2019-01-23 Nr. AB-2274-3-61-3-04544-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-387-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04544-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 12.10.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą (pareiškėja A. G., trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. S-234 (7-172/2016) (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir palikti galioti VMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. 68-184 (toliau – ir VMI sprendimas) arba pavesti Komisijai bylą išnagrinėti iš naujo.

2. Atsakovas teigė, kad Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Šiaulių AVMI), vertindama pareiškėjos A. G. (toliau – ir pareiškėja) ir jos sutuoktinio pajamas tikrinamuoju laikotarpiu, atsižvelgė į vienkartinės gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijos (forma FR0593) duomenis ir joje deklaruotą 325 000 Lt sumą, neginčijo deklaracijoje nurodytų duomenų dėl 270 100 Lt paskolos suteikimo V. K. teisingumo, tačiau, nenustačiusi objektyvių duomenų dėl piniginių lėšų grąžinimo, nepripažino, jog deklaracijoje deklaruota 270 100 Lt suteikta paskola buvo grąžinta 2004 m. Šiaulių AVMI, išanalizavusi VMI duomenų bazėse turimą informaciją, nenustatė, jog V. K. ir jo sutuoktinė E. K. būtų turėję kokių nors piniginių lėšų be pareiškėjos sutuoktinio deklaracijoje deklaruotos ir V. K. suteiktos 270 100 Lt paskolos, todėl konstatavo, jog 2004 m. V. K. negalėjo sugrąžinti pareiškėjai ir jos sutuoktiniui 270 100 Lt.

3. Atsakovas pažymėjo, kad Komisija sprendime rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015 (toliau – ir LVAT sprendimas), kuriame, kaip nurodo Komisija, LVAT, nagrinėdamas analogišką situaciją, išaiškino, jog mokesčių administratoriui negali būti suteikiama teisė neribotą laiką įpareigoti nuolatinį Lietuvos gyventoją pagrįsti pateiktos deklaracijos duomenis. Komisija, atsižvelgdama į minėtą LVAT sprendimą, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjos sutuoktinio pateiktoje vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje nurodyti duomenys, t. y. turėta 325 000 Lt grynųjų pinigų suma ir 270 100 Lt suteikta paskola V. K., įgijo teisinį stabilumą, kaip ir aplinkybė, kad V. K. 1993–2004 m. turėjo pajamų šaltinį. Komisija darė išvadą, kad Šiaulių AVMI, 2013 m. atlikdama pareiškėjos ir jos sutuoktinio mokestinį patikrinimą, neturėjo teisinio pagrindo šių duomenų kvestionuoti ar įpareigoti pareiškėją pateikti vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą patvirtinančius įrodymus.

4. VMI teigimu, minėtame LVAT sprendime yra keliamas klausimas dėl vienkartinės gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijos duomenų teisingumo ir atitinkamo jos vertinimo, konstatuojant, jog mokesčių administratorius negali kvestionuoti deklaruotų piniginių lėšų (piniginių lėšų likučio), tikrinamuoju laikotarpiu vertindamas mokesčių mokėtojų pajamas, jeigu yra praėjęs Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnyje nurodytas terminas. Nagrinėjamu atveju Šiaulių AVMI neginčijo pareiškėjos sutuoktinio pateiktos deklaracijos duomenų ir joje nurodyto piniginių lėšų likučio teisingumo. LVAT sprendimas nesuteikia teisės mokestinį ginčą nagrinėjančioms institucijoms konstatuoti, jog vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje deklaruota paskola, deklaracijai įgijus teisinį stabilumą, yra grąžinta. Taigi skiriasi VMI ir Komisijos pozicija dėl Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo (toliau – ir Deklaravimo įstatymas) 4 straipsnio 2 dalies nuostatų ir LVAT sprendimo taikymo ribų ir apimties. VMI vertinimu, pripažinus vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje deklaruotus duomenis dėl suteiktos paskolos kaip teisingus, nereiškia, kad mokesčių administratorius ir mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos turi teisę plečiamai taikyti LVAT praktiką ir pripažinti 2003 m. gruodžio 31 d. duomenimis suteiktą paskolą kaip turimas pinigines lėšas, kuriomis vėlesniais laikotarpiais galima grįsti patiriamas išlaidas, nes, kaip numatyta ir Deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte, asmenys deklaracijoje deklaruoja paskolintas ir dar nesusigrąžintas pinigines lėšas.

5. Pareiškėja atsiliepime prašė atsakovo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Pareiškėja teigė, kad Komisija priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tuo tarpu VMI skundas iš esmės motyvuojamas tik fakto klausimu. VMI vertino faktines aplinkybes tuo aspektu, ar jos atitinka Deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktą, ar ne, tačiau tai nėra laikytina skirtinga įstatymų ar kito teisės akto nuostatų interpretacija. Šį faktą patvirtina tai, kad VMI faktines aplinkybes vertino kaip nepatvirtinančias pareiškėjos sutuoktinio 270 100 Lt suteiktos paskolos grąžinimo, o Komisija faktines aplinkybes vertino kaip patvirtinančias, jog paskola buvo grąžinta, ir 2008 m. ji buvo naudojama pareiškėjos ir jos sutuoktinio patirtoms išlaidoms padengti. VMI nepateikė pagrįstų motyvų, kaip šiuo atveju skiriasi VMI ir Komisijos teisės aktų nuostatų interpretavimas, nepateikė teisės aktuose nustatyto elgesio modelio prasmės aiškinimo, nenurodė nustatytų taisyklių prasmės aiškinimo skirtumų nuo aiškinimo, kurį pateikė Komisija, todėl VMI neturi teisės, vadovaujantis MAĮ 159 straipsniu, skųsti Komisijos sprendimo.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 21 d. sprendimu atsakovo skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad Šiaulių AVMI, atlikusi pakartotinį pareiškėjos gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ) už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. apskaičiavimo ir sumokėjimo į biudžetą mokestinį patikrinimą, surašė 2015 m. lapkričio 27 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-816, kuriuo, vadovaudamasi MAĮ 70 straipsniu, pareiškėjai apskaičiavo 4 720 Eur GPM. Šiaulių AVMI 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. (44.1) FR0682-217 pakeitė patikrinimo aktą, nurodydama pareiškėjai sumokėti į biudžetą 4 818,70 Eur GPM, 3 873,75 Eur GPM delspinigius ir 481 Eur GPM baudą. VMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. 68-184 Šiaulių AVMI sprendimą patvirtino. Komisija 2016 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. S-234(7-172/2016) panaikino VMI sprendimą.

9. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje iš esmės spręstinas klausimas, ar pareiškėjos pateikti ir mokestinio patikrinimo metu surinkti įrodymai pakankami pripažinti, jog pareiškėjos sutuoktinio V. K. 1994 m. suteikta paskola buvo 2004 m. grąžinta pareiškėjai ir jos sutuoktiniui ir ja buvo dengiamos 2008 m. pareiškėjos šeimos išlaidos (kaip teigė pareiškėja ir jos poziciją palaikiusi Komisija), ar, priešingai, jie nėra pakankami ir patikimi tokią išvadą daryti (kaip nurodė VMI).

10. Teismas, išanalizavęs ir įvertinęs surinkus duomenis, nustatė, kad pareiškėja gautas pajamas, kurių mokesčių administratorius nepripažino, grindė tiek tiesioginiais (dokumentai, patvirtinantys paskolos suteikimą, ir pareiškėjos sutuoktinio patvirtinimas apie grąžintą paskolą), tiek netiesioginiais (dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėja ir sutuoktinis JAV dolerius grynaisiais pinigais įnešė į komercinius bankus) įrodymais. Tačiau VMI, pripažindama paskolos suteikimo faktą, kitų įrodymų nepripažino, savo išvadą iš esmės grįsdama prielaida, kad pareiškėjai su sutuoktiniu paskola nebuvo grąžinta.

11. Teismas padarė išvadą, jog mokesčių administratorius nesurinko pakankamai duomenų tam, kad pagrįstų pareiškėjai papildomai apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, t. y. neįvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vien mokesčių administratoriaus nustatyta aplinkybė, kad VMI duomenų bazėse nėra duomenų apie V. K. gautas pajamas ir turėtas pinigines lėšas 1993–2004 m., ir tokios informacijos pagrindu padaryta išvada, kad jis negalėjo grąžinti pareiškėjai ir jos sutuoktiniui suteiktos paskolos, neleidžia paneigti pareiškėjos įrodymų daugetu grįstos pozicijos dėl paskolos grąžinimo. Teismo vertinimu, pareiškėja pateikė tokius faktinius duomenis (ginčo išlaidas pagrindė realiomis pajamomis), kurie leido paneigti apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas.

12. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad VMI sprendime pažymėjo, jog ji neginčija pareiškėjos sutuoktinio pateiktos vienkartinės gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijos duomenų teisingumo, padarė išvadą, kad Komisijos sprendime pateiktas Deklaravimo įstatymo nuostatų ir jas aiškinančio LVAT sprendimo išsamus citavimas yra perteklinis ir nėra aktualus. Nagrinėjamu atveju yra aktuali LVAT praktika, aiškinanti įrodinėjimo taisykles dėl mokesčių mokėtojo grynaisiais pinigais gautų pajamų pripažinimo.

13. Teismas pažymėjo, kad Komisijos išvada dėl vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje deklaruotos paskolos pareiškėjai ir jos sutuoktiniui grąžinimo grindžiama VMI surinktų ir pareiškėjos pateiktų įrodymų vertinimu.

14. Teismas konstatavo, jog Komisija teisingai, vadovaudamasi MAĮ 67 straipsniu, paskirstė įrodinėjimo pareigą, tinkamai įvertino surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas. Komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti arba pavesti Komisijai bylą išnagrinėti iš naujo.

III. 15. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, palikti galioti Šiaulių AVMI ir VMI sprendimus.

16. VMI pažymi, kad nagrinėjamu atveju turi būti nustatyta, ar pareiškėjos sutuoktinis pagal 1994 m. sudarytą paskolos sutartį realiai atgavo skolintas lėšas 2004 m. (67 525 JAV dolerių), ar ne. Šiaulių AVMI surinko pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, kad paskolos gavėjas neturėjo galimybės, atsižvelgiant į jo turtinę padėtį ir pajamas, kurios nustatytos pagal mokesčių administratoriaus surinktus duomenis, pareiškėjai ar jos sutuoktiniui paskolinti nurodytų piniginių lėšų, t. y. įgyvendino MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.

17. Pareiškėja atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Pareiškėja pažymi, kad Komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl juos naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 19. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais apskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis, nustačius, kad asmens patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas, t. y. asmuo turėjo kitų, su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, teisėtumas ir pagrįstumas.

20. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Pirmosios instancijos teismas teisingai identifikavo šios bylos esmę – spręstinas klausimas, ar pareiškėjos pateikti ir mokestinio patikrinimo metu surinkti įrodymai pakankami pripažinti, kad pareiškėjos sutuoktinio V. K. 1994 m. suteikta paskola buvo 2004 m. grąžinta pareiškėjai ir jos sutuoktiniui. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad Komisija teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, tinkamai įvertino surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog mokesčių administratorius neturėjo teisinio pagrindo apskaičiuoti pareiškėjai mokėtiną GPM už 2008 m., kaip nepagrindus 2004 m. gautų pajamų (susigrąžintos paskolos) iš oficialių šaltinių, kuria pareiškėjos šeima disponavo patikrinimo pradžioje (2008 m. sausio 1 d.). Apeliantas su šia išvada nesutinka, teigia, kad mokesčių administratorius laikotarpiu nuo 1993 metų iki 2004 metų nenustatė jokių duomenų apie V. K. ir jo sutuoktinės E. K. turto įsigijimą, nenustatė jokių pajamų gavimo šaltinių, todėl konstatuotina, jog 2004 metais V. K. sugrąžinti pareiškėjai ir jos sutuoktiniui 67 525 USD (270 100 Lt) negalėjo.

22. Visų pirma, teismas pažymi, kad vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Aiškindamas šių teisės normų turinį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tuo tarpu mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, sąlygojančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556‑1527/2010; 2010 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-912/2011; 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012; 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-442/2015 ir kt.).

23. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų įvertinimu. Dėl šių argumentų apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, argumentų nekartoja.

24. Byloje nėra abejonės, kad ginčo deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi, t. y. neabejotina, jog 270 100 Lt paskola buvo suteikta V. K.. Iš apelianto nurodomo fakto, kad mokesčių administratorius laikotarpiu nuo 1993 metų iki 2004 metų nenustatė duomenų apie V. K. ir jo sutuoktinės E. K. turto įsigijimą, nenustatė pajamų gavimo šaltinių, neseka, jog 2004 metais V. K. negalėjo sugrąžinti pareiškėjai ir jos sutuoktiniui 67 525 USD (270 100 Lt).

25. Byloje nėra pagrindo netikėti R. G. patvirtinimu, kad skola grąžinta, priešingas mokesčių administratoriaus teiginys yra negyvenimiškas – neįtikėtina, jog paskola galėjo būti negrąžinta tokį ilgą laikotarpį, paskolos davėjui nesiimant jokių veiksmų. Be to, pareiškėja, grįsdama savo poziciją, pateikė ir dokumentus, patvirtinančius, kad ji ir jos sutuoktinis JAV dolerius grynaisiais pinigais įnešė į komercinius bankus, apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kodėl teismas neturėtų jais tikėti.

26. Pažymėtina, kad Komisija, be kita ko, nurodė, jog mokesčių administratorius netyrė, kokiomis lėšomis V. K. de facto disponavo 1993–2004 m. ir ar turėjo realių finansinių galimybių 2004 m. perduoti pareiškėjos sutuoktiniui 67 525 JAV dolerius (Komisijos byla, IV t., b. l. 99). Pareiškėjos pakartotinio patikrinimo metu minėtos aplinkybės taip pat nebuvo tirtos, mokesčių administratorius neatliko kontrolės veiksmų V. K. ir jo sutuoktinės atžvilgiu, nesikreipė į jį dėl paaiškinimo dėl paskolos grąžinimo pateikimo, apsiribojo VMI duomenų bazėse esančios informacijos analize (Komisijos byla, IV t., b. l. 127). Pastarosios komisijos išvados apeliantas nenuginčijo.

27. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog mokesčių administratorius nesurinko pakankamai duomenų tam, kad pagrįstų pareiškėjai papildomai apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius