2019-05-29 Nr. AB-12216-3-61-3-01181-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-369-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01181-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dėdė Semas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dėdė Semas“ skundą atsakovui Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Dėdė Semas“ (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. kovo 25 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 21R-135 (AG-129/06-2019) ir įpareigoti Komisiją išnagrinėti jo 2019 m. vasario 13 d. skundą dėl Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) Vilniaus skyriaus 2019 m. vasario 1 d. rašto Nr. (3.5.-V)2V-269 „Dėl savavališkai atliktų tvarkomųjų statybos darbų (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Raštas); 2) tuo atveju, jei teismas nuspręstų neperduoti ginčo Komisijai nagrinėti iš naujo, ginčą išspręsti iš esmės, t. y. panaikinti Raštą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 1 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo UAB „Dėdė Semas“ skundą, kaip nenagrinėtiną administracinių teismų, ir grąžino jam sumokėtą 30 Eur žyminį mokestį.

Teismas apžvelgė teisinį reglamentavimą, susijusį su bylų rūšiniu teismingumu, bei Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti (toliau – ir Specialioji teisėjų kolegija) praktiką ir atkreipė dėmesį į tai, jog Rašte konstatuota, kad kultūros paveldo objekte – (duomenys neskelbtini) – praplėstos patalpos po konsole ir pastatyta pakyla su stogine, ne pagal su Departamento Vilniaus skyriumi suderintą projektą įrengta reklama, o pareiškėjui pateiktas įpareigojimas (reikalavimas) iki 2019 m. birželio 1 d.: 1) demontuoti (duomenys neskelbtini)savavališkai praplėstas patalpas po konsole ir pastatyta pakyla po stogine; 2) pašalinti ne pagal su Departamento Vilniaus skyriumi suderintą projektą įrengtą reklamą. Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka su konstatuotu faktu, jog jis galbūt savavališkai atliko statybos darbus ar reklamos įrengimo darbus (duomenys neskelbtini) pastate, nors ir teigia, kad skundžia Raštą ne fakto aplinkybėmis dėl savavališkos statybos darbų ir / ar reklamos pagrįstumo ar nepagrįstumo, o iš esmės tuo pagrindu, kad Raštas priimtas netinkamo subjekto. Teismo vertinimu, šiuo atveju ginčas iš esmės yra kilęs dėl savavališkų statybų konstatavimo ir padarinių šalinimo, kuomet statyba jau yra pradėta (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 33 str. 1 d. 1 p.), o toks savavališkų statybos padarinių šalinimas yra betarpiškai susijęs su nuosavybės teisėmis ir jų ribojimu. Taigi, ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

III. Pareiškėjas UAB „Dėdė Semas“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – įpareigoti Lietuvos administracinių ginčų komisiją išnagrinėti jo 2019 m. vasario 13 d. skundą dėl Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus 2019 m. vasario 1 d. rašto Nr. (3.5.-V)2V-269.

Pareiškėjo nuomone, ginčas yra kilęs dėl viešojo administravimo subjekto priimto individualaus teisės akto teisėtumo, todėl ginčas yra nagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka. Pareiškėjas pažymi, jog jis ne ginčijo Departamento Vilniaus skyriaus teisę surašyti Raštą, o teigė, jog Raštas buvo priimtas dėl netinkamo subjekto, t. y. toks aktas negalėjo būti surašytas pareiškėjui, nes ne jis atliko nurodytus savavališkos statybos darbus. Pareiškėjas pastebi, jog, pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, teismas, nepriklausomai nuo anksčiau minėtų aplinkybių, negalėjo atsisakyti priimti skundą. Toliau atskirajame skunde pareiškėjas apžvelgia ginčo aplinkybes ir teigia, kad jis išnuomotose patalpose neatliko jokių statybos tvarkymo ar kitokių darbų, neįrengė Rašte minimos reklamos, be to, jis net ir negalėtų atlikti savavališkų statybų demontavimo darbus ar reklamos pašalinimą, nes jis: 1) nežino, kaip jo išsinuomotos patalpos atrodė iki atliekant konstatuotus savavališkos statybos darbus; 2) jis neturi teisės savo nuožiūra imtis veiksmų dėl įrengtos reklamos, nes tai nėra jo nuosavybė. Ginčo esmė yra tai, jog šalys nesutaria, kas turėtų būti laikomas tinkamu atsakomybės subjektu dėl nustatytų pažeidimų. Pareiškėjas pakartoja, kad Komisija nepagrįstai atsisakė priimti nagrinėti jo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (įskaitant, be kita ko) pateikti skundą laikantis bylų rūšinio teismingumo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-418/2014, 2016 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-980-520/2016).

Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 str. 1 d.). Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.). Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.). Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų (ABTĮ 18 str. 2 d.). Bylos, priskirtinos administracinių teismų kompetencijai, yra išvardytos ABTĮ 17 straipsnyje. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą, turi pareigą pagrįsti, kad ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Departamento Vilniaus skyriaus 2019 m. vasario 1 d. rašto Nr. (3.5.-V)2V-269 (b. l. 13–14), kuriame konstatuojami savavališki tvarkomieji statybos darbai ir ne pagal suderintą projektą įrengta reklama kultūros paveldo objekte – (duomenys neskelbtini) – bei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 10 punktu („Departamentas: <...> teikia šiuo įstatymu pagrįstus apsaugos reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims“), pareiškėjo reikalaujama iki 2019 m. birželio 1 d.: 1) demontuoti (duomenys neskelbtini) savavališkai praplėstas patalpas po konsole ir pastatyta pakyla su stogine; 2) pašalinti ne pagal su Departamento Vilniaus skyriumi suderintą projektą (reg. 543K) įrengtą reklamą, teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, nes nustatęs, jog šiuo atveju ginčas iš esmės yra kilęs dėl savavališkų statybų konstatavimo ir padarinių šalinimo, kuomet statyba jau yra pradėta, priėjo išvadą, jog toks ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Pareiškėjas atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad ginčas yra nagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka, nes ginčas yra kilęs dėl viešojo administravimo subjekto priimto individualaus teisės akto teisėtumo.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų jurisdikcija yra atribojama atsižvelgiant ne vien tik į ginčo subjektą. Vienas iš svarbiausių kriterijų, pagal kuriuos atribojama administracinio teismo ir bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcija, yra teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, prigimtis ir pobūdis (ABTĮ 3 str. l d., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-232/2013, 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-829-756/2016). Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (dominuojančio teisinio santykio taisyklė) (Civilinio proceso kodekso 36 str. 2 d.).

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tiek Specialiosios teisėjų kolegijos, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, jog ginčijant savavališkos statybos aktą ir / ar reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius, kai statyba yra pradėta, pagal analogiją taikytinas Statybos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punktas (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 15 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-8/2018, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-35/2018; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-154/2014, 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-494-662/2018). Statybos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu statybą leidžiantis dokumentas išduotas neteisėtai, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, kiti šio įstatymo 27 straipsnio 24 dalyje nurodyti viešojo administravimo subjektai (tarp jų – Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos) ar kiti asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, kreipiasi į: 1) bendrosios kompetencijos teismą – dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo, kai statyba yra pradėta; 2) administracinį teismą, kai statyba dar nėra pradėta ir teisme ginčijamas tik statybą leidžiantis dokumentas.

Savavališkos statybos aktas ir reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius, nors yra priimti viešojo administravimo subjekto, jam įgyvendinant Statybos įstatyme numatytas statybos valstybinės priežiūros funkcijas, tačiau pagal savo esmę yra susiję su civiliniais teisiniais santykiais, sukelia civilines teisines pasekmes (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 9 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-81-2014). Sprendžiant dėl šiuo atveju kilusio ginčo priskirtinumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui, esminę reikšmę turi aplinkybė, jog ginčijamame Rašte yra nustatyti reikalavimai ir įpareigojimai pareiškėjui, kurie yra tiesiogiai susiję su civilinėmis teisėmis ar pareigomis ir kuriais siekiama taikyti civilinio teisinio pobūdžio neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemones, todėl skunde pareikštas reikalavimas nėra administracinio pobūdžio, o tokio pobūdžio ginčas nenagrinėtinas administraciniame teisme (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 13 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-71/2015). Pareiškėjas atskirajame skunde nepateikė jokių argumentų, kurie sudarytų pagrindą nukrypti nuo minėtos teismų praktikos ar nesivadovauti minėtomis teisės normomis, pagrindų tam nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pripažino, kad kilęs ginčas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, byla negali būti nutraukta arba skundas (prašymas, pareiškimas) paliekamas nenagrinėtas vien dėl tos priežasties, kad ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui; šiais atvejais byla perduodama pagal rūšinį teismingumą. Kaip minėta, administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) arba bylos perdavimą pagal rūšinį teismingumą, jei aplinkybė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, paaiškėja jau po skundo priėmimo (ABTĮ 22 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ne nutraukė administracinę bylą arba skundą (prašymas, pareiškimą) paliko nenagrinėtu, o atsisakė priimti skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, todėl pareiškėjo teiginiai apie proceso teisės normų pažeidimą šiuo aspektu yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi pirmosios instancijos teismo išaiškintą teisę pačiam kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į tai, apeliantų atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dėdė Semas“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė