2013-06-04 Nr. BB-1052-1-26-1-01601-2011-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–308/2013

Teisminio proceso Nr. 1-26-1-01601-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.23.2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,

nuteistojo gynėjai advokatei Vitalijai Smolenskienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu M. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Taip pat šiuo nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį išteisintas L. S., tačiau dėl šios nuosprendžio dalies kasacinių skundų nepaduota.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu panaikinta Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio dalis, kuria M. K. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – M. K. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti iš dalies, grąžinant bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu M. K. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad platino narkotines medžiagas, t. y. 2011 m. lapkričio mėn., tiksliau nenustatytu laiku, Kaune, (duomenys neskelbtini), L. S. perdavė 2,051g narkotinės medžiagos – kanapių dalių ir susmulkintų tabako lapų mišinio.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį.

Skunde kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, nes padarė esminių BPK 1, 7 straipsnių, 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies pažeidimų, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą bei paskyrė neteisingą ir tinkamai neindividualizuotą bausmę.

Pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas tendencingai, vienpusiškai vertino prokuroro apeliacinio skundo argumentus, ignoravo bylos duomenis ir faktinių aplinkybių visumą, rėmėsi prielaidomis, nepašalino prieštaravimų. Kasatorius pažymi, kad bylos proceso metu jis davė nuoseklius parodymus, jog prisiskynęs prie gimnazijos, kurioje mokėsi, augančių kanapių lapų, juos išdžiovinęs, sudėjo į maišelį ir perdavė jį L. S., tačiau kanapių nesmulkino ir su tabaku nemaišė. Tokie jo parodymai sutapo su L. S. parodymais. Liudytojos G. L. K. ir L. M. S. analogiškai parodė, kad L. S. pasakojo, jog kasatorius davė jam kanapių, taigi patvirtino aplinkybę, jog kasatorius davė kanapių lapų, o ne jų mišinio su tabaku. Tokią pačią išvadą galima daryti ir iš liudytojo L. K. parodymų. Nepaisant šių bylos duomenų, kasatorius buvo nuteistas už tai, kad perdavė L. S. 2,051 g narkotinės medžiagos – kanapių dalių ir susmulkintų tabako lapų mišinio, nors, išnaudojus visas galimybes, nei ikiteisminio tyrimo, nei nagrinėjimo teisme metu taip ir nebuvo nustatyta, kas, kur, kada ir kokiu tikslu susmulkino kanapių dalis ir sumaišė jas su tabaku. Šis prieštaravimas liko nepašalintas, o apeliacinės instancijos teismo išvada, kad mišinį galėjo pasigaminti kasatorius ir L. S., nes jie rūkė „žolę“, nepagrįsta, vertintina tik kaip prielaida ir nepatvirtina jo kaltės. Taigi, kasatoriaus nuomone, byloje nėra duomenų, kad 2011 m. gruodžio 4 d. L. S. automobilyje po vairuotojo sėdyne rastame narkotinių medžiagų ir tabako mišinyje buvo būtent jam priklausę ir prieš mėnesį L. S. perduoti kanapių lapai. Be to, bylos proceso metu nesiaiškinta, kokios kanapės augo prie gimnazijos, kur kasatorius jų prisiskynė.

Taip pat kasatorius mano, kad šioje byloje nustatytos kanapių dalys negali būti laikomas nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, dalyku. Pagal Europos Komisijos reglamento Nr. 796/2004 priedą kanapės, kurių sudėtyje yra mažiau nei 0,2 proc. veikliosios medžiagos – tetrakanabinolio, priskiriamos prie pluoštinių kanapių. 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1782/2003 aiškinamas kaip draudžiantis taikyti nacionalinės teisės aktą, kuriuo draudžiama auginti ir laikyti šiame reglamente nurodytas pluoštines kanapes (pvz., Panevėžio apygardos teismo 2008 m. balandžio 28 d. nutartis byloje Nr. 1A-114-145/2008, kurioje priimtas išteisinamasis nuosprendis dėl pluoštinių kanapių auginimo; byloje remtasi Europos Teisingumo Teismo prejudiciniu sprendimu byloje C-207/08). Taigi pluoštinės kanapės negali būti BK 260 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos dalykas. Nagrinėjamoje byloje buvo gauta specialisto išvada, tačiau joje nenustatytas nei kanapių dalių kiekis mišinyje (nes dalelės yra smulkios ir jų negalima išrinkti), nei delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija kanapių dalyse (nes kanapės yra mišinyje su tabaku). Anot kasatoriaus, nenustačius šių aplinkybių, nebuvo jokio pagrindo išvadai, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Šiuo aspektu teisingas išvadas padarė pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad tiksliai nenustačius, kokią dalį mišinio sudarė kanapių dalys, baudžiamoji atsakomybė negali kilti. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad mišinyje kanapių dalių yra daugiau nei 0, bet ne daugiau nei 2,051 g, rėmėsi prielaidomis, nes tokia išvada yra tik tikėtina, be to, teismas laikė, kad baudžiamoji atsakomybė kyla jau vien dėl to, kad mišinyje yra rasta kanapių pėdsakų. Taip pat specialistui nenustačius mišinyje esančių kanapių veikliosios medžiagos – tetrahidrokanabinolio kiekio, liko nepaneigta prielaida, kad šis kiekis yra mažesnis nei 0,2 g, todėl kanapės, kurių kasatorius prisirinko, galėjo būti būtent pluoštinės kanapės. Laikantis in dubio pro reo principu, visos iškilusios abejonės turėjo būti vertinamos kasatoriaus naudai ir turėjo būti padaryta išvada, kad jis nepadarė BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos.

Taip pat skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK bendrosios dalies normas – tik formaliai atsižvelgė į BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir net neapsvarstė galimybės taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies. Teismas nevertino, kad kanapių lapų kasatorius prisiskynė labai mažą kiekį, spontaniškai, nesant išankstinės tyčios, kad nekilo sunkių padarinių, ankščiau jis nebuvo nusikaltęs, darbovietėje apibūdinamas teigiamai, aktyviai dalyvauja Šv. Antano bažnyčios visuomeninėje veikloje, nukreiptoje į asocialių šeimų vaikų užimtumą. Įvertinus šias aplinkybes, kasatoriaus nuomone, net ir BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyto minimalaus dydžio laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, neatitinka bausmės paskirties, įtvirtintos BK 41 straipsnyje, taip pat padarytos veikos ir kasatoriaus asmenybės pavojingumo.

Nuteistojo M. K. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant bent vieno šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, negalimas ir patraukimas baudžiamojon atsakomybėn (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas.

Nusikalstamų veikų, susijusių su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, sudėčių objektyviesiems požymiams būdingas specifinis veikos dalykas – psichotropinės ar narkotinės medžiagos. Konstatuojant, kad asmuo neteisėtai disponavo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, būtina tiksliai įvardyti, kokios tai medžiagos, bei nustatyti jų kiekį. Nustatant šias aplinkybes reikia specialių žinių, todėl, be kitų įrodymų, byloje turi būti specialisto išvada ar ekspertizės aktas.

Pagal BK 269 straipsnį narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra medžiagos, įtrauktos į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus (1 dalis); kokį narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį laikyti nedideliu, kokį dideliu ir labai dideliu, nustatoma remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintomis rekomendacijomis (2 dalis). Taigi, sprendžiant klausimą, ar medžiaga yra narkotinė ar psichotropinė, kuria disponavimas yra kontroliuojamas, taip pat nustatant jos kiekį, turintį įtakos baudžiamosios atsakomybės diferencijavimui, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymais patvirtintais narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašais bei rekomendacijomis dėl jų kiekio nustatymo. Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“, kanapės (ir jų dalys) (Cannabis plant) yra įtrauktos į narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, sąrašą. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymą Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ (2007 m. gruodžio 14 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais; toliau – Rekomendacijos) kanapių (ir jų dalių) nedidelis kiekis yra ne daugiau kaip 5 g, didelis kiekis – daugiau kaip 500 g, labai didelis kiekis – daugiau kaip 2500 g. Taigi pagal šiuos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymus narkotine medžiaga yra laikomos bet kokios rūšies kanapės (ir jų dalys) nepriklausomai nuo jose esančios veikliosios (psichiką veikiančios) medžiagos kiekio.

Tuo tarpu Europos Sąjungos Tarybos 2003 m. rugsėjo 29 d. reglamento (EB) Nr. 1782/2003, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir tam tikras paramos schemas ūkininkams bei iš dalies keičiančio reglamentus (EEB) Nr. 2019/93, (EB) Nr. 1452/2001, (EB) Nr. 1453/2001, (EB) Nr. 1454/2001, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 1251/1999, (EB) Nr. 1254/1999, (EB) Nr. 1673/2000, (EEB) Nr. 2358/71 ir (EB) Nr. 2529/2001, 52 straipsnyje „Kanapių auginimas“ nurodyta, kad „Auginant kanapes, klasifikuojamas pagal KN kodą 53021000, naudojamose veislėse tetrahidrokanabinolio kiekis neviršija 0,2 proc. ir jos auginamos sudarius sutartį ar priėmus įsipareigojimą, kaip nurodyta reglamento (EB) Nr. 1673/2000 2 straipsnio 1 dalyje. Valstybės narės sukuria sistemą, skirtą tikrinti tetrahidrokanabinolio kiekį augaluose < ... >“.

BK 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio kodekso nuostatos yra suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio kodekso priede, nuostatomis. Ši blanketinė nuostata, nukreipianti į Europos Sąjungos teisės aktus, be kita ko, reiškia, kad tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės ir nacionalinės baudžiamosios teisės taikymo sritis bent iš dalies sutampa, nacionalinis teismas turi pareigą pateikti tiek įmanoma Europos Sąjungos teisę atitinkantį vidaus teisės aiškinimą, prireikus ir tiesiogiai atsižvelgdamas į atitinkamų jos teisės aktų reikalavimus.

Aiškindamas 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1782/2003 nuostatų veikimą valstybės narės nacionalinės teisės srityje 2008 m. liepos 11 d. nutartyje (C-207/08), išnagrinėjęs Panevėžio apygardos teismo prašymą priimti prejudicinį sprendimą E. Babanovo baudžiamojoje byloje, Teisingumo Teismas nusprendė, kad: 1) 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1782/2003, nustatantis bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir tam tikras paramos schemas ūkininkams bei iš dalies keičiantis reglamentus (EEB) Nr. 2019/93, (EB) Nr. 1452/2001, (EB) Nr. 1453/2001, (EB) Nr. 1454/2001, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 1251/1999, (EB) Nr. 1254/1999, (EB) Nr. 1673/2000, (EEB) Nr. 2358/71 ir (EB) Nr. 2529/2001, turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia nacionalinės teisės aktą, kuriuo draudžiama auginti ir laikyti šiame reglamente nurodytas pluoštines kanapes; 2) Bendrijos teisė draudžia valstybės narės teismui taikyti nacionalinės teisės aktą, kuriuo, pažeidžiant reglamentą Nr. 1782/2003, draudžiama auginti ir laikyti šiame reglamente nurodytas pluoštines kanapes.

Taigi darytina išvada, kad Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1782/2003 – pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 249 straipsnio 2 dalį taikomas tiesiogiai ir turintis viršenybę prieš nacionalinius teisės aktus – nedraudžia valstybėse narėse pluoštines kanapes, kuriose tetrahidrokanabinolio kiekis neviršija 0,2 proc., ir šios nuostatos privalo laikytis visos valstybės narės ir jų valdžios (taip pat teisminės) institucijos. Iš to seka, kad Lietuvos baudžiamosios teisės srityje sprendžiant dėl BK 260 straipsnyje numatytos atsakomybės už disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, kai šios nusikalstamos veikos dalykas yra kanapės (ir jų dalys), būtina atlikti rastų medžiagų objektyvų specialių žinių reikalaujantį tyrimą, siekiant nustatyti rastose kanapėse (ir jų dalyse) esančios veikliosios medžiagos – tetrahidrokanabinolio – kiekį (jo procentinę išraišką bendroje jų masėje), tam, kad būtų galima nustatyti, ar tai narkotinio tipo kanapės, draudžiamos vartoti medicinos tikslams, ar pluoštinės kanapės, kuriose tetrahidrokanabinolio kiekis neviršija 0,2 proc. ir kurios pagal Europos Sąjungos teisę valstybėse narėse visuotinai nedraudžiamos.

Nagrinėjamos bylos duomenimis, išteisintojo L. S. automobilyje laikytos ir policijos pareigūnų rastos bei paimtos medžiagos pagal tyrėjos užduotį dėl objektų tyrimo specialistų buvo tirtos. Byloje gautoje Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012 m. sausio 25 d. specialisto išvadoje Nr. 11-3176(11), 11-230(11) nustatyta, kad tirti pateikta augalinė medžiaga yra narkotinės medžiagos – kanapių (Cannabis L.) dalių – ir susmulkintų tabako (Nicotiana L.) lapų mišinys; mišinio svoris – 2,051 g. Kanapių dalių kiekis mišinyje ir delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija kanapių dalyse nenustatyti dėl priežasčių, nurodytų tiriamojoje šios specialisto išvados dalyje. Specialisto išvados tiriamojoje dalyje nurodyta, kad kanapių kiekis mišinyje nenustatytas, nes dalelės yra smulkios ir jų negalima išskirti; dujų chromatografijos metodu nustatyta, kad tirti pateiktame mišinyje esančiose kanapėse yra psichotropinės medžiagos delta-9-tetrahidrokanabinolio; delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija nenustatyta, nes kanapės yra mišinyje su tabaku.

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas dėl M. K. priėmė išteisinamąjį nuosprendį tuo pagrindu, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Išteisinamojo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje teismas, be kita ko, nurodė, kad pagal specialisto išvadą kanapių dalių kiekis mišinyje ir delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija kanapių dalyse nenustatyti, o Rekomendacijose patvirtintuose narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašuose nėra įvardyta medžiaga – „kanapių dalių ir susmulkintų tabako lapų mišinys“, tačiau išsamiau M. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 260 straipsnio 1 dalyje, dalyko požymio neaptarė ir konkrečios išvados dėl jo buvimo ar nebuvo M. K. veikoje nepadarė, nes konstatavo, kad M. K. kaltė ir dalyvavimas padarant jam inkriminuotą veiką neįrodyti.

Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas M. K. apkaltinamąjį nuosprendį, išdėstė įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, konstatuodamas, kad M. K. perdavė L. S. 2,051 g narkotinės medžiagos – kanapių dalių bei susmulkintų tabako lapų mišinio, t. y. platino narkotines medžiagas. Be to, teismas, pasisakydamas dėl M. K. inkriminuotos veikos dalyko, nurodė, kad pagal specialisto išvadą neabejotinai nustatyta, jog rastame mišinyje kanapių dalių yra daugiau nei nulis ir ne daugiau kaip 2,051 g, t. y. pagal Rekomendacijas nedidelis šios narkotinės medžiagos kiekis (ne daugiau kaip 5 g). Taigi, nustatydamas M. K. inkriminuotoje veikoje BK 260 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos požymius, visapusiškai šios nusikalstamos veikos sudėties dalyko (šiuo atveju – kanapių dalių) požymio neanalizavo – pripažindamas, kad kanapių dalių kiekis mišinyje gali būti artimas nuliui, nepasisakė, ar tokiu atveju galimas patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už itin nedidelį šių medžiagų kiekį, pvz., jų pėdsakus, ir visiškai nevertino reikšmingos byloje specialisto išvada nustatytos faktinės aplinkybės, kad rastose kanapių dalyse veikliosios medžiagos delta-9-tetrahidrokanabinolio kiekis nenustatytas, todėl nepaneigė abejonės, kad rastame mišinyje galėjo būti pluoštinių kanapių, nesprendė dėl būtinybės skirti pakartotinį rastų medžiagų tyrimą ir šiuo aspektu netinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 260 straipsnio 1 dalį, be to, neišsamiai ištyręs bylos aplinkybes, padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo panaikinamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, turinys turi atitikti BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, kurių šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas taip pat nesilaikė, nes nuosekliai neišdėstė įrodymų, kurių pagrindu M. K. nuteisė pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, neatskleidė jų turinio ir nevertino jų kaip visumos.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, kiekybiškai ir kokybiškai apibūdinančias BK 260 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos veikos dalyką, kai juo yra kanapės (ir jų dalys), konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje nenustačius veikliosios (psichoaktyvios) medžiagos kiekio kanapių dalyse, kanapių dalių kiekio mišinyje, apeliacinės instancijos teismas negalėjo pripažinti, kad L. S. vairuotame automobilyje rastos augalinės kilmės medžiagos gali būti laikomos narkotinėmis, kurios draudžiamos vartoti medicinos tikslams, o nustatytas apytikslis (daugiau nei nulis ir ne daugiau kaip 2,051 g) kiekis užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Šios iškilusios abejonės liko nepašalintos. Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją – asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla kitas reikalavimas, draudžiantis esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ir veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra įstatymo nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Šių bendrųjų teisės principų reikalavimų apeliacinės instancijos teismas nepaisė.

Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria pakeistas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Dėl kitų nuteistojo kasacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, faktinių aplinkybių nustatymu ir nuteistojo M. K. kaltumo įrodytumu, bausmės pagal BK 260 straipsnio 1 dalį skyrimo teisėtumu, pagrįstumu, nepasisakytina, nes jų savarankiškas aptarimas, perduodant bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, negalimas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a:

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio dalį dėl M. K. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Vytautas Greičius

Aldona Rakauskienė

Alvydas Pikelis