2025-01-30 Nr. AB-1763-4-16-3-00004-2025-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1470-463/2025

Teisminio proceso Nr. 4-16-3-00004-2025-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant (duomenys neskelbtini) piliečiui Z. Y. ir jo atstovei advokatei Simonai Jašmontaitei,

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei Janinai Brovko,

vertėjai Olgai Vostrenkovai,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal (duomenys neskelbtini) piliečio Z. Y. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2025 m. sausio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio Z. Y. sulaikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir Centras) su teikimu kreipėsi į teismą ir prašė (duomenys neskelbtini) piliečiui Z. Y. (toliau – ir Užsienietis) taikyti sulaikymą VSAT iki 2025 m. balandžio 2 d., bet ne ilgiau, nei bus priimtas ir įvykdytas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

2. Centras teikimą grindė šiais argumentais:

2.1. 2025 m. sausio 2 d. iš VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos veikimo teritorijos Vilniaus oro uosto Pasienio kontrolės punkto reisu (duomenys neskelbtini) į Paryžių vyko (duomenys neskelbtini) pilietis Z. Y.. Užsienietis pateikė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2024 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 24S284965 dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę per 25 dienas. Asmuo privalėjo išvykti į kilmės šalį iki 2024 m. gruodžio 31 d., tačiau to nepadarė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 113 straipsnio 2 dalimi ir 114 straipsnio 1 dalimi, buvo priimtas sprendimas dėl Z. Y. sulaikymo iki 48 valandų ir jis buvo perduotas Centrui.

2.2. Migracijos departamentas 2023 m. gegužės 19 d. priėmė sprendimą Nr. 23S71524 išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, galiojantį iki 2025 m. balandžio 10 d. Migracijos departamentas 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 24S257917 minėtą leidimą laikinai gyventi panaikino. Šios institucijos duomenimis, įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutartį, sudarytą su Užsieniečiu, 2024 m. balandžio 17 d. nutraukė. Duomenys apie asmenį buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinėje sistemoje ir buvo nustatyta, kad jis nuo 2024 m. gegužės 6 d. iki 2024 m. gegužės 22 d. dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „Pigu perku group“. Asmuo nesilaikė Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytos darbdavio pakeitimo tvarkos. Jis leidimą laikinai gyventi turėjo grąžinti Migracijos departamento teritoriniam skyriui.

2.3. Migracijos departamentas 2024 m. gruodžio 6 d. priėmė sprendimą Nr. 24S284965 Z. Y. grąžinti į užsienio valstybę – įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę ((duomenys neskelbtini)) per 25 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. gruodžio 31 d. Užsienietis minėtą Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą apskundė. Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 29 d. nutartimi Z. Y. skundą priėmė nagrinėti.

2.4. Migracijos departamento elektroninės informacinės sistemos „MIGRIS“ duomenimis, Užsienietis nėra įtrauktas į asmenų, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. Šengeno informacinėje sistemoje yra paskelbtas įspėjimas dėl Z. Y. priimto grąžinimo sprendimo ir jam išduoto leidimo laikinai gyventi paieška. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir teistų asmenų žinybiniame registre duomenų apie Lietuvos Respublikoje pradėtą ikiteisminį tyrimą ar kaltinimą privataus kaltinimo byloje ir teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį nėra. Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sistemoje įrašų, kad Užsienietis dirba, nėra. Z. Y. deklaruotos gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje ir lėšų gyventi šioje šalyje neturi. Administracinių nusižengimų registre yra išrašai, kad Užsienietis padarė administracinius pažeidimus. Prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje jis nėra pateikęs.

2.5. Z. Y. tapatybė yra nustatyta, jis į VSAT buvo atvežtas kartu su asmens tapatybę patvirtinančiais dokumentais. Užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje yra neteisėtas, kadangi jis neturi teisėto buvimo pagrindžiančių dokumentų, todėl negali likti Lietuvos Respublikoje. Centras artimiausiu metu imsis procesinių veiksmų dėl Z. Y. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į jo kilmės šalį.

2.6. Užsieniečio su Lietuva nesieja jokie socialiniai, ekonominiai ar šeiminiai ryšiai, kadangi jis nėra sukūręs šeimos Lietuvoje, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, Z. Y. nedirba, nevykdo individualios veiklos ir šiuo metu neturi teisinio pagrindo, kad galėtų dirbti Lietuvoje.

2.7. Užsienietis pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymus, kadangi, neturėdamas teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje patvirtinančių dokumentų, iš Šengeno erdvės neišvyko, su institucijomis susisiekti nebandė ir jokių jo elgesį pateisinančių priežasčių nepateikė, tačiau toliau tęsė savo neteisėtą buvimą, kol buvo sulaikytas. Z. Y. nesikreipė į institucijas dėl savo teisinės padėties įteisinimo, nesirūpino tuo, kad Šengeno erdvėje gyvena neteisėtai, taigi, prioritetą jis teikė savo asmeniniams interesams, o ne migracinių įstatymų laikymuisi. Užsienietis vengė išvykti iš Šengeno erdvės, ignoravo kompetentingos institucijos priimtą sprendimą ir nesilaikė įstatymuose nustatytos tvarkos. Z. Y. gali siekti išvykti į kitą Europos Sąjungos valstybę narę, pažeisdamas Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių įstatymus, ir taip kelti nelegalios migracijos grėsmę Europos Sąjungos teritorijoje bei sutrukdyti teisėsaugos institucijoms priimti galutinį sprendimą dėl jo teisinės padėties nustatymo.

2.8. Byloje esančių aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad egzistuoja Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 113 straipsnio 2 dalyje ir 113 straipsnio 5 dalies 2–5 punktuose nustatyti sulaikymo pagrindai.

2.9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas praktiką tokio pobūdžio bylose, yra išaiškinęs, kad užsieniečiui taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė yra taikoma pagrįstai, jeigu ji yra proporcinga siekiamiems tikslams. Klausimas dėl Z. Y. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį bus išspręstas skubiai.

3. Teismo posėdyje Centro atstovas palaikė teikimą jame išdėstytais argumentais ir prašė Z. Y. pritaikyti sulaikymą VSAT iki 2025 m. balandžio 2 d., bet ne ilgiau nei bus priimtas ir įvykdytas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Centro atstovas pažymėjo, kad Užsieniečio asmens byloje yra kitų asmenų leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau šie asmenys šiuo metu yra išvykę į (duomenys neskelbtini), todėl Z. Y. ekonominių ar socialinių ryšių su Lietuvos Respublika neturi. Centro atstovo nuomone, Užsienietį sulaikius, jo teisės nebus nepagrįstai apribotos. Atsižvelgus į tai, kad asmuo turi tapatybę patvirtinantį dokumentą, jo išsiuntimas ilgai neužtruks.

4. Teismo posėdyje Z. Y. ir jo atstovė prašė Centro teikimo netenkinti ir Užsieniečiui taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigojimą elektroninių ryšių priemonėmis informuoti apie savo buvimo vietą, kadangi Z. Y. turi gyvenamąją vietą bei lėšų savarankiškai gyventi, kol yra Lietuvos Respublikoje, nėra duomenų, kad jis galėtų kelti grėsmę valstybės saugumui. Užsienietis paaiškino, kad iš Lietuvos Respublikos per nustatytą terminą neišvyko, kadangi norėjo Naujuosius metus sutikti Lietuvos Respublikoje, tikėjosi, kad į šią šalį atvyks jo draugė su vaiku, tačiau jie negalėjo atvykti. Z. Y. pažymėjo, kad norėjo iš Vilniaus skristi į Paryžių, kadangi ten yra jo draugai ir pinigai, o iš ten būtų skridęs į Stambulą ir toliau.

II. 5. Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmai 2025 m. sausio 3 d. sprendimu Centro teikimą tenkino iš dalies – (duomenys neskelbtini) piliečiui Z. Y. skyrė alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendino jį laikino apgyvendinimo vietoje, nustatant pareigą neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo – bei nustatė alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo terminą – tris mėnesius, bet ne ilgiau, nei bus priimtas ir įvykdytas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

6. Teismas pažymėjo, kad užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja Įstatymas. Pacitavęs Įstatymo 112 straipsnio nuostatą, teismas padarė išvadą, kad užsieniečio (taip pat ir prieglobsčio prašytojų) judėjimo laisvės apribojimas turi būti proporcingas šios priemonės taikymo tikslams bei turi būti užtikrinama, jog toks asmens laisvės suvaržymas pagal nustatytas aplinkybes netruktų ilgiau, nei yra būtina nurodytiems tikslams pasiekti.

7. Teismas nustatė, tokias faktines aplinkybes:

7.1. Z. Y. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galiojo nuo 2023 m. gegužės 25 d. iki 2025 m. balandžio 10 d. Užsienietis su drauge turi nepilnametį vaiką, nors jie ir turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau draugė su vaiku iš Lietuvos Respublikos yra išvykusi į (duomenys neskelbtini).

7.2. Migracijos departamentas 2024 m. lapkričio 14 d. priėmė sprendimą Nr. 24S257917 panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi darbo sutartis, sudaryta su Z. Y., buvo nutraukta, be to, Užsienietis pakeitė darbdavį be Migracijos departamento leidimo. Minėtame sprendime taip pat nuspręsta, kad leidimas laikinai gyventi negalioja nuo 2024 m. gruodžio 2 d. Nesutikdamas su Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 24S257917, Z. Y. padavė skundą, kuris šiuo metu yra nagrinėjamas administraciniame teisme. Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 29 d. nutartimi Užsieniečio skundas buvo priimtas, o jo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo buvo atsisakyta tenkinti.

7.3. Migracijos departamentas 2024 m. gruodžio 6 d. priėmė sprendimą Nr. 24S284965 dėl Z. Y. grąžinimo į užsienio valstybę – įpareigojo Užsienietį savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 25 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. gruodžio 31 d. 2025 m. sausio 2 d. 5.45 val. Z. Y. buvo sulaikytas ne ilgiau kaip 48 valandoms, vadovaujantis Įstatymo 114 straipsnio 1 dalimi.

8. Teismas sprendė, kad egzistuoja Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 113 straipsnio 2 dalyje ir 113 straipsnio 5 dalies 5 punkte nustatyti sulaikymo pagrindai, kadangi, panaikinus jam išduotą leidimą laikinai gyventi, Užsienietis neteisėtai yra Lietuvos Respublikoje, Z. Y. neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl turi būti vykdomas jo išsiuntimas.

9. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad sulaikymo pagrindų nustatymas savaime nereiškia, jog asmeniui turi būti taikoma griežčiausia priemonė, nustatyta Įstatyme. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios yra nustatytos įstatyme. Asmens laisvė yra viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas yra leistinas tik tuomet, kai tai yra būtina bei neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų, o tai reiškia, kad asmens sulaikymas yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

10. Atsižvelgęs į tai, kad Užsieniečio tapatybė yra nustatyta (jis turi galiojantį pasą), byloje nėra duomenų, jog Z. Y. keltų grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teismas sprendė, kad jam tris mėnesius turėtų būti taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė, nustatyta Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte. Teismo nuomone, šios priemonės taikymas yra objektyviai reikalinga ir proporcinga priemonė, siekiant teisėtų tikslų, t. y. priimti ir įvykdyti sprendimą dėl Užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

III. 11. Užsienietis Z. Y. apeliaciniame skunde prašo Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2025 m. sausio 3 d. sprendimą pakeisti ir jam paskirti kitą alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigojimą elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku informuoti VSAT apie savo buvimo vietą.

12. Aptaręs Centro teikimą ir teismo sprendimo turinį, Z. Y. nurodo tokius apeliacinio skundo argumentus:

12.1. Užsienietis yra de facto (faktiškai; iš tikrųjų) sulaikytas. Nors Įstatyme taikoma priemonė yra pavadinta alternatyvia sulaikymui priemone, tačiau Europos Sąjungos Teisingumo Teismas vienareikšmiškai konstatavo, jog Lietuvos nacionalinėje teisėje įtvirtinta alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas Centre, nustatant teisę judėti tik šiai apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje, yra sulaikymas. Atsižvelgus į tai, kad teismo pritaikyta priemonė yra de facto sulaikymas, tokios priemonės taikymui, jog jis būtų teisėtas, turi būti Įstatyme nustatyti reikalavimai, kurie yra taikomi, kai taikomas sulaikymas.

12.2. Asmens (tiek Lietuvos piliečio, tiek užsieniečio, nepriklausomai nuo jo statuso) teisė į laivę yra saugoma ir ginama Konstitucijos 20 straipsnio. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė yra viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas yra leistinas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų. Šiuo Konstitucinio Teismo išaiškinimu yra plačiai remiamasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, sprendžiant užsieniečių sulaikymo klausimus, joje yra pabrėžiama, kad sulaikymas yra ultima ratio priemonė ir ji turi būti taikoma griežtai laikantis įstatymo nuostatų, reguliuojančių sulaikymą. Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad, esant būtinybei riboti asmens teisę į laisvę, inter alia (be kita ko) taip, jog asmens judėjimo laisvė būtų suvaržoma tiek, kad toks laisvės suvaržymas galėtų būti prilygintas sulaikymui, tai daryti galima tik laikantis iš Konstitucijos kylančių konstitucinių asmens teisių ir laisvių ribojimo sąlygų.

12.3. Tam, kad būtų galima apriboti užsieniečio judėjimo laisvę, visų pirma turi būti nustatyta, jog egzistuoja bent vienas iš Įstatyme įtvirtintų judėjimo laisvės apribojimo tikslų, o tuomet nustatoma, ar egzistuoja Įstatyme įtvirtintas pagrindas. Nustačius, kad egzistuoja Įstatyme įtvirtinti sulaikymo tikslas ir pagrindas, toliau turi būti vertinamas priemonės būtinumas ir proporcingumas. Sulaikymas ir de facto sulaikymas, kaip asmens laivę labiausiai varžančios priemonės, gali būti taikomos tik tuo atveju, jeigu nėra galimybės nustatytų tikslų pasiekti švelnesnėmis priemonėmis. Tik teismui nustačius, kad švelnesnės alternatyvios sulaikymui priemonės negali būti taikomos, turi būti taikomas sulaikymas, taip pat ir de facto sulaikymas.

12.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad sulaikymo pagrindų nustatymas savaime nereiškia, jog asmeniui visada turi būti taikoma griežčiausia priemonė, nustatyta Įstatyme; teismas turėtų atsižvelgti į bylos aplinkybių visumą ir asmeniui skirti kiek įmanoma švelnesnę teisės aktuose nustatytą priemonę. Net ir konstatavus, kad užsieniečio pasirinktas elgesio modelis sudaro pagrindą manyti, jog, netaikant judėjimo laisvės apribojimų, jis, vengdamas sprendimo dėl jo išsiuntimo vykdymo ir, pasinaudodamas laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, gali vėl pasislėpti, vis vien buvo prieita prie išvados, jog nėra jokių kitų ypatingų aplinkybių, kurios galėtų sudaryti pagrindą užsieniečiui taikyti tokį griežtą judėjimo laisvės apribojimą, kaip sulaikymas.

12.5. Lietuvos teismų praktika, kuri nurodo, kad sulaikymo pagrindų nustatymas pats savaime nereiškia, jog asmeniui turi būti taikoma pati griežčiausia priemonė – sulaikymas – bei kad sulaikymas yra ultima ratio priemonė, yra cituojama ir pirmosios instancijos teismo sprendime, tačiau teismas, nors šią praktiką ir citavo, sprendime nepagrindė, kodėl Z. Y. turi būti taikomas toks griežtas jo laisvės suvaržymas. Priešingai, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Užsieniečio asmens tapatybė yra nustatyta (jis turi galiojantį pasą), byloje nėra duomenų, jog Z. Y. keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Nėra nustatyta, kad Užsienietis nebendradarbiautų su valstybės institucijomis, jų vengtų ir slapstytųsi.

12.6. Pagrindinė priežastis, kodėl Z. Y. buvo pritaikyta alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas laikino apgyvendinimo vietoje be teisės išeiti, yra tai, kad jis laiku neįvykdė įpareigojimo išvykti. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Užsienietis turėjo išvykti iki 2024 m. gruodžio 31 d., o Vilniaus oro uoste jis buvo sulaikytas išvykstantis 2025 m. sausio 2 d. Z. Y. laiku neišvyko iš Lietuvos, kadangi Migracijos departamento sprendimą dėl įpareigojimo išvykti apskundė teismui ir laukė sprendimo. Užsienietis iš savo advokato tik 2025 m. sausio 7 d. sužinojo, kad jo skundas yra priimtas. Z. Y. ne piktybiškai praleido išvykimo terminą, jis net nepagalvojo, kad turi išvykti, nors minėtą sprendimą apskundė teismui.

12.7. Užsieniečio tapatybė yra nustatyta, jis grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai nekelia, nėra nustatyta, jog Z. Y. nebendradarbiautų su kompetentingomis institucijomis, išvykimo terminas buvo visiškai neženkliai praleistas bei jis buvo praleistas dėl to, kad su skundu buvo kreiptasi į teismą.

13. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras prašo Z. Y. apeliacinio skundo netenkinti ir Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2025 m. sausio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

14. Centro nuomone, teismas tinkamai įvertino visas faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisiškai pagrįstą sprendimą. Aptaręs faktines bylos aplinkybes, Centras savo poziciją grindžia šiais argumentais:

14.1. VSAT 2025 m. sausio 16 d. priėmė sprendimą Užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir į Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi dvejus metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Šis sprendimas dar neįsigaliojo.

14.2. Nei Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, nei Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 6 d. sprendimo dėl grąžinimo apskundimas jų negaliojančiais nedaro ir jų vykdymo nestabdo. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nurodyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo leidėjas nenumatė išimčių, kad, užsieniečiui apskundus Migracijos departamento sprendimą, kuriuo buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, negali būti priimtas sprendimas dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. lapkričio 29 d. nutartimi Z. Y. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi vykdymą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, netenkino. Užsienietis nepateikė įrodymų, kad teismas būtų taikęs reikalavimo užtikrinimo priemones ir kitoje administracinėje byloje, kurioje yra nagrinėjamas jo skundas dėl grąžinimo sprendimo.

14.3. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika patvirtina, kad institucija, sprendžianti dėl galimo asmens sulaikymo termino pratęsimo arba jo paleidimo, turi nustatyti, pirma, ar konkrečiu atveju gali būti veiksmingai taikomos kitos pakankamos, tačiau švelnesnės prievartos priemonės, antra, ar esama asmens pasislėpimo pavojaus ir, trečia, ar asmuo vengia pasirengimo grąžinti ar išsiuntimo proceso arba jiems trukdo.

14.4. Lietuvos teismų praktikoje yra nurodoma, kad asmens sulaikymo pagrindų nustatymas pats savaime nereiškia, jog asmeniui turi būti taikoma pati griežčiausia priemonė – sulaikymas. Nustačius, kad egzistuoja Įstatyme įtvirtinti sulaikymo tikslas ir pagrindas, toliau turi būti vertinamas priemonės būtinumas ir proporcingumas.

14.5. Z. Y. yra laikomas neteisėtai Lietuvos Respublikoje esančiu asmeniu, VSAT priimtas sprendimas dėl Užsieniečio priverstinio išsiuntimo į kilmės šalį dar neįsigaliojo. Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmai 2025 m. sausio 3 d. sprendimu Z. Y. taikė alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą laikino apgyvendinimo vietoje, netaikant judėjimo laisvės apribojimų iki 2025 m. balandžio 2 d. Užsieniečiui taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas laikino apgyvendinimo vietoje, nustatant pareigą neišvykti iš apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo, yra proporcinga, atsižvelgiant į siekiamus tikslus, be kita ko, įvykdyti sprendimą dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

14.6. Z. Y. teisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindu, tačiau jis nesilaikė leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų ir neįsidarbino kvietėjo įmonėje, nors tokią pareigą turėjo. Migracijos departamentui 2024 m. lapkričio 14 d. priėmus sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo bei sprendimą dėl grąžinimo į kilmės valstybę, Užsienietis turėjo galimybę savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per sprendime nurodytą laikotarpį, tačiau, žinodamas, jog Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. lapkričio 29 d. nutartimi netenkino jo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, neišvyko. Be to, neturėdamas leidimo laikinai gyventi – dokumento, suteikiančio jam teisę kirsti Europos Sąjungos valstybių narių vidines sienas, bandė netesėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Prancūziją. Užsienietis neturi pagrindo teigti, kad jis nežinojo, jog turi išvykti iš Lietuvos, kadangi pateikė skundus dėl Migracijos departamento sprendimų.

14.7. Z. Y. piktnaudžiauja migracine sistema ir toks jo elgesys suponuoja realią bei pagrįstą galimybę pasislėpti ar bandyti vėl išvykti į kitą Europos Sąjungos valstybę. Užsieniečio byloje nėra aplinkybių, suponuojančių išvadą, kad šiuo metu taikomas apgyvendinimo režimas pernelyg pažeistų jo teises ar varžytų jo judėjimo laisvę, todėl, siekiant įgyvendinti Įstatymo tikslus ir įvykdyti sprendimą dėl išsiuntimo, Z. Y. judėjimo laisvės apribojimai yra pagrįsti ir proporcingi.

14.8. Byloje nėra aplinkybių, suponuojančių alternatyvios sulaikymui priemonės, netaikant judėjimo laisvės apribojimų, taikymo galimybę. Užsieniečio elgesys nepaneigia rizikos, jog, jam skyrus švelnesnę alternatyvią sulaikymui priemonę, Z. Y. bandys pabėgti, pasislėpti ar kitaip užkardyti galimybę kompetentingoms institucijoms vykdyti sprendimą dėl jo išsiuntimo. Užsieniečio prašoma taikyti švelnesnė kontrolės priemonė – jį įpareigoti elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku informuoti VSAT apie savo buvimo vietą, tokios priemonės taikymo tikslų nepasieks.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 15. Apeliacijos dalykas – Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2025 m. sausio 3 d. sprendimo, kuriuo teismas iš dalies patenkino Centro teikimą ir Užsieniečiui skyrė alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą VSAT ar kitoje tam pritaikytoje vietoje, nustatant pareigą neišvykti iš apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo tris mėnesius, bet ne ilgiau, nei bus priimtas ir įvykdytas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, teisėtumas ir pagrįstumas.

16. Užsienietis apeliaciniame skunde prašo Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2025 m. sausio 3 d. sprendimą pakeisti ir jam skirti alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigojimą elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku informuoti VSAT apie savo buvimo vietą.

17. Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios yra nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių, ir jos apribojimas yra galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4927-662/2016, 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1935-552/2024).

18. Įstatymo 113 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti sulaikytas inter alia kai užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra (Įstatymo 113 str. 1 d. 2 p.). Pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalį, kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas yra būtinas atitinkamam sprendimui priimti ir (ar) vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ir (ar) vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo).

Įstatymo 113 straipsnio 5 dalyje yra išvardintos aplinkybės, kurios vertinamos sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti:

1) užsienietis neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento ir nebendradarbiauja, siekiant nustatyti jo asmens tapatybę ir (ar) pilietybę (atsisako pateikti duomenis apie save, teikia klaidinančią informaciją, norėdamas suklaidinti kompetentingų Lietuvos Respublikos institucijų ar įstaigų valstybės tarnautojus ar darbuotojus, pateikė suklastotus dokumentus ir pan.);

2) neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje arba nurodytu gyvenamosios vietos adresu nebūna (negyvena);

3) neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika;

4) neturi lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje;

5) per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą;

6) nevykdo teismo sprendimu paskirtos alternatyvios sulaikymui priemonės;

7) užsienietis, apgyvendintas VSAT, pažeidė laikino išvykimo iš VSAT tvarką;

8) siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą valstybės sienos perėjimą, pateikė prašymą suteikti prieglobstį jam pradėto ikiteisminio tyrimo laikotarpiu;

9) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai;

10) prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu arba sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą užsienietis nebendradarbiauja su kompetentingų Lietuvos Respublikos institucijų ar įstaigų valstybės tarnautojais ar darbuotojais;

11) prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu neteisėtai išvyko ar bandė išvykti iš Lietuvos Respublikos;

12) bandė neteisėtai vykti ar vyko per Lietuvos Respubliką tranzitu;

13) kita Europos Sąjungos valstybė narė yra priėmusi sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo ar išsiuntimo;

14) užsieniečiui taikomas draudimas atvykti į Europos Sąjungos valstybę narę (valstybes nares).

19. Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog teismas, atsižvelgdamas į tai, kad užsieniečio tapatybė nustatyta, jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui, Valstybės sienos apsaugos tarnybai ir Migracijos departamentui nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje bei kitas aplinkybes, gali užsieniečiui skirti alternatyvią sulaikymui priemonę. Įstatymo 115 straipsnio 2 dalyje yra numatytos šios alternatyvios sulaikymui priemonės: 1) užsienietis nustatytu laiku periodiškai turi atvykti į Migracijos departamentą arba VSAT; 2) užsienietis elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku turi pranešti Migracijos departamentui arba VSAT apie savo buvimo vietą; 3) patikėti prižiūrėti užsienietį Lietuvos Respublikos piliečiui arba Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvenančiam užsieniečiui, jeigu šis asmuo įsipareigojo rūpintis juo ir jį išlaikyti; 4) apgyvendinti užsienietį laikino apgyvendinimo vietoje, netaikant judėjimo laisvės apribojimų; 5) apgyvendinti užsienietį laikino apgyvendinimo vietoje, nustatant pareigą neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo.

20. Nagrinėjamu atveju Z. Y. neginčija, kad jam turi būti skirta alternatyvi sulaikymui priemonė, tačiau prašo skirti tokią priemonę, kuria nebūtų ribojama jo judėjimo laisvė, o būtent – įpareigojimą elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku pranešti VSAT apie savo buvimo vietą.

21. Kaip jau minėta, alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo užsieniečiams pagrindus bei jų rūšis nustato Įstatymo 115 straipsnis. Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti kriterijai, kuriais remdamasis, teismas sprendžia dėl šio straipsnio 2 dalyje numatytų alternatyvaus sulaikymui kriterijų taikymo: ar nustatyta užsieniečio tapatybė, ar jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui, VSAT ir Migracijos departamentui, nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, ir kita. Aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas gali vertinti ir kitas byloje nustatytas aplinkybes.

22. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Migracijos departamentas 2024 m. lapkričio 14 d. priėmė sprendimą Nr. 24S257917 panaikinti Z. Y. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. balandžio 10 d., kadangi Užsienietis pakeitė darbdavį be Migracijos departamento leidimo ir darbo sutartis, sudaryta su Užsieniečiu, buvo nutraukta. Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 24S284965, atsižvelgus į tai, jog buvo panaikintas jam išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo nuspręsta Z. Y. grąžinti į (duomenys neskelbtini), t. y. įpareigoti Užsienietį savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 25 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos, (iki 2024 m. gruodžio 31 d.). Nesutikdamas su Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 24S257917, Z. Y. padavė skundą administraciniam teismui. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2025 m. sausio 28 d. sprendimu Užsieniečio skundą dėl Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 24S257917 panaikinimo atmetė. Sprendimas nėra įsiteisėjęs. Z. Y. taip pat yra paskundęs Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 24S284965, jo skundas Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 6 d. nutartimi buvo priimtas nagrinėti, o prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. 24S284965 vykdymą – atmestas. 2025 m. sausio 2 d. Užsienietis buvo sulaikytas Vilniaus oro uoste ir perduotas Centro pareigūnams, jis ketino ne vykdyti priimtą sprendimą ir išvykti į (duomenys neskelbtini), o skristi į Paryžių. VSAT 2025 m. sausio 16 d. priėmė sprendimą Nr. 25S15032, kuriame nusprendė Užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 24 mėnesius nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir į Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo Z. Y. atvykti ir apsigyventi 24 mėnesius nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Šis sprendimas nėra įsiteisėjęs. Apeliacinės instancijos teisme vykusiame teismo posėdyje Centro atstovė paaiškino, kad VSAT 2025 m. sausio 16 d. priimtas sprendimas turėtų įsiteisėti 2025 m. vasario 4 d. ir tada jis galės būti pradėtas vykdyti.

23. Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmai 2025 sausio 3 d. sprendime poreikį apriboti Užsieniečio judėjimo laisvę grindė tuo, kad, panaikinus jam išduotą leidimą laikinai gyventi, Z. Y. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos neįvykdė, todėl turi būti vykdomas jo išsiuntimas.

24. Įvertinusi faktines bylos aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad šiuo atveju yra pagrindas apriboti Užsieniečio judėjimo laisvę Lietuvos Respublikoje, kadangi egzistuoja Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 113 straipsnio 2 dalyje nurodytas pagrindas sulaikyti Užsienietį, taip pat Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 3–5 punktuose nurodytos aplinkybės, sudarančio pagrindą manyti, kad Užsienietis gali pasislėpti. Pakankamo pagrindo visiškai neriboti Z. Y. judėjimo laisvės Lietuvos Respublikoje nebuvo nustatyta.

25. Administracinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Užsienietis įpareigojimo iki 2024 m. gruodžio 31 d. išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) neįvykdė, o 2025 m. sausio 2 d. jis buvo sulaikytas Vilniaus oro uoste, asmuo, kaip jau minėta, ketino skisti į Prancūziją (Paryžių), nors jis leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, suteikiančio teisę kirsti Europos Sąjungos valstybių narių vidines sienas, nebeturėjo. Duomenų apie asmens šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika byloje nėra. Tokių ryšių nenurodė ir Z. Y.. Užsienietis Lietuvoje legaliai dirbti negali, nors jis teigė, jog lėšų savarankiškai gyventi Lietuvoje turi, tačiau byloje nėra jokių šiuos Z. Y. teiginius galinčių patvirtinti įrodymų.

26. Atsižvelgus į tai, kad Užsienietis laiku neįvykdė Migracijos departamento sprendimo išvykti iš Lietuvos Respublikos į savo kilmės šalį ir, panaikinus jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, šiuo metu Z. Y. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, yra pagrindas manyti, jog alternatyvios sulaikymui priemonės – Užsieniečio apgyvendinimo laikino apgyvendinimo vietoje, nustatant pareigą neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo – taikymas yra būtinas sprendimui dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdyti (Užsienietis laiku neįvykdė sprendimo ir yra didelė tikimybė, kad jis gali pasislėpti, vengdamas grąžinimo į (duomenys neskelbtini), ir taip pažeisti tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitų valstybių migracijos ir kitus įstatymus bei vengti sprendimo dėl jo išsiuntimo vykdymo). Aplinkybės, kad Z. Y. tapatybė yra nustatyta, jis grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai nekelia, nėra nustatyta, jog Užsienietis nebendradarbiautų su kompetentingomis institucijomis, priešingos išvados nesuponuoja. Nors Z. Y. teigia, kad jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos terminas buvo praleistas visiškai nežymiai, tačiau jis nepateikė jokių ketinimą vykdyti sprendimą išvykti į (duomenys neskelbtini) galinčių patvirtinti įrodymų.

27. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalyje yra įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai.

28. Užsienio asmens byloje esančius ir šioje nutartyje aptartus įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija vertina kaip patvirtinančius pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl Užsieniečiui taikomos alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo teisėtumo, pagrįstumo bei proporcingumo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas konkrečios judėjimo laisvės Lietuvos Respublikoje apribojimo priemonės taikymo Z. Y. klausimą, padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju taikytina alternatyvi sulaikymui priemonė, taikant judėjimo laisvės apribojimus, yra objektyviai reikalinga ir proporcinga, o, taikant švelnesnę alternatyvią sulaikymui priemonę, nebūtų pasiekti Įstatymo tikslai, kadangi Užsieniečio elgesys nepaneigia rizikos, jog, neapribojus jo laisvės judėti, Z.

Y. gali pasislėpti, vengdamas grąžinimo į kilmės šalį. Nei apeliaciniame skunde, nei teismo posėdyje nebuvo įtikinamai įrodyta, kad Užsieniečio individualius poreikius ir jo situaciją geriau atlieptų kitokia priemonė, nei pirmosios instancijos teismo paskirta. Z. Y. taikoma alternatyvi sulaikymo priemonė yra pagrįsta ir proporcinga, siekiant užtikrinti tinkamą balansą tarp jo judėjimo laisvės ir VSAT bei Šengeno erdvės integralumą, o Užsieniečio nurodytos priežastys, dėl kurių jis laiku neįvykdė Migracijos departamento sprendimo iki 2024 m. gruodžio 31 d. išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), jo veiksmų nepateisina.

Nors Z. Y. teigia, kad, apskundęs Migracijos departamento priimtą sprendimą dėl įpareigojimo išvykti, net nepagalvojo, kad turi išvykti, tačiau iš jo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo dėl Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. 24S284965 panaikinimo turinio yra akivaizdu, kad Užsienietis suprato, jog jam savanoriškai neišvykus iš Lietuvos Respublikos, Z. Y. bus priverstinai išsiųstas į kilmės valstybę, todėl buvo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. 24S284965 vykdymą.

Iki įpareigojimo išvykti termino pabaigos negavęs teismo nutarties (nutartis buvo priimta 2025 m. sausio 6 d.) dėl jo skundo priėmimo ir prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės, Užsienietis, atstovaujamas profesionalaus teisininko, neturėjo jokio pagrindo manyti, kad sprendimo išvykti jis neturi vykdyti. Jeigu Z. Y. kilo kokių nors neaiškumų ar abejonių, jie galėjo būti pašalinti kreipusis į Migracijos departamentą, tačiau to nebuvo padaryta. Užsienietis savavališkai nusprendė nevykdyti Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 6 d. sprendimo iki 2024 m. gruodžio 31 d. savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini).

29. Z. Y. nepagrindė, kad jam teismo pritaikyta alternatyvi sulaikymui priemonė pažeidžia jo teises ar pernelyg varžo jo judėjimo laisvę. Kaip jau minėta, Centro atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad VSAT 2025 m. sausio 16 d. sprendimas, kuriame, be kita ko, buvo nuspręsta Užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), turėtų įsiteisėti 2025 m. vasario 4 d., o tada bus vykdomos Z. Y. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūros. Taigi, šis procesas neturėtų ilgai užtrukti.

30. Apibendrindama aptartas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti. Atsižvelgus į tai, Z. Y. apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

(duomenys neskelbtini) piliečio Z. Y. apeliacinį skundą atmesti.

Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2025 m. sausio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys