savo tariamai pažeidžiamas teises. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl ko negalėjo anksčiau nei 2016 m. birželio 22 d. kreiptis į teismą dėl tariamai netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, taip pat nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Atsakovo nuomone ieškinio senaties terminas šiuo konkrečiu atveju turi būti pradėtas skaičiuoti nuo skundžiamo laikotarpio pradžios, t. y. nuo 2011 m. lapkričio 10 d., kuomet, pareiškėjo teigimu, jis negavo medicininių paslaugų (neatliktas radiologinis tyrimas). Todėl pareiškėjas turėjo kreiptis dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo dar 2011 m. lapkričio 10 d. iki 2014 m. lapkričio 10 d. Kitu atveju, jeigu manant, kad terminas turi būti taikomas nuo tada, kai pareiškėjas 2013 m. balandžio 23 d. sužinojo apie savo ligą (tuberkuliozę), net ir šiuo atveju sutrumpintas trejų metų senaties terminas yra praleistas.

6. Atsakovas atkreipė dėmesį į Komisijos sprendimą Nr. 56-58, kuriame nurodyta, kad Marijampolės PN teiktos sveikatos priežiūros paslaugos žalos pareiškėjui nepadarė, todėl tariamas žalos atlyginimas negalimas. Nurodė, kad 2010, 2011 ir 2012 metais atlikti profilaktinius tyrimus dėl tuberkuliozės nuteistieji buvo kviečiami pagal būrių sąrašus. Dalis nuteistųjų atsisakydavo atlikti tyrimus, deja, ne visi atsisakymai buvo pasirašyti ir ne visi atvykę buvo registruojami. Dėl tokio atsisakymų neregistravimo buvo nustatytas pažeidimas. Pažymėjo, kad joks teisės aktas nenumato atsakomybės už šio tyrimo neatlikimą, todėl ir Marijampolės PN administracija ar įstaigos Sveikatos priežiūros tarnyba negali priversti asmens atlikti tyrimą. Akcentavo, kad pareiškėjas pats skunde nurodė, kad į Sveikatos priežiūros tarnybą Marijampolės PN kreipėsi tik 2013 m. balandžio 15 d. besiskųsdamas kosuliu. Tik tada, kai pareiškėjas pats kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą, jam buvo nustatyta diagnozė ir taip pat iš karto paskirtas plaučių ląstos rentgeno tyrimas. Pareiškėjas pats nesirūpino savo sveikata visus 3 metus nuo 2010 iki 2013 metų. 3 metus jis neateidavo į Marijampolės PN esančią Sveikatos priežiūros tarnybą, kad vieną kartą per metus būtų atliktas rentgeno tyrimas. Pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi tik 2013 m. balandžio 15 d. jau esant kosuliui, pirminiams tuberkuliozės požymiams. Sveikatos priežiūros specialistai neprivalo ir nevaikšto po Marijampolės PN esančius būrius ir priverstinai negali tikrinti nuteistųjų sveikatos. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdamas jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Tarp pareiškėjo ligos (tuberkuliozės) ir Marijampolės PN veiksmų nėra jokio priežastinio ryšio.

7. Tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (toliau – ir Sveikatos apsaugos ministerija), Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepimų į pareiškėjo skundą nepateikė.

II. 8. Kauno apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2017 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo A. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Marijampolės PN veiksmais laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 10 d. iki 2013 m. balandžio 23 d. neatliekant jo krūtinės ląstos radiologinio tyrimo.

10. Teismas nustatė, kad atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo teigimu, atsirado 2013 m. balandžio 23 d. atlikus jo krūtinės ląstos rentgeno nuotrauką ir diagnozavus infiltracinę plaučių tuberkuliozę 1/1 irimo fazėje.

12. Teismas vertino, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Taigi, vėliausiai 2013 m. balandžio 23 d., kuomet pareiškėjui buvo diagnozuota tuberkuliozė, pareiškėjas turėjo sužinoti apie savo galimą teisių pažeidimą.

13. Teismas nurodė, kad bylos faktiniai duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 2016 m. birželio 23 d. pareiškėjas pateikė ieškinį Kauno apygardos teisme atsakovui Marijampolės PN, prašydamas priteisti iš atsakovo 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl privalomojo profilaktinio sveikatos tikrinimo dėl tuberkuliozės neužtikrinimo. Teismas 2016 m. birželio 29 d. nutartimi pareiškėjo ieškinį atsisakė priimti (Teismų informacinės sistemos Liteko duomenys, teisminio proceso Nr. 2-56-3-00822-2016-7). Pareiškėjas minėtą Kauno apygardos teismo nutartį apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui, kuris 2016 m. gruodžio 7 d. nutartimi Kauno apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą (b. l. 11-14). Teismai konstatavo, kad pareiškėjo ieškinys teismingas Kauno apygardos administraciniam teismui. Skundą Kauno apygardos administraciniam teismui pareiškėjas pateikė 2016 m. gruodžio 21 d. (b. l. 15). Taigi, į teismą (pateikdamas ieškinį Kauno apygardos teismui) pareiškėjas kreipėsi jau akivaizdžiai praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, kurio eigos pradžia šiuo atveju laikytina 2013 m. balandžio 23 d.

14. Teismas bylos duomenimis nustatė, jog pareiškėjas 2016 m. sausio 12 d. pateikė skundą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijai (b. l. 24-28), taip pat teikė skundą Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (b. l. 31-34), taip pat 2015 m. lapkričio 23 d. teikė skundą Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui (b. l. 36-44). Teismas pažymėjo, kad administracinių teismų praktikoje kreipimasis ne į teismą, o į kitas institucijas nepripažintinas svarbia termino paduoti skundą teismui praleidimo priežastimi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556– 309/2008, 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-518/2008). Akcentavo kad įstatymai nenumato pateikiant skundą dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo išankstino ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos.

15. Teismas nustatytų aplinkybių pagrindu darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio, susijusios su paties pareiškėjo pasirinktu elgesio variantu (kreiptis ne į teismą, o į kitas institucijas), todėl nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad terminas kreiptis į teismą praleistas dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių, priežasčių. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Dėl paminėtų priežasčių atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, prašymą patenkino ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikė trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmetė.

16. Teismas akcentavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad jei nepripažįstama, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei terminas neatnaujinamas, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo.

17. Teismas nurodė, kad likusieji tiek pareiškėjo, jo atstovo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl, sutinkamai su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, detaliau jų nedėstė ir neanalizavo.

18. Teismas sprendė, kad sprendimas yra priimtas atsakovo naudai, todėl pareiškėjo patirtos išlaidos už valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą iš atsakovo nepriteistinos.

III. 19. Pareiškėjas A. Š. apeliaciniu skundu prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą, Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimą panaikinti ir patenkinti jo skundą – priteisti iš atsakovo 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei užtikrinti jo dalyvavimą teismo posėdyje, nes byla, nepaisant raštu išreikto noro dalyvauti bylos nagrinėjime, pirmosios instancijos teisme išnagrinėta jam nedalyvaujant, jo neetapavus.

20. Pareiškėjas prašo jo skundą tenkinti pirmosios instancijos teismui nurodytais motyvais.

21. Pareiškėjas papildomai akcentuoja, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2015 m. birželio 2 d., kai būdamas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, paprašė administracijos pateikti jam informaciją apie jam už aštuonis kalinimo metus atliktus krūtinės ląstos radiologinius tyrimus. Ši informacija dokumentų kopijų forma jam buvo suteikta. Iš jam suteiktos informacijos sužinojo, kad krūtinės ląstos radiologinis tyrimas jam buvo atliktas tik 2011 metais. Vertina, kad skundo pateikimo terminas atnaujintinas, nes apie pažeistas teises jam tapo žinoma 2015 m. birželio 2 d. Pažymėjo, kad skundo pateikimo teismui terminas yra praleistas ir dėl jį atstovaujančio advokato kaltės, nesiimant būtinų teisinių veiksmų laiku. Pareiškėjas prašo spręsti jo teises atstovaujančio advokato R. L. nušalinimo nuo bylos klausimą.

22. Pareiškėjas vertina, kad teismo sprendimas yra neobjektyvus, byla išnagrinėta paviršutiniškai.

23. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad jo delsimą kreiptis į teismą įtakojo ir laiku iš Komisijos negautas atsakymas dėl sveikatai padarytos žalos.

24. Atsakovas Marijampolės PN pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

25. Atsakovas vertina, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo objektyviai, išsamiai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos apsaugos ministerija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą bylą prašo nagrinėti teismo nuožiūra.

27. Sveikatos apsaugos ministerija, vadovaudamasi PTŽSAĮ 2 straipsnio 10 dalimi, 24 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir įvertinusi tai, jog pareiškėjas, kreipdamasis į Komisiją, skundė, jo manymu, netinkamai suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnyboje bei atsižvelgdama į tai, kad Marijampolės PN turi Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos išduotą licenciją joje nurodytoms asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti, vertina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas laikytinas pacientu. Marijampolės PN turi teisę teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, todėl pareiškėjo pareiškimas priskirtinas Komisijos kompetencijai.

28. Sveikatos apsaugos ministerija, vadovaudamasi PTŽSAĮ 24 straipsnio 8 dalimi ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 27 straipsnio 8 punktu, mano, kad šiuo atveju tikslinga spręsti, ar nagrinėjama administracinė byla neperduotina pagal teismingumą nagrinėti bendrosios kompetencijos apygardos teismui.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

30. Departamentas vertina, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą. Įrodymus įvertino vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis. Teismo sprendimas pagrįstas visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, priimtas vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, aktualiomis ginčui teisės aktų nuostatomis bei teismų praktika, nepažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normų.

31. Departamentas pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kuriuos pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Pareiškėjo argumentai yra deklaratyvus ir nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos Marijampolės PN neveikimu, t. y., pareiškėjo nuomone, laiku neorganizavus (neužtikrinus) pareiškėjui privalomojo profilaktinio patikrinimo atlikimo – krūtinės ląstos radiologinio tyrimo nepaskyrimo.

33. Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje ne kartą pažymėta, kad ginčai, susiję su areštą ir laisvės atėmimo bausmes vykdančių įstaigų veikimu / neveikimu, užtikrinant sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą juose laikomiems asmenims, teismingi administraciniam teismui (žr. pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį byloje Nr. T-110/2013, 2017 m. spalio 4 d. nutartį byloje Nr. T-83/2017, 2017 m. lapkričio 27 d. nutartį byloje Nr. T-118/2017). Nagrinėjamu atveju ginčo objektu yra laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigos veikla organizuojant bausmę atliekančio asmens, t. y. pareiškėjo, medicininę priežiūrą. Tokia veikla yra administravimo veikla, todėl kilęs ginčas dėl žalos, padarytos Marijampolės PN veiklos srityje, atlyginimo yra teismingas administraciniam teismui ir pagrįstai išnagrinėtas administracinių bylų teisenos tvarka.

34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu nesutinka, teigdamas, jog byla išnagrinėta jam nedalyvaujant, o ieškinio senaties terminas atnaujintinas, nes apie savo teisių pažeidimą jam tapo žinoma 2015 m. birželio 2 d. Jo delsimą kreiptis į teismą sąlygojo iš Komisijos laiku negautas atsakymas dėl jo sveikatai padarytos žalos bei jį atstovaujančio advokato neveikimas, nesiimant teisinių veiksmų.

36. Dėl pareiškėjo prašymo bylą apeliaciniame teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka pažymėtina, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas nurodė, kad byla žodinio proceso tvarka turi būti nagrinėjama dėl to, jog pirmosios instancijos teisme jam nebuvo suteikta galimybė dalyvauti teismo posėdyje. Įvertinusi administracinės bylos medžiagą, atsižvelgusi, kad proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pareiškėjo interesus pirmosios instancijos teisme atstovavo advokatas, teisėjų kolegijos nuomone, nėra būtinumo šią bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, dėl to ši byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nebuvo etapuotas į pirmosios instancijos teisme 2017 m. gegužės 24 d. vykusį teismo posėdį. Pažymėjo, kad apie teismo posėdį jam buvo pranešta tinkamai ir jis raštu buvo išreiškęs norą dalyvauti teismo posėdyje. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui 2017 m. vasario 13 d. pateikė prašymą dėl papildomų dokumentų pateikimo, kuriame, be kita ko, prašė teismo įpareigoti atsakovą Marijampolės PN bylą nagrinėti naudojant vaizdo konferencijos įrangą. Iš nurodyto matyti, kad pareiškėjas neprašė teismo jį atvežti į teismo posėdį, todėl jo argumentas, jog jis jo prašymu nebuvo etapuotas į teismo posėdį yra nepagrįstas.

38. Dėl pareiškėjo prašymo dalyvauti teismo posėdyje naudojant vaizdo konferencijos įrangą, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 13 straipsnio 5 dalį proceso dalyvių dalyvavimas teismo posėdžiuose gali būti užtikrinamas naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip). Sutiktina su pareiškėju, kad teismas neišsprendė jo 2017 m. vasario 13 d. pareikšto prašymo dėl teismo posėdžio organizavimo naudojant vaizdo konferencijos įrangą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šis procesinės teisės pažeidimas nėra esminis ir neturi įtakos teismo priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Taip pat nagrinėjamu nėra pagrindo vertinimui, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam.

39. Teisėjų kolegija nustatė, kad patikslintame skunde, kuris buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui 2017 m. sausio 20 d., pareiškėjas patvirtino, kad bylą ves per advokatą R. L.. Iš 2017 m. gegužės 24 d. pažymos, kurioje yra užfiksuota pirmosios instancijos teismo posėdžio eiga bei išklausius teismo posėdžio garso įrašą nustatyta, kad pareiškėjo interesus byloje atstovavo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2017 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjui paskirtas advokatas R. L.. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo atstovavimą, atsižvelgdamas į pareiškėjo išreikštą sutikimą dėl jo atstovavimo, pripažino tinkamu. Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teisme reikštų nepasitenkinimą dėl jo teises atstovaujančio advokato teikiamų teisinių paslaugų. Pareiškėjo atstovas pareiškėjo vardu teismo posėdyje davė paaiškinimus dėl pareiškėjo patikslintame skunde nurodytų aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vertinama, jog pareiškėjo procesinės teisės bei teisė būti išklausytam nebuvo pažeistos, nes pareiškėjo teisės buvo įgyvendintos per įstatymo nustatyta tvarka pareiškėjui paskirtą atstovą. Be to, pareiškėjas savo skundo nagrinėjimo ribas apibrėžė teikdamas teismui procesinius dokumentus, todėl nėra pagrindo manyti, jog tai jis padarė neišsamiai ir jo nedalyvavimas teismo posėdyje turėjo įtakos ginčo išsamiam ir teisingam išnagrinėjimui.

40. ABTĮ 7 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, jog bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Taigi šiuo atveju pareiškėjo skundo argumentai dėl jo nedalyvavimo teismo posėdyje, esant tinkamam informavimui apie teismo posėdį ir pareiškėjo teisių pirmosios instancijos teismo posėdyje tinkamam atstovavimui, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti neteisėtu pirmosios instancijos teismo sprendimą.

41. Dėl pareiškėjo prašymo nušalinti jo teises byloje atstovaujantį advokatą R. L., pažymėtina, jog ABTĮ nėra įtvirtintas advokato nušalinimo institutas. Todėl pareiškėjo pareikštas prašymas dėl jo interesus atstovaujančio advokato nušalinimo yra negalimas.

42. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad šiuo atveju žala kildinama iš neteisėtų valstybės institucijos veiksmų (neveikimo). Atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

44. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 87) prašė taikyti ieškinio senatį.

45. CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (CK 1.125 str. 2 d.). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

46. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

47. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisės į galimai pažeistos teisės gynimą atsiradimo momentą. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju ginčija Marijampolės PN neveikimą, t. y. jo krūtinės ląstos radiologinio tyrimo neatlikimą laikotarpyje nuo 2011 m. lapkričio 10 d. iki 2013 m. balandžio 23 d. Taigi pareiškėjas apie savo teisių galimą pažeidimą objektyviai turėjo žinoti ir suvokti jau tuo metu, kai jam nuo 2011 m. lapkričio 10 d. nebuvo atliekamas krūtinės ląstos radiologinis tyrimas ir vėliausiai 2013 m. balandžio 23 d., kai atlikus pareiškėjo krūtinės ląstos rentgeno nuotrauką, jam buvo diagnozuota infiltracinė plaučių tuberkuliozė 1/1 irimo fazėje. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad apie savo galimai pažeistas teises sužinojo 2015 m. birželio 2 d., kai gavo informaciją apie jam atliktus radiologinius krūtinės ląstos tyrimus už aštuonerių metų laikotarpį. Su tokia pareiškėjo pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina būtent iš to, jog jam laiku nebuvo atlikti krūtinės ląstos radiologiniai tyrimai, dėl ko pavėluotai, t. y. 2013 m. balandžio 23 d., jam buvo konstatuota liga, kurios pasekmės jam sukėlė neturtinę žalą, vertinama, kad pareiškėjas nuo 2013 m. balandžio 23 d. turėjo imtis aktyvių veiksmų, siekiant nustatyti jo atžvilgiu atsakovo padarytus pažeidimus sveikatos profilaktinio patikrinimo organizavimo srityje bei apginti savo galimai pažeistas teises. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Marijampolės PN administracijos apie krūtinės ląstos radiologinių tyrimų atlikimo periodiškumą, tvarką iš karto po to, kai jam buvo diagnozuota liga.

48. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas dėl galimai pažeistų savo teisių 2015 m. lapkričio 23 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių. 2016 m. sausio 12 d. pareiškėjas pateikė skundą Komisijai ir Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pareiškėjas 2016 m. birželio 23 d. pateikė Kauno apygardos teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Marijampolės PN neturtinės žalos atlyginimą dėl privalomojo profilaktinio sveikatos tikrinimo neužtikrinimo. Kauno apygardos teismas 2016 m. birželio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2211-230/2016 nustatė, kad ieškovo ieškinys paduotas Kauno apygardos teismui (bendrosios kompetencijos teismui) pažeidžiant rūšinio teismingumo taisykles (CPK 26 straipsnis), dėl ko ieškinį atsisakė priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Bylos Nr. 2-2211-230/2016 rūšinio teismingumo klausimas buvo išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo, kuris 2016 m. gruodžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1624-178/2016 pagal A. Š. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 29 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo A. Š. ieškinį atsakovui Marijampolės PN dėl žalos atlyginimo, dalyvaujant tretiesiems asmenims Sveikatos apsaugos ministerijai, Departamentui, vadovaudamasis Specialiosios teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. 2006 m. sausio 26 d., 2004 m. sausio 5 d. nutartimis, sprendė, kad Kauno apygardos teismas, atsisakydamas priimti A. Š. ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.

49. Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju nuo 2013 m. balandžio 23 d. skaičiuotinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas pareiškėjo kreipimosi į teismą dieną (2016 m. birželio 23 d.) buvo pasibaigęs.

50. Akcentuotina, kad CK 1.129 straipsnis nustato, kad ieškinio senaties terminas sustabdomas: 1) jeigu pareikšti ieškinį kliudė nepaprastas įvykis, kuriam tomis sąlygomis nebuvo galima užkirsti kelio (nenugalima jėga); 2) jeigu Vyriausybė nustato, kad prievolių vykdymas atidedamas (moratoriumas); 3) jeigu ieškovas arba atsakovas tarnauja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos dalinyje, kuriame paskelbta karinė padėtis; 4) jeigu neveiksniam tam tikroje srityje ar ribotai veiksniam tam tikroje srityje asmeniui nepaskirtas globėjas ar rūpintojas; 5) jeigu prievolės šalys yra sutuoktiniai; 6) jeigu prievolės šalys yra globėjas ir globotinis, rūpintojas ir rūpintinis; 7) jeigu prievolės šalys yra tėvai ir nepilnamečiai jų vaikai; 8) jeigu sustabdomas įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio ginčo santykius, veikimas. Pagal CK 1.130 straipsnį ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje yra išaiškinęs, kad pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eigą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis bylų priskirtinumo (žinybingumo), teismingumo taisyklių, ieškinio formos ir turinio reikalavimų, ieškinį apmokėjus pagal CPK reikalavimus žyminiu mokesčiu (išskyrus atvejus, kai nuo žyminio mokesčio atleidžia įstatymas ar teismas, kai teismas atideda žyminio mokesčio sumokėjimą), taip pat paisant kitų CPK nustatytų reikalavimų, kuriuos pažeidus ieškinio pareiškimą priimti atsisakoma (CPK 137 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senaties termino eiga nenutrūksta, jeigu ieškinį teismas priimti atsisakė (CPK 137 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 39).

51. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nurodytomis teisės normomis, nagrinėjamu atveju nenustatė ieškinio senaties termino sustabdymo ir nutraukimo pagrindų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas nuo 2013 m. balandžio 23 d. iki nagrinėjamu atveju taikytino sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus), laikantis bylos priskyrimo (žinybingumo), teismingumo taisyklių, kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nesant svarbioms priežastims atnaujinti ieškinio pateikimo teismui terminą, ieškinio senaties termino atnaujinimo institutas nagrinėjamu atveju netaikytinas, o konstatuota ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti pareiškėjo skundo reikalavimą.

52. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad jo delsimą kreiptis į teismą sąlygojo ir laiku iš Komisijos negautas atsakymas dėl sveikatai padarytos žalos iš Komisijos, negali būti vertinami kaip reikšmingi bei sustabdantys ar nutraukiantys ieškinio senaties termino eigą. Nagrinėjamu atveju ieškinio senatį reglamentuojantis teisinis reguliavimas aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, kad ieškinio senaties eiga gali būti nutraukta tik nuo tos dienos, kai ieškinys (pareiškimas) bus pateiktas teismui įstatymo nustatyta tvarka.

53. Konkrečiu atveju teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus ir savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai, delsdamas kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių gynimo. Šių aplinkybių kontekste atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo nurodyti argumentai, kad ieškinio senaties termino praleidimui turėjo įtakos ir jo interesus atstovaujančio advokato neveikimas, nesiimant teisinių veiksmų laiku.

54. Nustačius ieškinio senaties termino pabaigą iki ieškinio pateikimo bei vadovaudamasi nurodytu teisiniu reglamentavimu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo reikalavimui taikytino ieškinio senaties termino yra pagrįstos. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, todėl keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Š. (A. Š.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius

Skirgailė Žalimienė